– Kuo jus labiausiai papiktino G. Skaistės pristatyta nauja mokesčių reforma?

– Noriu perduoti linkėjimus G. Skaistei ir pasakyti nuo skulptorių, nuo taksistų, nuo tautodailininkų, nuo statybininkų, netgi nuo papildomą šviečiamąją veiklą teikiančių asmenų, kad jūs pati esate iš „gyvulių ūkio“. Ir galėčiau įrodyti, netgi dauguma tautos mano, kad pas jus ten – „gyvulių ūkis“. Tai yra labai negražūs, žeminantys žodžiai, kuriais prasidėjo vakarykštė spaudos konferencija. Ji pavadino mus visus iš „gyvulių ūkio“, kurį jai dabar riekia sutvarkyti. Kokiu būdu ji tvarko? Pačiu paprasčiausiu! Labiausiai į akis krito tai, kad mums mokesčius kelia, o tie, kurie uždirba virš 100 tūkst. eurų, jiems gyventojų pajamų mokestis (GPM) mažėja nuo 32 proc. iki 25 proc. Čia tokie bendri pamąstymai apie „gyvulių ūkį“. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip jums atrodo, ar mažai mokėjote mokesčių iki šios akimirkos?

– Nebežinau, kas yra daug, o kas yra mažai. Pats blogiausias dalykas, kai pasibaigus rinkimams nei iš šio, nei iš to, nieko nelaimėję ar laimėję, numeta slaptai parengtą naują mokesčių reformą. Niekas prieš tai nepasikvietė pasitarti nei menininkų, nei žurnalistų – nieko. Va taip ateina su pasiūlymu – chebra, dabar mokėkite, nes per mažai mokate. Na, neatrodo mums, kad per mažai mokame. Supraskite, kad yra esminis skirtumas tarp individualios veiklos ir darbo santykių. Mes neturime darbdavio. Aš pats sau esu darbdavys. Taip pat ir visi kiti, dirbantys pagal individualią veiklą. Nesąmonė mėginti prilyginti darbo santykius su individualia veikla. Ji ir vadinasi individuali dėl to, kad yra individuali.

– Ar laipsniškas GPM tarifo didinimas iki viršutinės 20 proc. ribos žiauriai kirs per kišenę?

– Kalba eina ne vien apie tai. Kalba ten yra apie „Sodros“ įmokų didinimą ir apie kitokią skaičiavimo metodiką, kuri irgi gerokai sumažins tas pinigų sumas. Tai ne iš karto kirs, bet  smarkiai. Išties tai, ką jie daro, tai – bandymas prilyginti individualią veiklą darbo santykiams. Ir padidinti galop iki 50 proc. Dar kartą kartoju, kad mes neturime darbdavio!

Noriu perduoti linkėjimus G. Skaistei ir pasakyti nuo skulptorių, nuo taksistų, nuo tautodailininkų, nuo statybininkų (...), kad jūs pati esate iš gyvulių ūkio.

 

– Ar teko skaityti, kad kone 70 proc. atlikėjų ir pramogų pasaulio atstovų dirba pagal individualios veiklos pažymą? Kaip manote, ko galima laukti ateityje?

– Ateityje lauksime to, kad Gintarė Skaistė, pasižiūrėjusi jūsų žinias, supras, kad mes nesame „gyvulių ūkis“ ir kad žmonių negalima taip skirstyti: čia – gyvuliai dirbantys, o čia – Seimo nariai, dirbantys Seime. Tikiuosi, supras, kad mes irgi turime savo poziciją, kurią bandysime išsakyti. Yra ir gerų pastebėjimų tame jos projekte. Pavyzdžiui, speciali sąskaita, kuri automatiškai nueina į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) ir mažiau lieka biurokratijos. Bet yra ir negerų dalykų. Pats esminis principas prilyginti individualią veiklą darbo santykiams yra neteisingas, žalingas. Noriu kreiptis į finansų ministrę: Gintare Skaiste, pasikvieskite mus iš „gyvulių ūkio“. Mes ateisime pas jus į Seimą ir pašnekėsime, pabandysime įtikinti, kad galbūt galima kažkaip kitaip visa tai spręsti.

– Kas toliau laukia visos šios „gyvulių ūkio“ bendruomenės?

– Iš to viso „gyvulių ūkio“ vienintelis gyvulys yra Deivydas Zvonkus (juokiasi). Čia ir taip viskas aišku. Bendruomenė kovos, bandys apginti savo poziciją. Mūsų eilinį kartą niekas nepaklausė. Buvome pastatyti prieš faktą: „Labas rytas, štai jūsų mokesčiai kyla tiek ir tiek…“

Lauksime to, kad Gintarė Skaistė, pasižiūrėjusi jūsų žinias, supras, jog mes nesame „gyvulių ūkis“ ir kad žmonių negalima taip skirstyti.

– Kalbant apie „Sodrą“, buvo teigiama, kad bus didinamos socialinės garantijos, jeigu dirbantysis pagal individualią veiklą netikėtai prarastų darbą. Ar tai guodžia?

– Dar kartą noriu pasakyti, kad susidaro įspūdis, jog jie iškritę iš mėnulio ir nesupranta, kas yra „individualistai“. Aš pats susikuriu sau darbo vietą, pats vykdau kažkokią veiklą ir pats sau esu ir darbdavys, ir darbuotojas. Todėl tai – kalba apie nieką. Na, nebent kokia nors pandemija – vėl, bet, tikiuosi, ji nepasikartos daugiau.

– Tai galbūt čia bandoma užglaistyti tai, kas buvo, tai yra atversti lapus į pradžią. Kiek  aktualu dabar didinti mokesčius?

– Tai yra visiškai neaktualu. Apie tai kalbėti yra per vėlu. Ne tie laikai. Reikia žiūrėti į priekį, į ateitį. Reikia suteikti smulkiems verslininkams, tokiems kaip mes, dirbantiems pagal individualią veiklą, kuo daugiau galimybių dirbti, užsidirbti ir mokėti mokesčius. Ne mokesčius reikia didinti, o galimybę dirbti lengvai, paprastai ir administruoti bei sumokėti mokesčius su šypsena.

Tik išėjęs pro ligonines duris, atlikėjas nuskubėjo į įrašų studiją, kur sudėjo galutinius štrichus savo ir Elenos Puidokaitės-Bruzgulienės, dar žinomos Atlantos slapyvardžiu, dainoje.

„Daina turėjo būti paleista jau prieš porą savaičių, bet atsidūriau ligoninėje. Tai kas gi man buvo nutikę? Papasakosiu. Dirbu su neadekvačiu žmogumi ir labai kenksmingomis darbo sąlygomis. Su žmogumi, kuris normalios kalbos nesupranta, todėl buvau priverstas lankyti bokso treniruotes. Ko gero jau atspėjote, kad tas žmogus Deivydas Zvonkus. Per bokso treniruotę man plyšo plautis. Tai vadinama trauminiu pneumotoraksu. Turiu tam polinkį. Trauma tikrai nėra rimta. Nuostabūs Santariškių gydytojai mane pagydė ir paleido namo. Reiškiu begalinį dėkingumą visam kolektyvui. Kurį laiką pagrindinis mano sportas bus šaškės. Tad D. Zvonkus su manim dabar kovos prie šaškių stalo ir kaip visada pralaimės“, – teigė Stano.

Stano kviečia klausytis naujausio jo ir Atlantos dainos „Draugai“.

– Ar prisimenate, ką jautėte atsidūręs svetimoje šalyje, tarp svetimų žmonių, nemokėdamas kalbos?

– Negalima lyginti priežasčių, kodėl aš atsidūriau Lietuvoje ir kodėl dabar čia atsiduria ukrainiečių vaikai. Tačiau pats integravimasis į visuomenę, lietuvių kalbos terpę, manau, yra panašus. Ko gero, panašūs ir jausmai, kai atsiduri nepažįstamoje vietoje tarp svetimų žmonių, juolab be tėvų, kaip atsitinka Ukrainos vaikams. Galiu taip teigti, nes dalyvauju Ukrainos vaikams rengiamose dienos stovyklose Vilniuje ir Kaune, ten pabendrauju ir su vaikais, ir su jų mamomis.

Kai 1992-aisiais iš Sočio atvykau į Lietuvą, man buvo devyneri. Lietuvoje ką tik buvo atkurta nepriklausomybė, atidaryta mokykla „Lietuvių namai“, skirta lietuvių kilmės vaikams, kurių tėvai gyvena užsienyje ir negali grįžti į Lietuvą, bet nori, kad jų vaikai būtų lietuviai, išmoktų lietuvių kalbos. Šioje mokykloje atsidurdavo vaikai iš įvairiausių šalių. Tai – internatinė mokykla, šalia buvo bendrabutis, kuriame gyvenome po du arba tris kambaryje. Didžioji dauguma vaikų buvo iš Rusijos, Sibiro, – tremtinių palikuonys.

Aš gimęs Sočyje, bet irgi iš tremtinių šeimos. Mano šeima – politiniai kaliniai, jiems neleido grįžti į Lietuvą net po Stalino mirties. Likimas mano tėtį su mama suvedė per atostogas Sočyje, ten ir gimiau aš.

Vos atvykę į Lietuvą visi kalbėjome tik rusiškai. Atsidūrėme keistoje aplinkoje, kur aplink skambėjo lietuvių kalba, pamokos vyko lietuvių kalba. Sakyčiau, 99 proc. atvažiavusiųjų į Lietuvą apie ją girdėjo ir žinojo tiek pat, kiek ir aš: kad yra kažkokia šalis Lietuva, kur yra tavo šaknys. Bet kai tau devyneri, tai, kas tos šaknys, nelabai ir supranti. Visi jautėmės, tiesą sakant, labai nekaip – kad mus paliko.

Empatija: S.Stavickis-Stano supranta iš Ukrainos į Lietuvą atvykusius vaikus – pačiam vaikystėje teko atsidurti nepažįstamoje šalyje. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tėvai jums paaiškino, kodėl turite važiuoti į Lietuvą. Tai neveikė?

– Nėra prasmės devynerių ar dešimties metų vaikui aiškinti, kodėl tu ten važiuoji, kas tos šaknys, kas ta Lietuva. Jausmas buvo, kad mus tiesiog išvežė ir kažkur paliko. Mano atveju tai buvo ypač skausminga. Mat tiems, kurie atvyko iš Sibiro ar iš Tolimųjų Rytų Rusijos, Vladivostoko, Lietuva atrodė šiltas, smagus kraštas. Tačiau aš atvykau iš Sočio, kur palmės, jūra, tai man Lietuva nepadarė gero pirmo įspūdžio.

Pliusas buvo tas, kad visi taip pat jautėmės. Visi – tai maždaug du šimtai vaikų, visi panašioje situacijoje. Kai esi ne vienas, žymiai paprasčiau visas kliūtis įveikti, prie permainų prisitaikyti.

Didelis iššūkis visiems mums buvo lietuvių kalba, kurią reikėjo išmokti. Didžiajai daliai tų, kurie dabar skaito šį straipsnį, lietuvių kalba yra gimtoji ir jie nesupranta, kokia tai yra sudėtinga kalba. Tai nėra vien tik mano, kaip vaiko, įspūdis – tai faktas, kurį, jau studijuodamas lietuvių kalbą Vilniaus universitete, patvirtinau. Lietuvių kalbos sudėtinga gramatika ir fonetika, kitakalbiams labai sunku ją išmokti. Todėl ir mums visiems išmokti lietuvių kalbą buvo tikras iššūkis. Tad, manau, ir dabar ukrainiečių vaikams yra reikalų, jeigu jie nori integruotis ir pritapti mūsų visuomenėje.

Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

– Žiūrint iš šiandienos pozicijų, jūsų manymu, kokia pagalba tada būtų labiausiai pravertusi? Ko labiausiai trūko?

– Gyvenime būna tokių aplinkybių, kai galime kiek nori filosofuoti, bet jos nuo to nepasikeis. Mano tėvai negalėjo tuo metu persikraustyti į Lietuvą, kaip ir kitų vaikų tėvai. Jie stengėsi padaryti, ką galėjo kiek įmanoma geriau savo vaikui. Juk ta aplinka Sočyje, nors man atrodė, kad ji yra nuostabi, iš esmės buvo absoliučiai beviltiška, nes, sugriuvus Tarybų Sąjungai, ten nieko neliko, išskyrus atostogautojų verslą. Tai buvo itin klampi vieta, be universitetų, be gerų mokyklų. Sprendimas išsiųsti mane buvo logiškas, kaip ir iš kokio Vladivostoko išsiųsti vaiką arčiau civilizacijos, kad jis kažko išmoktų. Panaši situacija ir su ukrainiečiais dabar – jiems reikia išvykti, nes Ukrainoje jie likti negali.

Ką aš dabar galiu pasakyti? Nedarykite taip, neišskirkite šeimų, būkite su savo vaikais? Taip, tai svarbu, bet neįmanoma. Todėl belieka kalbėti apie konkrečius dalykus, kurie buvo mūsų mokykloje taikomi ir kurie labai pasiteisino.

Visų pirma – mažos klasės. Didelėje klasėje, tokioje kaip Lietuvoje įprasta, – po 25–30 mokinių – lietuvių kalbos visiškai nemokančiam vaikui bus sudėtinga. Jis tiesiog nieko nesupras, nespės su kitais, pradės jaustis nevisavertis arba nustos stengtis, matydamas, kad labai sunkiai pavyksta. Kai klasė yra maža, mokytojas gali individualiai dirbti su vaiku, padėti jam, prie kiekvieno prieiti.

Antras dalykas – svarbu suprasti vaiko situaciją, nežiūrėti į jį kaip į paprastą mokinį. Mūsų mokykloje kiekvienas mokytojas suprato, kad tos mokyklos misija ne vien tik išmokyti vaikus, bet ir susigrąžinti į Lietuvą tremtinius, išeivius. Jie į savo darbą žiūrėjo kaip į misiją.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vadinasi, teko ir daugiau nervų susigadinti, ir daugiau laiko su mumis sugaišti. Čia panaši situacija – darbas su ukrainiečių vaikais yra misija, ne tik tikslas išmokyti lietuvių kalbos ar dar kažko. Reikia būti su tuo mažu žmogumi ir kiek įmanoma stengtis suteikti jam tai, ką jis šiuo metu praranda.

„Lietuvių namuose“ kiekvienoje klasėje buvo nedaug vaikų, ir tai labai padėjo. Rugsėjį, kai į mokyklą susirinkdavo visiškai lietuvių kalbos nemokantys vaikai, prasidėdavo mokslai, o per Kūčių vakarienę, jeigu dar kuris nekalbėjo lietuviškai, tai jau manėme, kad kažkas negerai. Kai mes bendraudavome su naujai atvykusiais vaikais ir jie jaudindavosi, kaip čia su ta lietuvių kalba bus, tai sakydavome, kad pamatysi, per Kūčių vakarienę jau šnekėsi, nors ir atrodo, kad neįmanoma.

Dar mūsų mokykloje buvo labai stiprus patriotinis ugdymas. Visi labai aiškiai žinojome, kas yra Lietuva, kokia yra tos Lietuvos laisvės kaina, kiek reikėjo paaukoti, kad ji išliktų ir būtų laisva. Visos valstybinės, tautinės šventės buvo labai svarbios, pedagogai stengėsi mus auklėti labai patriotiškai. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad dauguma iš mūsų buvo tremtinių vaikai ir mes turėjome genetinę neapykantą stalinistiniam režimui, bet kokiam spaudimui, priespaudai ar autokratijai.

– Kiek turėjo metų praeiti, kol pasijutote čia savas?

– Visada bus tokių, kuriems aš nebūsiu savas. Kaip ir bet kuris, neatitinkantis kažkokių keistų kriterijų, nebus savas.

– Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai man, neseniai atvykusiam į Lietuvą, liepė nueiti į parduotuvę nupirkti pieno. Tai buvo praėjus gal kokiems dviem ar trims mėnesiams nuo atvykimo. Aš pamiršau, kaip lietuviškai pienas ir niekaip negalėjau prisiminti. Kažkas man buvo įteigęs, kad šnekėti rusiškai Lietuvoje negalima, nes lietuviai labai pyksta. Stovėjau eilėje ir nežinojau, kaip reikės pasakyti, ko man reikia. Laimė, kažkas prieš mane pirko pieno, pasakė ir prisiminiau. Tačiau to jausmo pamiršti negaliu, ir tai labai skaudina: juk aš lietuvis, mano šaknys čia, bet gimtoji kalba – rusų, todėl jau lyg ir ne lietuvis.

Ir dabar žmonės sunkiai atskiria rusus, kurie yra Rusijos piliečiai, gyvena Rusijoje, palaiko režimą ir visi be išimties yra atsakingi už tuos veiksmus, kuriuos vykdo Rusija, ir mūsų tautiečiai, kurie šneka rusiškai arba šneka lietuviškai ir rusiškai. Tai yra du visiškai skirtingi pasauliai. Ir neturėtų būti neapykantos mūsų piliečiams, kurie yra lojalūs Lietuvai, bet, tarkime, savo šeimose šneka rusiškai. Jie neturėtų patirti neapykantos ar netolerancijos. To neturi būti jokiais būdais.

Permainos: iki devynerių metų Sočyje gyvenusiam Stanislavui, vienam atvykus į Lietuvą, nebuvo lengva adaptuotis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tarkime, jūsų vaikai užaugę panorės išvažiuoti studijuoti į užsienį. Kaip reaguosite? Ar ramiai paleisite, prisiminęs savo vaikystės patirtį svetimoje šalyje?

– Mano patirtis yra gera, nors buvo ir skaudulių, ir ašarų. Kas išaugtų iš vaiko, kuriam viskas gyvenime eina kaip per sviestą, dėl nieko nereikia pasistengti, dėl nieko nereikia kovoti, nes viską už jį padaro tėvai arba valstybė? Tad aš į šituos išbandymus ar iššūkius – tiek savo, tiek savo vaikų ateity – žiūriu pozityviai. Reikia ir šiek tiek ašarų, ir kažkokio apmąstymo, kas aš, kodėl kažkas vyksta, ir pan. Tad tegul važiuoja. Svarbu, kad grįžtų.

– Jūs – kūrybiška asmenybė. Kaip jus veikia šiandieniniai įvykiai Ukrainoje? Tai skatina kurti ar stabdo visos tos neigiamos emocijos?

– Manau, kad kultūra ir kūryba yra didžiausias ginklas prieš agresiją, geriausias vaistas nuo to pykčio, kurį demonstruoja Rusija.

Rusija girdavosi savo kultūra – rašytojais, poetais, režisieriais... Tačiau visi tie poetai, rašytojai, režisieriai kažkaip neišgelbėjo rusų tautos nuo tos prarajos, į kurią dabar jie visi kartu krinta. Matyt, kultūros buvo per mažai arba ne tokia ji didi buvo, kaip rusai norėjo pateikti pasauliui ir kaip patys manė apie save.

Manau, net ir karo metu yra be galo svarbu kalbėti su žmogaus siela, su jo širdimi, ir geriausiai tai daro kultūra. Nesvarbu, ar dainos, ar dailė, ar gražūs straipsniai „Kauno dienoje“. Kitaip atsitinka tai, kas atsitiko Rusijoje, kai kažkada nugalėjusi fašizmą šalis tapo fašistinė, atrodo, ji net žiauresnė už savo mokytojus.

– Tai galime tikėtis ir jūsų naujų kūrinių?

– Taip. Gal ne linksmų, bet tikrai šviesių.

„Ar reikėtų neskiepytų suaugusių gyvenimą paversti „pragaru“ uždraudžiant viską – įskaitant lankymąsi maisto prekių parduotuvėse?“ – buvo klausiama eteryje.

Būtent ši formuluotė žinomam vyrui nepraslydo pro akis. „Kaip šitai gavosi? Pažiūrėjau pačią laidą. Tai ne feikas (ne apgaulė – aut. past.) – 31 minutę toks klausimas išties yra. Gal yra kažkokia išsakyta pozicija iš laidos rengėjų?“ – paskelbęs įrašą su faktą paliudijančiu vaizdu domėjosi S. Stavickis-Stano.

S. Stavickio-Stano feisbuko nuotr.

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga taip pat į tokį klausimą laidos eteryje pažvelgė kritiškai: „Nacionaliniam transliuotojui iškilo štai toks klausimas: ar reikėtų paversti žmonių gyvenimą „pragaru“. Pusė atsakiusiųjų mano, kad reikėtų... Bandau susiprasti, ko čia labiau reikėtų tokioje situacijoje: psichiatro ar egzorcisto...“ – rėžė politikas.

Pastebėję, kad galimai per aštriai laidoje suformuluotas klausimas sulaukė didžiulio dėmesio socialiniuose tinkluose, į tai sureagavo ir LRT atstovai, išsakydami savo poziciją portale lrt.lt.

Čia teigiama, kad klausimai užduodami siekiant fiksuoti visuomenės ar jos grupių nuotaikas. LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas akcentavo suprantantis, kad dabartiniame jautriame kontekste aštriai suformuluoti klausimai labiau nei paprastai iššaukia audringas visuomenės reakcijas. „Kai nėra būtina, galima vengti klausimų, įaudrinančių visuomenę, tačiau norime atkreipti visų dėmesį, kad aštrūs klausimai žurnalistikoje yra būtini“, – sakė jis.

Panašios nuomonės – ir laidos prodiuseris Laurynas Šeškus. Jis pabrėžė, kad aštrus palyginimas tik padeda perteikti vaizdingai situaciją, su kuria visuomenė susidūrė per pandemiją – leidžia atskleisti dalies visuomenės nuotaikas, todėl buvo tinkamas.

„Ir dar vienas „Kovotojas“... Neskubu teisti, nes nežinau konteksto. Bet man įdomu štai kas. Jau ne pirmą kartą profesionalūs kovotojai daužo merginas arba moteris. Spardo į veidą, išmuša dantis ir t. t. Kaip tai įmanoma??? Čia ne šiaip žemiau bet kokio vyriškumo. Tai tiesiog apgailėtina. Kokia čia psichologinė trauma?“ – klausė Stano.

Jau ne pirmą kartą profesionalūs kovotojai daužo merginas arba moteris. Spardo į veidą, išmuša dantis ir t. t.

Žinomas dainininkas stebėjosi ir pareigūnų atliekamu darbu. „Na, ir kitas klausimas – mūsų Baudžiamasis kodeksas. Smurtas prieš moterį ar vyrą su fizinės jėgos panaudojimu turi būti traktuojamas kaip sunkus nusikaltimas. O ne taip (eilinį kartą) kaip rašoma straipsnyje – sumušė tris kaimynus, už tai tik surašė protokolą ir paleido namo. Negadinsi gi žmogui naujako“, – rašė dainininkas.

Socialiniame tinkle „Facebook“ plinta nuotraukos, kaip atrodo V. Jagėlo sumuštos moterys bei aplinka, kurioje įvyko incidentas. Kito kovotojo Henriko Vikšraičio žmona Akvilė taip pat pasidalijo šiais vaizdais ir tikino, kad tokio kovotojo elgesio ji visiškai nepateisina.

„Žinau, kad gausiu pylos nuo Henriko, nuo kitų kovotojų, bet negaliu tylėti. Šį kovotoją (Vitoldą Jagėlo – red. past.) pažįstu asmeniškai. Visada atrodydavo tylus, daug nekalbantis. Bet ką jis padarė vakar naktį tai yra žemiau plintusų. Ta prasme: įsiveržt į butą, moteris mušt prie vaikų, išmušt dantį, sulaužyt nosį?! Prašau tik vieno, pačios griežčiausios bausmės, atimt visus titulus, uždraust profesionaliai sportuot visą gyvenimą“, – rašė Akvilė. Ji pridūrė, kad kovotojų bendruomenė netoleruoja tokio sportininkų elgesio ir viliasi, kad į šį atvejį dėmesį atkreips tiek policija, tiek sporto komitetas.

Lietuvos bušido federacijos prezidentas Donatas Simanaitis redakcijai teigė esą nieko negirdėjo apie kovotojo naktinius veiksmus, todėl nieko negalintis komentuoti.

Prašau tik vieno, pačios griežčiausios bausmės, atimt visus titulus, uždraust profesionaliai sportuot visą gyvenimą.

Tačiau Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis patvirtino, kad pasklidusi informacija apie tai, kad V. Jagėlo sumušė moteris, yra teisinga. Jis nurodė, kad įvykis įvyko naktį, apie 3 val. Konfliktas vyko Vilniuje, S. Neries gatvėje esančiame name.

„Moterys, po apžiūros ligoninėje, paleistos gydytis namo“, – komentavo R. Matonis.

Portalas lrt.lt pranešė, kad po šio išpuolio V. Jagėla naktį praleido areštinėje.

V. Jagėlo ne kartą jėgas išbandė KOK turnyruose ir laikomas vienu stipriausių Lietuvos ringo kovotojų.

„Pasiduodu. Viktoras Uspaskichas parduoda vandenį, gydantį nuo COVID-19. Geras. Na, tikrai, ne metai, o sapnas kažkoks. Perskaitai žinutę ir googlini. Nes esi tikras, kad tokią nesąmonę gali tik interneto troliai sumislyti. Deja. Po kurio laiko tampa aišku, kad europarlamentaras būtent apie tai kalba. Liūdniausia pasidaro pasiklausius, ką jis kalba. Viktoras tiki tuo, ką kalba. Jis nebando pasipelnyti, jis tiki, kad vanduo gali padėti susitvarkyti su COVID-19. Kiguoli, Zizai, Juraiti slinkitės. Jūsų laikas baigėsi, ateina Viktoras. O tempora, o mores“, – feisbuke rašė dainų kūrėjas ir atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano.

Komikas Paulius Ambrazevičius taip pat nevengė pašmaikštauti. „Jeigu nusipirksite iš Uspaskicho vandens gydytis nuo covido, tai reikš, kad esate visiškai verti nusipirkti vandens, gydančio nuo covido“, – socialiniame tinkle rašė vyras.

Čia tikrai legalu užsiimti šarlatanystės verslu, užimant tokias pareigas?

Rašytoja Jurga Baltrukonytė svarstė, ar tikrai legalu užsiimti tokiu verslu, užimant tokias pareigas? „Parduodu vandenį, įkrautą Kanarų saulės energija. Padeda nuo visko. Naktimis man kartais sapnuojasi košmarai. Bet kad toks košmaras nutiktų rytą, perskaičius mūsų Europos parlamento nario postą, negaliu patikėti. Tikiuosi, tai sapnas. Arba, kad po žodžiu „vanduo“ slepiasi kažkas daugiau (mes jaunystėje, slėpdamiesi nuo tėvų ir nuo dėstytojų, vandeniu vadinome vyną). Nuodėmė, žinau, bet o tai kas tada čia? Europos Parlamento nario Viktoro U. žinutė tautai: „Sąrašas miestų ir atstovų, per kuriuos galėsite užsakyti vandenį, kuris padės sukurti imunitetą nuo COVID-19. Taip pat šis vanduo padės sveikti tiems, kurie jau susirgo. Tai realizacijos skyriaus bendrieji kontaktai užsakymams: 86981XXX, uzsakymai@lamxxxx.lt“ (x sudėjau pati, kad netyčia neužlūžtų užsakymų sistema). Ir kiek daug tuo tikinčių žmonių. Jį pilsto ir reklamuoja net Seimo nariai! Už 35 eurus! Čia tikrai legalu užsiimti šarlatanystės verslu, užimant tokias pareigas? Ir spekuliuojant tokia jautria tema? Aš sapnuoju. Sapne pardavinėju Kanarų saulės energija įkrautą vandenį, pastovėjusį palmių šešėlyje. Brangesnis vanduo dar būna kelias paras pasikaitinęs pliaže, su stebuklingų magnetinių galių turinčiomis juodo smėlio dulkelėmis“, – feisbuke rašė J. Baltrukonytė.

Primename, kad V. Uspaskicho pasidalintoje informacijoje nurodoma, jog vandens Vilniuje galima įsigyti iš Seimo narės, „darbietės“ Ievos Kačinskaitės-Urbonienės. Taip pat nurodomi ir kituose miestuose neva gydomąjį vandenį turinčių platinti asmenų telefonai.

Feisbuko nuotr.

Į V. Uspaskicho gydymo misiją pardavinėti neva COVID-19 gydantį vandenį suskubo sureaguoti teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. Ji įspėja dėl politiko skleidžiamos abejotinos informacijos, ypač tuomet, kai Lietuva yra viena labiausiai koronaviruso paveiktų šalių pasaulyje.

„Pandemija yra didelis iššūkis ne tik Lietuvai, tačiau ir visam pasauliui. Lietuva tebėra raudonojoje, labiausiai paveiktoje, zonoje. Europarlamentaro postas apie vandenį, kuris sukuria imunitetą ir gydo nuo COVID-19, o taip pat tai, kad kaip vandens platintoja nurodoma LR Seimo narė, labai neramina“, – ministrė įspėja netikėti garsaus politiko skleidžiama informacija.

Teisingumo ministrės minėtoji parlamentarė I. Kačinskaitė-Urbonienė viešai paneigė V. Uspaskicho informaciją, esą ji platina nuo koronaviruso gydantį vandenį. Savo paskyroje „Facebook“ ji parašė, neva nuo ankstaus ryto sulaukianti skambučių ir iš pradžių esą net nesupratusi, kodėl. „Skanų ir kokybišką mineralinį vandenį gėriau ir geriu, manau, kad vanduo tikrai dar niekam nepakenkė. Tačiau vandens neplatinu, kontaktai taip pat pakeisti. Kiekvienas privalo saugoti save ir kitus, laikytis visų karantino taisyklių, teisingai dėvėti kaukę, plautis rankas, vėdinti patalpas. Būkime sveiki!“ –  feisbuke rašė I. Kačinskaitė-Urbonienė.

„Su vaikais nuėjome į filmą „Liūtas karalius“, dubliuotą lietuviškai. Pirmas smūgis buvo legendinė daina „Circle of life“. Taip apsidžiaugiau išgirdęs pirmus akordus, o po to uždainavo. Lietuviškai. Siaubingas tekstas. Vokalas sausas, atskirai nuo instrumentalo visiškai. Atlikimas, aišku, niekaip nepalyginamas su Eltonu,“ – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė Stano.

Atlikėjui užkliuvo ir kitos filme lietuviškai skambėjusios dainos. „Tai tebuvo filmo pradžia. Po to dar išgirdau „Hakuna matata“, „The lion sleeps tonight“, „Can you feel the love tonight“. Visi kūriniai lietuviškai. Vertimai vieni už kitus baisesni. Atlikimai be širdies. Filmas dar nesibaigė ir net nežinau kokie „stebuklai“ laukia dar toliau,“ – piktinosi vyras.

„Vienarušės sakinio dalys rimuojamos tarpusavyje, net žodžiai tie patys, kirčiavimas laužomas bet kaip, nelietuviškos sakinių konstrukcijos, kartais net be logikos ir t.t. Na kodėl tokia nepagarba vaikams? Už ką?

O svarbiausia – kokia prasmė versti jau klasika tapusius kūrinius? Čia tokia pat nesamonė kaip filme „Bohemian rhapsody“ perdainuoti lietuviškai visus „Queen“ gabalus,“ – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje svarstė Stano.

„Facebook“ nuotr.

Portalas kauno.diena.lt primena,  kad „Liūtas karalius“ yra vienas iš nedaugelio „Disney“ filmų, kuriame nėra žmonių personažų. Prieš pusšimtį metų paruošti tokią tikrovišką „Liūto karaliaus“ versiją, ko gero, būtų buvusi misija neįmanoma. Tuometiniai vaizdo efektai dabar dažniausiai kelia tik šypseną, o filmo scenarijus yra per daug sudėtingas, kad būtų įmanoma pagal jį išdresuoti laukinius gyvūnus. Tačiau dabar „Disney“ pasitelkia kompiuterinę animaciją. Ir ji yra daugiau nei įspūdinga. Ši technologija leidžia iki detalių atkurti viską taip, kad žiūrovai iš karto patikėtų atsidūrę Afrikos savanoje.