„Kišenpinigių reikia duoti. Manau, dienai. Nežinau, kiek, sunku pasakyt, pas mane jau vaikai suaugę, pagal poreikius, kiek ten kas kainuoja mokykloje“ – teigė praeivė.

„Priklauso nuo jo savarankiškumo ir poreikių. Aš kažkaip individualiai pažiūrėčiau. Atvirai tariant, nežinau, vaikų neturiu, turiu tik sūnėną ir dukterėčią. Yra padėti vaikui atskirai pinigėliai, jis ir pasiima“, – kalbėjo kita moteris.

Toliau žurnalistė tęsė pokalbį su „Citadele“ banko valdybos nare Rūta Ežerskiene.

– 10 eurų – suaugusiam žmogui savaitei visai nedideli pinigai, bet vaikui turbūt užtektų?

– Iš tikrųjų, labai priklauso nuo to, kokie yra vaiko ir šeimos poreikiai, kokia yra bendrai situacija. Kišenpinigius dažniausiai rekomenduojame pradėti duoti jau einantiems į mokyklą, mažesnėmis sumomis ir kiekvieną dieną. Kai vaikas auga, yra rekomendacija sumą didinti ir retinti – duoti kartą per savaitę tam, kad vaikas galėtų pats priimti sprendimus, pats nuspręstų ir suprastų, kokiam laikotarpiui tos sumos užtenka.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl lietuviai įsivaizduoja, kad vaikui savaitei reikia iki 20 eurų, o estai ir latviai mano, kad vaikas gali išsiversti ir su 10 eurų?

– Apie 30 proc. respondentų tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse skiria kišenpinigius maistui, dar apie 20 proc. – įvairiems užkandžiams ir šiek tiek virš 10 proc. – įvairioms smulkmenoms, kanceliarinėms prekėms. Jeigu gilintis detaliau, reikėtų pasižiūrėti, ar tie kišenpinigiai naudojami kiekvieną dieną, galbūt dalis yra tėvų jau nuperkama mokykloje ir tada pačiam vaikui nebereikia pirkti. Ir, žinoma, pagal kiekvieno gyventojo ir šeimos poreikius, ar vaikas valgo mokykloje, ar kiekvieną dieną kažkur eina atskirai nusipirkti. Iš kitos pusės, galima būtų daryti tokią prielaidą, kad lietuviai labiau pasitiki savo vaikais, nori, kad jie būtų savarankiškesni. Kas svarbiausia, kad mokant vaikus elgtis su pinigais, šie įgūdžiai vėliau praverčia ne tik finansiniam gyvenime, bet ir apskritai gyvenime. Nuo septynerių metų jau vaikai gali turėti bankinę mokėjimo kortelę. Bankas yra labai patogus funkcionalumas, kuomet tėvai gali matyti ir kartu su vaiku aptarti, kur vaikas išleidžia, kam išleidžia, kaip dažnai leidžia. Visa tai galima aptarti ir tai tikrai labai patogi priemonė. Kita vertus, vis dar ir šiais laikais, kai turime korteles ir elektroninius pinigus, seneliai, draugai gimtadienių proga padovanoja grynųjų pinigų. Tuomet reikėtų susitarti su vaiku, paaiškinti, ar juos įnešti į tą pačią mokėjimo kortelę, ar taupyti kažkokiam konkrečiam tikslui. Tai nėra vienas ar kitas būdas labai geras arba labai blogas, svarbu, kad būtų apie tai kalbama, suprantama, įvertinama ir aptariama.

– Gausi dešimtuką – 10 eurų. Ir atitinkamai sumos pagal pažymį arba visiškai jokių kišenpinigių, jeigu pažymys blogas. Ką manote apie tai?

– Yra šeimų, kurios taip daro, bet iš finansinio raštingumo perspektyvos tai nėra rekomenduojama, nes tai vaiko pareiga eiti į mokyklą.

– Tėvai savo biudžete turėtų numatyti ir tą eilutę vaikams, ar ne? Ar tai bus euras, ar du eurai, ar 20 eurų, bet ji turi būti, jeigu leidžia galimybės, aišku.

– Iš tikrųjų, taip, turėtų numatyti ir kišenpinigiams, ir kitoms išlaidoms. Kai jau vaikai yra vyresni, rekomenduojama juos įtraukti ir į šeimos įvairius planavimus, kelionių planavimus, netgi taupymą, investavimą, rodyti jiems, kaip tai daroma, skirti tam tikrą lėšų dalį.

– Dėl ko tiksliai žmonės nerimauja? Jie baiminasi, kad kainos kils ar jau junta kylančias kainas?

– Atlikome apklausą visose trijose Baltijos šalyse ir šiuo atveju buvo klausiama gyventojų, ką jie jaučia dėl besikeičiančių kainų. Mes žinome, kad nuo šių metų pradžios sumažėjo dujų kainos, tačiau padidėjo elektros valstybės reguliuojama dalis, pasikeitė degalų ir kitų prekių akcizai. Natūralu, kad gyventojai apie tai galvoja. Paklausus, ką jie apie tai galvoja, jie išreiškė nerimą labiausiai dėl maisto. Maistas užima labai reikšmingą dalį Lietuvos gyventojų biudžete, todėl natūralu, kad jie apie tai galvoja.

– Kokia dalis mūsų biudžete yra skiriama maistui?

– Šiuo metu vidutiniškai apie 20 proc.

– Ar turite duomenų, kokia ta dalis yra kitų šalių gyventojų biudžetuose?

– Jeigu lygintume „Eurostat“ duomenis nuo 2004 m., tai ta dalis Lietuvoje yra ženkliai sumažėjusi. 2004 m. buvo 27 proc. maisto prekėms skiriama, šiuo metu 20 proc. Tai 7 proc. pokytis yra labai teigiamas ir tai reiškia, kad gyventojai gali skirti tą procentą nebūtinosioms prekėms. Tačiau jeigu mes lyginame su kitomis vakarų šalimis, tai Europos Sąjungoje vidurkis yra apie 15,6 proc., tuo tarpu Vokietijoje – 11,7 proc. Tai jeigu mes lyginame šiandieninę Lietuvą su 20 proc., tai visgi mums dar yra, kur tobulėti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Stebina tai, kad daugelis lietuvių nerimauja dėl maisto kainų. O štai, pavyzdžiui, elektros kainos man asmeniškai yra didesnis nerimo šaltinis, nes sąskaitos didesnės. Kaip jūs paaiškintumėt – kodėl lietuviai dėl maisto pergyvena labiau negu dėl energetikos kainų?

– Gyventojai nerimauja iš dalies ir dėl energetikos kainų, kurios pakankamai dažnai keičiasi. Jeigu ekonomistai prognozuoja pakankamai teigiamus metus, vien tas keitimasis sukelia gyventojams nerimą. Tačiau kuo skiriasi energetikos kainos ir maisto? Tas kainas arba gyventojų pasirinkimus galima šiek tiek lengviau reguliuoti. Vietoj automobilio kartais rinktis viešąjį transportą. Tačiau maisto atžvilgiu, gyventojai nenorėtų prastinti kokybės ir renkasi kokybiškesnius, o ne tiesiog įperkamus produktus.

– Štai kas mane nustebino šioje apklausoje. Yra viena grupė, kurie gal labiau išreiškia nerimą: tai yra jauni žmonės iki 29 metų ir nuo 30 iki 39 metų. Tai pirmą grupę aš suprantu – tai jauni žmonės, kurie dar tik pradeda darbus, karjeras. Bet 30-mečiai, 40-mečiai jau paprastai yra susikūrę finansinę pagalvę ir neturėtų nerimauti.

Tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką.

– Iš tikrųjų nerimauja visos grupės, tik nerimas yra pagrįstas skirtingais dalykais. Jaunimas, kaip ir minėjote, pradeda karjerą, jų darbo užmokestis dar nėra toks aukštas. Tuo tarpu nuo 30 metų karjera jau įsibėgėja, gaunamos pajamos yra didesnės, tačiau šie žmonės dažniausiai jau turi šeimas, turi vaikų ir daugiau finansinių įsipareigojimų.

– O ar nėra taip, kad nerimaujama tiesiog iš inercijos, nes natūralu nerimauti? Juk ekonominės prognozės nežada tokių sunkių laikų, kaip tik labiau žada atlyginimų didėjimą ir visa kita.

– Šiuo atveju aš tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką. Reiškia, žmonės galvoja apie savo finansus, juos planuoja ir tai rodo teigiamą pokytį Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo kontekste. Jeigu jie tam ruošiasi arba jau yra pasiruošę, tai yra labai teigiamas veiksnys. O galvoti, perplanuoti yra labai sveikintinas pavyzdys.

Skirtingi mokesčiai

Nors daugelis žmonių kelionių metu beveik visur įpratę atsiskaityti kortelėmis, užsienyje vis dar pasitaiko vietų, kur priimami tik grynieji. Rūta Ežerskienė, „Citadele“ banko valdybos narė, atsakinga už Baltijos šalių mažmeninę bankininkystę, sako, kad bent dalį grynųjų pinigų prieš keliones verta išsigryninti dar Lietuvoje.

Ekspertė taip pat rekomenduoja pasidomėti, kokį fiksuotą procentą nuo išimamos sumos gali tekti susimokėti išsigryninant pinigus bankomate užsienyje. Anot jos, svarbu ne tik žinoti, kokį išgryninimo mokestį nuskaito bankomatų operatorius, bet ir pasidomėti apie galimus valiutos keitimo mokesčius.

Jei turite mokėjimo kortelę su kelionių draudimu, pasitikrinkite, ar draudimas skirtas ir kartu keliaujantiems šeimos nariams.

„Imantiems grynųjų pinigų iš bankomatų leidžiama pasirinkti – gryninti pinigus vietine valiuta ar eurais ir privalomai pateikiami valiutos keitimo mokesčiai. Užsienio bankomatų operatoriai gali taikyti didesnį antkainį nei turimos kortelės bankas, todėl dažnai finansiškai naudingiau rinktis vietinę valiutą. Gali būti taikomas ne tik valiutos keitimo, bet ir išgryninimo operacijos mokestis – ne tik bankomatų savininkų, bet ir naudojamos kortelės banko. Tačiau kai kurių bankų kortelės, kaip ir mūsų, leidžia pinigus išsigryninti be jokio komisinio mokesčio visame pasaulyje pagal mokėjimo kortelės nemokamo išgryninimo limitus. Jį galima pasitikrinti asmeninėje banko paskyroje“, – paaiškino R. Ežerskienė.

Anot pašnekovės, svarbu turėti omenyje, kad kai kuriose valstybėse negalima atlikti mokėjimo operacijų, nepalaikančių lustinės technologijos. Tarp jų dažniausiai patenka tolimosios valstybės: Argentina, Brazilija, Filipinai, Tailandas, Meksika ir kt.

Kelionių draudimas

Nors nuo netikėtų situacijų apsisaugoti sudėtinga, anot pašnekovės, prieš vykstant į kelionę verta pasirūpinti kelionės draudimu. Paprastai draudimo apsauga taikoma skubiajai medicinos pagalbai, bagažo apsaugai nuo vagysčių ir pasimetimo, nenumatytiems skrydžių pasikeitimams.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad yra tokių kortelių, kurios nereikalauja pirkti draudimo atskirai. Pavyzdžiui, turint kreditinę kortelę, draudimas galioja automatiškai, tiesa, kartais tam gali būti papildomų sąlygų, pavyzdžiui, ta kortele turi būti apmokėta bent nustatyta dalis kelionės išlaidų. Taip asmuo, jo bagažas ir pirkiniai per kelionę apdraudžiami be jokių papildomų veiksmų.

„Jei turite mokėjimo kortelę su kelionių draudimu, pasitikrinkite, ar draudimas skirtas ir kartu keliaujantiems šeimos nariams. Taip pat įsitikinkite, ar jame yra papildoma apsauga užsiimant ekstremaliu sportu. Pavyzdžiui, jei planuojate plaukioti banglente ar kelionės metu vairuoti motociklą, kai kurie bankai tai vertina kaip pavojingas veiklas, kurioms įprastas kelionių draudimas negalioja“, – sako R. Ežerskienė.

Papildomai banko ekspertė rekomenduoja turėti galiojančią Europos sveikatos draudimo kortelę. Su ja yra apmokamos būtinosios medicinos pagalbos paslaugos ES zonoje.

Debeto ar kreditinė?

ES valstybėse atsiskaitymai priimami tiek debeto, tiek kreditine kortelėmis ir dažniausiai kelionėms pakanka bet kurios iš jų. Tiesa, kredito kortelė turi vieną pranašumą – nemokamą kelionių draudimą.

Kelionių draudimą taikančios kredito kortelės kai kuriais atvejais taiko ir kasko draudimą, kuris gali praversti, jei užsienyje keliaujama nuomotu automobiliu ir įvyksta eismo įvykis. Todėl R. Ežerskienė pataria prieš keliaujant įvertinti savo kelionės planus ir kokių išlaidų galėtumėte patirti netikėtai.

„Kredito kortelės taikomas kelionės draudimas su kasko gali padėti sutaupyti, išvengiant brangaus draudimo įsigijimo automobilių nuomos punkte. Apskritai, draudimas kelionių metu padeda lengviau spręsti nenumatytas situacijas ir išvengti jų sukeltų skaudžių išlaidų, todėl tam tikrais atvejais kreditinė kortelė keliaujant gali suteikti daugiau saugumo“, – teigė ekspertė.

– Taigi, Baltijos šalyse daugiausiai piniginę turi praverti estai. O kaip atrodome mes?

– Iš tikrųjų, jeigu skaičiuoti pagal apklausas, kiek maistui išleidžia Baltijos šalių gyventojai, tai daugiausiai – virš 300 eurų šeimos nariui – atsakė išleidžiantys estai, mažiausiai išleidžia latviai, lietuviai per vidurį.

– Kokios to galėtų būti priežastys? Na, galėtume mes čia paspekuliuoti, pagalvoti. Estai galėtų išleisti daugiausiai dėl to gal, kad pas juos maistas yra brangesnis, nors iš tikrųjų infliacija žymiai palietė ir lietuvius.

– Yra keletas aspektų. Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti į uždirbamas pajamas, grynąsias, kiek kiekvienos šalies gyventojai gauna. Tai šiuo atveju yra labai panašiai. Estų vidutinis darbo užmokestis yra didžiausias, po to eina lietuvių ir mažiausias – latvių. Todėl norint labai preciziškai vertinti, reikėtų paskaičiuoti procentaliai, kiek procentų maistui išleidžia nuo vidutinio darbo užmokesčio. Tuomet būtų, iš dalies, tikslesni atsakymai. Tačiau yra tam tikra dalis ir įpročių, kaip kiekvienos šalies gyventojai elgiasi. Estijoje gyventojai labiau mėgsta eiti į restoranus, pirkti pusfabrikačius – jiems išleidžia daugiau pinigų. Tuo tarpu lietuviai ir latviai šiek tiek daugiau gamina namuose, nešasi į darbą pietus ir pan.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Mačiau, apklausoje gana keistai pasirodė – nors tai yra maža dalis žmonių – kad kai kurie sugeba išgyventi ir už 50 eurų.

– Iš tikrųjų, yra tokia dalis. Bet vėlgi, mes nežinome pilnos informacijos. Gali būti taip, kad jie turi tam tikrų rėmėjų ar net vaikai remia savo tėvus pensininkus ar pan. Tai jie gali išleisti mažai, tačiau jiems dovanoja arba remia kažkas kitas. Bet yra geria žinia iš šitos apklausos Lietuvoje, kad nėra labai didelio skirtumo tarp Top 3-jų miestų ir Top 6-8-erių. Yra skirtumas, bet labai menkas. Tai čia yra gera žinia, kad ir kituose miestuose žmonės gali sau išleisti, kad nėra tokios atskirties. Aišku, jeigu mes žiūrėtume giliau į miestelius, atskirtis vis tiek išlieka, ten žmonės turi kitas galimybes, patys daug ką užsiaugina, gamina namuose ir pan.

– Norėtųsi dar pasižiūrėti į amžiaus grupę. Tai, kiek mačiau, jaunimas maistui išleidžia panašiai kaip senjorai. Jūsų tai nestebina?

– Taip, tai yra tiesa. Jaunimas ir senjorai išleidžia šiek tiek mažiau negu gyventojai nuo 30 iki 50 metų maždaug. Yra kelios priežastys. Jaunimas, tai yra studentai, ne visi dirba ir ne visi gali tiek sau leisti. Senjorų pajamos irgi yra mažesnės. Tai iš vienos pusės nestebina. Iš kitos pusės, mes žinom, kaip jaunimas mėgsta labiau pramogauti ir mažiau valgyti namuose, tai čia yra tam tikras disonansas, kur atrodytų, kad galėtų būti atvirkščiai, jie galėtų išleisti daugiau. Bet iš finansinio raštingumo pusės, sakyčiau, kad čia yra gera žinia, jog jaunimas gyvena pagal savo galimybes.

– Gal galėtumėt pasidalinti savo patarimais, kaip neišleisti viso atlyginimo maistui? Nes kiek ankstesnės apklausos, ne Baltijos šalyse, bet bent Lietuvoje, skelbė, kad lietuviai maistui išleidžia ir nuo penktadalio, kai kurie ir 40 proc. atlyginimo. Tai kiek yra normalu išleisti maistui ir kaip sutaupyti šioje vietoje?

Lietuvoje vis dar yra pakankamai aukštas nesunaudoto išmetamo maisto procentas.

– Gerai išsivysčiusiose šalyse yra normalu maistui išleisti iki 10 proc. Lietuvoje yra išleidžiama iki 20 proc., bet jeigu palyginti su Vokietija, tai yra labai panaši proporcija. Tai, iš vienos pusės, atrodo, išleidžiame daugiau negu išsivysčiusios šalys, tačiau, kai pasilyginame su kitomis, yra tokių pačių šalių. Labai panašūs procentai yra aplinkinių Baltijos šalių, Lenkijos ir pan. Tačiau, kaip jūs ir sakėte, yra tam tikrų būdų, kur galima sutaupyti. Planuoti savo pirkinius, apsipirkinėti ne kasdien, o rečiau, apgalvoti, ką valgysite, gaminsite. Lietuvoje vis dar yra pakankamai aukštas nesunaudoto išmetamo maisto procentas. Artėja Kalėdos – vėlgi pagalvoti ir iš anksto pasiplanuoti. Vyksta įvairios nuolaidos, yra tam tikrų prekių, kurias galima nusipirkti, kai vyksta nuolaidos. Tai pasinaudoti tiesiog visais šitais būdais, bet, kad tą padaryti, reikia planuoti ir disciplinuoti save.

Nemažai skirtumų

R. Ežerskienė pastebi, kad skirtingų kartų finansiniai įpročiai turi didelių skirtumų. Skirtingus X (gimę 1965–1980 m.), Y (angl. „Millenials“, gimę 1981–1996 m.) ir Z (gimę nuo 1997 m.) kartų finansinius įpročius formavo besikeičianti ekonominė aplinka, technologijos ir kultūriniai pokyčiai.

„Paprasčiausius skirtumus galime išskirti vien stebėdami vartotojų naudojimąsi elektroniniu banku. Pavyzdžiui, šiandien jaunimas jau nebūtinai turi fizines korteles, nes jiems užtenka piniginės telefone, jų didžioji dalis mokėjimų – bekontakčiai“, – komentuoja R. Ežerskienė.

Kartų finansinius skirtumus patvirtina ir statistiniai bendrovės duomenys, rodantys, kad 63 proc. vyresnio amžiaus žmonių, gimusių nuo 1945 m. iki 1964 m., mokėjimus atlieka naudodami interneto banką. Jaunesnės kartos atstovams šis atsiskaitymo būdas nebėra patrauklus – tarp X kartos atstovų jau didesnė dalis renkasi atsiskaitymus per mobiliąją programėlę (66 proc.) nei interneto banką (34 proc.).

X karta yra išgyvenusi gerokai daugiau kultūrinių ir ekonominių sunkumų. Tai reiškia, kad jie jaučiasi kur kas mažiau emociškai saugūs.

Tarp Z kartos atstovų dominuoja vienintelis atsiskaitymo būdas – banko programėlė. Ja naudojasi net 97 proc. kartos atstovų.

Patyrę iššūkių

Pašnekovė akcentuoja, kad X karta yra patyrusi daugiau ekonominių iššūkių, todėl, tikėtina, dėl to skeptiškai vertina socialinio draudimo patikimumą. Šios kartos atstovai paprastai turi daugiau skolų ir yra labiau linkę investuoti į akcijų rinką, obligacijas ar nekilnojamąjį turtą.

Be to, remiantis naujausiais banko duomenimis, lyginant su kitų kartų atstovais, X kartai priklausantys žmonės linkę dvigubai daugiau taupyti terminuotame indėlyje nei Y atstovai, nors ši indėlio rūšis tarp kartos atstovų yra gerokai populiaresnė nei kaupiamoji.

„Y kartos atstovų finansiniai įpročiai formavosi didžiojo nuosmukio metu. Todėl pastebime, kad šios kartos žmonės pirmenybę teikia finansiniam stabilumui, didelio pajamingumo taupomosios sąskaitos jiems yra aktualiausios. Dažnai šie žmonės turi nemažai finansinių įsipareigojimų, todėl sudėtingiau taupo pensijai ar kitiems tikslams“, – pasakoja banko atstovė.

Pasak R. Ežerskienės, galima pastebėti, kad Y karta turi nemažai panašumų su Z kartos atstovais – išmano technologijas ir dažnai valdo savo finansus naudodami mobiliąsias programėles ir interneto platformas. Be to, yra atviresni investavimui.

Skirtingi veiksniai

Doc. dr. J. Bučaitė-Vilkė, Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininio socialinių ir humanitarinių mokslų instituto vadovė, sako, kad finansinį raštingumo lygį tarp kartų daugiausiai lemia ekonominiai ir socioekonominiai pasikeitimai.

„Kai iš planinės ekonomikos buvo pereita į rinkos kapitalizmo sistemą, ekonominiai ir darbo santykiai labai pasikeitė. Be to, dabartinė karta gimė šeimose, kur materialinis aprūpinimas ir požiūris į pinigus yra šiek tiek kitoks, nei buvo anksčiau: dabar jaunuoliai turi didesnį materialinį saugumą nei prieš tai buvusios kartos, todėl jų požiūris į pinigus kur kas laisvesnis“, – sako VDU tyrėja.

Pasak pašnekovės, geriausius finansinius įpročius šiuo metu išsiugdžiusios ankstesnės X ir Y kartos. Šie žmonės moka taupyti, o kartais yra netgi šykštūs. Jauniausios kartos atstovai, VDU profesorės teigimu, nelinkę aktyviai kaupti ateičiai. Šiam vertinimui pritaria ir psichologė, kognityvinės psichoterapijos praktikė ir „Anima psichologija“ centro įkūrėja Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė, priskirianti šiems įpročiams kiek kitokią reikšmę.

„X karta yra išgyvenusi gerokai daugiau kultūrinių ir ekonominių sunkumų. Vadinasi, tos kartos žmonės jaučiasi kur kas mažiau emociškai saugūs, todėl yra taupesni, mažiau pasitiki nežinomomis investicijomis. Y karta galėjo pajusti daugiau finansinės laisvės ir labiau siekia lygiuotis į Z kartą, tačiau taip pat turi išlikusį nesaugumo jausmą ir perdėtą norą taupyti pinigus, kaip pasakytume, kojinėje. Z kartos atstovai laisvesni – darbe jie ieško prasmės, laimės, naujų patyrimų“, – kartų skirtumus vertina psichologė.

V. Bartkutė-Vyšniauskienė tarp kartų pastebi ir skirtumų darbe. Psichologės teigimu, X kartos žmonės orientuoti apskritai turėti darbo vietą. Jie siekia padaryti viską tam, kad darbdavys būtų patenkintas ir jie išlaikytų nuolatinę darbo vietą. Panašiai elgiasi ir Y kartos atstovai, tačiau jie jau atsižvelgia ir į asmeninius poreikius, nebijo keisti darbų, jei jie neatitinka iškeltų lūkesčių. Z karta, specialistės teigimu, yra didžiausias iššūkis kitų kartų vadovams.

Tačiau ekspertai sutaria, kad tiek individualios aplinkybės, tiek ir asmeninė patirtis formuoja finansinį elgesį. Be to, bėgant laikui, jis gali vystytis pagal besikeičiančias ekonomines ir visuomenines sąlygas.