Aktualu, aštru, gyva

Rugsėjo 7 ir 8 dienomis – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“. Tai Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis klaipėdiečiams apie Klaipėdą, jau tapęs savotiška atsinaujinusio Dramos teatro vizitine kortele ir sutraukiantis pilnas sales žiūrovų. Aktualu, aštru, gyva, tikra.

Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija – trys amžini jo palydovai.

Rugsėjo 9 d. – Ivano Vyrypajevo „Girti“ (rež. Loreta Vaskova). Spektaklio veiksmas vyksta vieną naktį, kurią spektaklio herojai be saiko vartoja alkoholinius gėrimus, o vėliau susitinka gatvėje – tokioje veiksmo vietoje ir esant tokios būsenos visi socialiniai statusai nebetenka prasmės. Tik tokiu būdu šie labai skirtingi personažai sugeba vienas kitam atsiverti, išpažinti savo nuodėmes, išsakyti savo skaudulius.

Paradoksas: giliai širdyje žmonės nujaučia esą sutverti pagal Dievo paveikslą, tačiau tik mirtinai pasigėrę išdrįsta nusimesti savo žemiškąsias kaukes. Ne veltui pats kūrinio autorius I.Vyrypajevas sakė, kad ši jo pjesė yra labiausiai religinė iš visų jo parašytų. Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 18 metų.

Tarp tikrovės ir vizijų

Rugsėjo 13 d. – Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (rež. Darius Rabašauskas). Tai pamišėliškai atvira, kartu ir geraširdiško čekiško humoro sklidina istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdnus gyvenimus. Taip, jie šiek tiek bepročiai, tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai ar šalti moderniųjų laikų maniakai. Kasdienis jų palydovas – visa persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimiems. Herojai elgiasi beprotiškai, desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes – ir ką jie bedarytų, viskas tik blogyn... Nes bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, beprotiškas pats gyvenimas.

Pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ P.Zelenka dedikavo kultiniam amerikiečių rašytojui Charlesui Bukowskiui, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir Lietuvoje (leidykla „Kitos knygos“, 2011 m.). Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 18 metų.

Rugsėjo 14 d. – G.Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis apdovanotas 16 prizų, tarp jų – trys Auksiniai scenos kryžiai.

Pagrindinė pjesės herojė – Marija, pasakojanti savo nuotykingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi realybės“ atmosferą. Viskas lyg ir labai atpažįstama – tiek vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota „naujųjų lietuvių“ buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė – kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir vizijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija – auka ar žudikė? Ką regime scenoje – vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos – postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu ir šį tą daugiau...

Ir absurdo klasika

Rugsėjo 19 d. – Ksenijos Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“ (rež. D.Rabašauskas). K.Dragunskaja – žymi šiuolaikinė rusų dramaturgė. Jos pjesės statomos ne tik akademiniuose teatruose, bet ir undergroundo rūsiuose, ypač mėgstamos jaunimo. Kritikai akcentuoja K.Dragunskajos išradingumą, nevaržomą fantaziją, psichologinį subtilumą, sugebėjimą pastebėti charakteringus žmogaus bruožus, nepiktą ironiją ir puikų žodžio valdymą.

Pjesė „Lunačiarskio lunaparkas“ – apie naujų ir senų laikų sankirtas, apie dirbtinį sostinės spindesį ir tikrą provincijos nykulį. Ir, žinoma, apie žmones – graudokai juokingus, iškritusius iš savojo laiko, tačiau tebegyvus ir tebesvajojančius apie didelį stebuklą, visam laikui pakeisiantį jų mažus gyvenimus.

Rugsėjo 22 d. – Sławomiro Mrožeko „Petro Ohėjaus kankinystė“ (rež. D.Rabašauskas). Lenkų dramaturgo, absurdo teatro klasiko pjesės herojai Piotras Ohėjus ir jo šeima – patys paprasčiausi piliečiai, gyvenantys gana pilkai ir nuobodžiai. Kol vieną gražią dieną tas jų gyvenimas staiga ima ir pasikeičia pačiu radikaliausiu būdu. Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės ima nurodinėti, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose nuolat klega mokinukų ekskursijos, šmirinėja reporteriai, slampinėja kažkokie ypač svarbūs valdininkai, o visą šitą balaganą nebyliu žvilgsniu stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas – senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. Ore pakvimpa paraku...

Rugsėjo 28 d. – Pero Olovo Enquisto „Lūšies valanda“ (rež. Mara Ķimelė, Latvija). Vieno garsiausių Švedijos dramaturgų P.U.Enquisto psichologinė drama „Lūšies valanda“ – tai vieno vaikinuko, uždaryto į psichiatrijos ligoninę už dvigubą žmogžudystę, istorija. Ją jis pasakoja dviem nepriekaištingai normalioms moterims, o kartais ir vienam labai supratingam katinui. Ir po jo pasakojimo viena tų itin normalių moterų, atrodo, ima ir patiki, jog „Dievas gali būti rusvas katinas, o meilė – senelio namai“...

Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.

A. Strindbergo dramą „Tėvas“ režisavo viena žymiausių Latvijos teatro režisierių Mara Kimelė (Māra Ķimele), scenografas – Reinis Suhanovs (Latvija), kostiumų dizainerė – Baiba Litina (Latvija). Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Aldona Bendoriūtė, Igoris Reklaitis, Karolina Kontenytė, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, Kamilė Andriuškaitė, Radvilė Bronušaitė.

Augustas Strindbergas (1849 - 1912) - švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku.

A. Strindbergas - neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai. Jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus.

Strindbergo gyvenimas toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Tai žmogus – vulkanas. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas tuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Karlo Linėjaus rūšių teorijos iki Svedenborgo mistikos, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo - kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas.

Anuometinę Švedijos visuomenę Strindbergo kūryba gerokai piktino. Aštrios temos, moderni kalba, požiūrio naujumas – visai ne tai, ko laukia tradicinė pramogaujanti publika. Net garsioji „Freken Julija“ Švedijoje buvo pastatyta tik praėjus dvidešimčiai metų po jos sukūrimo.

Atskira tema būtų Strindbergo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai labai apčiuopiamą pagrindą...

Psichologinę dramą „Tėvas“ Augustas Strindbergas parašė 1887 metais – likus vos metams iki autobiografiniais motyvais sukurto atviro ir skaudaus romano „Pamišėlio užrašai“ pasirodymo.

Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti? Kodėl po gražių pažadų „ir laimėje, ir varge, kol mirtis mus išskirs“ žmonės ima kurti pragarą vienas kitam ir svajoti, kad ta mirtis kuo greičiau juos išskirtų? Strindbergas savo pjesėje tiksliai ir negailestingai analizuoja paskutiniąją šios nepastebimos transformacijos fazę – baisią savo nenumaldomai augančia neapykanta.

Spektaklyje vaidina žinomi Klaipėdos dramos teatro aktoriai, taip pat ir keletas kviestinių. Rotmistro (akt. Darius Meškauskas) žmoną Laurą vaidina vilnietė aktorė Aldona Bendoriūtė – ją aktorių peržiūroje šiam vaidmeniui pasirinko režisierė.

Latvių režisierė Mara Kimelė - viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. 1969 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. 1969–1989 m. Valmieros dramos teatro režisierė. 1975–1993 m. dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Latvijos Jazepo Vytuolio konservatorijoje Rygoje (nuo 1991 m. Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademija), nuo 1996 m. – Latvijos kultūros akademijoje Rygoje. 1990–1993 m. teatro „Kabata“ Rygoje, 1994–1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. Klaipėdos dramos teatre Mara Kimelė 2012 m. yra pastačiusi P.U. Enkvisto (P. O. Enquist) psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre.

Vasario 7 d. 18.30 val. klaipėdiečiai Vilniaus žiūrovams parodys naujausiąją premjerą - Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Giedrė Brazytė, muzikos autorius Antanas Jasenka, dainų tekstų autorius Gintaras Grajauskas, choreografė Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorė Eglė Eigirdaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Spektaklyje vaidina Jonas Baranauskas, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė. Spektaklyje groja Antanas Jasenka, Gintaras Grajauskas, Matt Teichmann, Arvydas Jakubėnas, Kęstutis Bublys.

Klaipėdos dramos teatras su Oskaru Koršunovu bendradarbiauja nebe pirmąkart: 2004-aisiais režisierius čia pastatė spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“, pelniusiu trejetą Auksinių scenos kryžių, o 2007-aisiais - Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“.

Tai ne pirmasis ir Oskaro Koršunovo bei Gintaro Grajausko kūrybinio kelio susidūrimas. 2004 m. pagal G. Grajausko pjesę „Rezervatas“ O. Koršunovas pastatė inscenizaciją prancūzų kalba (vaidino jauni prancūzų aktoriai) Tarptautiniame teatro festivalyje Avinjone (Prancūzija).

Oskaras Koršunovas - vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių, puikiai žinomas visoje Europoje. Režisieriaus biografijoje - įsimintini spektakliai, tapę tiek OKT teatro repertuaro, tiek užsienio gastrolių atramomis. ,,Vasarvidžio nakties sapnas“, „Shopping and Fucking“, ,,Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Dugne“, ,,Miranda“ bei „Išvarymas“ - tai spektakliai, pelnę pagrindinį Auksinių scenos kryžių apdovanojimą už geriausią metų pastatymą.

O. Koršunovas - 2002 m. Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas. Tarp garbingiausių kūrybinio kelio apdovanojimų - 2006-aisiais įteiktas teatro visuomenėje ypač prestižiniu laikomas Europos naujosios teatro realybės prizas. 2009-aisiais Oskaras Koršunovas apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros ordinu, o dar po metų jam įteiktas Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas. Kone kiekvieno tarptautinio festivalio, kuriame dalyvauja OKT teatras, apdovanojimų ceremonija neapsieina be Oskaro Koršunovo vardo paminėjimo.

Gintaras Grajauskas - klaipėdietis poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas. Dramaturgo pjesė ,,Komiksas, arba žmogus su geležiniu dančiu“ Lietuvos kultūros ministerijos apdovanotas premija už geriausią teatrinį debiutą (2002 m.). 2008 m. už geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį (,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas“) įteiktas aukščiausias Lietuvos teatro meno apdovanojimas - Auksinis scenos kryžius. Pjesė „Rezervatas“ pastatyta Prancūzijoje (teatras „Conduite lntėrieure“, rež. Ch. Chessa).

G. Grajausko knygos išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Islandijoje, Italijoje bei Prancūzijoje. Naujausioji jo eilėraščių rinktinė pernai išleista Ukrainoje.

„Pašaliniams draudžiama“ – nauja G. Grajausko pjesė. Dramaturgas apie pjesę sako: „Tai tarsi savotiškas kelionių filmas – apie kelionę per gyvenimą ir dar toliau.“

Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus - Poetas. Pradžioje visai jaunas, jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti - šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija - trys amžini jo palydovai. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių - nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras - šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė - po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?

G. Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ veiksmas prasideda 1993 m., tačiau vėliau, pasak režisieriaus O. Koršunovo, laikas po truputį tirpsta. Bet dešimtmetis po nepriklausomybės yra esminis.

„Ir būtent tada jautresni, dvasingi žmonės tapo pašaliniai, būtent tada, grubiai tariant, tie humanitarai, kurie netapo reketininkais, turėjo išnykti ir tapo pašaliniai. Pašalinė tapo kultūra ir pašalinė ji išlieka iki dabar“, – pjesės pagrindinę mintį atskleidžia režisierius O. Koršunovas.

Pagrindinis pjesės herojus – poetas, ne tik praeitį išgyvena kaip dabartį, bet tarsi gyvena iš naujo. Pasak O. Koršunovo, tai – autobiografinė pjesė.

Tai šio kompozitoriaus debiutas uostamiestyje. Ir, beje, spektaklyje gyvai muzikuos ne tik jis pats, bet ir trys grupės „Kontrabanda“ nariai, G.Grajauskas – taip pat. Pjesės autorius nelinkęs atskleisti siužeto, tačiau kompozitorius mielai pasidalijo mintimis apie kuriamą spektaklio muziką ir ne vien ją.

Vedė į susivokimą

– Ne dažnas spektaklis su gyva muzika, ir tai intriguoja. Kaip gimė tokia idėja?

– Mes su Oskaru dalijamės mintimis, kaip atskleisti tą laikmetį po mūsų Sąjūdžio revoliucijos, apie kurį ir Gintaro pjesė. Tuo metu skambėjo daug įvairios muzikos ir „Fojė“ atsirado. Iki „Fojė“ buvo „Antis“, kuri irgi muzikoje darė revoliuciją. Per muziką keitė žmonių sąmonę. Muzika ruošė žmones kokybiniam šuoliui mūsų gyvenime. Prisiminus Vakarų kultūrą, – tuomet šėlo pankrokas. Akivaizdus laisvės troškimas, pasipriešinimas sistemai, nesvarbu kokia jį būtų.

Gintaro pjesėje nėra šekspyrinės dramos, meilės trikampių, tačiau humanizmas, moralė, laisvė, susivokimas – šie dalykai labai išryškinti. Ir mes dėl to su Oskaru ėmėmės šio darbo. Su režisieriumi aptarėme, kokia galėtų būti muzika, o Gintaras groja grupėje „Kontrabanda“, kurios stilius atliepia pjesės atmosferą, troškimą pasakyti, kur mes einame ir kas atsitinka, kai nepaisome minėtų dalykų. O atsitinka dvasinės ir fizinės mirtys, ir tai jau drama. Pagrindinis personažas Poetas irgi trokšta laisvės, nori susivokti, tarsi jis būtų skaistykloje. O visi įvykiai apie jį veda į išsigryninimą.

To devintojo dešimtmečio chaosas vedė kone į susinaikinimą, prisimenant žurnalisto Vyto Lingio istoriją, kuris norėjo susivokti, ir tai jam kainavo gyvybę. Arba galima grįžti prie Romo Kalantos, kuris susidegino dėl to, kad kiti susivoktų. Mūsų tautai ir ne tik jai tai – labai svarbūs ženklai. Tai tuos dalykus pjesės pagrindinio herojaus Poeto personažu Gintaras yra labai tiksliai aprašęs. Yra dar vienas veikėjas – Bitininkas, kuris, kaip bitės medų, neša turtus į mūsų gyvenimą. Šioje pjesėje laiko matrica sudėliota per šiuos personažus. Iš tikrųjų Bitininkas ir Poetas – tai vienas ir tas pats personažas. Tarsi laiko verpetuose susitinki pats save ir pasikalbi. Tada ir praregi.

Suteiks gyvumo

– Ar dažnai tenka kurti muziką spektakliui, kuriam ji ne iš anksto įrašoma, o pasikviečiami muzikantai, grosiantys jo metu?

– Man teko kurti spektaklį su režisiere Yana Ross pagal vieno ryškiausių pasaulyje lenkų dramaturgų Tadeušo Slabodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Vėliau O.Koršunovas šią pjesę statė Norvegijoje. Tam spektakliui aš nutariau pakviesti varinių pučiamųjų kvintetą (vadovas Algirdas Januševičius). Gyva muzika dalyvavo labai svarbiai, nes toje pjesėje kalbama ir apie tai, kaip naciai vesdavo kalinius mirti. Tuomet grodavo pučiamųjų orkestras ir tai būdavo didelė šventė naciams, tarsi kokia darbo stovykla, siekiant pakelti nuotaiką žmonių, kurie bus nužudyti dujų kamerose. Arba kaip ir „Titanikui“ skęstant grojo kvartetas. Bet tai juk buvo  XX a. tragedijos. Šios dvi tragedijos yra sistemų padariniai, kai kapitalizmas, kuris buvo stipriai komercializuotas, ir iš to komercinio kapitalizmo gimęs nacionalsocializmas atvedė į krachą ne tik daugybę žmonių, bet apėmė Europą ir ne vien ją.

Man didelis malonumas sukurti muziką ne tik spektakliui, bet ir roko muzikos grupei „Kontrabanda“. Sąvoka „kontrabanda“ tikriausiai visiems suprantama, – tai, kas atgabenta slapčia ir visiems žmonėms sistemos yra uždrausta. Pvz., Lietuvos knygnešiai XIX a. slapta gabeno lietuvių kalba parašytas knygas. Bet tai nebuvo blogis. Tačiau sistema manė kitaip. Taigi PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA!

– Kokie kyla pavojai spektaklyje grojant gyvai, nes muzikantams ir aktoriams reikia sekti abipusio  ritmo?

– Nematau čia pavojų. Toks ir režisieriaus sprendimas, kad, įvykus kažkokiai mizanscenai, turi suskambėti devintąjį dešimtmetį atspindinti ar primenanti muzika ar daina. Tai   spektakliui suteiks gyvumo. Pjesės autorius G.Grajauskas yra grupės „Kontrabanda“ lyderis. Jis – ir spektaklio dainų tekstų autorius, ir balsas, ir gros bosine gitara. Saksofoną pūs Arvydas Jakubėnas, būgnus muš Kęstutis Bublys, kartu gitaros stygas brazgins Šventojoje gyvenantis australas Matas Teichmanas, o klavišiniais grosiu aš. Tai labai įdomu, tačiau tradicija nėra nauja, nes jau Antikos epochoje spektakliai buvo papildomi muzikavimu lyromis. Gal dabar toks gyvas grojimas suvokiamas kaip staiga kilusi naujovė. O man tai džiugu, nes muzika dramos teatre išsiskiria ypatingai. Tačiau vienas pagrindinių uždavinių, – kad  vykstant veiksmui nenutrūktų siužetinė linijai ir staiga muzika netaptų tokiu netikėtu, nepritampančiu skambesiu, tarsi koncertiniu numeriu.

Atsakingas darbas

– Spektaklyje muzika funkcionali ir ji neskamba kaip kažkoks atskiro koncertinio kūrinio atlikimas. Veikiausiai čia slypi spektaklio kompozitoriaus išskirtinumas?

– Ilgai lietuviškame teatre muzika tarnavo tiesiog kaip fonas. Man muzika yra dar vienas aktorius, kuris veda tam tikrą liniją paraleliai su tuo, kas vyksta scenoje. Dramos teatre muzika tuo ir yra svarbi. Žinoma, ji gali būti taikomojo pobūdžio, tačiau O.Koršunovo teatre muzika niekada nebūna taikomojo pobūdžio. Ji labai aktyvi ir labai tiksliai naudojama. Su Oskaru bendradarbiaujame beveik 20 metų, nuo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“. Kai susitikome, taip ir bendradarbiaujame. Pats Oskaras labai muzikalus, dirbdamas su juo aš pats įgijau daug vertingos patirties.

– Ar galite save vadinti išskirtinai teatro kompozitoriumi?

– Taip, aš esu teatro kompozitorius, vizualaus meno, tarpdisciplininio meno kompozitorius.  Į šią sąvoką telpa ir teatras, ir performansas, ir filmuota medžiaga. Rašau ir atskirus kūrinius simfoniniams orkestrams, operas, kamerinę muziką, taip pat vaikams. Daug dirbu ir su elektronine muzika, koncertuoju Europoje, Amerikoje.

Dirbant teatre, atsitinka ir taip, kad tai, ką tu jame darai, vėliau tampa ir savarankišku kūriniu. Teatre – didžiulis, įdomus ir atsakingas darbas. Siekiama išgauti emociją, o tam reikalinga ir meistrystė. Muzika yra ir proto menas, nes ji yra tam tikros formos, tačiau vienas svarbiausių dalykų – emocija,  nes muzika turi skambėti, ją reikia girdėti.

– Kokie instrumentai jums labiausiai patinka?

– Neturiu kažkokių išskirtinių. Pats įgijau fortepijono specialybę, vėliau studijavau kompoziciją. Valdau elektroninę muziką ir ją atlieku. O sukurti muziką simfoniniam orkestrui, kur daug tembrų ir spalvų, ir kad ją atliktų, – šiandien didžiulė prabanga.