Ar stipriai patobulėjome? Kaip dabar tikrinami autobusai ir troleibusai?

Nors didžiuosiuose miestuose netyla raginimai iš nuosavo automobilio persėsti į viešąjį transportą, troleibusais bei autobusais naudojasi ir taip nemaža visuomenės dalis. Kasdien į darbą ar kitur važiuojantys žmonės susirūpinę – ar visos gerokai padėvėtos viešojo transporto priemonės dar tinkamos eksploatuoti? Ar negresia pavojus keleiviams?

Tai aktualu buvo ir gerokai seniau – apie troleibusų techninę būklę ir remonto darbus laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pasakota dar prieš keturis dešimtmečius.

Ir šiandien, staiga kelyje ištikus bėdai, troleibusams bei autobusams padėti skuba panašios brigados – techninės pagalbos ekipažai.

„Pirmiausia informacija gaunama iš vairuotojo. Jis informuoja budinčius mechanikus apie esamą situaciją. Jei gedimas smulkus, išvyksta techninės pagalbos automobilis su darbuotojais, kurie stengiasi gedimą pašalinti vietoje. Tai gali būti smulkus elektros gedimas ar kita.

Jei gedimas didelis, budintys mechanikai organizuoja transporto priemonės pristatymą į remonto bazę ir rūpinasi, kad ji būtų pakeista kita transporto priemone, kad keleiviai pasiektų savo tikslą“, – paaiškino laikinai „Vilniaus viešojo transporto“ technikos direktoriaus pareigas einantis Mindaugas Žalkauskas.

Vis dėlto viešojo transporto techninės būklės kontrolė šiandien nepalyginamai griežtesnė. M. Žalkauskas pasakoja, kad techninė troleibusų bei autobusų apžiūra, kaip ir viso keleivinio transporto, atliekama kas pusę metų. Papildomai tikrinti transporto techninės būklės kontrolierius kas mėnesį atvyksta į autobusų parko angarus.

(Valdo Kasperavičiaus nuotr.)

Sostinės troleibusams, kurių vidutinis amžius – daugiau nei 22 metai, taikoma dar ir kasdienė apžiūra. Maršrutiniai miesto autobusai kiek jaunesni – jų amžiaus vidurkis siekia 15 metų. Nors tiek laiko eksploatuojamas transporto priemones galėtume pavadinti senomis, jos tikrai atitinka reikalavimus.

Techninė apžiūra, pasak M. Žalkausko, vyksta taip: „Pirmas etapas – kai autobusas atvažiuoja į techninę apžiūrą, patikrinamas apšvietimas; vėliau – kaip pritvirtintos sėdynės. Tada tikrinami autobuso stabdžiai, tikrinamas kiekvienas ratas, o skirtumas tarp darbinių stabdžių negali būti didesnis nei 30 proc. Kitas etapas – vairo mechanizmo patikra. Pažvelgiama ir į važiuoklę. Toliau tikrinamas šviesų srautas, ar taisyklingai sureguliuoti žibintai. Kadangi kai kurie autobusai varomi suskystintomis gamtinėmis dujomis, tikrinami parametrai, kiek dujų išmetama į lauką.“

Troleibusų techninė apžiūra – lygiai tokia pati, tik nėra paskutinio etapo. Jie neturi vidaus degimo variklio, todėl netikrinamas išmetamųjų dujų kiekis.

M. Žalkauskas pripažįsta, kad ne visada pavyksta įveikti tokią patikrą. Daug detalių tenka gaminti patiems, mat prieš kelias dešimtis metų sukonstruotoms transporto priemonėms pirkti jų nėra.

Dešimtmetį troleibusų apžiūras atliekantis kontrolierius pasakoja, kad tik mažiau nei pusei troleibusų iš pirmo karto pavyksta pereiti techninę apžiūrą. Dažniausi trūkumai – netolygus stabdymas, netinkamai sureguliuoti artimieji žibintai, prasisunkę skysčiai. Visi šie defektai, pasak Jakovo Codiksono, atsiranda dėl transporto priemonės amžiaus.

Tačiau kontrolierius ramina – važiuoti senyvu autobusu ar troleibusu tikrai nepavojinga. Jie nuolat tikrinami. O didžiausia problema ta, kad reikia vis remontuoti ir remontuoti. Jie – neilgaamžiai. Būtent todėl „Vilniaus viešojo transporto“ atstovai labai džiaugiasi pagaliau sulauksiantys naujovių. Jau pavasarį sostinės gatvėmis pradės važiuoti trisdešimt naujų autobusų, o kitą rudenį, pasak M. Žalkausko, viešasis transportas pasikeis neatpažįstamai.