– Žinodama, kad dėl kažko išgyvenu, viena mano draugė paskambinusi sako: "Tikrinu pulsą." Kitaip tariant, nori įsitikinti, ar viskas man gerai. Jūsų pulsą patikrinti lengva – feisbuke šypsotės visose nuotraukose. Geriate laimę rieškutėmis?

– Šypsena – mano vizitinė kortelė. Besišypsantis žmogus daug gražesnis, kai šypsaisi, pakyla nuotaika. Šypsena užkrečiama, ji sušildo. Man patinka įkvėpti žmones. Laimė slypi viduje, tai sprendimas būti laimingam. Tai būsena, kuria nusprendžiau gyventi.

– Patikslinkime jūsų laimės adresą. Susipažinome Vilniuje, vėliau žinojau, kad įsikūrėte mažame Ispanijos kurortiniame miestelyje Chavėjoje, paskiau – Valensijoje, o dabar – Andalūzijoje? Ar teisingai rodo mano navigacija?

– Taip, jūs puikiai išskaitėte mano kelionę. Dabar aš gyvenu Andalūzijoje. Laimė adreso neturi, ji, kaip ir sakiau, mano viduje. Kad ir kur būčiau, visur esu laiminga. Dabar mėgaujuosi Andalūzijos gamtos begaliniu grožiu, jos senos kultūros paveldu. Tai taip įdomu!

– Vyras, kuris uždegė sužeistą po skyrybų širdį ir tapo tėvu dviem pirmosios jūsų santuokos vaikams, jūsų gyvenime atsirado Lietuvoje. Šokant taip sužavėjote Valdemarą, kad neišgąsdino nei vienišos mamos statusas, nei 11 metų skirtumas. Negana to, uždegėte jį permainoms ir drauge atvykote į savo svajonių Ispaniją.

– Aš nuo vaikystės svajojau turėti šeimą. Visada tikėjau, kad yra meilės pasaulis ir kad vieną dieną jame gyvensiu. Kelias į jį buvo pilnas kritimo ir kėlimosi, nusivylimo ir džiaugsmo, pažeminimų ir išaukštinimų, išdavysčių ir atradimų. Turėjau ir iki šiol turiu pamokų. Kai kurias išmokau, o kai kurias tenka pakartoti. Bet kiekvieną kartą pasirinkdama klausausi širdies – tai svarbiausia.

Į visus troškimus Dievas atsako. Aš sutikau žmogų, kuris yra dalis manęs. Jis mane jaučia, pažįsta, iš pusės žodžio žino, ką aš pasakysiu. Kai kas nors tikina, kad puoselėjant santykius reikia daug dirbti, manau, tuose santykiuose nėra meilės. Man nereikia stengtis – viskas išeina savaime, natūraliai.

Vienas iš mano norų – būti išmintinga moterimi. Mano vyras yra iš tų išmintingų žmonių. Jie nerėkia garsiai – jie tyliai keičia pasaulį. Vis dėlto net jei esi išmintingas, nesi tobulas. Aš netikiu tobulumu, tikiu meile.

Ji ateina tyliai ir netikėtai. Ji visų pirma yra ramybė. Ji pilna švelnumo, jautrumo, džiaugsmo. Kaip ją atpažinti? Ji suteikia tau laisvę. Jautiesi labai lengvas, jokios įtampos, prievartos, kontrolės, manipuliacijos. Tau tiesiog gera. Esi drąsus. Ir jauti, kad viskas įmanoma.

– Į Ispaniją atvykote su paaugliais vaikais. Šiandien jie suaugę ir atradę save?

– Gerardas ir Ieva – jauni, gražūs, įdomūs žmonės. Labai skirtingi. Nemažai patyrę. Nes aš, jų mama, kartais pasirinkdavau būti kaip erelė: išmesti ereliukus iš lizdo, kad išmoktų skraidyti, sustiprėtų. Jie augo žinodami, kad leidžiama pasirinkti, nebūtina nieko daryti tobulai. Kaip tik skatinome, kad nebijotų klysti, darytų tai, kas patinka, svajotų ir siektų savo svajonių. Dar mokėme eksperimentuoti! Nebijoti viską imti ir pakeisti, jei nepatinka, ir to nereikėtų painioti su neatsakingumu ar lengvabūdiškumu. Mokėme juos visur ieškoti džiaugsmo.

– Kai bendravome Vilniuje, dalijotės švenčių organizavimo subtilybėmis, tačiau paskleisti jas plačiau tebuvo miglotuose planuose. Jūsų knygai "Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms" buvo lemta gimti Ispanijoje. Reikėjo, kad ateitų laikas, žinios, pasiryžimas?

– Viskam yra savas laikas. Knygai – taip pat. Knygos idėja brendo daug metų, į ją sudėjau dviejų dešimtmečių patirtį. Labai norėjau, kad ji pasitarnautų jauniems žmonėms, kad įkvėptų rengti šiltas, gražiai dekoruotas šventes. Kai išleidau knygą, supratau, kad tai vieno etapo pabaiga. Prasidėjo kitas kūrybinis etapas – tapybos.

– Tapyti pradėjote 39-erių, bet jaunystėje jums teko mokytis pas žinomą Lietuvos dailininkę Mariją Ladigaitę-Vildžiūnienę. Ar jos įkvėpta ieškote lietuviškumo ženklų: paveikslus tapote akriliniais dažais ant senovinėmis staklėmis austos lininės drobės, gilinatės į senąją lietuvių kultūrą, perkeldama į drobę regioninių tautinių kostiumų raštus?

– Žinoma, Marijos Ladigaitės įtaka man labai didelė. Ji pirma atskleidė man dailės, meno pasaulį, ji buvo mano mokytoja. Tačiau darbų ciklo "Moteris raštuose" idėja atėjo ne iš tų laikų – iš karo Ukrainos.

Mano vaikystės vasaros prabėgo Ukrainoje. Karpatų kalnų dvasia man labai artima. O karas mane labai sukrėtė. Būtent jis išspaudė iš manęs tai, kas svarbu man, ką norėjau papasakoti. Raštai, jų jėga, simbolika, reikšmė... Pamačiau moterį, apipintą tautiniais raštais.

Raštai mane nuvedė ir į lietuvių kultūrą, istoriją. Aš tiek daug sužinojau! Tos žinios man padėjo perteikti kiekvieno Lietuvos regiono charakterį, istoriją, etninį paveldą. Tai toks lobis! Būtų gerai, jei mokykloje vaikams pasakotume apie raštus, jų simbolius, prasmes. Taip jie labiau suprastų, kas jie yra, didžiuotųsi savimi ir savo šalimi.

Kaip sakė profesorė Marija Gimbutas: "...svarbu suprasti, kiek mes turto turime, kad mes turime iš jo pasisemti išminties ir grožio. Jei mes jo, to turto, atsisakysime, tai mes atsisakysime savęs. Dabar visas pasaulis ieško kelių sugrįžti į savo šaknis, į savo žemę. (...) Mes ta prasme esame privilegijuoti – galime daug greičiau suprasti tą ryšį su praeitimi ir jausti jos tęstinumą savyje negu anglai ar prancūzai, ką jau kalbėti apie amerikiečius, kurie yra praradę savo šaknis. Žodžiu, mums lengviau puoselėti savo liaudies turtus, savo praeitį negu kitoms tautoms, ir tai mūsų išsilaikymo galimybė. Kaip mes kitaip galime išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių."

– Jūsų tapytos drobės išsisklaido po visą pasaulį. Jas įsigijusieji liudija, kad paveiksluose girdi skambant muziką. Kokiais burtais juos įkraunate?

– Net nežinau, kaip man taip išeina. Tiesiog tapau visada geros nuotaikos, iš širdies, su pasimėgavimu. Paskęstu savo jausmuose ir fantazijose – aš romantikė! Ir dar klausausi muzikos. Negaliu be jos. Ji sujudina manyje kažką, ko negaliu paaiškinti. Tapau, kaip jaučiu. Neturiu jokių taisyklių. Kiekvienas dailininkas, menininkas, manau, įkrauna savo darbą savo energijos. Kuo turtingas savo viduje, tuo ir dalijasi. O mano žiūrovas, matyt, pajaučia mano energiją. Girdi mano muziką.

– Esate šviesiaplaukė, bet turite ryškų pietietišką geną: mėgaujatės gyvenimu, net parversta ant menčių kaskart vis stipriau pakylate. Ir įrodote, kad tai – į gera. Perpratote ispanų gyvenimą ir jau jaučiatės sava?

– Ne tautybė tai apsprendžia. Gali ir tarp lietuvių nesijausti sava. Sava aš jaučiuosi tarp tos pačios minties, moralės žmonių, su kuriais esu ant tos pačios bangos. Tada net ir žodžių nereikia – pasižiūri į akis, ir viskas aišku.

Gali ir tarp lietuvių nesijausti sava. Sava aš jaučiuosi tarp tos pačios minties, moralės žmonių, su kuriais esu ant tos pačios bangos.

O ispanai – pasakiški žmonės. Man neteko sutikti blogų. Jie draugiški, paslaugūs, trykštantys gyvenimu. Ispanijoje – net septyniolika regionų, jie skirtingi, ir žmonės skirtingi. Pavyzdžiui, valencijiečiai labiau uždari, andalūziečiai – atviresni. Bet visi ispanai, nepriklausomai nuo regiono, tave išmokys džiaugtis šia diena ir mėgautis gyvenimu.

O šiaip džiugi naujiena yra ta, kad mūsų protėviai 456 m. atkeliavo čia ir įsikūrė nuo šiaurės iki pačių pietų. Jie prisidėjo prie šios šalies kūrimo, kultūros formavimo. Ar žinote, kad ispanų kalbai susiformuoti padėjo mūsų senoji prūsų kalba?

Kultūros žurnale "La Torre del Virrey" paskelbta Jūratės de Rosales mokslinė apybraiža "Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją". Ji rašo: "Šių dienų lietuviams ir latviams būtina suprasti, kad jie yra paskutiniai palikuonys didžiulės baltų tautų masės, kelis tūkstančius metų gyvenusios nuo Vyslos iki Uralo ir nuo Baltijos jūros iki Desnos ir Dniepro santakos. Tos didelės tautų masės istorija daug kartų aprašyta, bet jau nuo XIX a. ji buvo nebesurasta, ir ją pasisavino, išsidalino germanai ir slavai. Gal ne tiek iš blogos valios, kiek negebėdami suvokti, kaip to meto Latvija ir Lietuva galėjo būti viena didžiausių Europos galybių."

Mes, lietuviai, esame iš labai didžios tautos. Apie tai ir rašo Jūratė de Rosales savo knygose. Mes minime tik Vytauto laikus, o tie laikai – tik istorijos kruopelytė. Mes esame tie, kurie du kartus peržygiavome visą Italiją, užėmėme Romą. Apsistoję Pietų Prancūzijoje, įkūrėme savo karalystę, praėjus pusei šimtmečio, prie šios karalystės prisijungėm dabartinę Ispaniją. Todėl lietuviai taip puikiai jaučiasi Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Ispanų rašytojas, žurnalistas Jose Javieras Esparza savo knygoje "Visigodos" ("Vizigotai") rašo apie mūsų tautą: "... tai buvo vizigotai, kurie pirmieji sukūrė valstybę Ispanijoje. Tai buvo tarp VI ir VII šimtmečių. Jie nebuvo barbarai ir atsilikėliai. Jų kultūros elitas žinojo, kad Žemė yra apvali, jie žinojo užtemimo priežastis, jie buvo daug raštingesni už prancūzus ir vokiečius." Būtų smagu ir naudinga, jei ši knyga būtų išversta į lietuvių kalbą.

Tai ar aš jaučiuosi čia sava? Taip, aš jaučiuosi namie.

– Kas tik apie jus rašė, visi akcentavo, kad Ispaniją pamilote nuo pirmos akimirkos, kai atskridote čia poilsio ir pajutote: "Tai mano!" Aš paklausiu kitaip: kada Ispanija išvargina ir palieka plyšelį įsismelkti tėvynės ir gimtojo Vilniaus ilgesiui?

– Meluočiau, jei pasakyčiau, kad nepasiilgstu gimtojo Vilniaus. Bet ne todėl, kad man čia liūdna ar kažkas išvargina. Pasiilgstu, nes ten gimiau, augau, mokiausi, kūriau. Aš pažįstu Vilnių kaip savo vaiką. Aš jį myliu, nors fiziškai esu toli nuo jo, bet kartais širdimi apkabinu jį ir man brangius ten gyvenančius žmones. Ten gyvena daug draugų, kurie man labai padėjo, be jų daug ko nebūčiau padariusi. Už tai esu be galo dėkinga. Palaikau su jais ryšį. Pasiilgimas – tai akimirka. Aš nemėgstu atsukti laiko atgal. Man įdomu tai, kas vyksta dabar aplink mane, svajoju apie ateitį ir tai, ką galėčiau nuveikti.

– Kolegos žurnalistai yra pavadinę jus žmogumi orkestru: šokis, muzika, scenografija, dekoras, interjerų ir renginių puošyba, tapyba – viskam užtenka širdies ir energijos. Koks motoriukas įtaisytas jūsų gyvybingoje natūroje?