– Grįžkime devynis mėnesius atgal, kai įsigaliojo naujovės tėvams. Ar jie pradėjo naudotis tomis naujovėmis?

– Žinoma, pradėjo. Matome, kad iš esmės šiek tiek yra sumažėję besinaudojančių vaiko priežiūros išmoka, bet dar turime likusius kelis mėnesius, tai tie skaičiai gali pasikeisti. Matome tendenciją, kad šiek tiek daugėja tėčių, besinaudojančių vaiko priežiūros atostogomis. Pavyzdžiui, pernai metais vidurkis tėčių, išėjusių vaiko priežiūros atostogų, buvo apie 9 200. Šiemet turime jau 9 700, tai 500 tėčių daugiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai galima sakyti, kad tėčiai nėra kažkur nuošalyje, atsakomybė atitenka tiek mamai, tiek tėčiui?

– Mes turime kelias skirtingas atostogų rūšis – viena yra nėštumo ir gimdymo atostogos, kurios skirtos tik mamai ir jos suteikia 70 dienų prieš gimdymą ir 56 po gimdymo. Tėčiui priklauso 30 kalendorinių dienų iki vaikui sueis vieni metai ir šį mėnesį jie gali praleisti kartu. Tada jau turime vaiko priežiūros atostogas, kai du mėnesiai priklauso mamai, du mėnesiai tėčiai, o likusius jie gali dalytis.

Matome, kad naudojasi ir tie, kurie daugiau uždirba, nes jie gauna tas vadinamąsias išmokų lubas.

– Buvo teigta, kad tėvams, kurie turi savo verslus, neapsimokės imti atostogų, jie patys yra savo laiko ir savo pinigų šeimininkai. Ar mato ministerija, kas naudojasi atostogomis?

– Duomenis greičiausiai matysime tik sausio mėnesį, bet tikrai naudojasi įvairių visuomenės sluoksnių asmenys. Matome, kad naudojasi ir tie, kurie daugiau uždirba, nes jie gauna tas vadinamąsias išmokų lubas. Tikrai daug tėčių įsitraukia iš įvairių visuomenės sluoksnių.

– Kaip ir minėjote, yra ne viena alternatyva. Kas yra populiarumo viršūnėje?

– Žinoma, tėčiai vis dar daugiau naudojasi tėvystės atostogomis, nes jos jau yra kurį laiką ir jie jau gerai žino, kas tai yra, kas jų laukia ir žino, kad vaikelį prižiūrės kartu su mama, tai šiek tiek yra drąsiau. O čia yra visiška naujovė, kaip minėjote, tik devyni mėnesiai, tai dar reikia laiko įsivažiuoti. Tačiau matome, kad besinaudojančių tėčių daugėja ir tikimės, kad išeinančių tų neperleidžiamų atostogų bus tiek pat, kiek ir tėvystės atostogų. Šiuo metu tėvystės atostogose turime apie 15 tūkst. tėčių, o vaiko priežiūros – beveik 10 tūkst., tad dar turime 5 tūkst. atotrūkį, bet tikimės, kad turėsime panašų skaičių.

– O kokia yra visuomenės nuomonė apie šią naujovę?

– Pradžioje tikrai daug kam buvo nedrąsu, neaišku, kaip čia vyks viskas ir pan. Dabar jau matome, kad naudojasi, klausia, skambina. Ką pastebėjome, kad tėčiai labai džiaugiasi šia tvarka ir nori išeiti atostogų, bet labiau bijo mamos, kaip tėčiui seksis su vaiku. Tai vienas mėnuo, manome, yra puiki įžanga į vaiko priežiūrą kartu su mama, o vėliau jau tėtis gali vienas jį prižiūrėti du mėnesius.

– Kaip minėjau pokalbio pradžioje, nuo 2023 m. sausio 1 d. jau turime šias garantijas. Kaip jas galima įgyti, ar tai daroma automatiškai, ar reikia kažkokį prašymą rašyti, ar tenka susidurti su biurokratija?

– Visų pirma, norint gauti išmoką, reikia turėti darbo stažą. Vaiko priežiūrai reikalingas 12 mėn. per paskutinius 24 mėn. stažas, taip pat reikia, kad darbdavys suteiktų atostogų ir taip pat reikia pateikti „Sodrai“ prašymą gauti išmoką. Renkantis išmoką reikia nurodyti, kokia trukmė pasirenkama, ar iki kol vaikui sueis 18, ar 24 mėn. Tėvelis dažniausiai išeina po mamos, tai jam šiek tiek paprasčiau būna, nes jis pasirenka tuos neperleidžiamus mėnesius.

„Manau, labai geras dalykas. Jeigu reikėtų, mesčiau darbus dviem mėnesiams“, – sakė užkalbintas jaunas vyras.

„Mano vaikai jau suaugę, nežinau. Nesąmonė priversti eiti vaiko priežiūros atostogų. Nors pats dvi dukras užauginau, jei reikėtų, susitvarkyčiau tuos mėnesius. Gal ir sąmonė“, – svarstė pašnekovas.

„Visai pritariu, kad abu tėvai turėtų teisę į vaiko priežiūros atostogas. Nors vaiko priežiūros nepavadinsi atostogomis, man patiktų. Aš studijuoju psichologiją, o iš vaikų visada galima ko nors pasimokyti“,  – savo nuomonę dėstė studentas.

„Kodėl gi ne? Aš visai suprantu, jeigu reikėjo vaikų, tai ir vienam, ir kitam reikėjo. Ir tėtis gali būti mama puikiausiai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Žurnalistė pakalbino ir Valstybinės darbo inspekcijos kanclerį Šarūną Orlavičių. 

– Ar pats eitumėte vaiko priežiūros atostogų?

– Žinoma, eičiau. Tik nelabai tai vadinasi atostogomis, tai yra darbas. Tai vertinčiau kaip teigiamą pokytį. Stereotipiškai tėčiai šiek tiek mažiau laiko praleidžia su atžala, tad tai yra puiki paskata praleisti daugiau laiko su savo vaiku.

– Skaičiau Darbo kodekso pakeitimus, ten nėra to žodžio „privalomos“. Ten  parašyta , kad tėtis turėtų, galėtų, bet ar privalėtų eiti vaiko priežiūros atostogų?

Tikrai prievolės nėra. Sakyčiau, turėtų tiek mama, tiek tėtis pasiimti tas neperleidžiamas dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas.

 

– Tikrai prievolės nėra. Sakyčiau, turėtų tiek mama, tiek tėtis pasiimti tas neperleidžiamas dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas. Sakau „turėtų“, nes tų atostogų teikimas susijęs su išmokų mokėjimu. Keičiasi ne tik išmokų mokėjimas, bet ir laikotarpis. Tai dabar bus arba iki kol vaikui sukanka 18 mėn. arba 24 mėn. Tuo atveju, jei vienas iš tėvų nepasiima tų neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų, už tuos du mėnesius negauna iš „Sodros“ išmokų. t. y. jos sumažėja. Kitaip tariant, jei vienas iš tėvų nepasinaudos tomis atostogomis vaikui prižiūrėti, kitas gaus išmoką nebe už 18 mėn., o  už 16 mėn., arba ne už 24, o už – 22 mėn.

– Jeigu tėtis neima tų atostogų, mama už tėtį, vadinasi, negali gauti išmokos?

– Ne, negali, nes tos atostogos neperleidžiamos. Tai reiškia, kad bent po du mėnesius abu tėvai turi pasiimti vaiko priežiūros atostogų.

– Statistika byloja, kad tėvų, kurie renkasi vaiko priežiūros atostogas, daugėja. Tarkim, prieš dešimtmetį 10 mamų tekdavo tik 5 tėčiai, kurie pasiimdavo šias atostogas. Dabar tėčių skaičius išaugo iki 7. Visa tai yra tik statistiniai duomenys. Kiek realiai tėčiai būna su vaikais tuos du mėnesius, tikrai nežinoma. Didžioji dalis eina formalių atostogų, jas pasiima, kai vaikui jau antri metai eina, ir toliau dirba… Taigi koks būtų formalus skaičius?

– Šiuo klausimu reikėtų labiau su „Sodra“ kalbėti, kiek būtent tėvų pasinaudoja tomis atostogomis. Statistiškai, kaip jūs sakote, vyrai tam tikrose srityse uždirba daugiau nei moterys, ir kad pasikeistų išmokos dydis, pasikeisdavo išmokų gavėjai. Bet ir savo aplinkoje pastebiu, kad nebėra jau to formalumo. Kad vis dėlto tėveliams tampa prioritetu ryšys su vaiku. Einama ta teigiama linkme, kad išties tėčiai realiai eina tų atostogų.

– Kas patikrins, ar iš tikrųjų tėtis pasiėmęs tuos du mėnesius vaiko priežiūros atostogų?

– Niekas netikrina, kaip ir netikrina, ar iš tikrųjų žmogus išėjo kad ir kasmetinių atostogų tam, kad pailsėtų, o iš tiesų važiuoja dirbti, stato, kala – ir visa kita. Kad galbūt tas atostogas ne pagal paskirtį naudojame. Kita vertus,  tai nereiškia, kad tėtis visas 24 valandas turi sėdėti su vaiku. Gal kelioms valandoms, kol, tarkim, pirks maistą ar batus vaikui, jis paliks jį pas senelius. Manau, ir nereikia tikrinti, nes tai turi kilti iš paties žmogaus vidinio poreikio būti su savo vaiku.

– Žinant daugelio šeimų pavyzdžius, ar per tuos mėnesius mama grįš į darbą, ar realu?

– Manau, tai labai individualu, nes priklauso nuo mamos darbo specifikos. Bet nebūtinai kažkur viduryje imti, galima pasinaudoti tomis atostogomis pabaigoje, po 16 mėnesių, kai eis 17–18 mėnuo. Arba po 22 mėnesių, kai eis 23–24 mėnuo. Kai vienas iš tėvų jau gali grįžti į darbo rinką.

– Daugelis tėvų pergyvena, kad priėmus šių dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogų įstatymą, sumažėjo šios išmokos. Kad jos bus mažesnės nei dabar tėvai gauna.

– Negalėčiau plačiau komentuoti, nes tai nebe mūsų kompetencija, o „Sodros“.

Į palankiąją pusę keičiantis įstatymams, vis daugiau jų ryžtasi tėvystės atostogoms, o tai – brandžios demokratijos ženklas. Tikimasi, kad dar geresnes sąlygas tėčiams sudarys ruošiama nauja vaiko priežiūros atostogų tvarka. Nors teigiama, kad ji – viena geriausių Europoje ar net visame pasaulyje (galimybė išeiti dvejiems ar net trejiems metams vaiko priežiūros atostogų yra bene didžiausias laikotarpis Vakarų šalyse), vis dėlto susilaukia ir kritikos. Užkliūva siūlomas dviejų neperleidžiamų mėnesių aspektas. Tai turėtų sustiprinti tėčio ir vaiko ryšį būnant drauge, o dviejų mėnesių laikotarpiu mokamas vaiko priežiūros išmokos dydis, tolygus gaunamam darbo užmokesčiui, – tapti paskata tuo pasinaudoti. Naujosios tvarkos kritikai oponuoja: tėčius varu varys! Jeigu šeima nenorės prarasti vaiko išmokos už du mėnesius, per juos vaiką būtinai turės prižiūrėti tėtis, neturėdamas teisės jos perleisti kitam asmeniui. Dar kiti kritikuoja ne vien finansinį aspektą. Esą kai kuriems tėčiams imti atostogas ir du mėnesius praleisti su vaiku – pernelyg didelis iššūkis. O tai, kas daroma per prievartą, būtinai atsisuka antru lazdos galu...

Kad ir kokios būtų tvarkos, tikro tėčio jos nei atgrasys nuo atsakingos tėvystės, nei suvilios ja. Tai – pinigais ir lengvatomis nematuojama misija. Tėvo diena – ne premija už gerą darbą. 2009-aisiais, kai ji įtraukta į šventinių dienų sąrašą, kai kurie etnologai vertino tai kaip priemonę suvienodinti abiejų tėvų vaidmenį. Tačiau jokiais atspalviais šios šventės spalvinti nereikėtų – ji jau seniai turi pagarbią vietą krikščioniškajame pasaulyje. Rytoj, pirmąjį kalendorinės vasaros sekmadienį, bažnyčiose bus meldžiamasi už visus tėvus, o tie, kuriems tekusi laimė dar turėti juos, skubės apkabinti. Su jūsų diena, Tėčiai!

Aktorė Violeta Mičiulienė: jis apako, kad aš praregėčiau

Tai antroji Tėvo diena, kai sutinku ją be savo tėvelio – Eduardo Trečioko. Išgirdus žodį „tėtis“ mane užvaldo labai keista būsena: vis atrodo, kad kažką darau ne taip, o tėtis mane moko, kaip teisingai reikėtų daryti (juokiasi). Aš, aišku, jo neklausau, o paskui paaiškėja, kad jis kaip visada buvo teisus. Užtai jei jau tėtis palaimindavo kokią nors mano veiklą, tai visu 100 proc. galėjau būti tikra, kad esu labai protinga, nes tėtis paprasčiausiai žinojo viską! Netgi paminklą jam sugalvojau iš paprasto lauko akmens. Tokio, kaip ir tėtis: paprasto, bet ne prasto. Viena jo dalis nukirsta ir nušlifuota. Tarsi kokio brangakmenio. Kai randi jį kalnuose, matai tik pilką akmenį. Bet kai pašlifuoji, viduje atsiveria neįtikėtinas grožis, spindėjimas, šviesa. Toks buvo ir mano tėtis: iš išorės – paprastas, iš vidaus – tikras lobis. Su juo kalbėdavomės apie viską. Prieš išeidama jo mama, mano močiutė, pažadėjo, kad duos man ženklą iš Anapus. Deja, ženklo taip ir nesulaukiau… Kai to paties paprašiau tėčio, jis atsakė: „Žinai, baba buvo už mane gudresnė ir jeigu ta nesugebėjo, tai man tikrai nepavyks…“ Bet, praėjus keturioms savaitėms po tėčio mirties, aš jį taip aiškiai susapnavau, kad man susidėliojo visi taškai ant „i“. Tada supratau, kodėl žmonės, laidodami artimą, verkia. Jie gailisi, kad ne viską padarė. Kai mirė mano mama, aš ilgai save graužiau, kas būtų, jeigu būtų. Tėtis mane barė: „Kodėl tu prisiimi Dievo vaidmenį?! Ar supranti, kad viskas įvyko taip, kaip buvo nulemta? Tu nieko negalėjai pakeisti.“ Todėl su tėčiu padariau viską, ką tik galėjau, ir dar truputį daugiau. Po mamos mirties gyvenau ilgą ir gražų laiką su juo. Sykį dalyvavome abu viename interviu. Žurnalistė turėjo mus išskirti, nes ką tėtis kalbėdavo, aš šaukiau: nesąmonė! O ką aš šnekėjau, jis rėkė: jūs jos neklausykite! Teko pakalbinti mus atskirai. Labai bijojau skaityti, ką apie mane jis pripasakojo. Straipsnio pabaigoje buvo klausimas: jei vienu žodžiu reikėtų įvertinti savo dukterį, ką apie ją pasakytumėte? Su ašaromis perskaičiau nuostabius tėčio žodžius: „Ji yra paprasčiausiai labai geras žmogus, kuris daug savęs atiduoda kitiems.“ Tėtis nemokėjo sakyti gražių žodžių garsiai, todėl buvau be galo sujaudinta jo atvirumo. Kai paskutinėmis jo gyvenimo dienomis paklausiau, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, tėtis atsakė: „Kelionės ir žmonės.“ O kas visų svarbiausia? – neatlyžau aš. Tada jis įdėmiai pažvelgė į mane ir pasakė: „Negi nesupratai? Tai tu!“ Aš visą gyvenimą laukiau šitų žodžių, mat mūsų bendravimas su tėčiu, mūsų tikrieji jausmai kasdienybėje visada slėpėsi po sarkazmo skraiste. Abu nemokėjome rodyti švelnumo. Kai apsigyvenome drauge, tėtis labai didžiavosi manimi. Būdavo, vasarą grįžtu iš kokio renginio ketvirtą ryto, ropščiuosi iš mašinos, ir staiga iš tolo pasigirsta daina: „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam…“ Tėtis sėdi lauke ant suoliuko ir laukia manęs, kad daiktus padėtų namo užsinešti. Manau, jis taip ilgai gyveno todėl, kad, nebeturėdamas savo gyvenimo, priėmė galimybę gyventi manąjį. Po kiekvienos mano išvykos jis tardydavo mane, kur buvau, ką mačiau, kiek ir kokių žmonių renginyje buvo. Paskui išeidavo į kiemą pas savo suoliuko draugus ir iškilmingai pasakodavo apie visa tai tarsi jo paties ten dalyvauta. „Vakar būta Prienuose, – sakydavo jis. – Neblogai surinkta žmonių…“ Į kiemą pasėdėti ant suoliuko jis išeidavo visada susitvarkęs, su skrybėliuku. O kadangi buvo aklas, visada manęs klausinėjo: kokios spalvos jo megztinis, kelnės, batai ir t.t. Sykį turėjau kelių dienų renginį sanatorijoje, tai pasiėmiau ir tėtį drauge. Prie manęs priėjo viena moteris ir prisipažino: „Jau kelias dienas stebiu, kaip šauniai jūs rūpinatės savo aklu vyru!“ Vakare abu labai juokėmės, ypač tėtis, pro ašaras kalbėjo: „Aš jau nesuprantu: ar čia tu labai prastai atrodai, ar aš taip gerai?!“ Iš pradžių tėčio ligą, jo aklumą, aš priėmiau kaip kokį prakeiksmą, galvodama, kad dėl jo mano gyvenimas sugrius. Tik po kiek laiko supratau, kad tėtis apako tik tam, kad aš praregėčiau. Tai jis man atvėrė akis, neleisdamas pasinerti į puikybę. Tai jis grąžino mane ant žemės, mat buvo blaiviai mąstantis iki pat pabaigos. Nuostabus tėvas, kaimynas, senelis, vyras. Jo dėka aš net nežinau, ko galėčiau nemokėti? Jis mane tempdavosi ir žvejoti, ir motociklo remontuoti. Būdavo, grįžtu paslika paryčiais iš šokių, o už valandos tėtis mane kviečia drauge statyti garažo, tampyti plytų. Mirdavau iš nuovargio, bet eidavau, nes žinojau jo mėgiamą posakį: „Nėra tokio žodžio, kaip negaliu!“ Kad ir kas atsitiktų – visada turiu kokią nors vieną iš tėčio taisyklių. Jos veikia visais gyvenimo atvejais. Dievaži.

Vlado Ščiavinsko nuotr.

Skulptorius Tadas Gutauskas: mano tėvas – žmogus epocha

Mano tėvas – vienas žinomiausių Lietuvos menininkų Leonardas Gutauskas. 2003-iaisiais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Paskutiniu metu daugiausia dirbo tapybos srityje, taip pat rašė prozą ir poeziją, iliustravo knygas vaikams. Sakyčiau, kad tai žmogus epocha! Net metų nėra, kai jis išėjo… Neregėto talento ir universalumo žmogus. Ko jis imdavosi, viską padarydavo labai ryškiai, savitai – gutauskiškai. Kito tokio, manau, Lietuvos meno istorijoje dar nėra ir ilgai nebus. Man, kaip menininkui, jis buvo be galo didelis autoritetas. Imponavo ir tai, kad tėvukas visiškai nelindo į politiką – nei sovietmečiu, nei Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Jis prie nieko nesiplakė, kad gautų užsakymų. Į viską žiūrėjo iš amžinybės pozicijų. Jo kūryba kalbėjo apie žmogaus būtį, prasmę, laikinumą; jautėsi krikščioniškos filosofijos įtaka. Turėjo ir neblogą pedagogo gyslelę. Man, šešiamečiui, tėvas atnešdavo kartono gabalą, molio, plastilino ir sakydavo: dirbk! Jei kas nepasisekdavo, vis paskatindavo: „Tu tikrai gali!“ Taip ir ėjau, jo skatinamas, nuo Čiurlionio menų gimnazijos, Dailės akademijos iki studijų užsienyje. Galbūt ne visada sutapo mūsų požiūriai (man teko daugiau keliauti, matyti pasaulio), bet tėvukas niekada nesistengė mano nuomonės sumenkinti, o savos – iškelti. Manęs užgožti ar prispausti. Karštai ginčydavomės dėl meno, bet visuomet laimėdavo dialogas. Iš tėvo paveldėjau darbštumą, valią, užsispyrimą. Pamenu, vaikystėje einu į mokyklą – tėvukas jau studijoje dirba, grįžtu vakare po futbolo treniruotės – ruošiasi eiti eilių iki išnaktų rašyti… Ir pažuvaudavome kartu, ir sportą pažiūrėdavome. Tėtis mane išmokė žvejoti su museline meškere kiršlius ir upėtakius. Visos Dzūkijos upės mūsų išbraidytos. Pamenu, jis mėgdavo lyginti menininką su upėtakiu upelyje. Sakydavo: „Jis sėdi savo slėptuvėje, kartais išlenda, sugauna kokį vabalą ir vėl neria atgal į savo pasaulį.“ Graži man atrodė ta jo metafora apie menininką individualistą, turintį būti savo aplinkoje, kur jaučiasi stipriausiai. Tėvukas irgi visą laiką taip gyveno – buvo savyje. Kadangi sovietmečiu nieko negalėjai nusipirkti, tai jis už savo paveikslus, iškeliaujančius į Ameriką, kartais prašydavo ne pinigų, bet atsiųsti muselinių meškerių ar specialios muselių rišimo įrangos. Bebraidžiodami paupiais daug smagių tėvo ir sūnaus akimirkų drauge išgyvenome. O jei užklupdavo kokia sunkesnė situacija, jis mėgdavo man sakyti: „Viskas bus gerai, Taduli, neprapulsime…“ Pamenu ir vieną komišką nutikimą, kai dar mokiausi Dailės akademijoje skulptūros, bet labai rūpėjo ir tapyba. Taigi, nieko tėčiui nesakęs, tyliai užsisakiau pas stalių tokius grandiozinio dydžio porėmius – gal 3 m pločio ir 1,5 m aukščio. Penkis. Kai atėjo laikas juos parsigabenti į studiją – mašinos tada dar nevairavau – paprašiau tėvuko pagalbos. Kai jis pamatė tų porėmių dydį, net sėstelėjo ant kėdės, sakydamas: „Taduli, tu gal suvarjavojai?“ Dėjome juos po vieną ant tėčio žiguliuko-šeštuko stogo ir vežėme, o tėvukas vis dejavo: „Sulaužysime mašiną, oi sulaužysime… Melskis, kad to neatsitiktų!“ Gerus darbus vėliau ant jų nutapiau. Drąsūs, nekomerciniai, ekspresyvūs išėjo. Nuo monumentalizmo ir čia nepabėgau, kaip ir skulptūroje (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

Operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė: lengvas kelias – ne mūsų kelias

Pradėsiu nuo to, kad mano tėtis – operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis – pats geriausias tėvelis pasaulyje, kurio gali pavydėti kiekviena dukra ar sūnus. Ne veltui mamytė, Eglė Juozapaitienė, jį vadina mūsų šeimos ąžuolu. Jo paunksmėje saugiai jaučiuosi ne tik aš, bet ir visos mūsų šeimos moterys – mama, sesės, jų dukrytės. Ar esame su tėčiu artimi? Be galo. Skambinamės kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną. Iš jo paveldėjau tą begalinę stiprybę, tvirtumą, nepasidavimą, atsakomybės jausmą, kovą už teisybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Aš irgi dažnai seku tėčio pavyzdžiu. Jei išgirstu, kad kažkas blogai atsiliepė apie mūsų šeimos narį, galiu šokti tam žmogui tiesiai į akis kaip liūtė, o kritiką apie save nuleisti negirdomis. Muzikine linkme manęs specialiai nekreipė nei tėtis, nei mama. Galbūt priešingai – kai atėjo laikas rimtai pakalbėti apie ateitį, jie stengėsi mane atkalbėti, sakydami, kad operos solistės darbas nėra toks romantiškas, kaip gali atrodyti. Čia daug ne tik scenos blizgesio, bet ir intrigų, ašarų, skausmo. Vis dėlto aplinka, matyt, padarė savo. Tėveliai juokais mane vadindavo savo „,uodegyte“, nes prisikabinusi prie jų vaikščiojau nuo pat mažumės. Man tai buvo didžiausia ir tikriausia mokykla dalyvauti tiek jų profesinėje, tiek ir kitose veiklose. Galbūt ta meilė operai atsirado ne veltui: juk kaskart, tėveliui dainuojant, mudvi su mamyte susikabinusios rankomis kvėpuodavome drauge. Manau, kiekvienų tėvų pareiga yra suteikti vaikui galimybę pažinti pasaulį visomis spalvomis, o kultūra ir yra viena gražiausių spalvų, lemiančių tolesnę žmogaus evoliuciją. Tuomet kitaip imi žiūrėti į pasaulį, kitaip bendrauji su žmonėmis, atsiranda daugiau temų pokalbiams, tikresnė atjauta. Visa tai aš gavau iš abiejų tėvų. Mamytė buvo pirmoji mano vokalo dėstytoja Vilniaus kolegijoje, o tėvelis – slaptasis kardinolas, kuris visuomet buvo šalia, vos tik jo prireikdavo. Kai pagalvoju, žmonės už profesionalias konsultacijas moka didžiausius pinigus, o aš tėvų patarimus, rekomendacijas galėjau, galiu ir, tikiu, galėsiu gauti už meilę ir tikėjimą manimi. Tai didžiulis turtas, kurį labai vertinu ir puoselėju. Kai tekdavo sėdėti tėčio paskaitose, supratau, kad mylint žmones kartais jų labui reikia pasakyti ir griežtesnį žodį. Tad jei paklaustumėte, ar mano tėvelis buvo griežtas, pasakyčiau: jis buvo griežtas, bet teisingas! „Lengvas kelias – ne mūsų kelias“, – iki šiol mėgsta kartoti jis. Labai laukiu Tėvo dienos, bet manau, kad dovanos ar kiti materialūs dalykai nėra tokie svarbūs kaip apkabinimas, dėmesys ir tas ryšys, kurį mūsų šeima turi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sportinių šokių treneris Andrius Brikmanis: skirtingi, bet bendrą kalbą randame

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis, sportinių šokių šokėjas Imantas Brikmanis, kilęs iš Latvijos, per vieną konkursą Lietuvoje susipažino su mano mama, beje, kauniete. Susitiko jiedu šokių aikštelėje ir pamilo vienas kitą. Tuomet tėčiui teko kraustytis į Kauną. Netrukus gimė mano brolis Tomas, vėliau aš. Ką reiškia gimti šokėjų šeimoje? Tą ir reiškia, kad tavo kelias iš anksto nulemtas. Gerąja prasme. Man patiko šokti. Tais laikais užklasinės veiklos nebuvo labai daug. Tad gyvenimas su šokiu man atrodė įdomus ir pilnatviškas. Abu su broliu esame tapę Lietuvos čempionais, abu vykome atstovauti Lietuvai į svarbiausias pasaulio ir Europos varžybas. Aš su partnere Rūta Zajančkauskaite šokau ir jaunimo grupės pasaulio čempionato finale. Dabar drauge su tėčiu turime savo sportinių šokių klubą „Santaka“. Daugiau nei 20 jo porų ne kartą puošėsi Lietuvos čempionatų medaliais. Tame pačiame klube šoka ir mano trylikametė dukra Airina. Ar esame su tėčiu artimi? Žinoma. Juk kas dieną susitinkame šokių salėje. Nors jam 71-eri, tėtis nepraranda geros fizinės formos, aktyviai dirba, treniruoja vaikus, veda vasaros stovyklas, teisėjauja varžybose. Džiaugiamės, kad jį turime, nes kaip treneris jis yra sukaupęs be galo daug patirties  – padeda mums savo įžvalgomis, parodo kryptį, jei mes, jaunimas, vaikštome aplinkui ratais kvadratais (juokiasi). Tėtis visada tiksliai žino, ką daryti. Ne tik šokių aikštelėje, bet ir įvairiose gyvenimiškose situacijose. Kokius charakterio bruožus paveldėjau iš tėčio? Hmm… Labai jau abu esame skirtingi, bet bendrą kalbą randame. Turbūt daugiau panašumų turime su mama. Tėtis labai disciplinuotas. Daug reikalavimų kelia tiek sau, tiek kitiems. Jis eina link tikslo „per negaliu, per nenoriu“ ir būtinai pasiekia savo. O aš? Gal esu labiau atsipalaidavęs, laisvas, besidžiaugiantis akimirkos žavesiu. Jis yra Jautis, o aš – Liūtas. Tad jis kantriai aria savo vagą, o aš veikiu garsiai riaumodamas (juokiasi). Už daug ką esu tėčiui dėkingas. Visų pirma, už krypties parodymą – nežinau, kas būčiau be šokio?! Už pastovumą, gerą pavyzdį, už atsidavimą ir pagalbą žmonėms. Ar tėtis buvo mūsų šeimos galva? Nepasakyčiau, kad tik jis. Labiau abu. Tik mama daugiau rūpinosi emocine mūsų gerove, o tėtis buvo atsakingas už logiką, teisingus sprendimus. Gaila, kad mums su broliu nepasisekė išlaikyti tokių darnių santykių šeimoje kaip mūsų tėvams – abu esame išsiskyrę. Tačiau tos pamokos, tikiu, nenuėjo veltui. Šiuo metu ruošiuosi sukurti naują šeimą, kurioje norėčiau vadovautis savo tėvų pavyzdžiu.

Asmenino archyvo nuotr.

Tačiau mokslininkai ir ekspertai atsargiai vertina šią tendenciją, nes ne visi vyrai, išėję vaiko priežiūros atostogų, iš tikrųjų lieka namuose su vaikais ir užsiima jų auginimu. Dažniausiai, pasak ekspertų, tėčiai antraisiais metais lieka aktyvūs darbo rinkoje, o vaiku ir toliau rūpinasi mama. Ir vieno mėnesio tėvystės atostogomis pasinaudoja tik kas antras tėtis.

Todėl kyla klausimas, ar neseniai priimtos ES direktyvos nuostatos apie neperleidžiamą 2 mėn. vaiko priežiūros atostogų laikotarpį sulauks pritarimo ir praktinio įgyvendinimo Lietuvoje?

Mokslininkai aiškinasi tikrąsias priežastis

Siekdami įsigilinti, kokia šiuolaikinių tėčių motyvacija ir patirtis skatina juos aktyviai įsitraukti į vaiko priežiūrą ir su kokiomis kliūtimis jie susiduria, Lietuvos mokslininkai apklausė vyrus, esančius ar buvusius vaiko priežiūros atostogose.

Fokus grupėse ir individualių pokalbių metu vyrai pasakojo, kad vaiko priežiūros laikotarpio patirtis jiems davė visą spektrą teigiamų emocijų ir smagių patirčių, auginant ir rūpinantis vaiku nuo pat kūdikystės.

Miego trūkumą, namų ruošos darbų gausą, nuovargį bei stresą vyrai įvardino kaip pagrindinius iššūkius ir neigiamą patirtį auginant mažus vaikus. Vyrai pripažino, kad šis laikotarpis jiems buvo intensyvus ir daug jėgų pareikalavęs tarpsnis, kurį užsienio mokslininkai prilygina net 2,5 etato darbui.

Vis tik, nepaisant nuovargio, vyrai sakė, kad vaiko priežiūros laikotarpio patirtis jiems davė daugiau teigiamo negu neigiamo patyrimo ir absoliuti dauguma tai kartotų.

Siekia keisti socialines normas ir sukurti realų poslinkį visuomenėje

„Reikia pasakyti, kad tėveliai, kurie buvo vaiko priežiūros atostogose, tai savotiškas „burbulas“ – kvalifikuotą darbą dirbantys, Vilniuje gyvenantys vyrai, bet jie mums gali būti ta tikslinė grupė, į kurią reikia orientuotis kaip į avangardą siekiant keisti socialines normas. Suabsoliutinti jų patirties nereikia, bet svarbu pasisemti gerų ir įdomių įžvalgų“, – sako fokus grupių ir individualius pokalbius su tėčiais vedusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič.

Pasak Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, tarnyba daug bendradarbiauja su Skandinavijos partneriais ir šie pripažįsta, kad kol nebuvo įvestas neperleidžiamas vaiko priežiūros laikotarpis abiem vaiko tėvams, tol ir poslinkis visuomenėje neįvyko. O dabar Skandinavijos šalyse tėčiai, prižiūrintys vaikus, jau seniai yra įprasta praktika.

Vyrams svarbus užsimezgęs ryšys su vaiku

Rudens pradžioje Lygių galimybių plėtros centro ekspertų organizuotų fokus grupių metu tėčiai dažniausiai teigė, kad vaiko priežiūros laikotarpis jiems buvo teigiama patirtis, o labiausiai jie vertino užsimezgusį ryšį su vaiku bei atitrūkimą nuo įprastinės rutinos.

„Tas laikas kartu ir tas pažinimas... užsiauginau sau ne tik vaiką, bet ir draugą“, – sakė vienas tėtis.

Tas laikas kartu ir tas pažinimas... užsiauginau sau ne tik vaiką, bet ir draugą.

„Tas sulėtėjęs tempas, užsidarymas į savo burbulą daug davė ir tai vienas geriausių sprendimų“, – pasikeitusia rutina džiaugėsi kitas tėtis.

Vyrai pabrėžė, kad nors vaiko priežiūros atostogose patyrė fizinių ir psichologinių iššūkių, tačiau gavo daug emocinės naudos, kuri kompensuoja sunkumus auginant mažus vaikus.

„Didžiausias džiaugsmas, kurį prisimenu, buvimas su vaiku nepaisant to, kad neišsimiegi ir išsitepęs visokiais reikalais, bet dabar pagalvoju, kad buvo džiaugsmas, kai vaikas ropoja, paburbuliuoja kažką. To džiaugsmo yra, o kas blogai, žmogus užmiršta“, – fokus grupėje kalbėjo tėtis.

Nori duoti vaikams daugiau, nei patys gavo iš savo tėčių

Nemažai vyrų kalbėjo apie tai, kad jie nori duoti savo vaikams daugiau, negu patys gavo iš savo tėčių.

„Mano pasirinkimą ir norą užmegzti ryšį lėmė ir tai, kad mano tėvas nedalyvavo mano ugdyme, neužmezgė to ryšio nuo pat pirmųjų metų. Aš tą jaučiau visą savo gyvenimą ir dabar jaučiu. Jis kaip šešėlis buvo. Tai emociškai jaučiasi, todėl aš nenoriu, kad tokį patį jausmą jaustų mano vaikas. Dėl to aš stengiuosi tą ryšį užmegzti“, – kalbėjo tėtis.

Šiuolaikiniai vyrai prisipažino, kad kelionės ir matyta užsienio šalių vyrų patirtis jau nebeleidžia jiems grįžti į ankstesnį, siauresnį mąstymą apie vaikų auginimą.

„Čia patiems tėvams yra iššūkis, kad ko negavai anksčiau, duoti savo vaikams dabar, nes tu jau turi galimybę, turi žinių... ne Lietuvoje gavęs, užsienyje... skaitęs... pakeliavęs, pamatęs pavyzdžių“, – užsidegęs kalbėjo tėtis.

Sunkumai auginant mažus vaikus

Didelį krūvį prižiūrint kūdikius paminėjo visi tėčiai.

„Sunkumai auginant mažus vaikus yra labai svarbi tema ir apie ją mažai kalbama. O čia šeimoms ir reikia daugiausiai pagalbos, supratimo bei palaikymo. Nes dažnai paviršutiniškai manoma, kad būti tėčiu yra vien smagu, linksma, malonu ir gražu, kaip krikštynų nuotraukose. O iš tikrųjų tai yra sunkus darbas, kuris kartu atneša didžiulę emocinę grąžą“, – apibendrina dr. V. Pilinkaitė Sotirovič.

Sunkumai auginant mažus vaikus yra labai svarbi tema ir apie ją mažai kalbama.

Miego trūkumą, namų ruošos darbų gausą, nuovargį bei stresą vyrai įvardino kaip pagrindinius iššūkius ir neigiamų vaiko priežiūros laikotarpio patirčių šaltinius. Vyrai pripažino, kad vaiko priežiūros laikotarpis – intensyvus ir daug jėgų pareikalavęs tarpsnis.

„Aš neįsivaizduoju, jeigu man reikėtų būti visą laiką, tarkime, savaitę nuo ryto iki vakaro su vienu vaiku arba su keliais mažais vaikais. Manau, kad tiek vyrui, tiek moteriai yra emociškai labai sudėtinga, kaip kad ir dirbti yra sunku“, – kalbėjo tėtis.

„Sunkiausia buvo tas intensyvumas, psichologiškai, nuovargis su dviem vaikais, pastovus miego trūkumas, nes žmona dirbdavo, tai aš ir naktimis pamaitindavau, keldavausi, o eidavau vėlai miegoti. Vidurnaktį primaitindavau, o po to keldavausi 5 val. ryto. Pastovus miego trūkumas“, – sakė kitas vyras.

Vaikų auginimą prilygina 2,5 etato

Vaikus prižiūrintys tėčiai vienareikšmiškai pripažino, kad vaiko priežiūra sukuria daugybę buitinių darbų, kuriuos partneriams tenka pasidalinti tarpusavyje.

„Dėl darbų gausos ir pasiskirstymo... kaip tik mes su žmona kalbėjome, kad buvo darytas tyrimas siekiant palyginti ir darbo valandomis išreikšti tėvystę. Tai – 2,5 etato“, – tokiems tyrimo rezultatams iš savo praktikos pritarė tėtis.

„Kai kalbama, aj sėdi su vaiku namie, nieko neveikia, tai būdavo aš ant tiek... nes vaiką paguldai, greitai šildai, darai, kažką išplauni, jau žiūrėk, atsikėlė ir vėl reikia... tas buities intensyvumas, ypač su vaiku iki 8-9 mėnesių, yra toks nemažas, kad kartais nespėji net nusimaudyti per tą dieną“, – pasakojo kitas tėtis.

„Kai tu esi su vaiku, tai darai viską. Kai žmona grįžta ir mes dviese, tada dalinamės“, – kalbėjo dalis tėčių.

Lengviau prižiūrėti vaikus dirbant lanksčiu grafiku

Lengviausia rūpintis kūdikiu buvo tiems vyrams, kurių šeimose abu – ir vyras, ir moteris – dirbo lanksčiu grafiku arba nedirbo.

Tuo tarpu porose, kuriose vienas iš partnerių dirbo pilnu etatu, neturėjo lankstaus darbo grafiko galimybės ar užsiiminėjo papildoma veikla (pvz., studijomis) pastebėta daugiau sunkumų, psichologinių bei fizinių iššūkių.

Prieš 10 metų buvo keista, kaip tu, vyras, eisi vaikus auginti, nes vyras turi dobti ir tempti į olą... tie laikai baigėsi.

Pasibaigė laikai, kai vyras turi tempti žvėrį į olą

Nors vyrų gerosios praktikos pavyzdžių Lietuvoje dar mažai, bet, pasak mokslininkės, šie fokus grupių tyrimai parodė, kad pačių vyrų nuostatos smarkiai keičiasi.

„Visuomeninės nuostatos apie tėvus, išeinančius prižiūrėti vaikų, iš esmės jau pasikeitusios, palyginus su tuo, kaip buvo prieš 10 metų. Jau tikrai yra tolerantiškiau, supratingiau ir labiau priimančiai“, – tyrimo metu pastebėjo vienas vyras.

„Ir aš manau, tas mūsų mentalitetas keičiasi. Prieš 10 metų buvo keista, kaip tu, vyras, eisi vaikus auginti, nes vyras turi dobti ir tempti į olą... tie laikai baigėsi“, – įsitikinęs kitas tėtis.

Vėl eitų vaiko priežiūros atostogų

Nepaisant iššūkių, absoliuti dauguma fokus grupėse dalyvavusių vyrų teigė, kad ir vėl eitų vaiko priežiūros atostogų, nes iš šios patirties gaunama nauda nusveria patirtus iššūkius.

Vienintelis tėtis, sakęs, jog nekartotų vaiko priežiūros laikotarpio patirties ar jos išvis nenorėtų, buvo tėtis, auginantis dvynukus – jam „užtenka dviejų“.

Mažiau entuziastingai kalbėjo ir tie vyrai, kurie su kūdikiu namie buvo tik vieną mėnesį – jie manė, kad negebėtų vieni ir ilgą laiką susitvarkyti su užduotimis.

Tuo tarpu tėčiai, turintys didesnę vaiko priežiūros patirtį, teigė, kad šis nepasitikėjimo savimi jausmas mažėja vis labiau įsitraukiant į vaiko rūpybą ar kartojant patirtį su kitais vaikais.

„Aš tai pakartočiau vaiko priežiūros laikotarpį ir esu linkęs ilginti tą laikotarpį, nes kuo toliau, tuo lengviau auginti tuos vaikus. Pirmas – sunkiausias, o po to pradeda lengvėti... gal todėl, kad patirtis ir visa kita“, – tėčių rate kalbėjo vienas iš vyrų.

Vyrai nori daugiau negu vien rūpintis finansine gerove

Dr. V. Pilinkaitė Sotirovič sako tyrimo metu pastebėjusi, kad priimti teisės aktai, kurie skatina tėčius įsitraukti į vaiko priežiūrą, ilgainiui keičia požiūrį visuomenėje apie vyrų vaidmenį šeimoje. Patys tėvai pradeda daugiau domėtis ir atrasti galimybes, kurias suteikia valstybė, ir jomis pasinaudoja.

„Tačiau nemažai respondentų nuogąstavo, kad trūksta informacijos, kuri suteiktų žinių apie tėvystę, paaiškintų iššūkius ir padrąsintų aktyviai dalyvauti vaiko priežiūroje. Respondentų atskleisti emociniai išgyvenimai rodo, kad ir vyrams jau vis mažiau priimtina visuomenės norma, kad vyrai turi pasirūpinti vien tik finansine šeimos gerove“, – apibendrina Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. V. Pilinkaitė Sotirovič.

Prieš ketverius metus Tėvo dieną pasiektas kitas rekordas – Kaune esantis Lietuvos zoologijos sodas sulaukė daugiau nei 16 tūkst. lankytojų! Didelių burtų čia nebuvo – pritraukti didžiausią kada nors užfiksuotą lankytojų skaičių pavyko paskelbus, kad tądien sode visi gali apsilankyti nemokamai. Puiki atrakcija Tėvo dienos proga – vaikus ant pečių ir pirmyn į vaikystės simboliu tapusio sodo glėbį! Tiesa, dabar tas simbolis (nė kiek nesikeitęs nuo tų laikų, kai ant pečių savo tėvams sėdėjo dabartiniai tėveliai) vos kvėpuoja – ruošiasi ilgai lauktai rekonstrukcijai. Panašu, šį sekmadienį nedaugelio tėvų keliai ten suks. Ieškos kitų atrakcijų Tėvo dieną.

Šiandieniai tėčiai gerokai išklibino patriarchalinio tėviškumo pamatus, o kieto kumščio tvarką noriai iškeitė į emocinio ryšio su vaikais polėkį.

Apklausos ir tyrimai liudija: 60 proc. tautiečių švenčia tėvų sekmadienį. Nors į šventinių dienų sąrašą Lietuvoje Tėvo diena pakliuvo tik 2009-aisiais, dviem dešimtmečiais vėliau nei Motinos diena (1990 m.), tačiau spėriai vejasi populiarumu. Tik to priežastis – ne oficialus šventės priminimas, o smarkiai ūgtelėjęs tėvų autoritetas.

Tolimuose toliuose liko tėvo, uždirbančio šeimos burnoms duoną, įvaizdis. Šiandieniai tėčiai gerokai išklibino patriarchalinio tėviškumo pamatus, o kieto kumščio tvarką noriai iškeitė į emocinio ryšio su vaikais polėkį. Jie tikrai nenori perleisti savo funkcijų motinai, gatvei, internetui. Jie nori, gali ir sugeba dalyvauti savo vaikų gyvenime, ir jei tik kas nors tuo užsiimtų, būtų galima registruoti galybes kasdienybėje pasiekiamų tėviškų rekordų. Tėčiai veržiasi į gimdymo palatas, tėčiai noriai eina tėvystės atostogų, tėčiai stebina priimdami naujuosius iššūkius. Tikras vyras šiandien yra tikras tėtis, nebijantis garsiai pasakyti, kaip gera juo būti. O mes ryt nepamirškime pasakyti svarbiausio: "Myliu tave, tėti!"

Tėtis Tomas: Turkijoje prie viešbučio baseino laužo nesusikursi

Susipažinkime – Tomas Slausgalvis. Drauge su žmona Gintare esame profesionalūs šokėjai, šokių studijos "Dance4fun" įkūrėjai ir mokytojai. Mūsų keliautojų komandą sudaro keturi asmenys: aš, Gintarė ir dvi dukrytės – šešerių Vakarė ir trejų Gabrielė. Ach, tiesa, visai neseniai šeimos gretas papildė dar vienas bendražygis – kalytė labradorė Dorė. Prisipažinsiu, nesu iš tų tėčių, kurie labai vadovauja. Su žmona draugiškai dalijamės vaidmenimis. Labiausiai mums patinka nuotykių kelionės automobiliu į civilizuotą gamtą (turiu omeny nacionalinius parkus su kempingais; smagias, turistams pritaikytas vieteles prie upių ar ežerų). Mūsų šeimą žavi gyvenimas palapinėse (turime ir visą tokioms kelionėms reikalingą įrangą). Tolimiausias užsienis – dar ateity. Kol kas rengiame trumpesnius žygius aplink Lietuvą, lankome kaimynines ES šalis, kurioms nereikia vizų – pvz., Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Slausgalvių šeimos įspūdingiausia kelionė – mėnesio klajonės po Europą su kemperiu. Tuo metu Gintarė laukėsi antrosios dukrelės, o Vakarytei jau buvo dveji metukai. Ar galite įsivaizduoti, kaip giliai vaikui įstrigo ši išvyka?! Po ketverių metų Vakarė, vos išvydusi kur nors kemperį, jau tampo man už skverno ir džiaugiasi, kaip tada buvę smagu keliauti vagonėliu – jame nakvoti, valgyti ir t.t. Prašo pakartoti.

Tėtis Edvardas: savaitgalis namuose su vaikais sunkesnis už dieną kelionėje

Esu Edvardas Kučinskas. Už šeimos sienų – IT vadovas. Namuose – keturių nuostabių vaikų tėtis. Su žmona Vaida keliavome visada. Bendras startas – povestuvinė kelionė į Prahą sutikti 1998-ųjų. Vėliau buvo įvairių agentūrų suplanuotos kelionės. Su pirmagime dukryte taip atostogavome Turkijoje, Maljorkoje, Kretoje. Vėliau pradėjome organizuoti keliones patys. Apvažiavome Kroatiją, dalį Italijos, Kataloniją, Siciliją, Andalūziją. Keliauti su mažamečiais vaikais tikrai nėra paprasta: reikia iš anksto kruopščiai viską suplanuoti, užsisakyti. O ir kelionės biudžetas didelis (į komandą kviečiame dar ir senelius). Reikia superdidelio automobilio, milžiniškos vilos su aštuoniomis miegamosiomis vietomis arba kelių kambarių viešbučiuose. Vis tiek taip keliauti mums gerokai smagiau, nei tiesiog gulėti prie baseino. Pirma – su mažais vaikais ten ir nepagulėsi, antra – neparsiveši tiek įspūdžių. Tai unikali patirtis visiems: prisiliesti prie kitos kultūros, kalbos, istorinių paminklų. Taip plečiame akiratį, įgyjame gyvenimiškos patirties, ištvermės, tolerancijos, bendradarbiavimo šeimoje įgūdžių.

Tėtis Simonas: šiame skubančiame pasaulyje kelionės skirtos pabūti su šeima

Esame Urbonų šeima. Tėtis Simonas – iššūkių meistras, knygos "Mamų eilės" autorius, mama Ieva ir trys mūsų stebuklai: penkiametė Anebelė, keturmetis Viesulas ir dvejų Džiugė Aurora. Savarankiškai drauge keliaujame visą laiką. Esame aplankę kelis miestus Europoje, bet didžiausias ligšiolinis mūsų iššūkis – dvi žiemos Tailande. (Pirmoji – su dviem mažyliais ir dar vienu, gyvenančiu pilvelyje.) Kelionę pradėjome iš Vilniaus, pasimalėme kelias dienas Londone ir tada buvo pats ilgiausias mūsų skrydis iš Anglijos į Kiniją – net 13 valandų kabojome ore! (Po jo nebebijome jokių skrydžių!) Iš Kinijos pasiekę Tailandą, apsigyvenome džiunglių namelyje – su driežais, skorpionais, šliužais, gyvatėlėmis ir viskuo, kas yra gyva ir tikra. Šią žiemą taip pat leidome Tūkstančio šypsenų šalyje, bet visai kitokiomis sąlygomis. Keliauti po užsienį yra puiku, bet, manau, norėdamas pažinti pasaulį, pirmiausia turi kuo geriau pažinti save, savo protėvių kraštą. Ta proga praeitą vasarą surengėme ne mažiau įspūdingą 42 dienų kelionę aplink Lietuvą.

Tėtis Armandas: kelionės išmoko suvokti, kad šeima yra "mes", o ne "aš" rinkinys

Esame trys keliautojai. Aš – Armandas Rumšas (mokytojas, vertėjas, mokslinių straipsnių redaktorius ir, žinoma, tėtis), mama Goda ir sūnus Radvilas – gaujos vadas. Savarankiškai keliaujame jau keturiolika metų. Gimus vaikui, supratome, kad nebeturime galimybės kažkur vykti su grupe, tad ėmėmės individualios veiklos. Pradėjome nuo Kanarų, kur paplūdimyje ištvėrėme penkias valandas, o pabėgę išmaišėme keturias salas. Niekada neskaičiavome, kiek tų šalių esame apkeliavę. Turėtų būti maždaug 52. Gal keliones objektyviau atspindės skaičius, kad esame skridę į 222 skirtingus oro uostus. Buvome visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš penkiolikos gyvenimo metų Radvilas užsienyje yra praleidęs maždaug 3 metus ir `1 mėnesį. Labai mėgstame gamtą ir laukinius gyvūnus, įspūdingiausios kelionės buvo Grenlandijoje, Mongolijoje, Samoa, Mianmare, Galapaguose (Ekvadoras) ir Folklando salose. Mėgstamiausia tapo Indonezija – joje praleidome virš 3 mėnesių.

– Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudami? Savarankiškos kelionės – iššūkis labiau tėvams ar vaikams?

– Tomas: Didžiausias sunkumas pateikti šeimynai kelionę taip, kad ji būtų visiems linksma, įdomi ir prasminga. Vaikams įdomu, jei yra daug ledų, sūpynių, maudynių ir pan. (Gražus piliakalnis, nuostabi gamta ar pilis, stūksanti tolumoje, kol kas dar jų nedomina.) Suaugusiesiems smagu, jei pakeliui galima aplankyti kokią istorinę vietą, sukarti kokį kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Žodžiu, sudarant maršrutą tenka pasukti galvą, kad įtiktum ir vieniems, ir kitiems. Šiais technologijų laikais, manau, keliautojams sunkumų gerokai sumažėjo. Prieš penkiolika metų, kai mes su Gintare tik pradėjome keliauti, roaming paslauga buvo labai brangi. Važiuodavome su popieriniais žemėlapiais, spausdintais neaišku kada – o keliai pasikeitę... Tai Gintarė sėdėdavo išsiskleidusi kokių 2 kv. m žemėlapį ir bandydavo šturmanauti. Tuomet, aišku, neišvengdavome kuriozų ir lengvo streso. Bet priimdavome jį tiesiog kaip kelionės prieskonį.

– Edvardas: Mūsų vaikai yra labai aktyvūs, drąsūs. Daugelis net stebisi, kaip mes pajėgiame su jais keliauti. Didžiausias iššūkis tėvams – tai bagažo, kelionei reikalingų daiktų krovimas. Jų kiekis visada atrodo įspūdingai – lyg išsikraustytume visam laikui. O kur dar kėdutės, vežimukai... Kelionėse visko būna. Tenka ir paprakaituoti iš streso, kai mažieji patys išeina iš viešbučio arba akimirksniu išlekia iš kavinės tiesiai į judrią į gatvę. Nė minutei negalime atsipalaiduoti. Bet ir namuose įjungtas budrusis režimas. Eilinis savaitgalis ten mums sunkesnis už bet kurią dieną kelionėje, todėl, kai tik galime, judame oru ar asfaltu. Pernai išmaišėme automobiliu Zakopanę. Buvo tikras iššūkis vaikams, ypač mamai, kuriai teko atremti ir ištverti visus tuos: "Kada jau?", "Ar greitai atvažiuosim?". Vis dėlto kelionės automobiliu turi savito žavesio. Vaikams visada suplanuojame pramogų: vandens parkai, baseinai, atrakcionų parkai ir pan. O ko užsinori po tokių smagių, bet sudėtingų atostogų? Cha... Tik vieno: pradėti planuoti kitas atostogas!

– Simonas: Mano penkiametė dukra jau yra atšventusi jubiliejinį – 30-ąjį – skrydį lėktuvu. O visi trys mano vaikai pirmą kartą skrido lėktuvu nesulaukę nė trijų mėnesių.  Daugelis tėvų neleidžia sau nė pagalvoti, kad su mažais vaikais galima keliauti. Tada aš jiems sakau: o kada keliauti su vaikais, jei ne tada, kai jie dar maži? Vėliau prasidės darželiai, mokyklos, draugai, pramogos. Keliaudamas vienas niekada nesusidursi su tiek sunkumų, kaip keliaudamas su vaikais, bet tai tėvų bėdos. Vaikai to nejaučia.

– Armandas: Kelionė nėra iššūkis. Tai džiaugsmas. Ją planuoti, sutinku, yra sunkus darbas (ypač kol dar trūksta patirties). Mes pradėjome keliauti tuomet, kai internete dar buvo labai mažai informacijos. Ką beliko daryti – improvizuoti. Tarkim, atvyksti į kokį miestą po vidurnakčio, nerezervavęs viešbučio, ir bandai suktis iš padėties. Nuo 2008-ųjų, kai kelionių pramonėje įvyko interneto persilaužimas, tapo kur kas lengviau. Mūsų trijų asmenų šeimai daugiausia problemų kelia kažkokia sunkiai paaiškinama viešbučių neapykanta šeimoms su vienu vaiku – kai kuriose šalyse beveik visų viešbučių triviečiai kambariai kainuoja kone tiek pat, kiek du dviviečiai, arba dar blogiau – triviečių beveik išvis nėra. Didžiausias iššūkis ir laimėjimas – nuvykti į kokį nors atokų ir sunkiai pasiekiamą nacionalinį parką, kur gyvūnų vis dar daugiau nei turistų.

– Neseniai teko matyti filmą "Stiklo pilis", sukurtą pagal rašytojos Jeannette's Walls autobiografiją. Ekscentriškas rašytojos tėvas mokė savo vaikus, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas – ne tik iš knygų ar mokyklos suolo...

– Simonas: Manau, kad visur turi būti balansas. Keliaujant ir neskaitant knygų, manau, ir patyrimai bus kiek kitokie. Juk gaudami žinių mes daugiau suprantame, tai leidžia pamatyti daugiau ir tikrame pasaulyje. Todėl manau, kad keliauti reikia visaip. Ir knygų, ir gyvenimo keliais. O mūsų vaikai kelionėse išmoko labai daug. Bet tik dėl to, kad mes joms (ir kartu jiems) skyrėme visą savo laiką, ir tai prisidėjo prie vaiko tobulėjimo greitesniu žingsniu. Šiame skubančiame pasaulyje kelionės, manau, pirmiausia skirtos pabūti kartu visai šeimai, ir tik po to – kažką pamatyti.

– Armandas: Visiškai sutinku su filmo mintimi. Liūdna, kad daugelis žmonių vis dar nesupranta tokio paprasto dalyko. Visiškai nesvarbu, kad vienų ar dvejų metų vaikas vėliau vienos ar kitos kelionės nė neatsimins. Svarbu išlaukti. Rezultatai nepasirodo iš karto. Tikiu, kad į vaiko pasąmonę keliaujant nuo mažens įrašomi neįkainojamos vertės patyrimai ir įspūdžiai. Tad būkite drąsūs ir investuokite į perspektyvą! Na, o šiandien, kai tėvai su mažais vaikais iš tiesų gali lengvai, patogiai ir saugiai keliauti (turiu omeny sauskelnes, kūdikių maistelį, nešiokles, internetą), yra tiesiog nuodėmė atimti iš vaiko tikrąjį pasaulio pažinimą.

– Tomas: Manau, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais. Modernias technologijas išmanantis XXI a. žmogus naudojasi navigacija, "Google" žiniomis apie lankytinas įdomias pasaulio vietas, specialiomis programėlėmis ar aplikacijomis. Man kur kas įdomiau stebėti naktį žvaigždes įsijungus aplikaciją, kuri parodys, koks tai dangaus kūnas. Tokiu atveju prasiplečia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akiratis: juk negali būti absoliučiai viską išmanantis tėtis... Bet žiūrėti tik į paveikslėlius kompiuterio ekrane ir sakyti, ko man ten važiuoti, jei ir taip viską matau per "Google" vaizdus, yra labai trumparegiška. Virtualus vaizdas neatstos to jausmo, kai viską gali išvysti ir patirti gyvai.

Pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais.

– Ar savarankiškos kelionės, jūsų tėviška galva, pranašesnės už "viskas įskaičiuota" poilsį kokiame nors Turkijos kurorte? Galbūt jūsų vaikams būtų smagiau tiesiog turkštis viešbučio baseine?

– Tomas: Bet kokioje srityje darytis malonų masažą yra smagiau, nei patirti kokį šoko terapijos manualinį kaulų laužymą, bet... Nepabandęs vienokio, negalėsi įvertinti kitokio. Pagulėti Turkijos kurorte tiesiog privalai, kad pajaustum, koks poilsis tau labiau patinka – "viskas įskaičiuota" ar "viskas netikėta". Turkijoje prie baseino laužo nesusikursi, šašlyko neišsikepsi, o ir nepažvejosi. Kas lieka? Maudynės ir bambų deginimas. Iš praktikos galime pasakyti, kad toks poilsis mums apkarsta po kokių dviejų trijų dienų. Užtai, kai keliavome mėnesį po Europą su kemperiu, kelionės pabaigoje visi be galo liūdėjome, kad ji artėja į pabaigą. Štai jums ir atsakymas!

– Simonas: Nemėgstu "viskas įskaičiuota" atostogų pirmiausia todėl, kad tuose viešbučiuose labai didelis vartojimo ir metimo pavyzdys. Dar – milžiniška žmonių koncentracija, kurioje sunku rasti ramybę. Taip, ir mums keletą kartų teko atostogauti tuo patogiuoju būdu, kai dėl nieko nereikia sukti galvos. Prieš kelias savaites kaip tik grįžome iš vieno tokio Turkijos viešbučio, kur maži vaikai tampomi iki vidurnakčio po viešbučio pasirodymus ir kur vargšeliai užmiegotomis akimis turi stebėti nemokamus kokteilius maukiančius jų tėvus. Buvo labiau liūdna nei linksma nuo tokio tėvų sąmoningumo. O lūkesčiai buvo dideli... Artimas skrydis, gera kaina, maitinimas (kokia laimė, kai gali atsitraukti nuo puodų!) Taip, poilsis "viskas įskaičiuota" turi daug pranašumų, bet galėjimas rinktis, o ne gauti, kas supalnuota, yra mūsų šeimos kelionių vizija.

– Armandas: Negaliu savo šeimos kelionių lyginti su "viskas įskaičiuota", nes niekuomet tokiose ir nebuvau. Gal žmonės, vykstantys į tokias atostogas, labai pavargsta pilkoje kasdienybėje ir jiems tiesiog norisi apie nieką negalvoti? Nėra pranašesnių variantų, tiesiog žmonės skirtingi. Kažkam reikia dar aštresnių gyvenimo prieskonių, o kažkam norisi dar vieno svaiginančio kokteilio po palme. Mūsų šeimai savarankiškos kelionės reiškia pažinimą, nuotykius. Taip keliaudamas daug sužinai, pažįsti naujas kultūras, jų žmones. O viešbučiai "viskas įskaičiuota", manyčiau, yra tokie patys visame pasaulyje. Be menkiausios netikėtumo galimybės, be šanso pasitikrinti, kaip sugebi spręsti sudėtingas situacijas (tai, beje, irgi labai lavina, ugdo bei grūdina ne tik vaikus).

– Kaip į jūsų keliavimą su visu šeimos taboru žvelgia aplinkiniai? Ar nesulaukiate draugų, pažįstamų replikų, kad galėtumėte keliauti kaip visi normalūs žmonės?..

– Simonas: Daugeliui atrodo, kad mes keliaujame per daug. Bet mes su žmona suvokiame, kad šis laikas labai trumpas ir kad greitai tokių ilgų kelionių nebegalėsime sau leisti. Turiu omeny, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Tad šiuo metu visas savo santaupas sąmoningai skiriame ne naujam automobiliui ar sodui. Didžiausias mūsų turtas – tai galėjimas keliauti, keliauti ilgai ir taip susirinkti visus Lietuvoje taip trūkstamos saulės (laimės) spindulius.

– Armandas: Aplinkiniai manęs beveik nebekritikuoja. Vis dėlto, kai buvome jauni tėveliai ir pradėjome keliauti su 11 mėnesių kūdikiu, sulaukėme labai daug kritikos, pastabų, netgi pasmerkimo iš aplinkinių. Šiandien labai džiaugiamės, kad išlikome tvirti, nepabūgome ir išdrįsome suteikti sūnui tai, ką galėjome geriausio – pasaulio pažinimą. Juokaujame, kas ką turėjo prieš, per penkiolika metų jau išsakė. O normalumas yra susitarimo dalykas. Warrenas Buffettas sykį pasakė maždaug taip: "Jei pamatau, kad esu dauguma, iškart susimąstau, kad turbūt kažką darau negerai."

– Kaip sakoma, gerai, kai gerai, bet... Ar yra buvę kokių stresinių situacijų keliaujant su vaikais ir kaip pavyko su jomis susidoroti?

– Simonas: Kartą buvome olose su vaikais. Bežygiuojant dingo visur elektra ir likome su gidu, vienu prožektoriumi, dviem vaikais ant rankų ir besilaukiančia žmona. Teko eiti tamsoje, kas buvo beveik neįmanoma. Lendant pro siaurą angą iš rankų ištrūko sūnus ir verkdamas pabėgo kažkur į tamsą, kur buvo ir duobių, ir skardžių... Tos kelios minutės, patikėkit, man buvo lyg pragaras. Suradęs sūnų laikiau ir verkiau kartu su juo, o visa kelionė einant atgal buvo sunkiausias dalykas, nutikęs man kada nors kelionėje. Radus išėjimą ir atsidūrus lauke, net apsikabinome su gidu. Pasirodo, ir jam tai buvo pats baisiausias turas per septynerius darbo metus.

– Armandas: Deja, kelionėse stresas neišvengiamas. Tų labai didelių stresų yra buvę gal apie dešimt. Baisiausia, žinoma, kai suserga vaikas. Vis dėlto į visas nesėkmes (dingo bagažas, kas nors susirgo, pavogė brangų fotoaparatą) reikėtų reaguoti paprastai: juk tokios pat nesėkmės nutinka ir mūsų kasdienybėje. Kartais pasitaikydavo ir komiškų vaizdelių. Pvz., atvažiuojame į Peru, į Piską. O vietiniai sako: "Mūsų vienintelis viešbutis sugriuvo prieš keturias dienas. Bet neliūdėkit, nuvešime jus į Parakasą – ten viešbučių pilna." Arba, pavyzdžiui, Pietų Argentinoje žengiame Atlanto pakrante trumpomis rankovėmis. Temperatūra +3, tačiau mūsų bagažas su visais šiltais drabužiais nusprendė nuskristi į Čikagą... Matot, kiekviena sudėtinga situacija išmoko tave vis naujų dalykų, suteikia patirties. Be šitų smulkių nesėkmių kelionė net nebūtų kelionė.

– Pridėkite ranką prie širdies ir paatviraukite: ar grįžę iš tokios kelionės nenorite imti dar vienų atostogų, kad pailsėtumėte nuo mylimos šeimos?

– Armandas: Kai skrendame namo, visada imame aptarinėti, kur vyksime kitą kartą. Nežinau nieko baisesnio už vienatvę be šeimos.

– Simonas: Svarbiausia stengtis nepamiršti to jausmo, su kuriuo grįžai, nes jis labai greitai išblėsta miesto džiunglėse. Vėl darbai, vėl darželiai, būreliai ir tas šeimos jausmas kuo toliau, tuo labiau ima darytis indvidualus... Tad, jei kelionėse kartais ir pagalvoju, kad jau laikas būtų pabūti atskirai, tai išsyk sau primenu, kad būdamas atskirai daug labiau noriu atsidurti ten, kur visa šeima.

– Tomas: Grįžę po turistinės kelionės, kai mėnesį turėjome tenkintis buitimi be patogumų, negalvojame apie nieką kitą, kaip tik koks gėris yra karštas vanduo, šildomos grindys, plati lova su patogiu čiužiniu... O paskui imame planuoti kitą kelionę. Dabar laukia naujas iššūkis – pirmoji bendra kelionė su labradore Dore!

Apie tai ministras kalbėjo pirmadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Neperleidžiamas tėvystės laikotarpis: ar Lietuva pasiruošusi pritaikyti Švedijos patirtį?

„Kad vyrai ir moterys lygiau pasidalintų vaikų auginimo naštą, Europos Komisija siūlo kiekvienam iš tėvų numatyti minimalų 4 mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, iš kurių bent 2 mėnesiai nebūtų perleidžiami.

Kaip pirmadienį konferencijoje Seime sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras, Lietuva ne tik remia šiuos pasiūlymus, bet ir pasisako už 12 ir 24 mėnesių apmokamas vaiko priežiūros atostogas.

„Jeigu būtų rastas bendras sutarimas dėl neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų, Lietuvoje turėtų atsirasti neperleidžiami 2 mėnesiai, skirti tėčių buvimui su vaiku“, - sakė L. Kukuraitis.

Didžiausiais Lietuvos iššūkiais ministras vadino emigraciją, visuomenės senėjimą ir nepakankamą gimstamumą, kuris užtikrintų visuomenės gyvybingumą.

„Pirmi du mano paminėti iššūkiai yra be galo dideli, bet šįkart susitelksiu į gimstamumą ir būtinas sąlygas, kurios jaunas šeimas paskatintų turėti vaikų ir suteiktų saugumo jausmą“, - pabrėžė ministras.

Suminis gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vidutiniškai vaikų per reproduktyvų gyvenimo laikotarpį pagimdo viena moteris, Lietuvoje 2017 metais siekė 1,69.

„Iš duomenų akivaizdžiai matyti, kad pats žemiausias suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje buvo 2002-aisiais (1,23) ir vėliau ėmė stabiliai augti. Suminio gimstamumo augimas siejamas su gana dosniai apmokamų vaiko priežiūros atostogų įteisinimu 2007-aisiais, tačiau tėvai vis tiek susiduria su daugybe iššūkių. Vienas jų - nelygus pasidalijimas vaiko priežiūros rūpesčiais tarp vyrų ir moterų“, - pabrėžė ministras.

„Sodros“ duomenimis, praėjusiais metais vaiko priežiūros išmokas gavo 33 tūkst. moterų ir 9,7 tūkst. vyrų. Nors vyrų, gaunančių vaiko priežiūros išmokas, skaičius nuosekliai auga, tačiau didžioji dalis jų išmokas gauna antraisiais vaiko priežiūros metais, kai galima ir dirbti, ir gauti 40 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio išmoką.

Pavyzdžiui, jei iš viso 2017 m. vaiko priežiūros išmokas, kaip minėjau, gavo 9,7 tūkst. vyrų, tai iš jų net 8,2 tūkst. šias išmokas gavo antraisiais vaiko auginimo metais. Tai reiškia, kad šeimos kai kuriais atvejais renkasi galimybę vyrui ir dirbti, ir gauti išmoką, tačiau vaiką realiai prižiūri arba mama, arba samdoma auklė, arba pasiremiama senelių pagalba.

„Šeimos šiuo keliu gali eiti dėl vienos paprastos priežasties: vyrų darbo užmokestis vis dar yra aukštesnis nei moterų, todėl žmonės skaičiuoja. Tais atvejais, kai mama pasirenka nutraukti darbo santykius, bet auginti vaiką antraisiais metais, nors išmoką gauna dirbantis vyras, nukenčia moters darbinė veikla: nutraukiami darbo santykiai, tai savaime lemia sudėtingesnį grįžimą į darbą, žemesnį atlyginimą grįžus. Stereotipai lemia, kad vaiko auginimas daliai darbdavių reiškia tarsi kvalifikacijos praradimą arba bent jos neįgijimą. Tačiau moteris, auginanti vaiką, yra draudžiama sveikatos, pensijų ir nedarbo draudimu“, - atkreipė dėmesį L. Kukuraitis.

Ministras pasidalijo Islandijos patirtimi. Šioje šalyje neperleidžiamas ir apmokamas vaiko priežiūros atostogas įteisino 2000 metais. Buvo nustatyta, kad 3 mėnesiai vaiko priežiūros atostogų skiriama motinoms, 3 - tėvams ir 3 mėnesius šeima galėjo dalintis vaiko priežiūrą pagal savo poreikius.

Islandija tuo metu nustatė ilgiausias neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas vyrams pasaulyje. Vaiko priežiūros laikotarpiai galėjo būti išdalinti per 18 mėnesių, tuo pat metu Islandijos parlamentas Altingas nustatė labai aukštas išmokų „lubas“, kurios turėjo poveikį vos 4 proc. tėvų, o pati išmoka per vaiko priežiūros atostogas siekė 80 proc. vidutinio buvusio darbo užmokesčio.

Kiek vėliau Islandija ėmė taupyti, todėl išmokų „lubas“ mažino net keletą kartų. Tam įtakos turėjo ekonominė bei finansų krizė 2008-2009 m. „Lubų“ sumažinimas neigiamai atsiliepė apie 50-ies proc. tėčių ir 20-ies proc. mamų pajamoms.

2012 m. Islandijos parlamentas balsavo už pakeitimus, kurie laipsniškai turėjo pailginti vaiko priežiūros atostogas iki 5 mėnesių mamoms, 5 - tėčiams, o likę 2 mėnesiai būtų buvę dalijami pagal šeimos susitarimą, bet 2013 m. spalį nauja Vyriausybė dėl finansinių priežasčių nukėlė šių teisės aktų įsigaliojimą, todėl iki šiol liko 9 mėnesių vaiko priežiūros atostogos, kurios dalijamos po 3 mėnesius mamai, tėvui ir pagal poreikį.

„Taigi Islandiją tam tikra prasme galime vadinti laboratorija, kurioje buvo patikrinta neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų įtaka šeimoms ir visuomenei, nes sprendimas buvo priimtas pakankamai seniai, kad būtų galima vertinti rezultatus“, - sakė L. Kukuraitis.