Gruodžio 19-ąją paskelbtu nuosprendžiu Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. Kitaip tariant, STT verslininką sulaikė neteisėtai, vieši STT ir prokuroro komentarai žiniasklaidoje pažeidė Š. Narbuto teisę į privatumą, jam paskirtas draudimas komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo neteisėtas ir pažeidė jo reputaciją, Š. Narbuto lėšos buvo laikomos areštuotos neteisėtai.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Peržengtos ribos

Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet STT garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias per ikiteisminį tyrimą Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Pirminių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau tikino, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas. Kaip dabar nusprendė Strasbūro teismas, tokia STT agentų savivalė buvo neteisėta.

„Strasbūras pasiuntė aiškų signalą Lietuvos institucijoms, kad negalima vien tik dėl kažkieno užmojo ateiti ir sulaikyti žmogaus be teismo sankcijos. Tai yra labai svarbu, nes ne tik mano atveju matėme ir toliau matome rengiamus šou – jie daromi maksimaliai viešai ir naudojant maksimalias prievartos priemones. Vėliau paaiškėja, kad to net nereikėjo“, – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą „Kauno dienai“ komentavo Š. Narbutas, kurio sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Savivalė: Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. (Reuters, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Vertindamas šį Strasbūro nuosprendį, teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius akcentavo, kad jis turi didžiulę reikšmę Lietuvos kriminalinėje justicijoje.

Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus.

„Ši byla nustatytų pažeidimų gausa tikrai išsiskiria iš daugumos bylų. Tačiau labai svarbus kitas momentas: nors šis Strasbūro sprendimas yra priimtas konkretaus žmogaus – Š. Narbuto – byloje, toks elgesys, kaip ikiteisminio tyrimo metu buvo elgiamasi su juo, yra tipinis, kasdienis ir nuolat besikartojantis. Tai, kokius pažeidimus nustatė Strasbūro teismas, – tradicinio pareigūnų elgesio algoritmų paneigimas. Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus. Pradedant beprasmiu, nepagrįstu sulaikymu, tęsiant nepagrįstomis turto arešto priemonėmis ir baigiant dabar labai mėgstamu draudimu įtariamiesiems, netgi jų gynėjams, viešai komentuoti pareikštus įtarimus“, – akcentus sudėliojo teisės ekspertas.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Apie kokį nešališką procesą mes galime kalbėti, kai iš šalies vadovo ateina nurodymas, kad su tuo reikia kovoti?“ – „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas. Tačiau Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįsti poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai, buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą, kuris labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis atsidūrė visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo EŽTT.

Š. Narbutas kartojo, kad dramatiškas sulaikymas ir jo paviešinimas nuo pirmųjų akimirkų visiškai sutrypė reputaciją.

„Tarsi bandymas parodyti, kaip gerai teisėsauga dirba. Kur tuomet yra nekaltumo prezumpcija? Teisėsauga turėtų išmokti pirmiausia ištirti, o tik tada galutinius rezultatus pateikti visuomenei“, – vylėsi, kad tokių šou ateityje nebebus.

Verslininkui pritarė ir R. Merkevičius, teigdamas, kad Strasbūro teismas aiškiai pasakė, jog turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės teisės žinoti ir teisės išsaugoti asmens privatumą.

„Tai rimtas signalas teisėsaugos institucijoms: negali pristatyt žmogaus kaip nusikaltėlio, kol to neįrodė teismas. Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. Ir tai ne tik teisėsaugos nuopelnas – prie to baisaus įspūdžio sudarymo labai prisideda ir žiniasklaida. Kartu veikdamas šis mechanizmas yra nukreiptas į žmogaus sunaikinimą. Gyvename XXI a., sakome, kad gerbiame žmogaus teises. Tai gal susėskime visi ir vieną kartą pradėkime tas žmogaus teises ginti? Juk be drastiškų šou elementų justicijos veiksmingumas niekaip nenukenčia“, – pabrėžė teisės ekspertas.

Įspėjimas: R. Merkevičiaus teigimu, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius ir tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

Tokius teisėsaugininkų veiksmus Š. Narbutas apibūdina kaip sąmoningus, darytus su ketinimu jį paspausti, – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio?

„Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu. Nuo pat pradžių buvau atribotas nuo visos savo veiklos. Mano reputacija buvo taip sugadinta, kad daugybė žmonių nenori su manimi turėti reikalų ir t. t. O kaip geriausiai mane užčiaupti? Atimti pinigus. Jei neturėsi už ką nusipirkti maisto, tai negi rasi laiko eiti ir pasakoti visiems, koks tu nekaltas?“ – gniuždančius išgyvenimus prisiminė verslininkas.

Kaip konstatavo Strasbūro teismas, teisėsaugos institucijos turi aiškiai pagrįsti, kodėl būtina suvaržyti teisę į turtą, nesvarbu, kokio dydžio jis būtų.

„Mano atveju nutiko taip, kad aš turėjau įrodinėti, kodėl man reikalinga vienokia ar kitokia pinigų suma. Tačiau nė vienas mūsų teismas nepasisakė dėl šių argumentų. Strasbūras panaudojo labai stiprią reikšmę turintį anglišką išsireiškimą, kuris skamba taip: neįsivaizduojama, kaip kažkas gali galvoti, kad areštuoti visą žmogaus turtą yra normalu. O pas mus tai tampa normalia praktika“, – dėstė Š. Narbutas.

Asmeninė atsakomybė

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

EŽTT nustatė, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Buvo skleidžiama tik vienpusė informacija, kuri tokiame kontekste yra neigiama. Apsiginti aš neturėjau jokių galimybių. O ką pas mus reiškia tylėjimas? Tyli, vadinasi, kaltas. Be to, visa ta informacija buvo su visais mano duomenimis, kai kitos institucijos tą daro bent nuasmeninus. Turėkime galvoje, kad visi teisėsaugos atlikti veiksmai buvo planuoti – ne atlikti ekspromtu. Dabar Strasbūras nustatė, kad visa tai buvo neteisėta. Pagalvokime, ką tai reiškia?“ – retoriškai klausė visuomenininkas.

Kaip „Kauno dienai“ tikino teisės ekspertas R. Merkevičius, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes.

„Visų pirma, jos turėtų įvertinti būtent šią Š. Narbuto situaciją – kas konkrečiai ką darė, veikė, sprendė. Kodėl? Pastaruoju metu labai daug kalbama apie atlyginimų didinimą, argumentuojant, kad kriminalinė justicija yra labai kvalifikuota, neša labai didelę atsakomybę, turi labai daug pareigų ir t. t. Tai jei šie asmenys tiek daug visko turi ir viską gerai daro, gal pagaliau pritaikykime jiems atsakomybę ir už netinkamą veikimą? Visi, kurie prisidėjo prie neteisėto sulaikymo, turto arešto ar įteikė draudimus komentuoti – t. y. pažeidė Konvenciją, turėtų būti įvertinti individualiai“, – asmeninę teisėsaugininkų atsakomybę akcentavo pašnekovas ir pridėjo: „Institucijoms taip pat nereiktų slėptis krūmuose, reikėtų įvertinti savo teisinę, teisminę praktiką. Orientuoti ją į tai, ką pasakė Strasbūro teismas. Žinoma, pagal tai galima koreguoti įstatymus, tačiau minimaliai. Strasbūras kalba apie pažeidimus, kurie orientuoti į įstatymo taikytojų suvokimą ir norą riboti žmogaus teises.“

Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu.

Teismai užmerkia akis

Š. Narbutui Strasbūro teisme atstovavusi advokatė Elzė Matulionytė akcentavo, kad signalų mūsų šalis gauna labai daug.

„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Š. Narbuto atveju kai kas buvo tikrai daryta vadovaujantis labai ydinga praktika. Lyg ir visiems aišku, kad daroma negerai, bet praktikoje vis tiek turime, ką turime. Kiek tokių signalų reikia, kad pasikeistų įgyvendinimo praktika, aš nežinau, tačiau labai norėčiau tikėti, kad esame teisinė valstybė. Ir labai norėčiau, kad po kiekvieno tokio Strasbūro sprendimo būtų daromos išvados, institucijų praktika adaptuojama“, – vylėsi teisininkė.

E. Matulionytės žodžiais, liūdniausia, kad pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, Lietuvos teismai nematė.

„Pas mus tokia praktika, kad dažniausiai tokiais atvejais palaikoma tyrimo institucija ir prokuratūra. Tai, mano nuomone, labai nesubalansuotas požiūris. Visi suprantame, kad teisėsaugos institucijų tikslas – mus apsaugoti nuo nusikalstamų veikų. Tačiau procesas, kaip jos siekia savo tikslų, būna ne toks, koks turėtų būti teisinėje valstybėje. Norėtųsi, kad Š. Narbuto byla būtų pavyzdys, kad ikiteisminio tyrimo etape reikia įsivesti saugiklių, nurodančių, kad įtariamasis yra visavertis bylos dalyvis su visomis procesinėmis teisėmis, kurias garantuoja tiek Konvencija, tiek Konstitucija“, – reziumavo pašnekovė.

Kaip antradienį paskelbė Strasbūro teismas, byloje „Narbutas prieš Lietuvą“ nustatyti keturių straipsnių pažeidimai: dėl neteisėto sulaikymo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo.

Priminsime, kad Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Neteisėtas sulaikymas

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Šiame skambių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e.laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

„Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą. Taip pat, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neturėjo pagrindo skelbti konkrečią informaciją apie Š. Narbutą, kuri smarkiai pakenkė jo reputacijai. Kalbant apie Š. Narbuto turto areštą, ši priemonė buvo neproporcinga, o sprendime nebuvo tinkamai suderinti jo ir visuomenės poreikiai“, – rašoma teismo išplatintoje nutartyje.

Strasbūro teismas nustatė, kad Š. Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą.

Kaip anksčiau „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas, jo sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga praktika STT veiksmuose – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė, – teigė Š. Narbutas ir pridūrė: – Kiekvieną šį neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Tai dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė.“

L. Balandžio / BNS nuotr.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas. 

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo aiški citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Ir apie kokį nešališką procesą mes tada galime kalbėti, kai nurodymas ateina iš šalies vadovo, kad su tuo reikia kovoti“, – Strasbūro teismui pateiktus argumentus kiek anksčiau „Kauno dienai“ vardijo Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas.

„Kai mane sulaikė, viskas buvo viešai pranešama per visas žiniasklaidos priemones. Žiūrint į kitus STT praneštus atvejus, tenka matyti, kad informacija apie sulaikymą pranešama saugant žmogaus duomenis – rašant tik inicialus, neatskleidžiant net tam tikros įmonės, jei tas žmogus joje užima aukštas pareigas. Mano atveju, buvo viešai skelbiamas mano vardas ir pavardė. Taip pat buvo minima POLA veikla, nors ji su pareikštais įtarimais nėra niekaip susijusi. Aš net nebuvau POLA vadovas, o vienas iš valdybos narių. Teismų praktika rodo, kad valdybos narys nėra viešas asmuo, bet tas niekam nerūpėjo“, – tai, ką jau ne kartą „Kauno dienai“ yra pabrėžę ir teisės ekspertai, pakartojo Š. Narbutas.

Šiandien Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįstas poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai. Todėl buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Teismo nuomone, jo ankstesnio viešo vaidmens nebuvo galima lyginti su politiko ar valstybės pareigūno vaidmeniu. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą. Be to, jo tapatybės atskleidimas labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis tapo visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis.

„Konstitucijos 21 straipsnyje parašyta, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Bet kokie apribojimai turi būti labai aiškiai motyvuoti, apibrėžti ir proporcingi. Mano atveju, buvo areštuota viskas. Ką tai reiškia? Kad tu negali susimokėti sąskaitų, nusipirkti maisto, samdytis advokato teisinei pagalbai“, – „Kauno dienai“ vardijo pašnekovas, kuris savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjo pradėti naudotis tik praėjus pusantrų metų.

Š. Narbutas įsitikinęs, kad nuosavybės teisės apribojimas niekaip negalėjo viršyti 300 tūkst. eurų atlygio sumos, kuri STT ir prokuratūros įsivaizdavimu gauta neteisėtai.

„Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentai, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarę nusikalstamas teroristines veikas. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tai net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad jiems negali būti ribojamos galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Tai, Lietuvos institucijų vertinimu, aš esu blogesnis už teroristą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.

„Turi būti palikta lėšų pragyvenimui, orių ir minimalių lėšų užtikrinimas – privalomas. Turime turėti galvoje, kad nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Ar tikrai jas buvo būtina tokias taikyti? – „Kauno dienai“ anksčiau sakė teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir dar pridūrė: – Žinote, kas pas mus yra labai blogai? Sakyčiau, tai yra net vyraujančios teisinės kultūros elementas – visiškas formalumas, neįsigilinimas į situaciją. Bijau, kad visos tokios nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.“

Trūksta žmogiškumo

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

L. Balandžio/BNS nuotr.

„Pusantrų metų man buvo drausta kaip nors viešai komentuoti vykstančius procesus. Nepaisant to, kad kiti mano interesai – ekonominiai, darbiniai ir panašiai – buvo apriboti, aš negalėjau net įvardyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro spaudimą liudytojams, vilkina procesą. Tuo tarpu patys STT tai darė laisvai. Taip visuomenę pasiekė tik vienpusė informacija, o aš savo pozicijos visiškai negalėjau reikšti“, – yra teigęs Š. Narbutas, kurio žodžiams šiandien pritarė ir Strasbūro teismas.

EŽTT pažymėjo, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Manau, kad jei pati ikiteisminio tyrimo institucija ar prokuratūra komunikuoja kažkokią medžiagą, tai logiška, kad būtų leista ir tam asmeniui komentuoti“, –„Kauno dienai“ yra teigęs D. Žalimas.

Anot teisės profesoriaus, dažniausiai individualūs pažeidimai yra susiję su pareigūnų kompetencijos stoka, aiškinant ir taikant įstatymus.

„Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos“, – Lietuvos teisinės sistemos skaudulius yra vardijęs D. Žalimas.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

„Tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti?“ – skambią COVID-19 reagentų pirkimo istoriją komentavo buvęs teisingumo ministras, advokatas Gintautas Bartkus.

Kaltinimai subliūško

Priminsime, kad beveik trejus metus trukusios Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastangos Š. Narbutą paversti sukčiumi žlugo gegužės 11-ąją, kai Vilniaus apygardos teismas jį visiškai išteisino dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Sprendimas: COVID-19 reagentų byloje teismas prokurorui nebeleido toliau taškyti mokesčių mokėtojų pinigų. (Freepik.com nuotr.)

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau iškart po šio išteisinamojo nuosprendžio prokuroras Gintaras Jasaitis paskelbė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Š. Narbutas savo ruožtu teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir tuščiai mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau nei 100 tūkst. eurų išleista tokiam nepagrįstam kaltinimui. Tai rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – kiek anksčiau „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Su šia nuostata sutiko ir teisės ekspertas G. Bartkus, keliantis klausimą, ar šią bylą iš viso reikėjo nagrinėti baudžiamosios justicijos lygmeniu.

„Ši byla tarsi primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisąmoninę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisąmoninome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga. Jei jau yra įtarimų, kad čia buvo koks nors nesąžiningas susitarimas, tai tam yra civilinių priemonių“, – aiškino pašnekovas.

Anot jo, labai gaila, kad dėl tokios teisinės sistemos nevyksta diskusija politiniu lygmeniu.

Kaltės įrodymas

Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija praėjusią savaitę sprendė, ar šioje byloje reikia atlikti įrodymų tyrimą – apklausti buvusį Ispanijos bendrovės „PMS International“ darbuotoją Laurentą Mendesą, išteisintąjį, atlikti kitus veiksmus.

Prokuroras siekia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti Š. Narbutą kaltu, skirti jam 75 tūkst. eurų baudą ir priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai. Anot G. Jasaičio, išteisinamąjį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių.

„Yra būtina atlikti L. Mendeso apklausą ir išsireikalauti duomenų, susijusių su Š. Narbuto turėtomis realiomis proceso išlaidomis. Manau, būtina apklausti ir išteisintąjį Š. Narbutą. Apygardos teisme nebuvo galimybės jam užduoti klausimų“, – sakė prokuroras. Priminsime, kad pirmosios instancijos teisme Š. Narbutas išsamią savo poziciją paskelbė per baigiamąsias kalbas.

„Prokuroras siekia įtikinti teismą, kad aš esu kaltas, iš esmės vadovaudamasis prielaidomis grįstais įsitikinimais ir atskirų liudytojų parodymų frazių paneigimu. Nors net jas paneigus niekaip nereiškia, kad pasitvirtina kaltinime nurodytos aplinkybės“, – tokį prokuroro norą apibūdino Š. Narbutas, per visą šį teisinį procesą kartojęs, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą.

Išteisintasis pasinaudojo teise neduoti parodymų. Tokią teisę, anot Apeliacinio teismo teisėjo Lino Šiukštos, Š. Narbutas turi.

„Apeliacinis teismas nėra instancija, kuri skirta faktams nustatyti ir pan. Čia nagrinėjami teisės, kvalifikacijos klausimai. Yra atvejų, kai net draudžiama Apeliaciniame teisme pateikti kokių nors naujų faktinių aplinkybių, jei jos buvo pateikiamos pirmosios instancijos teisme. Taip yra todėl, kad negalime iki begalybės tęsti ar bandyti tęsti teisinio nagrinėjimo. Šios konkrečios bylos atveju Š. Narbutas turi visas teises neduoti parodymų, nes pareiga įrodyti kaltę tenka tiems, kurie kaltina“, – aiškino G. Bartkus.

Neatlikti namų darbai

Teisėjų kolegijai daugiausia klausimų sukėlė prokuroro prašymas surasti užsienietį L. Mendesą, kuris tiesiogiai dalyvavo derybose dėl COVID-19 reagentų įsigijimo. Su bendrove „PMS International“ 2020 m. kovą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pasirašė dvi sutartis.

Verta paminėti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. Mendesas buvo apklaustas du kartus. Byloje yra pateikti apklausų protokolai, išversti į lietuvių kalbą. Abi apklausas inicijavo ir atliko prokuroras ir jo vadovaujami ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

„Prokuroras L. Mendesą įtraukė ir į teismą kviečiamų liudytojų sąrašą, tačiau nepateikė teismo prašomų duomenų. Pirmosios instancijos teismas pusę metų bandė susisiekti su L. Mendesu savo iniciatyva – gavo telefono numerį, e. pašto adresą. Įrodymų tyrimo metu paaiškėjo, kad nežinoma, nei kur L. Mendesas dirba, nei kur gyvena, nei kokios valstybės pilietis jis yra. Šis teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl L. Mendeso paieška vilkintų bylos nagrinėjimą“, – G. Jasaičio prašymą kaip nelogišką apibūdino Š. Narbutas.

Kova: Š. Narbutą toliau stebina prokuroro veiksmai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Anot išteisintojo, Ispanijos prokurorė, kuriai buvo siunčiami klausimai L. Mendesui, šiuos klausimus vertino kaip menamus, juos šalino.

„Apklausų metu L. Mendesas buvo kelis kartus klausiamas to paties. Prokuroras nepateikė jokių duomenų, kaip teismas turėtų šį liudytoją surasti, kokioje šalyje jo ieškoti. Atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis viršija 8 tūkst. lapų, joje apklausti 28 liudytojai, surinktų duomenų neabejotinai pakanka tiesai nustatyti, todėl toks prokuroro reikalavimas tik patvirtina siekį kuo ilgiau tęsti baudžiamąjį procesą, o ne padėti nustatyti objektyvią tiesą“, – vertino jis ir jau pirmajame apeliacinio bylos nagrinėjimo posėdyje sulaukė teisėjo pritarimo.

Neleido vilkinti bylos

„Iš tikrųjų nepagrįstas yra prašymas apklausti žmogų, kurio anketiniai duomenys, net pilietybė, tiksli gyvenamoji vieta ir valstybė, kur dabar jis yra, nežinoma. Žinoma tik buvusi darbo vieta“, – posėdžio metu sakė teisėjas L. Šiukšta ir paklausė prokuroro G. Jasaičio, ar jis sugebėtų šį žmogų surasti per mėnesį? Tačiau jokio konkretaus atsakymo neišgirdo.

Gintaras Jasaitis/V. Kopūsto nuotr.

Teisėjas pridūrė, kad liudytojo paieškos pernelyg ilgai užtęstų procesą. Vadinasi, būtų leidžiami valstybės pinigai net negarantuojant, kad užsienietis išvis bus surastas.

„Manau, tai – teisingas spendimas. Greičiausiai Apeliaciniam teismui pasirodė, kad įrodymų pakanka, esminių dalykų teismas neįžiūrėjo. Vertinant iš principinio požiūrio, tokio sprendimo, matyt, ir reikėjo tikėtis. Praktikoje vis dažniau pasitaiko, kad jei ikiteisminio tyrimo metu koks nors užsienietis davė parodymus, į teismą liudyti jis ne visada atvyksta. Būna sunku jį surasti arba prisikviesti, nes kažkurios aplinkybės jau būna pasikeitusios. Be to, tokioms paieškoms valstybė eikvoja finansinius ir žmogiškuosius resursus“, – teisėjo sprendimą komentavo G. Bartkus.

Pasak teisės eksperto, šioje konkrečioje byloje svarbu, kad tas vadinamasis liudytojas buvo juridinis asmuo – bendrovė „PMS International“ – ir jos kitas atstovas davė išsamius parodymus pirmosios instancijos teismui.

„Visas reikalingas aplinkybes galėjo atskleisti nebūtinai L. Mendesas, bet ir kitas toje bendrovėje dirbęs ir apie pirkimus žinojęs asmuo“, – teisinius niuansus aiškino G. Bartkus. Verta pažymėti, kad pirmosios instancijos teisme liudijo kitas „PMS International“ darbuotojas Jobas Augustinas Pero Tomas. Jo parodymai sutapo su L. Mendeso ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, anot kurių, būtent užsienio įmonė pasiūlė 1 euro komisinį atlygį Š. Narbutui ir kad tai įprasta įmonės veiklos praktika dirbant su komerciniais agentais.

Galiausiai priimtas sprendimas šioje byloje įrodymų tyrimo neatlikti, nagrinėjimas bus tęsiamas gruodį.

Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir tuščiai mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau nei 100 tūkst. eurų išleista tokiam nepagrįstam kaltinimui.

Nusiplauna rankas

G. Bartkaus vertinimu, apibendrinant toliau vykstančius šios bylos procesus, svarbu paminėti kelis aspektus.

„Pirmasis – pas mus nepriimta tokių dalykų pabaigti taikos sutartimis. Visada visi nori eiti iki galo. Tačiau čia reikėtų kalbėti apskritai apie kaštus: tuo metu, kai prokuroras užsiima šia byla, jis negali užsiimti kitomis. Juk mes jau kuris laikas kalbame, kad turime ribotą žmogiškųjų išteklių skaičių. Antrasis šios bylos aspektas man kelia nerimą. Kad mokesčių mokėtojams visas šis teisminis procesas kainuoja, yra ne Š. Narbuto kaltė. Tai yra valstybės kaltė, nes turime daug nesutvarkytų procesų. Kitaip negalima paaiškinti to, kad, pasigavus tarpininką, jam galėtum sakyti: žinote, jūs čia pardavėte per brangiai arba paėmėte per daug. Man, kaip teisės ekspertui, tai niekaip nesuprantama“, – pašnekovas pakartojo tai, ką jau ne kartą viešai sakė daugelis kalbintų teisės ekspertų.

Po Š. Narbuto išteisinamojo nuosprendžio G. Bartkus „Kauno dienai“ akcentavo, kad situacija dėl tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra gera.

„Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrų pažeidimų nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas“, – plačiau į nevaldomą institucijų savivalę pažvelgė pašnekovas.

Gintautas Bartkus/Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak jo, užtenka atsiversti Administracinių nusižengimų kodeksą ir pažiūrėti, kiek ten yra numatyta baudų visiems – verslui, asmenims, vairuotojams ar kitiems – ir kiek valdininkams už biurokratiją, neteisingą priimtą spendimą, procesų vilkinimus.

„Valdininkams numatytų baudų ten nerasime. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip nustatomos ir didinamos baudos už bet ką piliečiams, o valdžios institucijoms už jų nemokšiškus darbus, – jokios atsakomybės. Nėra jokių konkrečių atvejų, kad kažkas būtų nubaustas. Negana to, tokių atvejų net netyrinėjame – neturime jokių nepriklausomų ekspertų, komisijų, kurios paaiškintų, pavyzdžiui, ar konkrečioje byloje, kurią pralaimėjome Strasbūro teisme, tam tikrus vaidmenis atlikę pareigūnai ką nors pažeidė. Mes, kaip valstybė, tik susimokame tam nuskriaustam žmogui, ir viskas. Tokia praktika yra labai ydinga“, – reziumavo G. Bartkus.

„Manau, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašau jį panaikinti ir pripažinti kaltu dėl dviejų nusikaltimų“, –  BNS sakė valstybės kaltintojas šioje byloje, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis.

Prokuroras skundu Apeliacinio teismo prašo skirti Š. Narbutui 75 tūkst. eurų baudą bei priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai.

Gegužės 11 dieną Vilniaus apygardos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Visiškai išteisintas

Teismas pažymėjo, jog bylai Š. Narbuto veikla ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.

Tačiau teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, kad Š. Narbutas bylai aktualiu laikotarpiu buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – buvo paskirtas Vyriausybės atstovu ar nešališku ekspertu.

Pasak Vilniaus apygardos teismo, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad Š. Narbutas gavo Vyriausybės atstovų nurodymus dalyvauti derybose su Kinijos gamintojo „Sansure Biotech“ atstove Ispanijos įmone „PMS International dėl COVID-19 testų įsigijimo Lietuvos Vyriausybės vardu.

Apygardos teismas konstatavo, kad per derybas Š. Narbutas veikė kaip Ispanijos įmonės „PMS International“ atstovas pagal jų sudarytą komercinio atstovavimo sutartį. Joje Š. Narbutui buvo numatytas 1 euro už vieną testo, parduoto Lietuvai, atlygis. Jį Ispanijos įmonė jau buvo įskaičiavusi į Lietuvai pasiūlytą kainą, jis buvo sumokėtas Š. Narbutui iš „PMS International“ priklausančių lėšų.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas anksčiau teigė, kad G. Jasaičio pozicija skųsti teismo nuosprendį esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – portalui kauno.diena.lt teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Kaltinimai subliūško

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino verslininką, visuomenininką Š. Narbutą dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, Lietuvai per pandemiją įsigyjant COVID-19 reagentų.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį. Š. Narbutas per visą beveik trejus metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti, bet ir beviltiškumo jausmą, atvedusį prie minčių apie savižudybę.

Pagaliau galiu kvėpuoti

Praėjus kelioms savaitėms po išteisinamojo nuosprendžio su Š. Narbutu susitikome pasikalbėti „Kauno dienos“ redakcijoje. Šį kartą kalbėjomės ne apie teisinius dalykus, o kaip atsilaikyti prieš nevaldomą institucijų savivalę.

Išgyveno: iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas neslepia, kad buvo momentų, kai galvojo apie savižudybę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Beveik po trejų metų išgirdote išteisinamąjį nuosprendį. Kaip šiandien jaučiatės?

– Pagaliau galiu kvėpuoti. Žinoma, neapleidžia mintys, kad vyks apeliaciniai, kiti tolimesni procesai, reikės ir toliau jiems skirti laiko, nors galėčiau dirbti ar užsiimti kažkuo kitu. Žinoma, džiaugiuosi, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimas tai įrodo.

Ramybės suteikia tai, kad, kai byloje bandoma pritempti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, panaudojant įvairias technologijas, beribius institucinius išteklius, paaiškėja, kad nepaprasta tai padaryti. Negalima sukurti tokių argumentų lygioje vietoje, nors tikrai buvo bandoma parodyti visuomenei dalykus, kurių nėra, ir tuos argumentus pateikti, kad jie atrodytų kuo neskaniau.

Gerų emocijų suteikia ir tai, kad pagaliau baigėsi beveik trejus metus trukęs teisminis procesas, kuris buvo žiauriai sunkus. Prie to prisidėjo didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių ir naujienų agentūrų. Nušviesdami bylos eigą, nors dar niekas nebuvo įrodyta, žurnalistai aprašydavo, ką patys įsivaizduoja, o tai neatitiko realybės. Naujienų agentūrų tekstus perspausdindavo kone visi portalai, net nepatikrinę informacijos. Viso proceso metu tai buvo daroma kone 100 kartų. Bet kuris skaitytojas, matydamas vien tokią neigiamą informaciją apie Š. Narbutą, jau labai seniai susidarė nuomonę, kad aš esu padaręs kažką nusikalstamo. Iš visų žiniasklaidos priemonių vienintelė „Kauno diena“ bandė savarankiškai mąstyti, o ne tiesiog kopijuoti. Dabar turime situaciją, kai viską, ką tiek laiko dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, teismas paneigė.

– Prisiminkite tą 2020 m. liepos 21-osios rytą. Tuomet namie sulaukėte STT agentų vizito, buvo atlikta krata, atsidūrėte areštinėje. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Pirminis šokas sulaikymo dieną buvo dėl to, kad visiškai nesupratau, kas vyksta. Tikrai galvojau, kad įsivėlė kažkokia klaida, nesusipratimas ir netrukus viską bus galima civilizuotai išsiaiškinti.

Tą rytą, kai į namus atėjo pareigūnai, buvo sunku suprasti, kodėl visi šie procesai vyksta. Buvo atlikta krata, paimtas mobilusis telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Maniau, kad viskas vyksta ne tiesiogiai dėl mano veiksmų, o informacija reikalinga kaip papildoma kažkokiam kitam tyrimui. Tik tuomet, kai buvau nuvežtas į STT, man pranešė apie įtarimą. Susipažinęs su juo ir toliau beveik neabejojau, kad viskas paaiškinama. Žinoma, būdamas STT, aš net negalėjau įsivaizduoti, kas tuomet vyko viešojoje erdvėje, kokio masto visa ši istorija ir kad apie ją jau kalba visa šalis. Net nenutuokiau, koks sunkus kelias manęs dar laukia ateityje.

Buvo pasakyta, kad mane veža į areštinę. Tik tuomet supratau, kad viskas daug rimčiau, nei maniau iš pradžių. Galvoje sukosi daugybė klausimų, nes man nebuvo pasakyta, kiek laiko teks praleisti areštinėje, – dieną, savaitę ar kelis mėnesius.

Laimei, ten teko praleisti tik naktį, kuri, rodės, truko visą amžinybę. Turėjau laiko prisikurti daugybę scenarijų. Tačiau apsistojau prie dviejų, kurie yra likę ir iki šiol: ar tam įtakos turėjo vykstantys politiniai procesai, ar viskam dirigavo žmonės iš sveikatos sistemos, nes  buvau viešas kovotojas su korupcija. Gal čia buvo puiki proga bandyti mane patį paversti korumpuotu? Tikslaus atsakymo iki šiol nežinau, bet, viliuosi, gyvenimas į šiuos klausimus kada nors atsakys.

Kaip jau ne kartą esu sakęs, mane sulaikyti tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Neslėpsiu, kilo minčių ir apie tai, kad gal tikrai ne viską suprantu ir kažką padariau blogai. Juk mano visuomeninis įsitraukimas per COVID-19 pandemiją truko kelis mėnesius. Mąsčiau, gal pasakiau ne tokią frazę, gal e. laiškas ne toks parašytas ar dar kas nors. Tačiau jokių tikslių atsakymų neradau ir ši savimi abejojimo fazė truko bene šešis mėnesius.

Ne kartą man uždavė klausimą: ar prisipažįstu? Į jį atsakydavau klausimu: ką prisipažįstu? Mano nuomone, tokie dalykai yra tik viena iš spaudimo priemonių – kad sukeltum žmogui galvoje chaosą ir priverstum abejoti net pačiu savimi. To paties buvo siekiama ir surengiant viešą sulaikymo šou. Po savaitės, kai pakartotinai vykau į STT, manęs niekas nesulaikė, ten gavau svečio kortelę ir buvau civilizuotai apklaustas. Ar to nebuvo galima padaryti pirmąjį kartą?

Negana to, ne ką mažiau gniuždė mintys apie griūvančius darbinius, asmeninius planus. Labai išgyvenau dėl žmonos, šeimos, artimųjų. Jiems nuo pirmųjų minučių buvo ne mažiau sunku nei man.

Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau.

– Apie šeimą, artimuosius pakalbėkime plačiau. Visi jie turėjo ne tik nepalūžti patys, bet ir rasti jėgų motyvuoti jus.

– Labai geras jūsų teiginys ir apie tai tikrai verta pakalbėti. Čia labai panaši situacija kaip ir su onkologiniais ligoniais. Juk artimiesiems, kurie yra šalia tokių žmonių, reikalinga ne mažesnė pagalba nei pačiam pacientui.

Artimiesiems labai sunku, nes, viena vertus, jie juk tiksliai nežino visos situacijos, bet, žinoma, tiki savo žmogumi. Tačiau turi taip pat stebėti visą tą viešą linčo teismą, matyti ant mylimo žmogaus pilamą purvą, išgyventi kartu neigiamas emocijas ir nepalūžti.

Potyriai: Š. Narbutui teko išgyventi ir viešą linčo teismą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Visą mano veiklą geriausiai žinojo mano žmona ir galiu pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokią stiprią moterį šalia. Supratau, kaip svarbu yra šeima, artimieji ir jų palaikymas. Iš jų nesu sulaukęs nė vieno prašymo papasakoti, kaip čia buvo iš tiesų, jie nė karto manimi nesuabejojo. Būtent tai padėjo nepasiklysti tarp savo minčių. Jie suteikė stiprybės kovoti ir įrodyti savo nekaltumą.

Kaip išgyventi?

– Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jūsų lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjote pradėti naudotis praėjus pusantrų metų. Iš ko gyvenote?

– Ne paslaptis, kad sumokėti už teisinę gynybą prašiau žmonių pagalbos viešai. Visi kiti dalykai – iš žmonos, artimųjų pinigų. Buvo labai sunkus pats neapibrėžtumo faktorius – juk nežinojome, kiek visas šis teisminis procesas truks. Jei žmona neteks darbo? Jei dar kokios bėdos? Negana to, teisinio proceso metu buvo siunčiamos užklausos į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), domimasi lėšų teisėtumu, dešimties metų laikotarpio pirkiniais. Tikrinamos su tyrimu visai nesusijusios mano įmonės, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), taip pat mano artimųjų finansai. Žinoma, visi šie patikrinimai rezultatų nedavė, nieko blogo nerasta. Tačiau kiek išteklių reikėjo jiems atlikti.

Aš pats, žinoma, dirbau, tačiau tų uždirbtų pinigų vis tiek negalėjau naudoti, nes jie patekdavo į areštuotas sąskaitas. Be viso to, galite suprasti, kiek laiko per parą užimdavo atsakymai į nuolatines institucijų užklausas, pasiruošimas teisinei gynybai. Visa tai net sunku nupasakoti žodžiais ir tikrai linkiu gyvenime niekam to nepatirti.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio? Toks nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik labai išskirtiniais atvejais, tad mano atvejis kažkodėl teisėsaugininkams pasirodė būtent toks.

Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentų, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarė nusikalstamų teroristinių veikų. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tačiau net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad negali būti ribojamos jų galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Ar, Lietuvos institucijų vertinimu, esu blogesnis už teroristą?

– Ką šioje jūsų istorijoje buvo galima padaryti kitaip?

– Kaip teisininkas, manau, jei teisėsauga įtaria apie padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia turėtų rinkti įrodymus, ištirti, įrodyti ir tik tada viešai skelbti. Dabar, kad ir kaip gaila, viskas daroma atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie išteklius – žmogiškuosius ir finansinius, kurie išnaudojami tokioms byloms tirti.

Tačiau ar realu tikėtis, kad po mano istorijos tokių atvejų nebebus? Manau, nerealu. Tokių pavyzdžių ir iki manęs turėjome ne vieną. Atrodo, taip nutikti gali bet kam. Kaip galime saugiai jaustis savo šalyje?

Šou: subliūkšta jau ne pirma STT skambiai pradėta byla, tačiau pareigūnai atsakomybės išvengia. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

– Sulaukėte daugybės viešos kritikos iš politikų, net dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos. Tačiau pakalbėkime apie palaikymą.

– Tikriausiai ne tik aš, bet ir mano žmona atsimins visą gyvenimą, kiek daug palaikymo žinučių ji gavo tą dieną, kai aš dar buvau areštinėje. Šimtai žmonių klausė, gal ko reikia, gal ką gali padaryti, ir būtent tai yra nerealu.

Vėliau tas didžiulis žmonių, nebūtinai pažįstamų, palaikymas pasijuto, kai rinkau lėšas susimokėti už teisinę gynybą. Ta pinigų suma tikrai viršijo visus mano lūkesčius.

Jau pirmomis dienomis aiškiai supratau, kad pirminis palaikymas yra didelė vertybė ir kad juo reikia džiaugtis, nes ilgainiui jis išblės. Taip ir atsitiko, tačiau ir viso proceso metu tikrai buvo žmonių, kurie suteikė stiprybės ir neleido suabejoti, kad manimi tiki.

Mintys apie savižudybę

– Prisiminkite patį sunkiausią momentą, kurį per trejus metus teko išgyventi. Ar toks buvo?

– Pats tamsiausias laikas buvo 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje. Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau. Tačiau man tada buvo tiesiog per sunku, per skaudu. Atrodė, kad viskas, ką bandai daryti, atsimuša tarsi į sieną. Atrodė, kad, jei atsidūriau tokioje situacijoje ir viskas taip beviltiška, tai arba aš jau visiškai neadekvačiai mąstau, arba visas prieš mane nukreiptas mechanizmas yra neteisingas. Jei pirmasis variantas, tai kam man gyventi, jei visiems aplink sukeliu tik problemų, o jei antrasis – tuomet aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Šį laikotarpį prisimenu kaip patį juodžiausią savo gyvenime. Ne tik kankino slogios mintys, bet ir visiškai nebuvo energijos dirbti, ruoštis teismo procesams, kartais net atsikelti iš lovos.

Tuo metu man teko parašyti apie 40 skundų dėl tų dalykų, kas, manau, buvo taikyta neteisėtai: sulaikymas, turto arešto apribojimas, draudimas komentuoti situaciją žiniasklaidai, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas ir kt. Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė. Būtent po tokių skundų atmetimų, kurie visiškai niekaip neargumetuojami, apėmė beviltiškumo jausmas.

– Kas padėjo išvaikyti tokias baisias mintis?

– Žinoma, pirmiausia, žmona ir kiti artimieji. Taip pat pradėjau lankytis pas psichologą. Specialistų pagalba tokiais atvejais yra būtina.

Žmonos pagalba man buvo neįkainojama. Jai buvo lygiai taip pat sunku kaip ir man, tačiau ji to negalėjo parodyti, nes man būtų kilęs dar didesnis liūdesys.

Labai nesinori grįžti į tas slogias dienas, tačiau galiu pasakyti, kad taip blogai nesijaučiau gyvenime net tada, kai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Baisiausias dalykas šio teisinio proceso metu buvo nežinomybė – nei kiek viskas truks, nei kiek pavyks atsilaikyti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas visus tuos metus padėjo nepalūžti?

– Tuo metu turėjau neapsakomai daug palaikymo, bet sykiu jaučiausi pats vienišiausias per visą savo gyvenimą. Viskas dėl to, kad nežinojau, kaip žmonėms perteikti, kas vyksta mano galvoje, kaip visiems pasakyti, kad tikrai nepadariau nieko blogo. Tokiomis akimirkomis labai sunku rasti motyvacijos.

Kad turėčiau bent kiek daugiau energijos, pradėjau aktyviai sportuoti, stengiausi kuo dažniau būti gryname ore. Labai padėjo ir pokalbiai su draugais, artimaisiais. Pradėjau skaityti mokslinius straipsnius ir žiūrėti dokumentiką apie tai, kaip pačiam motyvuotis. Buvo momentas, kai pakeičiau net mitybos įpročius ir tapau veganu. Išbandžiau daugelį dalykų, kurie padėtų jaustis geriau.

Kalbant apie dabartinį laiką, kai teismas mane išteisino, daug gerų emocijų sukėlė viešas žmonių komentavimas ir pasidžiaugimas tokiu teismo sprendimu. Tikrai nesitikėjau sulaukti tiek palaikymo. Žinoma, puikiai suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, nes bus ir apeliacinis procesas, tačiau šią akimirką tai teikia jėgų. Ačiū visiems.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio?

Pakenkė sveikatai

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad COVID-19 pandemijos įkarštyje padėjote Lietuvai. Iki proceso dažnai buvote matomas kaip nevyriausybininkas, daug padedantis kitiems. Tačiau per visus šiuos trejus metus, kaip pats sakote, patyrėte daug neteisybės: iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir pan. Neretai išgyvenę skaudžias gyvenimo patirtis žmonės ima paranojiškai niekuo nepasitikėti.

– Visiškai teisingai. Pačioje pradžioje tapau labai įtarus, net paranojiškai. Būdavo, kad, jei kažkas man parašo, galvodavau, kad tas žmogus nori ne padėti, o kažkas jį siuntė. Jei man kažkas siūlydavo susitikti, manydavau, kad iš manęs nori sužinoti kokios nors informacijos, kuri gali būti kažkaip panaudota prieš mane patį. Šis dalykas man yra labai sunkus, nes niekada toks nebuvau. Niekada net nekildavo minčių, kad su žurnalistais turi atsargiai bendrauti, nes viską jie gali pateikti visiškai priešingai. Juk iki proceso visi straipsniai apie mane visuomet buvo tik teigiami, tačiau jam prasidėjus tapau bloguoju.

Ar vėl pasitikėsiu žmonėmis? Mano charakteris yra toks – aš visuomet galvoju, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Gal tik tam tikrose situacijose dabar esu atsargesnis, tačiau procesui pasibaigus nieko ir nebereikės įtarinėti.

– Sergate onkologine liga. Kokią įtaką ši teisinė kova padarė jūsų sveikatai?

– Įtaka didžiulė. Atsirado reiškinių, kurie jau yra negrįžtami. Tokį laiką gyvendamas nuolatiniame strese negaliu apsimesti, kad tai nekenkia. Suprastėjusi organų veikla, kai kurie rodikliai pablogėję. Tačiau darysiu viską, kad kuo greičiau sustiprėčiau.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Džiaugiasi išteisinimu

Po nuosprendžio paskelbimo viešojoje erdvėje pasipylė nuomonių lavina dėl teisėsaugininkų veiksmų. Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net negalėčiau susapnuoti tokio košmaro, per kurį jis perėjo… Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdama siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t. t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo. Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Realiai ir padėjo.

Per tuos dvejus metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkime Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėme, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje padėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai atsakingas?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė...

Viešos kritikos teisėsaugai negailėjo ir advokatas Justinas Jarusevičius.

„Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai“, – rašė teisininkas.

Jam antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Tokių atvejų – daugybė. Kai suvažinėja žmogų, užtampo, sužlugdo, o finalas – „ai, nu jo, nekaltas“. Jokios atsakomybės už tai. Atsiprašome? Baikite, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Istorija, verta milijono

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija, verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net susapnuoti tokio košmaro negalėčiau, per kurį jis perėjo...

Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdami siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t.t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo.

Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Šarūnas serga reta onkologine liga ir buvo organizacijos POLA prieš vėžį ilgametis vadovas. Jis padėjo tūkstančiams vėžiu sergančių žmonių.

Per tuos du metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus.

Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkim Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Didelė teisėsaugos votis

Televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė, savo nuomone taip pat pasidalijusi socialiniuose tinkluose, Š. Narbutą vadino išmintingu žmogumi.

„Susipažinau su Šarūnu Vilniaus Universitete. Visada didžiavausi šia pažintimi, sekiau jo karjerą. Jam įėjus į kambarį, visi visada žinodavo, kad jame jis – protingiausias. Vėliau pažinau ir jo stiprybę, išmintį ir gerą širdį.

Nežinau, kaip atstatyti teisingumą, bet noriu prisidėti bent istorijos sklaida, nes žiniasklaida ir institucijos akivaizdžiai prisidėti neketina. Šarūnai, mes su tavimi“, – motyvavo I. Kavaliauskaitė.

Jai antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Ir tokių atvejų – daugybė.

Kai „suvažinėja“ žmogų, užtampo, sužlugdo, o finale – „ai, nu jo, nekaltas“.

Ir jokios atsakomybės už tai. Atsiprašom? Baikit, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atstatytas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?

Tuo tarpu buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėm, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje uždėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

M. Aleksos/LNOBT nuotr.

Griauna, o vėliau tiesiog tyli

Advokatas Justinas Jarusevičius savo viešą komentarą pradėjo nuo prisiminimų apie pažintį su Š. Narbutu.

„Susipažinome 2007-aisiais, pravėrę Teisės fakulteto duris. Susidraugavome 2010-aisiais, kada drauge dalyvavome studentų konkurse. Patekome į finalą, daug sunkiai dirbome. Vėliau sekė studijos teisės fakultete, greta jau intensyviai darbuojantis advokatų kontorose. Abu išmokome, ką reiškia daug dirbti, kad suspėtum tiek puikius rezultatus studijų suole rodyti, tiek ir kurtis profesinį kelią. Bendra studijų suolo patirtis, alkis pasiimti iš gyvenimo ir dalintis su greta esančiais, leido susipažinti, susidraugauti“, – rašė jis feisbuke.

Anot J. Jarusevičiaus, Š. Narbutas, greta intensyvaus akademinio ir studijų gyvenimo, turėjo sudėtingą ir unikalią patirtį – paskutiniais mokyklos metais susirgo reta ir sunkia onkologine liga.

„Tai jo nesugniuždė, priešingai, jis ėmė ieškoti, kaip keisti ypač prieš beveik du dešimtmečius buvusią tragišką padėtį skiriant brangius medikamentus sunkiems ligoniams. Ėmė žiūrėti ne tik savęs, tačiau ir kitų panašioje bėdoje esančių. Ir jam pavyko – Šarūnas privertė valstybę keisti gydymo skyrimo tvarkas. Matydamas, kiek daug galima nuveikti, gerinant onkologinių pacientų padėtį, inicijavo POLA prieš vėžį sukūrimą Lietuvoje, taip pat aktyviai įsitraukė į nevyriausybinių organizacijų veiklas pasauliniu lygiu. Taip, mokėdamas beprecedentę kainą (skraidydamas po keletą skirtingų rimtų renginių kiekvieną savaitę), Šarūnas medicinos, farmacijos, pacientų teisių srityje sukūrė bene plačiausią ryšių tinklą Lietuvoje“, – toliau tęsė žinomas teisininkas ir pridūrė, kad visada žavėjosi Š. Narbuto energija ir geraširdiškumu.

Kaip rašo J. Jarusevičiaus, pasaulį ir Lietuvą 2020-aisiais užklupus COVID-19 pandemijai, Š. Narbutas, negailėdamas savęs, pasinaudodamas savo per 15 metų sukurtais ryšiais, daug dirbo, kad padėtų valdininkams Lietuvoje surinkti tuo metu taip reikiamus prietaisus, medicinines priemones ir t.t ir būtų pasiruošta, būtų išsaugotos gyvybės.

„Tą aš žinau, nes ir pats COVID-19 laiku konsultavau nevyriausybines organizacijas, ėmusias spręsti karantino metu iškilusius iššūkius. Su Šarūnu tuo laiku ne kartą skambinomės pasitarti, kaip geriausia padėti Lietuvoje sprendžiant tuo metu išgyventus iššūkius. Susiskambinti pavykdavo vidurnaktį, kada einamieji klausimai kiek aprimdavo, atsirasdavo minutė kita pokalbiui“, – prisiminimais dalijosi vyras ir savo pasakojimą toliau tęsė negailėdamas kritikos teisėsaugos veiksmams tą lemtingą 2020-ųjų liepą.

Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas.

„Teisėsaugos institucijos surengė beprecedentę pamazgų pylimo ant Šarūno kampaniją, kur Šarūną sulaikė, išplatino pranešimus spaudai apie jam reiškiamus įtarimus ir visa tai parodė tiek didžiųjų portalų vedamuosiuose, tiek vakaro žiniose. Šarūnas tuo metu buvo sulaikytas areštinėje, jam nesudaryta galimybė pasisakyti, atsiliepti į išdėstytus įtarimus. Pirmą kartą prieš kameras Šarūnas parodytas tik kitos dienos popietę, sulytas, nesiprausęs, kada po nereikalingo sulaikymo areštinėje atvestas į teismą. Taip per dvi dienas sugriauti jo dešimtmečiais kurti ryšiai ir puiki reputacija“, – žodžių į vatą nevyniojo advokatas.

Anot jo, vėliau sekė ilgas, Š. Narbutą ir jo šeimą alinantis procesas – turto, pinigų areštai, trukdymas naudotis savo uždirbtais resursais apmokant gynėjo paslaugas ir gintis nuo valstybės prievartos aparato veiksmų, sunaikinus reputaciją nutrūko kontaktai ir galimybės vykdyti iki tol planuotus darbus, atsirado poreikis skirti savo laiką ir vienam gintis nuo pareigūnų sprendimų, analizuoti tūkstančius puslapių surinktų dokumentų.

„Džiaugiuosi, kad Vilniaus apygardos teismas atskyrė pelus nuo grūdų ir aiškiais motyvais parodė, kodėl Šarūnas nepadarė nieko nusikalstamo. Dar daugiau, išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad Šarūno rastas tiekėjas leido Lietuvai reagentus nusipirkti reikšmingai mažesne kaina, nei tuo pačiu metu Lietuva pirko reagentus iš kito tiekėjo. Taigi, Šarūnas padėjo Lietuvai reikšmingai sutaupyti“, – reikšmingus išteisinamojo nuosprendžio akcentus dėliojo teisininkas ir dar paminėjo: „Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai.“

Teisėjo argumentai

Kaip jau rašėme, teismas Š. Narbutą nusprendė išteisinti, nes kaltinamasis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

„Byloje nesurinkta duomenų ir neįrodyta, visų pirma, kad Šarūnas Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nėra valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Byloje taip pat buvo įrodinėjama, kad jis buvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Šios aplinkybės byloje taip pat nepasitvirtino, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir ministro pirmininko sudarytu potvarkiu darbo grupėse jis nedalyvavo, nebuvo nariu“, – per posėdį sakė teisėjas Valerijus Lauš.

Valerij Lauš (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Pasak teisėjo, taip pat nepasitvirtino kaltinimas, kad Š. Narbutas buvo įgaliotas viceministrės Kristinos Garuolienės ir ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko atstovauti Lietuvai minėto sandorio, kuris buvo sudarytas tarp Ispanijos įmonės „PMS International“ ir Lietuvos institucijos.

Pasak jo, prokuroras įrodinėjo, kad komercinio atstovavimo mokestis, kuris buvo išmokėtas Š. Narbutui, priklauso Lietuvos valstybei.

„Byloje tai taip pat nepasitvirtino – Ispanijos bendrovės apklausti liudytojai, t. y. generalinis direktorius, patvirtino, kad šis mokestis priklauso įmonei ir, jeigu nebūtų buvusi sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, tas mokestis liktų kompanijai. Šiuo atveju Š. Narbutas įgijo ne Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias lėšas, o Ispanijos įmonės lėšas. Dėl to ir nėra sukčiavimo sudėties“, – sakė teisėjas.

Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Nuosprendis negalutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras Gintaras Jasaitis BNS žurnalistams sakė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

P. Paleckio/BNS nuotr.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenis, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip.

Prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou.  Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai.

Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Sutrypta reputacija

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – pastebėjo Š. Narbutas.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. „Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Š. Narbuto advokatas Raimundas Lideika anksčiau teisme akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris yra civilinių teisinių santykių išraiška. Jis pastebėjo, kad prokuroras vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis ir tebegalvoja apie juos kaip apie spekuliantus.

Š. Narbutas yra apskundęs Lietuvą Strasbūro teismui. Pernai priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

– Kiek metų teko įrodinėti savo tiesą, kada viskas prasidėjo?

– Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai mane sulaikė 2020 m. liepos 21-osios rytą. Taigi procesas tęsėsi beveik trejus metus.

– Kokie jums iš karto buvo pateikti kaltinimai?

– Prekyba poveikiu, neva aš bandžiau paveikti. Paskui šią bylą jie nutraukė, o kad procesas tuo nesibaigtų, paskui suformulavo kitą kaltinimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Prilygino mane valstybės tarnautojui, lyg aš būčiau dirbęs ministerijoje ir pan.

Mano gynyba kainavo daugiau kaip 50 tūkst. eurų.

 

– Jūs prisidėjote tuo, kad tarpininkavote valstybei perkant greituosius testus?

– Ne, ne greituosius. Mes kalbame apie reagentus, tuos PGR testus. Tai buvo situacija, kai 2020 m. kovą prasidėjo COVID-19. Lietuva neturėjo jokių testavimo galimybių. Tai ir buvo tie pirmieji testai, kurių atgabeno 300 tūkst. Kaip ištirta ir nurodyta mano byloje, kad jei nebūtų tų testų, Lietuvoje nebūtų buvę kuo testuoti gyventojus nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos, kol neatsirado tie „Thermo Fisher“ testai. Už tą darbą, už tą veiklą mane tampė po teismus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs buvote kaltinamas, kad pasipelnėte iš tos situacijos?

– Taip, viskas buvo bandoma taip parodyti, kad neva aš dirbau lyg ministerijai, lyg Vyriausybei. Pats prokuroras painiojosi ir skirtingai tuos dalykus sakė. Bet galiausiai pasakė, kad taip nebuvo, negalėjo būti. Visa esmė, kad neva tie pinigai, kuriuos aš gavau, yra Lietuvos biudžeto. O iš tikrųjų aš veikiau tik kaip komercinis tarpininkas, atstovaudamas Ispanijos įmonei. Lietuvos pusė apie tai žinojo. Tai patvirtino ir Saulius Skvernelis, ir Aurelijus Veryga bei kt. Visiems buvo aišku, kad nėra čia jokio pagrindo kelti bylą, bet matote, kaip viskas vyko. Visus tuos teisminius procesus reikėjo praeiti.

Tuo pačiu yra kita byla Strasbūre, kur aš padaviau Lietuvos valstybę į teismą, konkrečiai STT.

 

– Kiek kainavo ši gynyba, kiek laiko, pinigų ir sveikatos tai atėmė? Jūsų ir lėšos buvo areštuotos. Net prašėte paramos iš visuomenės tam, kad galėtumėte samdyti teisininkus?

– Taip, iš tikrųjų. Esu dėkingas visiems draugams ir tiems, kurie mane palaikė, parėmė, nes jų dėka man pavyko surinkti keliasdešimt tūkstančių eurų, kurie visi buvo panaudoti teisminiam procesui – gynybai, advokatams. Mano gynyba kainavo daugiau kaip 50 tūkst. eurų. Reikia suprasti, kad šis procesas vyko ne tik čia, Lietuvoje. Visa bylos apimtis – 10 tūkst. puslapių apie nieką. Ten buvo kažkaip kurti įrodymus, kol galiausiai pamatė, kad nėra nė vieno mano kaltės įrodymo. Tuo viskas nesibaigia. Yra kita byla Strasbūre, kur aš padaviau Lietuvos valstybę į teismą, konkrečiai STT, prokuratūros veiksmus, kur ta byla yra priimta nagrinėti pagal šešių Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimus. Ten procesas dar brangiau kainuoja. Ir dabar laukiu sprendimo. Tikrai nežinau, kada jis bus priimtas.

STT pademonstravo savo jėgą ir apribojo mano laisvę, atvedė į posėdį, kuriame teisiškai aš galėjau net nedalyvauti. Ir nebūtų buvę visų tų šou elementų.

 

– Kiek laiko buvote suimtas?

– Realiai parą, antrankių nebuvo. Pareigūnai, STT pademonstravo savo jėgą ir apribojo mano laisvę, atvedė į posėdį, kuriame teisiškai aš galėjau net nedalyvauti. Ir nebūtų buvę visų tų šou elementų.

– Tarp teisingumo girnų, tarsi pirma pergalė?

– Prokuroras jau kalba ne tik apie apeliaciją, bet ir apie kasaciją. Galiu pasakyti jau dabar, kad šioje byloje turbūt arti 100 tūkst. mokesčių mokėtojų pinigų išleista. Pagalvokime, kokia bylos apimtis. Ten yra tūkstančiai puslapių vertimų, kiek žmonių prie tos bylos dirbo. Net gintis nebuvo dėl ko. Pateikia teiginį, kurio negali pagrįsti įrodymais. O apeliacinis ir kasacinis procesas vyks toliau...