Garliavoje gyvenanti J. Puronaitė-Lubienė nuo 2015 m. rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kolektyvinėse dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dinamiškuose tapytojos paveiksluose dominuoja abstrakščioji stilistika, akivaizdus savitas pasaulio matymas, emocijos.

„Kolekcijoje“ autorė pristatė panašios stilistikos ir koloristikos kūrinius. Juose ryški emocija, noras užfiksuoti čia ir dabar būseną. Įdomią spalvų įvairovę ir kontrastus, išryškinančius mistinius ženklus, užuominas matėme paveiksluose „Sekretai“ ir „Ženklai IV‘.

Nerius Vaitkus. „Tipografija“. / Organizatorių nuotr.

Diplomuotas vitražininkas kaunietis N. Vaitkus prieš ketverius metus pradėjo tapyti įvairaus formato abstrakčias drobes, kurti koliažus. Kurti jį įkvepia Kauno senamiesčio ir lankytų užsienio šalių senamiesčių vaizdai. Menininko paveikslai išsiskiria abstrakčių formų ir šešėlių žaisme, kintančių abstrakščių formų įvairove, dramatiškumu ir istorijų pasakojimu.

Menininkas savo kūryboje daug dėmesio skiria atsakymų į egzistencinius klausimus paieškoms. Jam svarbios meninės refleksijos, kuriose jungiasi kasdienybės ir paralelinio, fantazijos pasaulio realijos. Parodoje išsiskyrė N. Vaitkaus darbai „Srautai“ ir „Typografija“.

Jolita Puronaitė-Lubienė. „Ženklai IV“

Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) baigęs A. Tamašauskas yra prisilietęs prie juvelyrikos. Šiandien jis kuria mažąsias skulptūras, sujungdamas jose metalą ir įvairius senovinius objektus, tad jo raiška artima stimpanko kultūriniam judėjimui. Jo kūrybą pažinti padėjo parodoje eksponuota „Muzikali žuvis“ ir „Vintažinis telefonas“.

„Savo sukauptų rakundų arsenale turiu keletą muzikinių pučiamųjų instrumentų. „Tai bus muzikali žuvis“, – tariau sau. O pradžią atsirasti šiam objektui davė varinis karštam vandeniui laikyti skirtas indas, atkeliavęs iš sendaikčių parduotuvės Vokietijoje, – kūrybos procesą atskleidė menininkas. – Pagal mintyse sudėliotą eskizą vieną korpuso pusę išpjoviau, kitoje pusėje įtaisiau apvalų stiklą, kurį turėjau su laikrodžio mechanizmo rėmu. Pro jį matyti visai kiti elementai. Vietoj uodegos sugalvojau mechanizmą, kuris sukuria žuvies-laivo įspūdį. Pelekams panaudojau sietyno elementus ir metalinės skalbimo lentos fragmentus – tokias naudodavo mūsų senoliai. Išardęs karolius, du stiklinius rutulus panaudojau akims. Žvynai sukurti iš varinės skardos. Tuo ir įdomus šis stilius – kurdamas kiekvieną objektą ar mažąją skulptūrą gali interpretuoti savaip.“

Artūras Tamašauskas. „Vintažinis telefonas“. / Organizatorių nuotr.

Kiekvienas iš parodos autorių sukūrė ir parodoje eksponavo vientisus savo kūrybos ciklus, kuriuos į vienį sujungė idėjų ir stilistikos ekspresija, emocinė raiška, eksperimentavimas. Kiekvieno autoriaus kolekciją papildė kolegos darbų kontekstas. Tęsiant parodų ciklą „Kolekcija“ ekspozicijoje bus rodoma kitų autorių kūryba.

Kvietimas stabtelti

Parodos "Kodėl aš čia?" koncepcija dailininkui gimė po nemigos nakties ir sunkių minčių. "Mes visi įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus, praktiškai nebematome aplinkos, žmonių, beje, dažnai – ir pametę save", – pastebi N.Vaitkus. Ir išties – visai gali būti, jog aplinka mums tėra tik internetinė erdvė, kurioje, anot poeto Gintaro Grajausko, mes visi turime savo adresus, bet ji yra... niekur.

Savo prigimtimi kiekvienas menininkas visada stengėsi atkreipti dėmesį į esminius dalykus. Internetas ir susvetimėjimas, nebematymas aplinkos ir žmonių, kurie yra realioje erdvėje, šalia – šiuo metu tai didžiulė problema. Kas akimirką besikeičiantys paveikslėliai, tikros ir netikros naujienos ekrane atitolina nuo esminės būties refleksijos – kodėl aš čia? Pakėlus akis nuo ekrano toks klausimas gali kilti ir užgulti pečius, todėl reikia kuo greičiau ir vėl įsikniaubti į išganingąjį ekraną ir gyventi kitų žmonių gyvenimus. Bet ar iš tiesų gyventi?

N.Vaitkaus (nerius.art) tapybos darbai – ryškūs, atkreipiantys dėmesį, gal todėl, kad paveikslais dailininkas tarsi nori užkabinti praeinančiojo skverną, ir užkabinti taip, jog norėtųsi stabtelti ir pamatyti. Kas juose yra ir ką visa tai kalba? Abstraktūs spalvų potėpiai, minimalus figūratyvas atveria sodrų tapybos pasaulį, kuriame spalvomis, formomis, faktūromis ir svarbiausia – proporcijomis kuriama savita aplinka, pasaulis, kuriame pats menininkas apmąsto ir kviečia mus susimąstyti: kodėl aš čia?

Minčių atspindžiai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinis džiaugsmas

N.Vaitkaus kelias į tapybą nebuvo tiesus. Baigęs Šiaulių universiteto Dailės menų fakultetą, turėjęs puikų mokytoją, tapytoją Bonaventūrą Šaltį, vis dėlto dailę Nerius atidėjo trims dešimtmečiams. Ir tik prieš trejus metus menininkas, iki tol prie menininės veiklos beveik neprisiliesdavęs (bet argi būna buvusių menininkų?), paėmė į rankas teptuką. Ir pasijuto tarsi nutrūkęs nuo grandinės.

Kasdienis N.Vaitkaus darbas su daile neturi nieko bendra, todėl tapyba pasiima visas laisvesnes dienas, dažnai ir poilsio valandas. Dailininkas tapo lyg pašėlęs, ir jeigu prieš trejus metus vyravo realistiški vaizdai, tai šiuo metu paveikslai vis labiau abstraktėja, įgauna paslapties, žaismės ir atradimų. Regis, menininkas į tapybą žvelgia kaip į kosmosą, kuriame begalė įdomių, neatrastų dalykų. Atrodo, jis ir pats nustemba beribiais tapybos plotais, ir ta jo nuostaba kaip mat užkrečia, nes ir jo paveiksluose įsikūnija vitališka prigimtis, plati siela ir noras dalintis kūrybiniu džiaugsmu.

Paveiksluose įsikūnija vitališka prigimtis, plati siela ir noras dalintis kūrybiniu džiaugsmu.

Akivaizdu, kad N.Vaitkui tapyba kelia džiaugsmą, sielos skrydį, išlaisvina didžiulį kūrybiškumą. Kiekvienam savo paveikslui jis suranda savitą išraišką, nuolat eksperimentuoja su dažais, faktūromis, formomis ir tobulėja milžiniškais žingsniais – tai dailininkas, kuris niekada nesustos stebinti ir stebėtis pats.

Apie grožį ir šiukšles

Turintis vokiško kraujo, N.Vaitkus šešerius metus gyveno Hamburge, tačiau grįžo į gimtąjį Kauną. Vokietijoje ir dabar gyvena pusė menininko šeimos, taigi ten jis dažnai apsilanko ir neretai nustemba: kaip sparčiai gali pasikeisti buvusi įprasta vieta. Parodoje "Kodėl aš čia?" šią nuostabą įkūnija diptikas "Dviprasmiškas vaizdas", kuriame vaizduojama abstrahuota, bet ta pati vieta, tačiau viename paveiksle tarsi matoma vienaip, o kitame – jau kitaip, nes, pasak autoriaus, kartais tai lemia nebūtinai realios pertvarkos, o tik pakitęs apšvietimas, detalė ar kita emocinė nuotaika.

Privatumas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Visi parodoje eksponuojami darbai turi savitą atsiradimo istoriją ir savyje talpina pasakojimą. Apie laukiamą pavasarį – metą, kai kiekvieną dieną tampa svarbu atpažinti bundančios gamtos ženklą ("Pavasario beieškant"). Apie mintis ir emocijas, klausantis Modesto Musorgskio muzikos ("Ar tu norėjai išeiti? Eik!...") – beje, paveikslas yra užtapytas ir turi net kelis sluoksnius. Apie rudenį su tikrų tikriausiais voratinkliais ("Rudens voratinkliai"). Apie grožį, kuris yra subjektyvus ir reliatyvus ("Pasirink žiedą" – parodos plakate esantis paveikslas, pavadintas neabejojant, jog pasirinkimai bus skirtingi) ir kt.

Parodą tarsi užbaigia koliažas "Technologinis šlamštas", sukurtas iš daiktų daiktelių, rastų stalčiuose ir kurie taip pat mėtosi pas daugelį iš mūsų. Taigi N.Vaitkus klausimą "Kodėl aš čia?" apsvarsto iš įvairiausių pusių, tačiau ne nihilistiškai, menininkas kviečia susimąstyti ir veikti, ieškoti savų atradimų tiek jo paveiksluose, tiek savo gyvenime.

Joje pristatoma vokiečių kilmės lietuvio, jau kuris laikas iš Hamburgo grįžusio į gimtąjį Kauną; menininko, ilgai ieškojusio savęs įvairiose veiklose ir vėl grįžtančio prie kūrybos; tapytojo, pastarąjį pusmetį žengusio dar vieną pokyčio žingsnį molbertinės tapybos kelyje, kūryba.

N.Vaitkus dailės studijas baigė Šiaulių universiteto Dailės ir menų fakultete beveik prieš trejetą dešimtmečių (diplominis jo darbas buvo vitražas). Ilgai beveik neprisilietęs prie meninės veiklos, 2017 m. jis spontaniškai grįžo prie dailės, tik jau ne vitražo, bet tapybos ir nuo to laiko spėjo surengti keletą tapybos parodų Lietuvoje ir Vokietijoje.

Anot menotyrininkės Violetos Krištopaitytės-Jocienės, pradžioje dailininko paveiksluose buvo daugiau atpažįstamų motyvų – miestų fragmentų, kasdienybės objektų, daugiau konstatacijos ir objektyvizuoto pasakojimo, būdingesnio monumentaliajai dailei. Vitražinės mokyklos atminčiai priskirtinas ir kūrinių konstruktyvusis pradas, vaizdo plotis – nelyg plačiaekraniame objektyve, plastinės kalbos dekoratyvumas, ryškios lokalios spalvos, savaime traukiančios potencialų stebėtoją.

„Pastovus srautas“. N. Vaitkaus pav.

Pastaruoju metu dailininko kūrybą akivaizdžiai formuoja intensyvi tapybinės ir asmenybinės savivokos įtampa. "2020–2021 m. sukurtuose paveiksluose ryškėja savianalizės judesys, juose daugėja jautrumo, emocinių ir reflektyvių vibracijų", – pastebi menotyrininkė.

2020–2021 m. sukurtuose paveiksluose ryškėja savianalizės judesys, juose daugėja jautrumo, emocinių ir reflektyvių vibracijų.

Vis laisvėdamas, vis drąsiau pažindindamasis su jam Dangaus priskirtomis kūrybos mūzomis, autorius pateikia savo įžvalgas apie sandūras su išoriniu pasauliu, savitas fenomenologines patirtis, emocijas, nuojautas ar sapnus. Jų įspūdžiui nusakyti tebenaudoja aktyvias spalvas, bet pasitelkia ir minkštėjančias linijas, mažiau apibrėžtas asociatyvias formas, mėgaujasi faktūra, dažo judėjimu. Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, vis dažniau iš po abstrahuotų potėpių mus stebi slėpiningi veidai – subjektyvios realybės ar pasąmonės žinių skleidėjai. Reprezentacinius modelius po truputį keičia introspekcijai artimesni vizualinės kalbos parametrai.

"Todėl drobėse vis mažiau frontalios konstatacijos, daugiau procesualumo. Kartu – daugiau ieškojimų ir atradimų įvairovės, kalbant apie tai, "kas esu aš", "kas esi tu", koks būna mūsų santykis vienų su kitais ir aplinka. Abstraktėjančios tapybinės kalbos ir subjektyvaus, kiek siurrealistinio naratyvo derinys kuria savitą N.Vaitkaus pasaulį, kuriame atsiveria erdvesnės vidinių patirčių galimybės. Žiūrovo patyrimui – taip pat", – sako menotyrininkė.

Anot V.Krištopaitytės-Jocienės, naujoji N.Vaitkaus tapyba greičiausiai nepraleis progos mūsų užklausti: ar parodoje matėme realybės miražus, ar tikrovę, sukurtą kito vidujybės miražų.

Kas? N.Vaitkaus paroda "Realybės miražai".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki liepos 22 d.

Kaunietis menininkas – Šiaulių universiteto Dailės ir meno fakulteto, kur studijavo tapybą ir vitražą, absolventas. Baigęs studijas kelerius metus dirbo vitražo dirbtuvėse, vėliau išbandė save kitose veiklos srityse, tačiau po gana ilgos pauzės grįžo prie tapybos.

Toks kelias nėra lengvas ir iš menininko reikalauja daug apmąstymų, savieškos ir valios apsispręsti. Tačiau, kaip pastebi menotyrininkė dr. Danutė Zovienė, tapyba N.Vaitkaus nepaleido net ir tada, kai gyvenimas nuvedė nuo meno į kitas veiklos sferas. Ji visada buvo šalia, o poreikis kurti ir įgyti profesiniai meno pagrindai suteikė pamatą vėl imtis drobės, dažų ir teptuko.

N.Vaitkaus kūrybos akiratyje – supantis pasaulis ir vidinės autoriaus reminiscencijos. Erdvė, kurioje dailininkas semiasi įkvėpimo, – miestas, gamta, kasdienių, autorių supančių daiktų aplinka. Ją papildo vidiniai išgyvenimai – nerimas, nostalgija, abejonės, siekis toje aplinkoje įžvelgti tai, ko nemato kiti. "Šių dviejų sandų jungtis lemia, kad dailininko kompozicijose aplinka, konkrečiai – miesto architektūra, jos fragmentai, atskleidžia savitą požiūrio kampą: pastatai dažnai įgyja netaisyklingų formų, erdvė – netikėtų perspektyvų", – analizuoja dr. D.Zovienė.

N.Vaitkaus mieste dažniausiai nėra žmonių, jis tuščias ir persmelktas liūdesio, tarsi pažymėtas irimo, kurį autorius bando sustabdyti, fiksuodamas aptrupėjusias sienas, tuščius langus, kreivas gatves, nykius kiemus. Tačiau šiame vaizduotės mieste vis dėlto lieka gera dozė tikrovės – architektūriniai objektai turi konkrečius prototipus, kuriems dailininkas siekia įkvėpti gyvybės. Anot menotyrininkės, tas gyvasties nervas glūdi tapymo manieroje: neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo.

"Akivaizdu, kad vitražo studijos N.Vaitkui nenuėjo veltui – dekoratyvus vitražiškas tapysenos principas ypač ryškus abstrakčiose kompozicijose, kur spalvų ir linijų santykiai susiklosto į dinamiškus ornamentinius junginius", – dviejų dailės sričių sankirtas įžvelgia menotyrininkė.

Anot dr. D.Zovienės, autoriaus pasirinkimas grįžti prie tapybos garantuoja jam ilgą ir nelengvą kelionę, tačiau, pasak jo paties, "mano gyvenimo menas yra mano minčių, nuotaikų, spalvos ir sprendimų įgyvendinimas".

Kas? N.Vaitkaus tapybos paroda "Spalvų užkulisiai".

Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė.

Kada? Veikia iki spalio 28 d.

Kaune gimęs ir šiuo metu kuriantis menininkas yra baigęs Šiaulių universiteto Dailės ir meno fakultetą, kur studijavo tapybą ir vitražą. Baigęs studijas kelerius metus dirbo vitražo dirbtuvėse, vėliau išbandė save kitose veiklos srityse, tačiau po gana ilgos pertraukos grįžo prie tapybos.

Neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo.

Toks kelias nėra lengvas ir iš menininko reikalauja daug apmąstymų, savieškos ir valios apsispręsti. Tačiau tapyba N.Vaitkaus nepaleido net ir tada, kai gyvenimas nuvedė nuo meno į kitas veiklos sferas. Ji visada buvo šalia. O poreikis kurti ir įgyti profesiniai meno pagrindai suteikė pamatą vėl imtis drobės, dažų ir teptuko.

N.Vaitkaus kūrybos akiratyje – supantis pasaulis ir vidinės autoriaus reminiscencijos. Erdvė, kurioje dailininkas semiasi įkvėpimo – miestas, gamta, kasdienių, autorių supančių daiktų aplinka. Ją papildo vidiniai išgyvenimai – nerimas, nostalgija, abejonės, siekis toje aplinkoje įžvelgti tai, ko nemato kiti.

"Esi, kas esi"

Šių dviejų sandų jungtis lemia, kad dailininko kompozicijose aplinka, o konkrečiai miesto architektūra, jos fragmentai, atskleidžia savitą požiūrio kampą: pastatai dažnai įgyja netaisyklingas formas, erdvė – netikėtas perspektyvas. N.Vaitkaus mieste dažniausiai nėra žmonių, jis tuščias ir persmelktas liūdesio, tarsi paženklintas irimo, kurį autorius bando sustabdyti, fiksuodamas aptrupėjusias sienas, tuščius langus, kreivas gatves, nykius kiemus. Tačiau šiame vaizduotės mieste, vis dėlto, lieka gera dozė tikrovės – architektūriniai objektai turi konkrečius prototipus, kuriems dailininkas siekia įkvėpti gyvybės. Tas gyvasties nervas glūdi tapymo manieroje: neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo. Akivaizdu, kad vitražo studijos N.Vaitkui nenuėjo veltui – dekoratyvus vitražiškas tapysenos principas ypač ryškus abstrakčiose kompozicijose, kur spalvų ir linijų santykiai susiklosto į dinamiškus ornamentinius junginius.

Autoriaus pasirinkimas grįžti prie tapybos garantuoja jam ilgą ir nelengvą kelionę, tačiau, pasak jo paties, "mano gyvenimo menas yra mano minčių, nuotaikų, spalvos ir sprendimų įgyvendinimas".

Kas? N.Vaitkaus paroda "Vaizduotės instaliacijos".

Kur? Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių rajonas).

Kada? Veikia iki vasario 9 d.