Reikia dviejų procedūrų

Ši minimaliai invazyvi procedūra – tai perkateterinis plaučių arterijos vožtuvo implantavimas per kirkšnies arteriją. Tokiu metodu Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro intervenciniai kardiologai ir gydytojai kardiologai pradėjo gydyti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Pasak gydytojo intervencinio kardiologo Valdo Bilkio, ši procedūra atliekama per du kartus: "Pirmasis etapas – per arteriją kateteriu įstatomas stentas (specialaus metalo cilindro formos tinklelis), kurio sienelės išplečiamos balionėliu, prisispaudžia prie kraujagyslių sienelių ir jas sutvirtina. Po kelių mėnesių, kai stentas prigyja plaučių arterijoje, reikalinga antroji procedūra. Jos metu, kontroliuojant rentgenu, į stentą kateteriu įvedamas vožtuvas."

Gyvena visavertį gyvenimą

Tokiu būdu procedūros jau atliktos dviem – trylikos ir šešiolikos metų – pacientėms. Vienos pacientės tėvai keletą metų laukė, kol gydytojai pradės taikyti šį metodą. "Atviros širdies operacija sukelia daug nepatogumų tiek pacientui, tiek gydytojams – ilgas sveikimo procesas, reikalingos reabilitacijos paslaugos, lieka pooperacinis randas, ateityje gali būti reikalinga dar viena ar keletas pakartotinių operacijų, – sako gydytojas kardiologas Sigitas Čėsna. – Po šios procedūros pacientų gyvenimas pasikeičia – iki tol net ir menkas fizinis krūvis sukeldavo dusulį, širdies ritmo sutrikimų. Po šios procedūros pacientai kitą dieną išleidžiami į namus, širdies funkcija pamažu susitvarko, pacientai gali gyventi visavertį gyvenimą – užsiimti fizine veikla, planuoti šeimas ir t.t." Prognozuojama, kad praėjus 10–15 metų po šios procedūros, gali tekti ją pakartoti tokiu pačiu būdu, t.y. išvengiant atviros širdies operacijos.

Valdas Bilkis: po kelių mėnesių, kai stentas prigyja plaučių arterijoje, reikalinga antroji procedūra. Jos metu, kontroliuojant rentgenu, į stentą kateteriu įvedamas vožtuvas.

Laukia dešimt pacientų

Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centras – vienintelis šalyje, kuriame įgimtos širdies ydos gydomos tiek chirurginiu, tiek intervenciniu būdu. "Naujasis metodas išplėtė gydymo galimybes pacientams, kurių plaučių arterijos vožtuvas yra nesandarus. Iki šiol tokios procedūros buvo atliekamos tik pacientams su susiaurėjusiu plaučių arterijos vožtuvu. Per metus buvo atliekamos dvi–keturios perkateterinio vožtuvo implantavimo procedūros. Šiuo metu tokios procedūros laukia dešimt pacientų, iš kurių penkiems jau įvesti stentai", – sako V.Bilkis.

"COVID-19 pandemijos metu įgimtų širdies ydų perkateterinių intervencijų atlikta 30 proc. daugiau nei iki pandemijos, – teigia S.Čėsna. – Gerėjant įgimtomis širdies ligomis sergančių pacientų išgyvenamumui, daugėja ir atliekamų procedūrų. Atsiradus naujų gydymo metodų, jie iškart pradedami taikyti ir mūsų centre."

Intervenciniai širdies ydų gydymo būdai yra brangūs, dalis išlaidų kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, tačiau dažnu atveju jos nepadengia visų šio gydymo išlaidų. Vienos procedūros išlaidų skirtumas gali sudaryti net apie 10 000 eurų, kuris turi būti kompensuojamas iš ligoninės resursų.

Žinia, kad gims ar jau gimė vaikelis, kurį dėl įgimtos širdies ydos būtina skubiai operuoti, kad niekas negali garantuoti, jog, pasaulį turėjęs pakeisti, tavo džiaugsmas gali neišgyventi, visada būna netikėta, pribloškianti.

Per panašių jausmų audrą, nebylų žiūrėjimą į operacinės duris, skausmingą ir kantrų laukimą, nežinomybę praėjusi Asta Grabažienė yra fondo „Mažoji širdelė“ direktorė. Atminusi fondo steigimo pradžią, Asta atvira: „Jis atsirado iš poreikio pasidalinti“.

„Kai sužinojau, kad sūnaus širdis kitokia, sėdėjau viena ir kentėjau. Nežinojau, ko griebtis. Buvo informacijos vakuumas, o baimės akys didelės, rodės, kad pasaulio pabaiga. Man prireikė dvejų metų, kol atsitiesiau. Tada ir pagalvojau, kad yra daugiau tokių žmonių, kurie jaučiasi panašiai ir kuriems galėtume bent kažkaip padėti“, – sako Asta.

Prieš daugiau nei dešimt metų daugiau apie vaikų širdies ydas galėjo sužinoti tie, kurie skaitė anglų kalba. Pasak A.Grabažienės, informacijos lietuvių kalba – kas tos per ydos, kokios jos, kaip elgtis, ko tikėtis ir svarbiausia kaip gyventi – nebuvo.

Panašus likimas suvedė A.Grabažienę su Neringa Šimašiute-Rezgevičiene, dar keliais bendraminčiais. Vilniaus Santaros Klinikos vaikų kardiologės medicinos mokslų daktarės Ritos Sudikienė pritarimas padrąsino imtis veiklos.

Čia buvo ta vieta, kurioje aš patikėjau, kad gali būti gerai.

Rinko informaciją

„Ta pradžia tokia ir buvo, kad vertėme straipsnius į lietuvių kalbą ir juos talpinome svetainėje. Kažkiek padėjo gydytojai, kažkiek internetas. Straipsnius rašė ir gydytojai iš intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriaus, rašė daktarė R.Sudikienė. Talpinome informaciją, kuri padėtų tėvams susivokti, su kuo jiems teks susitaikyti“, – pasakojo A.Grabažienė.

Taip pamažu pildėsi skiltys apie įgimtas širdies ydas. Įgimtos širdies ydos yra vienos dažniausių raidos ydų. Kasmet su įgimta širdies yda gimsta 8-10 iš 1000 naujagimių. Lietuvoje tai yra 250-300 naujagimių per metus. 3 naujagimiams iš 1000 (o tai apie 100) širdies yda būna sudėtinga, dažnai nesuderinama su gyvybe, kuomet reikia skubios chirurginės procedūros arba operacijos. 

Taip, vaikui teikiama aukščiausio lygio medicininė pagalba, operuoja puikūs gydytoji, tačiau ne jų darbas yra padėti atlaikyti sunkumus tėvams, o būti šalia ką tik gimusio ir jau operuoto, ir dar nežinia ar pakaksiančio jėgų įsikabinti į gyvenimą vaikelio itin nelengva.

„Taip jau yra ligoninėse, kad ten niekas taip jau labai tavęs neguodžia ir nepalaiko. Pats viduje turi susikrapštyti tų jėgų. Juk mediciniškai niekaip nepadėsi, tačiau psichologinės pagalbos labai reikia. Tai vienas iš pokyčių per tiek metų, kad jau yra psichologas, tačiau tam prireikė dešimties metų“, – vieną iš Labdaros ir paramos fondo „Mažoji širdelė“ įgyvendintų iniciatyvų mini A.Grabažienė. 

Fondo direktorė mena, kaip pamažu ėmė daugiau dirbti su pačia ligonine, gydytojais, atsirado artimesnis kontaktas. „Jie žinojo, kas mes ir ko norime, mums drąsiau buvo bendrauti su jais. Tekdavo tarpininkauti tiems, kuriems atvykti į vienintelį kūdikiams pagalbą teikiantį centrą Santaros klinikose buvo per didelė prabanga“, – gerų darbų sąrašą tęsia moteris.

Sekė pagalbos banga dėl kraujo krešumą matuojančių aparatų. Dažnam vaikeliui po sudėtingų širdies operacijų skiriami kraują skystinantys vaistai ir reikia gana dažnai matuoti kraujo krešumą, kuris turi būti skystesnis nei sveikų vaikų, tačiau ne per skystas.

Neturint tokio aparato, kraują tenka imti iš venos, o jei tai reikia daryti, tarkime, kas antrą dieną, pabandykite įsivaizduoti. Labdaros ir paramos fondo „Mažoji širdelė“ rūpesčiu radosi graži draugystė su kompanija, teikiančia fondui aparatus, kuriais gali naudotis mažųjų širdukų tėveliai.

Kraujo krešumo aparatui naudojamas vienkartines testų juosteles pradžioje tėvai pirko patys pilna kaina. Sveikatos ministerijoje per 1,5 metų buvo išminti keliai ir pasiekta, kad juostelės būtų kompensuojamos.

Bendravimo platforma – padėjusi išgyventi

„Vis dėlto didysis bendravimas atsirado prieš keturis metus, kai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ įkūrėme uždarą grupę. Tai labiausiai suvienijo ir paveikė. Informacija sklinda iš lūpų į lūpas, tėvų pagalba tėvams.

Organizacijos nuotr.

Labai gerai aparatai, juostelės, renginiai, psichologai, tačiau visi vieningai išskiria mūsų bendravimo platformą. Jei neramu, parašęs praktiškai per minutę gauni atsakymą“, – šypteli A.Grabažienė, nes tai yra būtent tai ko prieš daugiau nei dešimt metų, sužinojus dar negimusio sūnelio diagnozę, trūko jai pačiai.

„Čia buvo ta vieta, kurioje aš patikėjau, kad gali būti gerai“, –  vienos mamos žodžius prisiminė „Mažosios širdelės“ direktorė.

Prisiminė ir istoriją, kai mamai gydytojai liepė apsispręsti dėl pirmosios operacijos. Buvo aišku, kad širdies yda itin sudėtinga, kad operacijos reikės tikrai ne vienos. Garantijų jokių. Tačiau puikiai žinojo ir tai, ką reiškia nedaryti operacijos. Po diskusijų mama pasirinko daryti operaciją. Vaikas gyvas, o mama laiminga.

„Šioje grupėje mes tikrai suprantame, ką jaučia kitas. Tik pats per tai perėjęs gali suprasti. Aš kartais net pagalvoju, kad mano mama negali suprasti, per ką aš perėjau, nes ji nebuvo toje situacijoje“, – svarsto A.Grabažienė.

Direktorė mini, kad dalis žmonių, kurių vaikams nustatomos lengvos ydos, pabūna, pasiklauso ir išeina. Širdukų bendruomenė labai džiaugiasi pasveikusiais, kuriems pakako pasikonsultuoti, pabūti bendrystėje.

„Svarstau, kad per šiuos dešimt metų dirbdama su Labdaros ir paramos fondu radau prasmę. Viskas gerai, dirbi kitą darbą, uždirbi, patenkini savo ar viršininko lūkesčius, o čia – niekaip neįkainojama“, – veiklą apibendrino A.Grabažienė.

Ir dar apie svajonę

„Matau didelį trūkumą sportinių veiklų vaikams su širdies ydomis. Jiems apriboti tokie užsiėmimai ir gaunasi, kad su jų indikacijomis nėra ką rinktis“, –neapleidžiančia mintimi dalinosi A.Grabažienė.

Daug kam dėl sveikatos reikia kineziterapijų, mankštų, dėl menko fizinio aktyvumo tų vaikų raumenynas silpnas, dažnas turi problemų dėl stuburo. Vien to, ką siūlo poliklinikos, tokiems vaikams nepakanka.

Organizacijos nuotr.

Yra ir dar vienas niuansas. Randais krūtinėje pažymėti vaikai nenori jaustis ligoniais. Jie norėtų sportuoti kaip visi, tik pagal savo galimybes.

A.Grabažienė svajoja sukurti tokią sporto bazę, kurioje vaikai kitokiomis širdimis nesijaustų išskirtiniai, kad psichologiškai palankioje aplinkoje jiems nekiltų klausimas: „Kodėl aš?“.

Iš tiesų, tai atrodo labai keista – kaip moterys galėjo susitikti, jei viena padovanojo savo širdį kitai? T. Griffin būklė buvo gana sunki. Ji serga cistine fibroze, dėl kurios jos organai pasidengia tirštomis, lipniomis gleivėmis. Dėl šios ligos moters plaučių tūris stipriai sumažėjo, jai teko su savimi nešiotis deguonies balioną. Situacija buvo tokia bloga, kad T. Griffin net maudytis po dušu stovėdama nebegalėjo. Jai būtinai reikėjo plaučių transplantacijos.

Tačiau gydytojams atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad reikės transplantuoti ir širdį. Ji buvo stipriai pajudėjusi iš vietos dėl pakitimų plaučiuose. Įprastai tokiais atvejais problemą pavyktų išspręsti ir kur kas paprastesne operacija, tačiau gydytojai suprato, kad transplantuodami plaučius turės keisti ir širdį. T. Griffin iš karto paklausė, ar jos širdį galima transplantuoti kam nors kitam, bet sulaukė neigiamo atsakymo.

Tačiau donoro laukimas kiek užtruko. Per tą laiką į situaciją pažvelgė Stanfordo universiteto specialistai. Jie nusprendė, kad moters širdis iš esmės yra sveika, todėl būtų netikslinga ją pašalinti kaip medicinines atliekas. Buvo nuspręsta, kad širdis bus transplantuota kam nors kitam, t.y. L. Karr.

Kai T. Griffin sulaukė savo donoro, jos širdis buvo paruošta ir persodinta L. Karr. Abi moterys operacijas išgyveno ir jau po šešių savaičių T. Griffin klausėsi savo senosios širdies L. Karr krūtinėje. Gydytojai teigia, kad tokia operacija yra rizikinga, tačiau būtina. Donorų nuolat trūksta, todėl organų negalima švaistyti. Skaičiuojama, kad vien JAV kasdien nesulaukę donoro miršta dvidešimt žmonių, kai tuo pačiu metu donorais būti nenorėję žmonės yra kasdien laidojami su visais transplantacijai tinkamais organais.

Po operacijos praėjo jau pora metų ir abi moterys vis dar džiaugiasi gyvenimu. Visai neseniai jos vėl susitiko per žmonių su transplantuotais organais žaidynes, kuriose L. Karr dalyvavo dviračių lenktynėse bei krepšinio varžybose. T. Griffin džiaugiasi, kad jos širdis leidžia L. Karr ne tik gyventi, bet ir sportuoti.

Kasmet Lietuvoje gimsta apie 300 kūdikių su įgimtomis širdies ydomis. Maždaug kas dešimtam iš jų reikia skubios širdelės operacijos pirmosiomis gyvenimo valandomis.

Pasauliniu mastu skaičiuojama, kad širdies ydą turi net 8 iš 1000 naujagimių. Dalis ydų yra sunkios ir itin sunkios, nesuderinamos su gyvybe, tačiau daugelis yra sėkmingai koreguojamos, vaikas gyvena įprastą gyvenimą.

Girdėti vaiko širdies ligos diagnozę tėvams yra ypač sunku. Tai prilygsta nuosprendžiui, o gyvenimas dažnai pasikeičia, jį lydi nuolatinis nerimas dėl vaiko ateities.

Tokia žinia dažną šeimą išmuša iš vėžių, jie pasijunta vieniši kovojant su savo bėda.

Jau prieš keletą metų įsikūrė Labdaros ir paramos fondas “Mažoji širdelė”, į kurio gretas įsiliejo nemažas skaičius šeimų, kuriose auga įgimtomis širdies ligomis sergantys vaikai.

Organizacija tokioms šeimoms teikia informaciją ir įvairiapusišką pagalbą.

„Pirmą kartą Lietuvoje švenčiame įgimtų širdies ydų žinomumo skatinimo dieną. Tikslas – didinti įgimtų širdies ydų žinomumą, skatinti visuomenę prisidėti prie gydymo ir reabilitacijos paslaugų gerinimo, telkti šeimas, kurios vis dar turi daugybę kasdieninių klausimų ar rūpesčių dėl vaiko būklės, gyvenimo, bendravimui ir tarpusavio pagalbai“, – apie idėją supažindinti visuomenę ir nuraminti ligoninėje esančias šeimas sakė Labdaros ir paramos fondo „Mažoji širdelė“ valdybos narė Neringa Šimašiutė-Rezgevičienė.

Vienintelėje ligoninėje, Santariškių klinikose, II įgimtų širdies chirurgijos skyriuje, „širdukais“ vadinamiems kūdikiams ar jau ūgtelėjusiems mažyliams teikiama kvalifikuota medikų pagalba.

Dar vienas labai svarbus dalykas – panašią patirtį turinčios šeimos palaikymas, patarimai, dalinimasis patirtimi auginant įgimtos širdies ydos paliestą vaiką. Ta proga bendruomenės tėvai, kurie jau turi tam tikros patirties, lankys šiuo metu Santariškių klinikose gulinčius vaikučius, bendraus su jų šeimomis, dalinsis patirtimi.

Širdies vožtuvų ydos – tai ligos, kurių tinkamai negydydami rizikuojame smarkiai patrumpinti savo gyvenimą ar net staiga mirti. Vos per plauką tokios lemties išvengė penkiasdešimtmetė kaunietė. Moteriai, kuri nejuto jokių širdies simptomų, liga buvo įtarta profilaktinio patikrinimo metu. Vėliau kardiologas nustatė itin pavojingą gyvybei patologiją – aortos išsiplėtimą ir vožtuvo ydą. Ligonė gyveno tarsi nešiodama tiksinčią bombą – aorta bet kuriuo momentu galėjo plyšti. Tokiu atveju net 80 proc. žmonių miršta iškart. Moteriai pasisekė – ji buvo laiku operuota ir dabar gali džiaugtis gyvenimu.

Ką turėtume žinoti apie širdies vožtuvų ligas? Kodėl pavojinga jų negydyti? Kokios yra šiuolaikinės medicinos galimybės? Kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoju širdies chirurgu Aleksejumi Zorinu.

– Kokios yra pagrindinės širdies vožtuvų funkcijos? Kaip pasireiškia jų ydos?

– Visi žinome, kad širdis - tai raumeninis organas, kurį sudaro 4 kameros: du prieširdžiai ir du skilveliai. Tarp prieširdžio ir skilvelio yra vožtuvai, tarp skilvelių ir iš jų išeinančių kraujagyslių taip pat yra vožtuvai (žr. pav.). Pagrindinė vožtuvų paskirtis - palaikyti širdies ertmėse reikiamą slėgį, jiems atsidarius, leisti kraujui pratekėti, o užsidarius - neleisti tekėti atgal, t. y. užtikrinti vienakryptį skysčio tekėjimą.

Širdies yda - tai širdies vožtuvų pažeidimai, kurie pasireiškia padidėjusiu vožtuvų pralaidumu (nesandarumu) arba jų susiaurėjimu (stenoze).

– Kaip ir dėl kokių priežasčių vystosi širdies ydos? Kokios jų yra dažniausios?

– Dažniausiai diagnozuojamas aortos ir mitralinio vožtuvų susiaurėjimas arba jų nesandarumas.

Aortos vožtuvo susiaurėjimas arba stenozė – tai liga, kai dėl amžiaus nulemtų pakitimų, kalcio sankaupų vožtuvuose jos tampa mažiau elastingos, vožtuvo anga siaurėja ir širdžiai darosi sunkiau išstumti kraują. Širdis – raumeninis organas, kuris, susidūręs su pasipriešinimu, hipertrofuojasi, t. y. didėja. Panašiai kaip dėl nuolatinės apkrovos didėja svarmenis kilnojančių sportininkų raumenų masė. Be to, norint įveikti didesnį pasipriešinimą, širdžiai reikia ir didesnių energijos išteklių, o deguonies kiekis, tiekiamas širdies kraujagyslėmis, išlieka toks pat arba net sumažėja dėl pablogėjusio širdies darbo. Širdis badauja, nes dirba sunkų darbą, o deguonies gauna nepakankamai. Todėl pirmas simptomas, kuris pasireiškia esant aortos vožtuvo stenozei, yra spaudžiantis širdies skausmas.

Ilgainiui širdies skilvelio raumens galimybės įveikti padidėjusį pasipriešinimą senka, jis ima susitraukinėti silpniau, plonėja ir plečiasi. Plėsdamasis jis kartu plečia ir kitą mitralinį vožtuvą.

Vystosi mitralinio vožtuvo nesandarumas, todėl kraujas sugrįžta į aukščiau esančią kamerą, t. y. į kairįjį prieširdį, o ilgainiui ir į plaučius. Tai lemia dusulio atsiradimą. Be to, prieširdyje esančios elektriškai aktyvios ląstelės priverčia širdį susitraukinėti papildomai, atsiranda prieširdžių virpėjimas, o pacientas skundžiasi širdies permušimu, ritmo sutrikimu.

Kita yda – aortos vožtuvo nesandarumas - pasireiškia tuo, kad vožtuvas nesugeba užtikrinti kraujo tekėjimo viena kryptimi. Labai dažnai ši liga vystosi dėl pradinės aortos dalies išsiplėtimo. Kadangi aortos vožtuvas neužtikrina sandarumo, kraujas į kairįjį skilvelį priteka ir iš kairiojo prieširdžio, ir iš aortos, todėl tampa perpildytas ir jo tūris didėja. Tačiau žmogaus organizmas pasižymi labai didelėmis prisitaikymo galimybėmis. Taip ir kairysis skilvelis labai gerai prisitaiko prie lėtai, ilgai trunkančių jo tūrio padidėjimų. Tačiau laikui bėgant, širdies raumuo plečiasi, blogėja jo kompensaciniai mechanizmai ir atsiranda kito (mitralinio) vožtuvo nesandarumas, todėl kraujas grįžta į kairįjį prieširdį, po to ir į plaučius. Žmogus jaučia dusulį, širdies permušimus. Tai – lėtinis ligos scenarijus. Tačiau liga gali vystytis ir žaibiškai, pvz., infekcinio miokardito (širdies raumens uždegimo) atveju. Tuomet kairiojo skilvelio tūris smarkiai padidėja per trumpą laiką, žmogų vargina labai stiprus dusulys, tarsi jis skęstų. Negydant pacientą gali ištikti kardiogeninis šokas, t. y. sutrikti kraujo apytaka ir audinių aprūpinimas deguonimi. Nesuteikus reikiamos pagalbos, žmogus gali mirti.

Dar viena vožtuvų liga – mitralinio vožtuvo stenozė. Dėl lėtinės infekcinės širdies ligos (reumato) tarp vožtuvo burių susiformuoja sąaugos, kurios jį siaurina. Dėl to sutrinka kraujo nutekėjimas iš kairiojo prieširdžio į kairįjį skilvelį. Ilgainiui kraujas užsistovi kairiajame prieširdyje, o vėliau ir plaučiuose - pacientas pradeda dusti.

– Kokio amžiaus žmonės dažniau serga širdies ydomis?

– Širdies ydos nepaiso socialinių ar amžiaus statusų. Dažniausiai jomis serga vyresnio amžiaus žmonės (60 m. ir vyresni). Tačiau aortos vožtuvo stenozė gali varginti ir jaunesnius žmones, ypač tuos, kuriems nuo gimimo nustatyta širdies patologija - vietoj triburio išsivystęs dviburis aortos vožtuvas. Suprantama, kad turėdamas mažiau burių vožtuvas labiau apkraunamas, greičiau nusidėvi, kalkėja. Tokiems žmonėms aortos vožtuvo stenozė vystosi dešimtmečiu anksčiau negu sveikiems. Dar viena grupė pacientų, kurie galėtų sirgti vožtuvų ydomis, - persirgę širdies reumatu. Tačiau pastaruoju metu dėl geresnio ir savalaikio gydymo tokių pacientų mažėja.

Aortos vožtuvo nesandarumas - yda, kuri taip pat dažnesnė tarp vyresnio  amžiaus žmonių. Lėtinis aortos vožtuvo nesandarumas dažniau vargina vyresnius kaip 50 metų, o ūminė ligos forma gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų. Ūminį aortos vožtuvo nesandarumą gali sukelti infekcinės širdies ligos, kuriomis sergant bakterijos susiranda šiltą vietelę aortos vožtuvo burėje ir sparčiai joje dauginasi, taip suardydamos vožtuvo anatomines struktūras.

Paveldimumas turi įtakos širdies ydoms vystytis - jeigu giminėje buvo ar yra sergančiųjų širdies ydomis, tai didina ir palikuonių tikimybę sirgti šiomis patologijomis, palyginti su tais, kurių giminėje tokių ligonių nebuvo.

– Kokius simptomus galbūt galėtų pastebėti patys žmonės? Kaip diagnozuojamos širdies ydos?

– Sergant vožtuvų ydomis, simptomai yra panašūs. Pradinis aortos stenozės simptomas – skausmas krūtinėje, žmogus gali netekti ir sąmonės. Ligai progresuojant, ima tinti kojos, naktį kankina dusulys, kuris netgi priverčia atsikelti ir pasėdėti, žmogus miega pasidėjęs po galva kelias pagalves.

Mitralinio vožtuvo nesandarumu sergantys pacientai skundžiasi širdies ritmo sutrikimu. Ligai progresuojant, atsiranda dusulys, kuris kankina naktį ar esant menkam fiziniam krūviui. Ligai progresuojant, dar labiau tinsta kojos. Aortos vožtuvo nesandarumu sergantys žmonės jaučia širdies permušimus, dusulį.

Klausantis vožtuvų patologijomis sergančio ligonio širdies girdimas ūžesys. Tokiu atveju šeimos gydytojas turėtų nusiųsti pacientą pas kardiologą. Kardiologas atlieka širdies echoskopiją, esant reikalui, ir kitus tyrimus, nustato arba ne ydą, jos sunkumo laipsnį.