Praeities aidai
TI – spektaklis, pastatytas pagal jaunosios kartos kauniečiams puikiai žinomą Justinos Stučinskaitės kūrinį "Ačiū, gyvenu gerai". 2004 m. tuometės devyniolikmetės medicinos studentės išleista knyga pasakoja apie autorės gyvenimo etapą po išsiskyrimo su vaikinu. Joje netrūksta puikiai kauniečiams atpažįstamų tuometės miesto kultūros simbolių ir aplinkos ženklų – radijo stotyse tebeskamba senieji SEL ir "B'Avarijos" hitai, o barai BO bei "Combo" išgyvena geriausius laikus.
Dalį šių simbolių žiūrovai gali atpažinti ir spektaklio metu. Įspūdį sustiprinti padeda ir realiose Kauno vietose filmuoti vaizdo klipai, matomi publikos išmaniuosiuose telefonuose. "Iš pradžių planavome spektaklio scenarijų labai tampriai susieti su 2004 m. Kaunu, tačiau vėliau nusprendėme perkelti veiksmą į šiuos laikus ir prie knygos priartėti ne vietos ir laiko, bet emocine prasme. Tačiau tam tikrus simbolius kauniečiai, be abejo, atpažins – trumpus epizodus nufilmavome prie Kauno pilies ir bare "Kultūra", – atskleidė režisierius A.Gluskinas.
Jo teigimu, idėja pritaikyti mobiliąją programėlę būtent TI kilo iš siekio užmegzti artimą santykį su žiūrovu. Jautri, pirmuoju asmeniu parašyta J.Stučinskaitės knyga yra artima visiems, išgyvenusiems pirmąją meilę, tad ir spektaklis privalėjo būti emociškai intymus.
"Teatre visad egzistuoja fizinis atstumas, o man norėjosi, kad kiekvienas žiūrovas veikėjus jaustų šalia savęs. Mobilusis telefonas tam puikiai pasitarnavo – privalai laikyti jį arti, kad matytum ir išgirstum, kas sakoma. Vieni bendravimui su publika naudoja muziką ar šviesą, kiti – artimą aktoriaus priėjimą prie žiūrovo, o aš šįkart pasirinkau štai tokią priemonę", – sumanymu dalijosi A.Gluskinas.
Išnyksta atstumai
Mobilioji TI aplikacija tampa aktyvi tik spektaklio metu. Ja pasinaudojęs žiūrovas panyra į vidinį spektaklio pagrindinės herojės Tytės pasaulį – gali matyti jos prisiminimus, emocijas ir netgi atsakyti jai naudodamas jausmaženklius. Tačiau toks įsitraukimas į virtualybę turi ir minusų – žiūrovams gali būti per sunku iš jos vėl grįžti prie veiksmo scenoje, todėl kūrybinė komanda atsisakė dar didesnio interaktyvaus įsitraukimo.
Naudojamas inovacijas šios dvi kartos vertina skirtingai – jaunoji karta su malonumu jas priima, o vyresnieji į tai žiūri kiek atsargiau.
"Iš pradžių norėjome, kad aplikacija būtų panaši į "Messenger", tačiau supratome, kad to jau bus per daug", – pasakojo A.Gluskinas. Spektaklis, kuriame nereikia išjungti mobiliųjų telefonų suponuoja ir dar vieną problemą – žiūrovams jo metu gali kas nors paskambinti arba parašyti žinutę. "Su aktoriais susitarėme, kad į publikos sulaukiamus skambučius ir žinutes nekreipsime dėmesio. Mes sukūrėme tokias žaidimo taisykles, tad turime ir žaisti pagal jas", – tikino režisierius.
Naudodama interaktyviąsias technologijas, spektaklio kūrybinė komanda neapsiėjo ir be įvairiausių netikėtumų. Pavyzdžiui, garso aido efekto – mobilioji aplikacija žiūrovų išmaniuosiuose telefonuose nesuveikia sinchroniškai, tad garsas dubliuojasi ir tampa aidu. Tačiau štai toks nenumatytas efektas pasitarnavo spektaklio siekiui sukurti artimą ryšį su žiūrovu – susidubliavę ir pagarsėję pokalbiai sukuria nuojautą, tarsi spektaklio veikėjai kalbėtųsi visai šalia.
Žmonės iš gatvės
Dar viena spektaklio TI ypatybė – speciali aktorių atranka, kurioje dalyvauti galėjo tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Knygos "Ačiū, gyvenu gerai" atsiradimo istorija pasufleravo neįprastas Tytės vaidmens atlikėjos paieškas. "Kūrinio autorė nebuvo rašytoja, net jokiame literatų būrelyje nesisukiojo, tiesiog mokėsi antrame medicinos kurse. Jam pasirodžius visi patyrėme lengvą šoką – mergina iš gatvės parašė ir išleido knygą. Tad statydamas spektaklį supratau, kad ir Tytę suvaidinti turi ne aktorė, o paprasta mergina, neturinti nieko bendra su teatru", – pasakojo A.Gluskinas.
Taip ir atsitiko – Tytės vaidmenį gavo abiturientė Ieva Daunoraitė, kuri visai netikėtai, draugo paraginta, užsuko į atranką. Režisieriaus teigimu, spektaklis tiesiog privalėjo būti pastatytas Kaune, o pagrindinio vaidmens atlikėja – būti gimusi ir augusi šiame mieste, kaip ir J.Stučinskaitė, taip pat jau spėjusi patirti išsiskyrimo su mylimu žmogumi kartėlį.
"Į atranką išbandyti savo jėgų buvo atėjusios ir 15–16 metų paauglės. Paklausiau jų, ar yra draugavusios su vaikinu ir išsiskyrusios. Šioms atsakius neigiamai, nebesvarsčiau jų kandidatūros, kadangi neprofesionalui, kuris šio jausmo nėra patyręs, būtų pernelyg sunku suvaidinti Tytę. Aišku, tai asmeninis reikalai, bet spektakliui jie yra itin svarbūs", – atrankos kriterijus vardijo kūrėjas.
Kartų ypatumai
TI skirtas tiek paaugliams, šiuo metu išgyvenantiems pirmąją meilę, tiek knygos autorės kartai, kuriai spektaklis – tarsi paauglystės laikų revizija. Tačiau spektaklio metu naudojamas inovacijas šios dvi kartos vertina skirtingai – jaunoji karta su malonumu jas priima, o vyresnieji į tai žiūri kiek atsargiau.
Anot režisieriaus, prieš spektaklio premjeras organizuotuose žiūrovų peržiūrose išryškėjo skirtis tarp dviejų kartų požiūrių: "Peržiūrų metu jaunuoliai be didelio vargo priėmė programėlės pateikiamą informaciją. Toks spektaklio pateikimas jiems atrodė visiškai natūralus. O štai šiek tiek vyresniems žmonėms buvo sunku peržengti tą ribą. Sulaukėme klausimų, kodėl tiesiog nenaudojome projekcijų. Juk taip būtų paprasčiau", – pasakojo A.Gluskinas.
Peržiūros prieš premjeras – būtina spektaklio TI sąlyga. Pristatant tai, kas Lietuvoje dar nebandyta – pirmąjį spektaklį su mobiliąja aplikacija, kūrybinei grupei kilo nemažai techninių kliūčių ir nesklandumų, kuriuos pašalinti įmanoma tik nuolat bandant.
