Pažėrė kritikos
Koks turėtų būti tarptautinis menų festivalis? Vizijų gali būti įvairių ir daug. Kaune vyksta ne vienas festivalis: vieni rengiami vos keletą metų, o kai kurie – ir kelis dešimtmečius. Dalyvių pavardės, žiūrovų atsiliepimai tampa geriausiais įvertinimais.
Renginys skambiu pavadinimu – Tarptautinis menų festivalis „Art Kaunas“ – meno pasaulio atstovus nustebino nepagrįsta drąsa ir privertė diskutuoti apie atsakomybę, nes toks pavadinimas reprezentuoja miestą ir visus Kauno menininkus.
„Jei tas renginys būtų kitokiu pavadinimu, gal ir nekiltų diskusijos dėl jo lygio ar organizavimo. Tas pavadinimas ir sukėlė tokią reakciją. Menininkų bendruomenėje šitas renginys neturi pritarimo“, – pareiškė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder.
„Kai pasiskelbia visiškai nežinomi organizatoriai, prisistatantys garsiu pavadinimu – neva Tarptautinis „Art Kaunas“ festivalis – ir kai aprašyme paskaitai apie dalyvius, pasidaro gėda. Gėda dėl melo, dėl neaiškių kėslų. Kas tai yra? Ar tai tik komercinis festivalis? Kas organizatoriai? Ar jie yra meno srities profesionalai? Ne, ir tai labai liūdina arba verčia prisiminti klasiką – „Dvylika kėdžių“ ir Ostapo Benderio veiklą“, – sakė tapytoja, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto profesorė Tapybos katedros vedėja Aušra Vaitkūnienė.
„Truputį keistoka, kad įvardyta kaip festivalis, bet juk ten tokia kaip mugė buvo. Mačiau stendus ir man panašiau į mugę. Taip paskelbta buvo turbūt tam, kad pritrauktų daugiau auditorijos. Skambiais pareiškimais švaistomasi turėtų būti žymiai atsakingiau. Organizatoriams, sakyčiau, pirma reikia įrodyti ir paskui skambius pareiškimus skelbti“, – pastebėjo galerijos „Meno parkas“ vadovas, parodų kuratorius Arvydas Žalpys.
„Niekam neuždrausta, ką nori daryti laisvame pasaulyje. Kuo daugiau visko bus, tuo paprasčiau bus atsirinkti, nes vienodai gerai visko nepadarys. Menininkai taip pat – kur nori, ten dalyvauja. Vėlgi gal geriau, kad dalyvauja, nei niekur nedalyvautų, nes taptų visai niekam nežinomi. Manau, kad čia yra laisva raiška, o mūsų pareiga – atsirinkti, kritiškai vertinti ir žiūrėti, ką pamėgsime ir ko ne, – atlaidžiai festivalį „Art Kaunas“ vertino menotyrininkė Rasa Žukienė. – Pakeisti ir pagerinti – sunku. Rengėjai turi būti protingi ir ambicingi, kad nedarytų kaimo turgaus, nors kitiems ir kaimo turgus gerai.“
Mišinys: organizatorių teigimu, pasirinkta festivalio forma leido dalyvauti visiems norintiems. Organizatorių nuotr.
Abejonės kompetencija
Žinia ir kvietimas dalyvauti paskutinėmis rugsėjo dienomis vyksiančiame festivalyje Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrių pasiekė vidurvasarį. „Gavome, turbūt kaip ir visi, vizualinę medžiagą su skelbimu ir pasiūlymu jame dalyvauti. Atsisakėme. Ten buvo pasiūlymas su nustatytais dalyvavimo įkainiais, bet net jei būtų pasiūlę dalyvauti už dyką ir tai vargu ar būtume dalyvavę. Tai absoliučiai komercinis, žemo lygio renginys. Kai toks skambus pavadinimas ir absoliučiai profaniška vizualinė medžiaga, iš karto suponuoja, koks bus to renginio lygis. Tam, kad mes dalyvautume, jis pasirodė akivaizdžiai nepakankamas“, – didžiosios dalies Kauno menininkų sprendimą nedalyvauti festivalyje argumentavo R. Bruder.
Menininkų atstovė tęsė, kad vien pavadinimas „Art Kaunas“ suponuoja iliuziją į keturioliktus metus vykstantį renginį „Art Vilnius“, tačiau kauniškis neturėjo nieko bendro su Vilniaus kokybės standartu.
Festivalį organizavo Gulbės galerija, kurios vadovė prisistato Rasa Gulbe. „Pirmą kartą išgirdau apie tokią galeriją ir pirmą kartą girdžiu šią pavardę. Tai dar viena iš priežasčių nedalyvauti. Nuostabą kelia, kad žmonės imasi tokių užmojų turėdami, greičiausiai, gana menką patirtį“, – stebėjosi R. Bruder.
Skambiais pareiškimais švaistomasi turėtų būti žymiai atsakingiau.
Festivalio „Art Kaunas“ meno vadovė, renginyje taip pat eksponavusi savo kūrinius, buvo menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.
„Tokia ir paslaptis, kad menotyrininkas menotyrininkui nelygus, kaip ir menininkas – menininkui. Meno pasaulyje tai nėra žmogus, turintis milžinišką autoritetą, kad vien jos pavardės būtų pakakę nuspręsti, jog tai bus kokybiškas renginys. Nieko asmeniškai neturiu prieš Gabrielę. Gal yra su ja sėkmingai dirbančių, bet, galvojant apie organizacijos reprezentaciją, tai ne tas žmogus, kurį įsivaizduojame kaip puikų organizatorių“, – pastebėjo R. Bruder.
Menų festivalyje dalyvavo mišri kompanija – profesionalai ir mėgėjai. R. Bruder neabejojo, kad dalis profesionalių dalyvių buvo suklaidinti.
„Daugiausia ten buvo instagraminiai menininkai. Aišku, jie turi savo auditoriją, vietos po saule užteks visiems, bet vargu ar profesionaliam menininkui yra kokių nors pranašumų eksponuoti darbus kartu su mėgėjais. Sunkiai įsivaizduojama, kad kokie nors tiktokeriai galėtų koncertuoti ant tos pačios scenos filharmonijoje su simfoniniu orkestru“, – vaizdžiai palygino ji.
Profesionalumo stoka
„Man nepatinka, kai neprofesionalu. Aišku, visi turi teisę gyvuoti, kurti, juo labiau niekas neuždraus, kai yra feisbukas, instagramas. Toks mūsų laikmetis, o dar nežinia, kas laukia ateityje, kai DI pradės visiškai reikštis kūryboje“, – prof. A. Vaitkūnienė persakė Umberto Eco pamąstymus apie kūrybą ir žinomumą. Jis pabrėžė, kad anksčiau, norint tapti žinomu savo srities specialistu ar geru menininku, reikėjo daug mokytis, įdėti darbo ir pastangų ir tik taip galima buvo tikėtis rezultatų, pripažinimo ne tik savoje bendruomenėje, bet ir visuomenėje. Dabar pakanka nupirkto straipsnio spaudoje ar sukelto lokalaus skandalo.
„Savamoksliai yra vertingi ir įdomūs – Monika Bičiūnienė, Elena Kniūkštaitė, Lionginas Šepka, Stanislovas Riauba ir dar daugelis kitų naiviojo meno atstovų. Jų intencija buvo tikra kūryba, o ne pasirodymas ar vaidyba. Kas svarbu dabartiniams, instagramo, menininkams? Pasirodyti ir tapti žymiems, o pati kūryba jiems – kažkelintoje vietoje, antrame plane. Prisiminkime nuotrauką, kur apsinuoginusios panelės su teptuku pozuoja dažais aptaškytos drobės fone. Ši devalvacija ir piktina“, – teigė A. Vaitkūnienė.
Anot profesorės, blogas menas turi savybę apnuodyti mintis, jausmus. Iš pažiūros jis gali atrodyti lyg ir gražus, bet čia ir slypi pavojus, nes mažiau išprusęs žiūrovas tuo susižavi. Jei tai nuolat kartojama, galima priimti kaip normą. Tačiau gerai, kad dar nemažai žiūrovų skiria kilimėlius su gulbėmis ir elniais nuo gero kūrinio.
„Manau, kad Kaunui reikia menų festivalio, – lūkesčio neslėpė tapytoja A. Vaitkūnienė. – Taip, Kaune vyksta Kauno meno bienalė, ir tai yra gerai, tačiau man norėtųsi platesnio formato. Kaunas turi senas meno tradicijas. Prisiminkime 1922 m. įkurtą Kauno meno mokyklą, išugdžiusią pagrindinius Lietuvos dailininkus, kurie buvo vėlesnių menininkų kartų mokytojai. Kaunas yra fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gimtasis miestas ir daug kuo turtingas.
Deja, Kaunas negali pasigirti meno galerijų ir ekspozicinių erdvių gausa. Turime puikių menininkų, jau amžinatilsį ir dar gyvų. Kur jiems kuriamos galerijos ar muziejai? Gerai, kai artimieji rūpinasi jų kūrybos palikimu, bet kas atsitiks, kai nebeliks artimųjų? Čia jau ne tik miesto, bet ir valstybės kultūros politika.“
Pozicija: Kauno menininkai kritikavo renginį „Art Kaunas“ dėl žemo lygio. Organizatorių nuotr.
Atrėmė kritiką
Renginio „Art Kaunas“ meno vadovė G. Kuizinaitė aiškino, kad šių metų festivalio koncepcija buvo skirta vizualiesiems menams. Festivalio ašis – didieji „ready made“ objektai, o šis pirmasis „Art Kaunas“ – esą savotiškas startas.
„Norėtume žinoti, kurie meno vertintojai taip atsiliepė, tada galėtume pakomentuoti daugiau. Mes į „Art Vilnius“ ir nesilygiuojame. Tiesiog tai alternatyva ir kitiems miestams turėti savo art. Visų pirma, mūsų renginys vyko festivalio forma, o „Art Vilnius“ yra meno mugė“, – į kritiką sureagavo ji.
Tiesa, vargu ar būtų galima paneigti mugės elementą Kauno festivalyje, kai dar iki jo pradžios buvo skelbiama, kad lankytojai galės įsigyti menininkų darbų be jokių tarpininkų.
„Reikia atsižvelgti į tai, kad festivalio „Art Kaunas“ metu dirbo vos kelių žmonių komanda be jokio atlygio ir finansavimo šaltinių. Pradžia nebuvo lengva, viską kūrėme nuo nulio ir tai buvo tik startas. Tobulėti visada yra kur – tobulumui ribų nėra“, – kritiką dėl festivalio lygio ir pretenzingo pavadinimo atrėmė festivalio meno vadovė menotyrininkė G. Kuizinaitė.
Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė patvirtino, kad savivaldybė buvo gavusi privačios Gulbės galerijos prašymą dėl paramos skyrimo festivaliui.
„Buvo pateiktas atsakymas, kad, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, savivaldybių biudžetų lėšos negali būti skiriamos paramai. Pateikta informacija apie dalinio projektų finansavimo tvarkas“, – paaiškino A. Augonė.
Sunkiai įsivaizduojama, kad kokie nors tiktokeriai galėtų koncertuoti ant tos pačios scenos filharmonijoje su simfoniniu orkestru.
Laisva forma
„Art Kaunas“ svetainėje esančios nuorodos į socialinius tinklus neatspindi didelio susidomėjimo renginiu. Nuo „Art Kaunas“ profilio sukūrimo socialiniame tinkle „Facebook“ suskaičiuota kiek per 200 patiktukų, stebėtojų skaičius nesiekia 300. Kaip tarptautiniam festivaliui, kuriame, skelbiama, dalyvavo menininkai iš viso pasaulio – mažoka sklaida.
Tačiau G. Kuizinaitė teigė, kad festivalio koncepcija ir kelti tikslai buvo pasiekti: „Pagrindinis tikslas, kurį išsikėliau, – prisikviesti į festivalį kuo daugiau menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Skirti dėmesio naujiems talentams, profesionaliems menininkams, taip pat ir mažiau patirties turintiems mėgėjams, ir užsienio atstovams. Manau, kad tikslas pasiektas, nes sukvietėme 33 dalyvius iš penkių pasaulio šalių.“
Festivalio dalyvių geografija – Lietuva, Latvija, Estija, Indija, Vokietija. Tačiau „Kauno dienos“ pakalbinti kai kurie festivalio dalyviai arba kategoriškai atsisakė išsakyti savo pastebėjimus, arba apsiribojo diplomatiškais pastebėjimai, kad festivalis buvo rengiamas per labai trumpą laiką ir klaidos turėtų būti įsivertintos.
Meno vadovė G. Kuizinaitė pateikė argumentą, kodėl renginyje dalyvavo mišri – profesionalių menininkų ir mėgėjų – kompanija. Esą tai leido pasirinkta festivalio forma, todėl į renginį buvo kviečiami visi.
Meno vadovės mintis papildė festivalio organizatorės – Gulbės galerijos – direktorė Rasa Gulbė: „Norėjome sujungti menininkus, nes tarp jų įvairių dalykų vyksta, ir tai pavyko.“
Nemeninė praeitis
Festivalio „Art Kaunas“ vadovė R. Gulbė sako, kad meno pasaulis jai buvo visiškai naujas, tad 2019 m. įstojo į VDU Menų fakultetą – studijuoti kūrybinių industrijų, o nuostabūs dėstytojai, neįkainojamos žinios ir bendravimas su studentais ją įkvėpė iššūkiui – 2020 m. įkūrė Gulbės galeriją.
Rekvizitai.lt nurodo, kad Gulbės galerijai vadovauja Rasa Lebedevienė. „Šių metų pradžioje Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų Rūtos Remeikės ir Rasos Lebedevienės apeliacinius skundus, juos atmetė ir paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį, pagal kurį abi moterys pripažintos kaltomis dėl sukčiavimo“, – skelbė Kauno apygardos prokuratūra.
Festivalio vadovė tvirtino, kad Gulbe prisistato esą ne todėl, kad norėtų nuslėpti savo praeitį: „Visi mes turime praeitį. Saviugdos institute viena lektorė pasiūlė pasivadinti norimu vardu. Į vardo kortelę, kurias naudojome mokydamiesi, parašiau „Gulbė“ – taip mane vadina vyras. Gulbės vardas atvėrė eiles, pradėjau įgarsinti fotografijas ketureiliais, nuskaityti paveiksluose paslėptą žinutę ir ištransliuoti verbaline kalba. Taip ir tapau Rasa Gulbe.“
Teismo nuosprendį išgirdusi R. Remeikė yra R. Lebedevienės, arba Gulbės, sesuo dvynė. Festivalyje „Art Kaunas“ atsirado vietos ir astropsichologe dabar prisistatančiai R. Remeikei. Ji skaitė paskaitą „Po kokiomis žvaigždėmis gimsta menininkai?“.
Bylos duomenimis, R. Remeikė ir R. Lebedevienė nuo 2017 m. pradžios iki 2018 m. pabaigos, veikdamos bendrininkų grupėje ir iš anksto žinodamos, kad neketina vykdyti žadėtų įsipareigojimų, piktnaudžiaudamos asmenų pasitikėjimu, asmenims melagingai žadėjo iš jų paimtus pinigus investuoti į pelningai veikiančius užsienio šalių investicinius fondus ir jiems mokėti palūkanas.
Nustatyta, kad joms įvairias pinigines sumas elektroniniu būdu pervedė 23 asmenys, dar keturi asmenys pinigus perdavė grynaisiais. Taip kaltinamosios įgijo didelės vertės svetimo turto – fiziniams asmenims priklausančių pinigų, kurių bendra vertė – daugiau kaip 166 tūkst. eurų.
Komentaras
Gytis Oržikauskas, menotyrininkas
Festivalis „Art Kaunas“ parodo, kas nutinka, kai sąvoka „meno mugė“ yra suprantama tiesmukai, be šmaikščios potekstės. Renginys parodė, kokios stiprios yra meno ir merkantilizmo barikados ir kiek dailininkų klaidžioja skersgatviais tarp jų.
Reprezentatyvus valstybinis ar galerijų menas iš esmės yra kuriamas per paramas ar projektinius pinigus, o komercinis menas taikosi į labai platų, labai elementarų dailės supratimą.
Jeigu būsime atviri, dažna save gerbianti galerija pristato dailę, formuojančią šiuolaikinės Lietuvos kultūros veidą, bet turi ir slaptą kambarėlį, kuriame paruošti parduoti kūrinėliai su gėlėmis, Senamiesčio vaizdeliais ir žirgais. Kai parodyti išnešami reprezentatyvūs kūriniai – šventė pačiai meno bendruomenei, tačiau kai padidėja minėtas slaptas kambarėlis – tai jau tiesmuka meno mugė. Sąsajos tarp meno profesionalumo ir meno tikslingumo vis kaip ir nėra.
Reprezentatyvus šiuolaikinis menas visada skirtas labai ribotam ir aukšto sąmoningumo žmonių ratui, tačiau kartais pasieka tokių aukštumų, kai tampa neskirtas jokiai auditorijai (kas norėtų namams įsigyti, tarkime, labai prasmingą dirbtinio kraujo fontanėlį?).
Komerciniame mene tarpsta papūstų lūpų, žirafų ir modisčių siužetai, kurie labiau priklauso „pasidaryk pats“ sričiai nei profesionaliai kūrybai, tačiau nepadarytų gėdos nė vienai interneto interjero niekučių parduotuvei, print’ų shop’ams, nagų salono sienai ar, tiesą pasakius, vidurinės klasės verslininkų namams.
Pageidaujantys uždirbti iš kūrybos, kuri dar būtų ir profesionali, dailininkai visada lieka kažkur už šių kraštutinumų ribų.
Labai gaila, bet renginys „Art Kaunas“ nepadėjo tiek komerciškai klestinčiam miestui išvengti tiražinio skonio stereotipų (ypač kai dalyvavę kūrėjai po renginio pirmiausia suskubo girtis gausiais pardavimais), tiek atsikratyti gajos iliuzijos, kad menai yra laisvalaikio užsiėmimas prie šokio ir jogos.
Kita vertus, ar laikinosios sostinės profesionalai turi erdvę, kurioje jie galėtų atrasti ne institucinę savo kūrybos auditoriją ir su ja save susieti? Kol atsakymas bus ne, šis trūkumas lems, kad potencialūs jauni kūrėjai vis dažniau rinksis kepti masinėms interjero akcentų mugėms pritaikytus paveikslus.
Finansinės piramidės žvaigždės – teisme 16
