Prieš kurį laiką Skulptūrų parke vyko kryžių Lietuvos kariams pašventinimo ceremonija.

Jos metu buvo prisiminti 29 už tėvynę žuvę ir čia palaidoti kariai, uždegtos žvakės, prie paminklo padėta gėlių, kurios per tas dienas visiškai nuvyto ir šios garbingos vietos nepuošia.

„Esame savo miesto patriotai, mums ši vieta svarbi, džiaugiamės, kad ją pagaliau deramai sutvarkė. Kai pas mus atvažiavo svečių, nusprendėme juos atvesti parodyti sutvarkytą Skulptūrų parką. Ir kokią gėdą patyrėme, kai prie mūsų kariams skirto kryžiaus aptikome nudžiūvusias gėles. Manyčiau, tokius dalykus reikėtų nurinkti, nes miestui tai garbės nedaro“, – kalbėjo klaipėdietis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė teigė, kad už tvarką parke atsakingas savivaldybės Miesto tvarkymo skyrius, o už skulptūras – muziejus.

Paprastai po įvairių iškilmių miesto tvarkytojai pasirūpindavo nurinkti nuvytusias gėles, tačiau esą vasarą šilta, tad jos veikiausiai greičiau sunyko.

S. Simanaitienė teigė, kad dar prieš parko atidarymą prašė nuplauti ir skulptūras, kurių parke yra 116, tačiau tuomet nebuvo tam pinigų ir šis darbas atidėtas.

„Kiek žinau, miestas suplanavo kažkiek lėšų, ir tai bus padaryta. Prieš krašto prijungimo šimtmečio iškilmes miesto tvarkytojai nuvalė sukilėliams skirtą obeliską ir J. L. Wienerio paminklą, bet po parko renovacijos visas skulptūras reikėtų nuplauti aukšto slėgio vandens srove. Mes kiekvieną pavasarį rengiame akciją „Šveičiame meną“, skulptūras su savanoriais nuvalome kempinėmis. Tai būna ir edukacija, ir nuvalymas“, – kalbėjo S. Simanaitienė.

Po ilgokos pertraukos vėl galintys lankyti Skulptūrų parką žmonės džiaugiasi naujovėmis ir nori, kad ši vieta būtų be priekaištų.

Sondrai Simanaitienei, pakviestai parašyti tekstą parodai „Karas ir taika“, kilo klausimų – kodėl ši paroda šiandien? Kodėl jos reikia ir kam?

„Kilo klausimų, ar žmonės, pasitraukę iš kariaujančios Rusijos ir taip išreiškę savo nepritarimą putiniškam režimui ir karui Ukrainoje, turi teisę kurti ir rodyti savo kultūrą, kai Lietuvoje vyrauja rusų kultūros „cancel“, kai nutraukiami kultūriniai kontraktai, iš apyvartos išimamos prekės, kvestionuojamas F. Dostojevskis, A. Čechovas, A. Achmatova?“ – klausė S. Simanaitienė.

Esą galima ieškoti istorijoje panašių situacijų ir požiūrių į karą, ir, žinoma, atrasime daugybę meno kūrinių naikinimo ir draudimo atvejų, tačiau šiandien kiekvienas esame situacijoje ir kiekvienas galime savo lentynas išvalyti nuo vorų ir tarakonų, baimės ir apsėdimo.

„Tvarka turi ne vieną aspektą. Vieniems tai šalinimas, kitiems – permąstymas. Kaltas karas ir jį sukėlę bepročiai, todėl atsisakau šalinti iš savo lentynų nekaltas knygas. O ši paroda yra tarsi tvarstis ant žaizdų, kurios, vos spėjusios užsitraukti po sovietinio melo imperijos sukeltų amputacijų, styro pradraskytais kraštais, apkasais. Esame tuose pačiuose apkasuose, tuose pačiuose namuose, į kuriuos šiandien beldžiasi karo Ukrainoje pabėgėliai, į kuriuos klaupiasi gyvieji. Tvarsčiai ant gyvųjų – apsauga nuo užkrato“, – įsitikinusi S. Simanaitienė.

Šioje parodoje – mišrios dailininkų grupės darbai. Jų technikos skirtingos, tačiau jie visi turi asmeninių ryšių su Ukraina, Lietuva ir Rusija.

Vieni Klaipėdoje gimę šeimose, kurios po Antrojo pasaulinio karo atvažiavo gyventi į Klaipėdą, kiti pabėgo iš Rusijos po dabartinio Ukrainoje vykstančio karo.

Parodos esmė – abstrakcija ir žaidimas. Abstrakcija kuria saugumą, nors ir aštrų, žeidžiantį, o žaidimas primena, kad viskas praeis.

Parodos pristatymas įvyks rytoj, balandžio 8 d., 15 val. Kuratorė – Olga Shustrova.

Dalyvaus menininkai: Anastasija Šopagienė, Liuda Liaudanskaitė, Dmitrij Baltasar, Julia Zhuraeva, Olga Shustrova, Jevgenija Beniušienė, Denis Mikulin, Sergiy Lysyy.