Jos metu sporto aikštelėje tarp Gedvydžių ir S. Nėries g. vyks vijoklių sodinimo talka, užsiėmimai visai šeimai. Kartu gyventojai susipažins su bandomuoju projektu, kuris ir vyks minėtoje gatvėje – bus atliekami oro taršos ir triukšmo matavimai bei numatomos priemonės sumažinti šių žalingų veiksnių poveikį gyventojams.

„Salomėjos Nėries gatvėje šį mėnesį įrengsime oro taršos ir triukšmo matuoklius. Jie parodys kokia šiuo metu yra padėtis gatvėje. Tuomet su specialistais atrinksime priemones, padedančias mažinti triukšmą ir taršą. Tai ir specialus apželdinimas parenkant rūšis, visžalius augalus, tam tikrą tankumą. Taip pat gali būti gatvių plovimas, eismo ribojimai, gyventojų edukacija naudotis mažiau taršiu transportu“, – kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės Projektų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas ir „LIFE GreenMe5“ projekto vadovas Giedrius Kavaliauskas.

Iš daugiau nei 300 gatvių ar jų atkarpų atrinktą Salomėjos Nėries gatvę projekto rengėjai pavadino Pokyčių. „Šioje gatvėje darysime nedidelius pokyčius ir po kiekvieno veiksmo matuosime, kaip pasikeitė taršos ir triukšmo rodikliai. Iš gautų duomenų sužinosime, kurios priemonės veiksmingiausios. Tikimės, kad nors ir nedideli, bet efektyvūs, nes duomenimis ir matavimais grįsti pokyčiai ateis ir į kitas gatves“, – vylėsi G. Kavaliauskas.

Apie Pokyčių gatvę bus kalbama ir renginyje „Žalioji diena Fabijoniškėse“, nes, pasak G. Kavaliausko, be bendruomenės palaikymo sunku pasiekti norimo rezultato. 

„Tyrimai rodo, kad intensyvus transportas – vienas iš didžiausių triukšmo ir oro taršos šaltinių mieste. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie taršos mažinimo – mažiau važiuoti nuosavu automobiliu, rinktis viešąjį transportą, dviratį, paspirtuką, daugiau vaikščioti pėsčiomis, todėl ir siekdami pokyčių, turime su jais ne tik supažindinti gyventojus, bet sulaukti jų palaikymo“, – įsitikinęs projekto bandomojo veiksmo ekspertas Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos programų ir želdinių tvarkymo poskyrio vyriausiasis specialistas Emilis Tamošiūnas.

„Žalioji diena Fabijoniškėse“ šventės metu gyventojai kviečiami dalyvauti vijoklių sodinimo talkoje, kurios metu apželdins Salomėjos Nėries ir Gedvydžių gatvių sankirtoje esančią krepšinio aikštelės tvorą. Po talkos gyventojai bus kviečiami pabendrauti, pasivaišinti arbata, kartu daugiau sužinoti apie Pokyčių gatvę. Vyks įvairių pramogų visai šeimai. JUDU (SĮ „Susisiekimo paslaugos“) atstovai kvies daugiau sužinoti apie tvarų judėjimą mieste, Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA) kvies daugiau sužinoti apie atliekų rūšiavimą ir sužaisti atliekų krepšinį.

Apie projektą

„LIFE GreenMe5“ siekia pokyčių penkiose srityse: oro ir triukšmo taršos mažinimo, biologinės įvairovės skatinimo, vandens išteklių valdymo ir žiedinės ekonomikos skatinimo. Be Vilniaus projekte dalyvauja Ispanijos, Italijos, Švedijos miestų administracijos. Kiekviena iš jų pasirinkusi atlikti kokius nors pokyčius vienoje iš penkių minėtų veiklos sričių.

Prieš kurį laiką „taribinio“ paveldo sergėtojai vėl pakilo į kovą, kai Genocido ir rezistencijos centras paviešino pažymą, kuria remiantis siūloma atsisakyti Salomėjos Nėries asmenybės kulto objektų viešojoje erdvėje.

Mano giliu įsitikinimu, cvirkų, nėrių, girų, venclovų ir kitų stalinizmo „saulės vežėjų“ gatvių bei įstaigų pavadinimų ir paminklų viešojoje erdvėje neturėtų likti.

Šie žmonės ne šiaip bendradarbiavo su SSRS valdžia. Jie tiesiogiai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei aktyviai dalyvavo kuriant naująjį komunistinės Lietuvos režimą, todėl, esu tikras, Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro sprendimas naikinti S. Nėries vardo viešąjį paveldą yra teisingas.

Kad ši pažyma sukels nemenką dalies mokslininkų (literatūrologų, lituanistų ir net kai kurių istorikų) isteriją, buvo nesunku nuspėti.

Visus 30 nepriklausomybės metų visokios daujotytės aršiai stengėsi išsaugoti ir netgi „apvalyti“ bene visų stalinizmo „saulės vežėjų“ atminimą, akcentuodamos jų tariamus nuopelnus literatūroje ir nutylėdamos jų politinę veiklą, o visas su S. Nėrimi susijęs „paveldas“ buvo itin aktyviai ginamas.

Jaunosioms kartoms tam tikru metu būdavo bandoma įpiršti mintį, kad be Salomėjos ir jos draugų (tovariščių) mes poezijoje ir prozoje nieko daugiau neturime ir kad tikriausiai su jais literatūra Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi.

Tai yra netiesa, mat, Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kiekvienas sentimentalus kaimo Jurgis mėšlinais batais yra laikomas poetu arba knygelių vaikams autoriumi.

Jaunąsias kartas ugdančios daujotytės dažnai supažindindavo jaunimą su neutralesne Salomėjos kūryba („Diemedžiu žydėsiu“ ir t. t.) nutylėdamos arba tik užsimindamos apie jos politiškai angažuotas, SSRS ir marksizmą šlovinančias eiles, kurios atskleidžia visiškai kitokią, ne tokią žavią labiausiai garbinamos Lietuvos lakštingalos pusę.

Jos būdavo priverstos paminėti faktą, kad S. Nėris atvežė J. Stalino saulę, tačiau taip pat dažnai bandė įdiegti mintį, kad Salomėją neva kažkas privertė tai padaryti, esą ji nenorėjo.

Protingesni ir politika besidomintys jauni žmonės (20–40 m.) visada trokšta pakeisti pasaulį į gerą, o tais laikais (prieš 80–120 metų) kiekvienas intelektualesnis jaunas žmogus arba visas savo viltis siejo su marksizmu, arba šliejosi prie Italijos ir Vokietijos režimų. Dėl šio dėsningumo yra sunku patikėti, kad jauną 35–40 m. moterį, kuri galbūt ir nebuvo labai išmintinga, bet tuo pat metu ir nebuvo visiškai kvaila, galėjo suklaidinti kairiosios srovės traukinio bendrakeleiviai.

Taip pat reikia neužmiršti, kad iki „saulės atvežimo“ visi cvirkos, nėrys, venclovos ir kt. tiek politiniu, tiek literatūriniu požiūriu Antano Smetonos Lietuvoje buvo absoliutus niekas. Todėl jie labai norėjo tapti viskuo.

Į SSRS jie važiavo, matyt, tikėdamiesi, kad tai teigiamai paveiks jų karjerą. Jie to tikėjosi ir jie tą gavo. Tiesa. Kai kurie jų vėliau mįslingai mirė, įskaitant ir pačią S. Nėrį, bet tais laikais, nuo maždaug 1921-ųjų iki 1954-ųjų, SSRS daugybė žmonių mirė paslaptingomis aplinkybėmis arba buvo įkalinti.

Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad S. Nėris ir jos draugai tą darė nuoširdžiai tikėdamiesi, kad naujoji marksistinė santvarka visiems bus tik į gera, o tie, kas bus represuoti arba nužudyti, na, jie, matyt, to nusipelnė, nes neva engė darbo liaudį ir „paprastą žmuogą“.

Ko veikiausiai cvirkos, nėrys ir venclovos tuo metu tikrai nežinojo, tai fakto, kad stalinizmo režimas aktyviai utilizuoja ne tik buožes bei kitus liaudies priešus, bet ir kairiuosius. Tuo metu daugybė nusipelniusių bolševikų, įskaitant kai kuriuos artimus V. Lenino draugus, jau buvo šaltakraujiškai nužudyti, vien tam, kad niekas nekeltų J. Stalinui politinės grėsmės.

Ar cvirkas, nėris, venclovas ir kitus „saulės vežėjus“ būtina nustumti į užmarštį? Ne. Juos galima toleruoti vadovaujantis požiūriu „Taip. Tokie buvo, padarė, ką padarė, dar bandė kurti eiles, apsakymus“, tačiau apie jokius paminklus, gatvių, įstaigų pavadinimus nepriklausomoje Lietuvoje negali būti net kalbos, ypač šiuo metu, kai į Lietuvos, Ukrainos ir kito artimojo užsienio laisvę kėsinasi tų pačių monstrų įpėdiniai.

Supažindinant jaunąsias kartas su „saulės vežėjų“ palikimu, derėtų itin daug dėmesio skirti ne tik jų „neutraliajai“ kūrybai, bet ir politiškai angažuotiems darbams, mat tik taip galima susidaryti realų vaizdą apie žmogų ir jo nuopelnus.

Kalbant apie S. Nėries talentą, reikią pasakyti, kad net ir tai yra diskusijos klausimas, mat asmeniškai man jos kūryba yra pirmąjį susižavėjimą išgyvenančios paauglės lygio. Esu tikrai skaitęs geresnių eilių, tačiau dėl skonio nesiginčijama, o S. Nėries kultas pernelyg stipriai įaugęs į Lietuvos žmonių atmintį, kad jį dabar grubiai išmestum.

P. S. Taip. Pažymą parengęs žmogus, matyt, neturi mokslinio laipsnio, tačiau mokslinį laipsnį turi Mindaugas Puidokas. Mums to turėtų pakakti.

Teks keisti pavadinimą

Užvakar desovietizacijos komisija, remdamasi istorikų pažyma, nusprendė, kad Klaipėdoje S. Nėries vardo gatvė turi būti pervadinta.

Anot komisijos pirmininko Vito Karčiausko, argumentų tokiai išvadai daugiau nei pakankama.

Ir po to, kai savivaldybė gaus Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro vadovo raštą, per tris mėnesius turės apsispręsti, kaip uostamiestyje bus vadinama S. Nėries gatvė.

S. Nėries politinio bendražygio L. Giros gatvės pavadinimas turėjo būti pakeistas dar pernai gruodį.

Tačiau Klaipėdos politikai klausimo svarstymą dėl šio sovietinio veikėjo atidėjo.

Esą šioje gatvėje gyvenantiems žmonėms (dienraščio žiniomis, raštą pasirašė apie 10 žmonių) netiko siūlomas istorinis Ernsto Vicherto (Ernst Wiechert) vardas, nors taip ši gatvė buvo vadinama prieškariu.

Tuomet miestiečių tribūnoje prieš tarybos posėdį išstojusi veikėja pareiškė nesutinkanti, kad L. Giros gatvei, kurioje yra vos septyni namai, būtų sugrąžintas istorinis E. Vicherto vardas.

Anot oratorės, pats prūsiškojo laikotarpio Klaipėdos teisėjas ir rašytojas E. Wiechertas tarnavo diktatoriui Otto von Bismarckui.

Ir po tokio pareiškimo miesto politikai šį klausimą atidėjo neribotam laikui.

Dabar jiems teks spręsti klausimą ne tik dėl L. Giros, bet ir dėl S. Nėries gatvės pervadinimo.

Nuostata: anot istorijos mokslų daktaro, klaipėdiečio D. Elerto, asmenys, kurie iš viešos tribūnos postringauja, kad E. Wiechertas buvo žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi jokio supratimo ir nesidomi praeitimi. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prūsiška žalgiriečių drąsa

Sunku pasakyti, ar Klaipėdos tarybą staiga išgąsdino XIX a. Prūsijos ir Vokietijos politiko pavardė ir jo neapibrėžtos sąsajos su E. Wiechertu,  ar dėl kokių nors kitų priežasčių nenorėta skubėti.

O, pasirodo, Šilutės rajone, Žalgirių kaime, tą, kurį nuolat užlieja vanduo, ir iš viso yra tik keturios gatvės, viena jų pavadinta būtent O. Bismarko vardu.

Vietiniams tai nieko neįprasta, tačiau visai kitai Lietuvai šis faktas į paviršių išplaukė gana tragiškomis aplinkybėmis, kai lygiai prieš mėnesį, sausio 29-ąją, buvo rastas nuskendęs O. Bismarko gatvės gyventojas.

Pasigirdo kai kurių klaipėdiečių svarstymų, ar Žalgirių kaimo gyventojai už mus drąsesni: jie turi O. Bismarcko vardu pavadintą gatvę, o mes ne.

„Nežinau, ar O. Bismarko gatvės Klaipėdoje reikėtų, bet Moltkės liepas būtų galima pasodinti. Otto von Moltke buvo prisidėjęs prie Prūsijos tapsmo Vokietijos imperija. Kažkada Klaipėdoje buvo jo vardu pavadinta gatvė. Tai buvo žinomas žmogus krašte. Be to, ano meto miestiečiai ir kitaip pagerbdavo tą savo herojų, puoselėjo būtent jo vardu pavadintas liepas. Tokia yra istorija. Be abejo, su dabartiniais klaipėdiečiais jokių sąsajų nėra, bet tai rodo tam tikrą istorinį tęstinumą“, – kalbėjo istorikas Dainius Elertas.

Pasak jo, Prūsijos laikų klaipėdiečių sąmonė niekada negrįš, viską pakeitė istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, bet esą kodėl gi jų neįtraukus į miesto istorinę atmintį?

„Tai leistų mums suprasti, kad esame didesnio pasaulio dalis. Nes bet koks atsiribojimas, užsidarymas veda prie to, kad mes vieną dieną atsidursime prieš veidrodį ir kalbėsime patys su savimi“, – įsitikinęs D. Elertas.

Kodėl bijoma E. Wiecherto?

Kodėl Klaipėdoje baiminamasi L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto? Istorikas išskyrė kelis aspektus.

Pirmiausia, nebuvo platesnio šio klausimo pristatymo miestiečiams.

Svarstymai, anot D. Elerto, vyko už uždarų durų, visuomenė nuo pat pradžių į tai įtraukta nebuvo ir apie rezultatą išgirdo iš antrų lūpų, galiausiai viską nubraukė vienas profaniškas pakalbėjimas iš miestiečių tribūnos.

„Jei E. Wiechertas būtų buvęs pristatytas plačiau, jei būtų išversti jo darbai, tarp jų ir skirtas Klaipėdai, pamatytume, kas buvo rašoma apie kraštą iki Ievos Simonaitytės. Be to, jis parašė ne vieną detektyvinio žanro romaną, kuriuos kūrė, remdamasis savo, kaip teisėjo, patirtimi, medžiagomis iš konkrečių klaipėdiečių bylų. Vokietijoje jo romanai priskiriami psichologinio detektyvo žanrui, kurio pradininkas jis faktiškai ir yra“, – teigė D. Elertas.

Pasak istoriko, kad perteiktų psichologinius nusikaltimo motyvus, jis smulkiai aprašė aplinką, analizavo, kodėl taip atsitiko.

Vienas jo romanas, kuriame aprašyti įvykiai Klaipėdoje ir Priekulėje, yra išverstas į lietuvių kalbą ir, D. Elerto teigimu, visai nedėkingai pamirštas.

„Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą. O tie, kurie iš viešos tribūnos postringauja, esą E. Wiechertas yra žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi supratimo ir nesidomi praeitimi. Pradėkime nuo to, kad tuomet Klaipėda buvo Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos dalis, natūralu, kad visi tarnautojai tarnavo tai imperijai. Galime prisiminti ir Joną Polovinską-Budrį, kuris tarnavo ir karjeros siekė Rusijos imperijoje. Ir ką? Bet jam grįžus jau į Nepriklausomą Lietuvą, jo nuopelnai nenuginčijami“, – dėstė istorikas.

Anaiptol ne diktatorius

E. Wiecherto atvejis esą panašus, tai yra žmogus, kurio vaikystė prabėgo Prūsijos karalystėje, o gyvenimas baigėsi Vokietijos imperijoje, valdant O. von Bismarckui.

„Galiausiai, kalbant apie kanclerį, O. von Bismarckui yra priskiriama socialinio draudimo idėja. Iki to visame pasaulyje socialinio draudimo nebuvo. O. von Bismarckas pasistengė, kad atsirastų aštuonių valandų darbo diena, kad būtų mažinamas vaikų, paauglių ir moterų darbas. Be abejo, jis siekė stabilumo, norėjo, kad socialinės įtampos būtų mažesnės. Tad yra dalykų, kurie verčia jį minėti ir geru žodžiu“, – pabrėžė D. Elertas.

Istorikas neslėpė, kad kancleris siekė unifikuoti imperijos gyventojus, tačiau joje gyvenantys lietuviai galėjo rinkti savo deputatus, siųsti peticijas, ginti savo teises, galėjo dalyvauti municipaliniuose rinkimuose, rengti savo šventes, statyti operas lietuvių kalba.

„Prisiminkime kitą imperiją (Rusijos – A. D.), kur lietuviai viso to negalėjo. Todėl kalbėjimai apie O. von Bismarcką, kaip diktatorių, rodo, kad žmogus net nebuvo atsivertęs enciklopedijos ir pasiskaitęs bendrojo pobūdžio informacijos, jau nekalbant apie istorijos išmanymą“, – pabrėžė istorijos mokslų daktaras D. Elertas.

Krašte – labiau įvertintas

E. Wiechertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas – 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Wiechertas rašė apie lietuvininkus ir propagavo jų gyvenimo būdą Klaipėdoje.

Bet vadovaujantis nelabai aiškia logika, jis buvo susietas su Antrojo reicho „režimu“ ir ketinimai jo vardu pavadinti gatvę sustabdyti.

O, pavyzdžiui, Priekulėje veikia E. Vicherto teatras.

2011 m. buvo įsteigta Priekulės kultūros centro E. Vicherto premija „Jaunasis talentas“, kurios tikslas yra pagerbti ir įamžinti šio žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, krašto rašytojo, teisėjo, teatro įkūrėjo atminimą.

„Priekulėje bendruomenė yra labiau homogeniška, vientisesnė, nepaisant to, kad jie irgi labai skirtingi. Tų aktyvių žmonių ratas gal ir mažas, bet jie turi platesnį valdžios palaikymą ir jie atitinkamai gali priimti sprendimus. Klaipėdoje yra žymiai daugiau socialinių ir kultūrinių bendruomenių, bet tai nereiškia, kad Klaipėdoje valdžiai nėra galimybių dirbti su atskiromis suinteresuotomis žmonių grupėmis. Bėda ta, kad savo mieste mes turime valdininkus, kurie linkę valdyti, o tarnautojų nelabai yra“, – apgailestavo klaipėdietis.

Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą.

Nemokame išnaudoti galimybių?

Pasak istoriko, per stebuklą, Vokietijos piliečio lietuviška pavarde Heinzo Radwillo (kuriam už nuopelnus Klaipėdai 1991 m. suteiktas miesto garbės piliečio vardas) dėka Teatro aikštėje sugrąžinta Anikės skulptūra, paskui atsirado Simono Dacho namai ir mokykla, tačiau apie šį iškilų poetą klaipėdiečiai nelabai daug ką žino, nes per mažai sklaidos.

„Mes turime reikšmingą barokinę figūrą – S. Dachą, bet nemokame jos išnaudoti. Tokių asmenybių Klaipėdoje buvo ir daugiau, tik jie nepelnytai užmiršti. Pavyzdžiui, iškilus Prūsijos istorikas Matas Pretorijus, kuris visą gyvenimą pabrėždavo, kad yra „memelensis“ (klaipėdietis), ir mes jam Klaipėdoje neskiriame jokio dėmesio. Tad, nepaisant, kas būtų miesto valdžioje ar taryboje, vis brukami kažkokie herojai, susiję su sovietine praeitimi arba netolima vakarykšte diena, tačiau tos figūros, kurios mus pakylėtų iki europinio konteksto, kažkodėl nutylimos“, – stebėjosi D. Elertas.

Anot istoriko, jeigu miestiečiams E. Wiechertas būtų deramai pristatytas, net nekiltų klausimo dėl jo vardo gatvės sugrąžinimo.

„O dabar jis pristatomas tarsi koks antiherojus. Žinoma, mums sveika žinoti ir antiherojus, tiesa, jie nėra sektini pavyzdžiai. Bet juos irgi reikia žinoti, nes nežinojimas gimdo nesusipratimus, žinojimas veikia kiek kitaip. Reikėtų kuo daugiau į panašias diskusijas įtraukti visuomenę, gaila, kad mūsų mieste nesusiformavo tradicija kalbėtis su žmonėmis. Bandymų buvo, bet nepavyko“, – apgailestavo D. Elertas.

„S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms-politinėms struktūroms, įtvirtinant sovietinę okupaciją“, – po komisijos posėdžio BNS trečiadienį sakė jos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Verdiktą dėl poetės gatvių pavadinimo komisija priėmė tik gavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pažymą.

Dėl tokios pačios pažymos suteikimo trečiadienį kreiptasi ir sprendžiant klausimą dėl Vilniuje esančios atminimo lentos prieštaringai vertinamam diplomatui ir karininkui Kaziui Škirpai.

„Nusprendėm kreiptis į centrą, nepaisant to, kad yra pakankamai nemažai medžiagos. (...) Pirmiausia, mes nesurašysime visko, kas yra monografijose, o visuomenė turi suvokti kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas, todėl kontraversiškais atvejais, kai sprendimai priimami dėl svarbių Lietuvos istorijai asmenų, (...) prašome išvados, kad būtų galima ją kartu su sprendimu pateikti“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

K. Škirpos kritikai pabrėžia, kad jo veikloje Antrojo pasaulinio karo metais buvo antisemitizmo apraiškų, o K. Škirpos vadovautas Lietuvių aktyvistų frontas antisemitizmą iškėlė į politinį lygį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą.

Tuo metu karininko rėmėjai pabrėžia jo indėlį nepriklausomos valstybės kūrimui ir įtvirtinimui – jis 1919 metų sausio 1 dieną su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę.

Desovietizacijos komisija posėdyje taip pat svarstė klausimą dėl Šiauliuose esančios atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, tačiau sprendimas nepriimtas, nesurinkus reikiamo balsų skaičiaus.

„Nesutarėme dėl formuluotės dalykų. Diskusija nebaigta, sprendimas nepriimtas. Kadangi projektas ir išvados yra darbiniai dokumentai, aš nenorėčiau per daug komentuoti“, – sakė komisijos vadovas.

„Neradome kol kas bendro sutarimo, kokį mes turime priimti sprendimą: ar kad Šiauliuose turime nuimti lentą, ar konstatuoti, kokius veiksmus atliko Noreika“, – pridūrė jis.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi Vilniuje.

Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Komisija trečiadienį dar kartą nagrinėjo klausimą ir dėl Veteranų ir Partizanų gatvių pavadinimų Visagine. Anksčiau konstatuota, kad jie gali likti, tačiau galutinį sprendimą priimantis LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys nurodė savivaldybei juos pakeisti.

Dėl to šį klausimą nuspręsta dar kartą nagrinėti kitą posėdį, pasikviečiant ir centro vadovą.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės.

Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

S. Nėries gimnazijos pavadinimo keitimui pritarė 12 komisijos narių, o S. Kovalevskajos – 10.

Iš viso S. Nėries gimnazijos bendruomenė pateikė keturis mokyklos pavadinimų variantus – Medijų, Senamiesčio, Šv. Kotrynos ir Medijų-Senamiesčio gimnazijos pavadinimai, o naują S. Kovalevskajos gimnazijos pavadinimą pasiūlė pati įstaiga.

Anot komisijos pirmininkės Kamilės Šeraitės-Gogelienės, komisijos sprendimui dėl gimnazijų pervadinimo dar turės pritarti savivaldybės Švietimo reikalų komitetas, o tuomet klausimą svarstys sostinės savivaldybės taryba.

„Jei komitetas spės apsvarstyti, klausimas taryboje bus vasario 28 dieną, jei ne – pirmajame kovo mėnesio posėdyje“, – teigė komisijos pirmininkė.

Posėdyje dalyvavęs Vilniaus vicemeras, „laisvietis“ Arūnas Šileris pasveikino Istorinės atminties komisijos sprendimą pakeisti S. Nėries vardo gimnazijos pavadinimą.

„Po daugelio metų nežinios ir stumktraukio bandant keisti mokyklos pavadinimą, galiu pasidžiaugti, kad iki naujo pavadinimo liko tik vienas žingsnis – patvirtinimas miesto taryboje“, – asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje trečiadienį paskelbė A. Šileris.

ELTA primena, kad diskusijos dėl Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos pavadinimo keitimo viešoje erdvėje tęsiasi jau kurį laiką. Mokyklos vadovybė jau anksčiau buvo prakalbusi apie ketinimus keisti ugdymo įstaigos vardą.

Vasario viduryje Salomėjos Nėries ir Sofijos Kovalevskajos gimnazijos kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamos pakeisti jų pavadinimus.

Nuo praėjusių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) ir savivaldybių institucijoms.

Pirmadienį posėdžiavusi Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija taip pat rekomenduoja nukabinti atminimo lentą su bareljefu poetui ir sovietų veikėjui Antanui Venclovai Klaipėdoje, pervadinti Pionierių gatvę Raseiniuose, I. Mičiurino – Kuršėnuose.

Pasak komisijos pirmininko Vito Karčiausko, ekspertams nekilo abejonių dėl L. Giros ir A. Venclovos kolaboravimo su sovietų valdžia.

„Mums nekelia abejonių ir kad S. Nėris buvo kolaborantė, nors ir puiki, didelė poetė. Nenorėdami daryti apibendrinimų, mes vis dėlto paprašėme, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateiktų oficialią pažymą dėl jos kolaboravimo faktų. Padarėme pertrauką, gausime ekspertinę pažymą ir priimsime galutinį sprendimą, kurį galima nujausti“, – pirmadienį BNS sakė V. Karčiauskas.

Į komisiją dėl S. Nėries gatvės pavadinimo kreipėsi Klaipėdos miesto ir Raseinių rajono savivaldybės. Tačiau šios poetės garbei pavadintų gatvėse yra ir kitose savivaldybėse.

V. Karčiauskas pranešė, kad siūloma pervadinti ir Pionierių gatvę Viduklėje, Raseinių rajone.

„Aišku, pats žodis „pionieriai“ neturi nieko blogo, tačiau čia pirmiausia matome ideologinę komunistinę organizaciją, kurios vardu ir pavadinta gatvė, todėl pavadinimas turėtų būti pakeistas“, – sakė jis.

Anot komisijos pirmininko, rekomenduojama pakeisti ir rusų biologo, selekcininko Ivano Mičiurino vardu pavadintą gatvę Kuršėnuose, Šiaulių rajone.

„Sovietinis biologas neturi nieko bendro su Lietuva, jo pavardė naudota grynai ideologiniais sumetimais, todėl pasiūlyta pakeisti gatvės pavadinimą“, – aiškino V. Karčiauskas.

Galutinius sprendimus dėl šių vardų keitimo turi priimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius.

Ekspertų komisija kol kas atidėjo sprendimus dėl paminklo Juozui Barzdai Plungės rajono savivaldybėje ir dėl karininko J. Noreikos-generolo Vėtros atminimo lentos Šiauliuose.

„Juozas Barzda neabejotinai kolaboravo su fašistinės Vokietijos įvairiomis valdžios struktūromis, dalyvavo Lietuvos žydų naikinimo akcijose, kaltas dėl daugelio žydų nužudymų, tačiau mums trūksta duomenų, apie kokį paminklą kalbama. Nežinome, ar tai privati teritorija, ar viešoji erdvė, ar tai nėra jo palaidojimo vieta. Paprašėme Plungės savivaldybės papildyti informaciją“, – teigė V. Karčiauskas.

Anot jo, naują pažymą apie J. Noreiką turėtų pateikti Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi Vilniuje. Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą. Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Anksčiau komisija rekomendavo atsisakyti Petro Cvirkos gatvių. Tuo metu nerasta pagrindo pervadinti Kosmonautų, Juliaus Janonio, Butkų Juzės gatvių.

Gegužę įsigaliojo Seimo priimtas įstatymas, draudžiantis viešuose erdvėse propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Pagal įstatymą, šis draudimas taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančią totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešųjų objektų pripažinimą propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijos, atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei savivaldybių institucijos. Šios atrinkusios tokius viešuosius objektus pateikia juos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, šis perduoda įvertinti ekspertų komisijai.

Gavęs komisijos išvadą Genocido centro direktorius turi priimti sprendimą pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties įstatymo reikalavimams arba jį palikti, pakeisti.

Miesto Istorinės atminties komisija dėl šių pavadinimų kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydama įvertinti sostinės gatvių, kurių pavadinimai siejami su totalitariniu sovietmečio režimu ir jo ideologija, pavadinimus.

L. Gira, S. Nėris ir P. Cvirka buvo rašytojai, be kita ko, kūrę sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatai vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Jei bus nuspręsta minėtus pavadinimus keisti, naujus gatvių, skvero pavadinimus siūlys Istorinės atminties komisija, o juos patvirtinti turės Vilniaus miesto taryba, pranešė savivaldybė.

„Kol kas apsiribojome šiais trimis pavadinimais, kad galėtume su Vilniaus desovietizacija judėti toliau“, – sakė Vilniaus Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė.

Tačiau, anot jos, tai nereiškia, kad komisijai pateiktas baigtinis viešųjų objektų sąrašas.

„Sudarėme darbo grupę, kuri peržiūrės Vilniaus gatvių ir įstaigų pavadinimus, atminimo lentas, paminklus ir pateiks sąrašą svarstyti Vilniaus Istorinės atminties komisijai. Šiai pritarus, baigtinį sąrašą teiksime centrui“, – teigė K. Šeraitė-Gogelienė.

Istorinės atminties komisija taip pat siūlys nukabinti 16 atminimo lentų, kuriose dar likę sovietmečio reliktų – tekstai rusų kalba, paminėta TSRS ir pan. Jos bus pakeistos tipinėmis atminimo lentomis.

Tai atminimo lenta Antanui Račiūnui (A. Mickevičiaus g. 33), Borisui Dauguviečiui (V. Mykolaičio-Putino g. 8), Juozui Lingiui (A. Vienuolio g. 14), Baliui Dvarionui (Vasario 16-osios g. 17), Valentinui Adamkevičiui (A. Vienuolio g. 14), Mykolui Bukšai (Vasario 16-osios g. 16), Juozui Rudzinskui (A. Goštauto g. 2/15), Jonui Švedui (Tilto g. 7), Juozui Karosui (Birutės g. 9A), Romualdui Juknevičiui (A. Vienuolio g. 14), Broniui Kelbauskui (A. Vienuolio g. 14), Steponui Juknai  (A. Vienuolio g. 14), Kiprui Petrauskui (Raseinių g. 14).

Keletą atminimo lentų, įvertinus jose minimas asmenybes ir jų veiklą sovietmečiu, komisija siūlys ne keisti, o visai nuimti: muzikos pedagogui Juozui Banaičiui (Beržyno g. 5), poetui prozininkui Teofiliui Tilvyčiui (Dominikonų g. 1), teatro aktoriui Vasilijui Ivanovičiui Kačialovui (Didžioji g.14).

Gegužę įsigaliojo Seimo priimtas įstatymas, draudžiantis viešuose erdvėse propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Pagal įstatymą, šis draudimas taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančią totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešųjų objektų pripažinimą propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijos, atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei savivaldybių institucijos. Šios atrinkusios tokius viešuosius objektus pateikia juos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, šis perduoda įvertinti ekspertų komisijai.

Gavęs komisijos išvadą Genocido centro direktorius turi priimti sprendimą pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties įstatymo reikalavimams arba jį palikti, pakeisti.

2005 metais gimusios paauglės kūnas buvo rastas antradienį apie 14 val. 30 min., pranešė Policijos departamentas.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.