P.Cvirkos paminklas Vilniuje nukeltas lapkričio 19 dieną. Panašu, kad išaušo ta diena, kuomet ir Kaune nebeliko šio rašytojo atminimo. Trečiadienį kauniečiai pastebėjo, kad biusto nėra.

„Dažnai einu K.Donelaičio gatve, o šiandien pastebėjau, kad biusto vietoje – tuščia. Pagaliau, nes mums nereikia jokių sovietinių saulių nešėjų“, – pasisakė į redakciją paskambinusi kaunietė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Saulius Rimas informavo, kad biustas visgi priklausė muziejui, o miestas jau anksčiau buvo išsakęs poziciją, kad P.Cvirkos biusto jiems nereikia.

„Biustas priklausė Maironio lietuvių literatūros muziejui, todėl į juos reikėtų ir kreiptis dėl to, kada buvo nukeltas biustas ir kur jis bus toliau saugomas. Miesto oficiali pozicija, kad biustas – ne mūsų. Mūsų buvo klausę, ar nenorėtumėme perimti, bet Kaunui šio biusto nereikia, todėl neprieštaraujam, kad jis būtų nukeltas“, – kalbėjo S.Rimas.

Biusto likimas

Portalas kauno.diena.lt kreipėsi ir į Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovę Deimantę Cibulskienę. Ji nurodė, kad biustas bus saugomas, o vėliau ir eksponuojamas vaikų literatūros muziejuje, K.Donelaičio g. 13. Būtent čia anksčiau kurį laiką ir gyveno P.Cvirka.

„Biustas nukeltas trečiadienio rytą ir perkeltas į vaikų literatūros muziejaus patalpas, į tą kambarėlį, kuriame P.Cvirka gyveno 1934-1935 metais. Dabar kaip tik vykdomas vaikų literatūros muziejaus modernizavimo projektas, tad tiesiog viską tvarkysime ir biustas bus ekspozicijos dalis. Kol kas biustas lankytojams nerodomas, reikės pritaikyti jį vidaus patalpoms. Po muziejaus atnaujinimo, bus atnaujinta ir pati ekspozicija ir biustas ten įkomponuotas, nes mūsų rinkinyje ir taip yra daug P.Cvirkos archyvų“, – apie biusto likimą komentavo D.Cibulskienė.

Pasiteiravome, ar nesibaimina visuomenės reakcijos, jog biustas iš vienos vietos tiesiog perkeltas į kitą, bet bus toliau eksponuojamas.

„Muziejus tokia vieta, kuri daug ką aprėpia. Bent jau mes kalbame apie literatūrą ir nemanau, kad turėtumėme ko nors bijoti“, – pridūrė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė.

Ji teigė, kad vaikų literatūros muziejaus atnaujinimas turėtų būti baigtas po kelių metų. Tada P.Cvirkos biustas bus pritaikytas eksponuoti.

Turi patvirtinimą

Lietuvos šaulių sąjungos atstovai jau kurį kėlė judino klausimą, kad Kaune turi nelikti P.Cvirkos biusto. Nukėlimui buvo pritarusi ir Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė.

„Pranešame, kad Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė, pritardama šešių organizacijų pasirašytam reikalavimui pašalinti P.Cvirkos biustą, esantį K.Donelaičio g. 13, perdavė šį reikalavimą Kauno miesto savivaldybės administracijai, kad tarybos nustatyta tvarka būtų organizuojama netinkamo paminklo pašalinimo procedūra“, – raštą pasirašė darbo grupės vadovė Jūratė Elena Norvaišienė.

Specialistų išvados

Portalas kauno.diena.lt primena, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras buvo išplatinęs išvadą apie P.Cvirko veiklą bei galimą įtaką skleidžiant sovietinę propagandą.

Išvadoje rašoma, kad Liaudies Seimo rinkimuose P.Cvirka dalyvavo kaip oponentų neturintis kandidatas, rašė propagandinius Raudonąją armiją ir pačius rinkimus šlovinančius straipsnius. Taip pat nurodoma, kad 1940 m. liepos 17 d. P.Cvirka įstojo į Lietuvos komunistų partiją, įgydamas dvigubas – aukščiausias administracinės ir politinės šalies valdymo galias.

„Lietuvos ir kitų okupuotų Baltijos valstybių aneksijos įforminimo kombinacija buvo suderinta liepos 17-ąją. Po kelių dienų iš Lietuvos komunistų buvo sudaryta komisija Liaudies Seimo darbui organizuoti“, – dėstoma padarytoje išvadoje.

Kitokia pozicija

Priminsime, kad paminklo nukėlimui Vilniuje priešinosi ir Lietuvos rašytojų sąjunga. „Mano požiūriu, nukelti paminklą P.Cvirkai būtų neteisingas žingsnis“, – portalui kauno.diena.lt dar pernai teigė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja, poetė Aušra Kaziliūnaitė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Jeigu pasigilintume į P.Cvirkos biografiją, pamatytume, kad jis mirė 1947 m., praėjus vos dvejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai iš laiko perspektyvos kalbame apie sovietmetį ir sovietų įvykdytus nusikaltimus, turime iškart turėti omenyje, kad tai, kas šiandien mums atrodo savaime aiškūs dalykai, tuo metu nebuvo tokie savaime aiškūs dalykai, – sakė A.Kaziliūnaitė. – Kitas dalykas – tokiu būdu, tiesiog nukeldami paminklą, mes istorijos nepakeisime. Manau, šiuo atveju mums kaip tik reikėtų tas istorijos pamokas prisiminti ir stengtis kritiškai apmąstyti tai, kas įvyko, kodėl įvyko, kad tai nepasikartotų. Nereikėtų istorijos suvokti kaip kažkokio dvimačio, plokščio proceso. Tas paminklas – geras priminimas apie tai, kas įvyko, ir apie tą laiko nevienprasmiškumą“.