Tamsa, balsai, blykčiojančios šviesos, skaičiai, nešvankūs žodžiai, keisti vaizdai, besiglaustančios užuolaidos, nupieštos akys, vaizdo kamera, smeigtukai, veidrodėlis ir begalinis noras pasiekti „Psichozės labirinto“ pabaigą.

Dabar suprato ligonius

Dvi savaites Vilniaus dailės akademijoje stovėjęs ir greitai į Australiją iškeliausiantis „Psichozės labirintas“ – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys. Ši olandės sukurta instaliacija – jos daktaro disertacijos darbas – padeda pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančiųjų išgyvenimus.

„Šiame labirinte vilkint baltais mediko chalatais siūloma keliauti po minčių kambarius – psichoze sergančios mergaitės Janie smegenis. Ir ne klausomės jos pasakojimo, bet patiriame, ką ji išgyvena. Taip galime priartėti prie supratimo, kaip pasikeičia sergančiojo realybė, ką jis jaučia, kaip sutrinka orientacija, aplinka ir pojūčiai, – kalbėjo šio projekto koordinatorė, VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė, psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun. – Visų mūsų aplinkoje yra psichikos ligomis sergančių žmonių – ar savo demencijos labirintais klaidžiojanti močiutė, ar kaimynas, mėtantis daiktus ir šaukiantis, kad jį kažkas persekioja, ar gatvėje keistai besielgiantis praeivis. Suprasti psichozę patiriantį žmogų svarbu ir specialistams, ir jo artimiesiems. Tada galime geriau padėti. Ši instaliacija padeda pajusti psichozei būdingus išgyvenimus, nors jos ir nesukelia.“

„Psichozės labirinte“ ne vienas žmogus neslėpė, kad dabar supranta, kaip jaučiasi ligoniai. Šią ligos patyrimo simuliaciją išbandė ne tik eiliniai smalsuoliai, bet ir medikai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Jonavos psichikos sveikatos dienos stacionaro ir centro, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir kitų įstaigų.

Nežiūrėti po kojomis

J. Kanary šį labirintą sukūrė po skaudžios patirties – kai nusižudė šizofrenija sirgusi jos brolio žmona, o pati menininkė suvokė, kad labai nedaug žinojo apie jos išgyvenimus. Ji pradėjo domėtis psichoze, susitiko su daugeliu šia liga sirgusių žmonių ir unikaliame kūrinyje perteikė tai, ką jie išgyvena.

Psichozės apimtas žmogus klaidžioja iškreiptos realybės labirinte. Sutrikęs, sunkiai atpažįstantis aplinką ir save, kitaip reaguojantis į aplinkos dirgiklius, pojūčius ir siūlomą pagalbą, neretai nejaučiantis, kur tikrovė, o kur – realybė? Tai gali būti vienišumo, išskyrimo iš bendruomenės patirtis.

„Labirinte apsilankę psichoze sirgę žmonės neslėpė, kad jiems kildavo nemalonių prisiminimų, – teigė N. Goštautaitė Midttun. – Šia liga sergančių žmonių artimieji dėkojo dabar labiau suprantantys ligonius.“

Norėjosi ištrūkti, jausmas – tarsi kažkas eina iš paskos, kažkas liečia, garsai galvoje, tamsos baimė, įdomumas, smagumas, žaidimas, jaučiau, tarsi kažkas lauks už kampo, orientacijos praradimas, pojūtis, kad kažkas filmuoja, prarasta laiko nuovoka, kai aplinkinis pasaulis atrodo mažiau svarbus ir aktualus, kai visą realybę užpildo pasinėrimas į savo pojūčius kvapai, garsai, nurodymai. Tai – tik dalis labirinte apsilankiusių sveikųjų įspūdžių. Į klausimą, kodėl užsidėjo ausines, daugelis atsakė – nes balsas liepė, ir ėmė juoktis supratę, ką pasakė.

Ne visi pastebėjo tą patį, ne visi pamatė užrašus „help“ (padėkit), „bitch“ (kalė), „error“ (klaida), ginklus, JAV vėliavą, akis, sąvaržėles, skaičius ar kitus užrašus bei piešinius. Kai kurie labirintą įveikė per 15 minučių, kiti – dvigubai ilgiau, kai kurie neiškentė, pakėlė užuolaidų kraštą ir išlindo pro apačią.

Norint stipresnio pojūčio, rekomenduojama nežiūrėti po kojomis, kur pažymėtas kelias, o eiti tiesiai ir ieškoti, braukiant rankomis tamsiomis ar šviesiomis, sunkiomis ar lengvomis užuolaidomis, aplink mirksint lemputėms ar kažką girdint tamsoje.

Reaguoja į komandas ir praranda orientaciją

„Įspūdis – didžiulis. Vaikščiodamas bandžiau įsivaizduoti žmogų, gyvenantį tokiame pasaulyje. Kai išties girdi nesamus garsus ir balsus, komandas, kurių klausai, kurioms paklūsti, matai keistą informaciją, kuri įdomi ir nesuvokiama, jautiesi kitaip. Vaizdai chaotiški, nelogiški, nesusiję. Uždara erdvė, tamsu. Ir kažkoks jausmas, stumiantis pirmyn, noras eiti toliau. Kitoks pasaulis, – dalijosi įspūdžiais iš labirinto išėjęs ekspertinės ir mokymų vedimo srities praktikas, konsultantas, lektorius Audrius Gruodis. – Ieškai kažko daugiau. Domino visos detalės. Nebesuvoki realybės, nes realybė jau kitokia ir čia. Praėjus paskutinį kambarį ir einant atgal, apėmė keistas jausmas, kad visgi nesinori palikti to, kas čia yra, nes tai – įdomu“.

Visi išgyvenimai labirinte žmogiški ir skirtingi. „Tik juos leidžiame sau pajusti arba ne. Vieni išsigąsta sutikę labirinte kitą žmogų, kitus baimina specialiai įelektrintos ir prie kūno priglundančios užuolaidos, treti kelis kartus iš eilės klausosi balso vėl užsidėti ausines, nors jose – tyla, ir reaguoja į paliepimus, dar kiti nepažįsta savęs veidrodėlyje ar nemato vaizdų, užrašų ir skaičių“, – pasakojo N. Goštautaitė Midttun.

Kai kurie labirinto lankytojai sutrinka, elgiasi keistai, kai kuriems labai sunku orientuotis, apsilankę vakare, įprastai eina dvigubai ilgiau. „Pabuvus labirinte matyti, kaip žmonėmis galima manipuliuoti, kaip sunku lanksčiai reaguoti į aplinką, keisti savo elgesį ir jausmus. Tai labai tiksliai padeda pajusti, kad sunkia psichikos liga sergančiam žmogui patarimas „susiimk“ yra visai neprasmingas. Jis ir taip deda daug pastangų bandydamas prisitaikyti aplinkoje. Įsivaizduokite, kad ligoniai gyvenime tarsi nuolat eina tuo labirintu. vis abejodami, kur tikroji realybė. Mūsų pojūčiai – galingas ginklas", – tęsė psichiatrė.

Įdomu tai, kad daugelis „Psichozės labirinte“ stengiasi išsilaikyti siaurame takelyje, eidami net pasisuka šonu, nors gali plačiau praskleisti užuolaidas ir eiti netrukdomai – labirintu važiavo ir žmogus, sėdintis neįgaliųjų vežimėlyje.

„Labai susikaustęs ar tamsos bijantis žmogus gali tarsi užblokuoti garsus, – pasakojo Nijolė ir prisiminė vieną labirinto lankytoją. – Jis džiaugėsi, kad galėjo pailsėti ir eiti tyloje. Po to pasitikslino, kodėl mes išjungėme garsus, nors viskas puikiai veikė. Įdomu tai, kad garsus jis girdėjo tik ausinėse, kur spengia tyla.“