Nors Kavaliauskai „Auroje“ aktyviai nebešoka, žiūrovai gruodį juos galėjo išvysti šokio teatro 40-mečio renginyje „Prisiminimai apie ateitį“. Čia šokėjai pasirodė su būriu įvairių kartų auriečių ir prisiminė pirmuosius savo žingsnius profesionalioje scenoje. Pokalbis su R. Kavaliauskiene – apie nepamirštamus metus „Auroje“ ir čia sutiktą gyvenimo žmogų.
– „Auroje“ su vyru Sauliumi šokote beveik 30 metų. Kaip ir kada prasidėjo jūsų kelias šiame šokio teatre?
– Savo kelią „Auroje“ abu pradėjome 1989-aisiais. Tuomet Birutės Letukaitės įkurtas šiuolaikinio šokio teatras dar nebuvo „Aura“, tai buvo tiesiog modernaus šokio studija. Dešimtmetį lankiau meninę gimnastiką ir savo trenerės Redos Baublienės dėka atsidūriau čia, o pramoginius šokius anksčiau šokęs Saulius tais metais grįžo iš armijos ir susidomėjo laikraštyje rastu skelbimu, kad modernaus šokio studija ieško vaikinų.
Skelbime buvo rašoma ir apie artėjančią trupės kelionę į Šveicariją, tad pas mus atėjo net kelios dešimtys vyrukų. Tiesa, iš jų pasiliko tik du. Nė vienas iš mūsų kartos nebuvome profesionalūs šokėjai – visi arba atėjo iš kitų sričių, pavyzdžiui, gimnastikos, arba tiesiog buvo savamoksliai, mėgėjai. Birutė sakydavo, kad tikram šiuolaikinio šokio šokėjui paruošti reikia trejų metų. Per tiek laiko ji žmogų visiškai transformuodavo.
Bendrystė: buvusi gimnastė Rūta ir pramoginių šokių šokėjas Saulius susitiko „Auroje“ ir daugiau nebeišsiskyrė – jie drauge žengia per gyvenimą./ R. Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Tais laikais šiuolaikinis šokis buvo naujovė, tad iš žiūrovų susilaukdavome įvairių komentarų. Kai kurie stebėdavosi, kad šokėjos šoka basos, apsirengusios lengvais, plevenančiais rūbais. Tapus trupės dalimi, man iš pradžių lyg norėjosi smagesnių šokių, tačiau be galo sužavėjo nuostabi atmosfera, puikus kolektyvas ir profesionali vadovė. Su laiku ir pats šokis ėmė kisti, pas mus atvažiuodavo įvairių choreografų iš užsienio, tobulėjo mūsų šokio technika. Visa tai labai žavėjo.
– Tad būtent „Auroje“ ir susipažinote su Sauliumi?
– Taip, į trupę abu atėjome tais pačiais metais. Aš pradėjau šokti 1989-ųjų pavasarį, o Saulius – rudenį. Tačiau ilgą laiką buvome tik kolegos, draugai. Tiesą pasakius, man netgi labiau patiko kiti „Auroje“ šokę vaikinai. Vis dėlto 1995 m. netikėtai drauge sulipome ir vienas kito nebepaleidome. Praėjus šešeriems kolegiško bendravimo metams, vieną dieną Saulius man pasakė: „Norėčiau tave geriau pažinti.“ Taip įvyko mūsų pirmasis pasimatymas. Tuo metu su trupe buvome išvykę į Velsą, Svonsio miestą, tad su Sauliumi išėjome pasivaikščioti po vietinį parką. Po dvejų metų susituokėme.
D. Matvejevo nuotr.
– Ar nesudėtinga dviem šokėjams poroje? Laiką kartu leisdavote ir namie, ir scenoje – ar kartais nesinorėdavo pailsėti vienam nuo kito?
– Visiems kažkodėl atrodo, kad dviem šokėjams poroje turėtų būti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Jei turėčiau galimybę, galėčiau su Sauliumi drauge būti kad ir visą dieną. Žinoma, turiu labai padėkoti savo mamai, kuri mums padėjo auginti vaikus. Jei ne jos pagalba, šokiai dėl laiko trūkumo mums būtų pasibaigę gimus jau pirmajai atžalai. Būtent todėl, kad mano mama labai pasiaukojo ir skatino mus neatsisakyti šokių, taip ilgai ir šokome „Auroje“. Esu įsitikinusi, kad padėjo ir buvimas pora, vienas kito palaikymas. Manau, taip ilgai šokti šokėjai gali tik būdami kartu, o ne atskirai.
Kartais klausiu jau suaugusių vaikų, ar labai juos apvogėme vaikystėje? Sūnus Justas ir dukra Lina atsako, kad ne, jie buvo labai laimingi po pamokų bendraudami su močiute ir iš vaikystės turi tik geriausius prisiminimus. Vaikai nejaučia, kad jiems būtų pritrūkę mūsų meilės, nes jos davėme tiek, kiek tik galėjome.
– Su Sauliumi nė truputį nejautėte tarpusavio konkurencijos?
– Tikrai ne, galbūt vyro ir moters santykiuose yra kitaip – vienas kitą palaiko, nori, kad artimam žmogui sektųsi. Be to, mes dažnai šokdavome poroje. Apskritai, mūsų kolektyve nebuvo justi jokios konkurencijos, visi bendravome draugiškai, buvome vieningi.
Padėjo ir buvimas pora, vienas kito palaikymas. Manau, taip ilgai šokti šokėjai gali tik būdami kartu, o ne atskirai.
Šiek tiek konkurencijos atsirasdavo tik tada, kai atvažiuodavo užsienio choreografai, kurie savo spektakliui atsirinkdavo tik keletą šokėjų. Tada visi versdavosi per galvą ir stengdavosi pasirodyti geriausiai, kad būtent juos iš užsienio atvykęs choreografas pastebėtų. Tačiau ir šiais atvejais žvėriškos konkurencijos nejausdavau. Kolektyvo bendrystė yra vienas smagiausių prisiminimų iš „Auros“ laikų. Pati Birutė mums buvo lyg antra mama, santykiai su ja buvo labai šilti. Tiesa, iš pradžių šios ryškios, garsiai kalbančios asmenybės lyg prisibijodavau, tačiau vėliau užsimegzdavo ypatingas ryšys.
Kolektyvas išties buvo be galo šiltas. Kartu švęsdavome visas šventes, gimtadienius, būdavo daug linksmybių. Taip pat su trupe keliaudavome po Europą – ne tik pasirodydavome ant įvairių šalių scenų, bet ir daug pamatydavome. Kelionės buvo ypač įdomios, nes tais laikais nebuvo taip jau paprasta išvykti į užsienį. Iki šiol su keliais tų laikų kolektyvo nariais palaikome draugiškus santykius, kartu leidžiame laiką. Tiesa, draugystės kiek aptrūkinėjo, kai šokėjams ėmė gimti vaikai, prasidėjo tėvystės rūpesčiai. Tačiau prieš gerus penkerius metus mūsų santykiai vėl atsinaujino.
D. Matvejevo nuotr.
– Kokių nuotykių patirdavote bendrų kelionių metu? Kas labiausiai įsiminė?
– Visos „Auros“ kelionės labai smagios. Daug patirdavome, pamatydavome. Grįžusi neretai dar mėnesį liūdėdavau, kad viešnagė svečioje šalyje pasibaigė. Žinoma, yra buvę kurioziškų situacijų. Ne kartą po skrydžio buvo dingęs bagažas su mūsų sceniniais kostiumais, tad būta streso, kol juos susigrąžinome. Vieną kartą Vengrijoje įlipome ne į tą traukinį, kurio bilietus buvome įsigiję, tačiau sugebėjome kontrolieriui išaiškinti, kad važiuojame teisingai, ir jis mus paliko ramybėje. Tikriausiai įsimintiniausia istorija nutiko, kai pasirodėme Velse. Tuo metu dar buvo naudojami juostiniai magnetofonai. Pasirodymo metu magnetofonas sustreikavo, tad muzika staiga ėmė lėtėti, lėtėti, kol visai dingo. Paskutines dešimt pasirodymo minučių šokome be muzikos, tačiau sinchroniškai, tvarkingai. Žiūrovai plojo atsistoję.
– Galbūt 1990-ųjų pradžioje užsienio žiūrovams būdavo labai įdomu pamatyti šiuolaikinio šokio trupę iš ką tik žlugusios Sovietų Sąjungos?
– Mus daugiau kviesdavo į festivalius, kur drauge pasirodydavo įvairių šalių trupės. Pavyzdžiui, važiuodavome į Jaunimo festivalį Duisburge, Vokietijoje, kurio metu rengdavome bendrą darbą su kitų trupių nariais. Būdavo be galo įdomu pasidalyti savo patirtimi. Kalbant apie užsienio žiūrovų požiūrį į neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, reikia pasakyti, kad jiems ypač patiko 2003-iaisiais Birutės Letukaitės pastatytas šokio spektaklis „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės“. Buvo kalbama, kad tokį šokį gali pastatyti tik sovietinėje priespaudoje gyvenęs žmogus, nes to nepatyręs choreografas negalėtų iki galo suvokti, ką reiškia priespauda ir laisvės užgniaužimas. Po šio spektaklio žiūrovai atsistoję ilgai plodavo. Niekas nepasikeitė – ir šiandien „Aura“ užsienyje turi gerą vardą, yra sutinkama su ovacijomis. Ypatinga „Auros“ aura vis dar sklando.
– Daug laisvės turintis šiuolaikinis šokis atveria plačias saviraiškos galimybes ir šokėjams, ir choreografams. Galbūt kaip tik dėl šio laisvės aspekto jį ir pamilote?
– Kaip minėjau, į šiuolaikinį šokį atėjau iš meninės gimnastikos. Gimnastikos varžybų metu tu esi vienas ant kilimo, judesiai turi būti tikslūs, kyla baimė, kad tik netyčia neišmestum rankose laikomo įrankio. O šiuolaikiniame šokyje pasirodai kartu su kolektyvu, tad lieka mažiau baimės suklysti. Sykiu išlaisvėji, nes judesį gali atlikti ir kiek kitaip, galima improvizuoti, į vaizdą scenoje įdėti dalelę savęs. Čia nėra tokio griežtumo kaip pramoginiuose šokiuose. Žinoma, visko daryti savaip taip pat negali, turi laikytis Birutės sumanymo. Mums vykdavo ir baleto, ir džiazo pamokos, mokėmės įvairių technikų ir žanrų.
– Ar prisimenate pirmąjį savo pasirodymą su „Aura“?
– Visi trupės naujokai pradėdavo nuo šokio „Lietuviškos variacijos“, pirmą kartą pastatyto 1984 m. Šis pastatymas tapo ypač svarbus išsilaisvinimo iš okupacijos gniaužtų periodu, lygiai taip pat jis aktualus ir dabar. Tad ir mes su Sauliumi pradėjome būtent nuo jo.
– „Auroje“ šokote iki pat 2016-ųjų. Tikriausiai pažįstate beveik visus įvairių kartų trupės šokėjus?
– Taip, „Auroje“ šokome iki 2016-ųjų, o tada su šokiu atsisveikinome. Tiesa, 2017 m. dar pasirodydavome šokio spektaklyje „Sekretas“, dabar taip pat kartais prisijungiame prie trupės, kai Birutė pakviečia. Su Sauliumi gruodį šokome „Auros“ 40-mečiui skirtame spektaklyje, kuriame pasirodė įvairių kartų trupės šokėjai. Taigi, pažįstame juos visus, su visais yra tekę kartu šokti.
– Ką pastebite, žvelgdami į naująją kartą:? Ar šiandieniai šiuolaikinio šokio šokėjai labai skiriasi nuo jūsų, kai buvote jų metų?
– Šiandien „Auros“ veidas yra smarkiai pasikeitęs, joje šoka beveik vien užsienio šokėjai. Birutė šiandien turi didelį profesionalių šokėjų pasirinkimą, jai nebereikia kviestis gimnastų ar pramoginių šokių šokėjų ir iš jų auginti šiuolaikinio šokio profesionalų. Tad pati šiuolaikinio šokio situacija yra pasikeitusi. Šiandien šokėjai į trupę ateina baigę šokių mokyklas, jie valdo bet kokią techniką, yra puikiai paruošti. Mes, deja, buvome labiau mėgėjai, kuriuos Birutė ruošė pati.
Jaunimas šiandien kitoks – laisvas, nesuvaržytas, pasitikintis savimi, drąsus, visur norintis būti pirmas. Kartais atrodo, kad tas jų pasitikėjimas savimi kiek perteklinis, tačiau gal tai ir gera savybė. Mes tokio amžiaus buvome išmokyti neišsišokti, neišsiskirti. Tad net ir žinodami, kad šokame gerai, stengdavomės per daug nesiveržti į priekį. Šiuolaikiniai šokėjai kuklumu tikrai nepasižymi. Kaip bebūtų, ta ypatinga „Auros“ dvasia, kuri buvo jaučiama mūsų laikais, sklando ir dabar. Kad ir kokius šokėjus į trupę Birutė rinktųsi, yra jaučiamas jos išskirtinis braižas, iš savo kolektyvo ji išspaudžia maksimumą.
D. Matvejevo nuotr.
– „Aurai“ – jau 40. Per tiek dešimtmečių šokio teatras keitėsi, augo, brendo. Kaip jūs patys per šį laikotarpį, nuo pat pirmųjų žingsnių scenoje, augote kartu su juo?
– Dirbti su Birute niekada nenuobodu. Tobulindama ir stengdamasi išgryninti šokį, ji galėdavo viską keisti šimtus kartų. Būdavo, kad ruošiesi eiti į sceną ir nežinai, kaip viskas galiausiai atrodys. Likus 10 min., Birutė pasako: šitą dalį pakeisime. Tada tikiesi, kad pasirodymo metu nesusipainiosi ir prisiminsi visus pakeitimus. Iš pradžių būdavo nemažai streso, tačiau ilgainiui pripratome ir išmokome greitai adaptuotis prie naujų sąlygų. Tai padėjo mums tobulėti, bręsti. Žinoma, per tiek metų keitėsi ir pati „Aura“ – prasidėjusi kaip kelių merginų kolektyvas, jis vėliau išaugo į pirmąjį Lietuvoje šokio teatrą. Mokėmės vis naujų technikų, žanrų, įgavome vis daugiau vidinės laisvės, profesionalumo.
– Šokėjo profesija yra nelabai dėkinga, nes, kai kitų profesijų atstovai tik pasiekia karjeros aukštumas, šokėjai jau turi nulipti nuo scenos. Ką veikiate palikę šokio teatrą?
– Abu visada turėjome dvi profesijas. Aš dirbau ir tebedirbu kineziterapeute, o Saulius – drabužių konstruktoriumi-modeliuotoju. Nepriklausomybės aušroje gyventi vien iš šokio buvo neįmanoma, tad visi šokėjai turėjo dieninius darbus, o „Aura“ mums tebuvo hobis, į kurį skubėdavome vakarais. Tik nuo 1996 m. mums buvo pradėtas mokėti atlyginimas. Baigę šokėjų karjeras, toliau tęsiame kitus darbus.
– Papasakokite apie savo atžalas. Ar vaikai taip pat susiję su meno pasauliu?
– Nei dukra Lina, nei sūnus Justas šokių nepasirinko. Kai buvo maži, juos vesdavomės į koncertus, kartais – ir į repeticijas, tad iš dalies jie užaugo šokių salėje. Tačiau nė vienas nepasuko šiuo keliu, jiems įdomesnis sportas. Dukra žaidžia krepšinį, sūnus – tinklinį. Mūsų šeimoje fizinis aktyvumas visada buvo labai svarbus, tad su Sauliumi taip jiems ir pasakėme: jei nešoksite, tada sportuokite. Žinoma, jie matė daugelį mūsų šokio spektaklių, lankėsi ir „Auros“ 40-mečio renginyje. Tačiau jiems smagiau sėdėti tarp žiūrovų nei patiems išbandyti šokį.
– Nors „Auroje“ aktyviai nebešokate, Vasario 16-osios proga su B. Letukaitės šokio spektakliu „Laisvės bolero“ pasirodėte legendiniame kino teatre „Romuva“. Rodos, kad laisvės kupinas šiuolaikinis šokis šiandien aktualus kaip niekada.
– Taip, „Auros“ šokio spektakliai labai tinka laisvės temai. Pati laisvė visada aktuali. 1990-aisiais mūsų statytus nepriklausomybės troškimo įkvėptus spektaklius drąsiai galima šokti šiandien, juos susiejant su karu Ukrainoje. Laisvė visais laikais buvo brangiausias žmogaus turtas, o nesuvaržytas, griežtų ribų neturintis šiuolaikinis šokis puikiai jį atliepia.
