Suvaidinta versija

Terminas woke (liet. pabudusi) kultūra dažnai apibūdina judėjimą, siekiantį mažinti socialinę atskirtį. Pagal apibrėžimą, šiam judėjimui priklausantys asmenys turėtų pastebėti aplink egzistuojančią socialinę nelygybę ir į ją atsižvelgti priimdami įvairius su pilietiškumu susijusius sprendimus, pavyzdžiui, balsuojant. Tačiau realybė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesoriaus teigimu, yra kiek kitokia.

„XX a. vidurio sąvoka woke ir XXI a. fenomenas woke – du skirtingi ir mažai ką bendro tarpusavyje turintys dalykai. Taip, kova su diskriminacija dėl rasės yra sąvokos woke pradžia. Pats terminas yra istoriškai priskiriamas afroamerikiečių žargonui, kuris reiškia sąmoningą individą, kuris suvokia rasinę diskriminaciją ir jai priešinasi. Tačiau dabartinis terminas woke yra tik suvaidinta pirminės jo reikšmės versija, mažai ką turinti bendra su kritika ar pasipriešinimu“, – sako Š. Paunksnis.

Rinkodaros triukas

Skaitmeninės kultūros, komunikacijos ir medijų mokslo grupėje dirbančio eksperto teigimu, judėjimo idėja yra išlaikiusi savo kaip pasipriešinimo kultūros formą, tačiau kovos su priespauda turinys yra pakeistas. Anot jo, šiandien woke yra tik rinkodaros terminas, kuris pasipriešinimo kultūrą, kritiką ar maištą paverčia preke, madingu stiliaus elementu, kartu išlaikant natūraliai kylančio pasipriešinimo iliuziją.

„Nemanau, kad šio termino tikslas yra atverti visuomenės akis – greičiau priešingai. Įvairūs autoriai, nagrinėjantys šį fenomeną, pabrėžia, kad tai yra būdas gauti ekonominės naudos iš pasipriešinimo, kuris istoriškai yra susijęs su konkrečia socialine grupe, pavyzdžiui, afroamerikiečiais ar LGBTQ. Kita vertus, toks komercializavimas gali būti suvoktas kaip mėginimas kovoti su pasipriešinimu išstumiant jo turinį ir paliekant tik formą. Taigi, woke kultūroje aš nematau nieko progresyvaus – tai progresyvumui daugiau žalos nei naudos teikianti idėja. Deja, kaip progresyvumo iliuzija woke yra gan sėkmingas projektas“, – teigia ekspertas.

Pastaruoju metu, terminas woke užsienio žiniasklaidoje ir politinių veikėjų pasisakymuose imtas vartoti kaip įžeidimas apibūdinant progresyvias vertybes. Tačiau, KTU profesoriaus teigimu, tai nuostabos nekelia: progresyvios ir tradicinės vertybės susiduria nuolatos, o tradicijos šalininkai visados progresyviose idėjose matys grėsmę, nes jei progresyvios idėjos įsigalės, bus mestas rimtas iššūkis vyraujančioms tradicinėms vertybėms.

„Ar tai blogai? Tikrai ne. Ar rasizmas yra tradicinė vertybė, kurią būtų verta saugoti? Moterų diskriminacija? LGBTQ diskriminacija? Tikrai ne. Vis dėlto woke nėra progresyvių idėjų refleksija – tik turi tų idėjų formą. Sakyčiau, kad woke labiausiai ir pasitarnauja vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjams. Yra sukuriama iliuzija, kad vyksta žūtbūtinė kova už tradicines vertybes, progresyvumas ar liberalumas gali būti demonizuojami, tačiau šioje kovoje tikrieji progresyvių vertybių atstovai dažnai net nedalyvauja“, – sako Š. Paunksnis.

Diskredituoja kritiką

Terminas cancel (liet. atšaukimo) kultūra taip pat dažnai vartojamas lygiagrečiai su woke judėjimo, kaip pavyzdys, kokių veiksmų imasi judėjimui priklausantys asmenys. Pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad visuomenės veikėjas ar žymus žmogus dabar vartoja ar praeityje yra vartojęs rasistinių ar seksistinių pasisakymų, budrūs judėjimo palaikytojai skatina jį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau dažnai toks paskatinimas neapsiriboja griežtais žodžiais, bet perauga į įžeidimus ar patyčias socialiniuose tinkluose.

Atšaukimo kultūra taip pat yra problemiškas fenomenas, betarpiškai susijęs su socialiniais tinklais ir asmenų boikotavimu, visų pirma, socialiniuose tinkluose. Iš pirmo žvilgsnio atšaukimo kultūra tęsia kritikos tradicijas, atkreipia dėmesį į tuos, kurie skleidžia neapykantą, diskriminuoja. Tačiau problema yra itin panaši į woke fenomeno – tai tėra protesto, kritikos simuliakras. Čia nėra nieko autentiško. Priešingai, atšaukimo kultūra diskredituoja kritiką ir protestą“, – pasakoja Š. Paunksnis.

Tiesa, atšaukimo sulaukia ne tik asmenys, bet ir verslai – dažnai dėl netinkamai pasirinktų reklamos kampanijų. Ekspertų teigimu, niekas nenori atsidurti šios kultūros akiratyje, tad suklydę verslai privalo atsiprašyti ir priimti atitinkamus sprendimus – pavyzdžiui, atleisti tuos, kurie atsakingi už klaidą. Tačiau ar taip nepaminama žodžio laisvė?

„Kritika, boikotavimas, viešas gėdinimas – visa tai yra kovos su pačiomis įvairiausiomis socialinėmis, politinėmis ydomis, kaip rasizmas, homofobija, patriarchija, dalis. Kita vertus, įžeidinėjimas, grasinimai  nėra kritikos dalis. Laisvė įžeidinėti ar grasinti nėra laisvė lygiai tai pat, kaip, pavyzdžiui, rasinės neapykantos skleidimas“, – teigia Š. Paunksnis.

Todėl debatai dėl to, kur brėžiama riba tarp paties atšaukimo ir patyčių, vyksta jau seniai. Nors daugiausia woke, o kartu ir atšaukimo, kultūros pavyzdžių galime pastebėti užsienyje, ypač – JAV, anot Š. Paunksnio, netrukus jų išvysime ir mūsų šalyje.

„Lietuva neegzistuoja vakuume, esame nuolatos veikiami globalių idėjų srautų, taigi manau, kad lietuviškų pavyzdžių tikrai bus“, – įspėja KTU profesorius.

– Živile, tavo gyvenimo istorija paremta nuostabiu ir, sakyčiau, ciklišku svajonių pildymu(si). Pati sutinki, kad tokia tavo kasdienybė gali atrodyti neįtikėtina. Kaip nutinka tie kasdienybės stebuklai? Kaip juos kurti?

– Stebuklas skamba kaip magiškas reiškinys, kuriam reikia antgamtinių galių, kuris nepriklauso nuo mūsų. Ir nors tikrai – kartais jausmas, kai viskas išsipildo, prilygsta stebuklui, labai norisi išskirti, kad svajones pildome patys. Tai mūsų atsakomybė. Pirmiausia reikia išdrįsti savęs paklausti – ar taip, kaip gyvenu dabar, yra tai, kaip noriu gyventi? Pripažinti, kad norime kažko daugiau, reikia drąsos. Tiksliai žinoti, kas mums svarbu, kas mus daro laimingus, – vidinio darbo ir pokalbių su savimi. Tai užtrunka, bet, be abejonės, pasiteisina.

– Papasakok patį įdomiausią savo gyvenimo nuotykį.

– Noriu tikėti, kad toks dar neįvyko. Prisiminusi jau įvykusius, turbūt išskirčiau naktį Maroke laukinėje dykumoje. Turėjome specialias nakvynei paruoštas palapines, bet, užburta gamtos didybės, ten miegoti nenorėjau. Užsimaniau nakvoti po atviru dangumi. Leidimą tai padaryti gavau. Vienintelė gido išsakyta saugumo sąlyga buvo – jei esi geras žmogus, gyvatės ir skorpionai tau nieko nedarys (ne paslaptis – dykumoje jų apstu). Nubusti smėlio pataluose kylant ryto saulei buvo tiesiog įspūdinga. P. S. Džiaugiuosi, kad esu geras žmogus.

 B. Statauskienės nuotr. 

– Išeiti iš komforto zonos, kažką daryti nepaisant didžiulės baimės – kodėl tai taip svarbu?

– Viskas, kas mums artima ir pažįstama, jau atrasta ir išbandyta. Jei tai žmogų tenkina, jis gali likti komforto zonoje. Tačiau vertėtų atsiminti, kad kažkada buvo baisu eiti į pirmą klasę, važiuoti dviračiu ar užsiimti kitomis mums įprastomis veiklomis. Turbūt nė vienas dabar nesigaili savo gyvenime išdrįsęs tai padaryti, tiesa? Kai paliekame komforto zoną ir išbandome save nauju amplua, augame, mokomės ir, nepriklausomai nuo to, ar pasieksime norimų rezultatų, tokie patys jau nebebūsime. Kiekviena nauja patirtis mus sustiprina ir kažko išmoko. Dažnai atrandame savyje tai, ką egzistuojant net nenutuokėme. Tad išeiti iš komforto zonos, mano nuomone, tikrai verta.

– Rašai, kad esi laimingas žmogus. Ar galėtum apibūdinti laimę?

Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš.

– Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš. Ne oras, ne politika, ne aplinka. Laimė – mūsų pasirinkimai. Ar supyksime ant nemandagaus vairuotojo kelyje, ar saugosime savo ramybę? Ar skirsime laiko poilsiui, ar dirbsime viršvalandžius? Ar išeisime pasivaikščioti, ar skęsime elektronikos prietaisuose? Ar valgysime sveikai, ar mylėsime save, ar apsupsime save įkvepiančiais žmonėmis?.. Renkamės mes. Kasdien sprendžiame, kaip gyvensime, kokį santykį su savimi ir pasauliu kursime. Tai žinodama jaučiuosi laiminga.

– Kas svarbiausia pradedant eiti sąmoningumo keliu? Kokias praktikas įvardytum kaip reikšmingiausias?

– Savistaba. Norint eiti sąmoningumo keliu, svarbu ugdyti įprotį pastebėti – tiek save, tiek aplinką, tiek esamą momentą. Stebėdami save galime reguliuoti emocijas, išvengti perdegimų. Stebėdami aplinką – pasinerti į esamą momentą, mėgautis jo teikiamais malonumais. Juk taip gera vaikščioti miške, stebėti dangų, žvaigždes, saulėlydžius ir t. t. Pastebėdami įprasminame akimirkas ir neleidžiame gyvenimui prabėgti pro akis. Labai svarbu smalsumas. Svarbu klausti savęs: ar mano gyvenime daugiau noriu ar reikia; kada būnu nusivylusi, o kada pakylėta; kas man teikia prasmę, o kuo užsiimti man atrodo beprasmiška. Užduodant sau klausimų, ateina ir atsakymai. Jie suteikia aiškumo, pasitikėjimo savimi ir motyvacijos toliau gilintis į save. Noriu, kad kuo daugiau žmonių vis dažniau surastų laiko sustoti ir priimti save, todėl socialiniuose tinkluose vedu kelias asmeninio augimo paskyras: „Apie saviugdą paprastai/ Živilė Osman“ (feisbuke) ir @zivileosman (instagrame).

– Vidinė ramybė – šių laikų idealas, kurio vaikomės bene visi. Kaip ją pasiekti (greičiausiai)?

– Trumpiausias kelias yra gebėjimas sulėtinti tempą. Nevažiuoti į penkis mokymus vienu metu, nepirkti daugybės vidinės ramybės kursų, o paprasčiausiai rasti laiko nieko nedaryti. Praleisti nors 20 minučių kasdien nieko neplanuojant, nesprendžiant – sąmoningai būnant čia ir dabar. Praktikuoti sąmoningumą – pastebėti, kas vyksta, atsiduoti veiklai, kuria užsiimame. Jei valgome – turime valgyti, o ne stebėti siužetą televizoriaus ekrane. Jei einame – eiti jaučiant žemę po kojomis, o ne autopilotu lėkti iš taško A į tašką B, tuo pat metu naršant internete. Sąmoningumas yra tarsi autopiloto priešingybė. Kai mūsų smegenims nereikia multitaskinti, jos ilsisi. Kai kūnas neužspaustas įtampų ir emocijų (to galima pasiekti sąmoningai stebint save), jis yra atsipalaidavęs. Kai abu šie elementai – protas ir kūnas – yra pailsėję, vidinės ramybės ieškoti niekur nebereikia.

– Papasakok truputį daugiau apie sąmoningumo mokymus, kuriuos vedi: kas juose vyksta, ko galima išmokti?

– Mano mokymai sutelkti į savęs stebėjimą, pajautimą ir atsidavimą esamam momentui. Mokymai yra suskirstyti į penkias dalis: instruktuotą atsipalaidavimą, sąmoningumo praktiką per judesį, atvirą paskaitą-diskusiją, paleidimo praktiką ir galutinį atsipalaidavimą. Ko galima išmokti? Turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad dalyviai mano mokymuose ne mokosi, o patiria. Kai žmogus ateina mokytis, jis automatiškai yra susikoncentravęs, iš dalies įsitempęs, nenori nieko praleisti. Savo mokymuose to nenoriu; nors ir dalijuosi naudinga informacija, tačiau tai darau laisva forma. Visi pasiims iš mokymų tai, kas jiems naudingiausia. Vieni – teoriją, kiti – paleidimo praktiką ir pan. Mano tikslas – sukurti saugią aplinką, padėti atsipalaiduoti, pajausti savo kūną, mintis, nuraminti, skatinti sąmoningumą, savistabą ir parodyti susitelkimo į esamą momentą teikiamus pranašumus. Rašydama sugalvojau: jei vis dėlto reikėtų išskirti svarbiausia – manau, dalyviai gali išmokti sulėtinti tempą.

– Šiuos užsiėmimus vedi anglų ir lietuvių kalbomis. Ar esi pastebėjusi kalbinių / intonacinių / terminologinių ar dar kokių esminių skirtumų? Gal kuri nors kalba labiau atpalaiduoja nei kita?

– Esu! Lietuvių kalba yra labai turtinga ir išraiškinga, žodžiai turi daugybę sinonimų. Šiuo metu mano knyga verčiama į anglų kalbą ir pastebiu, kad dalis to grožio verčiant pranyksta. Anglų kalba, mano akimis, paprastesnė, tačiau turi daug skambių, trumpų, įtaigių frazių, kurios puikiai tinka sąmoningumo mokymui, pavyzdžiui: own your feelings, take up the space, connect to your inner self ir t. t. Kadangi mokausi ir mokymus paprastai vedu anglų kalba, dažnai nerandu tinkamų lietuviškų vertinių (juk nesakysi – susijunk su savimi). Tad mokymus vesti anglų kalba man yra patogiau. Nors neabejoju, kad nuolat praktikuojantis bus vienodai patogu tai daryti abiem kalbomis, o lietuviškai – gal net dar maloniau.

 B. Statauskienės nuotr.

– Sąmoningumo mokymams sudarai ir muzikos grojaraštį. Kiekvienąkart skirtingą? Kokių reikalavimų keli fone skambantiems garsams?

– Dievinu tai daryti! Muzika man labai svarbi, tikiu jos terapiniu poveikiu. Grojaraštį keičiu kartkartėmis, tačiau ne prieš kiekvienus mokymus. Manau, muzika puikiai užpildo erdvę ir padeda atsipalaiduoti, tarsi užniūniuoja, palydi į ramybės būseną. Neturiu griežtų reikalavimų, muziką renkuosi klausydama ir jausdama, ar ji paliečia širdį. Tiesa, dažniausiai tai būna muzika be žodžių – su fleitos, gongų, gamtos garsais.

– Viena vertus, svarbu gyventi čia ir dabar, pastebėti šią akimirką, supančią aplinką, maistą, kurį valgai, mintis, kurios sukasi galvoje. Nelaukti tobulo laiko ir to, ko nori, apie ką svajoji, imtis dabar. Kita vertus, jei svajonė reikalauja kažko, ko šiuo metu neturi (pavyzdžiui, kaip rašai savo knygoje, pinigų išsvajotoms jūsų su vyru vestuvėms Jamaikoje), tenka riboti kasdienybės malonumus (taupyti, kiek įmanoma mažiau išleisti ir pan.) ir tarsi atsisakyti čia ir dabar... Kaip surasti tą pusiausvyrą?

Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo. 

– Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo. Tuo laikotarpiu, kai taupėme, nėjome į kavines ir restoranus, bet ėjome lesinti antyčių ir suptis! Norint mėgautis akimirka, nereikia nieko kito – tik noro. Natūralu, kad, siekiant savo tikslų, teks kažko atsisakyti, keisti prioritetus, bet tai neatima gyvenimo džiaugsmo, tai jį perkelia nuo vienų objektų prie kitų. Man žinojimas, kad einu svajonės pildymo keliu, yra visas pastangas atperkantis, širdį šildantis jausmas. Kai jį jaučiu, kiti dalykai tampa nebe tokie svarbūs.

– Sakei, kad tavo stichija – rašymas. Kaip manai, kodėl būtent jis?

– Esu girdėjusi, kad suprasti, koks tavo pašaukimas, galima savęs paklausus – kokia veikla užsiimčiau, net jei už tai negaučiau atlygio? Nors atlygį gauti labai svarbu, tačiau šis klausimas leidžia suprasti, kokia kryptimi eiti esame natūraliai motyvuoti (angliškai gerai skamba – naturally driven). Man tai vienareikšmiškai – rašymas. Kai rašau, prarandu laiko nuovoką, galiu nevalgyti, negerti. Rašymas mane įtraukia – įkvėpta galiu lieti mintis popieriaus lapę valandų valandas. Rašymu perteikiu jausmą. Apipavidalinu kilusias idėjas. Rašydama jaučiu prasmę! Noriu įkvėpti skaitytojus atsigręžti į save, rūpintis savo asmenine gerove, ir galiu pasakyti, kad man tai puikiai pavyksta. Tai tikrai mano stichija.

– Esi gyvenusi gana skirtingose šalyse: Lietuvoje, Ispanijoje, Norvegijoje... Kur labiausiai jautiesi savimi?

– Puikus ir įdomus klausimas. Net sunku atsakyti, nes, laikui bėgant, savęs suvokimas kinta. Lietuvoje gyvenau ilgiausiai – geras periodas, bet nesijaučiau ten taip gerai, kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje. Didelę įtaką tam turi žmonių mentalitetas ir energija. Ispanijoje gyventi buvo gera ir smagu, bet ispanų kultūra yra labai ryški, ispanai įtaigūs, garsūs, tad labai lengvai gali užgožti tave ir įtraukti į savo gyvenimo ritmą. Manau, labiausiai savimi jaučiuosi Norvegijoje. Mėgstu sakyti – čia mano ramybės kampelis: daug gamtos, mažai triukšmo. Norvegai yra gan šalti žmonės, jie sunkiai įsileidžia kitus į savo ratą, saugo privačią erdvę. Manau, to išmokau iš jų – gerbti savo erdvę. Tau paklausus, atėjo ir atsakymas – Norvegijoje man yra lengviausia būti savimi, čia nejaučiu jokio spaudimo iš visuomenės būti kitokiai.

– Ar tiesa, kad svajonėmis negalima dalytis su kitais, nes jos neišsipildys? Net per gimtadienius norų įprastai garsiai neįvardijame...

– Nežinau, kokia yra tiesa, bet pastebiu nutylėjimo madą visuomenėje. Juk yra net posakis – laimė mėgsta tylą. Pati apie savo svajones kalbu drąsiai, džiaugiuosi vien jų turėdama. Norisi klausti, ar gali būti per daug džiaugsmo? Nemanau. Galbūt žmonės nemėgsta garsiai kalbėti apie savo svajones, nes bijo nusivilti, suklysti, nesulaukti norimų rezultatų, būti nesuprasti, sukritikuoti. Tačiau sėkmė negarantuota nė vienam iš mūsų. Nesvarbu, ar apie svajones kalbame, ar tylime – svarbu, ar nepasiduosime. Klysti yra žmogiška ir naudinga, neklysta tik tie, kurie nebando nieko naujo. Bijoti kitų teisimo ar kritikos taip pat nėra ko. Nė vienas laimingas žmogus nepuls žeminti kito, o jei jus kritikuoja viskuo nepatenkintas asmuo, ar verta į tai kreipti dėmesį? Taigi manau, kad nieko blogo svajoti garsiai, net jei mūsų troškimai keisis, net jei jų neįgyvendinsime, – viskas gerai, tai mūsų gyvenimas, mūsų sprendimai. Visa tai kuria autentiškus mus.

– Svarbiausias patarimas svajokliams...

– Išlikite ištikimi sau, savo svajonėms – jos žino, kur jums reikia būti. Nenusivilkite nesulaukę greitų rezultatų, net jei iki svajonių įgyvendinimo praeina daug laiko. Neabejokite – jos išsipildys pačiu tinkamiausiu jums laiku. Nesusimažinkite norėdami tilpti į kitų normų dėžutę – jūs ir jūsų svajonės yra jūsų, ne kitų. Ir jos, ir jūs esate ypatingi.

Traumų daugiausia žiemą, bet vasarą jų irgi nemažai

Savisaugos instinktas suveikia,kai žmogus griūva. Griūvant Traumų gali išvengti visi, svarbiausia – laikytis pagrindinių taisyklių sužalojamos galūnės, nes organizmas siekia apsaugoti gyvybiškai svarbius organus, pavyzdžiui, galvos smegenis.

J. Vyšumirskio teigimu, savaime suprantama, kad dažniausiai traumos įvyksta šaltuoju metų laiku, esant slidžiai kelio dangai, kai griūvant remiamasi galūnėmis ir lūžta riešo ar peties kaulai.

Ortopedas traumatologas J. Vyšumirskis džiaugėsi didėjančiu vyresnio amžiaus žmonių sąmoningumu ir savisauga. Organizatorių nuotr.

„Vasarą kaulų lūžių pasitaiko kiek mažiau, tačiau slankstelių, dubens ir šlaunikaulio lūžių skaičius gal net padidėja. Tai natūralu, kadangi, atšilus orams, žmonės daugiau juda, daugiaulaiko praleidžia gryname ore, dažniau išeina pasivaikščioti“, – sakė ekspertas.

Griuvimas iš stovimo ar mažesnio aukščio, vadinamosios minimalios kinetinės energijos traumos, yra pagrindinės vyresnio amžiaus žmonių traumos. Anot specialisto, dažniausiai sužalojamos vietos yra pečių sritis, riešas, stuburo slanksteliai, dubuo ir šlaunikaulis.

Svarbūs ne tik pagrindiniai sveikos gyvensenos principai

Kiekvienas medicinos specialistas galėtų pritarti teiginiui, kad visavertė mityba, kokybiškas poilsis, subalansuota neurologinė būklė ir lėtinių ligų kontrolė – itin svarbūs veiksniai bendriems sveiko organizmo procesams. Tačiau, kalbėdamas apie vyresnio amžiaus žmones, ortopedas-traumatologas siūlė pažvelgti plačiau: „Norėdami atsakyti į klausimą, kaip išvengti traumų, turėtume nustatyti priežastį, kodėl krintant iš nedidelio aukščio lūžta kaulas. Mažos kinetinės energijos riešo kaulų, žastikaulio, slankstelių ar šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžiai prilyginami osteoporozės diagnozei – kaulų retėjimui. Tad, norint išvengti minėtų lūžių, visų pirma, reikėtų išsitirti kaulų tankį ir, nustačius osteoporozę, gydytis medikamentais. Yra daug anatominių ir fiziologinių pokyčių, susijusių su normaliu senėjimu, kuriuos reikia suprasti, kad apsisaugotume“, – dėstė jis.

Pasaulinio masto problema

PSO teigimu, per pastaruosius keletą dešimtmečių su griuvimu susijusių mirčių skaičius, palyginti su kitais sužeidimais, padidėjo keliskart. Tai didelė pasaulinė visuomenės sveikatos problema, kasmet nusinešanti daugiau nei 680 tūkst. žmonių gyvybių, dar 172 mln. žmonių tampa neįgalūs dėl griūvant patirtų traumų. Ortopedas-traumatologas dalijosi savo patirtimi ir pasakojo, kad moterys linkusios pargriūti labiau nei vyrai, o osteoporoziniai lūžiai joms gali sukelti panašiai tokio dydžio mirties riziką kaip krūties vėžio, kiaušidžių vėžio ir gimdos vėžio kartu sudėjus. „Pavyzdžiui, po šlaunikaulio dalies lūžio iki buvusio aktyvumo lygio po operacinio ir reabilitacinio gydymo grįžta apie 40 proc. pacientų. Retkarčiais literatūroje griuvimas yra įvardijamas lėtuoju žudiku, todėl labai svarbu laiku kreiptis pagalbos ir gydyti lūžius, ypač ilgųjų kaulų. Statistiškai apie 10 proc. žmonių, perkopusių 70 metų, patyrę šlaunikaulio lūžių, miršta per pirmą mėnesį, apie 30 proc. – per dvylika mėnesių. Žinoma, dauguma mirčių yra susijusios su gretutinėmis ligomis ir jų skaičiumi, tad būtina stebėti savo sveikatos būklę“, – kalbėjo J. Vyšumirskis.

Medicinos ekspertas džiaugėsi didėjančiu vyresnio amžiaus žmonių sąmoningumu ir rūpinimusi savo sveikata. Jo nuomone, esant daugiau informacijos apie tokias ligas kaip osteoporozė, galimybė ją diagnozuoti gan paprastu neinvaziniu metodu, sumažina ne tik griuvimų, bet ir jų metu patiriamų sužalojimų sunkumą.

Pataria, kaip apsisaugoti

J. Vyšumirskis įvardijo pagrindines savisaugos taisykles, kurias pravartu žinoti ne tik vyresnioamžiaus žmonėms, bet ir jaunesniems.

Pirmiausia patariama išlikti fiziškai aktyviems, rytą pradėti nuo mankštos, kad raumenys palaikytų tonusą ir būtų stipresni. Rekomenduojama įvertinti namų aplinką ir pasirūpinti naktiniu apšvietimu – neretai žmonės traumų patiria naktį ar paryčiais, kai eina į vonią ar tualetą tamsoje.

„Ne mažiau svarbu yra pasitikrinti regą ir klausą, nes net ir nedideli regėjimo ir klausos pokyčiai yra susiję su didesne griuvimo rizika. Neskubėkite atsistoti – per greitai atsikėlus gali sumažėti kraujospūdis ir galite pargriūti. Jeigu turite judėjimo ar pusiausvyros sutrikimų, naudokite pagalbines priemones, pavyzdžiui, lazdelę ar vaikštynę. Išlikite budrūs ir įvertinkite oro sąlygas, esant plikledžiui, lyjant ar sningant – likite namie“, – kalbėjo ortopedas-traumatologas.

Patyrę traumą įvertinkite, ar galūnės būklė išlieka tokia pat kaip iki traumos. Jeigu pastebėjote, kad sutriko funkcija, pastebite deformaciją, tinimą, poodinę kraujosruvą, stiprų skausmą atlikdami judesius, nedelsdami kreipkitės į artimiausią skubios pagalbos skyrių arba skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

– Jei jau vadovaujate sąmoningų mamyčių klubui, turbūt turite ir savo vaikų?

– Taip. Motinystė mane aplankė gana vėlyvame amžiuje. Šiuo metu dukrelei Amijai – penkeri. Augindama ją daugiau vadovaujuosi sąmoningumo principais ir intuicija nei kokiu nors konkrečiu disciplinos vadovėliu.

– Šiuolaikiniai vaikai įpratę jaustis laisvai. Ar dienos režimo jie netraktuos kaip savo teisių suvaržymo? Ar, jūsų nuomone, tam tikras dienos ritmas augančiam organizmui išties būtinas kaip geros fizinės ir dvasinės savijautos pagrindas?

– Dažnai sakau tėvams, kad laikytis dienos režimo būtina, bet tai reikia daryti galvojant apie ryšį su vaiku ir pačiu savimi. Režimas turi tarnauti jums ir vaikui, o ne jūs – režimui. Tarkime, ilgą laiką migdome ikimokyklinuką tam tikrą valandą ir tai jam tinka. Staiga tėvai ima skųstis: „Visą laiką sūnus eidavo miegoti devintą, bet kažkas pasikeitė – tuo metu jis dar pilnas jėgų, jokių šansų užmigdyti!“ Aš ir pati susidūriau su panašia situacija, kai po daugybės pasakų ir kelių valandų migdymo visa išsekusi ir išsiderinusi konstatavau faktą: vietoj planuotos devintos valandos vaikas užmigs vėliau. Juk turėjau planų pabaigti darbus, pažiūrėti filmą, galiausiai nebeliko jėgų net keliems knygos puslapiams prieš miegą.

– Tai ką daryti, kad taip nebūtų?

– Siūlau mamoms ieškoti harmonijos su savimi, vaiku ir esama situacija. Galbūt dar vieną valandą, kol vaikas yra aktyvus, jūs galite skirti kažkam naudingam? Tai kur kas protingiau nei verdančiai iš pykčio dėl žlungančių planų jį migdyti (juokiasi). Aš visada esu už tai, kad dienos režimas ir disciplina vaikui yra svarbūs, bet, jam augant, šitie dalykai keičiasi. Jei laikydamasis dienos režimo vaikas yra nepervargęs, linksmas, laimingas, tuomet viskas gerai. Vadovaukitės intuicija ir būkite pastabios. Juk mes, mamos, labai greitai pajaučiame, kada mūsų vaikai tampa irzlūs ir reikalaujantys dėmesio.

– Jei vaikas mato, kad jam einant į lovą šeimos veiksmas dar tik įsibėgėja: tėtis žiūri televizorių, mama gamina maistą rytdienai, vyresni broliai ar seserys žaidžia kompiuterinius žaidimus… O kažkam vienam reikia eiti miegoti?

– Štai čia ir yra didžiausia mūsų laikų problema, nes visas ribas, kurias nustatome savo vaikui, pirmiausia turime nustatyti sau. Aš nekalbu apie darbus, kuriuos tėveliai privalo per dieną atlikti. Tačiau, jei jie žadėjo eiti miegoti 23 val., o iš tiesų atsigulė tik 2 val. nakties, tai natūralu, kad vaikas pajus neteisybę savo atžvilgiu. Vadinasi, tėtis ir mama sau nuolaidžiauja, leidžia elgtis, kaip nori, o iš vaiko reikalauja totalaus paklusnumo. Vaikai mus išties augina. Juk sąmoningi tėvai, atėjus miego metui, turėtų ir patys nurimti, sulėtinti tempą. Be abejo, suaugusiųjų režimas yra kitoks nei vaikų, bet jis vis dėlto yra. Vaikai tą mato arba jaučia pasąmoningai, o pajutę bet kokią neteisybę – priešinasi.

– Kokia yra jūsų su dukrele dienos režimo esmė? Kas sudaro pagrindinius punktus – miegas, maistas, grynas oras, judesys, o gal dar kažkas?

– Kadangi Amija dar neina į mokyklą, jos diena struktūruota, bet yra ir daug laisvės. Ją įrėmina svarbūs ryto ir vakaro ritualai, kurie mus abi suartina, užtikrina abipusį ryšį. Visus tėvelius kviečiu pasinaudoti bet kokia proga ryšiui su vaiku kurti. Pusryčių gaminimas ir vakarinė privalomoji higiena gali tapti puikiu laiku parodyti vaikui dėmesį, pažaisti, pabendrauti su juo. Tereikia į tai pažvelgti kūrybiškai. Jei įsitrauksite, smagu bus ne tik vaikui, bet ir jums. Mamos manęs dažnai klausia, kodėl mažesnius vaikus taip sunku paguldyti? Todėl, kad jie gyvena čia ir dabar. Turime suvokti, kad vaikai iki maždaug trejų metų, eidami miegoti, mano, jog atsisveikina su tėvais amžinai. Jie dar nesuvokia, kad iš ryto pabus ir vėl viskas bus kaip anksčiau, kaip kasdien. Štai kodėl jiems kasdien reikalingi vakariniai atsisveikinimo ritualai, begalinis švelnumas ir kantrybė. Jei vakare vaikas negauna tėvų dėmesio, tas artimas tarpusavio ryšys, ta besąlyginė meilė nebūna užtvirtinama ir vaikas jaučiasi nesaugus. Ši tiesa pritaikyta mažiems, bet svarbi ir didesniems vaikams.

– Minėjote, kad kitas labai svarbus jūsų dienos režimo punktas – visavertė mityba?

– Tikrai. Tėvai turi pasirūpinti, kad augantis organizmas gautų visas jo normaliam funkcionavimui reikalingas medžiagas. Jei vaikas paliekamas savieigai, jis linkęs į greitus angliavandenius – t.y. cukrų. Patarimas čia būtų vienas – bent jau savo aplinkoje išimti tuos maisto produktus, kurių nenorime, kad vaikas vartotų. Aiškinkite vaikui, kodėl renkatės tam tikrą mitybą, kaip teigiamai ji veikia jūsų sveikatą. Kontroliuokite savo namų aplinką ir neikite iš proto, jei vaikas ne namuose paragauja kitokių produktų. Geriau aptarkite, kokį poveikį sveikatai daro netinkama mityba, ir ramiai grįžkite prie jums priimtinų pasirinkimų. Galiu pateikti pavyzdžių, įrodančių, kad, jei tėvai iš viso nevartoja cukraus, jo dažniausiai nemėgsta ir jų vaikai. Kitaip sakant, kuo minta tėvai – tuo maitinasi ir jų vaikai.

Būtina: sąmoningos motinystės mokymų vedėja I.Globė primena, kad ne vaikas turi tarnauti režimui, o režimas – jam / I. Globės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet koks judėjimas gerina kraujotaką, suaktyvina visų vaiko organizmo sistemų darbą. Ar dienos režime privalo likti laiko fizinei veiklai gryname ore?

Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais.

– Be abejo. Jei yra galimybė, kuo daugiau laiko praleiskite gamtoje. Tai žmogų harmonizuoja. Pakvieskite vaiką stebėti gamtą, pamatyti, kiek joje daug spalvų, formų, kvapų, garsų. Aptarkite su vaiku, kaip gamta keičiasi, kaip sustingsta žiemą ir vėl atgyja pavasarį. Veiklos gryname ore pagal sezoną labai skirtingos. Gamta puikiai atspindi gyvenimo dėsnius, moko būti čia ir dabar, nesipriešinti būtinybei, įsiklausyti.

– Jei kalbėtume apie jaunesnio, vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikus – kokie didžiausi jų dienos režimo baubai?

– Manau, kad pervargimas. Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais. Tai ir užsienio kalbos pamokėlės, ir grojimas kokiu nors instrumentu, dar sportai, kūrybiniai užsiėmimai ir pan. Gerai, jei dar tėvai nereikalauja rezultatų, o būrelius ir veiklas palieka vaikams kaip smagų žaidimą.

– Siūlote palikti popamokines veiklas kaip žaidimą? Ar tai įmanoma XXI a. pradžioje, kai vaiko karjera dažnai pradedama rūpintis vos jam gimus?

– Siūlau, nes žinau, kad vaikai nori būti mylimi už tai, kad jie tiesiog yra, o ne už tai, ką jie pasiekia. Jei vaikui akcentuosite rezultatus – jis bijos būti atstumtas, jei kartais netyčia patirs nesėkmę. Mažas žmogutis nebesupras, už ką yra vertinamas. Ar tik už tai, kad nupiešė gražų piešinį ar išmoko patį ilgiausią eilėraštį darželyje? Ilgainiui jam ims atrodyti, kad mylite jį tik tuomet, kai jam sekasi. Tik rezultatus vertinančių tėvų vaikai praranda vidinę motyvaciją mokytis, įsibaugina. Dar viena tėvelių klaida – reikalauti iš vaiko, kad jis tęstų nemėgstamus užsiėmimus vien dėl to, kad kažkada juos pasirinko. Disciplinos galima mokyti ir kitais būdais. Stebėkite vaiko gebėjimus, kvieskite jį rinktis skirtingas veiklas ir leiskite jam pačiam atrasti, kas labiausiai patinka. Dabar dažnai būna taip: vaikas dar tik pradėjo lankyti jojimą, o tėvai jau suplanavo už jį jojiko karjerą, surado užsienyje specializuotą mokyklą, supirko visas įmanomas aprangas ir apsaugas – tetrūksta tik nuosavo žirgo!

– Ne vieni tėvai, auginantys paauglius, pasakys, kad sukontroliuoti jų priklausomybę nuo telefonų, kompiuterių ekranų – Sizifo darbas. Ką patartumėte?

– Lįsti iš ekranų patiems. Jei vaikai ieško gyvenimo džiaugsmo telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose, vadinasi, tarp tėvų ir vaikų nėra ryšio. Jie nebendrauja ir neleidžia laiko kartu. Jei tėtis su mama, grįžę po darbų namo, išsyk įlenda į feisbukus ar instagramus, – ko norėti iš vaiko?! Buvimas kartu, kalbėjimasis, valgymas prie bendro stalo be telefonų, stalo žaidimų popietės – visa tai gerina padėtį. Pagrindinis tikslas – bendrystė namuose.

– Paatviraukite, kokia veikla šiuo metu labiausiai džiugina jūsų širdį?

– Šiuo metu užsiimu sąmonės plėtimo ieškojimu ir tyrinėjimu, dar – kūryba, vaidyba, šokiu ir motinyste. Mano kūryba reiškiasi įvairiai – per kūno judesį, šokį, teatrą, tekstų rašymą. Labiausiai domina sielos kelionė žmogaus kūne ir išsilaisvinimas iš proto ir visuomenės normų, atrandant ryšį su gamta, visata. Motinystė mane įžemina, moko būti čia ir dabar.

– Didžiojoje Britanijoje baigėte psichologijos studijas, prieš ketverius metus grįžote į Lietuvą ir pradėjote tyrinėti įvairias terapijų sritis – muzikos, dailės, rašymo, vandens, gamtos, šokio, kūno judesio. Kas paskatino grįžti į gimtinę?

– Studijuodama supratau, kad nematau savęs ilgai Didžiojoje Britanijoje. Dar mokykloje svajojau keliauti, patirti nuotykių, susipažinti su įvairiomis kultūromis ir tradicijomis. Įsivaizdavau save kažkur šiltuosiuose kraštuose. Tai išsipildė, tik kiek kitaip, nei aš įsivaizdavau. Anksti ištekėjau už užsieniečio – filmų kūrėjo, tad teko nemažai pakeliauti drauge.

Nelaiminga santuoka, savasties praradimas, depresinės būsenos ir galiausiai – ypatingo vaiko (mano sūnus gimė turėdamas Dauno sindromą) gimimas paskatino sveikti, ieškoti harmonijos ir grįžti į Lietuvą.

Po patirtų iššūkių norėjosi atsigauti, surinkti save ir pradėti naują gyvenimo etapą. Tiesa, dar gyvendama santuokoje, gimus sūnui, viena koja jau buvau Lietuvoje, nes vaiko tėtis prižiūrėjo verslą Škotijoje ir daug keliavo darbo reikalais. Aš jaučiausi labai vieniša ir svetima ten, kur gyvenome. Taigi, nusprendėme įsigyti būstą Vilniaus rajone, kad būčiau arčiau saviškių.

Tikruoju savo gyvenimo lūžiu laikau skyrybų sprendimą ir mudviejų su sūnumi atsikraustymą gyventi į Klaipėdą.

Būdai: Aistės kūryba reiškiasi įvairiai – per kūno judesį, šokį, teatrą ar poetinių tekstų rašymą / A. Burkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Dviese pradėjote naują gyvenimo etapą Klaipėdoje?

–Taip... Čia pagaliau pasijaučiau savo vėžiose. Iš naujo mokiausi pati priimti sprendimus, kurti norus ir svajones. Pradėjau dirbti su vaikais humanistiniame darželyje ir sąmoningos tėvystės centre. Buvau pavaduojanti auklėtoja ir psichologė, centro kuratorė. Ten susipažinau su meno, muzikos ir šokio terapijomis, drauge su šių dalykų specialistėmis vesdavau užsiėmimus. Vėliau pradėjau lankyti kūno terapijos užsiėmimus, laisvo šokio ir tantros seminarus. Domėjausi ir miško terapija-maudynėmis. Tai buvo vienas iš būdų ir mano pačios psichologinei sveikatai pagerinti.

Kai žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, viskas ima tvarkytis tarsi savaime.

Prieš porą metų su Laura Geraščenko – šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėja ir vadove – sukūrėme „Patirtinių miško kelionių“ projektą, kur sujungėme miško ir judesio terapijas. Vėliau prisijungiau ir prie teatro trupės. Taip į mano gyvenimą atėjo šokio terapija, autentiškas judesys, kūrybinis-terapinis rašymas ir vandens terapija – Watsu.

– Jei braižytume diagramą, kokiai terapijai šiuo metu būtų skirtas didžiausias pyrago gabalas ir kodėl?

- Šiuo metu apskritai vengiu terapijos termino. Ne vien dėl to, kad jis nuvertėjo, bet ir todėl, kad gijimas yra natūrali dvasinio augimo būsena. Kai žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, viskas ima tvarkytis tarsi savaime.

Veiklose ir kasdienybėje naudoju nemažai terapijos priemonių, tačiau neturiu tikslo kitų ar savęs gydyti. Tiesiog stengiuosi dalytis savo patirtimi ir suvokimu per kūrybą, kad žmogus, kuriam buvau atsiųsta kaip priemonė kažką suprasti, galėtų lengviau įsisavinti tą informaciją. Žinau, kad skamba labai nekonkrečiai, tačiau laisvė rinktis, kaip patirti ir išreikšti save pasauliui, man yra viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių.

– Gyvenate prie jūros. Ar dažnai klausiate jos patarimo, dalijatės su ja džiaugsmo ir liūdesio akimirkomis, šokate jai?

– Su jūra mano ryšys ypatingas. Apskritai su vandeniu. Gal dėl to, kad astrologiškai manyje dominuoja vandens stichija. Vandenyje ir prie vandens jaučiuosi labai sava ir saugi, atsipalaiduoju. Tad daug suvokimų manyje įvyksta tiesiog esant tos būsenos.

– Esate šokio ir judesio teatro „Judesio erdvė“ komandos dalis. Dažnai rengiate performansus. Šiuo metu tai labai populiari meno išraiškos priemonė. Kokias temas, problemas mėgstate akcentuoti?

– Visa mano kūryba – apie jausmą, kuris kyla iš impulso, patyrimo, suvokimo. Stengiuosi nerodyti to, ko savo kailiu nepatyriau, neišgyvenau. Taip pat to, kas gali sukelti žmonių susipriešinimą. Tarkim, politika. Siekiu skleisti tikrumą, nuoširdumą, meilę ir taiką.

Ryšys su gamta ir pačiu savimi, žmogiškieji santykiai – šiuo metu man aktualiausios temos. Taip pat tolerancija, kito priėmimas ir laisvė būti savimi. Galbūt šias temas mano gyvenime paryškina sūnus, su juo susijusios patirtys. Nors iš tiesų, kiek save pamenu, visada jaučiau trauką ir nešiojausi širdy supratimą kitokiems – jautresniems, skriaudžiamiems žmonėms, gyvūnams, gamtai.

– Pristatote save kaip įvairiapusę menininkę. Ar lengva šiais laikais gyventi meno žmogui?

– Manau, kad niekada nebuvo lengva tiesiog gyventi. Na, bet jei jau atrandi lengvumą būtyje, tai ir menininku būti, manau, visai nesunku.

Nesureikšminu profesijų. Tikiu, kad jei leidi sau išreikšti tai, kas svarbu, tuomet ateina ir palaikymas. Klausimas tik vienas: kiek žmogus sau leidžia būti pačiu savimi ir kiek jam yra svarbi aplinkos įtaka?

Kita vertus, jei klausiate apie materialinę gerovę, atsakymas būtų panašus kaip ir apie laimę. Tikiu, kad kuo arčiau savasties yra žmogus, kuo laisvesnis jis jaučiasi būdamas savimi. Kuo mažiau jis kovoja su savimi ir pasauliu, tuo turtingiau ir laimingiau jis gyvena.

Potyriai: įvairiuose meniniuose projektuose dažnai dalyvaujanti A.Burkauskaitė jaučia prasmę, kai pavyksta patirti kažką naujo. Fotoprojekto „Laukinė moteris“ akimirka / D. Tykumos nuotr.

– Kuriate nuostabias eiles. Kaip jos gimsta, kur jomis dalijatės?

– Jos tiesiog nusileidžia. Išgirstu arba kūnu pajaučiu impulsą, sakantį: „Rašyk! Dabar!“ Tai dažniausiai atsitinka proto ramybės būsenos, gamtoje arba užplūdus stipriems jausmams. Atsakingai žiūriu į šią dovaną, tad viską metusi imu užrašinę, rašiklį.

Ilgai tai netrunka. Gal 10–15 minučių. Kartais išgirstu pirmą žodį ar frazę, o tuomet viskas liejasi savaime. Kartais į galvą ateina jausmai, vaizdiniai, kuriuos aprašau. Paskui kelis žodžius pakoreguoju, kad gražiau skambėtų ar aiškiau perteiktų esmę.

Gal būtų smagu surinkti savo tekstus į knygą, kad nepasimestų, bet kol kas neturiu tokio tikslo. Savo eilėmis dalijuosi tik socialiniuose tinkluose, nes pati čia tinkamu metu randu kitų žmonių mane įkvepiančių minčių. Jos kažką patvirtina ar paneigia, suteikia naujų įžvalgų, suvokimų.

– Savo sūnelį vadinate Saulyte. Kas šiuo metu jums svarbiausia mamos amplua?

– Įdomu, kad parinkote terminą „amplua“. Man atrodo, kad motinystė – viena iš nedaugelio gyvenimo sričių, kurios nesuvaidinsi. Čia išlenda visa, ką šiaip bandome paslėpti nuo kitų.

Su sūnumi aš galiu būti tikra. Gal tai nuolatinio nuovargio, dėmesio, užimtumo ar besąlygiškos meilės padarinys, bet nuo savo vaiko neįmanoma paslėpti nieko ar apsimesti kažkuo kitu. Esu tas, kas esu, patinka man tai ar ne. Arba renkuosi augti ir žaisti gyvenimą su juo kartu, arba kovoju ir vargstu. Būna visaip.

Jis tikras judesio vaikas: niekada nenustoja judėti, net miegodamas. Pradingti gali per 10 sekundžių – skaičiavau!

Jis gimęs laužyti standartus ir plėsti tolerancijos ribas. Mažai šneka – bent jau suprantama kalba, užtai lengvai bendrauja su bet kuo, kas nori jį suprasti. Augindama Saulytę (taip vadinami žmonės, turintys Dauno sindromą), supratau, kad neverta bandyti kontroliuoti kitų ar aplinkybių. Turi išmokti priimti viską taip, kaip yra. Atrasti tame džiaugsmo, grožio, prasmės akimirkų. Man patinka Alberto Einsteino mintis: „Yra du būdai gyventi: vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna, kitas – kad viskas yra stebuklas.“ Šito mokausi iš savo sūnaus – pastebėti paprastos akimirkos stebuklą.

– Užsiimate įvairiomis meditacinėmis judesio praktikomis – šokiu, joga, taiči, čigongu ir kt. Ką jums tai duoda?

– Savęs pajautimą, proto nurimimą, kūno harmonizavimą, laimės ir laisvės pojūtį.

Jau daugiau kaip dešimt metų praktikuoju jogą ir domiuosi įvairiomis Rytų filosofijomis. Tačiau tik prieš metus atradau taiči praktiką (o gal tam pribrendau). Gavau ir mokytoją, kuriuo galiu pasitikėti ir kurio išmintis puikiai veikia mano vidinę pusiausvyrą.

Mityba čia irgi turi įtakos. Išbandžiau vegetarizmą ir veganizmą, tačiau nemėgstu kraštutinumų ir savęs ribojimų. Svarbiausia saikas ir įsiklausymas į savo kūną. Tad šiuo metu leidžiu sau valgyti viską. Vis dėlto dėl lengvumo pojūčio dažniau renkuosi augalinę mitybą.

Persikūnijimas: renginys Jonui Mekui atminti „Kaktusai ir debesys tarp dviejų krantų“. Aistė – Upės dvasia / G. Juškos nuotr.

– Filmuojatės, fotografuojatės meniniuose ir artimuose širdžiai komerciniuose projektuose. Ar modelio darbas padeda atrasti dar nepatirtų pojūčių, naujų savo asmenybės spalvų?

– Kiekviena patirtis ir išraiška, kurioje turiu galimybę pamatyti save iš šalies, man duoda neįkainojamos naudos ir džiaugsmo. Dažnai ir nepatogumo, bet jaučiuosi prasmingai, kai išmokstu ar pabandau nuveikti kažką naujo. Jei tai dar džiugina, įkvepia kitus – tuomet man dviguba laimė! Tiesa, vaikystėje buvo susiformavęs įsitikinimas, kad esu nematoma, negirdima, nesuprantama ir niekam neįdomi. Štai kodėl ilgą laiką buvau labai nedrąsi, turėjau daug kompleksų, susijusių su kūnu, išraiška, kalba. Galima sakyti, kad dabar savo veiklomis laužau praeities įsitikinimus ir plečiu savo sąmonės ribas.

– Nuolatos skiriate dėmesio savo dvasinei kelionei. Gal gyvenime buvo kažkoks įvykis, paskatinęs gyventi ne į plotį, bet į gylį?

– Atsimenu, vaikystėje sugalvojau norą – užaugusi būti geru žmogumi. Vis dar neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti, bet ieškoti atsakymo nenustoju. Dažnai naudoju frazę: augti į plotį ir į gylį, nes manau, kad šiedu procesai yra neatsiejami. Kaip medis skverbiasi šaknimis į žemę ir siekia šakomis dangaus, taip ir žmogus turi stengtis suderinti abu šiuos polius – dvasinį ir žemiškąjį.

– Laimingo žmogaus sąvoka jūsų lūpomis?

– Kažkur perskaičiau ir įsiminiau frazę, kuri man tiko ir patiko dėl daug ką apimančio paprastumo. „Laimė – tai būsena, kai esame patenkinti savimi.“ Tada tampame patenkinti ir savo aplinka, nes kaip viduje – taip ir išorėje.

Ar tikrai užtenka būti tik patenkinta, kad jaustumeisi laiminga? Dažnai laimė siejama su euforinėmis ar kažkokiomis ypatingomis būsenomis. Tačiau, žvelgiant Rytų filosofų akimis, siekiamybė yra harmonija, balansas, neutralumas, aukso viduriukas.

Aš jaučiuosi laiminga, jei prisimenu, už ką, tarkim, galiu būti dėkinga. Kaip ir kiekvienas, esu nuolatiniame augimo procese. Tai priėmusi tampu savimi patenkinta – laiminga. Žinoma, būna tokių momentų ar situacijų, kai nusiviliu savimi, aplinkybėmis ir tuomet tikrai tenka šiek tiek paliūdėti, kol vėl prisimenu ir priimu viską taip, kaip yra.

– Kokios knygos šiuo metu guli ant jūsų naktinio stalelio?

– Šiuo metu suskaičiavau 21 knygą ir septynias užrašines šalia lovos. Nors turiu daugybę lentynų ir visą sekciją senovinių, klasikinių, apdulkėjusių knygų – senelio palikimą.

Šiame gyvenimo etape labiau mėgstu atsiversti knygas, užuot jas skaičiusi nuo pradžių iki galo. Esu gan keista skaitytoja. Intuityviai išsirenku knygą ir atsitiktinai – nors atsitiktinumais netikiu – atsiverčiu puslapį. Jį perskaitau – kelis sakinius ar net visą skyrių – ir, jei pajuntu rezonansą, „suvalgau“. Tiesa, kartais ir vieno sakinio pakanka, kad pasitenkinčiau. Kai gaunu tam tikrą žinutę, pajautimą, patvirtinimą ar nukreipimą – toliau gyvenu, stebiu, mokausi.

Mano knygų spektras gan platus – nuo psichologinių, saviugdos, sveikatinimosi iki grožinės literatūros, pasakų, poezijos. Turiu knygų, kurios ateina pas mane pačios. Paskutinė tokia, perskaityta vienu ypu, buvo Hermanno Hesse'ės „Sidharta“. Daug išminties ir atsakymų į tuo metu kamuojančius klausimus joje radau.

Prioritetai: „Ry­šys su gam­ta ir pa­čiu sa­vi­mi, žmo­giš­kie­ji san­ty­kiai – šiuo me­tu man ak­tua­liau­sios te­mos“, – pri­sipa­žįs­ta šo­kio teat­ro „Ju­de­sio erd­vė“ ak­to­rė / A. Burkauskaitės asm. archyvo nuotr.

– Tobula vasara – ką veikiant, kur būnant? Kokie likusios vasaros planai?

– Tobula vasara man, žinoma, yra poilsis ir natūralus buvimas gamtoje. Laukiniai Nerijos paplūdimiai, šiltos jūros bangos, turistinės iškylos su palapinėmis miškuose, prie ežerų, upių, po žvaigždėtu dangumi, prie laužų, su bendraminčiais, pokalbiais, muzika ir šokiais iki paryčių!

Šią vasarą pradėjau itin darbingai. Su teatru ir kviestiniais aktoriais sukūrėme ir Juodkrantės kurorto dienose pristatėme teatralizuotą ekskursiją „Juodojo kranto aukso amžius“ – apie XIX a. pab.–XX a. pr. klestėjusį Juodkrantės kurortą.

Rugpjūčio pabaigoje kviesiu žiūrovus į savo debiutinį solo judesio spektaklį „Kas aš“. Tai bus gyvo garso, gyvos aplinkos, kūno judesio su 9 m ilgio medžiagos juosta performansas ant Karklės baterijos – miško, kopų, jūros ir dangaus apsuptyje. Pasakosiu istoriją apie savasties paieškas, žmogiškąsias patirtis ir subtiliųjų pasaulių misterijas. Bus gražu, kviečiu kartu panirti ir patirti.

A. Burkauskaitės eilėraščiai

Nusistovėjęs vanduo

Jos kūnu kasdien praklysta šimtai pavargusių keleivių.

Vieni sustoja atsigerti iš jos neišsemiamai tyrų šaltinių.

Antri gundosi skanauti prisirpusių jos sodo vaisių.

Treti svaiginasi kvapais gyvastimi žydinčių jos pievų.

Ir tik jis vienas išdrįsta maudytis nusistovėjusiame vandenyje.

Su ramybe brenda per tankiai žolėmis apžėlusį pelkyną.

Pėdomis ritmingai judina dumblius klampaus jo dugno.

Ir kai jo kūnas lyg kempinė prisigeria to žaliojo tirštimo,

Iškvėpęs visą likusį deguonį iš savo gyvybingų plaučių,

Jis panyra ir pasidavęs skęsta į akliną tamsą ir nežinomybę.

7 raktai

Leisk man prisiliesti bent prie dalelės savo sielos ir aš tave pamilsiu.

Pamačiusi tavo esmę, nebegalėsiu tikėti tuo melu, kurį vadiname asmenybe.

Paragavusi tavo šviesos, drąsiai nardysiu tarp tavo šešėlių.

Toje erdvėje tykiai klausysiuos tavo sielos alsavimo.

Įkvėpsiu kartu, kad pri(si)minčiau, kas esame.

Iškvėpus, paleisiu visa, kas buvo, ko nebuvo ir gal dar bus ar niekada nebus.

Ir tik visiškoje tyloje patirsime tikruosius namus.

Moteris tvirtina, kad viskas prasideda nuo minties, tik reikia žinoti, kaip teisingai tuo pasinaudoti. „Mano gyvenimo istorija ir patirtis yra labai geras to pavyzdys“, – sako Ieva, kuri anksčiau buvo tipiška karjeristė, pinigų medžiotoja ir didmiesčio vakarėlių liūtė.

Šiandien moteris tikina, kad jai išties pavyko susikurti tokį gyvenimą, apie kurį ne vienas tik svajojame – darbas be streso, mylimas žmogus šalia, jokių finansinių problemų ir baimės dėl ateities. „Tai, ką mes įsivaizduojame: geras darbas, geros pareigos, kažkokia šlovė, garbė, dideli pinigai neatneša to, ko mes ieškom, neatneša to, ko mes siekiam, neatneša to vidinio balanso, neatneša tos vidinės ramybės, taikos, pilnatvės. Tikėjau, kad išorėje laimė, bet iš tikrųjų leidau sau pažvelgti į vidų ir ją atradau savo viduje“, – sako Ieva.

Kartą išleidau 600 eurų už vieną vakarienę ant Bankoko dangoraižio stogo ir „Lexus“ prabangų automobilį nusipirkau tik tam, kad dar daugiau atsiverčiau materialios energijos suvokimui.

Moteris socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi vaizdais iš prabangių restoranų ir viešbučių, savo istorijose neslepia džiaugsmo įsigijusi naują automobilį ar išskirtinį drabužį. Nors daugelis įsivaizduoja, kad dvasingiems žmonėms turtai neturi rūpėti, Ieva tikina – jie pasaulį paprasčiausiai supranta neteisingai. „Pinigų energijai pradėjau atsivėrinėti nueidama į parduotuvę ir specialiai pirkdama brangius pirkinius. Tiesiog jausdavau kaip vidus reaguoja. Kildavo milžiniškas karštis, baimė, specialiai tiesiog priminėdavau tas emocijas ir leisdavau sau intenciją generuoti –  kuo daugiau išleidžiu, tuo daugiau gaunu. Ir iš tikrųjų, tai ir pradėjau manifestuoti. Ir tikrai patyrimų turėjau įvairių – kartą išleidau 600 eurų už vieną vakarienę ant Bankoko dangoraižio stogo ir „Lexus“ prabangų automobilį nusipirkau tik tam, kad dar daugiau atsiverčiau materialios energijos suvokimui.“

Sąmoningumo ekspertė prieš keletą mėnesių išsiskyrė su prieš vienuolika metų mintimis prisišauktu vyru. Ji tikina – porai pavyko tai padaryti taikiai. Ieva su savo antrąja puse prieš keletą metų jau buvo patyrusi didžiulę krizę, kurią išsprendė vizitas pas Peru šamanus. Tačiau šį kartą vietoj mistinių kelionių jie išties nusprendė pasukti skirtingais keliais. „Tam atėjo laikas. Vienas iš kito gavome visko, ko norėjome. Kartu tikrai daug patyrėme ir tobulėjome. Buvęs vyras dabar ketina skristi į Niujorką su savo meno projektais, aš – į Kostą Riką, Meksiką su nauju mylimuoju. Likome gerais draugais“, – atvirai savo jausmais dalinsis I. Žigonė.

Kaip į savo gyvenimą pritraukti meilę? Kaip mintimis susikurti ir gauti svajonių būstą? Kaip mąstyti, kad kasdien jautumeisi laimingas?

Lyg ir gauni nemokamą relaksaciją, tačiau nė pats nesuvoki, kiek už ją susimoki. Savo laiku ir "laikais" kuri įvaizdį žmonėms, kurie, apaugę mūsų dėmesiu, tampa nuomonės formuotojais. Tokį pakaitalą svetimžodžiui "influenceris" siūlo lietuvių kalbos normintojai. Gremėzdiškesnį naujadarą "įtakdarys" vienas šmaikštuolis lietuvių kalbos grynintojas pakeitė "įtakiuku". Taiklu, kai kalbama ne apie minties galiūnus, o apie menkute srovele purškiančius savo minčių p

Lyg ir gauni nemokamą relaksaciją, tačiau nė pats nesuvoki, kiek už ją susimoki. Savo laiku ir "laikais" kuri įvaizdį žmonėms, kurie, apaugę mūsų dėmesiu, tampa nuomonės formuotojais.

Panašioje balutėje dabar turškiasi Gintarė Gurevičiūtė, iki šiol kaip medų kabinusi dėmesį socialiniuose tinkluose. Turinti ambicijų "kurti pozityvų, sveikuolišką turinį" žinoma moteris jį gana keistai supranta. Kartą kukurūzų lauke pernelyg nuogybių parodė, tad buvo priversta pašalinti nuotrauką iš socialinio tinklo, kitą – išsakė susižavėjimą nusikalstamo pasaulio atstovo Daktaro šeima. Galiausiai drėbtelėjo iš peties: pasidalijo istorija, kaip sirgdama koronavirusu poilsiavo Kipre, tūsinosi su kompanija, namo sausakimšu tautiečių lėktuvu grįžo. Visuomenei (ir influenceriams) ėmus piktintis, ne apgailestavo dėl savo infantilaus elgesio, bet apkaltino, esą taip kiti influenceriai kėsinasi perimti jos sekėjus. O paprašyta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paraginti savo sekėjus nekeliauti, atsisakyti nebūtinų susibūrimų, nepakėlė tokios naštos: "Negaliu nebūti savimi"...

Kaip tik tomis dienomis, kai G.Gurevičiūtė vėlėsi savo plepaluose, televizija parodė interviu su Gabrieliumi Liaudansku-Svaru. Paklaustas, kodėl nuo pat pandemijos pradžios savanoriauja kovidinių ligonių reanimacijoje, atsakė labai paprastai: tai pareiga šiuo sunkiu metu. "Pastangos gyventi ne į save, o nuo savęs – būtent tai suformuoja žmogų", – žino ir tokį buvimo savimi receptą garsus atlikėjas.

Anot profesoriaus S. Čapinsko, Lietuva lipa ant to paties grėblio ir daro tas pačias klaidas, kurios buvo daromos, kai atsirado naujas žmogaus imunodeficito virusas. Tuomet, anot jo, reakcijos buvo lygiai tokios pačios – iš pradžių atrodė, kad virusas toli, tačiau realybė pasirodė visai kitokia ir šiandien reikia sutelkti visas žinias ir jėgas, kad neįvyktų blogiausias galimas scenarijus.

Privalu keisti gyvenimo būdą

Laidos vedėjos Kristinos Rimienės paklaustas, kaip vertina valdžios priimtas kovos su virusu priemones, profesorius pritaria, kad šiuo metu labai svarbu, kad kuo mažiau viruso būtų įvežta į šalį. Karantinas ir visos kitos priemonės, anot jo, tikrai nėra perteklinės.

Lieka vienintelė galimybė – keisti savo gyvenimo būdą taip, kad kuo mažiau žmonių užsikrėstų šiuo virusu.

„Dabar labai svarbu, kad bendromis jėgomis sustabdytume viruso plitimą šalies viduje. Kad nebūtų taip, kaip atsitiko su ŽIV infekcija, kuri įsitvirtino žmonių bendruomenėje ir dabar mes tarsi susitaikėme su tuo, ir tą, vadinkime, kovos strategiją pakeitėme į žalos mažinimo strategiją“, – kalba S. Čapinskas, kurio ilgametė patirtis neleidžia abejoti tariamais žodžiais.

Laidos svečias paaiškins, kad persirgus koronavirusu imunitetas įgyjamas tik kuriam laikui, tad šia liga galima susirgti ir dar sykį, be to, dar nėra aišku, kaip virusas gali mutuoti.

„Vakcina yra be galo reikalinga, kad būtų sustabdytas šio grėsmingo viruso plitimas, tam neveltui skiriamas didelis dėmesys, bet greitai jos nebus. Lieka vienintelė galimybė – keisti savo gyvenimo būdą taip, kad kuo mažiau žmonių užsikrėstų šiuo virusu“, – neabejoja profesorius, atvirame pokalbyje papasakosiantis apie viruso inkubacinį laikotarpį, simptomus ir kitas svarbias detales, kurias reikia žinoti kiekvienam.

Anot jo, 80 proc. užsikrėtusiųjų ligos eiga bus lengva, simptomai primins paprastą peršalimą, 15 proc. atsidurs ligoninėje, nemažai jų daliai prireiks plaučių ventiliacijos, o 5 proc. pasieks kritinę būklę, iš jų mirti gali kas antras žmogus. Vyresnis amžius, gretutinės ligos – tai faktoriai, ženkliai keliantys mirštamumo mastus, tad svarbiausia – keisti gyvenimo būdą ir izoliuotis.

Tai – sąmoningumo išbandymas

Vaikų organizmai šį virusą įveikia paprasčiau, profesorius patvirtins, kad tarp vaikų iki 9 metų mirčių nuo šio viruso nėra užregistruota, o sergančių, ypač klinikinėmis, išreikštomis formomis vaikų taip pat yra labai mažai. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali būti infekcijos platintojai ir neperduos viruso savo seneliams, kuriems COVID-19 gali tapti mirties nuosprendžiu.

Aš manyčiau, kad į tokį gyvenimą, koks buvo iki COVID-19, mes niekada nebegrįšim.

„Tikimybė užsikrėsti kiekvienam skirtinga, priklauso nuo to, kaip, su kuo ir kiek kontaktuosime. Dėl to labai svarbi saviizoliacija, stengtis neiti ten, kur gali būti užsikrėtusių žmonių, ypač ten neiti senjorams ir turintiems gretutinių ligų. Svarbu tas kelias savaites išvengti bet kokių kontaktų“, – teigia laidos svečias, visą situaciją vadinantis visų mūsų sąmoningumo ir solidarumo išbandymu.

Laidos vedėjos K. Rimienės paklaustas, kada galime tikėtis grįžti į įprastas gyvenimo vėžės, pašnekovas nieko nelaukęs atkerta – niekada.

„Aš manyčiau, kad į tokį gyvenimą, koks buvo iki COVID-19, mes niekada nebegrįšim. Žinoma, nebebus tokių ribojimų ir panašiai, tačiau pasaulis toks, koks buvo iki šiol jau nebebus. Keisis mūsų įpročiai, galbūt daugiau laikysimės socialinės distancijos, galbūt net keisis pasisveikinimo mada, galbūt daugiau dėmesio skirsime higienai“, – prognozuoja profesorius, kviečiantis visus Lietuvos žmones susitelkti ir skirti higienai itin didelį dėmesį, juk tai – vienas kovos su virusu būdų. „Labiau mylėkime save, savo vaikus, senelius, prisiminkime elementarias elgesio taisykles, nuo to visiems bus tik geriau“.

Išdrįskime gyventi ryškiomis spalvomis

Laidos rubrikoje „Floristinis desertas“ laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė pakvies žiūrovus trumpam užmiršti visas negandas ir ligas bei pasinerti į nuostabų gėlių pasaulį. Dizainerė sukurs kompoziciją, kupiną simbolių, svarbių kiekvieno žmogaus gyvenime. Tokia kompozicija, kurios neriboja nei fantazija, nei drąsa, papuoštų kiekvieno namus.

„Kartais gyvenime ir kurdamos mes bijome eksperimentuoti, nes bijome klaidų. Tačiau nei gyvenime, nei kūryboje klaidų būti negali, tos spalvos, kryptys, kurias mes renkamės, tiesiog kuria mūsų istoriją. Tad rinkimės tokias spalvas, kurios, kaip ir gėlės, mūsų gyvenimą padarytų spalvingą“, – spalvingą gyvenimą rinktis laidos žiūrovus pakvies K. Rimienė.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3!

Taip nusigręžiame nuo to, ką galime patirti ir ko išmokti iš mūsų dabarties. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento yra būtinas sąmoningumas. Apie jį ir apie jo ugdymo svarbą šiuolaikiniam žmogui pasakoja dr. Violeta Barvydienė, spalį atidaromo asmenybės identiteto instituto „iGrow“ viena iš įkūrėjų.

Psichologė sąmoningumą įvardija kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas. „Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis išmokstame juos kontroliuoti. Taip išmokstame gyvenimo pamokas, tampame atsakingesni ir, sumažinę išorinių aplinkybių poveikį, pajaučiame laisvę, susitaikymą, pasitenkinimą savo gyvenimu“, – sąmoningumo naudas vardija dr. V. Barvydienė.

Jos teigimu, būtent tokios stebėtojo pozicijos trūksta dažnam šiuolaikiniam žmogui, todėl sąmoningas gyvenimas kiekvienam padėtų gyventi kryptingiau, tiksliau, ir sveikiau,– kai iš kelio neišmuša nuolat mus veikiančios išorinės aplinkybės: beprotiškas gyvenimo tempas, aplinkinių keliami neadekvatūs lūkesčiai, per didelis informacinis triukšmas ir pan.

Stebėtojo pozicijos trūksta dažnam šiuolaikiniam žmogui, todėl sąmoningas gyvenimas kiekvienam padėtų gyventi kryptingiau, tiksliau, ir sveikiau.

Būtent sąmoningumo ugdymas ir yra identiteto instituto studijų programos ašis. „Studijoms pasirinkome garsaus britų mąstytojo ir knygų apie lyderystę bei verslo ir visuomenės sąmoningumo vystymąsi autoriaus Richardo Barretto sukurtą septynių etapų modelį. Jo pagrindas – vieno žymiausių XX a. psichologų ir humanistinės psichologijos pradininko Abrahamo Haroldo Maslow žmogaus motyvaciją pagal poreikių hierarchiją atspindinti piramidė, papildyta asmenybės augimo bei sąmoningumo samprata – apie sąmoningumo ugdymo modelį pasakoja V. Barvydienė. – Šis modelis atskleidžia, kad kiekvienas žmogus evoliucionuoja ir tampa sąmoningesnis pereidamas per septynis aiškiai apibrėžtus etapus. Kiekvienas jų turi konkretų tikslą bei aktualų egzistencinį poreikį, būdingą tam tikroje žmogaus gyvenimo situacijoje. Ir būtent šie septyni egzistenciniai poreikiai yra svarbiausios motyvuojančios jėgos visose žmonių veiklose, o paties žmogaus augimo ir sąmoningumo lygis priklauso nuo jo gebėjimo patenkinti savo poreikius“.

Pirmieji trys sąmoningumo lygiai pagal A. Maslow sutelkia dėmesį į deficitinių poreikių patenkinimą, t. y. žmogaus fiziologinių (išgyvenimo), fizinio bei psichologinio saugumo, prisirišimo, meilės bei priklausymo bendrijai poreikius, o taip pat ir poreikį jaustis įvertintu, pripažintu ar gerai jaustis būnant tiesiog savimi, didžiuotis tuo, kuo jis yra. Jei šie poreikiai nėra patenkinami – žmogus jaus diskomfortą, nerimą ar įtampą. Tačiau, jei tik jie yra svarbiausi gyvenime, žmogus tampa priklausomas nuo jį supančios socialinės aplinkos (šeimos ir kultūros, kurioje buvo užaugintas) lūkesčių, ir dėl to kartais nelaimingas, nesijaučiantis savo gyvenimo kūrėju, be savojo identiteto.

Ketvirtame sąmoningumo lygyje dėmesys sutelktas į transformaciją, t.y. mokymąsi, kaip valdyti ar paleisti pasąmoninius, baime, kalte ar gėda grįstus įsitikinimus. Šiame etape žmogus pradeda girdėti save, savo vidinį balsą, intuiciją. Jis tampa pajėgus paleisti poreikį tapatintis su socialine aplinka, išmoksta valdyti savo deficitinius poreikius, pradeda siekti atskleisti savo galimybes, išreikšti save ir gyventi pagal tas vertybes ir įsitikinimus, kurie giliai rezonuoja su tuo, kas jis yra.

Kiti trys, aukštesnieji, sąmoningumo lygiai sutelkia dėmesį į mūsų poreikį rasti egzistencijos prasmę ir tikslą, palikti pėdsaką pasaulyje bei gyventi pasiaukojančios tarnystės gyvenimą. A. Maslow vadino juos „augimo“ poreikiais. Skirtingai nuo deficitinių poreikių, patenkinus šiuos poreikius, jie neatslūgsta, o sukelia gilesnę vidinę motyvaciją ir įsipareigojimą. Žmogus išmoksta stebėti save tarsi iš šalies ir taip susikuria „vidinį kompasą“, intuityviai nukreipiantį link tikslių sprendimų priėmimo. Tai padeda atrasti teisingą santykį su savimi, supančia aplinka, suprasti savąjį tapatumą, harmonizuoti savo vidinį pasaulį mus supančiame santykių lauke.

Koncentracija tik į žemesnių poreikių arba tik į aukštesnių poreikių tenkinimą nėra produktyvi.

Koncentracija tik į žemesnių poreikių arba tik į aukštesnių poreikių tenkinimą nėra produktyvi – vienu atveju pritrūksta įgūdžių, reikalingų tvirtai stovėti ant žemės ir efektyviai veikti fiziniame pasaulyje, kitu – trūksta bendradarbiavimo įgūdžių ar įkvėpimo ir prasmės. Todėl geriausia yra balansuoti savo „deficitinius“ ir „augimo“ poreikius, trumpai tariant, būti dangum, vaikštant žeme.

Taigi, jei žmogus siekia asmeninio pasitenkinimo gyvenime, vidinės ramybės, jam gyvybiškai svarbu vystyti gilesnį savęs supratimą ir mokytis įgūdžių, saviaktualizacijos būdų, leisiančių valdyti savo paties virsmą. Žinoma, tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas, tačiau kai žmogus įgauna specialių žinių, reikalingų pereiti kiekvieną iš 7 sąmoningumo lygių, jis gali susikurti vis didesnę atramą į patį save, savo identitetą. O tai reiškia – tobulėjimą, savo tikslų pasiekimą, geresnę gyvenimo kokybę visose gyvenimo srityse.

LCC tęsia tradiciją rūpintis Klaipėdos ir jos rajono moksleivių sąmoningumu, akiračio plėtimu ir pozityvia integracija į suaugusiųjų pasaulį. Įstaigos atstovų teigimu, specialios jaunuoliams skirtos paskaitos – puiki edukacinė priemonė, padedanti gerinti mokinių savimonę.

Padeda suvokti save

Praėjusią savaitę LCC tarptautiniame universitete įvykęs renginys, kurio metu specialaus projekto – LCC akademijos absolventams buvo įteikti diplomai, tik ledkalnio viršūnė. Finalinėmis paskaitomis ir pažymėjimų gavimu buvo vainikuotas nuo spalio pabaigos iki gruodžio pradžios trukęs paskaitų ciklas, skirtas moksleiviams.

Šiuo renginiu LCC tarptautinis universitetas paskelbė kalėdinio sezono pradžią. Tradiciškai universiteto bendruomenei ir miesto gyventojams buvo paruošti net keli šventiniai akcentai – jau antrus metus iš eilės vyko kalėdinių dirbinių ir skanėstų mugė, o iškart po jos – LCC studentų ir darbuotojų surengtas vaidinimas bibliniais motyvais. Dalis mugės metu surinktų lėšų buvo skirta Klaipėdos nakvynės namų gyventojams Kūčių stalui suruošti.

LCC organizuojamos moksleivių akademijos koordinatorius ir dėstytojas Emilijus Gricius pasakojo, kad šios programos metu dešimtys Klaipėdos ir Šilutės vyresniųjų klasių moksleivių dalyvavo jų kūrybingumą, analitinį mąstymą ir motyvaciją ugdančiose paskaitose skirtingomis temomis. "ID Series" vardą gavę užsiėmimai, orientuoti į jauno žmogaus identiteto suvokimą ir savęs pažinimą, padeda ant permainų slenksčio stovintiems moksleiviams geriau pažinti save ir pasaulį.

Per pastaruosius mėnesius pačiame LCC, uostamiesčio ir Šilutės mokymo įstaigose mokiniams anglų kalba buvo perskaitytos penkios intriguojančios paskaitos. Jaunuoliams šiais metais buvo pasiūlytos penkios temos: charizmatiški ir patyrę LCC dėstytojai kalbėjo apie laisvę, tarpusavio žmonių santykius, išminties troškimą, gyvenimo prasmę ir norą būti lyderiu.

Susidomėjimas auga

"Pastebėjome, kad vyresniųjų klasių moksleiviai, pradedantys galvoti apie savarankišką gyvenimą, ateities perspektyvas ir bandydami suvokti save kaip suaugusiuosius, neretai sutrinka. Dėl šios priežasties jau ketvirtus metus įvairiose uostamiesčio mokyklose pavasarį ir rudenį organizuojame paskaitų ciklus moksleiviams", – kalbėjo E.Gricius.

Anot jo, iš patyrusių ir kompetentingų LCC lektorių lūpų sklindanti gyvenimo išmintis kiekvienais metais sudomina vis daugiau moksleivių.

"Pavyzdžiui, šiais metais į projektą įsitraukė apie 14 bendrojo lavinimo įstaigų. Tačiau teigiamais įspūdžiais moksleiviai dalijasi iš lūpų į lūpas. Paaugliai į įdomias, naudingas ir nemokamas paskaitas paskatinti draugų atskuba ir iš kitų įstaigų, todėl džiaugiamės, kad neoficialus mokyklų, dalyvaujančių projekte skaičius, šį rudenį buvo dar didesnis. Užsiėmimus stengiamės organizuoti patogiai: mūsų lektoriai vyksta į skirtingas mokyklas arba patys moksleiviai apsilanko LCC", – pasakojo koordinatorius.

Pasak jo, paskaitomis moksleivių lavinimas nesibaigia, po jų dėstytojai su jaunuoliais gali diskutuoti, užduoti klausimus ir gauti vertingų atsakymų.

Laužo stereotipus

Kaip teigė E.Gricius, šiuolaikiniai paaugliai, besirengiantys studijuoti, pradėti karjerą ir atsiskirti nuo tėvų, neretai gyvena vadovaudamiesi stereotipais ir susiduria su daugybe klausimų.

"Bendraudami su jaunimu matome, kad viena aktualių temų moksleiviams – laisvė. Visi nori pabėgti nuo globėjų, tapti savarankiški ir nepriklausomi. Užsiėmimų metu matome, kad jaunas žmogus laisvę suvokia, kaip galimybę daryti bet ką. Dėstytojai žaisminga forma, gyvais pavyzdžiais moksleiviams padeda suprasti, jog gyvenime žmogus yra priklausomas nuo daugybės dalykų, kurių neįmanoma išvengti. Moksleiviams norime pagelbėti suvokti, ką su savo laisve galima daryti", – kalbėjo lektorius ir akademijos koordinatorius.

Anot jo, kitas ne mažiau svarbus ir jaunimą kamuojantis klausimas – išsilavinimas. Kaip pastebėjo E.Gricius, dabar moksleiviams peršama nuomonė esą be aukštojo mokslo diplomo žmogus yra niekas.

Temos – įvairios

"Dažnai mokiniai jaučia spaudimą. Paskaitose bandome paaiškinti, jog ne išsilavinimas, o žmogaus kelio suradimas garantuoja laimingą ateitį. Kita tema – geras gyvenimas. Su jaunuoliais badome aiškintis, ką reiškia ši sąvoka. Juk vienaip gyvenimo kokybė matuojama Nigerijoje, kitaip – kur nors Amerikoje. Tai sudėtingos, tačiau labai svarbios temos kiekvienam žmogui", – kalbėjo E.Gricius.

Pasak jo, tokie užsiėmimai – puiki edukacinė priemonė, padedanti surasti gyvenimo tiesas, griaunanti nusistovėjusias klišes ir padedanti į save bei pasaulį pažvelgti plačiau.

"Stengiamės būti įvairūs – kiekvienais metais šiek tiek keičiame užsiėmimų temas. Pavyzdžiui, vienas vaikinas, kuris paskaitose lankosi jau trečius metus, patikino, jog kiekvieną kartą išklausęs dėstytojų minčių, sužino kažką naujo", – teigė E.Gricius, pridurdamas, kad pavasario paskaitų sesija bus organizuojama ne tik Klaipėdos, bet ir Gargždų, Kretingos bei Palangos mokyklose.