Likus valandai iki koncerto operos solistas Giedrius Prunskus pristatė šio kūrinio, apimančio muziką nuo bizantiškojo choralo iki XX a. ekspresionizmo, gimimo istoriją. „Karalius Rogeris“ – antroji iš dviejų Ukrainoje gimusio vieno garsiausių lenkų kompozitorių K. Szymanowskio sukurtų operų. Libretą lenkų kalba trijų veiksmų, trunkančių maždaug pusantros valandos, kūriniui parašė kompozitoriaus pusbrolis Jarolawas Iwaszkiewiczius. Ši „Sicilietiška drama“, kaip ją pavadino pats kompozitorius, gimė iš K. Szymanowskio domėjimosi Viduržemio jūros regiono, kuriame nemažai laiko praleido, kultūra. Po premjeros, visą XX a., opera buvo pastatyta vos šešis kartus. XXI a. opera tarsi prisikėlė naujam gyvenimui: 2000 m. ją pastatė Lenkijos nacionalinė opera, paskui naujai inscenizuota Vroclave, Niujorke, Edinburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Barselonoje ir Bonoje. Pagaliau šį įstabų kūrinį išgirdo ir Lietuvos klausytojai.

Operos „Karalius Rogeris“ solistai. J. Danielevičiaus nuotr. 

„Karalius Rogeris“ Pažaislio festivalyje antroji sicilietišką istoriją pasakojusi opera, pirmoji, festivalį pradėjusi, buvo nemažiau ryški ir ypatinga – italų kompozitoriaus Pietro Mascagni verizmo srovės opera „Kaimo garbė“. Abu šie koncertai sulaukė didžiulio publikos susidomėjo ir įvertinimo bei tuo patvirtino didžiausios muzikos šventės Lietuvoje prestižą.

Tarp pasaulinio garso atlikėjų, pasirodžiusių festivalyje, šiemet itin ryškūs buvo: fortepijono meistrai Jan Krzysztof Broja (Lenkija), Alexander Paley (Lietuva-JAV), Marek Toporowski (Lenkija), Raminta Lampsatytė (Lietuva-Vokietija); britų senosios muzikos ansamblis „The Gesualdo Six“; flamenko baleto trupė bei muzikai iš Ispanijos su flamenko šokio spektakliu „Hamletas“; garsiausiuose pasaulio operos teatruose dainuojantys solistai: Lauren Fagan (sopranas, Australija), Aleksandrs Antonenko (tenoras, Latvija), Andrei Bondarenko (baritonas, Ukraina), Brett Polegato (baritonas, Kanada-Italija). Festivalio programoje nuskambėjo dviejų iškilių Lietuvos kompozitorių – Onutės Narbutaitės bei Algirdo Martinaičio monumentalūs kūriniai orkestrui, chorui bei solistams.

„Šiųmetį Pažaislio festivalio sezoną įvardinčiau kaip premjerų sezoną – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro ir choro debiutas, pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjusi Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“, pirmasis garsaus Jungtinės Karalystės vokalinio ansamblio „The Gesualdo Six“ apsilankymas mūsuose. Kasmet festivalį atranda vis daugiau pasaulinį pripažinimą pelniusių atlikėjų, solistų, ansamblių. Džiaugiamės Jano Krzystofo Brojos surengtu išskirtiniu rečitaliu, jaunų, bet jau pripažinimą pelniusių Gabrielės Kupšytės, Modesto Sedlevičiaus ir Justo Čeponio koncertu, bei Mortos Kacion ir Alexandros Whittingham netikėtu duetu, „Kamanių šilelio“ pasirodymu, pritraukusiu naujos publikos dėmesį, o džiazo gerbėjai turėjo progą pasimėgauti „Vilnius JJAZZ Ensemble 11“ programa. Anšlaginiai didieji koncertai, pilnutėlė Kauno filharmonija, kitos erdvės liudija festivalio publikos meilę ir ištikimybę“, – apie pasibaigusią koncertų vasarą kalbėjo festivalio meno vadovas, Nacionalinės premijos laureatas Edgaras Montvidas.

Šis sezonas baigėsi, tačiau mūsų komanda jau intensyviai ruošiasi sekančiai vasarai bei 2025 metais įvyksiančiam trisdešimtajam, jubiliejiniam festivaliui.

 

E. Montvidas primena, jog garsiojo britų mecosoprano damos Sarah Connoly, kurios koncertą šiais metais dėl ligos teko nukelti, su nekantrumu lauksime kitais metais.

„Šis sezonas baigėsi, tačiau mūsų komanda jau intensyviai ruošiasi sekančiai vasarai bei 2025 metais įvyksiančiam trisdešimtajam, jubiliejiniam festivaliui, kurio išskirtinė programa jau irgi po truputį įgauna formą. Sekite mūsų naujienas, nes bilietus į sekančio sezono didžiuosius koncertus galėsite įsigyti vėl gerokai iš anksto. O šią vasarą meile muzikai dalinomės 29 koncertuose, iš kurių 10 įvyko Kauno ir jo rajono atvirose erdvėse, 8 koncertai buvo nemokami. Didžioji dalis, 13 koncertų, vyko žinomiausiose miesto ir rajono šventovėse. Festivalio koncertai pasiekė ir šių Lietuvos miestų ir miestelių publiką – Žiežmarių, Šiaulių, Rietavo, Birštono, Dubingių, Zapyškio, Jiezno. Pažaislio vienuolyne surengti 5 koncertai. Koncertuose apsilankė daugiau kaip 15 000 festivalio gerbėjų. 2 koncertų įrašai buvo transliuojami Euroradijo bangomis.“, – trumpą apžvalgą skaičiais pristatė Pažaislio festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė. 

Kvartetas laiko pabaigai

Rugpjūčio 12 d. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje į koncertą „Kvartetas laiko pabaigai“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojus kviečia smuikininkė Rasa Vosyliūtė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkė Giedrė Dirvanauskaitė ir pianistas Justas Šervenikas.

Originalios sudėties ansamblis atliks išskirtine sukūrimo istorija ir nemaria muzika įsiamžinusį kūrinį: Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Šis kūrėjas – vienas reikšmingiausių XX a. Prancūzijos kompozitorių, sukūrusių savo muzikinę kalbą. Be to, jis buvo iškilus pedagogas, vargonininkas ir muzikos teoretikas.

„Kvartetas laiko pabaigai“ – vienas dažniausiai pasaulio kamerinės muzikos scenose skambančių kūrinių. Jis sukuria nepaprastą dvasingumo ir emocingumo aurą, o savo religiniu turiniu stiprina žmonijos viltį ir tikėjimą. Kūrinys sukurtas dabartinėje Lenkijos teritorijoje esančio Zgoželeco (vok. k. – Giorlico) karo belaisvių stovykloje, kurioje kompozitorius buvo kalinamas 1940–1941 m. Kompozitorius kūrė talkinant muziką vertinusiam sargybiniui Karlui Albertui Brülliui, kuris, sužavėtas O. Messiaeno talento, aprūpino jį rašymo priemonėmis ir suteikė netrukdomą erdvę. Kvartetas parašytas trims kartu kalėjusiems draugams, taip pat profesionaliems muzikantams: violončelininkui Etienne’ui Pasquierui, smuikininkui Jeanui Le Boulaire’ui ir klarnetininkui Henri Akokai. Premjera įvyko 1941 m. sausio 15 d., fortepijono partiją atliko pats O. Messiaenas.

Apie kvarteto turinį ir sandarą autorius rašė: „Kūrinio muzikinė kalba iš esmės nemateriali, sudvasinta, katalikiška. Melodikos ir harmonijos priemonėmis realizuojančios tam tikrą garso visuotinumą dermės čia priartina klausytoją prie amžinybės erdvėje ir begalybėje. Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška. (Tačiau viskas tėra mėginimai ir sapaliojimai, kai pagalvoji apie triuškinantį temos didingumą!) Kvartetas aštuonių dalių. Kodėl? Septyni – puikus skaičius, šešias dienas trukusį kūrimą pašventino dieviškas sabbat; septinta, poilsio diena, trunka iki amžinybės ir tampa aštuntąja – tobulos šviesos, nesudrumsčiamos ramybės diena.“

Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška.

 

Tradiciniai atlaidai

Rugpjūčio 15 d. Pažaislio vienuolyne vyks tradiciniai Žolinės atlaidai, kur šv. Mišių metu giedos Mindaugo Radzevičiaus diriguojamas Kauno valstybinis choras. Choristų balsai, kaip ir kiekvienais metais, padės sukurti magišką aurą, kuri apgaubia vienuolyno kiemelį, kai, bendradarbiaujant Pažaislio muzikos festivalio rengėjams ir Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijai, kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami švęsti Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventę.

Žolinė – iš senųjų laikų atkeliavusi žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė, o katalikiškoji Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė – seniausia ir garbingiausia iš visų, skirtų Dievo Motinos garbei. Lietuvoje ji vadinama Žoline, nes nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčiose šventinti laukų žoleles, gėles ir augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių.

Katalikų manymu, V a. mirusios Marijos kūnas neliko kape, bet buvo sudvasintas ir paimtas į Dangų. Šv. Jonas Damaskietis raštuose mini paplitusį pasakojimą, kad apaštalai susirinko į Jeruzalę atsisveikinti su Išganytojo motina. Po laidotuvių jie budėjo prie Dievo Motinos kapo, kol Petras, apšviestas Dievo, pareiškė, kad Marija prisikėlė, ir pasiūlė atidaryti Jos karstą. Marijos kūno ten jau nebuvo, o karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių ir žolynų. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“

Žolinė – nuo seno žinoma kaip susitikimo su draugais ir giminėmis, svečiavimosi metas. Tarp senųjų dzūkų dar gyvas posakis „Neataisi par Žolinį – liksi biednas“, todėl rugpjūčio 15-ąją visi, vertinantys išmintingą Dievo žodį ir muziką, kviečiami apsilankyti Pažaislio vienuolyne, kur šv. Mišių metu skambės Kauno valstybinio choro atliekami kūriniai iš sakralinės muzikos lobyno.

Eglė Stundžiaitė. Organizatorių nuotr. 

Dievo Motinos garbei

Rugpjūčio 15 d. Molėtų r. Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje švenčiant Žolinę, katalikiškąją Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventę, nuskambės dvasingumu alsuojantis Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Ave Maria“, kuriame klausytojai išgirs Vytauto Lukočiaus diriguojamą Vytauto Didžiojo universiteto kamerinį orkestrą ir sopraną Eglę Stundžiaitę. Koncerto metu klausytojai išgirs gražiausias Dievo Motinos garbei skirtas giesmes ir arijas iš operų ir stambios formos sakralinių kūrinių.

Krištolinio skaidrumo balsu apdovanota E. Stundžiaitė po magistro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tobulinosi Norvegijoje ir Italijoje, gilino žinias įvairių žymių atlikėjų meistriškumo kursuose. Solistė yra dainavusi su Lietuvos valstybiniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru, Vilniaus „Sinfonietta“, Šv. Kristoforo orkestru, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“, VDU kameriniu orkestru ir kitais kolektyvais, ji dirba „Vilnius City Opera“ projektuose, prieš keletą metų debiutavo Piotro Čaikovskio teatre, stažavosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Solistės repertuare gausu ne tik operos ar oratorijos žanro kūrinių – svarią dalį čia užima kamerinės muzikos programos, solistės atliekamos Lietuvoje ir svetur. E. Stundžiaitė yra choro „Bel Canto“ vokalo konsultantė ir turi įsteigusi savo vokalo studiją.

VDU kamerinis orkestras, įkurtas 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, yra vienintelis profesionalus kamerinis orkestras Kauno mieste. Kolektyvas suburtas ne tik siekiant plėsti klasikinės muzikos ir šiuolaikinių jos interpretacijų kultūrą laikinojoje sostinėje, bet ir tarptautiniu lygiu atstovauti Lietuvai, Kauno miestui ir universitetui, reprezentuoti juos užsienyje. Per palyginti trumpą gyvavimo laikotarpį orkestras jau surengė daugiau nei 200 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, taip pat – „Euro-Mediterranean Youth Music Expo 2012“ festivalyje Kipro Respublikoje, debiutavo prestižiniame Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, surengė gastroles Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pasirodė tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Salkhino Palace Camerata“ Sakartvele.

V. Lukočius – publikai puikiai iš muzikinių televizijos projektų pažįstamas dirigentas. Jis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, įgijęs čia net tris diplomus: pianisto solisto ir koncertmeisterio, orkestro dirigento ir menų licenciato. V. Lukočius trejus metus studijavo orkestrinį dirigavimą Jeano Sibeliaus akademijoje Helsinkyje. Universalus muzikas pelnė apdovanojimų ne viename prestižiniame konkurse, tobulinosi „Erasmus“ dirigentų meistriškumo kursuose, buvo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dirigento asistentas, suomių kamerinio orkestro „Saimaa sinfonietta“ meno vadovas, už veiklą su šiuo kolektyvu pelnęs Saimos regiono fenomeno apdovanojimą.

Kas? Koncertas „Kvartetas laiko pabaigai“.

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 17 val.

Kas? ŽOLINĖS ATLAIDAI PAŽAISLYJE.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Rugpjūčio 15 d. 15 val.

Kas? Koncertas „Ave Maria“.

Kur? Molėtų r. Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 15 d. 16 val.

Choras ir a cappella

Rugpjūčio 9 d. Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje chorinės muzikos programą „Naujasis pasaulis“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pristatys svečiai iš Vokietijos – Heidelbergo universiteto kamerinis choras „Camerata Carolina“. Chorinės muzikos mėgėjai turės neeilinę progą pasimėgauti sakralinės muzikos opusais, sukurtais kompozitorių, gyvenusių ir kūrusių Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose.

Choro „Camerata Carolina“ vadovas Franzas Wassermannas – Heidelbergo universiteto profesorius, organizuojantis muzikinę universiteto bendruomenės veiklą.

Žinių apie muzikavimo meną jis sėmėsi studijuodamas Karlsrūhės, Romos, Štutgarto ir Trosingeno universitetuose. Nuo pat akademinio choro „Capella Carolina“ įkūrimo 1993 m. jis vadovauja šiam kolektyvui ir dviem mažesniems jo padaliniams – kameriniam chorui „Camerata Carolina“ ir vokaliniam ansambliui. Darbą Heidelbergo universitete jis derina su akademine veikla Kanados, JAV, Čilės, Gruzijos, Armėnijos ir Italijos universitetuose, kur yra vizituojantis profesorius. Be to, koncertuoja kaip vargonininkas, yra Sakartvelo valstybinės filharmonijos Kutaisyje orkestro ir Armėnijos valstybinio operos teatro kviestinis dirigentas.

Modestas Sedlevičius. Organizatorių nuotr.

Kamerinis choras „Camerata Carolina“ – Heidelbergo universiteto tarptautiniam studijų centrui priklausantis kolektyvas, besispecializuojantis a cappella žanro repertuare, aprėpiančiame giesmes nuo grigališkojo giedojimo epochos iki šiuolaikinių kompozitorių opusų.

Kolektyvas jau skaičiuoja 23-iuosius gyvavimo metus, kurių tėkmėje jis tapo tikru gimtojo universiteto muzikiniu ambasadoriumi, pristatančiu savąją alma mater tiek tarptautiniu lygiu, tiek dalyvaudamas oficialiose iškilmėse. Koncertinių kolektyvo kelionių maršrutai yra išraižę visą pasaulį: nuo Kanados iki Čilės, nuo Sakartvelo iki Italijos.

Ką tik parengta kolektyvo programa „Naujasis pasaulis“ jau keletą kartų skambėjo įvairiose sakralinėse Vokietijos erdvėse, o dabar unikalią progą išgirsti šį koncertą turės ir Lietuvos klausytojai.

Jaučiu, kad viduje turiu slaptą varikliuką, kuris neleidžia stovėti vietoje ir džiaugtis pasiekimais.

 

Klasika ir jaunystė

Rugpjūčio 10 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje – festivalio debiutantų jaunųjų atlikėjų, jau pelniusių pripažinimą tarptautinėje erdvėje, pasirodymas. Koncerte „Nauji vardai“ festivalio publikai prisistatys mecosopranas Gabrielė Kupšytė ir baritonas Modestas Sedlevičius. Kartu su dainininkais scenoje muzikuos talentingas pianistas Justas Čeponis, o jų parengtoje programoje skambės gražiausios arijos ir duetai iš Wolfgango Amadeus Mozarto, Gioachino Rossini, Vincenzo Bellini, Vytauto Klovos operų, taip pat – subtilios ir nuotaikingos Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Henri Duparco, Ericho Wolfgango Korngoldo ir Paolo Tosti dainos.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto Metų vilties apdovanojimą už Romeo vaidmenį operoje „Montekiai ir Kapulečiai“ pelnęs mecosopranas G. Kupšytė sako: „Nuo mažumės buvau tikra, kad žengsiu muzikos keliu.“ Atlikėja mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur besimokydama jau žengė pirmuosius žingsnius operos scenos link. Vėliau studijas tęsė Londono karališkojoje muzikos akademijoje, tapo keleto tarptautinių konkursų laureate, dalyvavo meistriškumo kursuose, kuriuose dėstė žymūs vokalo pedagogai.

Gabrielė Kupšytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau G. Kupšytės keliai pasuko į Italiją, kur ji studijavo „Mascarade“ operos studijoje Florencijoje.  „Jaučiu, kad viduje turiu slaptą varikliuką, kuris neleidžia stovėti vietoje ir džiaugtis pasiekimais, – sako dainininkė. – Mane įkvepia žmonės, aplankytos šalys ar gamta. Esu kaimo vaikas, todėl pasivaikščioti parke, pabūti gamtoje man yra ir poilsis, ir įkvėpimas.“ Šiuo metu solistė dalyvauja Jette Parker menininkų programoje Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“.

Festivalio scenoje atlikėja pasirodys su baritonu M. Sedlevičiumi, kuris muziko karjerą pasirinko tik po chemijos studijų Vilniaus universitete. Lietuvos melomanai ir žiniasklaida sutelkė dėmesį į M. Sedlevičių, kai jis sužibėjo tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse. Jame baritonas ne tik pelnė antrąją premiją, bet ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro favoritu.

Tuoj po parengiamųjų vokalo kursų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje į Vokietiją studijuoti išvykęs dainininkas dalyvavo garsiojo Milano teatro „La Scala“ akademijoje, šiuo metu karjerą tęsia garsiausiuose Vakarų Europos operos teatruose. Apie darbo specifiką operos žanre solistas sako: „Dainuodami veikėjai per palyginti trumpą laiką gali perteikti daug daugiau emocijų ir informacijos. Svarbiausia – dainuoti yra tiesiog gražu.“

Pianistas Justas Čeponis. Organizatorių nuotr. 

J. Čeponis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pianistas-koncertmeisteris, nuolat koncertuojantis kaip solistas ir įvairių ansamblių narys. Atlikėjas bendradarbiavo su režisiere Dalia Ibelhauptaite „Vilnius City Opera“ pastatymuose ir kartu su „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atstovavo Lietuvai pasaulinėje parodoje „EXPO 2020“ Dubajuje. Po J. Čeponio pasirodymų III tarptautinio V. Noreikos dainininkų konkurse dainininkė Giedrė Kaukaitė rašė: „Pianistas geba dainininką jautriausiai palaikyti, skatinti, mylėti ir provokuoti. Toks pianistas – mūsų teatro dainininkų lobis.“

Kas? Koncertas „Naujasis pasaulis“.

Kur? Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 9 d. 19 val.

Kas? Koncertas „Nauji vardai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugpjūčio 10 d. 18 val.

Neseniai paskelbtoje dviejų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių – Linos Navickaitės-Martinelli ir Ryčio Ambrazevičius mokslo studijoje „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“, skyriuje  „Pianistas ir jo garsas“, nagrinėtas J. K. Brojos atvejis.  Tyrime dalyvavę respondentai, kalbėdami apie J. K. Brojai būdingą lėtesnį kūrinio atlikimo tempą, savo įspūdžius perteikia tokiais apibūdinimais: „skambėjo kaip „intelektualistinis diskursas“, kuriame maksimaliai kontroliuojamas laikas ir išlaikomas „vientisas pulsas per visą kūrinį kaip aukso gija“. Pasak tyrimo apie J. K. Broją autorės Linos Navickaitės-Martinelli, „vienas respondentas itin taikliai pažymėjo, kad kūrinio stilistika, jį interpretuojant Brojai, – ir romantinė, ir moderni“.

J. K. Broja interviu žiniasklaidai ne kartą yra pabrėžęs, kad atliekant kūrinį labai svarbus yra dėmesys harmonijos emocionalumui. Prisimindamas koncertus Lietuvoje, atlikėjas atkreipė dėmesį, kad čia klausytojai susirenka kažko patirti, todėl emocionalumo išraiška, grojant tokiai publikai, yra labai svarbi. Pats muzikas apie savo santykį su muzika kalba taip: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto yra pasmerktas pražūčiai.“ Mokslo studijos dalyviai, tarsi antrindami J. K. Brojos požiūriui, jo individualų garsą apibūdina antoniminiais epitetais: „labai kietas vs. plastiškas“, „agresyvus ir švelnus“, „labai jautrus, lengvas, bet tuo pačiu ir stiprus“, sukuriantis labai „gyvą“, „įvairialypį ir ekspresyvų“, „krištolinį“, „įsiskverbiantį“, „tikslų, tvirtą“ ir „ryškų“ skambesį.

Broja naudoja visą ranką kaip paukščio sparnus, o tai įgalina kurti ir valdyti koncertinį visavertį fortepijono skambesį su visais jo rezonansais.

Koncerte Kauno filharmonijoje  J. K. Brojos pasirinktoje programoje skambės dvi iš trijų paskutinių Ludwigo van Beethoveno sonatų. 30-oji vilioja klausytoją savo intymiu, ne tokiu dramatišku charakteriu ir išsiskiria ypatingu lyriškumu, melodinėmis ir harmoninėmis puošmenomis, ornamentais ir viražais, primenančiais Fryderyko Chopino kūrinius. 31-oji pasižymi didžiuliu emociniu spektru: nuo absoliučios nevilties gelmių iki visiškos euforijos. Du didingus Vienos klasiko kūrinius atskirs romantiškos Johanneso Brahmso fortepijoninės miniatiūros: lyriškieji intermezzo ir epinė, išraiškos galia spinduliuojanti rapsodija.

Koncerto publika, neabejotinai turės progos susipažinti su išskirtinai J. K. Brojai būdinga garso choreografija. Minėtoje mokslo studijoje pianisto judesiai vaizdžiai apibūdinami kaip „šokis prie fortepijono“ arba „šokantis“ sąlytis su fortepijonu“. Vienos iš tyrimo respondenčių perteiktas įspūdis vaizdžiai papildo šiuos apibūdinimus: „Broja naudoja visą ranką kaip paukščio sparnus, o tai įgalina kurti ir valdyti koncertinį visavertį fortepijono skambesį su visais jo rezonansais“; „[Jo] rankos ir kūnas kvėpuoja kartu su muzikos judėjimu, o korpusas išlieka stabilus“.

J. K. Brojos asmeninio archyvo nuotr.

Muzikas yra plačiai tituluojamas fortepijono magu ir ne veltui. Profesorė L. Navickaitė-Martinelli, remdamasi respondentų teiginiais, kad Brojos rankų gestai  – „hipnotizuojantys“, pastebi: „Tai veikiausiai reiškia ne tik tai, kad žiūrėti į juos buvo malonus ar įtraukiantis užsiėmimas, bet ir tai, kad pianistas naudoja didžiulį rankų, plaštakų ir liemens judesių arsenalą, kuris persmelkia visą jo pasirodymą ir, kaip minėta, „hipnotizuoja“ publiką.“ 

Atlikėjo  netipinis gestualumas tyrimo respondentus ir mokslininkę veda prie išvados, kad būtent jo judesiai, reikalingi J. K. Brojos skambesiui, daugelyje recenzijų įvardijamam kaip „brojiškas“ – kaip tik yra tai, kas daro jo interpretacijas išskirtines.

J. K. Broja Lietuvos publikai puikiai žinomas ir laukiamas. Pianistas taip pat mielai sugrįžta į šalį, kurioje 1999 m. Vilniuje vykusiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse tapo absoliučiu nugalėtoju. Tada Lietuvos spaudoje jis buvo pavadintas „XXI a. pianistu“, o pergalė šiame konkurse jam atvėrė duris į prestižines Europos, Azijos bei Amerikos sales.

Jaunosios kartos klarnetininkė M. Kacion, būdama vos 15 metų, išvyko iš Lietuvos tęsti muzikos mokslų Jungtinėje Karalystėje. 2017 m. baigusi Mančesterio muzikos mokyklą „Chethams“ atlikėja studijavo Norvegijoje, Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, žinias gilino Švedijoje ir Nyderlanduose. Mančesteryje užsimezgė Mortos kūrybinė draugystė su viena ryškiausių jaunosios kartos Europos gitaros atlikėjų – Alexandra Whittingham. Jaunųjų muzikių duetas rugpjūčio 6 d. koncertuos Pažaislio muzikos festivalyje. Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje klausytojai turės unikalią progą išgirsti kaip skamba šis retai pasitaikantis gitaros ir klarneto derinys.

Morta Kacion. Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip kilo mintis tęsti mokslus Mančesteryje?

– Būdama penkiolikos ir dar mokydamasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje supratau, kad labai noriu susipažinti su daugiau skirtingų grojimo tradicijų. Tuo metu Lietuvoje jau buvau nemažai koncertavusi ir man buvo be galo smalsu sužinoti, o kaip yra už Lietuvos ribų, kokių naujų muzikos atlikimo niuansų dar galima išmokti ir sužinoti. Tad natūraliai mano žvilgsnis krypo į Jungtinėje Karalystėje, Mančesteryje, esančią muzikos mokyklą „Chethams“. Tvirtai pasiryžau kelti sparnus, bet prieš tai, aišku, reikėjo uoliai dirbti, kad pavyktų įstoti į šią labai gerą, bet tuo pačiu ir labai brangią mokyklą. Metus intensyviai ruošiausi, kad išlaikyčiau egzaminus ir išpildyčiau visus „Chethams“ mokyklos reikalavimus. Sėkmė egzamine nulėmė, jog laimėjau labai gerą stipendiją ir galėjau sau leisti tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje. Vėliau, kiek žinau, mano pavyzdžiu pasekė dar keli M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Tapus „Chethams“ muzikos mokyklos auklėtine, atsivėrė labai plačios galimybės, teko koncertuoti su orkestru Londono „Royal Festival Hall“ bei kitose žymiose Didžiosios Britanijos salėse, dalyvavau kamerinės muzikos festivaliuose Norvegijoje, Švedijoje. Taip pat susitikau su daugybe pasaulyje žinomų pedagogų. Visa tai atvėrė neaprėpiamas karjeros galimybes. 2017 m. baigusi muzikos mokyklą Jungtinėje karalystėje toliau studijuoti įstojau į Norvegijos muzikos akademiją ir jau šiais metais baigiau magistro studijas. Dabar ir pati dalį savo laiko skiriu pedagoginei veiklai ir savo žiniomis bei aistra muzikai mielai dalinuosi su būsimais muzikantais.

– Į tolimą šalį – vos penkiolikos. Kaip šią žinią priėmė jūsų šeima?

Mano šeima įpratusi, kad jeigu jau kažką sumanau, tai manęs nesustabdysi. Taip buvo ir su sprendimu tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje, ir su instrumento pasirinkimu. Klarnetu groti irgi nusprendžiau labai staiga. Visi tikėjosi, kad eisiu pianisčių mamos ir močiutės pėdomis, bet būdama vienuolikos, įkvėpta vieno gyvenimo įvykio, greitai apsisprendžiau, kad grosiu klarnetu.

Mano šeima įpratusi, kad jeigu jau kažką sumanau, tai manęs nesustabdysi. Taip buvo ir su sprendimu tęsti mokslus Jungtinėje Karalystėje, ir su instrumento pasirinkimu.

 

– Savo muzikinį kelią pradėjote nuo fortepijono. Kokia buvo toji vėliau nutikusi istorija, kuri nulėmė, kad pasirinkote klarnetą?

– Mano tėtis yra fagotininkas, ilgą laiką grojęs nacionaliniame orkestre. Įvairios mintys sukdavosi galvoje, stebint jo muzikinį kelią. Pati grodama fortepijonu ilgainiui vis labiau jutau, kad tai ne visai mano. Vieną dieną, kai važiavome su tėčiu automobiliu į kaimą, jis, kaip jau buvo mums įprasta kelionėse, įjungė pasiklausyti vieną nacionalinio orkestro įrašą. Tai buvo W. A. Mozarto Koncerto klarnetui antroji dalis. Klarnetu grojo Sabina Meyer. Išgirdusi šios žinomos vokiečių klarnetininkės atlikimą tėčiui pasakiau, kaip gražiai ji groja ir koks nuostabus skambesys, primenantis žmogaus balso tembrą. Tad tąkart, būdama vos vienuolikos, pasiklausiusi šio įrašo nusprendžiau, kad ir aš noriu groti klarnetu taip kaip Sabina Meyer ir studijuoti pas šią muzikantę. Manau, kad man labai pasisekė, kad taip palankiai susiklostė aplinkybės ir išgirdusi tą įrašą pajaučiau, kad tai yra mano kelias ir su klarnetu susiliejau labai greitai. Žinoma, kai savo instrumentą „atrandi“ vienuolikos metų, kai tuo tarpu mokytis juo groti pradedama aštuonerių, reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad pasivyčiau pagal programą.

Beje, tikriausiai, gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Klarnetas mūsų šeimoje buvo pasirodęs dar iki manęs. Mano senelis – žinomas Lietuvos operos solistas Edmundas Kuodis – savo muzikinį kelią pradėjo būtent nuo klarneto, tačiau jam šis instrumentas „neprilipo“ ir jis apskritai vėliau pasirinko dainininko karjerą.

– Pažaislio festivalio koncerte atliksite keletą dalių iš J. S. Bacho siuitos violončelei – kokie yra iššūkiai ar privalumai atliekant šį repertuarą klarnetu ir kodėl kilo mintis atlikti būtent šį kūrinį?

– Man, kaip religingam žmogui, J. S. Bacho kūriniai yra labai artimi. Tačiau nėra originalių šio kompozitoriaus parašytų kūrinių klarnetui, nes tuo laiku klarnetas, kaip modernus instrumentas, tiesiog neegzistavo. J. S. Bacho siuitos violončelei klausydavausi kiekvieną dieną ir prieš porą metų aptikau šio kūrinio aranžuotes, sukurtas žinomo prancūzų klarnetininko, Paryžiaus konservatorijos profesoriaus Ulysse Delécluse. Profesorius pastebėjo, kad frazuotė iš styginių instrumentų yra labai tinkama ir klarnetui, o argi galima geriau išmokti frazuoti nei grojant J. S. Bachą. Dar mokydamasi groti fortepijonu kasdien grodavau invencijas (trumpas kūrinys klavišiniams instrumentams – aut. pastaba). Invencijų žanro pagrindėjas, kaip žinome, yra J. S. Bachas. Man nedavė ramybės klausimas, kodėl nėra tokio kasdienio J. S. Bacho repertuaro klarnetui, nes tai labai padėtų tiek frazavimui, tiek muzikiniam tobulinimuisi. Nusprendusi pabandyti profesoriaus U. Delécluse aranžuotę, supratau, kad tai kūrinys, kurį noriu groti kasdien. Vėliau, stodama į koledžus, visada grojau J. S. Bachą ir sulaukdavau labai gerų įvertinimų ir atsiliepimų, kad šis repertuaras man labai tinka. Tad Pažaislio festivalio koncerte Lietuvos publika taip pat turės progos išgirsti šią J. S. Bacho siuitos aranžuotę klarnetui.

– Bachas, Bartokas, Piazzolla – šių autorių muziką grosite festivalio koncerte, kas arčiausiai širdies?

– Tokį repertuarą pasirinkau todėl, kad visi šie kompozitoriai yra vienodai artimi širdžiai. Tiesa, pasirinktas skirtingų epochų derinys iš pradžių kėlė daug klausimų, pirmiausia, mano šeimai, kurie stebėjosi, kaip aš derinsiu šių trijų kompozitorių muziką? Mano atsakymas buvo – labai paprastai. Skaitydama Bartoko biografiją pastebėjau, kad įkvėpimo savo harmoningoms melodijoms kurti jis sėmėsi būtent iš J. S. Bacho ir baroko epochos muzikos. Tyrinėdama skirtingų epochų sąsajas noriu tarsi sulaužyti tam tikrus standartus ir koncerte atskleisti tų epochų susiliejimą į vieną visumą. Po koncertų man visada įdomu sužinoti, kokį jis paliko įspūdį, todėl bendraudama su klausytojais dažnai sulaukiu komplimentų, būtent, dėl repertuaro pasirinkimo, kad jis įvairesnis, jame girdimi retesni deriniai ir publikai visada yra įdomu išgirsti nestandartinius sprendimus.

Tyrinėdama skirtingų epochų sąsajas noriu tarsi sulaužyti tam tikrus standartus ir koncerte atskleisti tų epochų susiliejimą į vieną visumą.

 

– Šiemet Pažaislio muzikos festivalyje jau pasirodė ne vienas netikėto derinio ansamblis – „Baltijos gitarų kvartetas“, vienijantis keturis klasikinės gitaros atlikėjus, Zapyškyje koncertavęs „Classic+“, ko gero, vienintelis tokios sudėties ansamblis, kuriame kartu muzikuoja akordeono, arfos ir fortepijono atlikėjos bei operos solistė. Jūsų duetas su viena ryškiausių jaunosios kartos Europos gitaros atlikėjų – Alexandra Whittingham irgi labai neįprastas. Kaip užsimezgė jūsų kūrybinė draugystė ir kokie muzikiniai atradimai jus lydi?

– Mūsų kūrybinė draugystė su Alexandra užsimezgė dar besimokant Mančesteryje – mes buvome klasiokės. Nors gitaros atlikėjų išties yra daug, bet Alexandra yra be galo savita ir ypatinga, ne veltui ji tituluojama viena ryškiausių jaunosios kartos gitaros atlikėjų, sulaukianti aukštų įvertinimų britų žiniasklaidoje. Lietuvoje pirmą kartą duetu su Alexandra pasirodėme vos baigusios mokyklą – 2017 m. Tad šis koncertas Pažaislio festivalyje vyks po gerokos pertraukos. Tokių duetų kaip mūsų išties nėra daug, o ir kūrinių, skirtų gitarai ir klarnetui, pasirinkimas nėra gausus. O priežastis yra labai paprasta – labai sunku derinti šiuos du instrumentus. Tačiau priėmiau tai kaip iššūkį, kaip galimybę laužyti nusistovėjusius standartus, atrandant kažką naujo ir netikėto. Man visada labai svarbu atrasti kažką mielo ausiai, bet nebūtinai lengvo atlikti. Tie mano ieškojimai ir ėjimas ne pačiu lengviausiu keliu susiję su noru savo koncertuose suteikti publikai naują patirtį, praplečiant tiek savo, tiek ir klausytojų akiratį. Kalbant apie šių dviejų instrumentų derinį – jis išties nėra įprastas ir, galbūt, yra rizika, jog gitarą užgoš klarneto skambesys. Tačiau mums su Alexandra pavyksta labai sėkmingai sulieti šių dviejų instrumentų garsus ir neprarasti balanso.

Alexandra Whittingham. Asmeninio albumo nuotr.

Pažaislio festivalio koncertui pasirinktą Bela Bartoko kūrinį „Rumuniški liaudies šokiai“ man teko aranžuoti, nes natų klarnetui nėra, tad galiu drąsiai teigti, kad tai bus šio kūrinio gitarai ir klarnetui premjera Lietuvoje. Taip pat kartu atliksime keturias kontrastingąsias Astoro Piazzollos „Tango isorijos“ dalis. Koncerte Kaune be kūrinių gitarai ir klarnetui atliksime ir kelias solo partijas. Koncertą pradėsiu J. S. Bacho siuitos aranžuote klarnetui. Alexandra gros garsųjį ispanų kompozitoriaus Francisco Tarregos „Arabiškąjį kapričio“, Edith Piaf „Himną meilei“ ir keletą tango šokio kūrinių. Taip pat svarbu paminėti, kad koncerto metu bus galimybė įsigyti Alexandros išleisto albumo kompaktinių plokštelių. Atlikėja savo „YouTube“ kanale per pastaruosius keletą metų yra surinkusi daugiau nei 260 000 prenumeratorių, o jos pasirodymų vaizdo įrašų bendras peržiūrų skaičius viršija 38 milijonus.

– Ar ateities planuose yra siekis grįžti ir tęsti karjerą Lietuvoje?

– Taip, planų ir noro grįžti tikrai yra. Labai pasiilgstu, todėl vis dažniau koncertuoju Lietuvoje. Esu mėginusi groti su orkestru ir supratau, kad man labiau prie širdies yra solistės kelias. Tad kai susikursiu savo vardą ir būsiu labiau žinoma, o galimybės leis realizuoti save Lietuvoje taip, kaip norėčiau, tada po truputį, tikiuosi, sugrįžti.

– Kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimas mane aplanko grojant širdžiai mielus kūrinius.

– Kas padeda atgauti jėgas ir vidinę ramybę?

– Jėgų suteikia apsilankymas bažnyčioje, grįžimas į Tėvynę, pasivaikščiojimas Baltijos jūros pakrante. Man labai svarbu rasti laiko pabūti tyloje. Grodama J. S. Bachą taip pat atrandu vidinę ramybę.

– Pažaislio muzikos festivalio šūkis – „Kuriame meilę muzikai“. Kas gi, jūsų manymu, yra meilė muzikai?

Visuma – muzika sieja visą mano šeimą. Muzika yra mano gyvenimo prasmė, neįsivaizduoju savęs be muzikos. Meilė muzikai – begalinis atsidavimas, kuris žmogui yra nenusakomas ir neišvengiamas dalykas gyvenime, visomis prasmėmis. Meilė muzikai – tai pašaukimas, noras įsitvirtinti, noras veikti, santykis su pačiu savimi ir su muzika. Man svarbi ta visuma, kad tai taptų kasdienybe ir veikla, kuriai aš atsiduodu visu šimtu procentų ir iš visos širdies, kuri mane motyvuoja ir reikalauja įdėti pastangų tiek darbe, tie santykyje su savimi, tiek su aplinkiniais, tiek su instrumentu.

– Edgarai, kaip bėga dvidešimt aštuntoji Pažaislio muzikos festivalio vasara?

– Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad nei pandemija, nei dviženklė infliacija ar kitos negandos nesustabdė žmonių noro lankytis koncertuose. Dar vakar bendraudami su kolegomis iš Vilniaus kartu džiaugėmės, kad lietuvių publikai patinka menas, jie tiesiog veržiasi į koncertus. Žvelgiant į praėjusius birželio ir liepos mėnesius, smagu matyti, kad Pažaislio muzikos festivalyje apsilankė gausybė publikos, o jų ištikimybė muzikai, menui plačiąja prasme, pačiam festivaliui išties yra džiuginantis dalykas, liudijantis apie sveiką mūsų tautos genofondą.

Edgaras Montvidas. P. Sindeno nuotr.

– O pačiam ar teko pailsėti?

– Praėjęs sezonas man buvo labai intensyvus, jį vainikavo darbas Vienoje, statant Albano Bergo operą „Lulu“. Vasarą turėjau dalyvauti Brėgenco festivalyje, bet atsisakiau, nes gavau kvietimą rudenį dainuoti Kopenhagos teatre Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, kurią jau esu atlikęs Koventgardene. Taip išlošiau daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti Pažaislio muzikos festivaliui ir savo paties atostogoms. Šį kartą jos nebuvo ilgos, nes teko dainuoti keletą koncertų, pasirodyti Vingio parke, o visą rugpjūtį jau dirbsiu Kopenhagoje. Taip pat rugpjūčio gale atvyksiu į Pažaislio muzikos festivalio uždarymo koncertą. Turiu pastebėti, kad ateina laikas, kai nebesinori plėšytis, o daugiau laiko skirti sau ir daryti bei dainuoti tai, kas patinka. Džiaugiuosi tuo, kad sekantis mano sezonas bus kupinas darbų, bet nebus taip beprotiškai apkrautas kaip praeitas.

– Jeigu turėtum pakankamai laiko poilsiui, kokios būtų tavo atostogos?

– Man patinka keliauti ten, kur dar nesu buvęs. Žinoma, sezono metu tenka nemažai keliauti, bet tai nėra pažintinės ar poilsio kelionės. Mėgstu egzotiškas keliones, naujas patirtis: nuo maisto ragavimo iki dar neregėtų panoramų. Todėl, jeigu turiu pakankamai laiko, kelionėms renkuosi Azijos šalis, kraštus mažai kuo primenančius Europą. Ten pailsiu nuo įprastinės rutinos ir pasisemiu įkvėpimo naujiems darbams. Kita vertus, puikios atostogos man asocijuojasi su vakarojimu prie laužo draugų kompanijoje, kasmet stengiuosi aplankyti savo vasarnamį Prancūzijoje, kur tenka ne tik pailsėti, bet ir padirbėti fiziškai. Manau, svarbiausia atostogų metu yra pakeisti kasdienį darbą ir rutiną, užsiimti ta veikla, kurios pasiilgsti metų bėgyje, kitaip tariant – sukurti tam tikrą kontrastą.

– Taigi, atostogų metu jokio klavyro į rankas neimi?

– Stengiuosi bent jau dešimt dienų ar porą savaičių suteikti poilsį ne tik balsui, bet ir galvai. Po tokio sezono, kaip praėjęs, supranti, kad viskas turi ribas, nuo informacijos pertekliaus galima ir pavargti, reikia naujo perkrovimo, minčių perfiltravimo. Taigi, į atostogas visada žiūriu atsakingai – jos būtinos. Juk metai bėga, leki kaip užvestas automobilis ar be sustojimo besisukanti kompaktinė plokštelė. Privalu stabtelėti, pasidžiaugti gyvenimu, galų gale, tais vaisiais, kuriuos jau dabar galiu raškyti. Nebeturiu poreikio lėkti kaip akis išdegęs, dėl to leidžiu sau atsirinkti norimas veiklas, gebu kažko atsisakyti ir taip išlaikau gyvenimo balansą.

– Atostogos – puikus dalykas, bet jos turi vieną ne itin malonią savybę – kažkada baigiasi. Kas dar laukia Pažaislio muzikos festivalio klausytojų rugpjūčio mėnesį?

– Po kiek ramesnės liepos rugpjūčio mėnesį klausytojų laukia dar dvylika koncertų, kurie skiriasi savo žanrais, stilistika: nuo flamenko spektaklio „Hamletas“ iki Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ premjeros Lietuvoje. Klausytojų lauks fundamentalaus Algirdo Martinaičio kūrinio „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ premjera, festivalio vienmečio Heidelbergo universiteto choro „Camerata Carolina“ pasirodymas, tradiciniai Žolinės atlaidai Pažaislyje, grupės „Kamanių šilelis“ koncertas, fortepijono mago Krzystofo Brojos rečitalis ir daug kitų puikių renginių.

Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams.

 

K. Broja savo rečitaliui pasirinko klasikinę programą, kurios kertiniai akmenys – Ludwigo van Beethoveno sonatos, papildytos Frédérico Chopino ir Johanneso Brahmso fortepijoninėmis miniatiūromis. Jis – vienas žymiausių Europos pianistų, turėjęs išskirtinę progą bendradarbiauti su garsiuoju režisieriumi Romanu Polanskiu. Jo bendradarbiavimas su prestižinėmis įrašų kompanijomis taip pat liudija apie pianisto pasirodymų kokybę. Pianistas yra koncertavęs Vilniuje, o dabar su juo progą susitikti turės Kauno publika. Kažkodėl tikiu, kad šis koncertas sulauks ne mažesnio ažiotažo, nei kažkada įvykęs legendinio pianisto Sviatoslavo Richterio pasirodymas.

E. Montvydas. Organizatorių nuotr.

– Festivalio koncertuose neretai išgirstame naujus vardus. Ar tai viena iš festivalio misijų?

– Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams. Su didžiule šiluma prisimenu tuos laikus, kai man, dar tebebūnant studentu, festivalis pakvietė debiutui šiame prestižiniame renginyje. Noriu ir toliau tęsti šią tradiciją, suteikiančią tam tikrą platformą jauniems, bet jau nemažai pasiekusiems atlikėjams. Turime gausybę jaunų, talentingų atlikėjų, išsibarsčiusių po svečias šalis, tad festivalio rubrikoje „Nauji vardai“ stengiamės kasmet publikai pristatyti galbūt iki šiol negirdėtus Lietuvos vardo garsintojus. Vienas pagrindinių šių metų akcentų – Gabrielės Kupšytės ir Modesto Sedlevičiaus vokalinės muzikos koncertas su pianistu Justu Čeponiu. Šie dainininkai jau yra pasirodę Lietuvos teatrų scenose, bet norisi juos pristatyti platesnei auditorijai. Turėsime progą įsitikinti atlikėjų meistriškumu ir išradingumu.

Norėčiau akcentuoti jaunų atlikėjų – grupės „Kamanių šilelis“ pasirodymą. Teko girdėti jų koncertus ir stebėti, kaip užsidega jaunimo akys muzikuojant šiam duetui. Ši grupė labai populiari jaunimo tarpe, tad malonu, kad ir tokia muzika randa savo vietą mūsų festivalyje. Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką. Vienas tokių pavyzdžių – kamerinės muzikos koncertas „Netikėtas duetas“, kuriame bendram projektui susiburs klarnetininkė Morta Kačionaitė ir gitaristė Alexandra Whittingham iš Jungtinės Karalystės.

Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką.

 

– Kalbantis su G. Kupšyte kilo mintis, kad ir tavo kelias į didžiąją sceną buvo kažkuo panašus...

– Tikrai taip, tik aš, prieš išvykdamas į Londoną baigiau magistrantūros studijas Vilniuje, jau buvau įgijęs patirties Lietuvos ir Latvijos operos teatruose. Gabrielė iš Lietuvos išvažiavo ganėtinai anksti ir pagrindinę savo patirtį sukaupė Anglijoje bei Italijoje. Daugelio jaunų atlikėjų kelias yra panašus, nes tik baigus studijas retas kuris gauna pakankamai vaidmenų, balsas, kaip instrumentas, nebūna pilnai susiformavęs, tad tam prireikia laiko. Keleto metų stažuotė po studijų – įprasta praktika. Londone Jette Parker programoje kurioje buvau pirmasis joje dalyvavęs lietuvis, ne tik įgauni daug patirties, bet turi daug šansų būti pastebėtas. Juk karališkosios operos pastatymus stebi daugybė agentų, dirigentų, režisierių, kurie vėliau gali paveikti jauno dainininko karjerą. Su malonumu prisimenu tuos metus, kuomet Londono teatre tekdavo praleisti ištisas dienas ruošiant partijas ir repetuojant. Džiugu, kad ledai buvo pralaužti ir po manęs šioje programoje stažavosi ištisa plejada dabar jau garsių Lietuvos dainininkų. Tai akivaizdžiai parodo aukštą lietuvių vokalo mokyklos lygį.

– Festivalio baigiamasis akcentas – operos „Karalius Rogeris“ premjera Lietuvoje. Kuo intriguoja šis kūrinys?

– Tai – didelis iššūkis visiems atlikėjams: dirigentui Gintarui Rinkevičiui, solistams, dviem chorams ir orkestrui. Ši opera labai ambicinga, pakankamai sudėtinga atlikimo aspektu, bet jos muzika nepaprastai graži ir spalvinga: nuo bizantiškojo choralo iki XX a. ekspresionizmo. Mintį pristatyti šią operą Lietuvos publikai puoselėjau jau keletą metų, tad labai džiaugiuosi, kad šiemet tai įvyks.

– Man asmeniškai labiausiai intriguojantis atrodo tavo paties atliekamas vaidmuo, kurį vertime į lietuvių kalbą vadiname Piemuo. Betgi jį galima būtų interpretuoti ir kita prasme – Ganytojas...

– Žinoma, kad taip, bet yra ir kitas aspektas. Žodis „ganytojas“ daugeliui asocijuojasi su krikščionybe, o šioje operoje yra atvirkščiai. Krikščionybės atstovas čia yra pirmojo amžiaus Sicilijos karalius Rogeris, o Piemuo simbolizuoja laisvą, seksualumu alsuojančią pagonybę. Jis veda žmones sąlyginai atgaline kryptimi – grąžina juos gamtos ir fundamentalių žmogiškųjų savybių pusėn. Kaip minėjau, tai – pirmieji krikščionybės eros metai. Operos pradžioje skamba niūrus bizantiškasis choralas, tarsi nurodantis tolesnę bažnyčios vystymosi kryptį į žmonijai tam tikrus suvaržymus, grandines atnešiančius viduramžius. Pagonybė iliustruojama kylančios saulės, aistrų, nevaržomumo simboliais.

– Operos pabaigoje Rogerio žmona lieka su Piemeniu, tad ar ne jam, kaip nugalėtojui, priklausytų operos pavadinimo herojaus vertas titulas?

– Iš tiesų, Roksaną įkvepia Piemens pasakojimai ir aistra. Per pirmąją Rogerio ir Piemens akistatą, paklaustas, koks yra jo Dievas, Piemuo atsako, kad jo Dievas yra toks pat gražus kaip ir jis. O į klausimą, kur yra jo Dievas, jis atsako, kad jo Dievas – kiekviename virpančiame medžio lapelyje, tekančios saulės spindulėlyje, o jūsų Dievas – įspraustas šaltų ir tamsių katedrų sienose bei rūškanuose paveiksluose. Operos pabaigoje, kuomet Roksana nuseka paskui Piemenį, karalius Rogeris stebi kylančią saulę ir galbūt galima interpretuoti, kad jis taip pat įtiki gamtos jėga, pirmapradžiu žmogišku gaivališkumu. Galima būtų teigti, kad ši opera – Dievo išlaisvinimas iš tamsių sienų ir apgyvendinimas visame tame, kas mus supa. Nors Piemuo išeina kaip nugalėtojas, o karalius Rogeris lieka giliuose apmąstymuose, negalėčiau teigti, kad opera turėtų vadintis Piemens personažo vardu. Mums juk visada įdomiau stebėti ieškančius ir besiblaškančius operų herojus.

– Lietuvoje yra gausybė festivalių ir jų kasmet daugėja. Kuo Pažaislio festivalis tarp jų išsiskiria ir yra konkurencingas?

– Festivalis festivaliui nelygu. Yra festivalių, sutelpančių į du–tris koncertus, o Pažaislio – trunka tris mėnesius. Visam tam festivalių kūrybiniam judėjimui, jų energijai linkiu kuo didžiausios sėkmės, nes kuo daugiau tų šviesulių – tuo geriau. Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą. Festivalių tinklą Lietuvoje galėčiau palyginti su švyturiais ar mobiliojo ryšio signalo antenomis – jie turi aprėpti visą mūsų šalį ir ugdyti žmoguje tam tikrą dvasinę terpę, skatinti dvasinį tobulėjimą. Kiekvienam festivaliui treji–penkeri metai yra ta kritinė riba, parodanti, ar festivalis gyvuos toliau, ar liks vienadieniu idėjos blyksniu. Pažaislio muzikos festivalis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, jis – tarsi medis, giliai įleidęs šaknis į kultūrinį Lietuvos dirvožemį. Jis turi savo tradicijas, savo klausytoją, yra atsinaujinantis, atsigręžiantis į kintančius polinkius, bet nesivaikantis publikos poreikių, o greičiau – turintis stiprų edukacinį poveikį, pristatantis naujas formas, naujus kūrinius, naujus atlikėjus. Mūsų komanda – tarsi vienos rankos pirštai, kurių nėra daug, bet visi tiksliai žino, ko nori ir ką turi padaryti, kad tas kumštis tiksliai vestų festivalio laivą per kultūros vandenų platybes. Aš, kaip meno vadovas, stengiuosi vadovautis savo menine intuicija ir skoniu, o jei tai sutampa su publikos poreikiais – labai džiaugiuosi.

Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą.

 

Esame festivalis, išlaikęs laiko egzaminą ir pripažintas tarptautiniu mastu. Europos festivalių žemėlapyje užimame garbingą poziciją. Apie tai liudija faktas, kad festivalyje mielai sutinka dalyvauti pasaulinio garso atlikėjai. Žinoma, neturime užmigti ant laurų ir privalome nuolatos ieškoti naujų kelių, siekdami išvengti sustabarėjimo ir rutinos. Mano manymu, esminė Pažaislio muzikos festivalio vertybė – gebėjimas kiekvienais metais nustebinti klausytoją. Jis čia tikrai neras atsitiktinių koncertų ar atsitiktinių atlikėjų – čia skamba tik aukštą kokybinę vertę turintys koncertai.

– Ar jau galima praskleisti užuolaidą, slepiančią dvidešimt devintojo Pažaislio muzikos festivalio planus?

– Taip, planų jau turime nemažai. Planuojame vieną kitą stambios formos vokalinės muzikos kūrinių premjerą, klausytojų lauks trys dideli koncertai Pažaislio vienuolyno kiemelyje. Turime numatę unikalų koncertą naujoje erdvėje. Tiesa, detalių dar nenorėčiau išduoti, nes bijau suklaidinti klausytojus. Kai jau bus aiškios aplinkybės ir pasirašytos sutartys – tuomet galėsime atskleisti detalesnę informaciją. Planuojame pasikviesti garsią užsienio alternatyviosios muzikos dainų autorę ir atlikėją, vieną koncertą skirdami kiek kitokiai, bet savitai ir kokybiškai muzikai, atspindinčiai tam tikrą stilių. Galiu pažadėti, kad festivalio programa bus ne mažiau įvairi ir įdomi nei šiemet. Ir žinoma, jau pradėsime ruoštis trisdešimtmečiui, jubiliejiniams festivalio metams.

– Ko palinkėtum Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, mylintiems ar siekiantiems pamilti muziką?

– Šių metų festivalio šūkis – kuriame meilę muzikai. Kurdami meilę muzikai mes kuriame meilę vienas kitam, o ta meilė gimsta iš pagarbos vienas kitam. Kaip jau minėjau, muzika, mokslas, menai veikia mūsų gerbūvį, klausydamiesi muzikos mes ne tik patiriame dvasinį malonumą, bet tai mumyse augina tam tikrus bruožus, vėliau pasitarnaujančius kokybiškesniam ir geresniam gyvenimui. Tie bruožai yra kūrybiškumas, kritinis mąstymas, požiūris į svarbius mums dalykus ir priimamus sprendimus: nuo balsavimo rinkimuose iki paprastos buities. Muzikos jėga slypi ne tik malonaus laiko praleidimo procese. Aš tikiu jos neapčiuopiama, bet labai svarbia misija formuojant asmenybes. Koncertas – labai geras būdas išvalyti savo vidų, savo mintis, tai – tarsi apsilankymas pas itin gerą psichoterapeutą.

Lietuvai skirtoje programoje „Kerintis garsų gobelenas“ skambėjo per 200 metų sukurtų Renesanso meistrų kūriniai. Kontratenoras Guy Jamesas, tenorai Josephas Wicksas ir Joshas Cooteris, baritonas Michaelas Craddockas bei bosai Owainas Parkas ir Samas Mitchellas atliko viduramžiškuosius Johno Foresto ir Sherynghamo kūrinius, sudėtingai supintus polifoninius Thomaso Talliso ir Williamo Byrdo opusus bei kerinčiai paprastus Orlando Gibbonso ir Thomaso Tomkinso motetus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas W. Byrdo, vieno žymiausių renesanso epochos kompozitorių Europoje, muzikai, nes šiemet minimos 400-osios šio kūrėjo mirties metinės. Atlikdami anglų kompozitorių kūrinius, dainininkai siekė perteikti nepaprastą savo šalies kelionę reformacijos link.

 Britų vokalinis kolektyvas „The Gesualdo Six“. Organizatorių nuotr.

Pasibaigus koncertui Kaune, kolektyvo nariai neskubėjo išeiti  ir mielai liko pabendrauti su publika. Ansamblio įkūrėjas ir vadovas Owainas Parkas sutiko atsakyti į keletą festivalio organizatorių klausimų apie anglų Renesanso laikų kompozitorių kūrybą,  kokių reikia žinių ir gebėjimų, norint įvaldyti senosios muzikos kūrinių atlikimą bei meilę muzikai.  

– Jūsų repertuare daugiausia dėmesio skiriama Renesanso epochos muzikai, ypač mažiau žinomiems anglų Renesanso kompozitoriams. Kuo jų darbai išskirtiniai?

– Programoje mes sutelkiame dėmesį į vieną audringiausių Anglijos istorijos laikotarpių, kai kompozitoriai rašė tokiu stiliumi, kokį diktavo laikmetis.  Pavyzdžiui, Thomasas Tallisas ypač sumaniai adaptavo savo kūrinius, reaguodamas į besikeičiančią religinę situaciją, ir nors stilius keitėsi, kūrinių muzikinė kokybė dėl to nenukentėjo. Ištaigingoms katalikų pamaldoms reikėjo įmantrios muzikos, tuo tarpu protestantai atsisakė perteklinių įmantrybių, reikalaudami, kad kūriniai būtų kuo paprastesni su aiškiai išdėstytu ir suprantamu tekstu. Nuostabusis kompozitorius Williamas Byrdas, vienas pirmųjų anglų madrigalų ir virginalo muzikos kūrėjų, savo kūriniuose perteikė sudėtingą Anglijos katalikų padėtį. Dėka W. Byrdui suteiktos karališkosios malonės jis išvengė bausmės už savo įsitikinimus, ir tai jam atvėrė galimybes kurti toliau, o jo kūriniai tapo vienais to laikmečio ryškiausių ir paveikiausių. Tradicijas Anglijoje formavo religinio ir politinio klimato permainos, kurios neabejotinai darė įtaką ir anglų kompozitorių savito stiliaus atsiradimui.

Publikos ovacijos. Organizatorių nuotr. 

– Ar Renesanso vokalinės muzikos atlikimui reikia specialių įgūdžių, specifinių muzikos notacijos žinių ir specifinio vokalo formavimo? Kaip tai pasireiškia jūsų ansamblio muzikoje?

– Ansamblio narių patirtys labai įvairios. Keleto narių kelias buvo gan tradicinis – nuo bažnyčios choristo iki dainininko įvairiuose kolektyvuose, tokiuose kaip Nacionalinis Didžiosios Britanijos jaunimo choras, mes visi taip pat dainavome savo universitetų choruose. Tačiau vienas mūsų grupės narys nepradėjo dainuoti iki jam sukako 16 metų, taigi, niekada nevėlu! Konkrečių senosios muzikos atlikimo mokymų neturime, dirbame su kiekvienu repertuaru kaip ansamblis kartu analizuodami techninius atlikimo niuansus. Džiugu, kad Jungtinėje Karalystėje yra daug profesionalių ansamblių, į kuriuos galima lygiuotis ir semtis iš jų vertingos patirties.

Organizatorių nuotr.

– Pažaislio muzikos festivalio šūkis „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai? Kaip jaučiate jos egzistavimą ir apraiškas?

– Įdomu tai pasvarstyti, nes dabar savo aistrą ir meilę muzikai derinu su karjera ir siekiais ir ne viskas gali vykti taip sklandžiai kaip norėčiau. Malonu atrasti naują muziką ir apsilankyti naujose vietose, tačiau dažnai patys ypatingiausi jausmai užplūsta sugrįžus prie seniai girdėtos melodijos ar vaikštant po mėgstamą vietą. Muzika yra mano gyvenimo dalis kiekvieną dieną, o atradimo džiaugsmas kiekvienoje frazėje – nesvarbu, ar ji pažįstama, ar nauja, yra labai jaudinantis.

Gausybę apdovanojimų bei daugelio šalių klausytojų pripažinimą pelnęs ansamblis gimė prieš dešimt metų, dabartiniam kolektyvo vadovui O. Parkui subūrus geriausius jaunuosius dainininkus pasirodymui Kembridžo Trejybės koledžo koplyčioje. Nors kolektyvo repertuare vyrauja Anglijos Renesanso meistrų muzika, tačiau ansamblis savo kūrybą praturtina tyrinėdami ir šiuolaikinių kompozitorių darbus. Taip jų repertuare atsirado vengrų XX a. antros pusės kompozitoriaus György Ligeti, šiuoliakinių lenkų kompozitorių Paweło Łukazsweskio ir Joannos Marsh kūriniai.

Iš baritono aukso fondo

Liepos 30 d. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Pažaislio muzikos festivalis pakvies į susitikimą su charizmatiškuoju baritonu Eugenijumi Chrebtovu ir lietuviškosios kultūros ambasadore Vokietijoje, pianiste, vokalo korepetitore ir muzikologe profesore Raminta Lampsatyte.

Bendram koncertiniam projektui, pavadintam „Kelionės“ menininkai pasirinko vokalinius ciklus, reprezentuojančius tiek kompozitorių atstovaujamas šalis, tiek jų meninės dainos kultūrą, šių kūrėjų dėka pasiekusią neregėtas tobulumo aukštumas: austro Gustavo Mahlerio vokalinį ciklą „Keliaujančio pameistrio dainos“, brito Ralpho Vaughano Williamso vokalinį ciklą „Kelionių dainos“ ir šveicaro Franko Martino ciklą „Žmogaus prototipas“.

E. Chrebtovas gimė Ukrainoje, mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje. Solistas sėkmingai pasirodė tarptautiniuose ir respublikiniuose dainininkų konkursuose: jis yra tarptautinio Tito Kuziko vokalistų konkurso pirmos vietos laureatas, tarptautinio Fiodoro Šaliapino vokalistų konkurso laureatas, Zenono Paulausko konkurse laimėjo trečią vietą, taip pat yra Stasio Baro konkurso laureatas.

Išraiškingo baritono savininkas dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, sėkmingai debiutavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, atlikdamas Onegino vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, vėliau debiutavo Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Solistas nuolatos tobulina dainavimo įgūdžius meistriškumo kursuose, dažnai dainuoja Latvijos nacionaliniame ir Tartu „Vanemuinės“ teatruose, bendradarbiauja su žinomais Lietuvos ir užsienio dirigentais. Greta operos scenų E. Chrebtovą vis dažniau galima išgirsti atliekant populiariąją muziką ar išvysti televizijos ekranuose.

R. Lampsatytė – Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė, žymi pianistė, gimusi JAV, dabar gyvenanti Berlyne, profesoriaujanti Hamburge, bet dažnai apsilankanti Lietuvoje. Čia ją atveda ne tik įvairiausi projektai, bet ir namų jausmas. Ji yra savotiška lietuviško meno ir Vydūno dvasios skleidėja pasaulyje. Gimtojoje Čikagoje fortepijoną ir vokiečių literatūrą studijavusi atlikėja vėliau mokslus tęsė Zalcburgo „Mozarteum“ universitete ir Berlyne, kur įgijo muzikologijos daktaro laipsnį.

Programa: bendram koncertiniam projektui E. Chrebtovas ir prof. R. Lampsatytė pasirinko austrų ir britų meninės dainos tradiciją iliustruojančius kūrinius ir F. Martino kompozicijas. / Organizatorių nuotr.

R. Lampsatytė yra išleidusi knygas apie lietuvių moderniąją muziką, kompozitorius Bronių Kutavičių ir Osvaldą Balakauską. Berlyne profesorė dirba su operos solistais, Hamburge su dainavimo bakalauro studentais rengia oratorijas, dainas, su magistro studentais – modernią muziką ir operą, veda seminarus apie XX ir XXI a. muziką. Pati pianistė save pristato taip: „Esu lietuvė, kartais gyvenanti kitur. Su tėveliais visada kalbėjau tik lietuviškai ir dienoraštį dabar rašau lietuviškai, mano vardas ir pavardė – lietuviški. Mano vyras vokietis irgi išmoko lietuvių kalbą, abu vaikai skaito, rašo ir laisvai kalba lietuviškai. Niekada nepriėmiau Vokietijos pilietybės, nors čia gyvenu. Aš ir mano vaikai turime Lietuvos pilietybę, lietuvišką pasą.“

G. Mahlerio vokalinis ciklas „Keliaujančio pameistrio dainos“ – pagal paties kompozitoriaus tekstą sukurtas keturių dalių kūrinys, laikomas vienu romantiškiausių šio autoriaus darbų. Iš atlikėjų didžiulio susikaupimo, profesinio meistriškumo ir nepaprastos emocinės išraiškos reikalaujantis ciklas į keturias dainas sutalpina visą jauno žmogaus gyvenimo ir meilės istoriją, vedančią klausytoją nuo neriboto džiaugsmo pro nusivylimą iki skausmingo nušvitimo.

R. V. Williamso vokalinis ciklas „Kelionių dainos“, sukurtas pagal Roberto Louiso Stevensono žodžius, ko gero, pelnytai laikomas vienu išraiškingiausių britų vokalinės muzikos pavyzdžių. Devynių dalių kūrinys – itin kontrastingas, atspindintis įvairiausias emocines išraiškas, pasižymintis melodingumu ir puikiai vystoma siužeto dramaturgija. Jis, kaip ir G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, pelnytai užima svarbią poziciją visų laikų baritonų repertuaro aukso fonde.

XX a. šveicarų kompozitoriaus Franko Martino muzika Lietuvoje skamba nedažnai.

Šešių monologų ciklas „Žmogaus prototipas“ balsui ir fortepijonui pagal Hugo von Hofmannsthalo žodžius buvo sukurtas 1943 m., o 1949 m. orkestruotas. Kompozitorius planavo vėliau sukurti operą, į kurią būtų įtraukti šie monologai, tačiau dėl įvairių priežasčių šio sumanymo atsisakė.

Šešiuose pagrindinio veikėjo monologuose atskleidžiamas turtingo jaunuolio, kurį pokylio metu pašaukia Mirtis, psichologinis ir dvasinis portretas. Per akistatą su savo laikinumu, paliktam artimųjų ir draugų, žmogui tenka pačiam ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus.

Flamenkas ir Hamleto drama

Rugpjūčio 1 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje Pažaislio muzikos festivalis pristato premjerą Lietuvoje – flamenko spektaklį „Hamletas“.

Jis, kaip ir G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, pelnytai užima svarbią poziciją visų laikų baritonų repertuaro aukso fonde.

Šį išskirtinį projektą atliks iš Ispanijos atvykusi muzikantų ir šokėjų trupė ir Kauno valstybinio choro artistai: projekto meno vadovas – šokėjas Jesús Maria Honorato Herrera, muzikinis vadovas – pianistas José Enrique de la Vega, vokalistė Maria Ángeles Fernández Martín, fleitininkas ir saksofonininkas Bernardo Parrilla Garcia Pelayo, gitaristas Liamas Fredericas Howarthas, perkusininkas Darío Vallecillo Pradillo ir flamenko šokėjai Hugo Sanchezas Rodriguezas de Sanabria, Begoña Arcé Garcia ir Maria Dolores Rodriguez Jaramillo.

Idėjos autoriai šį ypatingą spektaklį pristato taip: „Hamletas“ – tai pasakojimas apie šeimą, kerštą, valdžią ir žmogžudystę.“

Būtent dėl tokių aspektų ši istorija, pasižyminti intensyvumu ir aistra, puikiai tinka flamenko adaptacijai. Gerai žinomą dramą apie 1599–1601 m. sukūrė anglų dramaturgas Williamas Shakespeare’as, o pjesėje išryškinti veikėjų charakteriai ją pavertė tokia stipria, kad ji aktuali iki šių dienų. Kitaip tariant, pjesės temos ir istorijos yra amžinos, o flamenkas tik padeda tai perteikti.

Tragedijos veiksmas vyksta Danijoje, joje pasakojama apie jauną princą Hamletą, kuris nusprendžia atkeršyti savo dėdei Klaudijui už tėvo nužudymą. Siužetas siūlo daugybę galimybių, kurią temą akcentuoti, ir tai galima meistriškai perteikti šokiu. Skirtingi flamenko šokio stiliai perteikia įvairius šios istorijos charakterius.

Kadangi „Hamlete“ daugiausia dėmesio skiriama pagrindinio veikėjo lemčiai ir kančioms, flamenko panaudojimas leidžia tai išryškinti. Dinamiškas Hamleto personažo šokis kartu su fone skambančiu choru sukuria nerimą keliančią atmosferą. Solo partijos čia pateikiamos neįtikėtinai galingai ir jaudinamai. Tai ypač išryškėja vaiduoklio scenoje, kurioje Hamletą aplanko jo miręs tėvas.

Regis, flamenkas išties idealiai tinka šiai scenai, nes jis tarsi išryškina žodžiais nenusakomą įtampą, atsiradusią tarp abiejų personažų. Šioje pjesėje labai svarbūs pagrindinio veikėjo ir Ofelijos santykiai. Hamletą ir Ofeliją sieja sudėtingas ryšys, nes Ofelija yra Polonijaus, vyriausiojo karaliaus patarėjo, duktė. Kai Ofelija atskleidžia savo meilę Hamletui, jos tėvas bando ją užgniaužti, tarsi demonstruodamas, kad šioje epochoje vyravo patriarchatas.

Flamenko spektaklyje yra keletas itin intymių scenų tarp Hamleto ir Ofelijos personažų, kurios meistriškai išryškinamos pasitelkiant scenografiją, muziką, chorą, kostiumus ir apšvietimą.

Stebina, kad flamenkas iki šiol nebuvo pasitelktas „Hamleto“ istorijos interpretacijai, nes šis šokis papildo ir sustiprina emocinį pjesės poveikį. Šis spektaklis naujam gyvenimui prikelia gerai žinomą W. Shakespeare’o istoriją, leisdamas žiūrovams suvokti ją kitaip.

Kas? Koncertas „Kelionės“.

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Liepos 30 d. 17 val.

Kas? Flamenko spektaklis „Hamletas“.

Kur? VDU didžiojoje salėje.

Kada? Rugpjūčio 1 d. 19 val.

Rugpjūčio 10 d. Kauno filharmonijos salėje „Naujų vardų“ programoje tarptautines scenas užkariaujantis mecosopranas G. Kupšytės programą parengė drauge su kitais jaunosios kartos menininkais – baritonu Modestu Sedlevičiumi bei pianistu Justu Čeponiu.

– Ar G. Kupšytė myli muziką?

– Būtų keista, jeigu pasakyčiau „ne“. Muzika – mano gyvenimas, darbas, hobis. Kartais teatre tenka praleisti net keturiolika valandų per dieną, tad jeigu nemylėčiau muzikos, toks gyvenimas būtų tikra kančia.

– O labiau myli muziką ar dainavimą?

– Vienareikšmiškai – muziką plačiąja prasme. Juk gali nueiti į nuostabų pianisto koncertą ir jame patirti daug gilesnių emocijų nei stebint operą. Gali nutikti ir priešingai, tad į šį klausimą žvelgiu labai atvirai.

– Tavo meilė muzikai prasidėjo ganėtinai anksti?

Elgiausi labai atsakingai ir visada buvau ten, kur man reikėjo būti.

– Taip, tai prasidėjo dar vaikų darželyje. Kaip dabar prisimenu, dainuodavau „žioge, žioge, tu sustok...“ – savo pirmąją konkursinę dainelę. Jau tuomet užgimė didžiulė meilė muzikai. Būdama šešerių mamai pareiškiau, kad noriu lankyti muzikos mokyklą. Buvau labai savarankiška ir žinojau, ko noriu, žinojau, ko man reikia. Gyvenau mažame Baublių kaimelyje, o muzikos mokykla buvo Kretingoje, tad tekdavo važiuoti autobusu. Pamenu, būdavo gėda, jeigu mama ateidavo į stotelę pasitikti manęs grįžtančios – juk aš žinau, kur namai. Kartą sausio mėnesį, kai buvo labai šalta ir daug sniego, šeštą vakaro tamsoje mama atėjo manęs pasitikti, nors nuo stotelės iki namų – vos trys minutės kelio. Aš ant jos taip supykau, kad visą vakarą nesikalbėjau. Galvojau: „Kaip tu drįsti ateiti manęs pasitikti, juk aš viską žinau.“ Manau, dar man tebebūnant vaiku, tėvai suprato, kad kitaip nebus ir teks duoti man laisvę. Jie tepasakė: „Gerai, bet viskas dabar guls ant tavo pečių, o jeigu kas atsitiks, kaltink tik save.“ Bet nieko neatsitiko, elgiausi labai atsakingai ir visada buvau ten, kur man reikėjo būti.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– Paskambinau tau ką tik pasibaigus repeticijai Londono karališkosios operos teatre. Ką repetuojate?

– Šiuo metu dalyvauju Jette Parker programoje Londono karališkajame teatre. Esame keturi dainininkai ir šiuo metu ruošiame koncertinę programą su orkestru. Ją jau kitą savaitę pristatysime publikai. Ten skambės ištraukos iš įvairių operų, o aš asmeniškai dalyvauju trijuose koncerto numeriuose. Visi esame jauni atlikėjai, tad natūralu, kad viename geriausių pasaulio teatrų dar neatliekame pagrindinių vaidmenų, o tokie koncertai – puiki proga pasirodyti publikai pagrindinio veikėjo amplua. Šiame koncerte dainuosiu Šarlotės laiško sceną iš Juleso Massenet operos „Verteris“, Rozinos ir Figaro duetą iš Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ ir Romeo ariją iš Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“.

– Grįžkime atgal į praeitį. Baigusi muzikos mokyklą mokeisi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Kada supratai, kad nori ir gali tapti operos soliste ir būtent – mecosopranu?

– Kalbant apie balso kategoriją, tai klausimas – ne iš lengvųjų. Dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano dėstytoja Sigutė Stonytė manė, kad esu sopranas. Dainavau sudėtingas arijas ir sekėsi visai gerai, nes viršutinis mano balso diapazonas yra pakankamai stiprus. Bet šiuo metu tikrai žinau, kad esu aukštas, lyrinis mecosopranas, kuriam tinka bene visos vadinamosios kelnių rolės. Kalbant tiksliau – moterų solisčių scenoje įkūnijami vyriški personažai: Romeo, Kerubinas, Oktavianas ir kt. Dainuojant tokius personažus mano balsas mažiau vargsta, man nesunku ilgesnį laiką išsilaikyti aukštesnėje tesitūroje. Ypač mano tipo balsui palankios yra Wolfgango Amadeuso Mozarto operų partijos, tokios kaip Idamantė operoje „Idomenėjas“.

O operos meną įsimylėjau būtent besimokydama S. Šimkaus konservatorijoje. Mokiausi dainavimo pas Rūtą Agafonovienę, kuri mane supažindino su šiuo žanru. Stodama į konservatoriją tiesiog norėjau studijuoti muziką ir dainavimą, nes jau dešimt metų buvau dainavusi chore. Mokytoja man tarsi paklojo pamatus, parodydama, kas yra toji opera ir kas ten vyksta. Bet ne mažiau svarbūs man buvo harmonijos, šiuolaikinės muzikos ir kitų dalykų mokslai. Išties, konservatorijoje dirba nuostabūs pedagogai. Pradėjus mokytis akademijoje man netgi atrodė per lengva. Galvojau: „Ką, čia tik tiek?“ Taip nutiko todėl, kad į akademiją atėjau su stipriu teorinių žinių bagažu ir galėjau koncentruotis į dainavimą. Mokytis konservatorijoje pradėjau būdama penkiolikos, todėl esu itin dėkinga R. Agafonovienei už rūpestingą mano balso priežiūrą ir kryptingą ugdymą. Dainuodavome nesudėtingus kūrinius ir pamenu, kaip likdavau mokykloje po pamokų, iki vėlaus vakaro užsisėdėdavau tiesiog studijuodama kūrinius iš operos žanro aukso fondo. Jų nedainuodavau, bet tiesiog grodavau, klausydavausi įrašų, nes buvo įdomu sužinoti, kaip jie sukonstruoti, kas gi ten vyksta. Taigi, mano įgimtas smalsumas ir polinkis domėtis viskuo, kas susiję su muzika man suteikė gerus pagrindus.

Muzikos akademijoje toliau vyko balso kategorijos paieškos. Dažniausiai dainuodavau soprano repertuarą. Magistro studijas baigiau dainuodama Aličės rolę Giuseppe‘s Verdi operoje „Falstafas“. Ši partija skirta lyriniam sopranui ir iki šiol pamenu, kaip bijodavau tos aukštosios do. Na, bet kita vertus, visada įdomu save išbandyti. Kai pradėjau mokytis Londono karališkoje muzikos akademijoje, iš karto tapo aišku, kokios gi kategorijos tas mano balsas. Čia per dvejus metus pastatėme šešias operas ir visi mano kurti vaidmenys buvo būtent aukšto lyrinio mecosoprano amplua. Žinoma, atsirinkdami studentus į Karališkąją akademiją dėstytojai iš karto numato, koks bus repertuaras ir kokių balsų jiems reikia.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– O kaip atsirado idėja, kad gali studijuoti Londono karališkoje muzikos akademijoje?

– Viskuo kaltas mano smalsumas. Pamenu, dar studijuojant Vilniuje atvykau į Londoną aplankyti čia gyvenančios tetos. Nuolatos domėdavausi, kas vyksta Europos dainavimo mokyklose, kokios ten operos studijos, kokios tradicijos ir programos. Londono akademija atrodė tarsi nepasiekiama svajonė. Besisvečiuodama pas tetą nuėjau į akademijoje vykstančius meistriškumo kursus. Tik įžengus į pastatą pajutau tokią nuostabią aurą, tokią energiją, kad iškart nusprendžiau – aš noriu būti čia. Visi, tiek studentai, tiek dėstytojai, man atrodė tokie išprusę, tokie muzikalūs. Neturėjau jokių paspirčių, jokios pagalbos, neturėjau žmonių, kurie parašytų rekomendacijas ar padėtų sukurti motyvacinį laišką. Bet ėmiau tuo domėtis, perskaičiau gausybę informacijos ir viską padariau pati. Nebandžiau stoti į keletą mokyklų Londone, kaip daro daugelis studentų. Tik į Karališkąją akademiją. Net pati dabar stebiuosi tokia savo drąsa ir pasitikėjimu. Konkursas buvo milžiniškas, stojančiųjų – apie 500. Kai įveikiau pirmąjį turą, labai džiaugiausi, o po savaitės įvykus antrajam turui man iškart pasiūlė vietą. Kuomet akademijos direktorius man pasakė: „Mes tave priimam, atvažiuok čia studijuoti“, aš net sustingau. Jis pagalvojo, kad aš nemoku angliškai ir paklausė: „Ar jūs mane suprantate?“ Iš laimės jį net apkabinau. Tai buvo kažkas tokio „vau“. Prasidėjus studijoms man prireikė dviejų–trijų mėnesių, kol suvokiau, kokie draugiški, kolegiški ir tuo pačiu profesionalūs gali būti dėstytojai. Iš tiesų, skirtumas tarp Vilniaus ir Londono akademijų man atrodė tarsi diena ir naktis. Ir man regis, kad aš, kaip dainininkė, labiausiai atsiskleidžiau būtent Londone. Man buvo aiškiai nurodyta, kokia linkme turiu eiti ir kaip formuoti savo repertuarą. Džiaugiuosi įvaldžiusi pagrindines dainuojamąsias kalbas, išugdytu gebėjimu atrasti savąją kūrinio interpretaciją.

– Po to tavo kelyje atsirado operos studija Italijoje. Kaip atsidūrei ten?

– Besibaigiant antriems studijų Londone metams prasidėjo pandemija. Prieš pat užsidarant visiems keliams gavau pasiūlymą atvykti į Italiją. Pagalvojau – kodėl gi ne, bent jau kalbą geriau išmoksiu. Susirinkome ten aštuonių dainininkų grupė ir gyvenome tarsi burbule. Išeiti niekur negalėjome, bet susirinkdavome slapta, netgi slaptus vakarėlius rengdavome, koncertuodavome vieni kitiems. Taigi, tos visiškos izoliacijos net nepajutome ir, beje, nei vienas nesusirgome. Taigi Italija man tapo dar viena didesnės laisvės ir gilesnio studijavimo vieta. Išties, mecosopranams reikia daugiau laiko, kad suprastum kaip valdyti savo balsą ir ko jam reikia. Pasibaigus Italijos periodui dalyvavau perklausoje į Karališkąją operą, bet tuo metu net profesionalams trūko užimtumo, tad ką jau kalbėti apie tik baigusius studentus. Kita vertus, tai paskatino dalyvauti perklausoje į Jette Parker programą. Perklausa vyko dvylika dienų, dalyvavo kone 600 pretendentų į keturias vietas. Nėra ko stebėtis – ši operos studija laikoma viena iš prestižinių viso pasaulio mastu.

– Kuo ypatinga ši programa?

– Dalyvaudamas šioje programoje gauni labai daug sceninės patirties. Vien per šį sezoną į sceną kopiau 50 kartų, paruošiau aštuonis vaidmenis. Vaidmenų amplitudė labai plati: nuo keleto sakinių iki pagrindinės rolės. Didžiausia mano parengta partija šioje programoje – Arminijus Georgo Friedricho Händelio operoje „Arminio“. Žinoma, su programos dalyviais dirba puikiausi dėstytojai ir konsultantai. Šioje programoje ir atsidūriau norėdama sukaupti daugiau sceninės patirties, nes jaučiau, kad man jos trūksta. Dabar jau taip nebegalėčiau pasakyti. Tiesa, šios programos nesiūlyčiau rinktis labai jauniems studentams, nes krūviai išties dideli, turi jau puikiai pažinti ir valdyti savo balsą. Ši programa – tarsi atlikėjų ansamblis greta pagrindinės teatro trupės. Tokia praktika ypač būdinga Vokietijos teatrams.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– Dažnas mecosopranas svajoja apie Karmen. Apie ką svajoji tu?

– Tikrai nesvajoju apie Karmen. Mano pasirinkimas – bernai ant scenos. Moterų atliekami vyrų vaidmenys: jau minėti Oktavianas, Romeo ar Kompozitorius iš Richardo Strausso operos „Ariadnė iš Nakso“. Kai tenka scenoje būti moterimi, jaučiuosi keistai. Pavyzdžiui, dainuodama Florą G. Verdi „Traviatoje“ turiu perlipti per save. Man sunku vaidinti perdėtą koketiškumą. Bet tai – iššūkiai, kuriuos pateikia gyvenimas. Džiaugiuosi, kad galiu save išbandyti įvairiose situacijose, įvairiuose amplua. Ką išmokau paskutiniais metais – negalima savęs nuvertinti, nusiminti, jeigu tau tenka kuklesnis vaidmuo. Sekantis, didesnis viską atsvers, atsiskleisi ten ir bus išlaikytas gyvenimo balansas. Tai nėra lengva, bet taip turi būti. Mažų vaidmenų nėra.

– Kuo pradžiuginsi Pažaislio muzikos festivalio klausytojus?

– Su M. Sedlevičiumi sudarėme labai smagią programą, kurioje skambės tiek puikiai žinomi opusai, tiek rečiau atliekama muzika. Pirmąją dalį skirsime dainos žanrui, nemažai dėmesio teks ir lietuvių kompozitoriams. Antrojoje dominuos opera, žinoma, skambės ne tik arijos, bet ir duetai. Koncertas tikrai išsiskirs įvairove ir gera nuotaika. Su Modestu esame pažįstami, bet kartu dainuoti dar neteko. Jo balsas išties puikus, tad labai laukiu to pirmojo kūrybinio susitikimo. Su pianistu J. Čeponiu esame pažįstami dar nuo akademijos laikų, taip pat teko kartu dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, rengiantis „Kapulečių ir Montekių“ spektakliui. Visada žavėjausi jo talentu ir muzikalumu.

– Pažaislio festivalis savo šūkiu pasirinko frazę „Kuriame meilę muzikai“. Kas tau yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Muzika aš gyvenu ir mano meilė muzikai niekada nesibaigia. Iš tiesų, muzikai reikia didžiulio atsidavimo. Tam, kad pasiektum norimą rezultatą, kad muzika suskambėtų taip kaip tu ją jauti, reikia skirti labai daug kantrybės, darbo, laiko ir nuolatinės meilės. Negaliu paaiškinti, iš kur atsiranda, iš kur ateina toji meilė. Bent jau manyje ji yra visada. O festivalis meilę muzikai gali sukurti formuodamas repertuarą, pasirinkdamas tinkamus atlikėjus. Beje, Pažaislio muzikos festivalis nuolatos pasirenka pačius geriausius atlikėjus, ansamblius, dainininkus, pateikia didžiulę koncertinių programų įvairovę. Čia galima rasti visko, tinkamo bet kuriam išlavintam muzikiniam skoniui. Ko gero, ir mūsų su Modestu koncerto programa grįsta ta festivaliui būdinga įvairove – kiekvienas čia atras kažką, kas jam teikia džiaugsmą ir meilę. Tad tikiu, kad meilė muzikai, kurią jaučiu aš, per mano atliekamus kūrinius persiduos klausytojams, kurie pamils muziką ir supras, kaip ją myliu aš.

– Baltijos gitarų kvartetas gyvuoja jau kone dvidešimt metų. Kaip kilo idėja suburti tokios originalios sudėties ansamblį?

– Idėja kilo dar studijų metais, kuomet kartu su kolegomis buvome klasikinės gitaros studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koncertinių kelionių metu klausydavomės panašių kolektyvų įrašų keliaudami savo automobiliu. Supratome, kad keturios gitaros – fantastiška ansamblio sudėtis, kuria galima išdarinėti tokius dalykus, apie kuriuos grojant solo ar duetu negalima net pasvajoti. Ši idėja mus sužavėjo ir pakerėjo – būtent ansamblio skambesys ir techninės galimybės. Buvome pakankamai aktyvūs, tam tikras ryškesnių studentų branduolys ir nusprendėme paieškoti repertuaro ir padaryti kažką panašaus, kaip garsieji pasaulio kvartetai. Po keleto mėnesių surengėme pirmąjį koncertą Šilutėje, simbolinę gegužės pirmąją dieną. Tiesa, tame koncerte kvartetu atlikome vos keletą kūrinių, o likusią repertuaro dalį sudarė solo pasirodymai. Pamatėme, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. O toliau viskas vystėsi labai greitai – po metų ar dvejų koncertavome Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera vystėsi žaibiškai.

– Ansamblio istorija prasidėjo minint darbo žmonių šventę. Ar toji darbo aura jus lydi per abu kolektyvo gyvavimo dešimtmečius? Ar taip simboliškai dirbate ta pačia ansamblio sudėtimi?

O taip, netgi rengdamiesi dvidešimtmečio paminėjimui 2024 m. planuojame surengti koncertą būtent gegužės pirmąją. Mūsų ansamblio sudėtis keitėsi, bet nežymiai. Trys ansamblio nariai – aš, Sergejus Krinicinas ir Zigmas Čepulėnas – muzikuoja nuo pat pradžios, keletą metų kartu grojo kolega Valdas Mikuckis, vėliau jį pakeitė Ieva Baltmiškytė. Jai išvykus gyventi į Belgiją kilo spontaniška mintis išlaikyti demografinį balansą. 2008 m. emigracija buvo labai intensyvi, Lietuvoje gyventojų vis mažėjo, tad mes į Lietuvą pasikvietėme tikrą belgą Chrisą Ruebensą. Nuo to laiko mūsų ansamblio sudėtis liko nepakitusi. Chrisas atvažiavo į Lietuvą trumpam, pagroti su mumis metus ar dvejus, bet liko visam laikui, nes koncertas vijo koncertą, vienas gastroles keitė kitos, leidome kompaktines plokšteles – veiklos buvo iki soties. Galiausiai Chrisas Lietuvoje sutiko savo gyvenimo meilę, dabar jau augina du vaikučius ir mes jį jau vadiname Lietuvos belgu. Dažnai kalbama apie taip vadinamus meilės emigrantus, o Chriso atvejis – ypatingas. Jis – muzikos arba meilės muzikai bei gitarai emigrantas.

Baltijos gitarų kvartetas. Organizatorių nuotr.

– Ar jus galima būtų įvardinti Baltijos gitarų kvarteto krikštatėviu?

Ne, tikrai ne. Nuo pat pirmųjų ansamblio gyvavimo dienų pas mus vyravo demokratija ir iki šiol neturime vieno aiškiai išreikšto lyderio. Kiekvienas narys prisideda savitu indėliu ir atneša į kolektyvą savas stiprybes. Vieno stiprioji pusė – aranžavimas, kito – kūryba, trečio – kiti dalykai. Visada įsiklausome į vienas kito nuomones ir taip sukuriame ypatingą spalvinę atmosferą. Bet kvarteto pavadinimo krikštatėviu tikrai būtų galima įvardinti mano tėtį – ilgametį Čiurlionio kvarteto violončelininką. Būtent jis mums pasiūlė pasirinkti šį pavadinimą. Mums, jauniems atlikėjams, šis pavadinimas pasirodė ganėtinai pretenzingas, pernelyg drąsus – kaip čia dabar vadinsimės lyg būtume visų Baltijos šalių gitarų kvartetas? Bet tėtis, daugiau nei penkias dešimtis metų grojęs styginių kvartete, pasiūlė pažvelgti plačiau: žinoma, tai tarsi Baltijos šalis reprezentuojančio kolektyvo pavadinimas, bet jis ir įpareigoja – būdamas tokio ansamblio nariu negali sau leisti groti nereprezentatyviai. Patikėjome ir pasiryžome pasivadinti Baltijos gitarų kvartetu. O po keleto metų supratome neapsirikę, nes tai vienur, tai kitur muzikos kritikai bei kolegos ėmė mus vadinti Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu.

– Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas, jūs gi grojate keturiais iš esmės vienodais instrumentais. Kuo klausytoją gali nustebinti būtent tokia ansamblio sudėtis?

Tokio ansamblio unikalumas ir yra keturi vienodi instrumentai. Juk ne veltui vis populiarėja violončelių ar kitų identiškų instrumentų kvartetai. Šių ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente. Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes to lygiavertiškumo demonstravimui. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje. Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai į kai kuriuos numerius išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų. O neužilgo klausytojams pateiksime siurprizą – gitarų meistras mano užsakymu gamina aštuonstygį instrumentą. Tokių atvejų gitaros istorijoje jau yra buvę (puikiai žinome slavišką septynstygę ar dubliuotų stygų dvylikastygę gitaras), bet kiekvienas iš tokių neįprastų instrumentų yra unikalus, skiriasi jų derinimai ir stygų išdėstymas. Buvo etapas, kuomet mūsų ansamblyje Zigmas grojo septynstyge gitara su papildomu bosu. Labai šiltai atsimenu šį kūrybinį epizodą, na, o specialiai mūsų ansambliui gaminamas naujasis instrumentas bet kuriuo atveju tikrai pagyvins kvarteto skambesį.

Chrisas Ruebensas. Organizatorių nuotr. 

– Kokiais instrumentais grojate dabar?

– Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis. Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.

Zigmas Čepulėnas. Organizatorių nuotr.

– Ar Pažaislio muzikos festivalyje skambėsianti programa „Piligrimai“ primins jūsų ansamblio nueitą dvidešimties metų kelią?

Programą pavadinčiau įvairia ir netgi marga, labiau atspindinčia mūsų paskutinių penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali mūsų ansamblio nario Chriso Ruebenso kūryba, kurią nuolatos įtraukiame į savo programas ir stengiamės propaguoti. Skambės Zigmo Čepulėno ir mano paties aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. Pavasarį dalyvavome koncertiniame ture po Baltijos šalis, kuriam parengėme nemažai ukrainietiškos muzikos aranžuočių. Būdami menininkais labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių bei kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“. Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Manau, šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu tiek mums, tiek Pažaislio muzikos festivalio publikai.

– Ar dažnai sulaukiate specialiai jums sukurtų kūrinių?

– Žinoma, kompozitorių dėmesio sulaukiame pakankamai dažnai. Ypač – Lietuvos kompozitorių. Mums kūrinius yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, nuo senų laikų gitarą įsimylėjęs Jonas Tamulionis ir kiti. Su užsienio kūrėjais taip pat palaikome ryšius ir šiuo metu su keletu jų bendraujame kurdami bendrus ateities planus. Tikiu, kad artėjančiame kvarteto dvidešimtmečio koncerte išgirsime ne vieną premjerą.

Sergejus Krinicinas. Organizatorių nuotr.

– XXVIII Pažaislio muzikos festivalio šūkis yra „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Platus ir filosofinis klausimas, į kurį būtų galima atsakyti keletu žodžiu arba kalbėti apie tai keletą valandų. Manau, kad mums, kaip kvartetui, meilę muzikai geriausiai apibūdina mūsų pačių vidinis bendravimas, pasiruošimo koncertams, programų formavimo procesas. Didžiulė meilė muzikai gimsta iš šio intensyvaus bendravimo ir jo metu sklindančių emocijų. Na ir, žinoma, susitikimas su publika, kuomet su ja dalinamės to proceso rezultatais bei vaisiais. Sulaukiame atgalinio ryšio, komentarų, emocinių bangų koncerto metu, regime klausytojų akyse įsižiebiančią meilę, pasigėrėjimą tiek, regis, neįmantriu instrumentu – gitara, tiek pačia muzika ir jos gimimo procesu. Tai mus įkvepia ir savo ruožtu pripildo meilės bei įkvėpimo, raginančio toliau spinduliuoti gitaros meną ir meilę šiam instrumentui kituose pasirodymuose.