Netradicinę parodą pamatyti – tiksliau, patirti neįprastu kompiuterinio žaidimo formatu – žiūrovai kviečiami virtualiojoje „IRGI galerijoje“.

„Parodos pavadinimas žymi terminą, kompiuterinėje kalboje reiškiantį galimus skaitmeninių tekstūrų papildymus“, – sakoma anotacijoje. Būtent tekstūros, atsiskleidžiančios per kūriniuose vaizduojamus realius ir skaitmeninius motyvus, vystomas koncepcijas, yra dviejų menininkų kūrybos centras, kuriame tapybinė ir skaitmeninė terpės veikia papildydamos, perkurdamos viena kitą.

Su M.Valentukoniu (M.V.) ir Š.Baltrukoniu (Š.B.) kalbamės apie tai, kad, kūryboje tyrinėjant šias skirtingas terpes, tarp jų panašumų randasi daugiau nei skirtumų, apie virtualiąją parodą, žiūrovui suteikiančią naujų tapybos suvokimo, patyrimo galimybių ir patirčių, bei svarstome: ar materiali kūrinio forma ilgainiui nepraras savo vertės, aktualumo?

– Virtualiojoje parodoje „Texture Pack“ tyrinėjate skaitmeninės ir tapybinės terpių santykio ypatybes. Norėtųsi kiek atsitraukti nuo paties santykio ir dėmesį sutelkti į kiekvieną terpę atskirai. Kokios šių terpių savybės kiekvienam iš jūsų yra įdomios tyrinėti kūryboje / per kūrybą?

M.V.: Svarbiausias skaitmeninio vaizdo elementas yra pikselis ir pikselių visumos sukuriamas mirgėjimas. Darbuose tyrinėju ne šviesotamsą, kuria yra paremta tradicinė, klasikinė, tapyba, o dėmesį sutelkdamas į skaitmeninę tapybą tapau ar purškiu dažus ant drobės taip, kad paveikslas šviestų, mirgėtų pats iš savęs lyg kompiuterio monitoriaus ekrane. Man labai svarbus potėpis ir tapymo technika, galintys suteikti daug informacijos, įtaigų emocinį krūvį.

Jungtis: jauni menininkai tapyboje ir skaitmeninės erdvės kūriniuose rado sąsajų – aštrias linijas, griežtas formas, ryškias spalvas. / VDA nuotr.

Š.B.: Kad ir kaip norėtųsi atskirti skaitmeninę ir tapybinę terpes, pastebiu, jog abi turi panašias savybes. Tiek tapybinėje, tiek skaitmeninėje terpėje man įdomiausia tyrinėti spalvas, jų sąveikas, kontrastus. Skaitmeninė terpė žavi savo švara, greitu medžiagos apdirbimu ir plačiomis galimybėmis, o tapyboje, kaip ir Mantas, didelį dėmesį skiriu potėpių įvairovei.

– Kas kiekvienam iš jūsų tapo pradiniu atspirties tašku ieškoti šių terpių santykio?

M.V.: Nostalgija pirmiesiems 3D vaizdo žaidimams ir, apskritai, visai skaitmeninei kultūrai, jos kuriamiems pojūčiams. Santykio ieškojimas prasidėjo galvojant apie tai, kokią įtaką man asmeniškai padarė kompiuterio, interneto, žaidimų konsolių, CD atsiradimas. Šią patirtį tapyboje jungiu su tuo, kas man aktualu šiandien.

Erdvės: netradicinis projektas jo žiūrovams suteikia galimybę praplėsti tapybos suvokimą. / VDA nuotr.

Š.B.: Mano tapyba dar studijuojant turėjo daug panašumų su vaizdais skaitmeninėje erdvėje: naudojau aštrias linijas, konkrečias, griežtas formas, ryškias spalvas. Buvo tik laiko klausimas, kada įvyks šių dviejų terpių susiliejimas.

– Savo dėmesį sutelkiate į tapybinio ir skaitmeninio vaizdo tekstūrinę prigimtį, kaip dviejų skirtingų terpių sąsają. Kaip skiriasi tekstūrų perteikimo būdai ir priemonės jas atskleidžiant materialioje formoje – drobėse, ir kaip – virtualiojoje terpėje?

M.V.: Pikselių mirgėjimo efektą ant drobės atskleisti padeda purškiami dažai, kompiuteriniams žaidimams ir, apskritai, skaitmeninio vaizdo apdorojimo programoms, virtualiajai realybei būdingi aštrūs formų kontūrai tapyboje perteikiami naudojant papildomas priemones – tokias kaip lipnioji juosta, padedanti sukurti efektą, jog objektas, vaizduojamas drobėje, yra tarsi iškirptas (angl. crop) iš skaitmeninės erdvės ir įklijuotas (angl. paste) tiesiai į paveikslą. Aliejinių dažų technika ir prislietimas jais prie drobės yra natūralesnis ir jautresnis procesas. Kai vaizduoju materialią aplinką ar tekstūras, kurioms perteikti reikalingas subtilesnis priėjimas ar atsitiktinumas, – naudoju teptuką.

Jungtis: jauni menininkai tapyboje ir skaitmeninės erdvės kūriniuose rado sąsajų – aštrias linijas, griežtas formas, ryškias spalvas. / VDA nuotr.

Š.B.: Kiekviena tekstūra reikalauja naujos potėpio technikos. Aliejiniais dažais ir naudodamas lipniąją juostą, drobėje dengiu plotus tarsi „Photoshop“ programa stumdyčiau vienas kitą dengiančius sluoksnius (angl. layers). Ryškias, nenatūralias spalvas išgaunu purkšdamas aerozolinius dažus. Netradiciniais kūrinių ekspozicijos sprendimais siekiu išeiti į trimatę erdvę ir taip praplėsti paveikslo sąvoką.

– Kokią įtaką šių skirtingų tekstūrų atpažinimui ir suvokimui daro jų pateikimas virtualiojoje erdvėje ir realioje aplinkoje?

Pagrindinis skirtumas tarp materialios ir skaitmeninės tekstūrų yra 3D ar 2D, jų suvokimas ir riba tarp jas observuojančio stebėtojo.

M.V., Š.B.: Pagrindinis skirtumas tarp materialios ir skaitmeninės tekstūrų yra 3D ar 2D, jų suvokimas ir riba tarp jas observuojančio stebėtojo. Ekranas panaikina intymumą ir atitolina nuo gilesnio patyrimo, o realybėje kuriamas labiau pažinus santykis su tekstūra. Kuriant paveikslus pagrindinis tikslas yra manipuliuoti tiek materialiomis, tiek skaitmeninėmis tekstūromis ar jų atsikartojančiais modeliais (angl. patterns), sukuriant naują organišką visumą, kurią įvardyti galima naudojant anglišką terminą grafting, kai tikimasi, kad vienas nuo kito nutolę objektai ar koncepcijos gebės išaugti į naujai funkcionuojantį organizmą.

– Teigiate, kad tekstūriškumas aktualus kaip vienas pagrindinių šiuolaikinės vaizdinės kultūros aspektų. Kaip manote, ar dėl to materiali kūrinio forma ilgainiui nepraras savo vertės, aktualumo?

M.V.: Jei praras, bus galima kurti NFT (angl. Non-fungible token) meną.

Š.B.: Mano nuomone, nepraras. Žmogus yra socialus, todėl tiesioginio santykio kūrimas per pojūčius materialioje aplinkoje yra natūralus procesas ir siekiamybė.

Erdvės: netradicinis projektas jo žiūrovams suteikia galimybę praplėsti tapybos suvokimą. / VDA nuotr.

– Parodą atidarėte dviejose galerijose: VDA parodų erdvėje „Kreatoriumas | Meno krosnys“ ir virtualiojoje „IRGI galerijoje“. Kokių naujų galimybių jums suteikė kūrinių pristatymas virtualiojoje galerijoje?

M.V.: Virtualiosios ekspozicijos kūrimas buvo intuityvus, paremtas vizualine logika, todėl, pristatydami virtualiąją parodą, stengėmės paveikslams suteikti (ne)atpažįstamas formas, žiūrovą paskatindami jų visumoje ieškoti neatitikimų (angl. glitches), leisdami būti nustebintam proceso ar atsitiktinumų.

– Virtualiojoje parodoje taip pat svarbus judesys – tiek paties regimo vaizdo, tiek žiūrovo, kuris raginamas tapti aktyviu parodos veikėju.

M.V., Š.B.: Patekęs į bet kokio kompiuterinio žaidimo erdvę, žaidėjas tampa aktyviu tos erdvės dalyviu ir, priklausomai nuo žaidimo suteikiamų galimybių, gali daryti įtaką jį supančiai aplinkai, erdviškai ją tyrinėti (jei tai 3D žaidimas). Virtualioji parodos pristatymo erdvė mums leido manipuliuoti savo pačių kūriniais: juos didinti, mažinti, priversti suktis, leisti žiūrovui juos deginti ar pereiti kiaurai. Sukurdami paralelę tarp parodos ir kompiuterinio žaidimo, tam tikruose lygiuose leidome žiūrovui pačiam keisti erdvės ar paveikslų tekstūras (paviršius) ir būsenas. Interaktyvumas žiūrovui suteikė galimybių paveikslus suvokti ne kaip objektus, o kaip pačią aplinką arba joje vykstančią, nuo jos neatskiriamą gyvą sistemą.

Kas? M.Valentukonio ir Š.Baltrukonio paroda „Texture Pack“.