„Manau, kad tai realiausias scenarijus“, – interviu BNS sakė N. Gvaramija.

„Mums svarbiausia yra laisvi ir sąžiningi rinkimai 2024 metais ir pakeisti prorusišką vyriausybę tikra, provakarietiška vyriausybe“, – pridūrė jis.

Pernai gegužę N. Gvaramija buvo nuteistas daugiau kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad pakenkė televizijos, kuriai anksčiau vadovavo, finansiniams interesams. Jo įkalinimas sulaukė tarptautinės kritikos ir susirūpinimo dėl žiniasklaidos laisvės šalyje.

Šių metų birželį Sakartvelo prezidentė Salomė Zurabišvili nusprendė žurnalistui suteikti malonę.

N. Gvaramija tvirtino manantis, kad be jo paleidimo į laisvę Sakartvelui prisijungti prie ES „nebūtų jokių šansų“.

Anot žurnalisto, nėra realu tikėtis, kad šaliai bus suteiktas kandidatės statusas dar šįmet. Pagrindine kliūtimi tam jis įvardijo Sakartvelo vyriausybę.

„Dabar labai akivaizdu, kad Sakartvelo vyriausybė yra Rusijos pusėje. Pavyzdžiui, Rusijos pradėtame kare prieš Ukrainą Sakartvelo vyriausybė yra Rusijos pusėje. Jie vis dar galvoja, kad Rusija yra visagalė, kad Putinas yra visagalis, jie pirmenybę teikia Rusijai“, – kalbėjo jis.

– Šių metų birželį Sakartvelo prezidentė suteikė jums malonę, tačiau savo sprendimo nepaaiškino. Kaip manote, kokios priežastys lėmė tai, kad buvote paleistas į laisvę?

– Manau, kad dėl tarptautinio spaudimo. Nemanau, kad buvo kokia nors kita priežastis. Tai buvo spaudimas ir iš Sakartvelo pusės, bet tai buvo ir tarptautinis spaudimas, kuris buvo labai akivaizdus. Spaudimas buvo ir iš tarptautinių žmogaus teisių, žiniasklaidos organizacijų.

Manau, kad tai (spaudimas – BNS) buvo pagrindinis ir lemiamas veiksnys. Iš tikrųjų ji (prezidentė – BNS) padarė teisingą darbą savo šaliai, bet ne man, o Sakartvelui, kaip šaliai, kuri deklaruoja, nesakyčiau, kad Sakartvelo vyriausybė deklaruoja, bet Sakartvelas vis dar deklaruoja siekį būti ES, NATO nare, todėl tai buvo visiškai teisinga. (...)

Prezidentė keliauja po Europą ir įtikinėja Europos lyderius, kad Sakartvelo žmonės nusipelno šalies kandidatės statuso. Galbūt tai gera idėja, bet manau, kad tai, ko mes nusipelnėme, turėtų būti įrodyta įvairiais dalykais, ne tik sociologija ir skaičiais. Jei ji yra pasirengusi atleisti politiniams kaliniams, kurių Sakartvele dar yra, pirmiausiai buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui, o paskui ir kitiems, ji turėtų padaryti savo darbą ir įtikinti kitus.

– Sakote, kad, jūsų nuomone, Sakartvelas siekia tapti ES nare, bet ne šalies vyriausybė. Ką turite omenyje?

– Dabar labai akivaizdu, kad Sakartvelo vyriausybė yra Rusijos pusėje. Pavyzdžiui, Rusijos pradėtame kare prieš Ukrainą Sakartvelo vyriausybė yra Rusijos pusėje. Jie vis dar galvoja, kad Rusija yra visagalė, kad Putinas yra visagalis, jie pirmenybę teikia Rusijai. (...)

Tai nėra blogos valdysenos klausimas. Sakartvele nėra blogo valdymo, tai yra rusiško autoritarizmo klausimas. Autoritarizmo negalima nugalėti vien eiliniais rinkimais ar išsprendus kai kuriuos švietimo, sveikatos apsaugos, socialinius, pensijų klausimus. Rusiško stiliaus oligarchiją galima nugalėti tik per labai sudėtingą ir svarbiausią klausimą Sakartvele – pasirinkimą tarp Rusijos ir Vakarų. Žmonės galėtų susivienyti šiuo klausimu. Pastarojo meto įvykiai parodė, kad Sakartvelo žmonių pagrindinis interesas yra jų ateitis Europoje.

Mes labai sunkiai dirbame, mūsų darbas daro poveikį, deja, Vakarų fondai beveik neskiria lėšų kritiškai žiniasklaidai, susiduriame su rimtomis problemomis, mums trūksta lėšų, nes Sakartvelo vyriausybė žlugdo mūsų reklamos rinką, kuri mūsų finansams yra labai reikšminga.

Mes, labai švelniai tariant, nemėgstame rusų. Taip, mes turime tam tikrų baimių dėl karo, tai yra mirties baimę, ir valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ kasdien apie tai kalba, kelia terorą, apie kurį kalba prorusiška ir provyriausybinė propaganda. Tai yra pagrindinis mūsų valdžios įrankis, kaip terorizuoti Sakartvelo žmones, skleidžiant šią karo žinią, žinią apie žudymus, įskaitant ir ukrainiečių.

– Turite omenyje, kad Sakartvelo vyriausybė kuria tam tikrą naratyvą apie ES, Vakarus?

– Žinoma. Naratyvą, kad europiečiai ir amerikiečiai, Vakarai, jie vadina tai pasauline karo partija, nori įsitraukti į karą Ukrainoje ir tapti antruoju frontu. Tai pagrindinė jų žinia, jie neskleidžia jokių pozityvių žinučių ir pozityvios darbotvarkės. Ką jie daro ir ką darys, turi neigiamą darbotvarkę, ir Vakarai yra tos darbotvarkės dalis.

– Ar nemanote, kad tai šiek tiek prieštaringa, nes tuo pat metu bent jau oficialiai Sakartvelas aiškiai deklaruoja norįs tapti Europos Sąjungos nare?

– Kaip ir sakiau, ne Sakartvelo vyriausybė. Vyriausybės idėja yra padaryti tai, ką padarė Janukovičius (buvęs Ukrainos prorusiškas prezidentas – BNS), bet jie žino, kokios buvo pasekmės to, kad Janukovičius atsisakė pasirašyti ES asociacijos susitarimą. Jie bando padaryti tą patį, pasiekti to, kad Europa nusisuktų nuo Sakartvelo. Tai yra atsitraukimas nuo demokratijos.

Sakartvele susiduriame su antivakarietiška propaganda. Oficialūs Sakartvelo ministro pirmininko (Irakli Garibashvili (Iraklio Garibašvilio – BNS) pareiškimai dažnai būna visiškai antivakarietiški, pradedant pasauline karo partija ir baigiant tuo, kad Europa nėra susijusi su konservatyviomis vertybėmis, jos vertybės yra nukreiptos prieš mūsų tradicines vertybes, o tai, žinoma, yra nesąmonė. (...) Yra daug šalių, kurios yra labiau krikščioniškos nei Sakartvelas. Pavyzdžiui, Lenkijos visuomenė yra labiau tradiciška nei Sakartvelas ir taip pat labai europietiška, bet tai, apie ką jie kalba, yra Rusijos propaganda.

Žmonės Sakartvele yra sustingę, nes mūsų nacionalinė trauma yra karas, kuris vyko prieš 15 metų ir 25 metus – du karai su Rusija. Kai žmonės yra sustingę iš baimės, jų kognityviniai procesai yra sustabdyti, jie negali priimti pagrįstų sprendimų, todėl „Sakartvelo svajonė“ bando laimėti rinkimus ir manipuliuoti žmonėmis. (...)

– Vis dėlto Sakartvelo prezidentė keliauja po Europą ir kalba apie šalies norą tapti ES nare. Ar, jūsų nuomone, ji yra pakankamai stipri lyderė, kad pakeistų antivakarietišką naratyvą?

– Ne, žinoma, kad ne. Sakartvele nėra pakankamai stipraus lyderio, čia yra tik vienas sprendimus priimantis asmuo ir tai yra ministras pirmininkas.

– Grįžkime prie jūsų. Kai buvote paleistas, minėjote, kad nebegrįšite į opozicijai palankų televizijos kanalą „Mtavari TV“. Ar žadate grįžti į žurnalistiką? Kokie tolesni jūsų planai?

– Gali būti, kad sugrįšiu į žurnalistiką. Anksčiau per 20 dienų man pavyko įkurti naują televizijos stotį po to, kai vyriausybė perėmė „Rustavi 2“. Ši televizija dabar yra pirmoji po „Imedi TV“, tai yra vyriausybę palaikantis kanalas. (...) Tikriausiai esame įtakingiausi naujienų lauke, bet mano kanalas kažkaip sugebėjo išgyventi be manęs, todėl manau, kad vadovui ir įkūrėjui svarbiausia ne tai, kaip jis vadovauja įmonei, o tai, kad įmonė gali išgyventi ir vystytis be jo. Toks yra „Mtavari TV“ atvejis, todėl nusprendžiau leisti jiems laisvai vystytis be manęs. Aš galiu jiems padėti, bet tobulėti jie turi patys.

Antra, kadangi aš buvau politinis kalinys, XXI a. nuomonė yra tokia, kad aš nebūsiu objektyvus, kad būsiu nusiteikęs prieš vyriausybę, o problemų bus dar daugiau nei anksčiau.

Tikriausiai grįšiu į žurnalistiką, bet yra ir kitų galimybių. Galbūt įsitrauksiu į politiką Sakartvele. Neketinu išvykti iš šalies, tikrai kovosiu už Sakartvelo pergalę, nes mano tėvas yra disidentas, jis 1969 metais sėdėjo kalėjime už tai, kad buvo disidentas. Po daugiau nei 50 metų, po Sovietų Sąjungos žlugimo, nepriklausomame Sakartvele, aš taip pat buvau įkalintas už tai, kad buvau disidentas. Nenoriu, kad mano sūnus ateityje taip pat atsidurtų kalėjimo kameroje už tai, kad buvo disidentas, todėl kovosiu už Sakartvelo pergalę, už europietišką Sakartvelą. (...)

Sakartvelo visuomenė yra pakankamai provakarietiška, pakankamai protinga.

– Kaip manote, ar jūsų paleidimą galima laikyti poslinkiu link gerėjančios žiniasklaidos situacijos Sakartvele? Ar laikytumėte tai veikiau išskirtiniu atveju?

– Tai išskirtinis atvejis. Nepaisant to, kad jis yra išskirtinis, akivaizdu, kad tai žingsnis į priekį, tačiau Sakartvele dar yra daug problemų, o mano išlaisvinimas tėra pavienis epizodas. Visa situacija, susijusi su žiniasklaida, žodžio laisve, yra pražūtinga, o kai šalyje įsitvirtinęs  autoritarizmas, vienas išskirtinis atvejis nesiskaito. (...)

– Kiek Sakartvelo žurnalistai laisvi kritikuoti valdžią, rašyti apie Rusiją, LGBTIQ ir religiją?

– Mes daug kritikuojame. 2021 metais liepą vyko LGBT renginys, kurį nušvietė Sakartvelo žiniasklaida. Per jį buvo sumušta 50 žurnalistų, vienas iš jų mirė. Juos sumušė grupuotė, remiama vyriausybės. Manau, kad Sakartvelo kritiška žiniasklaida tikriausiai yra geriausia šalies pilietinės visuomenės, opozicinių partijų sąjungininkė.

Mes labai sunkiai dirbame, mūsų darbas daro poveikį, deja, Vakarų fondai beveik neskiria lėšų kritiškai žiniasklaidai, susiduriame su rimtomis problemomis, mums trūksta lėšų, nes Sakartvelo vyriausybė žlugdo mūsų reklamos rinką, kuri mūsų finansams yra labai reikšminga. Vyriausybei palanki žiniasklaida su tokiomis problemomis nesusiduria, jie turi jiems reikalingus pinigus.

Žiniasklaida yra nepriklausoma nuo vyriausybės. Yra įvairių partijų priklausomybė, bet tai yra žiniasklaidos laisvės dalis, ji priklauso nuo mūsų politinio skonio. Todėl manau, kad Sakartvele yra laisva žiniasklaida, bet tik laiko klausimas, kada tos žiniasklaidos platformos bus uždarytos.

– Ar yra kokių nors konkrečių ženklų, kad žiniasklaidos platformos Sakartvele gali būti uždarytos?

– Žinoma, mes kenčiame nuo finansinių problemų, nes vyriausybė slopina tam tikrus verslininkus, kad jie neskirtų mums pinigų, neinvestuotų į mus, jie žlugdo žiniasklaidos rinką, labiausia  reklamos rinką, o Vakarų fondai ir finansinės institucijos turi labai keistą politiką – finansuoja nevyriausybines organizacijas, kurios organizuoja paskaitas, rengia lankstinukus, renka ir analizuoja duomenis.

Tai labai svarbu, bet svarbiausia, kas žinias perduoda gyventojams, žmonėms, ir ne tik per žinias ir politines pokalbių laidas, bet ir per tai, kas vadinama info šou. Kartvelai nemėgsta būti mokomi ar auklėjami, jie mėgsta pramogas. Propagandą galima nugalėti tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis veikia propaganda. Neturiu omenyje turinio – melo ir dezinformacijos, bet priemonės turėtų būti tokios pačios. (...)

– Kaip manote, kas labiausiai trukdo Sakartvelui gauti kandidatės į ES statusą?

– Sakartvelo vyriausybė. Jokių kitų kliūčių nėra, nes net euroskeptiškiausios šalies Vokietijos kancleris Scholzas pareiškė, kad ES yra nuo Lisabonos iki Tbilisio. Aš netgi išplėsčiau iki Jerevano, ypač po pastarųjų įvykių Armėnijoje. Armėnija dabar yra labiau pažengusi demokratijoje nei Sakartvelas, ji yra labiau antirusiškai nusiteikusi. Šis Scholzo pareiškimas reiškia, kad išsikristalizavo nauja ES geopolitinė formuluotė. Todėl Sakartvelas taps ES nare, bet mums reikia atitinkamos proeuropietiškos vyriausybės.

– Sakartvelo prezidentė yra sakiusi esanti įsitikinusi, kad Briuselis suteiks šaliai kandidatės į ES statusą iki šių metų pabaigos. Ar, jūsų manymu, tai realu?

– Nemanau, kad taip nutiks, bet tai įmanoma, tai gali būti geopolitinis sprendimas. Žinoma, tai priklauso tik nuo Europos, bet, atsižvelgiant į tai, ką daro Sakartvelo vyriausybė ir kaip ji vykdo 12 ES nustatytų kriterijų, tai nėra realu. (...)

– Kaip manote, ar didesnė tikimybė, kad statusas bus suteiktas kitais metais po rinkimų?

– Tai galėtų būti sprendimas. Turiu omenyje sprendimą dėl šio sprendimo atidėjimo iki 2024 metų. Manau, kad tai realiausias scenarijus. Toks buvo Albanijos scenarijus, kai 2012 metais Albanijai buvo pasakyta, kad ji turėtų surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus, o tada mes persvarstysime jūsų padėtį. Jie tai padarė, taikiai perdavė valdžią ir jiems pavyko. (...)

Mums svarbiausia yra laisvi ir sąžiningi rinkimai 2024 metais ir pakeisti prorusišką vyriausybę tikra, provakarietiška vyriausybe.

– Kiek jūsų paleidimas į laisvę prisidės prie to, kad Sakartvelui bus suteiktas kandidatės į ES statusas?

– Neįsivaizduoju, nenoriu spekuliuoti. Sakykime, kad be mano paleidimo nebūtų jokių šansų. Galbūt tai šiek tiek padidina tokius šansus, bet vis tiek manau, kad didžiulės problemos Sakartvele yra išlikusios. (...)

– Ar, jūsų manymu, Sakartvelo visuomenė yra pakankamai provakarietiška, nepatenkinta dabartine vyriausybe, kad balsuotų kitaip rinkimuose?

– Sakartvelo visuomenė yra pakankamai provakarietiška, pakankamai protinga. Visuomenei reikia laisvos ir sąžiningos rinkimų sistemos. (...) Dabar mums reikia kitokio požiūrio, griežto požiūrio, reikia atidžiai stebėti šiuos rinkimus ne tik paskutinį mėnesį ar paskutinę rinkimų dieną, bet ilgą laiką.

– Viešojoje erdvėje daug kalbama apie Sakartvelo perspektyvas ES, mes taip pat nemažai apie tai kalbėjome. O kaip dėl Sakartvelo siekio tapti NATO nare?

– Sakartvelas visiškai apleidęs NATO klausimą. (...) Šalis jau kelerius metus nedalyvauja bendrose pratybose. NATO paprasčiausiai atsisako to, kas susiję su Rusija, kaip ji veikia prorusišką Sakartvelą. Be NATO nėra jokios ES galimybės, tai yra lygiagretūs procesai. Tai dar vienas argumentas, kodėl Sakartvelas laikosi antivakarietiško kelio, nes be NATO nėra galimybės būti saugiai ir užtikrintai.

– Jūsų manymu, jei Sakartvelui būtų suteiktas kandidatės į ES statusas, diskusijos dėl šalies perspektyvos NATO sustiprėtų?

– Pokalbiai apie NATO iš tikrųjų tęsiasi, bet Sakartvelo ministras pirmininkas yra sakęs, kad karas Ukrainoje prasidėjo dėl to, kad ukrainiečiai norėjo tapti NATO dalimi, o mes nekariaujame, tad kas išplaukia iš šio pareiškimo? Mes nekariaujame, todėl nenorime būti NATO dalimi. Jie bando įtikinti ir įtikina žmones, kad įsitraukti į tokias operacijas yra rizikinga, nes pasaulinė karo partija nori, kad Sakartvelas dalyvautų pasauliniame kare.

– Ačiū jums už pokalbį.

„Visų pirma, noriu pasakyti, kad kiekvienas Sakartvelo gyventojas tikisi, kad pavyks sujungti mūsų teritorijas“, – ketvirtadienį transliuotoje LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ sakė prezidentė.

„Vienas galimas kelias, kaip tai gali nutikti, yra būtent per Europos Sąjungos narystę, ir būtent to mes ir siekiame. Šios perspektyvos atvėrimas, šio kelio atvėrimas mūsų piliečiams leistų okupuotoje Abchazijoje įgyti ateities perspektyvą, jie galėtų suvokti, kad jų tapatybė, jų teisės ir taika bus išsaugota, tai visi tie dalykai, kurių akivaizdžiai Rusija nesugebėjo suteikti okupavusi“, – pridūrė S. Zurabišvili.

Sakartvelas, buvusi sovietinė šalis Kaukaze, jau daugelį metų siekia integruotis į ES, o šis procesas paspartėjo po 2008 metais įvykusio trumpo karo su Rusija.

Karas truko penkias dienas, po kurių Rusijos pajėgos buvo dislokuotos dviejuose separatistiniuose regionuose. Kremlius pripažino juos nepriklausomais po to, kai tarpininkaujant ES buvo paskelbtos paliaubos.

Laimėjusi šį trumpą karą, nusinešusį šimtus gyvybių, Rusija oficialiai nepriklausomomis valstybėmis pripažino Pietų Osetiją ir kitą nuo Sakartvelo atskilusią sritį Abchaziją, užsitikrindama šių abiejų teritorijų, kuriose Maskva turi dvi karines bazes, kontrolę.

Tbilisis ir Vakarai pasmerkė šį žingsnį kaip neteisėtą karinę okupaciją.

Sakartvelo prezidentė įsitikinusi, kad Briuselis suteiks jos šaliai kandidatės į ES statusą iki šių metų pabaigos.

Tačiau Sakartvelo vyriausybė po kelerius metus trukusios įtampos vis dažniau kaltinama slaptu bendradarbiavimu su Kremliumi.

„Sakartvelo visuomenė palaiko šalies europinę ateitį. Tikiuosi, kad jūsų šalį lydės provakarietiški geopolitiniai sprendimai ir pasiryžimas siekti europinės ir euroatlantinės integracijos. Sakartvelo ateitis dabar priklauso nuo gebėjimo susitelkti vykdant reformas ir puoselėti europietiškas vertybes: demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų laikymosi“, – sakė prezidentas.

Susitikime šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva išlieka nuoseklia Sakartvelo europinės integracijos rėmėja.

Prezidentas teigė, kad Sakartvelui siekiant gauti ES šalies kandidatės statusą būtina demonstruoti progresą vykdant reformas ir įgyvendinant EK rekomendacijas, ypač tokiais klausimais kaip visuomenės politinė depoliarizacija, teismų reformos, deoligarchizacija ir žiniasklaidos laisvė.

Pasak Lietuvos vadovo, svarbus ir bendras Sakartvelo geopolitinio kurso sinchronizavimas su ES užsienio politikos prioritetais bei ES sankcijų politikos agresorei Rusijai nuoseklus palaikymas.

Lietuvos vadovas akcentavo, kad Lietuva pasisako už Sakartvelo eurointegracijos procesą kartu su Ukraina ir Moldova, ragino Sakartvelą neprarasti istorinės progos gauti ES šalies kandidatės statusą.

Susitikime prezidentai taip pat aptarė saugumo situaciją regione.

Tbilisis kaltinamas bendradarbiavimu su Kremliumi, nors nuo 2008 metų, kai Maskva įsiveržė į šią mažą Kaukazo šalį, Rusija separatistiniuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose yra dislokavusi savo pajėgas.

Sakartvelo saugumo tarnybos pareiškė, kad Ukrainos karinės kontržvalgybos vadovo pavaduotojas ir buvęs Sakartvelo vidaus reikalų viceministras Giorgis Lortkipanidzė rengė destabilizacijos planus, kuriais buvo siekiama smurtu nuversti vyriausybę.

Ukraina tokių pareiškimų nekomentavo.

Teigiama, kad tarp sąmokslininkų, apmokytų netoli Ukrainos sienos su Lenkija, buvo ir su Rusijos pajėgomis Ukrainoje kovojantys kartvelai, įskaitant įkalinto buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio asmens sargybinį.

Kyjivas ne kartą ragino Tbilisį paleisti Ukrainos pilietybę turinį M. Saakašvilį, kuris buvo ir su Rusijos invazija kovojančios šalies prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas.

Kyjivas yra pareiškęs, kad Sakartvelo valdžia Kremliaus nurodymu žudo sunkiai sergantį politiką, ir pareikalavo jį perkelti į užsienio kliniką. Sakartvelas savo ruožtu pasmerkė tai, ką pavadino kraštutine diplomatinių santykių eskalavimo forma.

Kaukazo šalies saugumo tarnyba pranešė, kad spalio ir gruodžio mėnesiais, kai Europos Komisija turi paskelbti savo sprendimą dėl Sakartvelo narystės Europos Sąjungoje paraiškos, planuojami antivyriausybiniai protestai. Pranešime teigiama, kad sąmokslas vykdomas koordinuojant ir finansuojant užsienio šaliai.

Praėjusiais metais Briuselis pripažino Sakartvelo europinę perspektyvą, tačiau atidėjo jo narystės paraišką. Tai sukėlė masinius antivyriausybinius protestus Tbilisyje, kur vyriausybė kaltinama atsitraukimu nuo įsipareigojimų siekti demokratijos ir kenkimu šalies siekiui tapti ES nare.

Anksčiau rugsėjį ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis (Žozepas Borelis) teigė, kad Tbilisiui dar reikia nemažai nuveikti siekiant gauti oficialų kandidatės statusą.

Toks sprendimas priimtas opozicijai sunerimus, kad Tbilisis vėl nusisuka nuo Europos ir pradeda stiprinti ryšius su Rusija.

Apie tai skelbia Sakartvelo žiniasklaida, tarp jų – nepriklausoma televizija „Mtavari“.

Tokio sprendimo priežastis – su vyriausybe nederinta prezidentės kelionė į Europą. Išvakarėse I. Kobachidzė apkaltino S. Zurabišvili Sakartvelo konstitucijos pažeidimu.

Prezidento apkaltai reikia 100 parlamento narių balsų. „Sakartvelo svajonė“ tokio balsų skaičiaus neturi.

Kaip pranešama, šią savaitę paaiškėjo, kad Vyriausybės administracija nesuderino 10 S. Zurabišvili užsienio kelionių. Vyriausybės administracija pareiškime nurodė, kad pagal konstituciją prezidentas „reprezentacinius įgaliojimus užsienio santykiuose vykdo tik gavęs Sakartvelo vyriausybės sutikimą, o už šalies užsienio politikos įgyvendinimą atsakinga Vyriausybė“.

Jei apkalta bus sėkminga, nuo 2018 metų prezidento, kurio vaidmuo iš esmės reprezentacinis, pareigas einanti S. Zurabišvili gali būti nušalinta nuo pareigų.

Partijos politinės tarybos posėdyje priėmėme sprendimą pradėti apkaltos procedūrą Sakartvelo prezidentei.

„Partijos politinės tarybos posėdyje priėmėme sprendimą pradėti apkaltos procedūrą Sakartvelo prezidentei“, – penktadienį spaudos konferencijoje sakė valdančiosios partijos pirmininkas Iraklijus Kobachidzė.

Jis apkaltino prezidentę „užmerkus akis prieš šiurkščius konstitucijos pažeidimus“ ir sakė, kad per kelias ateinančias dienas iš įstatymų leidėjų bus renkami parašai dėl prezidentės apkaltos.

Nors S. Zurabišvili dar nekomentavo šio pranešimo, netrukus po I. Kobachidzės pareiškimo jos oficialioje „Instagram“ paskyroje buvo paskelbta nuotrauka, kurioje prezidentė užfiksuota besišypsanti traukinyje.

Sakartvelas, buvusi sovietinė šalis Kaukaze, jau daugelį metų siekia integruotis į Europos Sąjungą, o šis procesas paspartėjo po 2008 metais įvykusio trumpo karo su Rusija.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) penktadienį susitiko su Sakartvelo lydere, kad dar kartą patvirtintų bloko įsipareigojimą atverti Sakartvelui kelią į Europą ir atkreiptų dėmesį į reformas, kurias šalis turi įgyvendinti, pranešė Europos Vadovų Taryba.

Tarybos sprendimą suteikti Sakartvelui ES šalies kandidatės statusą Ch. Michelis pavadino „istorine galimybe, kurios nevalia praleisti“.

Nors Maskvos ir Tbilisio santykiai daugelį metų buvo atvirai priešiški, Sakartvelo vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Iraklio Garibašvilio, per pastaruosius metus ėmėsi suartėjimo veiksmų.

Kovą Sakartvelą sukrėtė protestai po to, kai vyriausybė pritarė įstatymo projektui dėl užsienio agentų, o gegužę atnaujino tiesioginius skrydžius iš Rusijos į Sakartvelą ir sulaukė ES pasmerkimo.

A. Eradzės darbai jau spėjo susilaukti tarptautinio pripažinimo, jie buvo rodyti The New Museum Niujorke ir 59-ojoje Venecijos bienalėje. Visai netrukus A. Eradzės darbai pirmąkart bus pristatyti ir Lietuvoje – rugpjūčio 25–spalio 29 d. vyksiančioje Kauno bienalėje.

– Jūsų kūrybos ašis – žmogaus pėdsakai gamtoje ir tarprūšiniai santykiai. Kaip tuo susidomėjote?

– Negaliu pasakyti, kaip šios temos atsirado mano darbuose, bet atsimenu, kad dar pačioje kūrybos pradžioje man patiko stebėti apleistas, neveikiančias erdves. Stengiausi jas suaktyvinti, suteikti joms tam tikrų reikšmių, jas personifikuoti.

Man patinka, kai kūrinys turi sąlygiškumo, net kai medžiaga dokumentinė ar paremta faktais. Manau, kad tai suteikia kūriniui imunitetą, leidžia jam būti perskaitomam įvairiais būdais, išlaiko jį atvirą. Animistinį metodą pasitelkiu siekdamas įkvėpti gyvybės prieš mane esančiai ramybei. Pasikliauju įsivaizduojamais ir virtualiaisiais dalykų matmenims, mėgindamas suteikti jiems erdvės kvėpuoti.

Mane domina socialinio konstrukto idėja ir skirtingi gyvenimo būdai, kaip mes susiduriame ir sugyvename su kitomis rūšimis ir gyventojais miestovaizdžio kontekste ir už jo ribų. Savo darbuose stengiuosi gyvūnijos ir augmenijos ikonografijai suteikti pasakos formą. Ji klaidina vaizdą, tačiau tampa pagrindiniu jo elementu. Kitoniškumo ir bendrumo tarp įvairių subjektų idėja, tyrinėjama per dalijimosi ir rūpesčio sąvokas, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mano kūryboje.

Antropomorfiniu požiūriu mane dar domina ribinė erdvė tarp gyvuliškumo ir visuomenės. Man įdomu, kaip šie du dalykai susikerta.

Andro Eradzė. Raised in the Dust (2022, The Milk of Dreams, 59-oji Venecijos bienalė (Arsenalas). / R. Marossi nuotr.

– Jūsų kūryboje nematyti žmonių, tačiau visada galima jausti bauginantį jų artumą. Ar tai sąmoningas sprendimas?

– Tiesa, mano darbuose retai matomi žmonės, bet, net jei jų ir nėra, galima juos rasti. Vienas iš mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam. Mano darbuose individas ir bendruomenė fragmentiškai pasirodo per paprastus gestus ar akivaizdžiai nematomas, koduotas detales. Tokiu būdų tai, kas nerodoma, paslėpta už ekrano ar pačiame vaizde, yra lemiama kūrinio dalis. Siužeto tarpai tampa pasakojimo įrankiais, visai kaip Robert’o Bressono filmuose. Savo praktikoje aš taip pat tvirtai laikausi šio principo.

– Dažnai jūsų darbai pristatomi kaip ekologiški ir posthumanistiniai. Ar sutinkate?

– Manau, kad išmanyti ekologiją labai svarbu mūsų augimui ir mąstymui apie ateitį. Tačiau nesu tikras, kaip mano kūrinių meninė išraiška rezonuoja su auditorija ir ar jie gali veiksmingai perduoti numatytą žinutę. Mano darbai dažnai pristatomi kaip ekologinis komentaras apie vykstančią krizę, ir nors čia gali būti šiek tiek tiesos, tai nėra sąmoningas sprendimas. Jei ekologinės temos ir yra juntamos mano darbuose, tai atsitiktinai. Jei žiūrovai įžvelgia šią temą mano darbuose, džiaugiuosi, tačiau suprantu, kad ekologijos sąvokia šiandien yra kur kas sudėtingesnė, kaip ir būdai apie ją kalbėti.

Vienas mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam.

Posthumanizmą suprantu kaip priemonę menininkams kurti pasakojimo formą, pranokstančią įprastus naratyvus ir padedančią atrasti matymo iš nežmogiškosios perspektyvos būdus. Posthumanizmas man įdomus daugeliu aspektų. Man patinka, kaip plačiai jis nagrinėja suvokimą, vaizduotę, misticizmą, taip pat realias erdves ir architektūrą. Jis pasižymi nepaprastomis ir didingomis šio pasaulio ypatybėmis, papildydamas jas naujais, nerealių, tačiau galimų scenarijų, kuriuose mes visi dalyvaujame, sluoksniais. Posthumanizmą matau kaip poetinį būdą išreikšti ne tik besitęsiančią krizę, bet ir mūsų vidinių pasaulių trapumą ir įvairovę.

– Koks asmeninis jūsų santykis su gamta?

– Tai sudėtingas klausimas, į kurį galiu atsakyti dvejopai. Man patinka būti gamtoje, su visu jai būdingu žvėriškumu ir mįslingumu. Mane įkvepia bevaikštant mišku aplankantis grįžimo į praeitį jausmas. Jaučiuosi, lyg būčiau susijęs su kažkuo, kas buvo prieš mane, tarsi laikas būtų sustojęs. Sieju šį jausmą su sapnais. Sapnai, regis, irgi turi šią laikui nepavaldžią savybę, jungiančią mus su anksčiau buvusiais. Sapnuodami, kaip ir leisdami laiką gamtoje, galime su jais susijungti. Savo darbuose dažnai naudoju sapnų logiką, ypač kai kalbu apie augmeniją ar gyvūniją.

Taip pat esu socialus, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Esu miesto žmogus, mėgstu stebėti miestovaizdį ir suvokti, kad esu jo dalis.

Vienu metu save matau abiejose vietose ir manau, kad tai gali būti pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis.

– Koks jūsų modus operandi? Ar pradedate nuo tyrimo, stebėjimų, vaizduotės, literatūros, kt.? Kas jus įkvepia?

– Man tai kažkas neapibrėžto. Tai gali būti viskas, ką vardijate, galbūt tiesiog kibirkštis pamačius gatvės sceną ar gyvas prisiminimas. Visada sunku nurodyti įkvėpimo šaltinį.

Esu kino žmogus. Pamatytas filmas ar perskaityta knyga, eilėraštis gali mane paveikti. Tyrimais ir stebėjimais užsiimu, kai jau turiu mintį. Visada ilgai gilinuosi į temą, nagrinėju įvairius požiūrius į ją. Negaliu sakyti, kad mano praktika grįsta tyrimais, bet joje yra įvairių etapų – nuo idėjos sužadinimo iki jos tyrimo. Vis dėlto vertingiausia dalis yra darbas studijoje, jo rutina ir intymumas.

Andro Eradzė. Mouth of Darkness ( 2020, Sakartvelas).

– Parodose jūsų darbai labai įdomiai eksponuojami. Kaip žvelgiate į parodų praktiką?

– Manau, kad darbas gali įvykti arba būti užbaigtas tik parodoje. Jis turi būti aktyvuotas erdvėje. Man patinka, kai paroda atrodo kaip inscenizuota, sukontroliuota erdvė, sąmoningai sukurta žiūrovams. Viskas priklauso nuo to, ką tuo metu turiu ir ko siekiu. Pavyzdžiui, parodoje „Raised in the Dust“ pristatytas filmas nereikalavo daug sąveikos ir pagalbos, todėl intervencija į erdvę buvo minimali. O štai filmas „Nightvision, Limited Access“, priešingai, jaučiau, turi būti papildytas instaliacijos, kuri sustiprintų kūrinio temą. Darbą pristačiau patalpoje, kurią perpus dalijo metalinė viela. Viena pusė žiūrovams buvo neprieinama. Darbas įdomiai sąveikavo su instaliacija. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, mąstymas apie galutinę instaliaciją yra neatsiejamas nuo mano darbo.

– Jūsų filmai paprastai turi savitą garso takelį. Ar pats tuo užsiimate?

– Muzika – vienas esminių elementų, padedančių išgauti tikslią judančio vaizdo nuotaiką ir taip užbaigti kūrinį. Kartais bendradarbiauju su garso inžinieriumi. Kai jau turiu idėją, mėginame ją išplėtoti ir papildyti studijoje. Be to, nuolat klausau muzikos ir ieškau garsų interneto garsų bibliotekose. Jei pajuntu, kad garsas siejasi su tuo, ką tuo metu kuriu, įsirašau pavyzdį, trumpą ištrauką ir mėginu sukurti iš to ką nors nauja.

– Ką ruošiate 14-ajai Kauno bienalei?

– Kauno bienalės užsakymu kuriu naują penkių minučių trukmės filmą „At the Same Time“, kuris bus rodomas istoriniuose Kauno centrinio pašto rūmuose. Kūrinyje tyrinėjamos draugystės ir nuosavybės idėjos, kvestionuojamos įvairios galios dinamikos, vaizduojami mieste gyvenantys benamiai šunys. Mėginu apie šiuos šunis mąstyti nepriklausomai ir atsižvelgiant į visuomenę, apmąstant sudegusius draugystės tiltus. Darbas nufilmuotas su kamera iš automobilio, važinėjančio šunų teritorijoje ir provokuojančio juos sekti, įnirtingai aplojant įsibrovėlį – kamerą ir / arba žiūrovą. Tai dominavimo, pažeidžiamumo ir trapumo, pasiryžimo ginti tai, ką jie laiko savu, įrašas. Filme keliami priklausymo ir instinktyvaus troškimo reikalauti, susigrąžinti ir apginti teritoriją klausimai. Šioje kitoniškumo karalystėje kamera tampa pašaliečiu, svetimkūniu, nepažįstamu daiktu, kuris suvirpina trapų nestabilumą ir provokuoja šunis veikti. Taip filme išryškėja įtampa tarp dviejų subjektų, besidalijančių tuo pačiu miestovaizdžiu. Filme pabrėžiama, kad svarbu gerbti ir suprasti miesto gyventojų paženklintas teritorijas, kartu nukrypstant nuo realių teritorijų fiziškumo į abstraktesnes sąvokas.

Nuo praėjusių metų, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Sakartvele apsigyveno tūkstančiai rusų, bėgančių nuo mobilizacijos ir susidorojimo su kitaminčiais savo gimtinėje, todėl mažoje Kaukazo šalyje tvyro tam tikra įtampa.

2008 metais Maskva ir Tbilisis kariavo trumpą karą ir nuo to laiko penktadalį Sakartvelo teritorijos yra okupavę Rusijos remiami separatistai.

Socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip grupės „The Killers“ lyderis Brandonas Flowersas (Brendonas Flauersas) per koncertą Sakartvelo Juodosios jūros pakrantėje esančioje arenoje kviečia gerbėją į sceną.

„Šis vaikinas yra rusas. Ar jūs neprieštaraujate, kad čia ateitų rusas?“ – klausia B. Flowersas, o minia atsako nušvilpdama.

„Negalite atpažinti, jei kas nors yra jūsų brolis?“ – tada klausia jis.

Vietos žiniasklaida teigė, kad antradienį vykusio koncerto metu kai kurie žiūrovai paliko salę.

Rusija yra priešas ir okupantas!

 

„Gerieji Sakartvelo žmonės, niekada neketinome nieko įžeisti!“ – trečiadienį socialiniuose tinkluose rašė „The Killers“.

„Pripažįstame, kad komentaras, kuriuo norėta pasakyti, jog visi „The Killers“ klausytojai ir gerbėjai yra broliai ir seserys, galėjo būti neteisingai suprastas. Nenorėjome nieko įskaudinti ir atsiprašome“, – sakė grupė.

„Black Sea Arena“, kurioje vyko koncertas, organizatoriai taip pat atsiprašė.

„Suprantame savo svečių emocijas“, – sakoma komentaruose, paskelbtuose po pasirodymo.

„Atlikėjo poelgis scenoje nėra „Black Sea Arena“ pozicija“, – pridūrė organizatoriai.

Sakartvelo roko grupė „LOUDspeakers“, kuri tame pačiame koncerte grojo kaip apšildančioji grupė, po incidento sakė esanti nusivylusi.

„Rusija yra priešas ir okupantas!“ – sakoma grupės pranešime socialiniuose tinkluose.

Daugiau nei 20 metų gyvuojanti grupė „The Killers“ išgarsėjo 2003 metais išleidusi hitą „Mr. Brightside“.

Vyksta septynių žmonių, vis dar laikomų dingusiais be žinios po rugpjūčio 3 dieną Šovio apylinkėse įvykusios nuošliaužos, paieškos operacijos. Šovis – nedidelis kurortas Kaukazo šalies šiaurės vakaruose, garsėjantis didžiuliais miškais ir mineralinio vandens šaltiniais.

„Iš viso žuvo 26 žmonės, o gelbėtojai ieško dar septynių“, – sakė Vidaus reikalų ministerijos skubios pagalbos tarnyba.

Kelios dienos po nelaimės skelbta apie 16 žuvusiųjų.

Ministerijos pateiktose nuotraukose matyti gelbėtojai, dirbantys su ekskavatoriais, kad perkeltų išdžiūvusią, išjudintą žemę.

Komandos ieško žuvusiųjų nelaimės epicentre ir netoliese esančių upių vagose, pranešė ministerija socialiniame tinkle „Facebook“.

Šovis, esantis atokiame slėnyje už 140 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Tbilisio, yra dviejų upių santakoje.

Smarkios liūtys ir potvyniai Sakartvele, kur dėl stačių šlaitų kyla nuošliaužų pavojus, yra gana dažni.

Reaguodamas į atakas iš separatistinės Pietų Osetijos rugpjūčio 8-ąją Tbilisis paskelbė atkuriantis konstitucinę tvarką joje, šį pareiškimą palydėdamas karine operacija. Į vidaus konfliktą tiesiogiai įsikišo Rusija, dar išvakarėse konflikto zonos prieigose dislokavusi savo kariuomenę, evakavusi dalį diplomatų ir surengusi kibernetinę ataką prieš Sakartvelo valdžios institucijas. Jau artimiausiomis dienomis Rusija bombardavo svetimos šalies miestus, karines bazes, desantininkai siautėjo Počio uoste, buvo sunaikintas kartvelų laivynas.

Netrukus Kremlius savo perversišką galybę demonstravo ne tik Michailui Saakašviliui, kurio Vladimiras Putinas nekenčia asmeniškai – kad KGB papulkininkis nesugeba atskirti politikos ir sambo ringo, tarptautinės teisės ir tarpuvartės paniatkių per šiuos penkiolika metų, deja, daugybę kartų įsitikinome. Nepaisant Tbilisio paskelbtų paliaubų tęsdamas žygį į suverenios šalies teritoriją, Kremlius, kalbant vieno nevykusio Lietuvos prezidento žodžiais, „pa*iko ir patapšnojo“ taikdarį imituoti bandžiusio Nicolo Sarkozy pašonėje. Porciją šios smarvės gavo ir Barackas Obama, tik neišsidavė, klaidingai supainiojęs bendravimo su kagėbistu protokolą ir diplomatijos taisykles.

Kaltę prieš žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei.

 

Kaltę prieš penktadalio teritorijos netekusią žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei. Padaryta investicija duoda dividendų. Tą matome, kai Tbilisis masinėmis akcijomis sustabdo bandymus įbrukti rusiškų įstatymų analogijas, Batumis švilpimu pasitinka turistaujančią maskvėnų minią, kai girdime angliškai, o ne rusiškai kalbant jaunąją kartvelų kartą.

Tačiau Penkių dienų karu pavadintas Rusijos karas prieš Sakartvelą tebetrunka iki šiol. Tik šiandien jis kitoks, o frontas – Ukrainoje.