Universitetų bendruomenės popiet surengė bendrą eiseną Laisvės alėja, Vienybės aikštėje koncertavo atlikėja Jessica Shy, o vakare kauniečius pradžiugino muzikos ir šviesų šou.

„Nuoširdžiai sveikinu visus su naujų akademinių mokslo metų pradžia. Šiemet švenčiamas Lietuvos universiteto šimtmetis – tai puiki vieningumo idėjos simbolika. Neatsitiktinai švenčiame Vienybės aikštėje, nuostabiame, amžinai jauname Kauno mieste, kuriame tiek aukštųjų mokyklų ir nuostabių studijuojančių žmonių. Jaunieji kolegos, studentai, pradedantys, tęsiantys ar šiemet baigsiantys mokslo ir studijų kelią, jūs esate naujoji unikalaus šimtamečio Lietuvos universiteto dvasia bei ateitis. Nesustokite ieškoti bei klausti, nesustokite mąstyti kitaip, abejoti ir keisti“, – šventėje kalbėjo KTU rektorius prof. Eugenijus Valatka, taip pat palinkėjęs akademinei bendruomenei vieningų tikslų, susitelkimo ir kūrybiškumo.

Vienybės aikštėje susirinkusiuosius taip pat pasveikino ir VDU rektorius prof. Juozas Augutis. Jis pažymėjo, kad tarp Kauno universitetų pasirašyta istorinė sutartis leis keistis mokslo ir technologine informacija, rengti įvairius bendrus projektus, stiprins miesto akademinę bendruomenę ir Kauno kaip tarptautinių studentų miesto įvaizdį.

Studentams VDU rektorius palinkėjo neblėstančio žingeidumo ir veržlumo. „Dėkoju Jums už Jūsų pasirinkimą žengti aukštojo mokslo keliu. Neabejoju, kad jo nesigailėsite – tai taps Jūsų pasirinkto gyvenimo kelio tramplinu, kuriame gražia mozaika dėliosis naujos pažintys ir vertingos žinios bei patirtys“, – linkėjimais dalinosi prof. J. Augutis.

LSMU rektorius prof. Rimantas Benetis pasveikino prie akademinės bendruomenės prisijungusius pirmakursius ir priminė, jog ši rugsėjo 1-oji jiems – ir simbolinė savarankiškumo, didesnės atsakomybės už savo gyvenimo planavimą diena.

„Džiugu, kad pasirinkote studijuoti Kauno mieste, jo universitetuose, kurie šiemet švenčia garbų jubiliejų. Šimtmetis – ilgiausia lietuviško universiteto istorija mūsų šalyje. Kaunas – gražus, jaukus, žalias, svetingas miestas. Kurkite, atraskite, tobulėkite: studijų metai - gražiausias gyvenimo laikotarpis. Džiaukitės šiandiena ir smagiai, turiningai praleiskite mokslo metus“, – linkėjo prof. R. Benetis.

Tradiciškai akademinių mokslų pradžios šventė prasidėjo vidurdienį, Šv. Mišiomis Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Po jų vyko vieninga KTU, LSMU ir VDU eisena – trijų universitetų bendruomenės žygiavo Laisvės alėja, nuo Nepriklausomybės iki Vienybės aikštės, pakeliui trumpam stabtelėdami rekonstruotame Studentų skvere, kur buvo pažymėtas jo atidarymas. Vienybės aikštėje įrengtoje scenoje, kaip įprasta, vyko Rugsėjo 1-ajai skirtas nemokamas koncertas – šįkart jį surengė atlikėja Jessica Shy.

Tuo Rugsėjo 1-osios šventė nesibaigė – miestiečiai buvo kviečiami į vakarinę renginio dalį. Nuo 19 val. Studentų skvere šokių atmosferą palaikė didžėjai, o vėliau, nuo 20 val., Vienybės aikštės scenoje pasirodė hiphopo atlikėjas OG Version. Šventė tęsėsi iki pat vidurnakčio: Studentų skverą ir Vienybės aikštę nušvietė muzikos ir šviesų šou.

Po koncerto Kauno savivaldybė savo feisbuko paskyroje parašė: „Mokslo ir žinių diena Kaune finišuoja visa jėga! Studentų skveras – atidarytas, „OG Version“ koncertas – užskaitytas. Galima kibti į mokslus. Sėkmės!“.

„Sėkmė lydi dirbančius ir tikinčius“, –  tikina OG Version ir pasakoja apie vaikystę su muzika, pirmą viešą beatą penktoje klasėje ir netikėtai aplankiusią šlovę vos su antru repo kūriniu.

– Dominykai, esi vienas ryškiausių Lietuvos hiphopo atlikėjų. Papasakok, kaip atradai šį muzikos pasaulį.

– Muzika mano gyvenime egzistuoja nuo pat mano gimimo. Užaugau laikais, kai namuose buvo televizorius, grotuvai, žaidimų konsolės, radijas, todėl muziką girdžiu nuo pat mažens. Gerai prisimenu, kad mano pirmas klausytas albumas buvo „Ruki Vverch“. Tuo metu man buvo kokie penki metai ir tą albumą per klaidą įdėjau į „PlayStation“ vietoje žaidimo. Šis momentas man labai įstrigo, o tokių prisiminimų, susijusių su muzika, turiu ir dar daugiau.

Niekada nepamiršiu ir kai dariau savo pirmą beatą prieš 13-ką metų. Buvau penktokas, dar nieko nesupratau apie muziką, tačiau jau tada turėjau potraukį muzikai. Pats radau internete programą, su kuria galėjau kurti instrumentalus. Tai buvo tik bandymas, bet gavosi visai neblogai. Tada jau egzistavo „YouTube“, tad tą įrašą  ten ir įkėliau. Jį būtų galima surasti ir dabar, gal kada teks parodyti žmonėms (šypsosi).

Tiesa, tada dar klausydavausi elektroninės muzikos, kol galiausiai viskas pasikeitė po „The Nutorious B.I.G“ filmo, kurį peržiūrėjau 2010 metais. Po to filmo visa savo playlistą pakeičiau į hiphopo muziką. Supratau, kad reperiai rašo dainas pagal gyvenimą, būtent tai mane ir sužavėjo. Turėjau „iPod“ grotuvą ir klausiau hiphopo visur, kur tik galėjau: prie pusryčių stalo, per pamokas mokykloje, prieš miegą.

Vėliau, 2015 metais, pradėjau klausyti trepo, prie kurio reikėjo priprasti – pradžioje man jis net nepatiko. Tačiau atsiradus vis daugiau trepo atlikėjų, šitą muziką prisijaukinau iš interneto, filmų, krepšinio žaidimų ir t.t.

– O kada pats pradėjai kurti nuosekliai?

– Rimčiau pradėjau kurti 2016 metų pabaigoje. Kiekvieną dieną pradėjau daryti instrumentalus, bet man vis kažko „ant jų“ trūkdavo. Galvodavau – ką man su jais daryti? Jų turiu daug, bet neturiu kas juos klauso, nebent draugai. Tada nusprendžiau uždėti savo repą ir taip viskas prasidėjo. Mano pirmas projektas prieš penkis metus buvo „Nieko Asmeniško“ – dar dabar jį „YouTube“ platformoje galima rasti su mano nuotrauka iš Šilainių, kur stoviu toks jaunas su akiniais. Būtent nuo projekto pradėjau kurti nuosekliai.

– Atsimeni tą šlovės momentą, kai tave bei tavo kūrybą pradėjo atpažinti vis daugiau žmonių?

– Yra tokie keli išgarsėjimo etapai – kai mane sužinojo rajone, mieste ir galiausiai Lietuvoje. Viskas vyko palaipsniui. Pradžioje savo repą kėliau tik į „SoundCloud“, nes žinojau, kad visi pamatys ir buvo kažkaip nedrąsu, bet galiausiai natūraliai tas visas dainas sukėliau ir į „YouTube“. Sakyčiau, kad gabalas, per kurį mane visi sužinojo, ir buvo „Nieko asmeniško“. Iš tiesų čia buvo antras mano bandymas su mikrofonu. Antrą didesnį žingsnį dėjau su „Kevinu Durantu“, su kuriuo jau išėjau į dar platesnius vandenis.

– Tavo dainos „YouTube“ platformoje renka milijonus peržiūrų, o į koncertus renkasi tūkstančiai. Koks tavasis sėkmės receptas?

– Savo solo kanalą atidariau prieš dvejus metus ir šiai dienai esu surinkęs virš 70 mln. kanalo peržiūrų. Neskaičiuoju pirmų trejų metų, kai savo muziką kėliau į bendrą label’ą. Ten esu palikęs dar virš 30 mln. peržiūrų. Kartais sunku patikėti ir pačiam suvokti šiuos skaičius, ypač kai pagalvoji, kad tai vyksta Lietuvoje.  Sakyčiau, kad sėkmė lydi dirbančius ir tikinčius. Dažniausiai viskas slypi paprastume, kuris susideda iš nuolatinio kartojimo, tikėjimo ir valandų kiekio, kurias praleidi vardan savo tikslo.

– Kas yra tavo muzikinė mūza, kuri dažniausiai įkvepia kurti?

– Atsakymas trumpas ir aiškus – mane įkvepia šeima, gyvenimas, konkurencija, žmonės, kelionės, stumykla, eurai, moterys, gamta. Viskas kas supa mane.

– Prisimeni, kas mokyklinio amžiaus laikais buvo tavo muzikos dievukai?

– Turėjau skirtingų etapų. Manęs dažnai tėtis prašydavo įrašinėti CD diskus į automobilį – kas savaitę po vieną diską. Neturėjau kito pasirinkimo ir pradėjau klausyti tą patį, ką ir jis. Tai buvo Dj Tiesto ir Armin van Buuren – jų erą atsimenu labai gerai. Vėliau sekė MTV laikotarpis, kuriame klausydavau JAY-Z, Linkin Park, Eminemo, Kanye Westo, Soop Dogg ir t.t.

– Ne paslaptis, kad didelė dalis tavo gerbėjų – jaunimas. Ar jauti ryšį su šia auditorija?

– Jaučiuosi labai arti jaunimo. Jaunimas – mano antras vardas. Aš juk ir pats dar esu labai jaunas ir darau visą tai, ką daro jaunas žmogus (šypsosi). Su jaunimu aš nuolatos bendrauju per muziką.

– Kaip manai, su kokiais sunkumais ir džiaugsmais susiduria dabartinis jaunimas? Galbūt tai perėjai pats?

– Nuolatinis savęs lyginimas, aplinkos – mokytojų, tėvų spaudimas, socialinių medijų perteklius. Taip pat nuolatinis darbų atidėliojimas. Jauni žmonės turi ambicijų, tikslų, bet nežino kaip visą tai įgyvendinti. Skamba kaip paauglystė. Patyriau visiškai tą patį, nuo to tikriausiai negali pabėgti nei vienas paauglys. Tačiau galiu pasakyti, kad šiuo gyvenimo periodu labiausiai gelbėja tvirtas charakteris ir teisingai pasirinktas draugų ratas.

– Nors tavo dukra Isabelle dar maža, tikriausiai jau dabar skiepiji tavo nuomone svarbiausiasis pamatines vertybes. Kokios jos?

– Svarbiausios vertybės augančiam žmogui yra pagarba ir mandagumas. Taip ir mane patį auklėjo tėvai, gerai prisimenu nuo mažų dienų. Galiu pasakyti, kad gyvenime man tai daug padėjo, todėl manau, kad šios vertybės svarbios kiekvienam augančiam žmogui.

– Dominykai, šiemet pasirodysi jaunimo festivalyje „Vibelift“. Kaip manai, muzika turi galios tapti kelrode žvaigžde jaunam žmogui?

– Festivalyje pasirodysiu pirmą kartą, tačiau esu tikrai excited, nes po pertraukos pasitikrinsiu garsą ne bet kur, o didelėje arenoje visu garsumu. Realiai bus išnaudotas pilnas mano pasirodymų potencialas. Ilgai to laukiau. Manau, tai bus gera treniruotė prieš „Žalgirio“ areną.

O kalbant apie muzikos galią, visiškai sutinku su šia mintimi. Asmenybei muzika suteikia galimybę keisti pasaulėžiūrą, pažvelgti į viską kitomis spalvomis.

– Festivalio pavadinime užkoduota mintis apie gerą nuotaiką. Ar jos tavo pasirodymų metu bus daug? Ką gali pažadėti atėjusiems tavęs pasiklausyti?

– Scena yra vieta, kurioje aš išsilieju. Dažnai nuo jos nulipu permirkęs prakaitu, nes į savo pasirodymus dedu daug energijos ir taip užvedu publiką. Kuriu ryšį bendraujant su publika: kai sakau jiems kažką –  jie man atsako, taip ir užsikuria visas vaibas. Tokia grandine mes dalinam energiją ir taip man pavyksta visada užtikrinti gerą pasirodymą. Nenoriu nieko per daug žadėti, ateikit – pamatysit (šypsosi).

– Mėgstamiausia, o galbūt ypatingą reikšmę turinti tavo paties autorinė daina. Ar ji nuskambės festivalio scenoje?

– Kiekviena daina man yra kitokia, jos visos turi skirtingą žavesį, todėl būtų sunku išskirti vieną ar dvi. Nenustebinčiau savęs jei sakyčiau, kad mano paties mėgstamiausia daina dar tik bus sukurta.

– Pasidalink savo muzikiniais ateities planais.

– Jei metus dirbu prie naujo projekto – albumo, kurį planuoju išleisti šią vasarą. Turiu prikaupęs dainų ir noriu, kad jas išgirstų. Laikausi nuomonės, kad tikras atlikėjas daro albumus, aš ir pats taip atrandu kas man patinka. O po albumo norėčiau surinkti areną, tačiau dabar nenoriu tuščiažodžiauti, pažiūrėsim kaip bus.

– Atsigręždamas į praeitį, ką norėtum patarti sau paaugliui?

– Nieko nekeisti ir nebijoti klysti. Žinau, kad tas paauglys, dabar pamatęs mane didžiuotųsi.

„Man visada yra labai įdomu kurti ir įrašinėti dainas su kitais atlikėjais ir muzikantais. O tokiais atvejais kaip šis, kur mūsų stiliai ir auditorijos skiriasi kaip diena ir naktis, yra tik dar įdomiau. Kaip padaryti, kad daina patiktų tiek mano, tiek OG Version auditorijai? Tai malonus ir įdomus iššūkis“ , – apie naują kūrinį sakė atlikėjas Soliaris.

Vaizdo klipas prisotintas prabangos, seksualumo ir erotikos. Tam, kad būtų pasiektas norėtas rezultatas, teko rasti ne tik prabangius automobilius, bet ir profesionales, tverkinti (ang. twerk) mokančias šokėjas, grindis užlieti vandeniu. Pastarasis dalykas buvo ne tik sudėtingas, bet ir sukėlė pavojų šokėjoms, kurios net patyrė nelaimių klipo filmavimo metu.

„Tai buvo labai įdomu. O rezultatas mane labai džiugina. Buvo įdomu dirbti su visa komanda. Ieškoti sprendimų. Mano nuomone, tai kokybiškas kūrinys, kuriame yra apgalvota kiekviena sekundė. O vaizdo klipas, kurį režisavo ir filmavo Mindaugas Bilevičius, tiesiog nerealus“, – nauju darbu džiaugėsi OG Version.

Klipe nusifilmavo ir OG Version širdies draugė, nuomonės formuotoja, TV laidų vedėja, verslininkė Karolina Meschino, kuri apie savo pasirodymą klipe sakė: „Pirmą kartą, kai išgirdau dainą, man ji labai patiko. Dominykui iš karto pasakiau, kad tai bus hitas. O kai režisierius Mindaugas sudėliojo klipo koncepciją ir viską parodė, man taip pat kilo noras pasirodyti klipe ir taip palaikymą išreikšti Dominykui. Labai džiaugiuosi, kad tam pritarė visa komanda.“

Gegužės 7 d., savo gimtajame mieste, koncertą surengs Lietuvos populiariosios muzikos karalienė Džordana Butkutė. Bilietų į jos koncertą Vilniuje prekyboje nebeliko jau per kelias dienas, todėl, tikėtina, kad Kauno publika juos išgraibstys dar greičiau. Džordana koncertuos su visa grupe. O žiūrovų patogumui jau montuojama didžiulė scena bei ekranai, padėsiantys net galinėse eilėse stovintiems automobiliams jaustis „labai arti“.

Ne mažiau įspūdžių reikėtų tikėtis ir gegužės  8-tąją. Kartu su kitais atlikėjais į kaunietiškąją „Drive In Live“ sceną įsiverš ir visą projektą vainikuos Lietuvos trap karalius  „OG Version“. Atlikėjas įžvelgė „drive in“ formato privalumus, nes prieš „paleisdamas“ savo kūrinį į eterį, Dominykas tikrina, kaip daina skamba automobilyje. Tokį testą „OG Version“ atlieka kiekvieną kartą.

Karantino ribojimai švelnėja, tačiau visiškos laisvės tikėtis nereikėtų. Jau dabar aišku, kad šią vasarą nevyks nei muzikos festivaliai, nei bet kokie didesni koncertai. Organizatoriai džiaugiasi, kad pasinaudojo galimybe ir ėmėsi organizuoti kažkada istoriniais tapsiančius koncertus.

Koncertai vyks daug daugiau automobilių talpinančiame Kauno Aleksoto aerodrome, todėl jau vien dėl dvigubo trigubo klausytojų skaičiaus, finaliniai koncertai bus dar efektyvesni nei sostinėje.

– Tomai, kodėl šiai laidai būtent nusprendei analizuoti OG Version?

– Negaliu paneigti, kad esu dažnas jo klausytojas. Tad visada įdomu sužinoti daugiau apie tuos, kuriuos matai kitoje barikadų pusėje.

Kadangi stengiuosi būti objektyvus, noriu suprasti situacijas ir reiškinius, kurie supa pačius kūrėjus. Dažnai, ypač šiomis dienomis, kūrėjai yra sudievinami. Tai bedarydami žmonės praranda didelę dalį informacijos. O man visada įdomu matyti bendrą vaizdą. Tad tai ir buvo paskata sukurti epizodą apie OG. Norėjau susidaryti bendresnį vaizdą apie jį kaip atlikėją.

– Kas tave labiausiai nustebino ruošiant laidą apie jį?

– Sakyčiau mane labiausiai nustebino puikūs AGATA atstovo Lino komentarai apie OG Version fanų bazę ir kaip reikėtų vertinti jo renkamus skaičius. Aš likau nuoširdžiai nustebęs. Manau žiūrovai nustebs taip pat.

TV3 nuotr.

– Ką dar įdomaus žiūrovai sužinos?

– Žiūrovai taip pat išvys įdomius atsakymus, kurie paliečia hiphopo ir radijo amžinąjį konfliktą. Man pačiam šio epizodo kūrimas leido geriau suprasti radijo verslo principo veikimą ir jo įmantrybes.

Laidos anonsas:

Abudu – „Gaisras“, Self-released / Damn Good

Atrodo, kad klonų ataką išgyvenusi Lietuvos indie scena pagaliau transformuojasi, metamorfizuojasi ir gimdo kažką naujo, nors praeities pančiai kabina stipriai, menamas saugumas užtikrina gerbėjų ištikimybę, o ir šiaip – kam nauja, jei yra patikrinta sena. Visgi šių pančių, rodos, sėkmingai atsikratė „Egomašina“, dabar eilė ne dviejų žmonių (kad ir kaip tai būtų keista) grupei „Abudu“. Jų žingsnis nuo ištakų, deja, jau nebėra toks drąsus, nes naujojo LP pavadinimas neprastai atspindi jo skambesį ir struktūrą: jis chaotiškas, besiblaškantis į visas puses, lyg ir daugelio spalvų, nors vyrauja kelios. Viena vertus, tai galėtų skambėti kaip komplimentai jaunatviškumu degančiai grupei, norinčiai kuo greičiau atskleisti visą viduje susikaupusį karštį. Visgi svarbiausio darbo šis gaisras taip ir nepadaro – nepaisant šokinėjimo ir sklaidymosi, jis nesudegina. Ir nesvarbu ko: tiltų, įtakų, bambagyslių. Iš esmės tai yra tarpinis darbas tarp jaunučių „Abudu“ ir to, kokie jie bus, kai galutinai subręs. Dabar jų indie rokas, kaip minėjau, sklaidosi į visas puses (nors ir tai daro gana saugiai), mėtosi, nerasdamas vieno kelio, todėl galiausiai „Gaisro“ geriausia klausyti po vieną kūrinį vienam kartui, nes finalinis pusvalandinis koliažas yra tiek kaleidoskopinis, kad imi norėti pagrindo ir atsakymo į klausimą „Tai apie ką mes čia?“ Smagumas smagumu, bet toks tekstinis ir melodinis lėkimas, kuriam dar tikrai trūksta aštrumo, galiausiai galvoje nepalieka tiek, kiek tu pats pageidautum, o po kelių perklausų belieka tik vienišas užgesusių malkelių kvapas. O aš jau taip tikėjausi, kad reikės gaisrinę kviesti.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

OG Version – „Motyvacijos tikslai“, OG Entertainment

Prisipažinsiu, nieko per daug ir nesitikėjau, bet... Na, nesitikėjau, kad bus taip nuobodu, tačiau įvykdyti tikslą, t.y. perklausyti albumą, reikėjo nemažai motyvacijos. Kokia išvada? Jeigu panelė Meschino tikrai yra lietuviška Kim Kardashian, tai jos dabartiniam partneriui iki Kanye Westo tolokai (bent jau Karbauskį, kaip tas – Trumpą, galėtų palaikyti). „Motyvacijos tikslai“ (ir ne, jokių kirčių nedėsiu, nors tikriausiai edukaciniais tikslais pagrįstas jų naudojimas – sveikintinas) yra nykus albumas, kuriame muzikos vidutiniškai užtenka 2 min. (ir nereikia paskaitų apie „Spotify“ ypatybes, klausymosi įpročius ir pan.), tekstai rimuojami dažniausiai per galūnę -u, jie dažniausiai apie nieką, nors nepabėgama ir nuo lietuvio kasdienybei taip artimos sudaužytos, oi, atsiprašau, suplėšytos širdies realijų ir tradicinių skundų, kaip visa tai, ką jūs dabar klausote, buvo sunku parašyti. Tikrai? Šitai buvo sunku? Na, muzikinė dalis apsiriboja vienam kūriniui vienu semplu, kuris sukasi kas 10 sek., vokaliniams sugebėjimams „atskleisti“ yra naudojamas visagalis autotune‘as, o tekstai – kaip minėjau... IR ŠTAI TOKS YRA NAUJASIS OG VERSION ALBUMAS (didžiosios raidės čia tyčia, nes tikriausiai taip kiečiau), kurio net Free Finga pasirodymas negali išgelbėti. Brangieji, jei tai yra kartos balsas, tuomet šioji karta absoliučiai neturi ką pasakyti. ABSOLIUČIAI. O tai taip sumautai demotyvuoja, kad norisi lyg Houmeriui Simpsonui tiesiog atsikimšti alaus ir tuščiai spoksoti į televizorių. Naudos tiek pat. 

23/100  („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Bleach Cult – „Summertime Whiteout“, Partyzanai Pop

Kadaise labai seniai gyvavusios smagios grupės „Soy Farm“ narys Vytis Puronas bene po 10 metų pertraukos grįžta (santykinai, niekur jis nedingo) su debiutiniu darbu, kuris dar kartą parodo, kad „Partyzanai Pop“ leidybos kompaniją yra verta sekti. „Summertime Whiteout“ yra nauja, originalu, šviežia, avangardiška ir kartu popsiška geriausia to žodžio prasme. „Bleach Cult“ pavyko sukurti lengvai malonų konceptualų albumą, kuris, bent jau paties kūrėjo teigimu, atspindi surf roko laikus, saldoką nostalgiją ir sacharininius sentimentus. Su tuo, be abejo, galėčiau sutikti, nes beklausant EP taip ir norisi pleventi ambientiniame svaigulyje apie senus gerus laikus, kurių, mano manymu, net nebuvo. Ir šis „nebuvo“ man yra ypač svarbus, nes susidaro įspūdis, kad sapniškas albumo skambesys nukelia klausytoją į ne šiaip praeitį, bet į konkretaus žmogaus prisiminimą, kuriame nemažai netikslumų, tuščių lapų, lyg tas žmogus nebūtų patikimas praėjusių įvykių atpasakotojas. Dar daugiau – rodos, kad jis su laiku ima pamiršti buvusius įvykius ir tą akimirką „Bleach Cult“ man šiek tiek priminė britą The Caretaker (pasidomėkite juo), kurio visos kūrybos dar nesiryžtu perklausyti. Todėl fasadinis „Summertime Whiteout“ linksmumas ir žaismingumas įgyja makabriškų atspalvių, kurie ima vis mažiau linksminti. Smagu, kad Vytis liūdesiui nesuteikia daug laisvės ir LP visgi lieka pleventi nors ir šiek tiek apdegintais sparnais. Po šių netikėtų atradimų belieka tik paploti kūrėjui, kuris sugebėjo lengvabūdėje formoje pasiūlyti gilumų, kurios retai sutinkamos šiuolaikinėje populiariojoje ar ja paremtoje muzikoje.

85/100  („Bandcamp“)

Akli – „Taika“, Half-Delay

„Akli“ – tai, be jokios abejonės, metų proveržis ir didžiausia Lietuvos viltis, sėkmingai pradedanti taip ilgai lauktą naują etapą tautinėje scenoje. Taip, Vakaruose post punko atgimimo banga jau nuėjo ir jau senokai, taip, mūsų krašte veikiausiai ji yra paskatinta daugelio grupių iš Rusijos ir viso to flango, kuris niekaip neatsikrato sovietizmo bacilos (visi tikimės, kad kiek įmanoma greičiau atsisakys), bet bent jau man tokios muzikos, kurią groja „Akli“, jau seniai norėjosi. Neturėdami kontaktų su kažkiek panašiais dar 10-ajame dešimtmetyje garsiausiai skambėjusiais „sielininkais“ ir „citrinų džiugintojais“, šie jaunuoliai iš Kauno jau kuria naują minimalistiniškai nihilistišką muziką, kurią veda boso gitara ir retai Lietuvos scenoje vyraujanti frustracija. „Taika“ yra klasikinis pavyzdys to, ką groja kolegos iš Rytų, pvz. „Molchat Doma“ ar „Ploho“, tačiau vien galimybė pajusti tą tamsą savame kontekste džiugina. Trafaretinis trio: per ausis einantis gitaros motyvas – paradui vadovaujantis bosas – neišsimušantis būgnas, nė akimirką nesukelia nuobodulio, o jaunatviškas vokalas, kartais virstantis hiperbolizuotu klyksmu, neskamba nei teatrališkai, nei pretenzingai. Ir nelietuviškai, lyg „Akli“ būtų praleidę ir „Naktines Personas“, ir „Foje“, ir visa kita, ką minėjau, ir ko ne. Šis trio – tai šioks toks dabartinės postpankinės metamorfozės standartas, kurio Lietuvoje beveik nebūta arba būta labai palengvinto, papopsinto ar pataikaujančio masei. Jiems šalia, lyg vyresni broliai, galėtų stovėti nebent „Solo Ansamblis“, o ten, kur du, trečias... tikrai atsiras, nes tai bus ant bangos. O jei nesutinkate su manimi, tuomet paklausykite tikrojo jaunimo influencerio Beno Aleksandravičiaus, kuris „Taiką“ pavadino metų debiutu. Manau, jums, kaip išsilavinusiems žmonėms, jo rekomendacijų pakanka.  

91/100 („Spotify“, „Bandcamp“)

Ten Walls – „Lights for the dream“, Runemark Records

Kažkada savo karjeros vos nesužlugdęs Marijus Adomaitis, rodos, grįžo visu 120 proc. į trasą, nes per pastaruosius metus tai jau trečias jo įrašas (šįkart – visas albumas), ir kiek galima išgirsti viešojoje erdvėje (joje kurį laiką dėl mums visiems žinomų priežasčių Marijaus buvo labai mažai), laukia dar ne vienas ir ne du. O laukti yra ko, nes Ten Walls, nepaisant ilgos karjeros, vis dar auga, vis dar plečiasi ir naujasis „Lights For The Dream“ yra bene labiausiai traukiantis ausį per jo, kaip dešimtsienininko, karjerą. Žaidimui „Moonray“ „kurta“ muzika (išties ten viskas truputį sudėtingiau, pasidomėkit), rodos, užkietėjusiam geimeriui atidarė naujas muzikines erdves, kuriose ne tik pasigirsta klasikiniai Marijaus motyvai, tačiau jie dar tampa maksimaliai konkrečiais, turinčiais tikslią kryptį ir labiausiai brandžiais. Susidaro įspūdis, kad Ten Walls iki šio albumo turėjo priaugti, privalėjo nueiti ilgą kelią, kad galų gale ne tik įrašytų šį albumą, bet ir įgyvendintų svajonę – sukurtų kompiuterinio žaidimo garso takelį. Ir šįkart į ausis kažkaip nesikėsina ir tai, kad kažko ultra naujo albume nėra pasiūloma; tradicinis monumentalumas, švara ir šįsyk ypač minimalizuotas melodiškumas nepakenkia, o kaip tik kuria karkasą, erdvę, net vietą, kurioje ta muzika turi egzistuoti. Nepaisant visko, kas nutiko, „Lights For The Dream“ tikrai gali ir turi nuskambėti elektroninės muzikos kuluaruose, buduaruose ir bulvaruose. Jis paprasčiausiai to vertas. O ar jo vertė sugebės atitaisyti padarytą žalą, manau, sužinosime netrukus.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)