„Mano asmeninę nuomonę visi puikiai žino: aš rėmiau šį sprendimą, remiu ir remsiu. Bet ar jis susilauks reikiamo palaikymo Seime, kad būtų priimtas, – dirbsime ir matysime“, – sekmadienį konservatorių suvažiavime žurnalistams sakė I. Šimonytė.

„Tai nėra Vyriausybės programos klausimas. Aš suprantu, kad tai yra klausimas, kuris intriguoja, kurį norima visą laiką iškelti į darbotvarkę, ir labai gaila, kad tai yra klausimas, kuris taip pat yra tapęs politikų, kurie neturi jokios kitos darbotvarkės, pagrindiniu darbotvarkės klausimu. Būtent todėl, mano nuomone, nuosaikiems politikams yra svarbu rasti sutarimą šiuo klausimu, jį priimti ir išspręsti. Kitaip mes penime žmones, kurie nieko daugiau neturi politikoje pasakyti, kaip tiktai kovoti šventą karą, nesvarbu prieš ką“, – pridūrė ji.

Kiek anksčiau sveikinimo žodį konservatorių suvažiavime tarusi Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė tvirtino, kad Partnerystės įstatymas Lietuvoje bus priimtas.

Žurnalistai kalbėjosi su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku Tomu Vytautu Raskevičiumi.

– Vėl keliate tą patį klausimą?

– Tikrai taip. Laisvės frakcija yra pateikusi pasiūlymus dėl rudens sesijos darbų programos ir toje programoje yra įtrauktas partnerystės įstatymo projektas ir lydintieji teisės aktai. Kadangi pavasarį svarstant šį įstatymo projektą Seime išties trūko labai nedaug – kelių balsų. Įsiklausę į įvairias pozicijas ir nuomones, suderinę įstatymo nuostatas su įvairiais pasiūlymais, norime grįži rudens sesijoje ir šį įstatymo projektą svarstyti dar kartą.

– Palyginkime tai, ką teikėte pavasarį, ir tai, ką planuojate teikti rudeniui tikėdamiesi, kad šį kartą bus patvirtintas jūsų projektas? Kaip ir sakote, – diskutavote. Girdėjau, kad įsitrauks ir bažnyčios atstovai į įvairius klausimus. Ką keitėte ir kokie principiniai įstatai liko tie patys – kokios linijos neketinate stumti?

– Kalbant apie svarstyną pavasario sesijos metu, buvo metami priekaištai, kad įstatymas esą dar nepakankamai išdiskutuotas, nors šito reguliavimo Lietuvos žmonės laukia jau daugiau negu 20 metų. Tai rudens sesijos metu mes norime sukurti įvairias formas diskusijoms, kur įvairios suinteresuotos šalys, o tarp jų ir religinės bendruomenės, galėtų išsakyti savo poziciją. Kita vertus, vykstant šioms diskusijoms, mes neturėtume leistis į teorinio pobūdžio samprotavimą – ar toks reguliavimas reikalingas, o galbūt mes esame jam nepasiruošę. Manau, kad esame tam pribrendę. Yra labai aiškus Lietuvos visuomenės lūkestis, kuriam tas reguliavimas būtų aktualus. Ir dėl įvairių detalių, aišku, galime diskutuoti. Pats svarbiausias dalykas, ką turi suteikti partnerystės įstatymas, yra civilinis statusas partnerystėje esantiems asmenims. Arba, kalbant paprastai, šie žmonės teisės akyse turi būti matomi kaip tarpusavyje susiję, artimi asmenys. Jokios kitos alternatyvos, šio minimalaus standarto neišpildančios, svarstomos negali būti. Pavyzdžiui, kartais yra linksniuojamos vadinamosios jungtinės veiklos sutartys – jos gali būti aktualios kai kuriems žmonėms, tačiau jokiu būdu nėra alternatyva partnerystei. Na, o dėl kitų detalių – dėl smulkmenų, iš tikrųjų galima tartis ir diskutuoti, jeigu tai sudarys sąlygas didesniam šio įstatymo projekto palaikymui. 

– Kokios tos smulkmenos?

– Na, ir prezidentas yra išsakęs tam tikrų pastabų dėl partnerystės sąvokos apibrėžimo, taip pat ir kitas technines smulkmenas. Apie jas galėsime diskutuoti ir atsižvelgiant į įvairias išsakomas pozicijas, jas derinti. 

– Ar nebijote tokiu įtemptu metu teikiant projektą dar kartą, sulaukti dar didesnio pasipriešinimo, turint omenyje šeimų atstovus, kurie ne taip seniai ėjo į gatves, buvo prie Seimo susirinkę dalis jų taip pat, turint omenyje įvykius Kaune su Kauno savivaldybe ir LGBT bendruomene?

– Aš tik priminsiu, kad Lietuvoje yra 600 tūkst. žmonių, kurie niekada nėra sudarę santuokos, ir jiems toks partnerystės įstatymo reguliavimas galėtų būti potencialiai aktualus. Šie žmonės šiandien gyvena teisiškai neapibrėžtoje situacijoje ir šių žmonių teisėti lūkesčiai bei interesai negali tapti oponuojančių grupių reiškiamos opozicijos įkaitais. Taip, diskutuoti ir kalbėtis galima su visais, tačiau jokiu būdu negalima vienas kito šantažuoti ir ignoruoti didelės visuomenės dalies poreikius.

Aš gaudavau nemažai laiškų iš partnerystėje gyvenančių moterų, kurios jaučiasi neapsaugotos savo santykiuose, ir jos pabrėžia savo laiškuose tokio įstatymo reguliavimo būtinybę.

– Toks įstatymas gintų ne tik tos pačios lyties porų, bet apskritai visų – ir mišrių porų lygiai taip pat teises ir galimybę įteisinti savo šeimą ir būti saugesniems.

– Absoliučiai taip. Ir pavasarį svarstant šį įstatymo projektą, aš gaudavau nemažai laiškų iš partnerystėje gyvenančių moterų, kurios jaučiasi neapsaugotos savo santykiuose, ir jos pabrėžia savo laiškuose tokio įstatymo reguliavimo būtinybę. Partnerystės įstatymas aktualus ir tos pačios lyties poroms, bet jis aktualus ir skirtingų lyčių poroms.

– Iš ko dar sulaukiate palaikymo ir prašymo apginti jų teises?

– Palaikymas buvo labai didelis ir svarstant partnerystės įstatymą gegužės 25 dieną, Seimo narių dėžutėse buvo daugybė laiškų, kurie prieštaravo partnerystės įstatymui, bet laiškų, kurie palaikė tokį reguliavimą, buvo daugiau.

– Kodėl nusprendėte, kad reikia užmegzti dialogą ir su bažnyčios atstovais?

– Manau, kad dialogą reikia vystyti su visais – LIetuvoje nėra valstybinės religijos. Katalikų bažnyčia sudaro pačią didžiausią nominaciją, tikrai gali išsakyti savo poziciją, savo poziciją gali išsakyti ir kitos religinės bendruomenės.

– Kas dar žada prisijungti?

– Tikrai kviesime visus. Kvietimas bus išplatintas plačiai ir tikiuosi, kad diskusija bus konstruktyvi.