Tik suaugusieji, kurie visiškai sąmoningai gali apsispręsti, sergantys nepagydoma ir gyvybei pavojų keliančia liga trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu ir kurių skausmo neįmanoma numalšinti, galės „prašyti, kad jiems būtų padėta numirti“, laikraščiams „La Croix“ ir „Liberation“ sakė E. Macronas.

Nepilnamečiai ir pacientai, sergantys psichinėmis ar neurodegeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, teisės į pagalbinę savižudybę neturės.

Medicinos specialistams leidus, pacientui bus paskirta mirtina medžiaga, kurią jis galės susileisti pats arba padedamas trečiosios šalies, jei fiziškai nebus pajėgus to padaryti.

Trečiąja šalimi galės būti savanoris, pacientą gydantis gydytojas arba slaugytojas, o medžiaga galės būti suleidžiama paciento namuose, pagyvenusių žmonių globos namuose arba slaugos centruose.

Medicinos ekspertai turės per 15 dienų atsakyti į prašymą padėti numirti, o patvirtinimas galios tris mėnesius, per kuriuos pacientas galės jį atšaukti, sakė E. Macronas.

E. Macronas sakė, kad jei medikai atmestų prašymą, pacientas galėtų kreiptis į kitą medikų komandą arba pateikti apeliaciją.

Jis pridūrė, kad norėtų išvengti tokių terminų kaip pagalbinė savižudybė ar eutanazija, nes paciento sutikimas yra būtinas, taip pat labai svarbi gydytojų nuomonė ir tikslūs kriterijai.

Iki šiol nuolatinį skausmą kenčiantys prancūzai, norintys nutraukti savo gyvenimą, turėjo keliauti į užsienį, taip pat ir į kaimyninę Belgiją.

2005 metais įstatymu įteisinta pasyvioji eutanazija, pavyzdžiui, dirbtinio gyvybės palaikymo nutraukimas, kaip „teisė mirti“.

2016 metais priimtas įstatymas leidžia gydytojams tai derinti su „gilia ir nuolatine sedacija“ nepagydomai sergantiems pacientams, patiriantiems skausmą.

Tačiau aktyvi eutanazija, kai gydytojai pacientams, sergantiems nepagydoma liga, suleidžia mirtinas vaistų dozes, yra neteisėta.

Taip pat uždrausta pagalbinė savižudybė, kai pacientai gali nutraukti gyvenimą, padedami kito žmogaus.