Apsisprendė akimirksniu
Iš bičiulio verslininko Daliaus Drumstos sulaukę kvietimo vykti į Lenkijos pasienį ir ten dalyti karštą maistą iš Ukrainos bėgantiems žmonėms, kauniečiai Martynas Masaitis ir Rokas Markovičius reagavo žaibiškai. Užvedę Savanorių prospekte stovėjusio „Gorilla Burgers“ maisto vagonėlio variklį, bičiuliai paliko Lietuvą ir laikinai įsikūrė šalia Hrebenne pasienio posto, kur greit skaičiuos antrą savaitę.
„Taip, esame Hrebenne. Jis laikomas karščiausiu tašku. Manoma, kad per šį postą turėtų eiti daugiausia žmonių“, – M.Masaitis tokiomis prognozėmis nė kiek neabejojo.
Ryžtas: Martynas (kairėje) ir Rokas nusprendė būti ne tyliais stebėtojais, o tais, kurie padeda. (Martyno Masaičio nuotr.)
Palikę sugriautus namus, iš Ukrainos be paliovos plūsta žmonės. Keliuose kasdien driekiasi kilometrinės automobilių ir autobusų eilės. Tarkim, savaitės pradžioje Ukrainos pusėje nutįso maždaug 40 km automobilių eilė.
„Labai daug žmonių link sienos eina pėsčiomis. Tokia gyva eilė pirmadienį tęsėsi keliolika kilometrų“, – M.Masaitis pasakojo, kad judėjimas Ukrainos pusėje vyksta labai lėtai.
Tolyn esą gali keliauti tik tie, kuriuos nuo pasienio paima žmonės su automobiliais.
Vieniems laukti netenka, kiti čia užtrunka ir kelias dienas, kol jų atvažiuoja kas nors pasiimti.
„Apsisuka pledais, antklodėmis ir sėdi“, – kaunietis pasakojo, kad naktimis karo pabėgėliai glaudžiasi šildomose palapinėse. Jose apsistoję „Carito“ savanoriai, medicinos darbuotojai.
„Mes esame išsinuomoję kambarį viešbutyje. Žinau, kad kiti miega automobiliuose“, – apie pastarųjų kelių dienų patogumus pasakojo pašnekovas.
Papildymas: maisto produktus lietuvaičiai perka iš asmeninių lėšų ir iš geros valios aukotų pinigų. (Martyno Masaičio nuotr.)
Pamaitino tūkstančius
Kauniečiai neslėpė, kad sunku buvo pirmą dieną, kai po pamatytų vaizdų kąsniai strigo gerklėje. Antrą dieną emocijos nuslūgo, nes darbai vijo darbus. Per šešias dienas entuziastai iš Kauno ir Vilniaus pamaitino apie 3,5 tūkst. žmonių. Per valandą – apie 150. Lietuvaičių dalijamu maistu šildėsi ir ukrainiečiai, bėgantys iš karo siaubiamos gimtinės, ir juos pasitinkantys asmenys, ir pasienio ruože dirbantys vietiniai. Kartu su D.Drumsta į pasienį atvykusi aštuoniolikos metų savanorė vaikus vaišino saldainiais ir kitais gardėsiais.
„Darome tai, ką išmanome geriausiai. Verdame sriubą, plovą, jūreiviškus makaronus, kepame dešreles ant grilio, vaišiname dešrainiais. Mes vieninteliai čia duodame karšto maisto. Kiek toliau yra palapinė, kur galima gauti sausų davinių“, – M.Masaitis pasakojo Kauną palikę su dviejų dienų maisto atsargomis. Joms pasibaigus, produktus už asmenines lėšas ir geros valios žmonių paaukotus pinigus lietuvaičiai pirko Lenkijos parduotuvėse.
„Esame sudarę sąrašą. Čia vykstantys lietuviai atveš reikalingų produktų ir vienkartinių indų. Smagu, kad sulaukiame tiek palaikymo“, – kaunietis džiaugėsi ir žmonių vienybe, ir suburtos komandos stiprybe.
Dabar svarbiausia tai, kad galime padėti!
Išsigandę žmonės
Pasikeisdami lietuvaičiai prie puodų ir kazanų stovi kiaurą parą, nes karšto maisto reikia visada. Nesvarbu, tai būtų ankstyvas rytas, ar vėlyvas vakaras. Lenktynių dėl sriubos lėkštės ar skrudintų dešrelių neteko matyti. Tik kelis kartus šalia dalijimo vietos, pažymėtos Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis, nusidriekė keliolikos žmonių eilė. Gavę maisto ukrainiečiai kaskart dėkoja lietuviams, o kai kurie jų stabteli ir trumpai pakalbėti. Antai, vos prieš kelias dienas visus labai pralinksmino maždaug vienuolikos berniukas, iš Ukrainos į Vokietiją vykęs drauge su močiute ir jaunesniuoju broliu. Lietuvaičiams juokais jį pavadinus direktoriumi, šis gana rimtu veidu atšovė, kad jis – prezidentas. Tuo metu R.Markovičius prisiminė vieną garbaus amžiaus ukrainietę. Paprašiusi gerti, į puodelį ji įsipylė tik kelis gurkšnius vandens, o likusį, galvodama apie kitus ištroškusius, atidavė atgal.
Realybė: žmonių pasienyje ne tik išsigandę, bet ir alkani. (Martyno Masaičio nuotr.)
„Daugiausia čia moterų ir vaikų. Vyrų virš 60 metų – vos vienas kitas. Kai kurie žmonės kalba angliškai, kiti – lenkiškai, rusiškai. Buvo ir tokių, kurie, išgirdę mus į juos kreipiantis rusiškai, prašė nevartoti šios kalbos. Žmonės išsigandę, nesuvokia situacijos, o jei suvokia, paprasčiausiai nepasitiki aplinkiniais, – M.Masaitis neslėpė, kad nelengva matyti žmonių akis, kupinas baimės. – Žiūriu į garbaus amžiaus ukrainietes ir galvoju, kaip joms turi būti baisu. Kai kurios jų tikrai matė Antrąjį pasaulinį karą. “
Paklausti, kiek dar laiko žada būti pasienio ruože ir dalyti maistą karo pabėgėliams, M.Masaitis su R.Markovičium užsiminė apie dviejų savaičių planą. Ar jo pavyks laikytis, ar komanda vagonėlių stabdžių svirtį pasienyje nuleis dar kelioms dienoms, parodys laikas.
Pagarba: entuziastai iš Lietuvos yra vieninteliai, pabėgėlius aprūpinantys karštu maistu. (Martyno Masaičio nuotr.)
„Dabar svarbiausia, kad galime padėti!“ – kalbėjo entuziastai.
