Tą dieną įsigalios ir prezidento dekretas, kad eiliniai Seimo rinkimai bus rengiami spalio 13 dieną.

Politinė kampanija pradedama likus pusmečiui iki rinkimų dienos.

Rinkimų kodeksas numato, kad Seimo rinkimų kampanijos dalyviais registruotis gali partijos ir fiziniai asmenys, ketinantys į Seimą kandidatuoti savarankiškai.

Prieš užsiregistruodami savarankiški politinės kampanijos dalyviai turi turėti savo vardu atidarytą banko sąskaitą, kuri bus naudojama tik politinės kampanijos tikslais, sudaryti sutartį su kampanijos iždininku bei užpildyti prašymą (jei registruojama politinė partija arba asmuo, planuojantis keltis kandidatu) arba teikimą (jei registruojamas politinės partijos keliamas kandidatas), pranešė Vyriausioji rinkimų komisija.

Šiuo metu dar vyksta prezidento, Europos Parlamentų rinkimų ir pilietybės referendumo politinės kampanijos.

Dideli kontrastai

„Rinkimų kampanijos dalyviams dalyvauti juose brangsta“, – konstatuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė. Tiesa, ji priduria, kad dirbant VRK liežuvis nesiverčia sakyti „mandato kaina“, nes mandatais neprekiaujama – gaunamų mandatų skaičių lemia rinkėjų balsai.

Nuo to, kiek jų pavyksta pelnyti, nemaža dalimi priklauso, kiek atsieis vienas mandatas, nes kuo mažiau jų laimima, tuo mažiau atsiperka ir vadinamoji investicija. Vertinant, kiek buvo renkama savivaldybių tarybų narių ir merų ir kiek išleido visi politinės kampanijos dalyviai, vidutiniškai vieno mandato kaina vis auga: 2011 m. užteko 2 972 eurų, 2015-aisiais – 3 950, praėjusiuose rinkimuose – 3 609, o šiemet, kaip rodo dar negalutiniai VRK duomenys, prireikė jau 4 856 eurų.

Neatsipirko: rinkimams konservatorių skirta rekordinė beveik 1,5 mln. triumfo jiems neatnešė. Vienas mandatas jiems kainavo per 6 tūkst., o rinkimų favoritams socialdemokratams – apie 2,6 tūkst. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Vidurkį sudaro ir vienų politikų biudžetų rekordai, o kitų kuklios galimybės, vienų pergalės triumfas, o kitų pralaimėjimai, o lyginant, kiek atsiėjo vienas mandatas atskiroms partijoms, komitetams ar pavieniams politikams, – milžiniški kontrastai. Štai Nacionalinis susivienijimas išleido 105,4 tūkst. eurų, bet pelnė vos tris mandatus, tad vienas atsiėjo 35,1 tūkst.

Trečią kartą rinkimuose triumfavęs Šiaulių meras Artūras Visockas garsėja kaip gebantis laimėti nesitaškant pinigais. Jis meru vėl išrinktas jau pirmame ture, tad neteko išlaidauti antrajam. Iš viso jo vadovaujamam politiniam komitetui Nepartinis sąrašas „Dirbame miestui“ mero postas ir aštuoniolika tarybos narių mandatų atsiėjo kiek per 10 tūkst. eurų, kiekvienas po 570 eurų. Žinoma, einančiam pareigas merui, jei jis dirba gerai, dar kartą posto siekti lengviau.

Komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ išleido 111,4 tūkst. sumą. Tad kiekvienas iš mandatų jiems kainavo apie 12,4 tūkst. eurų. „Vieningam Kaunui“ tam teprireikė mažiau nei po 1,4 tūkst.

Netgi vieni į kovą stojantys politikai sugeba laimėti rinkimus pigiai. Trečią kartą pačiam save išsikėlusiam ir trečiąkart postą laimėjusiam Jurbarko merui Skirmantui Mockevičiui rinkimų kampanija kainavo vos 1 626 eurus. Kitas rinkimų vienišius Mykolas Majauskas, save išsikėlęs dalyvauti Vilniaus mero batalijose, išleido net 165,2 tūkst., bet jie nesikonvertavo į mero postą.

Neatsipirko rinkimams skirta rekordinė beveik 1,5 mln. suma ir Tėvynės sąjungai-krikščionims demokratams (TS-LKD): vienas mandatas jiems kainavo per 6 tūkst., o rinkimų favoritei Socialdemokratų partijai (LSDP) su kiek mažiau nei 1 mln. eurų pavyko laimėti 375 mandatus, tad vienas atsiėjo apie 2,6 tūkst.

Kontrastai: vidutiniškai vienas mandatas taryboje ar mero postas atsiėjo 4 856 eurus. Šiaulių merui Artūrui Visockui ir jo vadovaujamam politiniam komitetui tam užteko 570 eurų, o Nacionaliniam susivienijimui prireikė 35,1 tūkst. (T. Biliūno / BNS nuotr.)

Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) kiekviena savivaldybės tarybos nario ar mero kėdė kainavo po 3,6 tūkst. eurų, Liberalų sąjūdžiui (LS) – 4,8 tūkst., Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ (DSVL) – 5 tūkst., Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) tam išleido apie 12,5 tūkst., o Laisvės partijai kiekvienas iš vos trylikos laimėtų mandatų atsiėjo 34,9 tūkst.

Politinių komitetų išleistos sumos atsipirko geriau. Vienas mandatas jiems vidutiniškai kainavo apie 2,3 tūkst. Žinoma, ir tarp komitetų – milžiniški piniginės storio skirtumai. Klaipėdoje mero rinkimus ir daugiausia tarybos mandatų laimėjęs komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ išleido 111,4 tūkst. sumą. Tad kiekvienas iš mandatų jiems kainavo apie 12,4 tūkst. eurų. „Vieningam Kaunui“ tam teprireikė mažiau nei po 1,4 tūkst.

Eurų rekordai

Šešios politinės partijos nurodė išleidusios daugiau nei po 0,5 mln.: TS-LKD – 1 479 252 eurus, LSDP – 995 056, LLRA-KŠS – 726 680, LVŽS – 692 139, LS – 691 885 ir DSVL– 645 501. Tačiau, lygina L. Petronienė, pavyzdžiui, LLRA-KŠS kandidatų sąrašus ir kandidatus į merus kėlė tik vienuolikoje savivaldybių, kitos penkios – daugiau nei 40-yje, o socialdemokratai – visose 60-yje. Arba, pavyzdžiui, Darbo partija kėlė kandidatus net 52 savivaldybėse, o išleido mažiau nei 0,5 mln. (407 569 eurus). Kitos politinės partijos kėlė mažiau sąrašų ir kandidatų į merus, rinkimų komitetai – tik po vieną, tad atitinkamai mažiau ir išleido.

Kiek tiksliai išleista konkrečiame regione, pasak L. Petronienės, palyginti sunku, nes dalis politinių partijų kampaniją visoje Lietuvoje vykdo per vieną sąskaitą, kitos – kiekvienai savivaldybei turi atskiras sąskaitas. Tačiau, pavyzdžiui, 2019 m. rinkimuose Kauno mieste kandidatų sąrašas galėjo išleisti po 230 tūkst. eurų, o rajone – 66 tūkst., o šiemet atitinkamai – po 400 tūkst. ir 130 tūkst. eurų. Tiek pat galėjo išleisti ir kandidatas į merus, jei vykdavo pakartotinis balsavimas, – dar ketvirčiu daugiau. Tačiau, priduria VRK atstovė, maksimalių sumų šios savivaldybės politinės kampanijos dalyviai neišleido.

Ji primena, kad, pernai rudenį įsigaliojus Rinkimų kodeksui, sugriežtėjo  vadinamųjų atstovaujamųjų politinės kampanijos dalyvių (neturinčių atskiros sąskaitos) aukų ir išlaidų deklaravimo reikalavimai. 2019 m. Kauno mieste buvo išleista 300 424 eurai, o rajone – 62 949, šiemet – 429 374 eurai Kauno mieste ir 135 800 eurų Kauno rajone.

Kaskart vis brangiau

Iš viso politinėms organizacijoms ir kandidatams į merus šių vietos valdžios rinkimų politinė kampanija, negalutiniais duomenimis, kainavo 7 561 194 eurus, 2,1 mln., arba 28,3 proc., daugiau nei praėjusiuose rinkimuose (5 420 663 eurus). 2015-aisiais tai atsiėjo 6 019 126, 2011-aisiais – 4 535 597 eurus.

Taigi per pastaruosius dvylika metų kova dėl vietos valdžios kaskart pabrangsta 25–28 proc., išskyrus 2019-uosius. Pasak L. Petronienės, sunku pasakyti, kodėl, galima tik daryti prielaidą, kad tai buvo susiję ir su tuo, kad tais metais vyko dar ir Prezidento rinkimai, rinkimai į Europos Parlamentą, tad politinės kampanijos dalyvių išlaidas galbūt ribojo turimi ištekliai.

Formulė: L. Petronienė pabrėžia, kad svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti. Tam reikia ne tik žmogiškųjų ir finansinių išteklių, svarbiau, kaip tikslingai ir efektyviai juos panaudoti. (VRK nuotr.)

Dėl vis brangiau atsieinančios rinkimų kampanijos negalima kaltinti vien infliacijos. Taip, pastaraisiais metais jos šuolis buvo didelis, bet panašiai tiek kilo rinkimų išlaidų sumos ar, atvirkščiai, 2019 m. sumažėjo, nors tuo laikotarpiu infliacija buvo nežymi.

Verždamiesi į valdžią politikai neretai peržengia savo finansines galimybes. L. Petronienė atkreipia dėmesį, kad, dabar turimais dar negalutiniais duomenimis, iš 7 561 194 eurų, išleistų šiems rinkimams, 824 523 eurai, arba beveik 11 proc. išlaidų, yra skolos įsipareigojimai. 2015-aisiais skolos siekė beveik 1,2 mln. eurų, arba 19,8 proc. visų išlaidų, 2011-aisiais – 647,4 tūkst., arba 14,3 proc., praėjusiuose, pigiausiuose per pastaruosius dvylika metų, rinkimuose – 560,1 tūkst., arba 10,3 proc.

Jei neribotų teisinis rinkimų kampanijos išlaidų reglamentavimas, pinigų gal būtų metama ir dar daugiau. Tačiau, aiškina L. Petronienė, politinės kampanijos dalyviams nustatyti išlaidų limitai, kurie negali būti viršyti. Šiemet jie galėjo išleisti daugiau nei per ankstesnius rinkimus, nes anksčiau tie limitai priklausydavo tik nuo rinkėjų skaičiaus, koeficientas buvo fiksuotas ir daug metų nesikeitė. Nuo 2020 m. jie priklauso ne tik nuo rinkėjų skaičiaus, bet ir nuo vidutinio mėnesinio atlyginimo, kuris su kiekvienais rinkimais didėja.

Pasak L. Petronienės, kaip ir visada, didžioji rinkimams išleidžiamų finansų dalis (šiuo metu VRK turimais duomenimis, 72,7 proc.) – pačių politinių organizacijų lėšos. Didelė jų dalis – valstybės biudžeto asignavimai. Fiziniai asmenys ir patys kandidatai politinei kampanijai finansuoti šiuose rinkimuose skyrė mažiau nei trečdalį (27,3 proc.) lėšų.

Svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti už konkretų politinės kampanijos dalyvį.

Pažeidimai kainuoja

Skaičiai dar gali kiek keistis, nes pateiktos dar ne visos ataskaitos. Be to, po VRK ir nepriklausomų auditorių atlikto ataskaitų patikrinimo ir VRK darbuotojų atliekamos duomenų apie politinę reklamą analizės būna, kad nustatoma nedeklaruotų išlaidų ar jų apmokėjimo šaltinių.

L. Petronienė aiškina, kad politinės kampanijos dalyvių duomenis apie politinę reklamą VRK gauna iš trijų šaltinių – kampanijos dalyvių, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų ir politinės reklamos stebėtojų. Juos lyginant tarpusavyje, jei nustatoma neatitikimų, VRK sprendimu politinės kampanijos finansavimo ataskaitos papildomos nurodant jose pačių dalyvių nedeklaruotas išlaidas ir įvertinama, ar politinės kampanijos dalyviai neviršijo nustatytų išlaidų limitų.

„Nustačius, kad nedeklaruotos išlaidos sudaro 10 proc. ir daugiau išlaidų limito, tai gali būti pripažįstama kaip šiurkštus Rinkimų kodekso pažeidimas ir pritaikytos sankcijos. Dėl tokių pažeidimų politinės kampanijos dalyvis gali netekti prieš rinkimus sumokėto užstato“, – aiškina L. Petronienė.

Šie savivaldybių tarybų rinkimai buvo pirmieji, kuriuose praktiškai išbandytas naujasis Rinkimų kodeksas. Pagal jį nuo 12 iki 50 eurų buvo padidinta mažos aukos riba, sugriežtėjo atstovaujamųjų kampanijos dalyvių aukų ir išlaidų registracija, politinės kampanijos dalyviams atsirado prievolė registruoti savanoriškus darbus ir deklaruoti socialinių tinklų paskyras prieš skelbiant jose mokamą politinę reklamą.

„Galėtų atrodyti, kad tai nežymūs politinių kampanijų finansavimo kontrolės reglamentavimo pakeitimai, tačiau tiek mums, tiek rinkėjams jie labai svarbūs. Galimybė matyti detalesnes ataskaitas suteikia daugiau skaidrumo visam politinės kampanijos dalyvių finansavimo procesui“, – neabejoja VRK atstovė. Visos politinės kampanijos metu gautos lėšos ir su kampanija susijusios išlaidos registruojamos VRK informacinėje sistemoje, duomenys skelbiami VRK svetainėje ir Rinkėjo puslapyje.

Vis dėlto daug metų stebėdama rinkimų kampanijos finansavimą L. Petronienė primena, kad rinkimų istorijoje buvo pavyzdžių, kai rinkimų politinei kampanijai išleistos solidžios sumos negarantavo laimėjimo rinkimuose arba buvo pasiekti itin kuklūs rezultatai. „Svarbu ne tik rinkėjams priimtinos idėjos, bet ir menas jas pristatyti, įtikinti rinkėją balsuoti už konkretų politinės kampanijos dalyvį. Tam reikia ne tik žmogiškųjų ir finansinių resursų, svarbiau, kaip tikslingai ir efektyviai juos panaudoti“, – pabrėžia L. Petronienė.

Remiantis politinės kampanijos iždininkų pateiktais duomenimis, didžiausią dalį šios sumos – 1 mln. 769 tūkst. 256 eurus – sudaro lėšos, kurias pervedė pačios politinės organizacijos.

421 tūkst. 519 eurų iki pirmadienio ryto yra suaukoję fiziniai asmenys, į šią sumą įskaičiuotos ir kandidatų į savivaldybės tarybą kampanijai skirtos lėšos. Dar 77 tūkst. 600 eurų yra skyrę kandidatai į merus iš savo asmeninių lėšų.

Daugiausiai lėšų rinkimų politinei kampanijai finansuoti kol kas yra gavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 644 tūkst. 496 eurus, o mažiausiai – save išsikėlę kandidatai, jiems kol kas suaukota 51 tūkst. 595 eurai.

Kaip rodo VRK duomenys, politinės kampanijos išlaidos iki pirmadienio siekia 1 mln. 312 tūkst. 327 eurus. Iš jų 138 tūkst. 59 eurus sudaro skolų įsipareigojimai, t. y. dar neapmokėtos išlaidos.

Finansuoji politines kampanijas gali jos dalyviai, t. y. rinkimuose dalyvaujančios partijos ir kandidatai, taip pat aukoti gali fiziniai asmenys, neviršydami 10 proc. savo metinių pajamų.

Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks kovo 5 dieną.

Ribojimas – 2035-aisiais?

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys Vytautas Nekrošius prognozuoja, kad ne viena jų nuostata atsidurs ir Konstituciniame Teisme (KT).

Nuo rugsėjo įsigaliojusiame Rinkimų kodekse įteisinta, kad meru nebegalės būti renkamas asmuo, kuris jau tris kadencijas iš eilės ėjo šias pareigas. Pasak V.Nekrošiaus, formuluotė gudri, leidžia traktuoti ir taip, ir kitaip. „Bet mano, kaip teisininko, manymu, vienareikšmiškai šiuose rinkimuose galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai nuo to, kiek kadencijų jais yra buvę“, – neabejoja VU profesorius ir aiškina, kodėl.

Teisės sistemoje jau kokius 2 tūkst. metų yra bendras principas, kad teisės norma atgal negalioja. Atgal galioti ji gali tik dviem atvejais: jei yra švelnesnė, nei lig tol buvusi, ir jei įstatymas įsakmiai numato, kad jo normos galioja atgal. Šiuo atveju nėra nė vienos iš šių sąlygų. Pirma, aiškiai nepasakyta, kad įstatymo norma galioja atgal, t. y. kad ji galioja merams, kurie šias pareigas jau užėmė tris kadencijas iš eilės. Antros sąlygos irgi nėra, nes ji nėra švelnesnė nei anksčiau, nes lig šiol kadencijos visai nebuvo ribojamos.

Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše.

„Tuo remiantis, mano giliu įsitikinimu, ši norma galės būti pradėta taikyti tik po to, kai kitų metų kovo mėnesį išrinkti merai išbus tris kadencijas, t. y. dar po dvylikos metų“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Draudimų – kuo mažiau

Jis kritikuoja ir draudimą rinkimų kampanijos metu burti politinių partijų ir komitetų koalicijas. Leidžiama į rinkimus kartu eiti kelių partijų ar kelių komitetų bendru sąrašu, tačiau partijų su komitetais – ne. Motyvuota, kad taip siekta išvengti situacijos, kai partijos, o jos visuomenėje nepopuliarios, pristeigtų visokių komitetų, sudarytų su jais koaliciją ir – į rinkimus. Laimėtų komitetas, nors realiai – partija.

V.Nekrošius problemos čia neįžvelgia. Pasak jo, reikia pasitikėti žmonėmis, o rinkimų kampanija tam ir yra, kad jos metu politiniai konkurentai rinkėjams aiškintų, kas yra kas: „Jei matote, kad įsisteigė komitetas, kuris realiai yra partijos padalinys, o joks ne komitetas, tai aiškinkite žmonėms, kas atsitiko. Bet mes einame paprasčiausiu draudimų keliu – viską draudžiame, ir viso gero. Tai, mano supratimu, neteisingas požiūris.“

Teisininko požiūriu, pažeidžiamas ir lygybės principas. Komitetai ir partijos yra lygiaverčiai politinės kovos subjektai, jie rinkimuose turi tokias pačias teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Tai kodėl jiems draudžiama sudaryti koalicijas? V.Nekrošiaus manymu, šis draudimas mažiausiai visai nepagrįstas, o jei patektų į KT rankas, keltų ir klausimų dėl jo konstitucingumo.

Jį stebina ir kai kurie kiti nauji draudimai, pavyzdžiui, partijų ar komitetų pavadinimuose naudoti vardus ir pavardes: „Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše. Tokie draudimai nieko nesprendžia, o teisėje draudimų reikėtų maksimaliai vengti. Kad būtų veiksmingi, jie turėtų būti reti, labai aiškūs ir motyvuoti. Visiems aišku, kodėl kaimo keliu negalima važiuoti 150 km per valandą, nes tai visuomenės interesas, kad jei tu kvailys, neturi kelti pavojaus kitiems protingiems žmonėms. Draudimas pavadinimuose neminėti pavardžių nieko nesprendžia, visiškai nereikalingas ir neefektyvus.“

Rinkimų kodekse yra nemažai neaiškumų, pavyzdžiui, dėl neatlygintinės reklamos. Bet V.Nekrošius siūlo palaukti Vyriausiosios rinkimų komisijos išaiškinimų, kurie tikrai turėtų būti, nes naujame įstatyme šiais klausimais yra labai daug neaiškumų.

Supainiotos funkcijos

Teisininko įsitikinimu, nieko bendra su Konstitucija neturi ir nauja Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad meras pirmininkaus savivaldybės tarybai: „KT pasakė keletą dalykų, iš kurių vienas labai svarbus: mūsų Konstitucija kategoriškai draudžia painioti atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios kompetencijas. Kai suteikiame merui pareigą ir kartu teisę pirmininkauti savivaldybės tarybos posėdžiams, tai neabejotinai savivaldos tarybos funkcijos paėmimas ir atidavimas vykdomosios valdžios atstovui.“

Pasak V.Nekrošiaus, nors aiškinama, kad taip yra Slovėnijoje ar dar kitur, bet gal ten kitokia konstitucija, gal kitoks jos aiškinimas, gal tradiciškai kitaip susiformavę. Pas mus yra taip, kaip yra, – draudžiama painioti vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios funkcijas. Tačiau laikomasi požiūrio, kad kažką duosime, kažką uždrausime, ir taip išspręsime problemą, nors, teisininko įsitikinimu, jokios problemos taip neišspręsime.

Pasak jo, nors niekas garsiai nesako, bet tyliai kalbama, kam merams reikalingi kažkokie konkuruojantys asmenys, kurie pradės varžytis dėl valdžios. Bet jie negali varžytis dėl valdžios, nes jų funkcijos atskirtos. Be to, merams nereikėtų bijoti, kad šalia jų pasirodys dar kokia ryški asmenybė, nes tam ir yra politinė konkurencija.

„Sakymas, kad meras, kuris pirmininkauja tarybai, galės normaliai dirbti, yra pasaka tikrąja to žodžio prasme: jei meras neturės daugumos taryboje, jis gali jai pirmininkauti, gali nepirmininkauti, rezultatas bus toks pats – sprendimai nebus priimami, jokio darbo nebus, kol meras nesusitars su dauguma. Normalaus politinio dialogo kelias yra tik per susitarimą su tarybos dauguma, o bandome tai padaryti įstatymų pakeitimais, kad taryba būtų niekam neįdomi; tegu rankutes kilnoja, o viską darys meras“, – mano V.Nekrošius.

Jis pabrėžia, kad esame demokratinė valstybė, kuri funkcionuoja atstovaujamosios demokratijos pagrindu, ir pagrindinė savivaldos institucija yra ne meras, o taryba. Tai turėtume labai aiškiai suprasti ir to link eiti. „Meras yra vykdomoji institucija, kuri vykdo tarybos sprendimus ir atstovauja savivaldybei įvairiose institucijose, renginiuose, ir taškas. Politika, kaip gyvensime, kokius pagrindinius sprendimus darysime, yra tarybos, o ne mero kompetencija,“ – pabrėžia VU profesorius.

Skyrimas kelia juoką

V.Nekrošius pastebi, kad tiesiogiai įstatyme nepasakyta, nutarta patylėti, jog vicemerai negali būti tarybos nariai. „Bet pagal įstatymą, paskyrus vicemerą, meras jam paskiria vykdyti dalį savo funkcijų, pavyzdžiui, vicemeras bus atsakingas už švietimą ir vykdys šias funkcijas, kurias vykdytų meras, jei nebūtų vicemero. Vadinasi, jei meras negali būti tarybos narys, ir vicemeras negali juo būti, čia aišku kaip dukart du keturi“, – aiškina jis.

Įstatymas numato, kad vicemeras yra skiriamas tarybos pritarimu. Tačiau jo skyrimo procedūra tokia, kad, pasak V.Nekrošiaus, už pilvo susiėmus galima juoktis. „Meras kreipiasi į tarybą, siūlo savo kandidatą, jei taryba nepritaria, meras į ją kreipiasi antrą kartą, siūlydamas tą patį ar kitą kandidatą. Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru. Turi būti arba vienaip, arba kitaip, bet nedarykite nesąmonės. Ką reiškia, kad įstatyme parašyta, jog vicemerai skiriami tarybos pritarimu, bet tai galioja tik du kartus?“

V.Nekrošiaus įsitikinimu, jei įstatyme pasakyta, kad vicemeras skiriamas tarybos pritarimu, tai ir turi būti tarybos pritarimas – kol meras nesusitars su taryba, tol nebus vicemerų. „Bandome problemą išspręsti neišsprendžiamu būdu. Ką reiškia, kad meras, nepaisant, jog taryba du kartus jam pasakys ne, vis tiek paskirs savo pasirinktą vicemerą? Tai užprogramuotas didelis konfliktas, darbas negalės normaliai vykti. Demokratinėse valstybėse politikos pagrindas – susitarimas. Kuo greičiau tai suprasime ir imsime tai įgyvendinti, tuo greičiau pradėsime normaliai gyventi.“

Situacija: V.Nekrošiaus įsitikinimu, rinkimuose kitų metų kovą galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai, kiek kadencijų jais yra buvę. Trijų kadencijų riba galės būti pradėta taikyti tik po dvylikos metų. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

Teisininko manymu, nauja teisinė nuostata, kad meras ir vicemerai nebus tarybos nariai, neturės jokių neigiamų padarinių. Jiems reikės bendradarbiauti su taryba, jei turės joje daugumą, visi klausimai bus išsprendžiami; jei neturės, kaip dabar, taip ir pagal naują įstatymą darbo iš esmės nebus.

„Mano supratimu, naujas įstatymas merą padarė net stipresnį, o ne silpnesnį, kaip kad daugelis sako, nes jis turi visas vykdomosios valdžios funkcijas, be to, pirmininkauja tarybos posėdžiams, sudaro darbotvarkes. Iš esmės taryba palikta balsuotoja, ir tai man labai nepatinka, nes atstovaujamąją instituciją silpnina, o vienasmenę stiprina. Kas būna, kai stiprinamos vienasmenės institucijos, matome pas mūsų kaimynus. Kuo labiau skatinsime vienasmenių institucijų stiprėjimą, tuo labiau bus pavojus atkeliauti į kokį nors autokratinį valdymo modelį. To labai nenorėčiau“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Pavėlinti, bet teigiami

Jo nuomone, kelia abejonių ir kai kurios kitos naujai priimtų rinkimus, politines organizacijas ir savivaldybių veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatos. Pavyzdžiui, nors teisės požiūriu nekliūva, bet, jo manymu, Rinkimų kodekse įteisinta prievolė partijoms ir komitetams surinkti nustatytą skaičių parašų, jei anksčiau toje savivaldybėje nedalyvavo rinkimuose, yra perteklinė. Kad partija galėtų veikti, reikia 2 tūkst. narių, tad kokie dar gali būti parašai prieš rinkimus, jei ir taip partiją palaiko bent pora tūkstančių rinkėjų.

Teisininkas neatmeta tikimybės, kad jau po savivaldos rinkimų bus grįžta ir prie komitetų finansavimo iš valstybės biudžeto klausimo. Pagal naują Politinių organizacijų įstatymą komitetai įgyja praktiškai analogiškas kaip ir partijoms prievoles, tačiau, skirtingai nei partijos, ir toliau negaus dotacijų iš valstybės biudžeto.

V.Nekrošiaus vertinimu, kad yra nelygybė – taip, bet jai yra pagrindo: „Partijos veikia visos Lietuvos mastu, o komitetai – tik atskirų savivaldybių rajonų ribose. Būčiau už tai, kad komitetai galėtų būti finansuojami iš valstybės biudžeto, bet tam turėtų būti priimtas atskiras įstatymas su atskiromis sąlygomis tai daryti. Jei pritaikytume politinių partijų finansavimo reikalavimus, nė vienas komitetas negautų finansavimo, nes vienoje savivaldybėje nė vienas nesurinktų reikalingo finansavimui gauti skaičiaus balsų.“

Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru.

V.Nekrošiaus manymu, tikrai neigiamas dalykas, galintis sukelti problemų, kad toks svarbus visa apimantis dokumentas, kaip kad Rinkimų kodeksas, priimtas iki rinkimų likus mažiau nei metams. Neaiškumų labai daug – kad ir dėl merų, jau dirbančių tris kadencijas, registravimo, tad gali būti ir teisinių ginčų. „Reikėtų, kad tokie įstatymai būtų priimti likus bent metams ar dvejiems iki rinkimų, tada iki jų būtų galima viską išsiaiškinti, ir niekam nekiltų jokių klausimų. Dabar tokių klausimų bus, ir tai rinkimams negerai“, – pabrėžia teisininkas.

Jis neabejoja, kad po rinkimų bus ir kreipimųsi į KT. Dabar galėtų kreiptis tik Seimas, bet, jo manymu, tikriausiai iki rinkimų tai nebus daroma, nes niekas nenori judinti ir taip sunkiai pasiekto susitarimo, kuris leido padaryti įmanomus rinkimus pagal naują tvarką jau 2023 metų kovą. Konkretūs asmenys su individualiais skundais į KT gali kreiptis tik po to, kai jų teisė pažeidžiama, tad pirma turi atsirasti realus pažeidimas.

Nepaisant trūkumų, V.Nekrošiaus vertinimu, teigiamas dalykas, kad visi rinkimų klausimai sukodifikuoti viename konstituciniame įstatyme. Jį keisti sunku – tam reikia daug daugiau Seimo narių balsų nei priimant paprastą įstatymą. „Vadinasi, galime tikėtis iš esmės stabilios tvarkos artėjantiems visiems kitiems rinkimams“, – pabrėžia V.Nekrošius.

„Šiandien pirma politinės kampanijos dalyvių registracijos diena, šeši politinės kampanijos dalyviai jau pateikė VRK reikalingus dokumentus: Laisvės partija, Lietuvos žaliųjų partija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Lietuvos socialdemokratų partija, iki pietų tokia aktyvi veikla“, – sakė J. Petkevičienė.

VRK vadovė paskelbė kitas su rinkimais susijusias datas: penktadienį prasidėjusi politinės kampanijos dalyvių registracija truks iki gruodžio 12 dienos, patys rinkimai vyks kitų metų kovo 5 dieną, antrasis turas – kovo 19 dieną, o rinkimų rezultatai turės būti paskelbti iki 2023 metų kovo 26 dienos.

Politinė kampanija oficialiai baigsis praėjus šimtui dienų nuo rezultatų paskelbimo, t. y. kitų metų liepos 4 dieną.

Dabar registracija griežtesnė, galima pasakyt, bet galbūt ne tiek griežtesnė, kiek tvarkingesnė.

VRK yra patvirtinusi rinkimų apylinkių sąrašą: jų bus 11-ka mažiau nei per praėjusius Seimo rinkimus.

„Patvirtintos 1926 rinkimų apylinkės, palyginti su 2020 metų Seimo rinkimais yra 11 apylinkių mažiau, nes tada buvo patvirtintos 1937 apylinkės“, – sakė VRK vadovė.

Ji pažymėjo, kad keičiasi politinių komitetų registravimo tvarka – jie turės būti registruojami kaip juridiniai asmenys ir tai darys Teisingumo ministerija. Iki šiol visuomeninius rinkimų komitetus registruodavo VRK ir ne kaip juridinius asmenis.

„Dabar registracija griežtesnė, galima pasakyt, bet galbūt ne tiek griežtesnė, kiek tvarkingesnė“, – sakė J. Petkevičienė.

Rinkimų kodeksas numato, kad politinės kampanijos dalyviais registruotis privalo partijos ir politiniai komitetai, kurie planuoja kelti kandidatus į merus ar kandidatų sąrašus, taip pat – teisę būti kandidatais turintys fiziniai asmenys, ketinantys savarankiškai išsikelti į merus.

Politinės kampanijos dalyvių registravimas vyks iki gruodžio 12 dienos, tą pačią dieną, iki rinkimų likus 83 dienoms, prasidės kandidatų pareiškinių dokumentų pateikimas.

Viena pagrindinių būsimų rinkimų naujovė yra susijusi su politiniais komitetais – jie turės būti registruoti kaip juridiniai asmenys.

Pagal naują Politinių organizacijų įstatymą, savivaldos rinkimuose dalyvauti norintys politiniai komitetai turi būti įregistruoti iki gruodžio 10 dienos.

Seimas šiemet sugriežtino politinių komitetų registravimo tvarką: nustatyta prievolė steigti juos kaip juridinius asmenis, nustatyti didesni reikalavimai dėl steigėjų skaičiaus. Savivaldos rinkimuose komitetą steigti galės mažiausiai 0,1 proc. tos savivaldybės gyventojų.

Spalį prasideda savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampanija. Ar bus aiškiau, ką reiškia nepiniginė auka, ar partijos, pasibaigus rinkimams, nebeliks su neaiškių skolų kupra, ar ir toliau klestės paslėpta reklama, „Kauno diena“ aiškinasi su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistente, buvusia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nare dr. Elena Masnevaite. „Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis“, – pastebi pašnekovė.

Užkardys limitų viršijimą

– Kuriuos Rinkimų kodekse įtvirtintus politinių kampanijų finansavimo pakeitimus priskirtumėte prie svarbių pokyčių?

Draudimai: pasak E.Masnevaitės, dabar rinkimų kampanijų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

– Tikrai geras sprendimas, kad į kandidatų vienmandatėje Seimo rinkimų apygardoje, Prezidento, mero rinkimuose kampanijai maksimaliai leistiną jų pačių skiriamą sumą įskaičiuojami ir jų finansiniai įsipareigojimai. Taip bus užkirstas kelias viršyti politinės kampanijos išlaidų limitą. Dabar būna atvejų, kai savarankiški politinės kampanijos dalyviai sudaro daug įvairių sutarčių, o mokėjimo terminą atideda, kai baigsis rinkimų kampanija. Tačiau tada gaudyk vėją laukuose – kai kurių skolos nunykdavo ar būdavo grąžinamos iš neaiškių šaltinių.

Kitas, man atrodo, svarbus pokytis, kad, skiriant aukas politinei partijai arba rinkimų komitetui, galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti. Gal žmogus nenori skirti aukos partijai, bet jos sąraše yra vienas ar keli žmonės, kurie jam imponuoja ir jis konkrečiai juos nori paremti. Tai turi šiokį tokį panašumą į galimybę reitinguoti rinkimų sąraše esančius kandidatus. Man patinka ta mintis, kad aukotojas taip gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai.

Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais.

Kodekse pateikta aukos sąvoka aiški, nėra griozdiška, kokia buvo. Kildavo problemų dėl savanoriško darbo, nes buvo taikoma skirtinga praktika: vieni manė, kad jį reikia traukti į apskaitą, kiti – kad ne. Dabar aišku – reikia įtraukti ir tai laikoma nepinigine auka. Savanoriškas darbas turi savo materialinę išraišką, jį galima įvertinti kad ir minimaliu valandiniu įkainiu. Konkrečios vertės nustatymo taisyklės nustatomos finansų ministro įsakymu.

Labai svarbu, kad Rinkimų kodekse patikslinta ir politinės reklamos sąvoka, joje aiškiai išskirta, kas yra atlygintinė, o kas neatlygintinė reklama.

Landos reikalavimams apeiti

– Ar draudimas aukoti grynais pinigais užkardys galimybę aukoti per trečiuosius asmenius?

– Šis ribojimas kiek pasunkins aukojimo galimybę tiems, kurie pinigus linkę kaupti grynaisiais, bet leis išvengti tokių situacijų, kai kokios nors įmonės darbuotojams būdavo išdalijamos sumos grynaisiais, kurios turėjo būti panaudojamos kurio nors kandidato politinei kampanijai finansuoti.

Yra ir daugiau landų, kaip apeinami kampanijos finansavimo reikalavimai. Pavyzdžiui, yra atvejų, kai asmenys fiktyviai įstoja į partiją. Jie moka nario mokesčius, tiesa, jie paprastai nedideli, bet yra gana aukštas limitas, kokio dydžio sumą galima sumokėti kaip nario mokestį. Buvo ir tokia situacija: asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Dabar Rinkimų kodekse yra nauja nuostata, kad į maksimalią aukos sumą savo kampanijai įtraukiamas ir sumokėtas nario mokestis, ir kitam rinkimų dalyviui paaukota suma. Lig šiol buvo galima paaukoti maksimalią sumą ne tik sau, bet ir kitiems rinkimų sąrašo nariams, vadinasi, vienas žmogus galėjo finansuoti dalį rinkimų sąrašo.

– Ar logiška, kad nario mokestis bus įskaičiuojamas į maksimalią per metus rinkimų kampanijai suaukotą sumą?

– Ne, nes nario mokesčiai skirti ne tik rinkimų kampanijai, bet ir organizacinei veiklai tarp kampanijų finansuoti. Tai ypač aktualu toms partijoms, kurios negauna valstybės dotacijų.

Kalbant apie aukas nesuprantu, kodėl jos uždraustos ne politinės kampanijos metu. Taip, gyventojai gali remti partijas joms skirdami gyventojų pajamų mokesčio procentą. Bet kodėl negali remti ir aukomis?

Dabar valstybė partijoms skiria labai daug pinigų dotacijoms. Bet menkas pasitikėjimas partijomis rodo, kad laikotarpiais tarp rinkimų jos nebesistengia pritraukti žmonių, nes kam joms jų reikia – vis tiek gauna pinigų iš valstybės. Lyg partijos būtų reikalingos tik valstybei, kad būtų įrodyta turint daugiapartinę sistemą ir esant demokratine valstybe, o ne visuomenei, kad ji būtų pilietinė. Iš čia kyla problemos dėl didelio nepasitikėjimo partijomis, mažo procento visuomenės narių jose. Mano manymu, jos pirmiausia turėtų gyvuoti savo simpatikų dėka.

Maža to, Rinkimų kodekse nurodyta, kad nario mokestis įskaičiuojamas į maksimalią aukoti leidžiamą sumą tik partijoms, bet ne komitetams. Tai akivaizdus nelygiateisiškumas, ir jis niekuo nepagrindžiamas.

Įtaka: skiriant aukas partijai ar rinkimų komitetui galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti – taip aukotojas gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

– Ar nėra nelygiateisiškumo, kad nors komitetų veikla reglamentuota beveik kaip partijų, jie neturi teisės į valstybės dotaciją, gyventojų pajamų mokesčio dalį?

– Taip, gali būti sakoma, kad lygiateisiškumas čia pažeidžiamas. Bet svarbiausia ne tai. Apskritai manau, kad šis komitetų veiklos sureguliavimas ydingas, tokie reikalavimai, kokie jiems nustatyti, ne visai adekvatūs. Suprantu, kodėl kilo poreikis griežčiau reglamentuoti jų veiklą: pasibaigdavo rinkimai, komitetas nustodavo egzistuoti, ir visi finansinių atsakomybių ir atskaitomybių galai – į vandenį. Bet gal reikėjo paieškoti kitokių būdų šiai problemai išspręsti?

Tačiau dabar kyla konceptuali problema: jei nori dalyvauti rinkimuose, nori būti įrašytas į sąrašą, bet nepriklausai partijai ar komitetui, gali patekti tik į jų keliamą kandidatų sąrašą iš esmės tik tokiu atveju, jei esi Šarūnas Marčiulionis ar kita įžymybė. Nemanau, kad komitetai turėtų būti steigiami kaip juridiniai asmenys, juo labiau kad, jei jie nenori tęsti veiklos, po rinkimų susitvarkę finansines ataskaitas gali likviduotis. Poreikyje steigti tokius ad hoc juridinius asmenis teisinės logikos aš nelabai nesuprantu. Nebent siekta komitetams sudaryti daugiau formalumų, kad jiems būtų sunkiau konkuruoti su partijomis. Jei partijos mato, kad pralaimi komitetams, gal problema – jos pačios, nes nenori investuoti į rinkėją, jį edukuoti.

– Ar, leidus partijoms steigti analitinius centrus, tai nebus landa per juos partijas finansuoti tretiesiems asmenims, kurie nebūtinai gali būti draugiški mūsų valstybei?

– Tokia teorinė galimybė visada yra, ne tik šiuo atveju – tai daugiau vaizduotės klausimas. Bet Politinių organizacijų įstatyme yra aiškiai apibrėžta, iš kokių lėšų šaltinių jie gali būti finansuojami. Taip pat analitiniams centrams draudžiama tiesiogiai ir netiesiogiai gauti lėšų iš subjektų, kurių veiklos tikslai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės interesais, konstitucinėmis vertybėmis ir nacionaliniu saugumu. Taigi jų finansavimo kontrolė jau turėtų būti ne tik VRK kompetencija. Tačiau apie šiuos centrus kalbame tik finansavimo kontekste, o kalbant plačiau tikrai reikia stiprinti partijas ir partinę sistemą. Tad jų steigimą iš esmės vertinu kaip teigiamą dalyką. Sveriant, kuri vertybė didesnė – finansavimo skaidrumas ar partinės sistemos stiprinimas, politikos kokybės gerinimas, manau, šiuo atveju buvo rasta pusiausvyra.

– Bet tai tam tikra prasme – galimybė juridiniams asmenims remti partijas. Ar, jūsų manymu, draudimas tai daryti pasiekė tikslą?

– Lietuvos ir kitų valstybių patirtis rodo, kad juridiniai asmenys partijas rėmė, remia ir rems nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas draudimas nustatytas, ar ne. Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais. Žinoma, būtų geriau, kad taip nebūtų, nes jei įstatymas draudžia, to reikia laikytis. Jeigu įstatymas nepatinka, yra teisinės priemonės, kurios leidžia patikrinti jo teisėtumą. Deja, ne visi galvoja taip, kaip aš.

Tačiau manau, kad šis draudimas juridiniams asmenims remti partijas – perteklinis. Kai tenka kalbėti su kai kuriais žmonėmis, talkinusiems kandidatams rinkimų kampanijos metu, jų nuomonė tokia – šis draudimas neveiksmingas, rezultatas toks, kad pabrango politinė kampanija, nors tikslas buvo priešingas.

Nepiniginė auka turi vertę

– Ar nepiniginės aukos apibrėžimas suteiks aiškumo, kada, savanoriškai padėdamas savo partijos kandidatui, tiesiog užsiimi partine veikla, o kada tai jau laikytina nepinigine auka? Kur čia riba?

– Rutininius politinės kampanijos organizavimo dalykus, kaip parašų rinkimas, partinės atributikos, skrajučių, kurios leidžiamos įstatymu, dalijimas, susitikimų organizavimas, vadinčiau savanoriška veikla.

Bet, pavyzdžiui, politikai patys sau spaudos konferencijų paprastai neorganizuoja, tam reikia kito personalo. Jei asmuo, kuris yra profesionalas tam tikroje srityje, suteikia kokią paslaugą nemokamai, tai savanorišku darbu sunku pavadinti. Arba, pavyzdžiui, asmuo suteikia didelę nuolaidą už kokį atliktą darbą. Tas kainos skirtumas lyg ir savanoriškas, bet neatitinka politinės kampanijos lygiateisiškumo principų. VRK turėtų nustatyti tvarką, kaip tokie savanoriški darbai turėtų būti registruojami kaip nepiniginė auka.

– Tai pagal naują teisinį reguliavimą būtų daugiau priemonių tiriant tokius atvejus, kaip kilę įtarimai dėl Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo, kai paaiškėjo, kad jį nemokamai konsultavo viešųjų ryšių profesionalas?

– Taip, dabar tai aiškiau reglamentuota. Bet jūsų minėtu atveju VRK, surinkusi pradinę informaciją, nerado duomenų, kad apskritai šį atvejį reikėtų tirti. Kadangi VRK net nepradėjo tyrimo, teigti, kad kažkas buvo blogai, nėra pagrindo.

– Kaip vertinate, kad padidintas maksimalus mažos aukos dydis, o ir didesnę aukojant nebereikės deklaruoti turto?

– Maža auka tesiekė 12 eurų, ir tai nebeatitiko jokių ekonominių realijų. Gerai, kad dabar aukos dydis susietas su vienu iš kintamų rodiklių – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalimi. Dabar maža auka sieks 50 eurų.

Reikalavimas deklaruoti turtą, manau, buvo perteklinis. Jei deklaruoji pajamas ir pagal nustatytus kriterijus jų užtenka aukai pagrįsti, kodėl turi deklaruoti dar ir turtą? Tokie biurokratiniai dalykai gali atgrasyti žmogų nuo minties kažką aukoti. Juk lig šiol, norėdamas paaukoti 13 eurų, jau turėjai deklaruoti ir turtą, ir pajamas.

Bet hipotetiškai gali būti tokių situacijų, kai žmogus neturi pajamų, bet turi turto. Jis deklaruoja turintis nulį pajamų, bet banko sąskaitoje turi daug pinigų. Manau, turi būti alternatyva deklaruoti turtą, jei neužtenka pajamų pagal reikalavimus aukai pagrįsti.

Neaiškumai dėl reklamos

– Kaip vertinate naują rinkimų kampanijos reklamos reguliavimą?

– Gerai, kad išskirtos ir apibrėžtos dvi reklamos rūšys – pozityvi ir negatyvi.

Tačiau blogai, kad praleista proga įteisinti asmenų, nedalyvaujančių rinkimuose, galimybę dalyvauti rinkimų kampanijoje. Anksčiau rinkėjų, pilietinės visuomenės atstovų dalyvavimas rinkimų politinėje kampanijoje nebuvo sureguliuotas, o pagal Rinkimų kodeksą tai tiesiog neleidžiama.

Atlygintinę politinę reklamą dabar gali užsakyti tik pats politinės kampanijos dalyvis. Pagal tokį teisinį reguliavimą Andrius Tapinas su „Laisvės TV“ nebegalėtų rengti akcijos „Viso gero, Voldemortai“.

Užuot reglamentavę trečiųjų asmenų dalyvavimą, kaip ne kartą siūlė ir VRK, ir „Transparency International“, įstatymų leidėjai pasirinko kitą kelią – drausti, o tai neprisideda prie pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai didelė ir praktinė, ir konceptuali problema, kodėl rinkėjas negali pareikšti nuomonės apie kandidatą ir partiją tam pasamdydamas profesionaliai reklamos sklaida užsiimančius žmones ar įmones. Pavyzdžiui, galėtų būti nustatytas limitas, kad vienas asmuo per rinkimų kampaniją tokiems tikslams visiems rinkimų kampanijos dalyviams gali skirti 100 eurų. Piliečiai galėtų konsoliduotis ir, sutelkę šias lėšas, padaryti daugiau. Nesuprantu, kodėl to neleidžiama, nes ir pagal dabartinę mokslinę sampratą rinkimų teisė, dalyvavimas politinių partijų veikloje nebėra suprantamas tik klasikiniu griežtuoju būdu. Gal žmogus nenori būti politinės partijos nariu, bet ji jam patinka ar jam priimtina, kaip ji siūlo spręsti kokį jam aktualų klausimą, ir jis nori jai finansiškai padėti.

– Ar pagal naują teisinį reguliavimą kils mažiau skirtingų interpretacijų dėl neatlygintinos reklamos socialiniuose tinkluose?

– Politinės reklamos atpažįstamumo aspektu nebus geriau – čia dar viena proga, kurią praleido įstatymų leidėjas. Apibrėžta, kad politinė reklama – bet kuriuo metu bet kuriomis priemonėmis atlygintinai ar nemokamai skleidžiama atitinkamo pobūdžio informacija. Anksčiau nebuvo tokio aiškaus atlygintinės ir nemokamos reklamos atskyrimo, ir dėl pastarosios kildavo įvairių situacijų, buvo ir kitoks reguliavimas. Bet nemanau, kad dabartiniai sprendimai geresni.

Susikoncentruota į žymėjimo reikalavimus atlygintinei reklamai, o neatlygintinė neturi būti pažymėta. Visų pirma, politinę reklamą kažkodėl reikia žymėti tik politinės kampanijos metu. Nesuprantu, kodėl tai neprivalu bet kuriuo metu: juk reklamai taikomas atpažįstamumo reikalavimas, jos adresatas bet kuriuo metu turėtų suprasti, kad tai politinė reklama. O rinkimų kampanija praktiškai prasideda anksčiau, nei būna oficialiai paskelbiama, praktiškai ji nesibaigia niekada.

Nors prievolės žymėti neatlygintinę reklamą nėra, kitos Rinkimų kodekso nuostatos sako, kad politinė reklama – vadinasi, tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė, jei netinkamai pažymėta ar nepažymėta, laikoma paslėpta politine reklama ir už jos sklaidą įstatymai numato atsakomybę. Čia jau teisinis absurdas, nes kokiu pagrindu gali būti baudžiama už tai, ko nereikalaujama?

Asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Labiau pasitikėti visuomene

– Per kiekvienus rinkimus kyla skandalų, kad merai, valdančiųjų daugumų atstovai naudoja administracinius resursus savireklamai. Bet kaip atskirti, kur jie atsiskaito gyventojams, o kur jau vykdo rinkimų kampaniją?

– Veikiantis politinis asmuo rinkimų kampanijos metu yra palankesnėje situacijoje, bet yra kriterijų, kaip atskirti, kur informacija apie jo veiklą, o kur rinkimų reklama. Pavyzdžiui, jei skelbiamas trumpas informacinis tekstas, bet su daugybe nuotraukų, taip pat ir nesusijusių su tekste pateikiama informacija, tai jau rinkimų reklama.

Yra VRK rekomendacijų šia tema, dabar jos, matyt, bus pakoreguotos pagal Rinkimų kodekso nuostatas.

– Kokių teisinių korekcijų dar reikėtų rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumui padidinti?

– Lietuva su(si)reguliavimo prasme rodoma kaip pavyzdinė šalis. Rinkimų kampanijos finansavimo skandalų yra visur – ir Vakarų demokratijos valstybėse, ir jų bus. Jei lygintume skaičiais, ten kartais būna tokios sumos, kokios pas mus neįsivaizduojamos.

Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis.

Kadangi turime labai daug reguliavimų, kai kuriais atvejais ir labai detalių, atitinkamai fiksuojama ir daugiau pažeidimų. Jie gali būti ir smulkūs, o jau sakome, kad rinkimų kampanija neskaidri. Manyčiau, kai kur galima būtų atsisakyti pernelyg smulkmeniško teisinio reguliavimo, o kai kurie klausimai, pavyzdžiui, politinė reklama, turėtų būti detaliau sureguliuoti.

Manau, reikėtų labiau pasitikėti visuomene, duoti jai didesnę galimybę dalyvauti rinkimų kampanijose. Dabar jų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. Suprantu, verslas per žmones gali daryti įtaką, bet reikėtų leisti visuomenei, nebūtinai didesniais pinigais, bet daugiau veikti, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims kažkokia finansine išraiška leisti dalyvauti rinkimų kampanijoje. Man panašu į tai, kad, užuot visuomeninius santykius atitinkamai sureguliavus, draudimo forma pasirenkama juos apskritai ignoruoti.

Kaip skelbia VRK, didžiausias pakeitimas susijęs su mažomis aukomis laikomų pinigų suma – nuo anksčiau nustatyto 12 eurų mažos aukos dydis pakeltas iki 50 eurų.

Kandidatus rinkimuose piniginėmis mažomis aukomis norintys paremti rinkėjai galės tai padaryti laisviau – suma iki 50 eurų patinkantį kandidatą bus galima paremti nedeklaruojant pajamų.

Tai pat asmenims, pervedantiems didesnes kaip 50 eurų aukas politinės kampanijos dalyviams, nebėra prievolės deklaruoti turtą, pakaks deklaruoti tik pajamas.

Aukojant bet kokią sumą, nebelieka galimybės politinės kampanijos dalyvius remti grynaisiais pinigais, visos aukos turės būti skiriamos tik mokėjimo pavedimais.

Aukų dydžiai skaičiuojami vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžiais ir šiemet vyksiančioms kampanijoms bus taikomas praėjusių metų trečio ketvirčio VMDU – 1 598 eurai.

Bendra aukotojo aukų, išskyrus mažas aukas, savarankiškiems dalyviams ir politinei partijai sumokėtų nario mokesčių suma per kalendorinius metus negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų ir maksimali riba yra 10 VMDU, t. y. 15 980 eurų.

Kandidato vienmandatėje rinkimų apygardoje ir referendumo iniciatorių auka savo politinei kampanijai finansuoti, įskaitant kitiems rinkimų dalyviams suteiktas aukas ir partijai sumokėtus nario mokesčius, negali viršyti 20 proc. deklaruotų metinių. Didžiausia galima parama šiuo atveju bus 20 VMDU, t. y. 31 960 eurų.

VRK taip pat patvirtino kitais metais vyksiančių savivaldybių rinkimų užstatų dydžius. Keliant kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą kartu toje pačioje savivaldybėje keliant kandidatą į merus, taip pat atskirai – tik kandidatų sąrašą arba merą, jis sieks 1 VMDU (1 598 eurų).

Už kiekvieną kandidatą, einantį su tarybos nario mandatu nesuderinamas pareigas, užstatas bus 2 VMDU arba 3196 eurai.

Kol kas dalyvauti politinėje kampanijoje registravosi penkios partijos, vienas partijos keliamas kandidatas ir vienas rinkimų komitetas.

Kandidatus rinkimuose planuoja kelti Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Liberalų sąjūdis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija, Darbo partija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Taip pat politinei kampanijai registravosi visuomeninis rinkimų komitetas „Už augančią Kelmę!“.

Partijos ir rinkimų komitetai gali kelti kandidatus, o asmuo keltis pats tik tokiu atveju, jeigu yra įregistruotas politinės kampanijos dalyviu.

Norint registruotis politinei kampanijai, reikia banke atsidaryti specialią kampanijos sąskaitą, sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku.

Kelmės ir Trakų rajonuose merų rinkimai vyks spalio 10 dieną.

Kelmės rajono mero rinkimai šaukiami birželį nutraukus dėl korupcijos nuteisto Kelmės rajono mero Vaclovo Andrulio įgaliojimus.

Trakuose nauji rinkimai rengiami buvusiai merai, Liberalų sąjūdžio atstovei Editai Rudelienei tapus Seimo nare. Ji parlamente pakeitė balandžio pabaigoje mirusį Kovo 11-osios Akto signatarą Kęstutį Glavecką.

VRK primena, kad partija ir rinkimų komitetai gali kelti kandidatus, o asmuo kandidatu į savivaldybės tarybos narius – merus gali keltis pats tik tokiu atveju, jeigu yra įregistruotas politinės kampanijos dalyviu pagal Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą.

Prieš registruojantis politinės kampanijos dalyviu būtina banke atsidaryti asmens, kuris registruojasi politinės kampanijos dalyviu, banko sąskaitą, sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku, užpildyti prašymą arba teikimą ir pateikti VRK.

Politinės kampanijos dalyvių registracija vyksta nuo šių metų lapkričio 12 d. ir baigiasi ne vėliau kaip iki rinkimų likus 83 dienoms, t. y. iki 2021 m. sausio 18 d.

Pareiškinių dokumentų priėmimas iš užsiregistravusių politinės kampanijos dalyvių prasidės 2021 m. sausio 18 d. ir truks iki vasario 5 d.

Patikrinus pareiškinius dokumentus, kandidatų į tarybos narius – merus sąrašą VRK paskelbs ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 12 d.

Šių metų lapkričio 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priėmė sprendimą paskelbti naujus savivaldybės tarybos nario – mero rinkimus Radviliškio rajone. Rinkimus numatyta surengti 2021 m. balandžio 11 d.

Sprendimas surengti naujus rinkimus priimtas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narį – merą Antaną Čepononį išrinkus Seimo nariu bei VRK pripažinus šio tarybos nario – mero įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą.

Tokiu atveju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas numato, kad savivaldybėje, kurioje nebelieka tiesiogiai išrinkto vadovo – mero, per pusmetį turi įvykti nauji mero rinkimai.

Jeigu per pirmąjį, 2021 m. balandžio 11 d., balsavimą meras nebus išrinktas, balandžio 25 d. bus rengiamas pakartotinis balsavimas.

Partijos kelti kandidatų sąrašus bei kandidatus vienmandatėse apygardose, taip pat asmenys kelti save kandidatais ir dalyvauti rinkimuose galės tik prieš tai registravęsi politinės kampanijos dalyviais.

Politinės kampanijos dalyvio statusas leidžia atsidaryti rinkimų sąskaitą, rinkti lėšas rinkimams.

Seimo rinkimų politinei kampanijai jau registravosi 20 politinių partijų.

VRK pirmadienį pradeda kitą etapą – priimti politinės kampanijos dalyvių pareiškinius dokumentus.

Partijos dokumentus turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai, o save išsikėlę kandidatai – apygardos rinkimų komisijai.

Pareiškiniai dokumentai bus priimami iki rugpjūčio 7 dienos.

Seimo rinkimai vyks spalio 11 dieną.