Padėjo suprasti ligonius

"Psichozės labirintas" – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys. Tai instaliacija, padedanti pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančiųjų išgyvenimus.

"Šiame labirinte, vilkint baltais mediko chalatais, siūloma keliauti po minčių kambarius – psichoze sergančios mergaitės Janie smegenis. Tai suteikia galimybę patirti, ką ji išgyvena. Keliaudami galime priartėti prie supratimo, kaip pasikeičia sergančiojo realybė, ką jis jaučia, kaip sutrinka orientacija, aplinka ir pojūčiai", – teigė psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun.

Visų mūsų aplinkoje yra psichikos ligomis sergančių žmonių. Tai gali būti savo dimensijos labirintais klaidžiojanti močiutė, pro langus daiktus mėtantis ir įsitikinęs, kad yra persekiojamas, kaimynas ar gatvėje keistai besielgiantis praeivis.

"Suprasti psichozę patiriantį žmogų svarbu ir specialistams, ir ligonio artimiesiems. Tik tada galima jam padėti. Ši instaliacija suteikia galimybę pajusti psichozei būdingus išgyvenimus, nors jos ir nesukelia", – pabrėžė N.Goštautaitė-Midttun.

Ne vienas žmogus, išėjęs iš "Psichozės labirinto", sakė, kad dabar supranta, kaip jaučiasi ligoniai. Šią ligos patyrimo simuliaciją išbandė ne tik smalsuoliai, bet ir medikai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Jonavos psichikos sveikatos dienos stacionaro ir centro, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir kitų įstaigų.

Nežiūrėti po kojomis

Olandė J.Kanary šį labirintą sukūrė, nusižudžius šizofrenija sirgusiai jos brolio žmonai. Tuomet menininkė suvokė, kad labai nedaug žinojo apie jos išgyvenimus.

Pradėjusi domėtis psichoze, susitiko su daugeliu šia liga sirgusių žmonių ir unikaliame kūrinyje perteikė tai, ką jie išgyvena.

Psichozės apimtas žmogus klaidžioja iškreiptos realybės labirinte. Sutrikęs, sunkiai atpažįstantis aplinką ir save, kitaip reaguoja į dirgiklius, pojūčius ir siūlomą pagalbą, neretai nejaučia, kur tikrovė, o kur – realybė. Tai gali būti vienišumo, išskyrimo iš bendruomenės patirtis.

"Labirinte apsilankę psichoze sirgę žmonės neslėpė, kad jiems kildavo nemalonių prisiminimų, – teigė N.Goštautaitė-Midttun. – Ligonių artimieji dėkojo už papildomas žinias, teigė labiau suprantantys sergančiuosius."

Noras ištrūkti, jausmas, kad kažkas persekioja, kažkas liečia. Keisti garsai ausyse, tamsos baimė, smalsumas, tikimybė, kad kažkas lauks už kampo. Orientacijos praradimas, pojūtis, kad kažkas filmuoja. Prarasta laiko nuovoka, kai aplinkinis pasaulis atrodo ne toks svarbus ir aktualus, kai visą realybę užpildo pasinėrimas į savo pojūčius. Kvapai, garsai, nurodymai, pavyzdžiui, užsidėti ausines, ir visiškas paklusnumas. Tai tik dalis labirinte apsilankiusių sveikų žmonių įspūdžių.

Ne visi pastebi tą patį, ne visi pamato užrašytus žodžius "help" (padėkite), "bitch" (kalė), "error" (klaida), ginklus, akis, skaičius ar kitus užrašus ir piešinius. Kai kurie labirintą įveikia per 15 minučių, kiti – dvigubai ilgiau. Kai kurie neiškenčia – pabėga.

Norint didesnio efekto, rekomenduojama nežiūrėti po kojomis, kur pažymėtas kelias, o eiti tiesiai ir ieškoti, braukiant rankomis tamsiomis ar šviesiomis, sunkiomis ar lengvomis užuolaidomis, aplink mirksint lemputėms ar kažką girdint tamsoje.

Praranda orientaciją

"Įspūdis – labai stiprus. Vaikščiodamas bandžiau įsivaizduoti žmogų, gyvenantį tokiame pasaulyje. Kai išties girdi nesamus garsus ir balsus, komandas, kurioms paklūsti, matai keistą informaciją, kuri įdomi ir nesuvokiama, jautiesi kitaip. Vaizdai chaotiški, nelogiški, nesusiję. Uždara erdvė, tamsu. Ir kažkoks jausmas, stumiantis pirmyn, eiti toliau. Kitoks pasaulis", – dalijosi įspūdžiais iš labirinto išėjęs ekspertinės ir mokymų vedimo srities praktikas, konsultantas, lektorius Audrius Gruodis.

Jis prisipažino, kad domino visos detalės, nebesuvokė realybės, nes ji – kitokia.

"Perėjus paskutinį kambarį ir grįžtant atgal, apėmė keistas jausmas, kad nesinori palikti to, kas čia yra, nes tai – įdomu", – tvirtino A.Gruodis.

Visi išgyvenimai labirinte žmogiški ir skirtingi, tik juos arba leidžiame sau pajusti, arba ne. Vieni išsigąsta, sutikę labirinte žmogų, kitus baugina specialiai įelektrintos ir prie kūno priglundančios užuolaidos, treti kelis kartus iš eilės klausosi įsakymo vėl užsidėti ausines, nors jose – tyla. Dar kiti nepažįsta savęs veidrodyje. Kai kurie sutrinka, elgiasi keistai, kai kuriems labai sunku orientuotis.

"Pabuvę labirinte matome, kaip galima manipuliuoti žmonėmis, kaip sunku lanksčiai reaguoti į aplinką, keisti savo elgesį ir jausmus. Tada nesunku suprasti, kad mūsų raginimas susiimti sunkia psichikos liga sergančiam žmogui yra visai neprasmingas. Jis ir taip deda daug pastangų, bandydamas prisitaikyti aplinkoje. Ligoniai tarsi nuolat eina tuo labirintu, vis abejodami, kur tikroji realybė. Mūsų pojūčiai – galingas ginklas", – tikino psichiatrė N.Goštautaitė-Midttun.

Įdomu tai, kad daugelis "Psichozės labirinte" jaučiasi tarsi siaurame tunelyje, nors taip nėra, juolab gali praskleisti užuolaidas.

"Labai susikaustęs ar tamsos bijantis žmogus gali negirdėti garsų, – pasakojo psichiatrė. – Tai pasitvirtino ir labirinte: vienas lankytojas džiaugėsi tyla, kurios tikrai nebuvo. Atvirkščiai, garsus jis girdėjo ausinėse, kur spengia tyla."

Dabar suprato ligonius

Dvi savaites Vilniaus dailės akademijoje stovėjęs ir greitai į Australiją iškeliausiantis „Psichozės labirintas“ – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys. Ši olandės sukurta instaliacija – jos daktaro disertacijos darbas – padeda pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančiųjų išgyvenimus.

„Šiame labirinte vilkint baltais mediko chalatais siūloma keliauti po minčių kambarius – psichoze sergančios mergaitės Janie smegenis. Ir ne klausomės jos pasakojimo, bet patiriame, ką ji išgyvena. Taip galime priartėti prie supratimo, kaip pasikeičia sergančiojo realybė, ką jis jaučia, kaip sutrinka orientacija, aplinka ir pojūčiai, – kalbėjo šio projekto koordinatorė, VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė, psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun. – Visų mūsų aplinkoje yra psichikos ligomis sergančių žmonių – ar savo demencijos labirintais klaidžiojanti močiutė, ar kaimynas, mėtantis daiktus ir šaukiantis, kad jį kažkas persekioja, ar gatvėje keistai besielgiantis praeivis. Suprasti psichozę patiriantį žmogų svarbu ir specialistams, ir jo artimiesiems. Tada galime geriau padėti. Ši instaliacija padeda pajusti psichozei būdingus išgyvenimus, nors jos ir nesukelia.“

„Psichozės labirinte“ ne vienas žmogus neslėpė, kad dabar supranta, kaip jaučiasi ligoniai. Šią ligos patyrimo simuliaciją išbandė ne tik eiliniai smalsuoliai, bet ir medikai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Jonavos psichikos sveikatos dienos stacionaro ir centro, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir kitų įstaigų.

Nežiūrėti po kojomis

J. Kanary šį labirintą sukūrė po skaudžios patirties – kai nusižudė šizofrenija sirgusi jos brolio žmona, o pati menininkė suvokė, kad labai nedaug žinojo apie jos išgyvenimus. Ji pradėjo domėtis psichoze, susitiko su daugeliu šia liga sirgusių žmonių ir unikaliame kūrinyje perteikė tai, ką jie išgyvena.

Psichozės apimtas žmogus klaidžioja iškreiptos realybės labirinte. Sutrikęs, sunkiai atpažįstantis aplinką ir save, kitaip reaguojantis į aplinkos dirgiklius, pojūčius ir siūlomą pagalbą, neretai nejaučiantis, kur tikrovė, o kur – realybė? Tai gali būti vienišumo, išskyrimo iš bendruomenės patirtis.

„Labirinte apsilankę psichoze sirgę žmonės neslėpė, kad jiems kildavo nemalonių prisiminimų, – teigė N. Goštautaitė Midttun. – Šia liga sergančių žmonių artimieji dėkojo dabar labiau suprantantys ligonius.“

Norėjosi ištrūkti, jausmas – tarsi kažkas eina iš paskos, kažkas liečia, garsai galvoje, tamsos baimė, įdomumas, smagumas, žaidimas, jaučiau, tarsi kažkas lauks už kampo, orientacijos praradimas, pojūtis, kad kažkas filmuoja, prarasta laiko nuovoka, kai aplinkinis pasaulis atrodo mažiau svarbus ir aktualus, kai visą realybę užpildo pasinėrimas į savo pojūčius kvapai, garsai, nurodymai. Tai – tik dalis labirinte apsilankiusių sveikųjų įspūdžių. Į klausimą, kodėl užsidėjo ausines, daugelis atsakė – nes balsas liepė, ir ėmė juoktis supratę, ką pasakė.

Ne visi pastebėjo tą patį, ne visi pamatė užrašus „help“ (padėkit), „bitch“ (kalė), „error“ (klaida), ginklus, JAV vėliavą, akis, sąvaržėles, skaičius ar kitus užrašus bei piešinius. Kai kurie labirintą įveikė per 15 minučių, kiti – dvigubai ilgiau, kai kurie neiškentė, pakėlė užuolaidų kraštą ir išlindo pro apačią.

Norint stipresnio pojūčio, rekomenduojama nežiūrėti po kojomis, kur pažymėtas kelias, o eiti tiesiai ir ieškoti, braukiant rankomis tamsiomis ar šviesiomis, sunkiomis ar lengvomis užuolaidomis, aplink mirksint lemputėms ar kažką girdint tamsoje.

Reaguoja į komandas ir praranda orientaciją

„Įspūdis – didžiulis. Vaikščiodamas bandžiau įsivaizduoti žmogų, gyvenantį tokiame pasaulyje. Kai išties girdi nesamus garsus ir balsus, komandas, kurių klausai, kurioms paklūsti, matai keistą informaciją, kuri įdomi ir nesuvokiama, jautiesi kitaip. Vaizdai chaotiški, nelogiški, nesusiję. Uždara erdvė, tamsu. Ir kažkoks jausmas, stumiantis pirmyn, noras eiti toliau. Kitoks pasaulis, – dalijosi įspūdžiais iš labirinto išėjęs ekspertinės ir mokymų vedimo srities praktikas, konsultantas, lektorius Audrius Gruodis. – Ieškai kažko daugiau. Domino visos detalės. Nebesuvoki realybės, nes realybė jau kitokia ir čia. Praėjus paskutinį kambarį ir einant atgal, apėmė keistas jausmas, kad visgi nesinori palikti to, kas čia yra, nes tai – įdomu“.

Visi išgyvenimai labirinte žmogiški ir skirtingi. „Tik juos leidžiame sau pajusti arba ne. Vieni išsigąsta sutikę labirinte kitą žmogų, kitus baimina specialiai įelektrintos ir prie kūno priglundančios užuolaidos, treti kelis kartus iš eilės klausosi balso vėl užsidėti ausines, nors jose – tyla, ir reaguoja į paliepimus, dar kiti nepažįsta savęs veidrodėlyje ar nemato vaizdų, užrašų ir skaičių“, – pasakojo N. Goštautaitė Midttun.

Kai kurie labirinto lankytojai sutrinka, elgiasi keistai, kai kuriems labai sunku orientuotis, apsilankę vakare, įprastai eina dvigubai ilgiau. „Pabuvus labirinte matyti, kaip žmonėmis galima manipuliuoti, kaip sunku lanksčiai reaguoti į aplinką, keisti savo elgesį ir jausmus. Tai labai tiksliai padeda pajusti, kad sunkia psichikos liga sergančiam žmogui patarimas „susiimk“ yra visai neprasmingas. Jis ir taip deda daug pastangų bandydamas prisitaikyti aplinkoje. Įsivaizduokite, kad ligoniai gyvenime tarsi nuolat eina tuo labirintu. vis abejodami, kur tikroji realybė. Mūsų pojūčiai – galingas ginklas", – tęsė psichiatrė.

Įdomu tai, kad daugelis „Psichozės labirinte“ stengiasi išsilaikyti siaurame takelyje, eidami net pasisuka šonu, nors gali plačiau praskleisti užuolaidas ir eiti netrukdomai – labirintu važiavo ir žmogus, sėdintis neįgaliųjų vežimėlyje.

„Labai susikaustęs ar tamsos bijantis žmogus gali tarsi užblokuoti garsus, – pasakojo Nijolė ir prisiminė vieną labirinto lankytoją. – Jis džiaugėsi, kad galėjo pailsėti ir eiti tyloje. Po to pasitikslino, kodėl mes išjungėme garsus, nors viskas puikiai veikė. Įdomu tai, kad garsus jis girdėjo tik ausinėse, kur spengia tyla.“

„Psichozės labirinto“ atidarymas numatytas rugsėjo 9 d. 10 val. Vilniaus Dailės akademijoje (Malūnų g. 5.)

„Psichozės labirintas“ – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys, padedantis pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančių žmonių išgyvenimus. Tai simbolinis pasivaikščiojimas po psichoze sergančios mergaitės Jamie smegenis. „Eidami labirintu galite patys tai patirti, rinktis, kur nukreipti dėmesį, kaip patirti, kiek leisti vaizduotei jus užvaldyti“, – sako kūrinio autorė.

„Psichozės labirintas“ apkeliavo daugumą Europos šalių, o juo praėjo beveik 7000 žmonių.

Šiuo renginiu atidaromas Atviros psichiatrijos mėnuo. Tai laikotarpis tarp dviejų psichikos sveikatai svarbių tarptautinių dienų – Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos (rugsėjo 10 d.) ir Pasaulinės psichikos sveikatos dienos (spalio 10 d.), kuri Lietuvoje minima jau antrąjį dešimtmetį.

Tai antroji psichikos ligų ir jų gydymo stigmos mažinimo iniciatyva, pristatanti šiuolaikinės psichiatrijos pasiekimus, skatinanti laiku kreiptis tinkamos pagalbos. Visoje Lietuvoje vykstantys renginiai suteikia galimybę pažvelgti į šiuolaikinę psichiatriją, daugiau sužinoti apie psichiatrijoje taikomų metodų įvairovę. Atviros psichiatrijos mėnesio metu vyks paskaitos, atvirų durų dienos, kūrybinės dirbtuvės, konsultacijos spaudos konferencijos ir diskusijos.