Prie kolektyvinės kūrybos noriai jungėsi Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai su šeimos nariais, atvyko Klaipėdos universiteto grupė, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos specialiojo ugdymo centro specialistai ir kitų bendruomenių atstovai. Pano kūrimas subūrė beveik 100 žmonių.

Menininkės atvykimą į uostamiestį inicijavo ir rėmė Klaipėdos moterų „Rotary“ klubas „Aditė“ bei Čikagos lietuvių „Rotary“ klubas.

Dabar menininkė apskritimo formos rėmuose jau dėlioja spalvingą keramikinį jūros pasaulį: čia ir žuvys, ir koralai, ir jūržolės. Šis pano yra mobilus, jį galima transportuoti. Ir – terapinis: galima liesti pirštais, apčiuopiant reljefą, medžiagiškumą, atpažįstant objektus. Viešai mozaika bus pristatoma tradiciniu tapusiame festivalyje gruodžio 3 dieną, kuris skirtas Žmonių su negalia supratimo dienai.

Su menininkė kalbėjomės pradėjus jai komponuoti keramikines figūrėles į vientisus pano.

– Dirbome atviroje erdvėje ir žmonės labai noriai ir drąsiai jungėsi, – pasakojo Sonata. – Visi jautėsi labai laisvai, nes molis yra tokia medžiaga, kad jeigu tau nepatiko, ką nulipdei, greitai ir lengvai gali perdaryti. Nepateikiau jokių konkrečių nurodymų, ką lipdyti. Prašiau tik vieno: sukurkite tekstūrą, kad būtų figūrėlės tinkamos lietimui.

– Tematika irgi buvo užduota – jūros tematika. Ar prieš projektą turėjote vaizdinį, kaip jis atrodys?

– Pradėjome nuo figūrėlių kūrimo dviem apskritimams, bet figūrėlių prikurta tiek daug, kad gali atsirasti ir trečias. Mozaika, klijuojama ant sienos, ant grindų, yra nejudinamas, nebeišrenkamas objektas. O mes čia formuojame atskirus pano, kuriuos galėsime nusivežti ir į konferencijas ar kitas įstaigas.

Ypatingai džiaugėsi galimybe pakeisti darbinę aplinką muziejaus darbuotojai, dirbantys, pvz., buhalterijoje. Moterys sakė, kad jos labai gerai atsipalaidavo, visiškai pakeitusios aplinką, padirbėjusios su spalvom, su faktūra visai kitomis jėgomis į savo darbus kibo.

– Tai ne pirma Jūsų socialinė kultūrinė patirtis?

– Jau daugiau nei 15 metų dirbu prie didelio formato visuomeninių darbų. Daugiausia jų sukūriau JAV, Čikagoje. Paskutinius keturis metus dirbu Floridoje, vadovauju visuomeninei meno grupei, su kuria sukūrėme jau penkias mozaikas. Visuose darbuose dirbu įtraukdama bendruomenę. Pats procesas ir galutinis rezultatas pirmiausia labai nustebina pačius dalyvius. Jie dalyvauja nuo iki: nuo jų nulipdytos mažos detalės iki tol, kol ji tampa visumos dalimi. Tai galima būtų palyginti ir su meno edukacija: dalyvaudami bendroje kūryboje žmonės supranta, kad menininko darbas tikrai nėra chaotiškas: čia labai daug planavimo, techninių sprendimų, nežiūrint į tai, kad tu pirmiausia sieki kūrybinę viziją išpildyti. Ir labai daug žmonių po to pradeda vertinti ir menininko gyvenimą, ir darbą kitaip: kad tai nėra tik pasitaškymas. Ir mene yra daug vadybos aspektų: siekdamas rezultato tu turi įvertinti laiką, kaštus, derinti su užsakovais ir įrodyti jiems, kad menininkai nėra išsiblaškę, su realybe nenorintys nieko bendro turėti keistuoliai. Tada užsakovai džiaugiasi, kad lengva, malonu dirbti, kad ir menininkai paklūsta tam tik tikrai verslo etikai, garantuojančiai kokybišką rezultatą.

– Jūs esate profesionali keramikė?

– Aš iš tiesų baigiau Vilniaus dailės akademijoje dizainą. Ir su keramika neturėjau nieko bendro. Mūsų katedra buvo šalia Keramikos katedros, ten per penkis metus užėjau gal vieną kartą, nes tada vertinau molį labiau tik, kaip medžiagą buities rakandams, o ne menui kurti. Mano vaikystė praėjo Kuršėnuose, kur buvo meno mokyklėlė. Tai neskoningos keramikos prisižiūrėjau sočiai.

Pabaigus akademiją dirbau reklamos srityje, ir rinkodaros išvažiavau studijuoti į Ameriką, manydama, kad tai padės mano karjerai. Tuo metu mano vaiko mokykloje vyko panašus socialinis projektas: dailininkė dirbo su moksleiviais ir pakvietė tėvus padėti. Buvau pasiilgusi meninės veikos, nubėgau padėti. Taip prasidėjo mano kelionė, ir mano atradimai. Pačiupinėjusi tą molį, nebeištraukiau rankų, įklimpau iki alkūnių ir iki kelių dvidešimčiai metų. Iš pradžių buvau asistente, paskui ėmiausi jau savo projektų. Labai padėjo mano, kaip dizainerės išsilavinimas, padedantis suvaldyti didelius projektus, dirbant su architektais.

S. Kazimieraitienė jau yra palikusi ryškų pėdsaką Lietuvoje. Vienas didesnių menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.

Akį traukiantis akcentas Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Periodikos skaitykloje pristatytas pirmadienį.

"Idėja kilo todėl, kad, turėdamas daug draugų žurnalistų, pagalvojau, jog jie nepelnytai nueina į užmarštį ir niekur nėra įamžinti ar pagerbti", – teigė pano sumanymo autorius ir bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

Pašnekovo teigimu, iš pradžių ketinta Periodikos skaitykloje įrengti vardinius stalus, skirtus žinomiems Klaipėdos krašto žurnalistams.

Netrukus drauge su dailininku Romu Klimavičiumi pradėta svarstyti, kokie ženklai turėtų atsirasti.

Anot direktoriaus, nenorėta stalų tiesiog pažymėti lentelėmis, kuriose būtų išrašyti asmenybių vardai. Kilo net idėja prie stalų pritvirtinti senovines rašalines su užrašais.

"Ir tada mums staiga nušvito, kad pagarba turėtų būti išreikšta pano. Juolab kad toje skaitykloje viena siena yra tokia keistai įskypa ir ji prašyte prašėsi kažkokio ženklo", – dėstė J.Šikšnelis.

Skaitykloje atidengtame meniniame akcente atsispindi užmarštin nuėjusių periodinių leidinių faksimilės ir pavadinimai, taip pat galima atpažinti keleto leidėjų, spaustuvininkų bei žurnalistų nuotraukas.

Pano atidengimo ceremonijoje dalyvavo bibliotekos bendruomenė, dailininkas R.Klimavičius, kolekcionierius Šarūnas Toliušis, kuris, kuriant pano, konsultavo dėl senųjų Klaipėdos krašto spaudinių.

Pagamino, bet nepakabino

A.Boso pano – kaip negimęs miręs kūdikis, mat pagamintas ir paruoštas sumontuoti jis vis dar neišvydo dienos šviesos.

Šio kūrinio istorija keista.

Rengiant Klaipėdos dramos teatro pirmosios rekonstrukcijos projektą dar 1987 m. buvo sumanyta naująjį priestatą, kuriame įkurta teatro kasa, rūbinė bei kavinės, papuošti meniniu kūriniu.

Didelę pliką sieną po stogu tarp įėjimo į kasą ir patį teatrą ketinta papuošti bareljefu – pano.

Darbas skirtas uždengti 100 kvadratinių metrų sieną, tad ir kūrinys – grandiozinis, jo bronzinės detalės užima 53 kvadratinius metrus.

Kitos kūrinio detalės – šlifuoto granito plokštės.

Skulptorius pavaizdavo kūrėjo bendravimą su mūzomis, todėl kūrinys pavadintas "Dialogu".

1988 m. A.Bosas pagamino natūralaus dydžio kūrinio modelį, o 1990-aisiais bronzinės kūrinio detalės buvo nulietos Kauno "Centrolito" gamykloje ir atgabentos į Klaipėdą.

A.Brazauskas davė nurodymą

A.Bosas prisimena, kad už kūrybinį darbą jam buvo sumokėta, tačiau tikslios sumos skulptorius nebepamena.

"Galbūt atlygis galėjo siekti apie 10 tūkst. rublių – maždaug pusantro žigulio, – juokavo skulptorius.

Tikėtasi, kad teatro atidarymo iškilmių metu bus atidengtas ir pano.

Tačiau tuo metu pinigų kūrinio montavimo darbams pritrūko. Negalima pamiršti, kad tai buvo sunkus jaunos valstybės kūrimosi metas.

Atskirais gabalais nulietas kūrinys buvo sukrautas teatro garaže.

"Dar tada, kai teatrui vadovavo Romas Pletkauskas, buvo atvažiavęs Algirdas Brazauskas, tada jam rodė pano. Tuometis premjeras žodžiu davė nurodymą skirti pinigų, bet, kiek pamenu, jie buvo panaudoti bene stogui dengti", – painią istoriją prisiminė A.Bosas.

Praėjo keleri metai, ir 1994-aisiais vėl bandyta ieškoti būdų pano sumontuoti.

Skaičiuota, kad to meto kainomis montavimo darbams galėjo prireikti 150 tūkst. litų.

Praėjo nemažai laiko, tačiau pinigų ne tik neatsirado, bet ir pradėta abejoti kūrinio sumontavimo būtinybe.

Kalbos nutilo prieš atidarymą

A.Bosas prisimena, jog kažkada trūko lėšų net kūriniui apžiūrėti.

"Mecenatas Rimantas Cibauskas rado pinigų, pasamdėme firmą, kuri iškėlė gabalus, mes juos suskaičiavome, sunumeravome. Pagal mano senus brėžinius trūko gal dviejų ar trijų fragmentų. Padarėme sąmatą, kiek kainuotų atkurti trūkstamas detales, kiek reikėtų pinigų jas sujungti, užkelti, pritvirtinti, – prisiminė A.Bosas. – Kai pradėjome kelti triukšmą, šviesaus atminimo teatro direktorius Gediminas Pranckūnas nuvažiavo pas kultūros ministrą Šarūną Birutį. Tai buvo bene penktas ar šeštas ministras nuo pano pagaminimo. Š.Birutis pavedė vilniečių viešajai įstaigai "Lietuvos paminklai" įvertinti situaciją. Ši įstaiga stebėjo teatro restauracijos eigą, informuodavo ir mane. Kai liko vos mėnuo iki teatro atidarymo, viskas nuščiuvo, stojo visiška tyla. Teatras buvo antrą kartą atidarytas be reljefo, kuris buvo sukurtas būtent jam."

Dar tada, kai "Lietuvos paminklai" ėmėsi domėtis skulptoriaus kūriniu, paaiškėjo, kad nėra dokumento, patvirtinančio, jog Klaipėdos dramos teatras jį saugo.

Nusprendė: būtina sumontuoti

Praėjusių metų pabaigoje "Lietuvos paminklų" atstovai atvyko į Klaipėdą ir susitiko su atsakingais miesto specialistais.

Šį susitikimą prisiminė ir Klaipėdos savivaldybės Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas Mindaugas Petrulis.

"Turėjome Architektų bei Dailininkų sąjungų ekspertų tarybos posėdį. Tada buvo vienareikšmiai pasakyta, kad šis pano turi atsirasti teatro fasade, ši pastato dalis turi būti sutvarkyta taip, kaip buvo sugalvota pačioje pradžioje. Tai yra kūrinys, padarytas būtent tai vietai, apšvietimas išryškins specialiuosius kontrastus, apgalvoti matymo taškai. Dėl to, ar jis ten turi būti, klausimas jau neabejotinai aptartas – jis privalo ten atsirasti. Dar aname tūkstantmetyje, aname šimtmetyje, buvo nutarta, kad kūrinys yra sukurtas šitam objektui, šitam fasadui. Juk niekas nepasikeitė, tik konstrukcijos. Jis turėtų atgimti naujoje šviesoje. Liko vienintelis klausimas – pinigai", – teigė M.Petrulis.

Viskas dėl pinigų

Dabartinis Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys teigia, kad šio pano istorija jam atrodo miglota.

Pirmiausia, jo žiniomis, pano buvo kuriamas ne teatrui, o Parodų rūmams papuošti.

"Investiciniame teatro rekonstrukcijos projekte nebuvo numatyta šį pano kabinti. Vėliau atsirado mintis jį sumontuoti, bet teatras tokių pinigų – apie 80 tūkst. eurų – neturėjo. Mano supratimu, turėtų būti atskiras investicinis projektas, nes tai gana brangi idėja. Tai turėtų daryti teatras. Jeigu Kultūros ministerija skirtų finansavimą, būtų galima jį sumontuoti. Teko girdėti, kad R.Cibauskas nusiteikęs padėti surinkti pinigų", – kalbėjo T.Juočys.

Žinant, kiek daug pinigų Klaipėdos kultūros įstaigoms pastaruoju metu buvo skirta, teatro vadovas abejojo, kad valstybė jų rastų dar ir pano sumontuoti.

Europos Sąjungos pinigais šio projekto finansuoti, pasak teatro direktoriaus, neįmanoma, todėl pinigų tektų ieškoti valstybės biudžete.

Direktorių kausto abejonės

Ar teikti projektą pinigams gauti, T.Juočys dar žadėjo tartis su Meno taryba.

Nepiršdamas savo asmeninės nuomonės, T.Juočys abejoja, ar šis kūrinys nepakeis Teatro aikštės veido, tad galbūt reikėtų ir naujo požiūrio į šį kūrinį.

Todėl ne tik teatras turėtų spręsti, ar sumontuoti pano.

Būdamas biudžetinė įstaiga teatras negali jo patalpose saugomo kūrinio nei parduoti, nei dovanoti.

Dar keisčiau, kad jo balanse šio daikto nėra.

Panašu, kad teatro žmonės išties nepritaria kūrinio sumontavimui.

"Fiziškai jį saugome tik todėl, kad jis yra. Atvirai sakau, suprantu autoriaus norą matyti kūrinį pakabintą, bet laikai pasikeitė, o ir kaina didžiulė. Galiausiai mes galime parengti investicinį projektą, o galutinį žodį tegu sako ministerija. Kartą šiuo klausimu jau buvo patarta ieškoti rėmėjų. Tačiau faktas yra ir tai, kad rėmėjų tenka ieškoti net spektakliams statyti, gyvename labai taupiai. Tai nėra klausimas, kurį būtina spręsti būtent dabar", – kalbėjo T.Juočys.

Autorius rastų vietą kūriniui

Apie darbo meninę vertę byloja tas faktas, jog jį 1987 m. priėmė šalies Meno taryba.

"Šiame reljefe yra miesto fachverko detalės, mūzų susijungimas, kopos, dangus, didelė dinamika. Yra ir lotyniškas tekstas apie tai, kad visas pasaulis vaidina. Jame nėra nieko, kas galėjo pasenti. Dariau jį galvodamas apie ateitį. Pradžioje norėjome daryti iš marmuro, bet paskui pamanėme, kad nusitepus nuvalyti jį nebūtų įmanoma. Bronzinio darbo nenuterliosi, juk žinome, kad žmonės mėgsta viską pačiupinėti", – apie kūrybinį kūrinio aspektą kalbėjo pano autorius A.Bosas.

Jam antrino ir M.Petrulis, kuris teigė, jog pano nėra pasenęs nei savo forma, nei turiniu. Per ketvirtį amžiaus galėjo pasikeisti tik bronzos spalva.

"Visiškai nesvarbu, kokiais pinigais tai bus padaryta. Visame pasaulyje mecenavimas yra gyvas. Yra viešos įstaigos, fondai ir panašūs dalykai, kurie galėtų imtis generuoti idėją ir lėšas jai įgyvendinti. Svarbiausia – rezultatas", – įsitikinęs M.Petrulis.

Lyg rakštis gerklėje?

Vis dėlto A.Bosas įsitikinęs, kad jo darbas teatrui – lyg rakštis gerklėje, mat reikia vėl važiuoti į ministeriją, sukti galvą, kur gauti pinigų, kalbinti verslininkus.

Skulptorius mano, jog projektui įgyvendinti pakaktų tik poros žmonių. Vienas jų galėtų būti visuomenėje autoritetą turintis asmuo, kuris kalbintų verslininkus, juos įtikintių mecenuoti, o kitas dirbtų buhalterinį darbą.

"Jeigu pano teatrui nereikalingas, tegu atiduoda jį man, aš rasiu, kur jį padėti. Lietuvoje yra daugiau kultūros įstaigų, kur jis tiktų", – nusivylimo neslėpė A.Bosas.

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla pertvarko ne tik mokymo auditorijas, laboratorijas, bet ir suranda lėšų puoselėti kūrybines idėjas.

Sienas papuošė pano

Neseniai antrajame aukšte atsirado dėmesį patraukiantis reljefinis piešinys – pano pagal XIX amžiaus Klaipėdos uosto graviūrą. Jį ant mokyklos sienos uždėjo dailininkas Kęstutis Janulionis.

„Idėja papuošti tuščią antrojo aukšto sieną mokykloje sklandė jau seniai, bet vis nerasdavome motyvo kas tai galėtų būti. Kai mus supažindino su dailininku Kęstučiu Janulioniu suradome bendrą supratimą ir pasirinkome tinkamą motyvą, kuris susietas su Klaipėdos uosto istorija“, - pasakojo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Karjeros centro vedėja Genutė Kalvaitienė.

Atnaujina pastatą

2016 metais Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla pažymės jos pastato statybos 80 metų jubiliejų. Ta proga pastatas restauruojamas ir atnaujinamas – abiejuose flygeliuose laiptinėse tarp antrojo ir trečiojo aukštų restauruoti senieji laiptai. Nuo 1936 metų, kai mokyklos pastatas pastatytas laiptai čia nebuvo keisti.

Pradžioje dabartinės Lietuvos aukštosios mokyklos pastato dalyje buvo Kanto pradinė mokykla. Dar yra žmonių, kurie prieškaryje mokėsi toje pradinėje mokykloje.

G.Kalvaitienė prisiminė, kad keli vyresnio amžiaus žmonės buvo atvykę iš Vokietijos apžiūrėti buvusią savo pradinę mokyklą.

„Mes kreipsimės į istorikus, kad surinktų pilną informaciją apie mūsų mokyklos pastato istoriją. Ją pristatysime kitais metais minėdami mokyklos pastato 80 metų jubiliejų“, - tikino G.Kalvaitienė.

Pertvarkys stadioną

2018 metų vasario pradžioje bus minima 70 metų kai Klaipėdoje įkurta jūreivystės mokykla, dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje jau bandoma dėlioti būsimų renginių programą.

Bet dar reikšmingesni darbai – siekis sutvarkyti mokyklos aplinką susietą su šiuo jubiliejumi. Jau ir dabar yra sutvarkyta daug auditorijų, modernizuota laivavedžių, mechanikų mokymų aplinka.

Laukia dar vienas didelis darbas – sutvarkyti mokyklos stadioną. Pagal parengtą projektą tai būtų fizinio ir psichologinio pasirengimo darbui jūroje poligonas.

Dabar stadionas naudojamas minimaliai. Jo dalyje yra įrengta gaisrų laivuose gesinimo laboratorija.