Todėl kai kurie mirtingieji staiga patys pasijuto dievais. Tiesą sakant, tokiais jie jautėsi visada. O kodėl ne? Esu pasaulio centras. Daug dėmesio skiriu sau. Dažnai žiūriu į veidrodį ir gėriuosi savo atvaizdu, kartais nusifotografuoju, nuotrauką rodau visam pasauliui. Man negalioja jokie kvaili nurodymai dėl kažkokio idiotiško karantino. Važiavau ir važiuosiu, kur noriu. Ir niekas man nieko neaiškins.

Oi, nebegaliu grįžti. Sienos uždarytos? Kokia čia nesąmonė? Leiskite man kalbėti su ministru, ne, geriau – su prezidentu.

Kokio egoistiškumo turi būti žmonės, kurie galvoja tik apie tai, kad neprarastų pigių skrydžių bilietų. Juk dar prieš išvykstant buvo akivaizdu, kad plintanti liga – ne juokas.

Ir dar: man reikia traukinio, lėktuvo, blogiausiu atveju – laivo. Ir atskiros kajutės. Ir viso to – nemokamai.

Tokiomis nuotaikomis pastarosiomis dienomis gyvuoja gauja iki tol vargo ir nepriteklių nepatyrusių išlepusių vartotojų, kurių nupirkti kelialapiai brangesni už jų vaikų ar tėvų gyvybę, apie pašalinius apskritai nekalbėsime.

Mintis, kad dabar bent jau reikėtų atsiprašyti visų, kuriems sukelia mirtiną pavojų, jiems į galvą nešauna.

Ir neklauskite, kokio egoistiškumo turi būti žmonės, kurie galvoja tik apie tai, kad neprarastų pigių skrydžių bilietų. Juk dar prieš išvykstant buvo akivaizdu, kad plintanti liga – ne juokas. Dabar, žinoma, patogiausia apsimetinėti ir burnoti prieš valdžią.

Ji, beje, šiuo atveju galėtų ir nesirūpinti anei laivais, anei lėktuvais, nes ekstremalioje situacijoje tvarkos reikalaujantys, saugumą užtikrinantys įsakymai galioja visiems. Net ir tiems, kurie patys sau gražūs ir svarbūs, nors ir jaučiasi pasaulio centru, kuris nepavaldus sveikam protui, logikai, padorumui ir atsakomybei.

Tik nenustebkite, ponai nuostabieji, jei šįkart jums grįžus iš egzotiškos kelionės niekas neaikčios ir nespaus "patinka" prie saldžių jūsų abrozdėlių.