Pokalbis su rašytoja – apie nuo žmogiškumo neatskiriamą meilės jausmą, tamsos neužgožiamą viltį ir laimingas pabaigas.

– „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ – ne pirmoji jūsų knyga, kurios pagrindinės veikėjos yra moterys. Kodėl dažnai atkreipiate dėmesį būtent į moterų vidinį pasaulį? Ar laikote save rašytoja feministe?

– Oi ne, tikrai nelaikau savęs rašytoja feministe. Net nežinau, ką tai reiškia. Pati savęs nededu ir nenoriu būti dedama į jokius rėmus. Tiesiog rašau apie tai, ką geriausiai žinau, kaip tuo metu jaučiu. Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mano romanuose pagrindinės veikėjos yra moterys. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Vyrų charakteriai yra ne mažiau reikšmingi. Nors jie, atrodytų, tik prašmėžuoja, tačiau visada labai ryškiai. Būtent jie, jų elgesys laužia romanų moterų gyvenimus į vieną ar kitą pusę. Pasidaro nebe taip akivaizdu, kas vis dėlto yra pagrindinis.

– Naujausioje knygoje aprašote įvairią meilę – skaudžią, pamokančią, beprotišką, suteikiančią vilties. Kas jums pačiai yra meilė? Kas yra meilė su laiminga pabaiga?

– Yra toks anekdotas. Mama sako vaikui: „Aš tave taip myliu, gyvybę paaukočiau.“ Vaikas atsako: „Puiku, bet aš noriu valgyti, gal gali padaryti?“ Mama: „Na, jau ne, valgyti pats pasidarysi.“ Tokia ta meilė – sudėtinga, nepaklūstanti jokiems logiškiems kriterijams. Kaip rūkas. Matai, jauti, kad yra, o apčiuopti negali. Laimingą pabaigą geriausiai apibūdino viena mano skaitytoja – jei po meilės istorijos likai gyvas, vadinasi, viskas baigėsi laimingai.

– Knygoje moterys laukia meilės, ją patiria, ja nusivilia. Jūsų požiūriu, kaip glaudžiai meilė susijusi su moteriškumu? Ar gali moteris nemylėti ir nelaukti meilės?

– Meilė susijusi ne su moteriškumu, o su žmogiškumu. Gebėjimas mylėti yra tai, kas skiria žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Žmogus negali nemylėti, arba bent jau nelaukti meilės. Tai niekaip nesusiję su lytimi.

Žodžiai patys lenda. Kūrybos procesas labai paprastas – atsisėdu ir rašau. Svarbu, kad niekas nieko tuo metu iš manęs nenorėtų.

– Baigėte istorijos bakalauro ir filosofijos magistro studijas, o savo rašytojos karjerą pradėjote nuo vadovėlių rašymo. Kaip pasukote prozos link? Kada supratote, kad norite rašyti romanus?

– Moksle sunku sukurti ką nors naujo. Tai gali tik genijai, o aš tokia nesu. Tačiau esu kūrybinga, ir tas kūrybiškumas natūraliai rado vietą, kur išsilieti. Tai nebuvo kognityvinis procesas – aš neieškojau, neplanavau, negalvojau, neapsisprendžiau. Tiesiog atsidariau kompiuterį ir rašiau tai, kas rašėsi. Visada taip darau. Rašau, kai rašosi, ir kas rašosi. Tekstų niekada netaisau ir neperrašinėju. Jie visi yra tokie iš pirmo karto. Kitaip man neišeina.

– Istorikės išsilavinimą prisiminėte rašydama romaną apie II a. aisčių gentis „Glesum“ (2018). Kiek savo filosofijos žinių panaudojate rašydama? Šiuo metu dirbate psichoterapeute, studijavote geštalto psichoterapijos kryptį. Ar psichoterapeutės patirtis naudinga rašant knygas? Galbūt ji padeda geriau suprasti romanų veikėjų vidinį pasaulį ir pasirinkimus?

– Omnia mea mecum porto – viską, ką turiu, nešuosi su savimi (Ciceronas). Viską atsinešu ir į rašymą. Viską. Kiekvieną siela, protu, širdimi ir kūnu pragyventą dieną.

– Kuri iš jūsų prozos knygų jums artimiausia? Kurią galbūt net būtų galima pavadinti turinčia autobiografinių bruožų?

– Mano knygos tikrai neautobiografinės. Tačiau visi veikėjai, absoliučiai visi, yra kažkuria prasme aš. Aš, kokia niekada nebuvau ir nebūsiu. Išgalvoti alter ego. Gal ne artimiausia, bet man reikšmingiausia mano knyga yra „Istorija kaip upė“. Ji rimčiausia, giliausia, sunkiausia. Man, kaip rašytojai, ji yra mano pats aukščiausias pasiekimas (kol kas).

– Nors nuo paauglystės gyvenate Vilniuje, vasaras leidžiate kaime, kur nuotoliniu būdu vedate psichoterapijos konsultacijas. Papasakokite apie gyvenimą toli nuo miesto triukšmo. Galbūt kūrybai kaimo ramybė kur kas palankesnė? Kaip apskritai atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Ar mieste, ar kaime aš vis tiek daug dirbu. Rašymui reikia ne tik ramybės, bet ir laiko, o jo kol kas nerandu. Kad ir kiek bandau prastumdyti darbus, hobiams laiko rasti nelabai pavyksta. Rašymas, švelniai pasakius, finansiškai nepelningas, todėl noriu ar nenoriu, tai, už ką gaunu pinigus, patenka į pirmą vietą. Tačiau labai noriu šią vasarą kažkiek parašyti. Žodžiai jau patys lenda. Kūrybos procesas labai paprastas – atsisėdu ir rašau. Svarbu, kad niekas nieko tuo metu iš manęs nenorėtų.

– Gerai sutariate su rašytoja Egle Frank, taip pat rašančia moteriškumo temomis. Ar turite daug draugų rašytojų? Kaip jums atrodo – Lietuvoje rašytojai labiau stengiasi vienas kitam padėti ir palaikyti, ar daugiau jaučiasi vienas kitam konkurentais?

– Su visais ir visomis gerai sutariu tol, kol neperžengia mano ribų. Jei peržengia, tiesiog pasakau, kas man nepatiko, ir vėl sutariu gerai. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje yra konkurencijos, pavydo. Tai visiškai normalu ir žmogiška. Tačiau visada gali pasirinkti, kaip elgtis, – žeminti kitus ar ramiai pripažinti, kad šįkart kitas buvo geresnis. Ir dirbti toliau. Konkurentai yra ne priešai, o mokytojai. Man atrodo daug prasmingiau iš pavydo ir kitų sunkių jausmų kylančią energiją nukreipti ne į nereikalingas kovas, o į rašymą. Įrodyk save per kūrybą, ir nereikės įrodinėti kitais būdais.

Bendrystės ir palaikymo tarp rašytojų yra daug daugiau nei konfliktų. Vyksta daug bendrų renginių, projektų. Tačiau konfliktas yra triukšmas, todėl gerai matyti ir girdėti. Bendrystės ramybė ne tokia pastebima, lyg ir nėra ko apie ją pasakyti. Yra, gera, ir tiek. Pabūni, įsikrauni, prisipildai, ir vėl atsiranda prasmės ir jėgų rašyti. Ir gyventi.

– Jūsų kūryboje daug skausmo, liūdesio. Vis dėlto, paliekate vietos ir vilčiai – knygą „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ netgi dedikavote Šviesai. Kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams? Ko norėtumėte, kad jie pasisemtų iš jūsų knygų?

– Kad ir kaip būtų sunku, visada yra šviesa. Galbūt tuo sunkiu momentu sunku ją pamatyti, galbūt iki jos ilgas kelias. Tačiau ji yra. Reikia tik pamatyti bent menkiausią žiburėlį, keltis, ir eiti. Jei nepavyksta net tai, bent jau žinoti ir tikėti, kad šviesa yra. Nes šviesa šviečia tamsoje ir tamsa jos neužgožė.

Antra istorija: Alkis

VYRAS:

Aš miręs. Kai buvau gyvas, buvau toks, kaip jūs. Visko norėjau, norėjau, norėjau. Jei nebenorėjau, išgerdavau vaistų ir vėl norėjau.

Aš miręs, bet to nesimato. Ir vaistai nebepadeda. Norėčiau ką nors pasakyti, bet neturiu ką. Žinau, ir jums taip būna, bet vis tiek kalbat. O aš nekalbu. Galėčiau, nesu nebylys, bet kiek žiojuos, tiek nieko, ir nors tu ką.

Dirbu archyve, darbas patogus ir nuobodus. Gali tylėti, kiek nori, nieko tai nejaudina. Atsisėdu, pasikrapštau kaktą, ir pirmyn. Vartau senus popierius, ieškodamas pats nežinau ko. Toks mano darbas. Kai paklausiau, ko turiu ieškoti, man tiesiai šviesiai pasakė – jei žinotume, nueitume ir pasiimtume, tavęs neprašytume. Tai va. Reikalingas tik tol, kol neradau, todėl nelabai ieškau. Vartau popieriukus, skaitinėju per dienų dienas, man nesunku.

Čia ir parūkau, labai atsargiai, bijau tas šiukšles, prakeiktus popiergalius sudegint. Jų čia krūvų krūvos. Didžiulė vertybė, žmonijos atmintis. Dėl išplėstos atminties žmogus tapo protingiausia būtybe. Gali jie tą atmintį susikišt į vieną vietą, kam dabar įdomu. Nenoriu savo praeities, o svetimos tuo labiau. Vis tiek vartalioju tuos popieriukus, dėlioju iš vienos krūvos į kitą. Prasmingai leidžiu laiką ir tiek, kaip ir milijonai kitų. Nieko išskirtinio.

Kartais čia ir miegu, tingiu vilktis namo, kur esu laukiamas. Kaip ir milijonai kitų. Nieko išskirtinio. Čia mano gyvenimas, vieta, kurioje miegu, mano kapas.

Turiu pripažinti, čia labai gražu. Freskomis ištapytos lubos, angelai ir šventieji tarp debesų, kur jiems ir vieta. Visi liūdnais ir skausmo perkreiptais veidais, iškart praeina noras būti šventuoju. Kai kurie susikibę už rankų, kiti, labiau kampuose, pavieniai. Padangių autsaideriai, debesijos nepritapėliai. Reiktų atsinešti kopėčias, dažų ir juos užpurkšti. Pertapyti juos į rožių sodą, vynuoges ar ką kita gražaus ir vertingo, kad akių nebadytų. Vieną dieną taip ir padarysiu. Tiksliai žinau, esu racionalus ir prognozuojamas.

Perverčiau dar vieną krūvą. Prikeverzota ranka, nežinia kokia kalba. Kituose segtuvuose bent piešinių būna, o čia – nieko. Tokius iškart sudeginčiau, tik vietą užima. Bažnytiniai gimusiųjų sąrašai. Gimė, mirė ir viso gero. Išnyko kaip dūmas (ne)blaškomas vėjo, ir koks skirtumas?

(...)

Pasikrapščiau kaktą. Užverčiau segtuvą. Garsiai. Kad plojau dangčiu, tai plojau. O kas man? Visi čia mirę, nieko nepažadinsi.

MOTERIS:

Visai gražus. Sėdžiu, nieko neveikiu, tik žiūriu į jį gal jau kokį pusvalandį. Mirksiu ilgomis blakstienomis. Ne sau, jam, bet nieko. Net galvos nepasuka, užsikuitęs tuose popiergaliuose. Nesenas, apie penkiasdešimt, tik apšepęs. Nesiprausęs, neišsilyginęs, nesusikišęs, nesiskutęs. Vis tiek gražus. Žilstelėję plaukai, didelės grubios rankos, bet akys mėlynos. Neįmanoma suprasti, koks ūgis, nes sėdi, ir dar susikūprinęs. Gal kai atsistos, paaiškės, kad kaip meška.

Šiurena popierius net akių nepakeldamas. Rimtas ir susikaupęs, retai tokius sutiksi. Matyt, žino, ko ieško, ir labai nori rasti. Va, vėl pervertė lapą, nervingai. Galėtų ramiau vartyti, dar perplėš. Nežinau, ar tokius senus dokumentus įmanoma suklijuoti. Kas sutrešę, tas sutrešę, per daug patampyk, ir galas. Galėtų vartyti ramiau. Nebent tai, ko jis ieško, yra pačiame lapo viduje, gal senovėje svarbiausias žinias įkišdavo tarp popieriaus plaušų. Nežinau.

Nežinau, ir nėra ko paklausti. Esu vieniša kaip pajūrio pušelė, tokia pat maža, stora ir pagyvenusi. Ir nieko – pasikedenu plaukus ir pirmyn. Pabandysiu prisijaukinti. Ne tokius prisijaukinau, įveiksiu ir šitą.

Sapnavau, kad esu Kiškis. Žvaigždynas Kiškis. Penkiasdešimt pirmas pagal dydį pietiniame pusrutulyje. Mano žvaigždelės – Arnebas ir Nihalas – švietė man kelią. Sapną interpretavau taip: visas žvaigždynas – tai aš. Atskiros žvaigždės – vėlgi aš. O kas daugiau? Kiek pati pasišviesi, tiek turėsi. Sapnas numatė man gražią ateitį su visais privalumais ir trūkumais bei skatino veikti, kaip kad potvyniai mus priverčia bėgti, o tuštuma – užpildyti.

Jaučiau, kad mano plyšius ir įtrūkimus užpildys šis kruopštus nevala. Tiesiog mačiau tai trečiąja akimi, kurios neturėjau. Širdis pasruvo džiaugsmu, smegenys plėtėsi ir plėtėsi. Reikia valdytis, suklydus nebebus kelio atgal.

Valdytis – nereiškia nieko neveikti. Dar nemačiau, kad kas nors sėdėdamas būtų ko nors sulaukęs. Pulk pirma. Bent žinosi, į ką atsitrenkei.

Įrašas užrašų knygelėje (Nr. 1):

Neatsargus. Kol kas nelįsti per daug arti.

VYRAS:

(...) Nemiegu. Kam man sapnai, galiu matyti ir nemiegodamas. Dienos lekia pro šalį kaip priešo kulkos. Gerai būtų kokią dantimis sugriebti, bet tam aš per senas. Ramu, gyvenimas jau niekada nebepasistūmės į priekį, kaip smėlio prikritęs ir visiems laikams užstrigęs amžinas variklis. Deja, meilė yra, tik ne visiems ir ne ilgą laiką. Pasaulis sudarytas iš žmonių, kurie negali man niekuo padėti. Aš tik senas namas, apaugęs vijokliais, kuriais lipa vabalai ir pelės, lenda į vidų, bet nieko neradę sprunka lauk. Jaučia, kur spąstai.

Prieš žengdami į tuštumą, nusivalykite kojas. Nebūtina visko suteršti. Vos čia įžengus durys užsitrenkia, nuo šiol čia bus jūsų ir mano namai.

MOTERIS:

Geresnės dienos dar nėra buvę. Pasidažiau lūpas rožiniu lūpdažiu, pasipuošiau, kuo galėjau, užsidėjau karūną (ne iš tikrųjų), ir pirmyn. Tas „kuo galėjau“ buvo šiek tiek per siauras ir veržė ties liemeniu. Nieko neatsitiks, iškentėsiu, dar niekas nuo tokių kančių nemirė.

Einu gatve, saulė į akis plieskia, apetitas gerėja. Nusiperku kavytės ir porą spurgų pakeliui, nesustodama, neturiu kada stoviniuoti ar plepėti. Einu vykdyt misiją. Sparčiai einu, gerai, kad kava uždengta. Žadėjau kitą spurgą pasilikti pietums, bet ką jau dabar padarysi. Kas dingo, tas dingo, nesugrąžinsi.

Trumpam stabteliu ir pasiryškinu lūpas. Nusišypsau pati sau. Tokia graži, kad net pradeda darytis bloga. Apkaltinu spurgas, pasitaisau karūną, vis dar bloga, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Minčių kontrolė. Einu ir kartoju „man pasiseks, aš laimėsiu, jei ne, tai bent būsiu antra“.

Atsargiai apsilaižau. Lūpos – mano ginklas. Kitas ginklas bus rašymo priemonės. Tik kur ta prakeikta parduotuvė? Būdavo čia, bet nebėra. Jokio pastovumo. Kaukšiu asfaltu toliau kaip tikra moteris ieškoti kitos. Visos juk negalėjo išnykti.

Pravėrus duris suskamba varpeliai. Einu pro juos į parduotuvės gilumą kuo greičiau, nesidairydama, dar ant galvos užkris. Pardavėja vejasi mane kiek įkabindama, suknelė gėlėta, plaukai oranžiniai, tikriausiai supainiojo dažų dėžutes. Mandagiai paklausia, gal aš žinau, ko ieškau. Žinau, kaip nežinosiu. Pradžiai – popieriaus. Gražaus laiškinio popieriaus.

Pardavėja nusitempia mane prie lentynos, prikrautos popierių popierėlių, ir iškart bruka rožinį. Nevisprotė. Ar mano amžiuje ant tokio popieriaus laiškus rašyti? Pasakau, kad esu jai neapsakomai dėkinga už pagalbą, bet dabar jau – ačiū, toliau rinksiuosi pati. Ir išsirenku. Kad jūs matytumėt, kokį gražų popierių! Baltut baltutėlį su sidabriniais krašteliais. Skirtą tik laiškams ir niekam kitam. Nesijaudinu, niekam kitam man jo ir nereikia.

Įtampa atslūgsta, viskas juda reikiamu greičiu ir pagal planą. Tiksliau, pagal svajones. Mano vyras sakydavo: „Planuok, o Dievas iš tavo planų juoksis.“ Nesu girdėjusi, kad Dievas juoktųsi iš svajonių. O kad juoktųsi iš planų, esu. Mano vyras planavo gyventi su manimi, kol mirtis mus išskirs, bet jo planas netikėtai sugriuvo, kai jis išėjo pas kitą. (...)

Vėl kaukšiu kaip tikra moteris šaligatviu, tik dabar kita kryptimi, į archyvą.

Šiandien jis dar gražesnis. Sėdi susikūprinęs prie stalo, didingai palinkęs prie rankraščių. Apsidairau. Parašyti tai parašyti, daug proto nereikia. Bet į kurį segtuvą dėti, kaip atspėti, kurį jis vartys pirmiausia? Veju abejones ir imuosi darbo. Išpakuoju popierių, atsuku rašiklį ir štai ką parašau:

„Atsiprašau, kad trukdau...“

Iškart suplėšau. Dar nieko nepadariau, o jau atsiprašinėju. Spėsiu vėliau.

Išsitraukiu naują lapą. Pagalvoju prieš rašydama. Jei taip gadinsiu lapus, vėl reiks pas tą nevisprotę eiti.

Parašau:

„Jūs nežinote, kas aš, bet kai sužinosite, tikrai nustebsite. Kad nepraleistumėte šios puikios progos, kviečiu jus puodeliui kavos. Lauksiu kasdien (bet ne ilgiau kaip savaitę), 14 valandą, itališkoje kavinėje kitoje gatvės pusėje. Su geriausiais linkėjimais, B.“

Darbas padarytas, liko smulkmena – tinkamai perduoti laišką. Ilgai sėdžiu ir laukiu, kol jis eis pasiimti kito segtuvo.

Siaubingai atsibodo. Kiek galima vartyti tuos pačius popierius? Pagaliau! Pasilenkiu, kad geriau matyčiau ir tiksliai įsidėmėčiau. Matau, iš kur jis paima segtuvą, jo vietoje lieka nedidelė tuštuma.

Kai vyras vėl ima kuistis popieriuose, prislenku tyliai ir paslaptingai, kaip tikra moteris, ištraukiau segtuvą, stovėjusį iškart po tuščio tarpo, įkišu savo laišką tarp popierių, palinkiu jam sėkmės, įkišu segtuvą atgal ir išeinu.

Įrašas užrašų knygelėje (Nr. 2):

Nieko neturiu. Išgyvensiu, esu įpratusi apsieiti ir su dar mažiau.

Ištrauka iš Rasos Aškinytės knygos „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

Kažkur visai neseniai skaičiau, kad lietuvių autorių knygos skaitomos ir perkamos vis geriau – jos, žinoma, nepasiveja verstinių, bet jau ir nebesivelka pačioje knygų ir autorių gurguolės uodegoje. Žinoma, šiuos rodiklius smarkiai pagerino vis gausėjanti populiarioji lietuvių literatūra – įvairėjantys meilės romanai ir romantiški pasakojimai (tiek istoriniai, tiek tradicinės pasakos apie emigracijoje susiradusias princą lietuves), ir vis didėjantis šių pasakojimų rašytojų būrys. O šie rašytojai, beje, elgiasi jau kaip Europos ir Vakarų rašytojai – keliauja po visą pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes, rengia skaitymus, susitikimus, turi aktyvias ir įdomias socialinių tinklų paskyras. Esama ir daugiau lietuvių literatūros populiarumo bangos priežasčių, bet norint plačiau jas svarstyti, reikėtų atskiro teksto, kito pasakojimo ir kitos laidos...

Rasa Aškinytė „Glesum“

Prie lietuvių literatūros populiarėjimo prisideda ir nedidelis būrelis talentingų ir drąsių eksperimentatorių – Undinė Radzevičiūtė, Valdas Papievis, Kęstutis Navakas, Rasa Aškinytė ir dar keletas kitų. Jie sugeba derinti pasakojimo universalumą su vietinėmis realijomis, pasakoti savaip, įdomiai, pagauliai. Jie rizikuoja išbandydami įvairiais pasakojimo formas ir žanrus, nesilaiko įsikibę siauro teksto supratimo.

Apie naujausią R. Aškinytės romaną „Glesum“ ir norėčiau pakalbėti. Iš filosofijos į literatūrą atėjusi R. Aškinytė yra keturių romanų autorė. „Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas“, – taip apie ją atsiliepia kritikė Emilija Visockaitė.

Prisipažinsiu, kad ankstesnius autorės romanus skaičiau gana sunkiai – labiau dėl asmeninių priežasčių: nesu abstraktokų romanų mėgėjas. O šį į rankas paėmiau visų pirma dėl hipnotizuojančio, tiesiogine ta žodžio prasme blizgančio ir žaižaruojančio viršelio. Juk žmogus nuo šarkos ar beždžionės skiriasi nedaug – jam tik duok ką nors blizgaus, švytinčio, mirgančio ar žėrinčio. Drąsus, žvaigždėtą nakties dangų primenantis viršelis.

Pats romanas – istorinis. Pasak pačios autorės, „romano veiksmas vyksta II–III a., ten, kur tuo metu plytėjo Nemuno žemupio kultūra vadinamos to meto gyventojų valdos“. Romane pasakojamas vienos aisčių genties gyvenimas – gentis verčiasi prekyba, gintaro eksportu į Romos imperiją, gyvena jie gana pasiturinčiai ir, kaip tiems laikams, sąlyginai taikiai.

Bet autorė labiau susitelkia į vidinį, socialinį tos genties gyvenimą, kasdienybę, pasakoja kelių moterų likimą. Tiesa, šiek tek žvilgtelima ir į to meto Romos imperijos miesto aplinką, papročius. Pasakodama apie tuos laikus autorė kuria išgrynintą istorinę erdvę, kurioje istorinių faktų pateikiama tik tiek kiek reikia – pasakojimo aplinkai ir koloritui sukurti.

Pati R. Aškinytė šiek tiek žaidžia šia erdve, interviu 15min.lt teigdama, kad „siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo“, o romano epigrafe įrašydama: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“

E. Visockaitė, kalbėdama apie vieną iš autorės romanų, yra pasakiusi: „Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį.“ Tad ir šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“.

Šiek tiek pasakiška yra ir genties vado Gondo pasigauta ir parsivesta moteris Glesum (lot. „gintaras“) – nekalbanti, besiskirianti išvaizda nuo kitų moterų. Per bendravimą ir elgesį su ja atsiskleidžia ir likusieji romano veikėjai – išdidi, godi vado žmona Selija, ištikimas sargas ir buvęs karys Kernius, genties vado sūnus Bentis.

R. Aškinytė šioje knygoje atsiskleidžia kaip puiki pasakotoja – taupūs, tikslūs sakiniai, skaidrus pasakojimas, sausokas, kiek sarkastiškas humoras. Šis humoras nėra lengvai pastebimas, bet jis apsaugo romaną nuo patoso, sentimentalumo, įvairių lyrinių nukrypimų ir kitų lietuviškos prozos blogybių.

Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą (jis ypač ryškus dviejuose – romaną atveriančiuose ir užveriančiuose skyriuose). Toks pasakojimo tonas lengviau įtraukia skaitytoją į genties kasdienybę, bet kartu ir tarsi pakylėja virš jos, leidžia pabūti ir stebėtoju.

Romano turinys sudėliotas į 7 dalis pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, kiekvienoje dalyje – septyni skyriai. Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį.

„Skaitytojai ir kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi“, – interviu 15min.lt sako autorė. Tiesą sakant ir aš neatsispyriau šiam kritikų mėgstamam žaidimui ir pabandžiau bent jau sau apsibrėžti tą prasmių  lauką ir kontekstą kuriame man šis romanas „skamba“.

Visų pirma „Glesum“ man siejasi su 1985 metais išleista orientalisto Romulado Neimanto istorine nuotykių apysaka „Gintaro kelias“. Joje autorius, remdamasis istorijos duomenimis, pasakoja apie Baltijos gintarą, jo atsiradimą ir plitimą pasaulyje, senovės gentis. Tai buvo viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų, todėl ir „Glesum“ visų pirma perskaičiau kaip gilesnę, subtilesnę, meniškesnę, dabartiniam man tinkančią ir kalbančią šios knygos versiją.

Pastaraisiais metais tokius alegorinius į tolimą praeitį (viduramžius ar dar senesnius laikus) perkeltus romanus yra pamėgę anglakalbiai rašytojai. Todėl skaitant „Glesum“ prisimeni ir anglų rašytojo Jimo Crace`o romaną „Derlius“ („The Harvest“) ir anglo Paulo Kingsnortho neseniai pasirodžiusį romaną „The Wake“ („Budynės“), kuriame veiksmas vyksta po 1066 m., normanams nukariavus Angliją. Ir netgi australės Hannah Kent šiemet lietuviškai pasirodžiusį romaną „Paskutinės apeigos“.  Visuose juose parodomas senovės arba izoliuotų bendruomenių gyvenimas, pabrėžiamas socialinis lygmuo, bandomas aprašyti žmogaus vidiniai pokyčiai, bendruomenės ir individo santykis.

Tai, kad knyga kelia tiek asociacijų ir yra taip susaistyta (bent jau mano galvoje) su tiek įvairių skirtingų autorių yra jos ir jos autorės stiprybė. Tikiuosi, šis universalus pasakojimas susilauks sėkmės.

Eugenijus Ališanka „Empedoklio batas“

Šiek tiek kitokios kelionės ir kitos erdvės atsiveria ketvirtoje E. Ališankos esė knygoje „Empedoklio batas“. Pats autorius gana drąsiai lygina savo rinkinį su „Odisėja“, (cituoju iš „Lietuvos žinių“ straipsnio): „Tai iš tiesų savotiška „Odisėjos“ versija. Rašiau nepaisydamas tekstų vientisumo, tačiau jo knygai netrūksta. Iš teksto į tekstą mane nuolat lydėjo pagrindiniai motyvai. Knygos branduolys siejasi su kelionės archetipu, esmine žmogaus būsena.“

Knyga turi ir paantraštę – „tolimųjų reisų esė“. Ta paantraštė šiek tiek dvelkia privalomu keliavimu (gal nesąmoningai), nes primena sekinantį tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų darbą. Šioks toks ištęstumas ir kelionės nuobodulys justi ir šios esė knygos tekstuose.

Trečioje E. Ališankos esė knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ buvo daugiau praeities ir vietinės geografijos ar psichogeografijos. Autorius pasakojo apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystę, apie Vilnių, na, ir šiek tiek apie kelionės.

„Empedoklio bate“ autorius lyg ir labiau reflektuoja save dabartinį, rašantįjį, kvestionuoja rašymo tikslą, paskirtį, dvejoja ir stengiasi apčiuopti savo vietą literatūroje ir rašytojų lauke. Visa tai, žinoma, stengiamasi daryti ne prikišamai – vis pasišaipant iš savęs ir kitų, kuriant distanciją, atsiribojant. Tik tiesa, apie tai kalbantis įvadinis knygos tekstas „Pats geriausias tekstas“ dvelkia šiokiu tokiu neryžtingumu. Labai stengiamasi išlikti sąžiningam su savimi ir su skaitytoju. Tik ar rašant tai įmanoma, ar verta? Toks savo virtuvės spintelių griozdimas primena koketavimą. „Gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą? Bet aš pažįstu autorių, ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.“

Antrajame nedideliame esė „Apie keliaujančius rašytojus“ daroma savotiška sėsliųjų ir keliaujančiųjų rašytojų takoskyra. Pasak autoriaus, kalbos nebeišmaitinami šiuolaikiniai rašytojai arba „kalbaknisiai“ virsta klajokliais. Tai tikrai geras esė, užkabinantis rašytojo buvimo tėvynėje ir pasaulyje problematiką, nagrinėjantis priverstinio ir savanoriško susvetimėjimo, iš(si)trėmimo sąvokas. Ir, žinoma, teigiantis, kad pirminė rašytojo tėvynė yra kalba.

Patį knygos viduriuką užima keletas gana amorfiškų, beveik dienoraštinių kelionėms ir rašymui skirtų tekstų. Galima nujausti, kad dalis jų parašyta išvažiavus į kokią nors kūrybinę stipendiją Europoje (Vienoje, Berlyne, ar kitame mieste). Tos vietovės tekste juntamos, jas stengiamasi įprasminti, autoriaus akis pastabi, tik gal (ir čia vėl klausimas – sąmoningai ar ne), nėra tokia sufokusuota ir imli detalėms bei veidams kaip, tarkim, Rolando Rastausko. Skaitant šiuos tekstus jau reikia kliautis ne kokiu nors siužetu, įvykiu ar konkrečiomis detalėmis, o tiesiog sekti, kur nuves svinguojantis autoriaus sakinys.

E. Ališankos tekstas, jei jau vartojame kelionės metaforas, primena važiavimą kur akys mato – autorius veria tekstą ant kalbos, frazių keliamų asociacijų siūlo, žaidimas žodžiais, netikėtas sąskambis gali nukreipti pasakojimą kitu keliu, žvyrkeliu ar net šunkeliu.

Iš šių esė galbūt įdomiausia – meditatyvinė kelionė per autoriaus mylimą Lenkiją, pavadinta „Lenkiškas nusikaltimas“. „Mano Dakaras yra Lenkija“, – rašo autorius. Vairavimas ir rašymas, Lenkija iš rašytojo-vairuotojo perspektyvos: gerai pažįstama ir vis iš naujo permąstoma, didžiulė šalis, kurią mes tik apsimetam pažįstantys, turbūt tokie motyvai iškyla skaitant šį esė.

Įdomiausias knygoje man – ilgiausias „Empedoklio bato“ tekstas „Hakuna Matata“. Jo siužetas lyg ir paprastas – turistinė kelionė į Tanzaniją. Tačiau ta kelionė tampa labai įdomia paskata apsvarstyti keletą dalykų.

„Jų laukia mažų baimių rinkinys“, „šioje kelionėje baimės imbieras užmuša jo pykčio bakterijas“  - tokių citatų esė apie Afriką esama ir daugiau. Autoriui baimė – svetimo žemyno, bendravimo, įsitraukimo į nepažįstamą tikrovės audinį – tampa iš vienos pusės kliūtimi, kurią lyg ir reiktų nugalėti, o iš kitos pusės – savotišku prieskoniu, aštrinančiu gyvenimo, suvokimo pojūtį. Tik bijodamas, jausdamas pavojų, esi gyvas.

„Ar gali du žmonės jausti tą patį?“ – esė vis klausia autorius. Per visą „Hakuna Matata“ tekstą eina ryški vyro ir moters santykių gija. Kaip vyras ir moteris skirtingai suvokia pasaulį, kas jų suvokime sutampa, o kas ne, kiek ilgą laiką gyvendami kartu jie gali pažinti ir pažino vienas kitą, kaip laikui bėgant keičiasi meilė ir santykiai? Visus šiuos klausimus bendra kelionė paaštrina, lyg ir nusitrynę kampai vėl išryškėja, lyg ir tas pats žmogus atsiskleidžia netikėta arba primiršta puse. Kelionė kaip vanduo, kuris nuplauna kasdienio gyvenimo apnašas.

Beje, visas tekstas į savotiškus skyrelius ar dalis suskirstytas Ernesto Hemingway`aus kūrinių „Žaliosios Afrikos kalvos“ ir „Kilimandžaro sniegynai“ citatomis. Taip E. Ališankos tekstas tampa ir šiuolaikišku E. Hemingway`aus teksto komentaru ir jo permąstymu, ir pa(si)tikrinimu kiek rašytojo tekstas apskritai atitinką egzotišką tikrovę, kiek ją meluoja, kiek pagražina.

Šie visi minėtieji sluoksniai (jau nekalbant apie tradicinį kelioninį, egzotiškosios Afrikos apvalkalą) susideda į tikrai skanų, daugialypį tekstą, įdomų dar ir tuo, kad apie Afrikos žemyną, jo magiją ir trauką rašė labai nedaug lietuvių autorių.

Beje, manau, kad šiuos metus literatūroje galima skelbti ir E. Ališankos metais. Be jau aptartos esė knygos, pasirodė septintoji jo poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, be to, tikiuosi, jau šiais metais bus išleista ir jo sudaryta bei išversta vieno garsiausių lenkų ir Europos poetų Tadeuszo Różewicziaus poezijos rinktinė – labai mums reikalinga ir bent jau mano – labai laukiama.

Glesum (lot. „gintaras“) – genties moteris, motina, atsiduodanti ir pasiduodanti, pareiginga ir aistringa, valinga ir žvaigždžių vedina, taip, kaip aisčiams įprasta. Romano veiksmas vyksta II a. tuometinėse aisčių žemėse.

Autorės stiliui būdingi paradoksai, „sveikas“ humoras, filosofinis „pamušalas“, vizuali, poetiška kalba.

Anot Emilijos Visockaitės, „lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas.“

„Glesum“ ištrauka

1. Sniegas

Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.

Moteris buvo visiškai viena. Juto, kad aplink nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą.

Namai toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti. Rasti kitus buvo gyvybiškai būtina, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Buvo alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį.

Aplink nebuvo nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji uodė orą, pritvinkusį agresijos.

Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Kaip ir jos gyvenimas.

Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti vilkui tiesiai į akis, iš alsavimo ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis.

Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Moteris matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma.

Moteris nuo žemės pakėlė didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka, iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui.

Snigo vis labiau.

Geriausia 2014 metų knyga skaitytojai išrinko Rasos Aškinytės romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.

Geriausia praėjusių metų poezijos knyga tapo Vytauto Stankaus leidinys „Iš veidrodžio, už“, geriausia knyga paaugliams – Vytauto Račicko apysaka „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“, geriausia knyga vaikams – Danguolės Kandrotienės apysaka-pasaka „Spintos istorijos“, pranešė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Metų knygos rinkimai vyksta nuo 2005-ųjų. Prieš dešimt metų rinkta tik knyga suaugusiesiems, o šiemet skaitytojai iš ekspertų pasiūlytų knygų balsuodami rinko Metų knygas keturiose kategorijose: suaugusiųjų, poezijos, paauglių ir vaikų.

Skaitytojams pasiūlyta dvidešimt kūrinių – kiekvienoje kategorijoje po penkias knygas. Akcijoje dalyvaujančios knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2013-ųjų rugsėjo 1-osios iki 2014-ųjų rugpjūčio 31-osios.

Balsuoti buvo galima Metų knygos rinkimų interneto svetainėje, siųsti laiškus elektroniniu bei paprastu paštu. Šiemet už Metų knygas balsavo 26 tūkst. 32 skaitytojai.

Laureatai bus apdovanoti sekmadienį Vilniaus knygų mugėje.