Šiandien žmogus turi lavinti savo sąmoningumą ir labai atidžiai atsirinkti informaciją, kurią įsimename, nes viską, ką turime galvoje, perduodame į aplinką. Tai – vienas aktorės Rasos Bartninkaitės gyvenimo principų.
Pastarųjų Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbančios aktorės gyvenime yra daug ir tvirtų, suformuotų sąmoningai ieškant gyvenimiškos patirties, stengiantis pamatyti kitą mėnulio pusę.
– Vienu metu studijavote ir aktorystę, ir menotyrą, taip pat įgijote viešosios komunikacijos magistro laipsnį. Iš kur toks platus interesų ratas?
– Kadangi mano zodiako ženklas Dvynys, man niekada nepakanka vienos veiklos, aš iš karto einu dviem keliais, tai ir mokytis taip teko. Menotyros ir aktorinės studijos vyko paraleliai. Kažkaip man visuomet gyvenime pavyksta viską suderinti, aš ieškau balanso, jeigu yra kokia nors žinių sfera, tai aš tuoj pat ieškau, kur dvasiškai galėčiau tobulėti kitoje srityje, na ir kol kas tai sekėsi.
– Kauno valstybiniame lėlių teatre baigiate jau 12 sezoną. O kokia buvo pradžia? Kokie ieškojimai atvedė į šį teatrą?
– Į Lėlių teatrą pakliuvau atsitiktinai, bet, aišku, gyvenime atsitiktinumų nebūna, reikia tik pastebėti, kur veda gyvenimas. Lėlių teatre aš užaugau, kiekvieną savaitgalį mama mane vis stengėsi atvesti į spektaklį. Kauno lėlių teatro repertuarą žinojau beveik mintinai. Dėkoju tiems režisieriams, tiems aktoriams, kurie tuo metu buvo scenoje, kūrė, ir likimas man davė tokią dovaną, kad po tiek metų aš pati atėjau į šitą teatrą dirbti kaip aktorė. Prisimenu, kaip per vieną pirmųjų repeticijų atsisėdau teatro salėje ir pradėjo gesti teatro šviesos. Tada aš tarsi persikėliau į vaikystę, prisiminiau, kaip aš, dar vaikas, sėdėdavau ir laukdavau, kol prasidės veiksmas, – ir staiga suprantu, kad sėdžiu jau suaugusi ir vėl gęsta šviesos... Kaip gyvenime viskas sukasi ratu, ateini tarsi į tą pačią vietą, bet jau būdamas kitoks.
– Kaip vaikystėje, po to studijų metais įsivaizdavote teatro gyvenimą ir kaip jį matote dabar?
– Vaizdiniai tiesiogiai formuoja vaiką, būtent todėl aš matau prasmę dirbdama šį darbą, nes teatras visuomet buvo ta vieta, kuri turėjo galimybę pakylėti žmones nuo kasdienybės ir buities, duoti prasmę, nes jeigu žmogus gyvenime tos prasmės nemato, tai kam tada gyventi? Kai aš augau, man visuomet buvo svarbu žinoti, kas mane veda į priekį, ko aš ieškau, kaip padėti kitiems žmonėms. Buvo svarbu žinoti, kokios šviesos jiems reikia, kad jie neneštų kryžių, kaip yra įpratę, bet gyventų visavertiškai? Kad džiaugtųsi būdami čia tą trumpą akimirką, kuri yra mums duota. Ir teatro scena man atrodė yra būtent ta vieta, kur aš galiu padėti žmonėms atrasti gyvenimo prasmę.
Kai augau, Kauno valstybiniame dramos teatre mačiau Jono Jurašo, Jono Vaitkaus spektaklius – jie mane visada įkvėpdavo. Atsimenu, išėjusi iš teatro aš dar savaitę gyvendavau tomis idėjomis ir maniau, kad būtent šitą darbą aš turėčiau dirbti. Po to stebuklingai pavyko įstoti į Valstybinę konservatoriją, nors sklido legendos, kad, norint ten įstoti, reikia daug metų ruoštis, o ir tai ne visiems pavyksta. Bet, matyt, Dalia Tamulevičiūtė kažką manyje pastebėjo, ir aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę iš jos labai daug išmokti.
Baigusi studijas supratau, kad lipant į sceną reikia turėti didelę gyvenimo patirtį, jei nori žmonėms kažką pasakyti, nepakanka jaunatviško maksimalizmo, reikia patirties. Aš, jaunas žmogus, tos patirties absoliučiai neturėjau – turėjau tik šviesią baltą idėją. Tuomet pagalvojau, kad dar neisiu į teatrą. Važiuosiu į kelionę ir ten man pirmiausia reikia atrasti save, atrasti pasaulį ir surinkti tą bagažą, su kuriuo galėsiu lipti į sceną.
– Kur išvažiavote?
– Išvažiavau metams į JAV. Maniau, kad metų man turėtų pakakti. Taip ir buvo. Per tuos metus aš aplankiau daugybę Brodvėjaus spektaklių. Pamačiau, kaip menininkai dirba ten, – mūsų, labiau rusiška, teatro mokykla yra vienokia, ten pamačiau visiškai kitą teatro pusę.
– O kuri teatro mokykla jums artimesnė?
– Širdžiai mielas tas, prie kurio užaugai. Simboliai, prasmės, viskas paslėpta po eilutėmis, ta rusiška teatro mokykla artimesnė, bet negaliu sakyti, kad man nebuvo įdomu pamatyti to, kas vyko už Atlanto. Ten pamačiau daug ieškojimų, meninių sprendimų, kurie taip pat mane sužavėjo. O svarbiausia – aš dėjau viską tarsi į gyvenimo bagažą. Sutikau ten tiek daug įdomių žmonių, kurie man padėjo įvertinti, kas aš esu. Kai susitinki su žmogumi, kuris apie tave nieko nežino, tavęs nepažįsta, ir jis priima tave tokį, koks tą akimirką esi, tuomet ir pats gali pamatyti save, suprasti, kas tu esi.
Tos patirties gavau labai spalvingos ir labai įvairios, tiek labai šviesios, tiek labai skaudžios, ir visą ją be galo vertinu, nes gyvendama čia, Lietuvoje, aš gyvenau labai šviesų ir gražų gyvenimą, mano šeima buvo ideali, turėjau nuostabius tėvus, o man reikėjo pamatyti tą kitokį gyvenimą, tą juodumą, kitą mėnulio pusę. Kaip sakoma, prašyk ir bus duota. Aš jos tiek gavau, kad teko iš naujo mokytis gyventi tam, kad sugebėčiau mylėti žmones tokius, kokie yra. Tai buvo nelengva. Mylėti žmones, kurie myli tave, yra paprasta, bet kaip pamilti tuos, kurie tave įskaudina? Labai ilgai visą tą savo sukauptą patirtį analizavau, tyriau, iš jos mokiausi ir tik tada pajutau, kad esu pasirengusi lipti į sceną.
– Dauguma jaunų aktorių mato prasmę vaidinti tik dramos teatro scenoje. Ar jūs to nesiekėte?
– Kai grįžau į Lietuvą, mano draugai jau buvo pradėję dirbti teatre, mano labai gera draugė Aurelija Tamulytė kvietė mane pas Joną Vaitkų, pas kurį ji sėkmingai buvo pradėjusi savo karjerą. Kai nuėjau į vieną šio režisieriaus spektaklių, sėdėjau tarp žiūrovų, mačiau, kaip tie žmonės yra pervargę nuo savo gyvenimo, kaip sunku jiems žiūrėti veiksmą scenoje (buvo vaidinama kažkokia įtempta drama). Mačiau, kaip mano kolegė, atiduodama visą širdį, plėšydama save iš vidaus, stengiasi skleisti kažkokias gyvenimo tiesas, bet žmonės nebesugeba jų priimti, nes jie yra pavargę nuo savo gyvenimo, buities, savų tragedijų. Tada supratau, kad nenoriu taip vaidinti, nenoriu žmonėms krauti dar kažkokių sudėtingų problemų, kurių yra pilnas jų gyvenimas. Tuo metu mano dukra dar buvo maža, laisvo laiko turėjau labai nedaug, negalėjau visu krūviu dirbti teatre, tai nuėjau ieškoti darbo į televiziją.
– Kokių patirčių įgavote dirbdama televizijoje?
– Pradėjau kurti laidas vaikams ir septynerius metus vedžiau tiesioginę vakaro laidą "Pūko" radijuje. Buvau pelytė, kuri, pasislėpusi po grindimis, kiekvieną vakarą sujungia laidus, kad vaikai galėtų ją išgirsti, ir ji pasakoja savo dienos nuotykius. Per linksmą žaidimą vaikams pasakodavau, kas yra gyvenimas, kokie pavojai slypi, kaip reikia būti atidiems, nebijoti būti geriems. Įgijau labai daug draugų vaikų, kurie atvira širdimi rašydavo tai, ką jie jaučia, ką mato. Tuomet man atsivėrė visiškai naujas pasaulis – be racionalios logikos, be gudrybės, atviros širdies, kuriame dažniausiai vyksta stebuklai. Gaudavau vaikų laiškų, į juos atsakydavau, ir po tos radijo laidos gimė projektas televizijoje.
Tuo pat metu garsinau animacinius filmus vaikams LNK televizijoje ir vieną kartą pamačiau, kad už stiklo stovi mūsų teatro aktorius Saulius Bagaliūnas ir klauso manęs. Kai baigiau savo darbą, jis priėjo prie manęs ir paklausė, ar nenorėčiau ateiti į Lėlių teatrą. Tada ir pagalvojau: o kodėl ne? Pavargę yra suaugusieji, o vaikai visuomet turi daug energijos, jie yra atviri, laukia idėjų, jie kaip kempinė viską sugeria į save.
Kai atėjau į Lėlių teatrą, režisierius Algimantas Stankevičius paklausė, ar aš tikrai nori jame dirbti. Atsakiau, kad taip, nes mačiau prasmę darbo teatre, kuriame formuojasi asmenybės. Tai, ką mes suteikiame vaikui nuo trejų iki dešimties metų, yra lobis. Pasakose paslėptos gyvenimiškos tiesos – tai raktas į sėkmę, to šiandien ieško visi suaugusieji, kai eina į seminarus, medituoja, kai bando sugrįžti į vaikystę.
Dabar, praėjus tiek metų, galiu pasakyti, kad pasirinkau teisingai.
– Kiekviena vaikų karta formuojasi savojo laiko kontekste, kaip jos keičiasi?
– Vaikai keičiasi į gera, jie yra be galo išmintingi, todėl teatrui reikia priimti naujus iššūkius, tos išraiškos priemonės, kurios buvo seniau, šiandien jau netenkina mūsų žiūrovo, reikia ieškoti naujų. Ir tai yra gerai, vaikai visuomet skatina mus tobulėti, mes turime stengtis, kad vaikui būtų įdomu teatre.
– Be darbo teatre, dar vedate ir sėkmingo gyvenimo seminarus pagal Chose Silvos metodą. Kaip tai atėjo į jūsų gyvenimą?
– Pagalvojau, kad teatro pasaulyje aš galiu prisiliesti prie vaikų, bet man visuomet buvo įdomu žinoti, kaip galima padėti suaugusiam žmogui, kuris yra pasimetęs tarp savo problemų, ieško išeičių, kuris nemato gyvenimo prasmės. Supratau, kad vien tik idėjomis, vaizdiniais, teatru negali padėti, galbūt tas žmogus net neturi galimybės ateiti į teatrą, kad galėtų to dvasinio peno gauti. Daugiau nei prieš dešimt metų aš visiškai atsitiktinai dalyvavau viename seminare, kuris man buvo tarsi durys į pažinimą. Suradau konkrečią metodiką, ką daryti, kad suvaldytum savo gyvenimo aplinkybes, kad surastum vidinę ramybę, išeitį. Tai buvo Ch.Silvos metodika, kuri man pačiai labai padėjo – nurimti, nesiblaškyti, atrasti save ir nurodė kryptį.
– Kokias pagrindines žmonių problemas dažniausiai pastebite?
– Šiandien žmogus bijo įsipareigoti, bijo prisiimti atsakomybę. Dažniausiai nepasitikime savimi, bijome net pradėti, sakome, kad neturime jėgų pasiekti tokį tikslą. Mes apsibrėžiame aplink save ratą ir galvojame, kad tiek mums užteks, nors galėtume pasiekti daug daugiau. Kai mes prisiimame atsakomybę, kai suvokiame, kad tikrai norime kažką turėti, organizmas išskiria tam tikras chemines medžiagas, suteikia daugiau adrenalino, gyvybės, tada ir atsiranda jėgų, galimybių. Imi sutikti reikiamus žmones, tave pradeda atakuoti atsitiktiniai susitikimai, informacija laikraštyje, galiausiai pietaujant prie gretimo staliuko kažkas ima kalbėtis tą akimirką tau aktualia tema, imi pastebėti ženklus ir jais sekdamas vieną dieną atsiduri ten, kur atsidurti tu tik nedrąsiai svajojai. Mano gyvenimas yra įrodymas, todėl drąsiai galiu apie tai kalbėti. Svajonė – tai ne iliuzija, tai projektas.
– Ką reikėtų keisti savo sąmonėje, kad stengdamiesi pakeisti gyvenimą pagerintume ir jo kokybę?
– Žmogui reikia lavinti savo sąmoningumą ir labai atidžiai atsirinkti informaciją, kurią įsimename, nes viską, ką turime savyje, perduodame į aplinką. Kai atsipalaiduoji, pasąmonė tampa atvira. Vaikštome su geležinėmis kaukėmis, aplink nėra nuoširdumo, esame vieniši, atitrūkstame nuo draugų, nuo šeimos narių, net ir būdami po vienu stogu gyvename kas sau, nebendraujame tarpusavyje, vienas į kitą nebežiūrime, o žiūrime į kampą, kur stovi televizorius. Ar turime laiko pažiūrėti vaikui į akis ir paklausti, kaip sekasi? Ar turime laiko apkabinti vienas kitą? Tai yra šiandienos iššūkiai. Manau, kad esame išmintingi, ir orientuodamiesi į galingus tikslus, bėgdami šiuo gyvenimo greitkeliu anksčiau ar vėliau sustosime ir suprasime, kad privalome pailsėti. Jei to nesuprasime, gyvenimas pats sustabdys. Tada atsiranda ligos, nesėkmės, bankrotai, suyra šeimos – viskas tik dėl to nemokėjimo sustoti ir įsiklausyti.
– Ką pasakytumėte žmogui, pakliuvusiam į sudėtingą gyvenimo verpetą?
– Kiekvienas pats kuriame savo pasaką, kiekvienas pats renkamės, koks personažas būsime, niekas kitas už mus šito nenusprendžia. Kaip mūsų gyvenimo pasaka baigsis, kas nugalės – gėris ar blogis – visa tai yra mūsų rankose. Visiems norėčiau palinkėti vidinės ramybės, įsiklausyti į save, kad galėtumėte pajausti ir suprasti kitus.
