Atidarymo renginys vyksta prie Kačėniškės piliakalnio. Atidarymo programoje – grupės „Gaudė“ koncertas ir 10 km žygis, kurį veda Sirvėtos regioninio parko direkcijos kraštotvarkinkas Marius Semaška.

„Žygio maršrutas drieksis per itin raiškiai kalvotus Švenčionių aukštumos reljefus, palei vingiuojančias upes, upelius ir telkšančius ežerus“, – rašoma pranešime.

Sirvėtos regioniniame parke vyrauja nedidelių aukštapelkių ar tarpinių pelkių tipo kemsynai.

Kačėniškės piliakalnį žygeiviai pasieks įveikę žemapelkę, kuri tarsi barjeras juosia piliakalnį iš vakarų.

Renginio vyks lietuvių apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ koncertas.

Kaip praneša LNK, čia prie šlaito slinkimo galėjo prisidėti ir barsukai bei lapės, rausiantys olas.

„Viena iš versijų – didžiulis kritulių kiekis. Kita versija, kuri, matyt, palengvino šio vandens skverbimąsi į šlaitą – piliakalnio viršuje esantys žvėrių – barsukų, lapių, usūrinių šunų – urvai“, – teigė Salantų regioninio parko parko vadovas Modestas Šečkus. 

Pirmą kartą Livonijos ordino dokumentuose šis piliakalnis paminėtas XIII amžiuje. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Viršuje jeigu nušliuoš, tai kultūrinio sluoksnio liekanos nušliuoš, bet paprastai archeologai vengia tyrinėti šlaitus, kad nenuslinktų piliakalnis“, – sakė archeologas Julius Kanarskas.

Liūtys nepagailėjo ir kitų Žemaitijos piliakalnių. Nuošliaužos pastebėtos ant valstybės kaip kultūros vertybių saugomų Imbarės ir Sauserių piliakalnių. 

„Tiesa, jos mažesnės nei ant Kartenos piliakalnio, tačiau matome, kad pastarųjų dienų liūtys padarė gana didelę žalą“, – teigė paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.

Kokia žala padaryta ir ko imtis, kad piliakalnių šlaitai nesmuktų dar daugiau, tariamasi su ekspertais.

Lietuvoje yra apie 900 piliakalnių, kurie, visų pirma, yra gamtos kūnai: kalvos, kalneliai, upių slėnių aukštesnės vietos, ozų dalys. Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Kad aukštesnė vietovė būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti gynybiniai įtvirtinimai ar kultūrinis sluoksnis.

Pastaruoju metu Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose esantys piliakalniai tvarkomi ir naujai pritaikomi lankyti. Neseniai visu grožiu atsivėrė Merkinės piliakalnis ir Liškiavos piliakalnis Dzūkijos nacionaliniame parke. Rudens pabaigoje baigti tvarkyti Punios piliakalnis ir Vytauto kalnas (dar vadinamas Birštono piliakalniu) Nemuno kilpų regioniniame parke. Atnaujinta infrastruktūra lankytojus džiugina Gegrėnų piliakalnyje Žemaitijos nacionaliniame parke, Pakalniškių piliakalnyje Kauno marių regioniniame parke, Girnikų kalne Kurtuvėnų regioniniame parke. Dauguma piliakalnių naujai pritaikyti lankyti pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos inicijuotą projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“.

Žiemą kraštovaizdžiai nuo piliakalnių žavi ne mažiau nei vasarą. Tik gamtos vaizdai labiau primena juodai baltą grafiką, o ne margaspalvę tapybą. Dar aiškesni piliakalnių kontūrai su medžių siluetais, ryškesnės laukų ir kelių linijos, įdomesnės tolių perspektyvos.

Įsitikinkite tuo! Tie, kurie šią žiemą aplankys visus dešimt piliakalnių ir atsiųs nuotraukas, gaus dovanų – knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas. Reikia nusifotografuoti šalia piliakalnių (kad tikrai aplankėte) ir atsiųsti nuotraukas Nacionaliniam saugomų teritorijų lankytojų centrui e.paštu lankytojucentras@vstt.lt (nuotraukos dydis iki 1 MB). Kelionių po saugomų teritorijų piliakalnius konkursas baigsis kovo 1 d.

Kviečiame keliauti

1. Merkinės piliakalnis Dzūkijos nacionaliniame parke

2. Liškiavos piliakalnis Dzūkijos nacionaliniame parke

3. Punios piliakalnis Nemuno kilpų regioniniame parke

4. Vytauto kalnas (Birštono piliakalnis) Nemuno kilpų regioniniame parke

5. Pakalniškių piliakalnis Kauno marių regioniniame parke

6. Girnikų kalnas Kurtuvėnų regioniniame parke

7. Šatrijos kalnas Varnių regioniniame parke

8. Gegrėnų piliakalnis Žemaitijos nacionaliniame parke

9. Kačėniškės piliakalnis Sirvėtos regioniniame parke

10. Ladakalnis ir Ginučių piliakalnis (kompleksas) Aukštaitijos nacionaliniame parke

Paskutinis piliakalnis

"Tai buvo ilgas procesas. Reikėjo daug valios pastangų, jėgų. Įkopti į visus buvo nelengvas darbas, bet jis man visada teikė jaudulį ir malonumą", – pasakojo L.Litvinavičius. Daug ką pamatė, daug pakeliavo. Daug žmonių sutiko, daug nutikimų patyrė.

"Dar nesusigulėjusi informacija, nesutvarkyta, kaip ir nuotraukų archyvas", – paprašytas apibendrinti ką tik įveiktą iššūkį, sakė vyras. Į paskutinį piliakalnį jis užkopė liepos viduryje. Juo tapo senas sėlių genties naudotas Liaudiškių, arba Laukesos, piliakalnis, esantis Zarasų rajone.

Jų era tęsėsi ilgiausiai. Tai buvo auksinis Lietuvos amžius. Pagal dydį, gyventojų skaičių, teritoriją.

Kelionėje į paskutinį iš tūkstančio piliakalnių kompaniją jam palaikė šeima. Į daugumą kitų piliakalnių lipo vienas.

Ant paskutinio piliakalnio užtruko neilgai, nes viršukalnėje nei pasėdėsi, nei pasimėgausi į jį kopdamas. "Jį net apžiūrėti sudėtinga, kai kur net eiti buvo sunku. Daug apkasų, įrengti Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimai. Nujaučiau, ką ten rasiu. Daug mačiau piliakalnių. Vasara ir šiaip blogas metas lankyti piliakalnius. Ne dėl karščio. Jie būna apaugę. Nesimato pylimų. Jeigu būna nušienauta, tada matosi, bet tokių prižiūrimų nedaug yra", – pastebėjo pašnekovas.

Jo skaičiavimais, prižūrimų piliakalnių, į kuriuos patogu pakilti, – maždaug kas ketvirtas ar penktas. "Sunku pasakyti, nes piliakalnių lankymas išsitęsė per penkerius metus. Kai kurie gal po mano apsilankymo buvo sutvarkyti. Žinau, kad Kauno rajonas labai pasitempė. Pernai jie iš viso geriausiai tvarkėsi. Pakeliui kelis piliakalnius ir pakartotinai aplankiau", – mintimis į aplankytas vietas grįžo L.Litvinavičius.

L.Litvinavičius įsiamžinęs prie Rudaminos piliakalnio Lazdijų rajone. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tenka paklaidžioti

Piliakalniai jį stebino dydžiu, išlikusių gynybinių įtvirtinimų gausa. Vienas tokių –  Anykščių rajone, užmirštas ir iš naujo atrastas archeologų, visuomenės ir vietinių gyventojų. "Aš apie jį išvis nežinojau, kol nepaskelbė viešai. Išlikę penki ar šeši pylimai, atrodo įspūdingai. Nustebina ir pilkapiai, kai pamatai, kokio jie dydžio", – dėstė L.Litvinavičius.

Tokių užmirštų ir iš naujo atrastų piliakalnių per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje, vyro skaičiavimu, atsirado apie 20. Ir visus juos bei daugybę kitų jis aplankė. Iki kai kurių piliakalnių sunku nusigauti. "Trukdo privačios valdos. Kai kurių šeimininkai geranoriški, kai kurių – ne. Yra ir piktų žmonių. Kai kurie siuntė toli ir labai toli, bet įvairiais būdais pavykdavo susitarti. Kai kur neįmanoma prieiti neperėjus sodybos", – pasakojo istorijos mėgėjas.

Daug informacijos yra sukaupta svetainėje piliakalniai.lt, tačiau net ir ten kai kurių piliakalnių koordinatės įvestos neteisingos.

"Per pastaruosius kelerius metus buvo daug kas pataisyta. Aš ir pats daug jų pataisiau. Anksčiau rengdami aprašymus, jeigu nežinodavo tikslių koordinačių, nurodydavo artimiausio kaimo, o jis gal už kilometro. Gali pasiklysti ieškodamas miške. Ypač, kur apaugę brūzgynais. Kai kurie piliakalniai – mažiukai. Nugriuvę, nuarti. Labai sunku atskirti. Tokių netrūksta Prienų, Kaišiadorių, Kauno, Ukmergės rajonuose. Kai kur teko važiuoti po kelis kartus, kol radau. Ne visomis nuorodomis galima vadovautis. Labai padėjo Kultūros vertybių registras. Ten klaidų mažiausiai. Dabar informacijos yra gerokai daugiau, nei buvo anksčiau", – pasakojo L.Litvinavičius.

Anot jo, visų piliakalnių tvarkyti tikrai nereikia. Jeigu yra vietinė bendruomenė, kuri apsiima prižiūrėti, tik tada verta investuoti į laiptelius, privažiavimo kelius, stendus. Neprižiūrimiems piliakalniams vienkartinis krūmų, medžių iškirtimas gali būti ir nenaudingas. "Aplankyti po kelerių metų atrodė kaip ežiai. Labai sunku užlipti ant tokių piliakalnių. Jie dar labiau užžėlę. Nieko nesimato", – pastebėjo pašnekovas.

Minimalistiniai stendai praverstų prie visų. Dabar, anot jo, ant kai kurių stendų dar yra sovietinių LSSR ženklų su numuštomis raidėmis. Kai kur stendai nugriuvę, kai kur visai nėra, sunku atpažinti, kur tas piliakalnis.

Kodėl toks iššūkis?

L.Litvinavičius neatsitiktinai užsibrėžė aplankyti visus Lietuvos piliakalnius. Nuo vaikystės buvo smalsus, visada domėjosi istorija, archeologija. Palanki pasitaikė ir darbo specifika, į kurią įėjo daug kelionių po šalį.

"Pakeliui vis pasižiūrėdavau, aplankydavau vieną kitą piliakalnį. Paskui apsižiūrėjau, kad pradėjau kartotis. Pasirodydavo, kad vienur ar kitur jau buvau, suskaičiavau, kad buvau aplankęs apie 200 piliakalnių, bet nei nuotraukų iš ten turėjau, nei aplankytų vietų sąrašų", – pasakojo vyras.

Taip prieš penkerius metus jis nusprendė sudaryti sąrašą. Ėmė kaupti piliakalnių archyvą. Įniko į knygas, nuolat lankėsi bendraminčių renginiuose. Nuo to laiko iš kelionių jau grįždavo su daugybe nuotraukų ir informacijos. Iš naujo apėjo ir jau aplankytus piliakalnius. Ir jau ne keliones derindavo prie kitos dienotvarkės, o atvirkščiai. Penkerius metus gyvenimas buvo derinamas prie piliakalnių.

Lietuvoje nebeliko piliakalnių, kurių nebūtų aplankęs L.Litvinavičius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Lankė ne tik piliakalnius, bet ir alkakalnius, šventvietes, šaltinius, mitologinius ir šiaip akmenis, dvarus. "Beveik visi ir jie yra kataloge. Piliakalnių, mitologinių akmenų – po beveik tūkstantį, pilkapynų – panašiai tiek, jų visų dar neapėjau, šventviečių, alkakalnių bus apie 500, šaltinių – virš 300", – apie asmeninį archyvą pasakojo L.Litvinavičius.

Apsilankymas prie vieno punkto užtrukdavo – reikėjo užkopti, pasidairyti, pasimėgauti, pafotografuoti vaizdus ir nuo viršaus, ir iš apačios iš kelių pusių. "Apeidavau iš visų kampų, kiek tik įmanoma. Daug kur prieiti neįmanoma. Ramiai apžiūrėdavau, kur kokių išlikę gynybinių įtvirtinimų, kur ta pilis galėjo būti. Jeigu nėra išlikusių aprašymų, mąstydavau, kur galėjo būti šventvietė, gyvenvietė, kur laidojimai. Mane visuomet lydi mintys, kaip ir kur žmonės tuomet gyveno, ką veikė", – vardijo pašnekovas.

Piliakalnis – gynybinis objektas, bet kažkur šalia buvo gyvenvietės. Kai kur jos ir žmonių laidojimo vietos yra identifikuotos, bet prie daugumos piliakalnių to nėra, belieka tik patiems pasvarstyti.

Pirmas – gimtasis

Pirmasis L.Litvinavičiaus aplankytas piliakalnis – Valakavičių, esantis netoli jo gimtojo Kuršių kaimo (Varėnos rajone).

"Šalia jo vaikystėje karą žaisdavome, lapes vaikydavome, jaunystėje ant gretimos kalvos gimtadienį esu šventęs. Ant paties piliakalnio, šalia esančiame pilkapyne galėdavome tik ramiai pabūti. Senelė neleisdavo. Šventa vieta", – pasakojo nenurimstantis entuziastas.

Valakavičių piliakalnis nelabai didelis, tačiau jis vienas tų, kurie jam paliko didžiausią įspūdį. "Tai vieta, kuri mane augino, brandino. Šalia yra ir dar vienas piliakalnis, šventvietė, šaltinių. Neliestas gamtos kampelis. Toliau sąraše – didieji: Merkinė, Žemaitijos keli piliakalniai. Ir Aukštaitijoje yra rimtų piliakalnių. Vietinėms bendruomenėms, juos įrengusioms, prižiūrėjusioms ir gynusioms, jie visi yra svarbūs. Rikiuoti, lyginti, kuris įdomesnis, nėra prasmės", – mano L.Litvinavičius.

Netoli Valakavičių piliakalnio augęs entuziastas jame dažnai lankydavosi tiek vaikystėje, tiek dabar. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jis rekomenduotų visiems aplankyti nors vieną ar kelis piliakalnius, nes jie yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. "Jų era tęsėsi ilgiausiai. Tai buvo auksinis Lietuvos amžius. Pagal dydį, gyventojų skaičių, teritoriją", – vertino pašnekovas.

Gali pasiklysti ieškodamas miške. Ypač, kur apaugę brūzgynais. Kai kurie piliakalniai – mažiukai. Nugriuvę, nuarti. Labai sunku atskirti.

Lūžo koja

Per penkerius metus – tiek su pertraukomis truko aplankyti apie tūkstantį piliakalnių ir dar daugybę kitų objektų – buvo visko. Prie Padovinio piliakalnio (Marijampolės rajone) pašnekovas susilaužė koją.

"Buvo pavasaris, pirma Velykų diena. Keliai buvo visiškai sausi, o žolė – apledėjusi. Kaip visada, ėjau vienas. Trauma sustabdė mane trims mėnesiams", – pasakojo L.Litvinavičius. Slydo. Krito. Lūžo koja. Šiaip ne taip nusigavo iki automobilio. Pats nuvairavo, nes neturėjo kitos išeities, iki artimiausios sodybos.

"Įvažiavau į kiemą, išjungiau variklį. Koja manęs jau neklausė", – prisiminė vyras. Pasveikęs grįžo prie šio piliakalnio, tiesa, ne iš karto.

Alytaus rajone jam teko susipažinti su ne itin draugišku buliumi. "Šią istoriją galima priskirti prie pamokančių. Tą dieną ėjau jau prie paskutinio tądien suplanuoto aplankyti objekto. Buvo lietingi metai, negalėjau arti privažiuoti. Daug kelių kaimuose buvo išvis neišvažiuojami. Pažiūrėjau, kad man geriau eiti pėstute. Žiūriu – pieva ir tvora su elektriniu piemeniu. Perlipau ją. Ėjau ėjau ta pieva. Vietovė – kalnuota, nesimato, kas yra toliau. Lynojo lietus. Priartėjęs prie miškelio pamačiau jame judesį. Išėjo bulius. Pirma mintis – pakliuvau į rimtą bėdą. Iki tvoros gerokas kelio gabalas. Bulius – jau čia pat. O aš dar – su raudona kepure. Nusiėmiau, susigrūdau į užantį", – apie nutikimą prabilo L.Litvinavičius.

Jį išgelbėjo ne tiek greitos kojos, kiek staiga į liūtį pavirtęs lietus. Bulius grįžtelėjo atgal. Liūtis buvo trumpa. Kai ji baigėsi, keliautojas jau buvo spėjęs atsidurti už tvoros, tuoj pat prisistatė ir bulius, kojomis ėmė draskyti žemę.

L.Litvinavičius sprendžia, ką daryti su sukauptomis nuotraukomis ir surinkta informacija, kad įdėtas darbas ir sugaištas laikas nenueiktų perniek. Dalį nuotraukų planuoja pasiūlyti Kultūros vertybių registrui, nes pastarajame iliustruoti ne visi objektai.

"Gal imtis knygos?" – svarstė entuziastas. Jis atskleidė, kad vaikščiojimas įamžinant piliakalnius ir kitus objektus labai padėjo ir dvasinei, ir fizinei savijautai. "Mane kamavo pora ligų. Šis įsipareigojimas, misija, užduotis sau įkopti į visus piliakalnius, labai padėjo", – sakė vyras.

Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ ir Lietuvos turizmo informacijos centrai siūlo pasižvalgyti po gražiausius šalies piliakalnius, o įkvėpimui – istoriją apie tikslą aplankyti visas šias kalvas Lietuvoje.

Visoje Lietuvoje yra daugiau nei 900 dirbtinių kalvų, ant kurių kadaise stūksojo pilys. „Keliauk Lietuvoje“ kalbinta per 500 piliakalnių aplankiusi Virginija Krunglevičienė sako, kad jų lankymas – puikus užsiėmimas nuobodžiaujantiems, mėgstantiems Lietuvos gamtą ar tiesiog norintiems pabūti su savimi. Paklausta, kaip ji pati leidosi į tokią avantiūrą, ES projektų koordinatore ir viešųjų pirkimų specialiste dirbanti moteris sako, kad viskas prasidėjo nuo iššūkio aplankyti kuo daugiau šių objektų, kurį 2017 metais metė Kauno marių regioninio parko direkcija. Tais metais ji kartu su gyvenimo draugu Daliumi Konstantinavičiumi automobiliu ir motociklu aplankė 375 piliakalnius.

„Tuo metu mes su Daliumi turėjome daug laisvo laiko, buvome ką tik persikraustę į butą– vakarai niūrūs, ilgi. Tai pagalvojome, kad abu mėgstame keliauti ir nusprendėme važiuoti. Iš pradžių mums tai buvo prasiblaškymas, žaidimas, o paskui pagavo azartas. Kadangi jau tiek aplankėme, labai norisi ir pabaigti“, - juokiasi pašnekovė kalbėdama apie tikslą per ateinančius porą ar trejetą metų aplankyti visus Lietuvos piliakalnius.

Virginija pasakoja, kad pirmaisiais metais dalyvaudama žaidime pora piliakalnius lankė kas savaitgalį, kartais net apvažiuodavo po 15-20 objektų, tačiau dabar keliauja savo malonumui, renkasi tolimesnius maršrutus ir, kaip sako pati, visada turi ką veikti.

„Kai važiuojame dviese lankyti piliakalnių, jaučiame atitrūkimą nuo žmonių. Nors keliaujančius žmones visada smagu sutikti, lankantis ten tikrai pavyksta pabūti dviese, su savo mintimis, pasimėgauti gamta, pabėgti nuo susibūrimų. Tad tokį keliavimo būdą galima puikiai pritaikyti karantino metu“, - sako moteris.

Paklausta, kokių vietovių aplenkti tiesiog negalima, Virginija siūlo būtinai aplankyti jos mylimą Merkinės ir atradimu tapusį Kačėniškės piliakalnį: „Pats mylimiausias man yra Merkinės piliakalnis. Anksčiau dirbau Dzūkijos nacionaliniame parke, tad piliakalnį aplankydavau kone kasdien – ateidavau pasivaikščioti ir prasiblaškyti. Jis man tikrai labai mielas, todėl labai džiaugiuosi ir tuo, kad jis yra tvarkomas. Bus labai įdomu pamatyti jį sutvarkytą.“

„Keliauk Lietuvoje“ ir turizmo informacijos centrai iš visos šalies savo ruožtu rekomenduoja ir dar keletą nuostabių vietovių, apipintų legendomis ir verčiančių aikčioti nuo nepaprastų kraštovaizdžių aplinkui, o oficialioje Lietuvos turizmo svetainėje www.lithuania.travel siūlo panagrinėti ir interaktyvų piliakalnių žemėlapį.

1. Nematomų šunų paslaptis - Vieškūnų piliakalnis, Kaunas

Palemone esantis Vieškūnų piliakalnis, dar vadinamas Amalių piliakalniu ar Šuneliškių kalnu, atrastas tik 1992 m. Greičiausiai būtent dėl to, kad ilgai buvo nežinomas, tai vienas geriausiai išsilaikiusių piliakalnių Lietuvoje. Jis datuojamas XIV a. antrąja puse. Tikima, kad čia vaidenasi, girdimas šunų lojimas, todėl ir vadinamas Šuneliškių kalnu. Visais metų laikais nuo piliakalnio atsiveria puikus vaizdas į marias, smėlio šlaitus ir Lietuvos baroko perlą – Pažaislio vienuolyną.

2. Kur stovėjo Mindaugo pilis – Šeimyniškėlių piliakalnis, Anykščiai

Šeimyniškėlių piliakalnį supa du gilūs slėniai su Varelio ir Volupio upeliais. Ant šio piliakalnio XIII a. viduryje stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Tai buvo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, spėjama Mindaugo Vorutos pilies vieta. Nuo 1990 m. net 19 sezonų piliakalnį sistemingai tyrinėjo archeologas dr. Gintautas Zabiela su talkininkais, todėl dabar Šeimyniškėliai – plačiausiai ištirtas piliakalnis Lietuvoje.

3. Prakeikta meilė - Imbarės piliakalnis, Kretingos r.

Imbarės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete įrengtas I tūkst. pr. Kr. 2 pusėje ir gyvavo iki XIII a. vidurio. Viena legenda byloja, kad pilies valdovo dukra pamilo ir išlaisvino bokšte įkalintą kryžiuotį. Jos motina mergelę užkeikė. Merginos gelbėtoju galėjo tapti tik meilę prisieksiantis smuikininkas. Toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai. Vos jis užgrojo praeiviams, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti Imbare. Nuo Imbarės piliakalnio iki pat Klanalio kaimo įrengtas pėsčiųjų ir dviračių takas, kurio ilgis apie 2 km.

4. Neatrastas lobis - Burbaičių piliakalnis, Kelmės r.

Burbaičių piliakalnis įrengtas žemaičių genčių žemėse, šiauriniame Bridvaišio ežero krante esančioje kalvoje – buvusioje ežero saloje. Datuojamas I tūkst. Padavimai mena, kad piliakalnyje esą mūro rūsiai ir juose paslėptas lobis bei kad nuo pakrantės į ežero salą veda kūlgrinda. Kiti porina, kad slaptais požemio takais piliakalnis susisiekia su bažnyčios požemiais.

5. Radvilų pėdsakas - Šeimyniškių piliakalnis, Utenos r.

Šeimyniškių piliakalnis - vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, apsuptas Piliaus ir Pilupio upelių. Piliavietė datuojama I tūkst.–XV a. Piliakalnyje stovėjo Užpalių pilis, kuri buvo svarbiausia rytų Lietuvos pasienio tvirtovė. Jos vietininku buvo Radvilų giminės pradininkas Astikas. Pilis, kartu su dešimčia aplinkui ją išsidėsčiusių piliakalnių (8 kilometrų spinduliu) sudarė galingą gynybinę sistemą.

6. Kur meilės laiškus rašė Barbora Radvilaitė - Dubingių piliakalnis, Molėtų r.

Dubingių pilis buvo svarbus XIV–XVIII a. Lietuvos kultūros, pramonės, gynybos centras, menantis karą su Kryžiuočių ordinu, reformaciją. Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir suklestėjimo istorijos. Piliavietėje greta ilgiausio Lietuvos ežero – Asvejos - išlikę Radvilų rūmų, kuriuose būdama Barbora Radvilaitė susirašinėjo su Žygimantu Augustu, fragmentai bei buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vieta su Radvilų laidojimo panteonu. Taip pat čia įrengtas pažintinis takas su 6 apžvalgos stotelėm.

7. Aktyvaus laisvalaikio fanatikams - Budelių piliakalnis, Kaišiadorių r.

G.Streikauskaitės nuotr.

Budelių piliakalnį žinomas geografas Česlovas Kudaba laikė vienu gražiausių piliakalnių prie Neries. Tinka judriems gamtos mylėtojams: laiptukų kol kas nėra, piliakalnio šlaitai statūs, bet kopti verta. Budelių piliakalnis yra vienas vizualiausių Kaišiadorių rajone su gražiu nuo jo atsiveriančiu vaizdu į Nerį, jos vingį, apylinkes. Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Yra nuomonių, kad piliakalnis buvo apgyvendintas greičiausiai dar I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Daugiau informacijos čia.

8. Kur buvo sužeistas Mindaugas - Lopaičių piliakalnis, Rietavo r.

Viena iš mistiškiausių vietų Lietuvoje galime laikyti ištisą istorinį kompleksą - Lopaičių piliakalnį, kurį sudaro piliakalnis, sėjama senovės žemaičių šventvietė, mitologiniai akmenys, stebuklingu laikomas šaltinis. Spėjama, kad čia kadaise buvo žynių valdos.  Lopaičių piliakalnis, siejama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarmenės (XII a.), prie kurios buvo sužeistas Mindaugas, vieta.

9. Kalnas prie Dzūkų jūros - Prelomčiškės piliakalnis, Lazdijų r.

Prelomčiškės piliakalnis – XIII amžiuje čia gyvenusių jotvingių palikimas. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių Metelių regioniniame parke esančių piliakalnių, stūksantis vakariniame Dusios ežero krante. Piliakalnio papėdėje buvo didelė jotvingių gyvenvietė, o ant piliakalnio stovėjusi gerai įtvirtinta medinė pilis. Nuo Prelomčiškės piliakalnio atsiveria įspūdinga panorama į Dusios ežerą.

10. Tarp pelkių ir ežerų – Kačėniškės piliakalnis

G.Stakėnaitės nuotr.

Į 222 metrų aukštį virš jūros lygio iškilusiame gūbryje ant Mergežerio kranto kadaise buvo įrengtas Kačėniškės piliakalnis. Piliakalnis buvo apgyvendintas dviem etapais – vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos laikotarpiu (I tūkst. pr. Kr. pabaiga) bei ankstyvosios grublėtosios keramikos periodu (I tūkst. pradžia – I tūkst. vidurys). Iš vienos pusės jo šlaitas baigiasi ties ežeru, o iš vakarų plyti žemapelkė, per kurią iki pat kalvos veda nuostabaus grožio pažintinis takas. Jo ilgis - 800 metrų į vieną pusę.

Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ ragina keliauti atsakingai ir paisyti Vyriausybės rekomendacijų – dėvėti apsaugines kaukes, laikytis higienos etiketo bei saugaus socialinio atstumo.

Baltijos jūros rytų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų (aisčių) genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo savastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje ar tremtyje.

Sudaromas sąšaukos žemėlapis

1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.

2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena tapo gera proga lietuvių ir latvių draugystei bei bendriems renginiams.

2005 metų rugsėjo 22 dieną buvo surengta Baltų vienybės ugnies sąšauka Žemaitijoje tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Šios sąšaukos pradininkai buvo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Žemaičių kultūros draugija, Varnių regioninio parko direkcija. Kitais metais, minint Saulės mūšio 770-ąjį jubiliejų, prie sąšaukos prisijungti buvo pakviesta daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje – uždegti ugnis ant piliakalnių bei kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Vienybės ugnys plėtėsi pereidamos Lietuvos sienas ir sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas žemes. Kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėja. Sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu.

2019 metais Baltų vienybės ugnys nušvietė virš 200 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose šalyse. Lietuvos-Latvijos vienybės draugijai pasiūlius, sutarta Vienybės ugnis uždegti rugsėjo 22 d. tarp 20.00-21.00 val. (Lietuvos laiku). Dalyviams siūloma tinkamai paruošti ugniavietę, uždegti ugnį, iškelti vėliavas, sugiedoti tautines giesmes, prisiminti baltų gentis, istoriją, kalbas, papročius. Jei yra netoliese kitų kalvų, ant kurių renkasi bendraminčiai, siūloma iškelti degančias kartis, iššauti fejerverką ar paleisti ugnies žibintus, kad matytume vieni kitų ženklus.

Sąšaukos dalyviai praneša, kur bus uždegtos ugnys. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame matosi, kur degs vienybės ugnys ir kas jas uždegs.

Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant piliakalnių ar kitose su baltų istorija, kultūra susijusiose vietose ir sujungti baltų genčių palikuonis bei žemes.

Ministrai įteiks Baltų apdovanojimus

Antradienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Latvijos kolega Edgaru Rinkevičiumi Rygoje įteiks šių metų Baltų apdovanojimus.

Šiais apdovanojimais kasmet pagerbiami Lietuvos arba Latvijos fiziniai arba juridiniai asmenys už indėlį ir pasiekimus verčiant lietuvių literatūrą į latvių kalbą arba latvių literatūrą į lietuvių kalbą, mokant lietuvių kalbos Latvijoje arba latvių kalbos Lietuvoje, atliekant materialaus ir nematerialaus kultūros ir istorijos paveldo mokslinius tyrimus, tiriamąją žurnalistiką apie abiejų šalių istoriją, kultūrą ir turizmą.

Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai Baltų apdovanojimą įsteigė 2017 metais.

Praneša visuomenė

Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos 2019 m. užfiksavo smarkiai nuo sniego motociklų nukentėjusį Bėčionių piliakalnį Šalčininkų rajone, o motociklais buvo padaryta didelė žala Kudinų (Kalnų) piliakalniui Radviliškio rajone. 2020 m. pavasarį keturračiais buvo išvažinėtas Sukinių piliakalnis Ukmergės rajone.

Ir tai tik keli žinomi pastaruoju metu nukentėję kultūros paveldo objektai, apie kuriuos buvo gauti visuomenės pranešimai. Atokesnėse vietose esantiems piliakalniams padaryta žala dažnai pastebima ne iškart.

Kokią žalą piliakalniams padaro keturračiai, motociklai, sniego motociklai, komentuoja daugiau kaip 60-ies piliakalnių tvarkymo projektuose dalyvavęs architektas Aurimas Vengris ir archeologas Gintautas Zabiela.

Niokoja paveldą

Kraštovaizdžio architektas pabrėžia, kad piliakalnių vertingoji savybė yra jų kultūrinis sluoksnis.

"Pasivažinėjimas keturračiais ar sniego motociklais (ypač besniegėmis žiemomis) kelia realią grėsmę archeologinio paveldo vertingajai savybei. Teko matyti ir kalnų dviračiais, netgi automobiliais smarkiai sugadintų piliakalnių šlaitų, – pasakojo A.Vengris. – Galingais džipais per piliakalnių teritorijas kartais pervažiuoja žvejai ar medžiotojai. Važiuoja, kol važiuoja, paskui bando apsisukti, užklimpsta, išrausia duobes, išdrasko velėną. Tokiu atveju net sunkiai nusakomas ir nustatomas žalos dydis. Ypač kai tokiomis priemonėmis lakstoma periodiškai ir dažnai. Pavyzdžiui, ant Gandingos piliakalnio Plungės rajone teko matyti smarkiai suniokotą šlaitą: važiuota į labai statų šlaitą, ties viršūne sustota, apsisukta, tada nuvažiuota žemyn. Visiškai nesuvokiamas neatsakingas poelgis. Išdraskytoje velėnoje tekantis vanduo pridaro išgraužų, ima formuotis erozijos. Tai sukelia rimtų problemų – tokie šlaitai gali slinkti. Jei giliau būna neišėjęs pašalas, sumirkęs viršutinis grunto sluoksnis čiuožia žemyn."

Važiuoja, kol važiuoja, paskui bando apsisukti, užklimpsta, išrausia duobes, išdrasko velėną.

Pasak A.Vengrio, tokių šlaitų sutvirtinimo darbai yra labai brangūs, kadangi transporto priemonėmis darbuotis čia negalima, medžiagos turi būti gabenamos rankomis. Tai sudėtingas ir imlus darbas.

"Tvarkyti stengiamasi kuo natūralesnėmis priemonėmis – ant atsiradusių griovių, erozijų supilama skaldos, žvirgždo, paskui derlingo dirvožemio, pritvirtinama velėna, jei reikia, sutvirtinama geotinklais. Anksčiau dėdavome pintą plastifikuotą metalo tinklą, ant kurio paskui susiformuoja velėna, – pasakojo A.Vengris. – Tai yra pagrindiniai vandens srautų, erozijų stabdymo būdai. Kai velėna suželia, vanduo, tekėdamas šlaitu, išsisklaido, veja neleidžia jam graužtis."

Plonas kultūrinis sluoksnis

Archeologo G.Zabielos pastebėjimu, keturračiai piliakalniams ypač pavojingi.

"Jie pasižymi tuo, kad išrausia žemės paviršių, padaro vagas, griovius. Tai ne tas pats, kaip pervažiuoti. Šios transporto priemonės piliakalniams yra labai pavojingos, ypač šlaituose, – teigė G.Zabiela. – Dingus žolinei dangai, formuojasi erozinis židinys. Užtenka palyti, o dabar dažnai pasitaiko ir liūčių, ir tokiuose šlaituose formuojasi išplovos. Tai grėsmingi procesai. Svarbiausia, kad piliakalnių šlaituose yra plonas kultūrinis sluoksnis, jis tiesiog paviršiuje. Pravažiavus keturračiams jis ne sužalojamas, o visai sunaikinamas."

G.Zabielos nuomone, kai tik keturračiai nelegaliais pasivažinėjimais pradėjo žaloti kultūros paveldą, tai reikėjo pradėti traktuoti kaip tyčinį paveldo žalojimą.

"Į tokius pažeidimus reikia žiūrėti rimtai, – sakė archeologas. – Žalos nustatymas archeologiniame paveldo objekte skaičiuojamas paprastai – imama to objekto archeologinio ištyrimo kvadratinio metro kaina ir padauginama iš sužaloto ploto kvadratinių metrų. Norint stabdyti šių grėsmingų transporto priemonių siautėjimą, siūlyčiau elgtis taip, kaip gamtininkai gaudo brakonierius, – įrengia stebėjimo kameras. Na, o paskui atitinkamai reaguoti. Jei mes tik skaičiuosim žalą, o neturėsim subjekto, iš kurio tą žalą galėtume išieškoti, rezultatų nebus. Apskritai jiems turėtų būti draudžiama įvažiuoti į piliakalnių teritorijas."

Archeologas kasmet mato vis naujų keturračių padarytos žalos piliakalniams atvejų. "Dažniausiai padarytą žalą žmonės pastebi atsitiktinai. Aapie 200 piliakalnių yra didesnės rizikos zonoje. Į juos ir taikosi keturrračiai. Stebėjimo kameros prie jų labai praverstų", – sakė G.Zabiela.

Kaip kovoti?

KPD atkreipia dėmesį į pastaruoju metu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) išplatintą kreipimąsi į keturračių ir kitų transporto priemonių valdytojus. Jų prašoma būti sąmoningų ir jautrių gamtai, ypač saugomoms teritorijoms.

Primenama, kad sankcijos neatsakingiems vairuotojams taikomos pagal Administracinių nusižengimo protokolo 314 straipsnį "Kultūros paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimas". Tai užtraukia baudą asmenims 150 iki 300 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 860 eurų. Pakartotinai padarytas nusižengimas užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 580 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 550 iki 1,5 tūkst. eurų.

Rajono savivaldybės pasamdyti specialistai dezinfekavo dviračių takus, į piliakalnį vedančius laiptus ir turėklus, prieplaukas ir jose esančius suoliukus.

Tikimasi, kad pavyko sunaikinti virusus ir bakterijas, nutūpusias ant paviršių, prie kurių gali liestis žmonės.

„Atšilus orams Pakaunės miesteliuose padidėjo dviratininkų ir pėsčiųjų srautai: bundančia gamta ir vaizdingomis apylinkėmis nori pasigrožėti ne tik Kauno rajono gyventojai, bet ir kauniečiai. Kauno rajono savivaldybės Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centras tęsia specialių priemonių taikymą dėl COVID-19 viruso pandemijos. Bendradarbiaudami su Ringaudų, Kačerginės ir Zapyškio seniūnais, Komunalinių paslaugų centro darbuotojai nušlavė ir dezinfekavo dviračio taką Ringaudai – Kačerginė – Zapyškis“, – skelbia Kauno rajono savivaldybės atstovai.

Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Po dezinfekciniu dušu išmaudyti ir Pyplių piliakalnio laiptai, Kačerginės parkas, Zapyškio ir Kačerginės prieplaukos, stovėjimo aikštelės, atitvarai, suoliukai, stalai, šiukšliadėžės. Matyti, kad darbuotojai kaip reikiant dezinfekavo minėtus objektus, mat po procedūros jie buvo visi šlapi. Tikimasi, kad pavyko sunaikinti virusus ir bakterijas, nutūpusias ant paviršių, prie kurių gali liestis žmonės. „Kauno rajono savivaldybės vadovai prašo gyventojų ir svečių laikytis tvarkos ir karantino taisyklių“, – į žmonių sąžinę dar kartą pasibeldė rajono savivaldybės atstovai.