„Žmogus negali nemylėti, arba bent jau nelaukti meilės“, – įsitikinusi rašytoja Rasa Aškinytė. Naujausios jos knygos „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022) pagrindinė tema yra būtent meilė – skausminga, sudėtinga, bet įkvepianti vilties.

Pokalbis su rašytoja – apie nuo žmogiškumo neatskiriamą meilės jausmą, tamsos neužgožiamą viltį ir laimingas pabaigas.

– „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ – ne pirmoji jūsų knyga, kurios pagrindinės veikėjos yra moterys. Kodėl dažnai atkreipiate dėmesį būtent į moterų vidinį pasaulį? Ar laikote save rašytoja feministe?

– Oi ne, tikrai nelaikau savęs rašytoja feministe. Net nežinau, ką tai reiškia. Pati savęs nededu ir nenoriu būti dedama į jokius rėmus. Tiesiog rašau apie tai, ką geriausiai žinau, kaip tuo metu jaučiu. Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mano romanuose pagrindinės veikėjos yra moterys. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Vyrų charakteriai yra ne mažiau reikšmingi. Nors jie, atrodytų, tik prašmėžuoja, tačiau visada labai ryškiai. Būtent jie, jų elgesys laužia romanų moterų gyvenimus į vieną ar kitą pusę. Pasidaro nebe taip akivaizdu, kas vis dėlto yra pagrindinis.

– Naujausioje knygoje aprašote įvairią meilę – skaudžią, pamokančią, beprotišką, suteikiančią vilties. Kas jums pačiai yra meilė? Kas yra meilė su laiminga pabaiga?

– Yra toks anekdotas. Mama sako vaikui: „Aš tave taip myliu, gyvybę paaukočiau.“ Vaikas atsako: „Puiku, bet aš noriu valgyti, gal gali padaryti?“ Mama: „Na, jau ne, valgyti pats pasidarysi.“ Tokia ta meilė – sudėtinga, nepaklūstanti jokiems logiškiems kriterijams. Kaip rūkas. Matai, jauti, kad yra, o apčiuopti negali. Laimingą pabaigą geriausiai apibūdino viena mano skaitytoja – jei po meilės istorijos likai gyvas, vadinasi, viskas baigėsi laimingai.

– Knygoje moterys laukia meilės, ją patiria, ja nusivilia. Jūsų požiūriu, kaip glaudžiai meilė susijusi su moteriškumu? Ar gali moteris nemylėti ir nelaukti meilės?

– Meilė susijusi ne su moteriškumu, o su žmogiškumu. Gebėjimas mylėti yra tai, kas skiria žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Žmogus negali nemylėti, arba bent jau nelaukti meilės. Tai niekaip nesusiję su lytimi.

Žodžiai patys lenda. Kūrybos procesas labai paprastas – atsisėdu ir rašau. Svarbu, kad niekas nieko tuo metu iš manęs nenorėtų.

– Baigėte istorijos bakalauro ir filosofijos magistro studijas, o savo rašytojos karjerą pradėjote nuo vadovėlių rašymo. Kaip pasukote prozos link? Kada supratote, kad norite rašyti romanus?

– Moksle sunku sukurti ką nors naujo. Tai gali tik genijai, o aš tokia nesu. Tačiau esu kūrybinga, ir tas kūrybiškumas natūraliai rado vietą, kur išsilieti. Tai nebuvo kognityvinis procesas – aš neieškojau, neplanavau, negalvojau, neapsisprendžiau. Tiesiog atsidariau kompiuterį ir rašiau tai, kas rašėsi. Visada taip darau. Rašau, kai rašosi, ir kas rašosi. Tekstų niekada netaisau ir neperrašinėju. Jie visi yra tokie iš pirmo karto. Kitaip man neišeina.

– Istorikės išsilavinimą prisiminėte rašydama romaną apie II a. aisčių gentis „Glesum“ (2018). Kiek savo filosofijos žinių panaudojate rašydama? Šiuo metu dirbate psichoterapeute, studijavote geštalto psichoterapijos kryptį. Ar psichoterapeutės patirtis naudinga rašant knygas? Galbūt ji padeda geriau suprasti romanų veikėjų vidinį pasaulį ir pasirinkimus?

– Omnia mea mecum porto – viską, ką turiu, nešuosi su savimi (Ciceronas). Viską atsinešu ir į rašymą. Viską. Kiekvieną siela, protu, širdimi ir kūnu pragyventą dieną.

– Kuri iš jūsų prozos knygų jums artimiausia? Kurią galbūt net būtų galima pavadinti turinčia autobiografinių bruožų?

– Mano knygos tikrai neautobiografinės. Tačiau visi veikėjai, absoliučiai visi, yra kažkuria prasme aš. Aš, kokia niekada nebuvau ir nebūsiu. Išgalvoti alter ego. Gal ne artimiausia, bet man reikšmingiausia mano knyga yra „Istorija kaip upė“. Ji rimčiausia, giliausia, sunkiausia. Man, kaip rašytojai, ji yra mano pats aukščiausias pasiekimas (kol kas).

– Nors nuo paauglystės gyvenate Vilniuje, vasaras leidžiate kaime, kur nuotoliniu būdu vedate psichoterapijos konsultacijas. Papasakokite apie gyvenimą toli nuo miesto triukšmo. Galbūt kūrybai kaimo ramybė kur kas palankesnė? Kaip apskritai atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Ar mieste, ar kaime aš vis tiek daug dirbu. Rašymui reikia ne tik ramybės, bet ir laiko, o jo kol kas nerandu. Kad ir kiek bandau prastumdyti darbus, hobiams laiko rasti nelabai pavyksta. Rašymas, švelniai pasakius, finansiškai nepelningas, todėl noriu ar nenoriu, tai, už ką gaunu pinigus, patenka į pirmą vietą. Tačiau labai noriu šią vasarą kažkiek parašyti. Žodžiai jau patys lenda. Kūrybos procesas labai paprastas – atsisėdu ir rašau. Svarbu, kad niekas nieko tuo metu iš manęs nenorėtų.

– Gerai sutariate su rašytoja Egle Frank, taip pat rašančia moteriškumo temomis. Ar turite daug draugų rašytojų? Kaip jums atrodo – Lietuvoje rašytojai labiau stengiasi vienas kitam padėti ir palaikyti, ar daugiau jaučiasi vienas kitam konkurentais?

– Su visais ir visomis gerai sutariu tol, kol neperžengia mano ribų. Jei peržengia, tiesiog pasakau, kas man nepatiko, ir vėl sutariu gerai. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje yra konkurencijos, pavydo. Tai visiškai normalu ir žmogiška. Tačiau visada gali pasirinkti, kaip elgtis, – žeminti kitus ar ramiai pripažinti, kad šįkart kitas buvo geresnis. Ir dirbti toliau. Konkurentai yra ne priešai, o mokytojai. Man atrodo daug prasmingiau iš pavydo ir kitų sunkių jausmų kylančią energiją nukreipti ne į nereikalingas kovas, o į rašymą. Įrodyk save per kūrybą, ir nereikės įrodinėti kitais būdais.

Bendrystės ir palaikymo tarp rašytojų yra daug daugiau nei konfliktų. Vyksta daug bendrų renginių, projektų. Tačiau konfliktas yra triukšmas, todėl gerai matyti ir girdėti. Bendrystės ramybė ne tokia pastebima, lyg ir nėra ko apie ją pasakyti. Yra, gera, ir tiek. Pabūni, įsikrauni, prisipildai, ir vėl atsiranda prasmės ir jėgų rašyti. Ir gyventi.

– Jūsų kūryboje daug skausmo, liūdesio. Vis dėlto, paliekate vietos ir vilčiai – knygą „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ netgi dedikavote Šviesai. Kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams? Ko norėtumėte, kad jie pasisemtų iš jūsų knygų?

– Kad ir kaip būtų sunku, visada yra šviesa. Galbūt tuo sunkiu momentu sunku ją pamatyti, galbūt iki jos ilgas kelias. Tačiau ji yra. Reikia tik pamatyti bent menkiausią žiburėlį, keltis, ir eiti. Jei nepavyksta net tai, bent jau žinoti ir tikėti, kad šviesa yra. Nes šviesa šviečia tamsoje ir tamsa jos neužgožė.

Antra istorija: Alkis

VYRAS:

Aš miręs. Kai buvau gyvas, buvau toks, kaip jūs. Visko norėjau, norėjau, norėjau. Jei nebenorėjau, išgerdavau vaistų ir vėl norėjau.

Aš miręs, bet to nesimato. Ir vaistai nebepadeda. Norėčiau ką nors pasakyti, bet neturiu ką. Žinau, ir jums taip būna, bet vis tiek kalbat. O aš nekalbu. Galėčiau, nesu nebylys, bet kiek žiojuos, tiek nieko, ir nors tu ką.

Dirbu archyve, darbas patogus ir nuobodus. Gali tylėti, kiek nori, nieko tai nejaudina. Atsisėdu, pasikrapštau kaktą, ir pirmyn. Vartau senus popierius, ieškodamas pats nežinau ko. Toks mano darbas. Kai paklausiau, ko turiu ieškoti, man tiesiai šviesiai pasakė – jei žinotume, nueitume ir pasiimtume, tavęs neprašytume. Tai va. Reikalingas tik tol, kol neradau, todėl nelabai ieškau. Vartau popieriukus, skaitinėju per dienų dienas, man nesunku.

Čia ir parūkau, labai atsargiai, bijau tas šiukšles, prakeiktus popiergalius sudegint. Jų čia krūvų krūvos. Didžiulė vertybė, žmonijos atmintis. Dėl išplėstos atminties žmogus tapo protingiausia būtybe. Gali jie tą atmintį susikišt į vieną vietą, kam dabar įdomu. Nenoriu savo praeities, o svetimos tuo labiau. Vis tiek vartalioju tuos popieriukus, dėlioju iš vienos krūvos į kitą. Prasmingai leidžiu laiką ir tiek, kaip ir milijonai kitų. Nieko išskirtinio.

Kartais čia ir miegu, tingiu vilktis namo, kur esu laukiamas. Kaip ir milijonai kitų. Nieko išskirtinio. Čia mano gyvenimas, vieta, kurioje miegu, mano kapas.

Turiu pripažinti, čia labai gražu. Freskomis ištapytos lubos, angelai ir šventieji tarp debesų, kur jiems ir vieta. Visi liūdnais ir skausmo perkreiptais veidais, iškart praeina noras būti šventuoju. Kai kurie susikibę už rankų, kiti, labiau kampuose, pavieniai. Padangių autsaideriai, debesijos nepritapėliai. Reiktų atsinešti kopėčias, dažų ir juos užpurkšti. Pertapyti juos į rožių sodą, vynuoges ar ką kita gražaus ir vertingo, kad akių nebadytų. Vieną dieną taip ir padarysiu. Tiksliai žinau, esu racionalus ir prognozuojamas.

Perverčiau dar vieną krūvą. Prikeverzota ranka, nežinia kokia kalba. Kituose segtuvuose bent piešinių būna, o čia – nieko. Tokius iškart sudeginčiau, tik vietą užima. Bažnytiniai gimusiųjų sąrašai. Gimė, mirė ir viso gero. Išnyko kaip dūmas (ne)blaškomas vėjo, ir koks skirtumas?

(...)

Pasikrapščiau kaktą. Užverčiau segtuvą. Garsiai. Kad plojau dangčiu, tai plojau. O kas man? Visi čia mirę, nieko nepažadinsi.

MOTERIS:

Visai gražus. Sėdžiu, nieko neveikiu, tik žiūriu į jį gal jau kokį pusvalandį. Mirksiu ilgomis blakstienomis. Ne sau, jam, bet nieko. Net galvos nepasuka, užsikuitęs tuose popiergaliuose. Nesenas, apie penkiasdešimt, tik apšepęs. Nesiprausęs, neišsilyginęs, nesusikišęs, nesiskutęs. Vis tiek gražus. Žilstelėję plaukai, didelės grubios rankos, bet akys mėlynos. Neįmanoma suprasti, koks ūgis, nes sėdi, ir dar susikūprinęs. Gal kai atsistos, paaiškės, kad kaip meška.

Šiurena popierius net akių nepakeldamas. Rimtas ir susikaupęs, retai tokius sutiksi. Matyt, žino, ko ieško, ir labai nori rasti. Va, vėl pervertė lapą, nervingai. Galėtų ramiau vartyti, dar perplėš. Nežinau, ar tokius senus dokumentus įmanoma suklijuoti. Kas sutrešę, tas sutrešę, per daug patampyk, ir galas. Galėtų vartyti ramiau. Nebent tai, ko jis ieško, yra pačiame lapo viduje, gal senovėje svarbiausias žinias įkišdavo tarp popieriaus plaušų. Nežinau.

Nežinau, ir nėra ko paklausti. Esu vieniša kaip pajūrio pušelė, tokia pat maža, stora ir pagyvenusi. Ir nieko – pasikedenu plaukus ir pirmyn. Pabandysiu prisijaukinti. Ne tokius prisijaukinau, įveiksiu ir šitą.

Sapnavau, kad esu Kiškis. Žvaigždynas Kiškis. Penkiasdešimt pirmas pagal dydį pietiniame pusrutulyje. Mano žvaigždelės – Arnebas ir Nihalas – švietė man kelią. Sapną interpretavau taip: visas žvaigždynas – tai aš. Atskiros žvaigždės – vėlgi aš. O kas daugiau? Kiek pati pasišviesi, tiek turėsi. Sapnas numatė man gražią ateitį su visais privalumais ir trūkumais bei skatino veikti, kaip kad potvyniai mus priverčia bėgti, o tuštuma – užpildyti.

Jaučiau, kad mano plyšius ir įtrūkimus užpildys šis kruopštus nevala. Tiesiog mačiau tai trečiąja akimi, kurios neturėjau. Širdis pasruvo džiaugsmu, smegenys plėtėsi ir plėtėsi. Reikia valdytis, suklydus nebebus kelio atgal.

Valdytis – nereiškia nieko neveikti. Dar nemačiau, kad kas nors sėdėdamas būtų ko nors sulaukęs. Pulk pirma. Bent žinosi, į ką atsitrenkei.

Įrašas užrašų knygelėje (Nr. 1):

Neatsargus. Kol kas nelįsti per daug arti.

VYRAS:

(...) Nemiegu. Kam man sapnai, galiu matyti ir nemiegodamas. Dienos lekia pro šalį kaip priešo kulkos. Gerai būtų kokią dantimis sugriebti, bet tam aš per senas. Ramu, gyvenimas jau niekada nebepasistūmės į priekį, kaip smėlio prikritęs ir visiems laikams užstrigęs amžinas variklis. Deja, meilė yra, tik ne visiems ir ne ilgą laiką. Pasaulis sudarytas iš žmonių, kurie negali man niekuo padėti. Aš tik senas namas, apaugęs vijokliais, kuriais lipa vabalai ir pelės, lenda į vidų, bet nieko neradę sprunka lauk. Jaučia, kur spąstai.

Prieš žengdami į tuštumą, nusivalykite kojas. Nebūtina visko suteršti. Vos čia įžengus durys užsitrenkia, nuo šiol čia bus jūsų ir mano namai.

MOTERIS:

Geresnės dienos dar nėra buvę. Pasidažiau lūpas rožiniu lūpdažiu, pasipuošiau, kuo galėjau, užsidėjau karūną (ne iš tikrųjų), ir pirmyn. Tas „kuo galėjau“ buvo šiek tiek per siauras ir veržė ties liemeniu. Nieko neatsitiks, iškentėsiu, dar niekas nuo tokių kančių nemirė.

Einu gatve, saulė į akis plieskia, apetitas gerėja. Nusiperku kavytės ir porą spurgų pakeliui, nesustodama, neturiu kada stoviniuoti ar plepėti. Einu vykdyt misiją. Sparčiai einu, gerai, kad kava uždengta. Žadėjau kitą spurgą pasilikti pietums, bet ką jau dabar padarysi. Kas dingo, tas dingo, nesugrąžinsi.

Trumpam stabteliu ir pasiryškinu lūpas. Nusišypsau pati sau. Tokia graži, kad net pradeda darytis bloga. Apkaltinu spurgas, pasitaisau karūną, vis dar bloga, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Minčių kontrolė. Einu ir kartoju „man pasiseks, aš laimėsiu, jei ne, tai bent būsiu antra“.

Atsargiai apsilaižau. Lūpos – mano ginklas. Kitas ginklas bus rašymo priemonės. Tik kur ta prakeikta parduotuvė? Būdavo čia, bet nebėra. Jokio pastovumo. Kaukšiu asfaltu toliau kaip tikra moteris ieškoti kitos. Visos juk negalėjo išnykti.

Pravėrus duris suskamba varpeliai. Einu pro juos į parduotuvės gilumą kuo greičiau, nesidairydama, dar ant galvos užkris. Pardavėja vejasi mane kiek įkabindama, suknelė gėlėta, plaukai oranžiniai, tikriausiai supainiojo dažų dėžutes. Mandagiai paklausia, gal aš žinau, ko ieškau. Žinau, kaip nežinosiu. Pradžiai – popieriaus. Gražaus laiškinio popieriaus.

Pardavėja nusitempia mane prie lentynos, prikrautos popierių popierėlių, ir iškart bruka rožinį. Nevisprotė. Ar mano amžiuje ant tokio popieriaus laiškus rašyti? Pasakau, kad esu jai neapsakomai dėkinga už pagalbą, bet dabar jau – ačiū, toliau rinksiuosi pati. Ir išsirenku. Kad jūs matytumėt, kokį gražų popierių! Baltut baltutėlį su sidabriniais krašteliais. Skirtą tik laiškams ir niekam kitam. Nesijaudinu, niekam kitam man jo ir nereikia.

Įtampa atslūgsta, viskas juda reikiamu greičiu ir pagal planą. Tiksliau, pagal svajones. Mano vyras sakydavo: „Planuok, o Dievas iš tavo planų juoksis.“ Nesu girdėjusi, kad Dievas juoktųsi iš svajonių. O kad juoktųsi iš planų, esu. Mano vyras planavo gyventi su manimi, kol mirtis mus išskirs, bet jo planas netikėtai sugriuvo, kai jis išėjo pas kitą. (...)

Vėl kaukšiu kaip tikra moteris šaligatviu, tik dabar kita kryptimi, į archyvą.

Šiandien jis dar gražesnis. Sėdi susikūprinęs prie stalo, didingai palinkęs prie rankraščių. Apsidairau. Parašyti tai parašyti, daug proto nereikia. Bet į kurį segtuvą dėti, kaip atspėti, kurį jis vartys pirmiausia? Veju abejones ir imuosi darbo. Išpakuoju popierių, atsuku rašiklį ir štai ką parašau:

„Atsiprašau, kad trukdau...“

Iškart suplėšau. Dar nieko nepadariau, o jau atsiprašinėju. Spėsiu vėliau.

Išsitraukiu naują lapą. Pagalvoju prieš rašydama. Jei taip gadinsiu lapus, vėl reiks pas tą nevisprotę eiti.

Parašau:

„Jūs nežinote, kas aš, bet kai sužinosite, tikrai nustebsite. Kad nepraleistumėte šios puikios progos, kviečiu jus puodeliui kavos. Lauksiu kasdien (bet ne ilgiau kaip savaitę), 14 valandą, itališkoje kavinėje kitoje gatvės pusėje. Su geriausiais linkėjimais, B.“

Darbas padarytas, liko smulkmena – tinkamai perduoti laišką. Ilgai sėdžiu ir laukiu, kol jis eis pasiimti kito segtuvo.

Siaubingai atsibodo. Kiek galima vartyti tuos pačius popierius? Pagaliau! Pasilenkiu, kad geriau matyčiau ir tiksliai įsidėmėčiau. Matau, iš kur jis paima segtuvą, jo vietoje lieka nedidelė tuštuma.

Kai vyras vėl ima kuistis popieriuose, prislenku tyliai ir paslaptingai, kaip tikra moteris, ištraukiau segtuvą, stovėjusį iškart po tuščio tarpo, įkišu savo laišką tarp popierių, palinkiu jam sėkmės, įkišu segtuvą atgal ir išeinu.

Įrašas užrašų knygelėje (Nr. 2):

Nieko neturiu. Išgyvensiu, esu įpratusi apsieiti ir su dar mažiau.

Ištrauka iš Rasos Aškinytės knygos „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“