„Situacijų buvo daugybė. Kartą prieš gastroles į užsienį man pavogė pasą – kad negalėčiau išskristi. Tačiau planas neišdegė – spėjau laiku susitvarkyti dokumentus. Kitą kartą prieš kelionę į Japoniją Maskvos biurokratai gavo laišką, neva mano sceninis kostiumas apsiūtas tikrais perlais ir briliantais, kuriuos pardavęs neva ketinu pabėgti į Vakarus. O juk aš žinau, kuris iš mano kolegų tą raštą suraitė. Ir visa tai – iš pavydo,“ – pasakoj šokėjas.

P. Skirmantui išties buvo ko pavydėti: jam plojo Lietuvos ir užsienio teatrų žiūrovai, kartu šokti kvietė pasaulinio garso baleto žvaigždės. Tačiau paties artisto gyvenimas buvo ne mažiau dramatiškas, nei scenoje sukurtų personažų likimai. Tuomet, kai atrodė, kad Fortūna jam išties šypsosi, P. Skirmanto gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Netikėtai susirgusi, regis, tokia nepavojinga liga, kaip gripas, staigiai mirė primarijaus žmona Raimonda, palikusi nelaimės priblokštą vyrą ir du mažus vaikus – septynerių ir penkerių metų berniukus. „Žodis „netikėtai“ – per silpnas. Neįsivaizduoju, kaip apibūdinti tuometę mūsų būseną. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Pamenu, mažylis pasakė: „Aš žinau, kad mama buvo labai gera. Turbūt danguje buvo labai gerų vietų, todėl Dievulis ją pasiėmė“, – prisiminė P. Skirmantas.

Nors širdis iš skausmo sruvo krauju, pasiduoti liūdesiui baleto artistas negalėjo. „Buvo pasirašyti kontraktai, todėl privalėjau šokti. Kita vertus, likau su dviem mažais vaikais ir puikiai supratau, kad turiu jiems uždirbti pinigų“, – tuomet daugelio nesuprastas, kodėl ėjo į sceną, dėstė primarijus.

Prabėgus beveik dvidešimčiai metų po žmonos mirties P. Skirmantas vis dar gyvena vienas. 59-erių vyras įsitikinęs, kad ryžtis mylėti menininką gali toli gražu ne kiekviena moteris. Jiems Dievas drėbteli talento, tačiau nepagaili ir trūkumų. Ponas Petras neslepia, kad jų turi ir jis pats. Vis dėlto, vienas jis ne dėl blogo charakterio.

„Buvo daug moterų, kurios galėjo tapti mano žmonomis, tačiau nesutikau nė vienos, kuri galėtų mano sūnums tapti mama“, – sėdėdamas prieš televizijos kamerą prisipažino legendinis baleto šokėjas.

Laida „Gyvenimas“ – šį vakarą 19:30 val. per LRT televiziją.

„Visą gyvenimą dirbau, mokėjau mokesčius, garsinau Lietuvą, o štai pasenau, ir tapau niekam nereikalingas?”, – jau šį ketvirtadienio vakarą 19.30 val. LNK laidoje „Valanda su Rūta“ klaus laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.

Kone visi laidos dalyviai patvirtins, kad Lietuvoje – daug abejingumo, todėl kai nutinka nelaimė, gali atsiremti tik į artimojo petį, jei bent jį turi.

24-erių Veronika, prieš penkerius metus grojo akordeonu, skynė pergales konkursuose, ir svajojo tapti muzikos mokytoja. Šiandien ji be artimųjų pagalbos nežengia nė žingsnio. Kai Veronikai tebuvo 19-a, jai pasireiškė itin reta genetinė liga, ėmusi kaustyti jaunos merginos kūną. Liga nepagydoma, bet valdoma. Tačiau tam per metus reikia 178 tūkstančių eurų (615 tūkst. litų). Prireikė beveik metų, ir viešumo, kad abejingi valdininkai pagaliau skirtų pinigus gyvybiškai reikalingiems vaistams suvaldyti Veronikos ligai, kuri per tuos metus progresavo.

Tuo metu vienu seniausių pasaulyje televizijos laidų vedėju tituluojamas Algimantas Čekuolis prisimins istoriją, kuomet sulaukė viešų patyčių, esą jis – per senas televizijai. „Apgailėtinas seno pulkininko kalbėjimas apie viską. Pasodintas švebeldžiuoti iki mirties“, – tokią frazę garbaus amžiaus žmogui prieš kelis mėnesius mestelėti išdrįso žurnalistikos instituto dekanas Andrius Vaišnys. „Man tai primena balandžių pulką, kurie ligotą ar silpnesnį bando užkapoti, taikydamiesi į galvą. Toks elgesys mano atžvilgiu reiškia, kad asmuo paukščio smegenimis silpnas, ir impotentas“, – teigs A. Čekuolis.

Tuo tarpu auksinė baleto pora garsinusi Lietuvą visame pasaulyje, Petras Skirmantas ir Neli Beredina papasakos, kaip iš teatro su grašiais kišenėje buvo išmesti tiesiog į gatvę. Petro Skirmanto pensija, pavyzdžiui, siekė 30 eurų.

„Lietuvai nereikia talentingų, ir ją garsinančių žmonių. Tokie išgręžiami kaip citrina, ir metami į gatvę. Mūsų valstybei reikalingas tol, kol esi jaunas, sveikas, ir uždirbi pinigus“, – teigs P. Skirmantas.

Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ sekmadienį įteiktas žinomam baleto artistui, pedagogui, choreografui, režisieriui Petrui Skirmantui.

Aukščiausią ministerijos apdovanojimą P.Skirmantas pelnė už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.

Į Lietuvos baleto sceną P.Skirmantas atėjo 1974 metais, baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių. Dvejus metus šoko baleto trupės kordebalete, 1976–1977 metais su Loreta Bartusevičiūte stažavosi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Mažajame (dabar Michailo) teatre pas pedagogą Nikolajų Morozovą. Tuomet ir paruošė pirmąjį solo vaidmenį – Albertą A.Adamo balete „Žizel“. Tai buvo rimta, ryški P.Skirmanto paraiška ilgai solisto karjerai baleto scenoje, rašoma Kultūros ministerijos pranešime.

P.Skirmantas sukūrė pagrindinius vaidmenis klasikiniuose baletuose Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“, A.Adamo „Žizel“, Leo Delibes‘o „Kopelijoje“, Ludwigo ( Liudvigo) Minkaus „Don Kichote“, Hermano Liovenskioldo „Silfidėje“, Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“ ir kt.

1994 metais P.Skirmantas įkūrė labdaros fondą „Dance“, kurio organizuojamų renginių lėšos skiriamos gabiems, jauniems baleto šokėjams remti finansiškai, žinoma, neužmirštant ir veteranų. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje jis dėsto klasikinį ir duetinį šokį, kuria choreografiją įvairiems moksleivių pasirodymams teatre. Nuo 2001 metų P.Skirmantas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros dėstytojas, docentas (klasikinis ir duetinis šokis).

2005 metais jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, 2011 metais – Baltijos Asamblėjos medaliu.