-
TV žinių vedėjai kalba dešimtukui – nustatė dirbtinis intelektas
LRT kanale pirmavo Marijus Žiedas, LNK – Lina Kairytė, TV3 – Rokas Petkevičius, Lietuvos rytas TV – Marius Jančius, Info TV / BTV – Arnas Mazėtis.
Atpažįsta apie 99 proc. žodžių
„Visi šalies televizijų vedėjai yra tikri kalbos profesionalai – dešimtbalėje sistemoje jie gautų dešimt balų. Tad kalbėdami apie topą, turėkime minty, kad lyginame geriausius su geriausiais. Matome, kad dirbtinis intelektas paslydo tik ties pavieniais žodžiais, absoliučią daugumą žinių vedėjų pateikiamo turinio jis atpažino sklandžiai“, – sakė „Kantar“ Komunikacijos monitoringo ir analizės skyriaus vadovas Deividas Butkus.
Pasak jo, pirmose šešiose pozicijose esančių žinių vedėjų šneką dirbtinis intelektas atpažino daugiau nei 99 proc. tikslumu, o itin lengvai susidorojo su M. Žiedo (LRT) ir L. Kairytės (LNK) pateikta informacija (apie 99.5 proc. tikslumu).
„Šalies žinių vedėjai turi neabejotinai puikią dikciją, be to, ir dirbtinis intelektas nuolat tobulinamas, pavyzdžiui, kai startavome 2018 metais, jis atpažindavo vidutiniškai 95,55 proc. žinių vedėjų šnekos, o šiemet – jau 98,56 proc. Kai kuriais atvejais, vedėjams yra pritrūkę vos pusės procento iki 100, kaip kad M. Žiedui. O visų laikų geriausią rekordą kol kas yra pasiekusi Justė Tamošaitienė (LRT), 99,85 proc. Tokius balsus galima naudoti kaip lietuvių šnekos etaloną“, – komplimentų žinių vedėjų šnekai negailėjo ekspertas D. Butkus.
Deividas Butkus, bendrovės „Kantar“ nuotr.
Greitakalbiai – LNK
Didžiausi greitakalbiai tarp žinių vedėjų – LNK kanale. Jų žinių vedėjai Karolina Liukaitytė, Eglė Šantaraitė, Paulius Skučas ir Aurelijus Bezekavičius per 5 minutes sugeba perskaityti daugiau kaip 720 žodžių, išlaikydami maždaug 98 proc. šnekos atpažįstamumą. Pavyzdžiui, L. Kairytė per penkias minutes pasako trečdaliu žodžių mažiau nei K. Lukaitytė, tačiau jos šnekos atpažįstamumas yra tarp rekordinių, apie 99,5 proc. Nedaug jai nusileidžia ir taip pat ramesniu tempu kalbantis kolega Gintaras Deksnys (99,38 proc.).
Visą aiškiausiai kalbančių žinių vedėjų topo išsidėstymą galima pamatyti čia.
Sūrskio ir Mauzerio naujadarų intelektui dar reikia mokytis
Įdomumo dėlei, „Kantar“ išanalizavo kaip dirbtiniam intelektui sekasi atpažinti ne tokia nugludinta šneka kalbančių žinių vedėjų, Sūrskio ir Mauzerio iš LRT „Dviračio žinių“, tartį. Net ir šių vedėjų atveju, nors klydo labiau, žodžių atpažinimo procentas siekė apie 90 proc.: robotas atpažino 92,53 proc. Algio Ramanausko ir 88,21 proc. Rimo Šapausko įkūnytų personažų šnekos.
„Šie personažai nevengia naudoti nenorminių žodžių, įterpia vieną kitą žargoną ar svetimybę, turi savotišką speficinę tartį, tad natūralu, kad tokią prieskoningą originalią kalbą dirbtiniam intelektui sekėsi atpažinti sunkiau. Kita vertus, dėl to ši sistema ir vadinasi intelektu, kad ji mokosi – apdorojusi tam tikrą kiekį peliukų dialogų, ji išmoktų tinkamai atpažinti ir jų šneką“, – sakė „Kantar“ ekspertas.
Balso atpažinimas supurtys industriją
„Kantar“ grupės ekspertų teigimu, balso atpažinimo technologijos padarys rinkai panašų poveikį kaip kažkada padarė išmanieji telefonai – sukels dar vieną didžiulį perversmą visoje industrijoje.
„Skaičiuojama, kad daugiau nei ketvirtadalis paieškų per Google atliekama balsu ir jog ilgai netruks, kol šis skaičius pasieks pusę, tad visi verslai tam turi būti pasirengę. Balso paieška bus naujoji įprasta paieška, o balso technologijos taps nauja nūdiena. Mes tam pradėjome ruoštis prieš kelerius metus, kai įdiegėme automatinio šnekos atpažinimo ir pavertimu tekstu technologiją TV bei radijo naujienų monitoringui, dabar pradėsime naudoti socialinių medijų tinklalaidėms stebėti. Ilgainiui be šios technologijos negalės apsieiti dauguma verslų“, – sako D.Butkus.
Technologija šneką paverčia tekstu
Naujovišką žinių monitoringo sprendimą rinkos tyrimų bendrovė „Kantar“ sukūrė kartu su kalbos technologijų bendrove „Tilde IT“. Be šios srities, ši dirbtinio intelekto technologija taip gali būti naudojama virtualiųjų asistentų („chatbots“) ir šnekos vertimui iš vienos kalbos į kitą („speech-to-speech“).
Automatinio šnekos atpažinimo technologija yra pagrįsta giluminių neuroninių tinklų modeliu, kuris dirbtinį intelektą išmoko atpažinti žodžius ir tam tikras jų struktūras. Robotų mokymui panaudota daugiau kaip 250 valandų garsynas, apie 70 milijonų lietuviškų sakinių ir per 700 tūkstančių žodžių. Ypatingas dėmesys skirtas raktažodžiams, susijusiems su verslo komunikacija. Neuroniniai tinklai yra nuolat tobulinami.
-
Ideologija nesikeičia: žmonės vis dar tiki, kad yra viena taisyklinga kalba 2
Kaip teigia ji, vis dar nesikeičia visuomenės manymas, kad yra viena taisyklinga kalba: „Mes esame standartizuota visuomenė pagal savo įsivaizdavimą, kokia ta kalba turi būti, kas yra gera kalba. Bet keičiasi įsivaizdavimas – o kuri yra ta gera? Kuri kalbos forma gera?“
– Norisi pradėti nuo aktualijos – sekmadienį pasirodė alfa.lt straipsnis, kur kalbinamas vyriausias Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vadovas. Anot jo, jūsų pirmoji knyga tiesiog teigia, kad kalba nereikia rūpintis, kad ji leido pažinti lietuvių kalbos priešus ir dabar kalbininkai žino, kas jie, ir mobilizuojasi prieš jus. Ar tai jūsų pirmos ir antros knygos mintis – sakyti, kad lietuvių kalba tegul gyvena savaip?
– Čia daug dalykų įmaišėt. Man didelė garbė, kad kalba apie knygą pats pirmininkas, bet man norisi, kad Lietuvoje būtų suprasta, kas yra mokslinis tyrimas. Jis nesiekia karo. Mokslinis tyrimas aprašo tą tikrovę, kokia ji yra. Kokios tos tikrovės socialinės pasekmės, gali spręsti kalbos komisija. Mokslinis tyrimas yra problemų iškėlimas.
– Turime realybę, kad šiuo metu kalba (nesinori sakyti, bet) priverstinai standartizuojama ir bendrinama, o visa, kas neatitinka bendro standarto, yra klaiku ir netaisyklinga, taip nereikia kalbėti. Ar tai yra jūsų knygos „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ mintis?
– Taip. Iš tiesų išleidome dvi knygas. Jų tikslas – iškelti pagrindines problemas, susijusias su mūsų bendruomene ir su lietuvių kalba.
Šimtmečio proga Lietuvoje viešėjo Islandijos prezidentas. Jis, istorikas, sakė sveikinimo kalbą Vilniaus universitete. Savo kalboje jis tvirtino – mes, istorikai, ne tai kad kovojame, bet padedame visuomenei pamatyti jų mitologizuotą santykį su istorija. Jokia tauta ant mito toli nenujojo.
Tą patį galime pasakyti apie lietuvių kalbą. Mūsų santykis su ja apipintas įvairiausiais nebūtais dalykais. Tuos tam tikrus mitus mes norėjome išryškinti, o ką visuomenė su jais darys, tai jau matysime.
Vienas iš tų mitų – kad lietuvių kalba negali egzistuoti be ją reguliuojančio autoriteto. Žmonės atsisako asmeninio santykio su savo kalba ir atiduoda jį. Jie kalbą mato tik per perspektyvą „leisti neleisti“, „galima negalima“. Tą santykį ir nagrinėjome ankstesnėje knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“. Ten tyrinėjome, kaip susiformavo kalbos reguliavimo idėja. Čia kyšo sovietinių laikų ausys.
Vienas iš tų mitų – kad lietuvių kalba negali egzistuoti be ją reguliuojančio autoriteto.
– O kokia naujausios knygos mintis? Ji dar nėra parduodama, tik pristatyta šią savaitę knygų mugėje?
– Taip. Antroje knygoje iš to išplaukia, kaip mūsų nuomonė apie kalbą ir kalbėjimas ta kalba atspindi visuomenės kalbos idealus. Kokia ta kalba iš tikrųjų yra? Ar ji tikrai tokia, kaip mes įsivaizduojame? Ar mes visi vienodai kalbame? Paaiškėja, kad ne, kad geriausios kalbos idėja nėra monolitiška. Nėra taip, kad viena idėja teisinga, kita – ne. Tai ideologija. O realybė kitokia. Tą realybę mes aprašinėjame knygoje.
– O kas kelia idėją, kokia lietuvių kalba turėtų būti? Autoritetai? Tas pats prižiūrintis?
– Visi kelia: ir patys kalbėtojai, ir autoritetai. Lietuvoje tai ypač ryškiai daro autoritetai. Bet jei autoritetas galingai palaikomas įstatymų sistemos ir kalbos policijos, tai ir argumentuojama, kad žmonės neklausytų, jei tos policijos nebūtų. Keltume klausimą, ar tai autoritetas, ar tai vis dėl to tam tikras prievartinis santykis, kuris paskui per mokyklą jau kažkaip išskysta ir žmonės turbūt net nebesupranta, kad prievartos ir galios šitame santykyje yra labai nemažai.
– Vis dėlto yra tokių žmonių, kurie labai jautriai žvelgia į įvairius kalbinius pažeidimus. Jiems svarbu kalbą vartoti taisyklingai, jie išsako savo kritišką nuomonę, jei ta kalba neva skurdinama. Bet vis dažniau būna ir tokių atvejų, kai kalbininkai paviešina kokias nors naujas taisykles, nurodo, kad nuo šiol reikia vartoti vienokį ar kitokį žodį, ir visi pradeda juoktis, kad galbūt tai nesąmonė. Tai ar keičiasi požiūris visuomenėje į kalbą ir jos reguliavimą?
– Ir taip, ir ne. Ideologija nesikeičia. Mūsų manymas, kad yra viena gera kalba ir kad ji yra ta taisyklinga kalba, nesikeičia. Jis stabilus. Mes esame standartizuota visuomenė pagal savo įsivaizdavimą, kokia ta kalba turi būti, kad yra gera kalba. Bet keičiasi įsivaizdavimas – o kuri yra ta gera? Kuri kalbos forma gera? Ir pati kalbos vartosena keičiasi, todėl ir sakau, kad ir taip, ir ne.
Bet ką mes matome iš tyrimų? Kai klausinėjame žmonių, kas yra gerai, tai tikrai ne tai, kas yra komisijos reglamentuose. Pačiu paviršiniu lygmeniu gali išlysti tie reglamentai, dėl kurių žmonės pyksis, ginčydamiesi, ar šią frazę galima vartoti, ar galima taip kirčiuoti.
Pavyzdžiui, pavartosi žodį „daleiskim“ ir žmonės jau akylai reaguos, sakys, kad tai klaida. Bet patys rimčiausi kalbos kitimai vyksta pasąmonės lygmeniu. Žmonės patys net nėra įsisąmoninę tų formų, kad kažkas jiems skamba gražiai, gerai, įdomiai, o kažkas atrodo kaimietiška, lyg kalbėtų neišsilavinęs žmogus.
– Jūsų tyrime kalbamasi su moksleiviais apie tarmes. Jie sako, kad tarmė gražu, praturtina kalbą, bet ne visi. Kai kurie sako, kad jiems gėda klausyti, kai kalbama tarmiškai. Kodėl? Nuo ko priklauso, kada tarmė gražu, o kada baisu?
– Iš dalies labai ryški perskyra matyti, jei žmogus jaučia, kad jam reikia atsakyti teisingai, kad tarmė gražu, gerai, mūsų turtas ir paveldas. Atlikome tyrimus įvairiais būdais: apklausėme moksleivių grupes, daug valandų buvome su jais, atlikome eksperimentus, kai mokiniai reitingavo miestų tarmes. Pamatėme, kad deklaratyviu lygmeniu jie sako, kad tarmė yra gerai, bet po to iškyla įvairių stereotipų. Kai imi daugiau klausinėti, jie sako, kad tai kaimiška.
– Kartais su tarme siejamas prasčiokiškumas, ar ne?
– Taip. Kalbos normintojai galėtų elgtis kaip Skandinavijoje, sakyti žmonėms, kad jie dėl tokio požiūrio neteisūs, tikrovė ne tokia. Žmones veikia galingi procesai – dauguma keliasi į miestus, nes miestai patrauklūs. Ten tarmių nėra, jos susiniveliavusios. Tarmiškai nekalbama nei televizijoje, nei radijuje. Tačiau vis tiek žmonės nesuvokia, kad tarmė nereiškia neišsilavinimo.
– Norvegijos įstatymai įpareigoja mokytojus skatinti vaikus kalbėti tarmėmis, o ne vartoti rašytinę kalbą. Kodėl ten vienaip, o pas mus – kitaip?
– Mūsų kalba vėlyva, todėl ir santykis su ja labai jautrus. Sovietmetis taip pat prisidėjo prie noro viską sureguliuoti ir visus suvienodinti. Kai anksčiau kalba vienodinta, buvo sakoma, kad taip ji saugoma nuo rusų kalbos įtakos. Tačiau praktika, kad visi turime kalbėti vienodai, vis dar išlikusi. Šiandien vis dar išlikusios nuostatos, kad bendrinė kalba yra geriausia ir ja komunikuoti lengviau. Nors jau sakoma, kad reikia atsipalaiduoti. Visgi, tarmių nykimo procesai jau prasidėję.
– Kaip susiklostė, kad Vilniuje vyraujanti kalba pralenkė standartizuotą?
– Standartizuota kalba gyvuoja tik ideologiniu lygmeniu. Įsivaizduojame standartą, bet vadovėliai mūsų vartosenos neveikia. Gimtakalbiai nekalba pagal vadovėlio instrukcijas. Sostinės statusas yra aukštas, patrauklus. Įsivaizduojama, kad visa, kas geriausia, yra sostinėje. Šis įsivaizdavimas veikia ir nuostatas apie tai, kas yra geriausia kalba.
-
LRT kviečia rinkti „Kalbos grynuolį“
Siekiama pažvelgti, kokia yra populiariausių laidų žurnalistų kalba, ar ji taisyklinga, žodinga, aiški, kokia yra tartis. Pasak idėjos autorės ir rinkimų koordinatorės Linos Smolskienės, svarbu pasižiūrėti, ar žurnalistų leksiką galima laikyti prestižine, kokią įtaką jiems daro anglų kalba, kaip žurnalistai sugeba tiesioginiame eteryje susidoroti su iškilusiais kalbos sunkumais, ar moka kirčiuoti, kai po ranka nėra žodyno, ekspromtu sudaryti rišlius, žodingus, įtaigius klausimus.
„Grynuolius“ balandžio 25 d. – gegužės 6 d. rinks visuomenė ir kompetentinga kalbos specialistų komisija: prof. dr. Irena Smetonienė, prof. dr. Irena Kruopienė ir Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas.
Gegužės 6 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse – LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ bus paskelbti visuomenės ir komisijos išrinkti taisyklingiausiai kalbantys žurnalistai ir laidų vedėjai. Nugalėtojai bus apdovanoti „Kalbos grynuolio“ statulėlėmis.
Visuomenė savo favoritus rinks dviem etapais. Pirmas etapas – nuo balandžio 25 d. iki gegužės 2 d. už vieną televizijos ir vieną radijo žurnalistą galima balsuoti portale LRT.lt.
Antras etapas – nuo gegužės 2 d. iki 6 d. balsavime liks 10 radijo ir 10 televizijos žurnalistų, už kuriuos aktyviausiai buvo balsuota. Tuomet bus renkamasi iš šio sąrašo. Gegužės 6 d. bus paskelbti visuomenės išrinktieji.
Praėjusiais metais komisija „Kalbos grynuole“ išrinko laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėją Eglę Daugėlaitę, o žiūrovai – informacinių laidų vedėją Ugnę Galadauskaitę.