Daug klausimų

Žinant liūdnas Lietuvos demografines prognozes visos iniciatyvos padėti vaikus auginančioms šeimoms sveikintinos, jei jos ne šleivos kreivos, kaip kad dabar Seime svarstomas projektas valstybės ir savivaldybių įmonių bei įstaigų darbuotojams, auginantiems vaikus iki trejų metų, leisti dirbti keturias dienas per savaitę mokant vidutinį darbo užmokestį. Tai būtų taikoma vienam iš tėvų, jei jis grįžta į darbą nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms.

"Kyla daug klausimų, bet Trišalės tarybos posėdyje pati projekto autorė Viktorija Čmilytė-Nielsen į daugelį jų neturėjo atsakymų", – nerimauja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

I.Ruginienė primena, kad mūsų atostogos – vienos trumpesnių ES. Šventinių dienų – palyginti nemažai, bet dalis jų neretai sutampa su savaitgaliais. Be to, mes vos ne pirmaujame ES pagal viršvalandžių skaičių. (I.Gelūno / Fotobanko nuotr.)

Pirma, kodėl tik viešajame sektoriuje? Jei siekiama, kad auginantys vaikus tėveliai greičiau integruotųsi į darbo rinką, būtų logiška nediskriminuoti ir privataus sektoriaus. Antra, jei vienas darbuotojas dirba trumpiau, daugelyje darbų jį reikia pavaduoti. Taigi už didesnį krūvį turi būti mokama kitam darbuotojui, bet to nenumatyta. Trečia, pagrindinė problema, kodėl vaikus auginantys tėveliai negrįžta į darbo rinką, – neturi kur jų palikti, nes trūksta darželių. V.Čmilytė-Nielsen siūlo viešojo sektoriaus įstaigose įrengti vaikų kambarius. Bet kodėl tik viešojo? Tarptautinėje praktikoje yra variantų nuo darželio įsteigimo iki darbo ir poilsio erdvių derinimo, tad koks siūlomas Lietuvoje?

"Klausimų daug – atsakymų mažai. Reikia ne tik galvoti, kaip pasiūlyti įstatymą, bet ir kaip jį įgyvendinti. Jei nebus prieinami valstybiniai darželiai, toks siūlymas neturi prasmės. Nenumatyta ir kompensuoti kitiems darbuotojams už papildomą darbą, vadinasi, toje pačioje darbovietėje darbuotojai būtų išskiriami į turinčius vaikų iki trejų metų ir visus kitus, o reikia derinti skirtingų grupių interesus, kad nebūtų diskriminacijos", – pabrėžia I.Ruginienė.

Procesai pajudėjo ir be jokio politikų įsikišimo. Tai neišvengiami pokyčiai, ir jie vyksta per natūralų vyksmą, konkurencinę aplinką.

Meškos paslauga

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas pritaria: demografinė situacija blogėja, reikia padėti auginančioms vaikus šeimoms, bet, pabrėžia, diskriminacijos būti negali. Viešasis sektorius gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų, o nori sau susikurti dar geresnes sąlygas, nors ir taip atlyginimai ten dabar didėja greičiau nei privačiame.

D.Arlausko požiūriu, auginti vaikus yra darbas, už kurį turi būti atlyginama, nes jie užaugę įsilies į darbo rinką, mokesčiais prisidės prie padoresnės pensijos pensininkams. Tačiau verslininkai, kurie įdarbintų turinčius vaikų žmones, netektų pajamų, tad gal ir vengtų juos priimti. "Jei papildoma laisva diena būtų kompensuojama iš solidaraus fondo, verslininkams nekiltų problemų dėl prarastų pajamų, nebūtų įtampų įmonės viduje, nes kitiems darbuotojams tektų dirbti ilgiau", – išeitį siūlo darbdavių organizacijos vadovas.

"Luminor" vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico nuomone, pasiūlymai – ne tik populistiniai ir skaldantys visuomenę, bet dažnu atveju, suteikiant privilegijų vienai grupei, tai gali jai pačiai padaryti meškos paslaugą. Jei darbdavys jauniems tėvams turės suteikti papildomų laisvų dienų, jis bus mažiau linkęs juos priimti į darbą arba mokės mažesnį atlyginimą.

"Tokios iniciatyvos, kurių našta užkraunama konkrečiam darbdaviui, o ne pasidalijama per visos visuomenės socialinio draudimo sistemą, visada turi neigiamų padarinių. Jei už tai būtų mokama iš biudžeto, būtų sąžininga, nes juk darbdaviui reikėtų pakeisti nedirbantį darbuotoją kitu. Socialinės apsaugos sistemos funkciją turėtų atlikti valdžios sektorius, o ne darbdavys", – pabrėžia Ž.Mauricas.

Keturias dienas – visiems

Socialdemokratai siūlo visiems palaipsniui trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų, o pradėti – nuo socialinių darbuotojų, nes jų darbas – sunkus, krūviai – dideli, o atlyginimai – maži, todėl šių darbuotojų  trūksta. Tokį projektą socialdemokratai pateikė dar praėjusią kadenciją.

"Bet tai tik pirmas etapas pereinant prie trumpesnės darbo savaitės visiems. Žinoma, tada reikės daugiau darbuotojų, tad tam turi būti užtikrintas finansavimas, priešingu atveju – tai tik graži teorija", – sako vienas iš projekto iniciatorių Seimo narys Algirdas Sysas, bet pripažįsta, kad kol kas neskaičiavo, kokių prireiktų sumų.

Tačiau, pasak jo, pats gyvenimas privers trumpinti darbo valandas: "Yra planų, kad 2050 m. turėtų būti tam tikras procentas robotizacijos ir automatizacijos, tad likusiems be darbo reikės jį padėti rasti. Taigi keturių dienų darbo savaitė laipsniškai atlaisvintų jiems naujų darbo vietų."

I.Ruginienė pritaria, kad darbo savaitė būtų trumpinama, sako, kad profsąjungos pirmos tai ir pasiūlė, o socialdemokratai idėją tik prigriebė. Nors verslas gąsdina, kad valstybė taip bankrutuotų, bet, primena I.Ruginienė, ir kai prasidėjo debatai dėl aštuonių valandų darbo dienos, darbdaviai alpo, kad sustos ekonomika, viskas bankrutuos, bet taip nenutiko. "Su IT technologijomis, robotizacija, kitomis priemonėmis gal jau esame pasirengę dirbti mažiau valandų – keturias darbo dienas per savaitę ar šešias valandas per dieną", – mano profsąjungų lyderė.

Žinoma, reikėtų papildomų piniginių ir žmogiškųjų išteklių, bet, pabrėžia ji, juk sprendžiame visuomenės sveikatos klausimą, kad nebūtų kaip dabar: žmogui – 50 metų, o jis jau nebegali dirbti, nes praradęs sveikatą. Be to, išspręstume ir nedarbo problemą, jei investuotume į kokybišką perkvalifikavimą, sutaupytume lėšų, dabar skiriamų nedarbo pašalpoms.

Be politikų įsikišimo

Diskusijos apie trumpesnę darbo savaitę vyksta visame pasaulyje ir nuomonių skirtingose šalyse bei skirtinguose sektoriuose yra įvairių. Tad, Ž.Maurico nuomone, svarstant apie keturių dienų darbo savaitę reikėtų labiau derintis ir su kitomis valstybėmis, priešingu atveju galime prarasti konkurencingumą, sektoriai, kurie pasaulyje to netaiko, gali išsikelti iš Lietuvos.

Pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse dažnas naktinis klubas veikia tik penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Lietuvoje restoranai dirbdavo kasdien, o dabar vis daugiau jų dirba penkias ar keturias dienas. Tokio tipo darbuose lankstumo daugiau: gali dirbti tris dienas, bet, jei yra poreikis, ir šešias. Ekonomistas primena, kad pramonės sektoriuje sudėtingiau: jei kam sutrumpina darbo valandų, atitinkamai reikia papildomai samdyti darbuotojų. "Tai dar paaštrintų darbuotojų trūkumą, tad laikas dabar tam būtų prastas. Tam tikriems sektoriams būtų smūgis", – mano Ž.Mauricas.

Pasak jo, teisės aktais darbo trukmės viršutinė riba turi būti apibrėžta, kad negrįžtume į XIX a., kai žmonės laisvą turėjo tik sekmadienio pusdienį, kurio užtekdavo į bažnyčią nueiti. Bet kuo brandesnė visuomenė, tuo ir lankstumo gali būti daugiau, ypač tuose sektoriuose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, didesni atlyginimai. Tad reikėtų palikti daugiau erdvės darbdaviui ir darbuotojui susitarti. Ir dabar darbo skelbimuose neretai nurodoma, kad skiriama papildoma atostogų diena, trumpesnės darbo valandos, galimybė dirbti iš namų, ir taip įmonė turi didesnę galimybę pritraukti darbuotojų.

D.Arlauskas taip pat pastebi, kad ir dabar nemažai bendrovių trumpina darbo laiką, penktadieniais dirba iki pietų ar visai nedirba, lengvina darbo sąlygas šeimoms su vaikais. "Procesai pajudėjo, ir be jokio politikų įsikišimo. Tai neišvengiami pokyčiai, ir jie vyksta per natūralų vyksmą, konkurencinę aplinką, kai vienos įmonės rodo naują kultūrinį supratimą ir kitos pasitempia, kad atitiktų naujus standartus", – D.Arlausko manymu, darbdaviai ir darbuotojai dėl to sutaria be valdžios, ir šiai nėra reikalo didinti savo galią.

Ar mūsų gerovė jau tokia gera, ar tikrai galime padidinti perskirstymą per viešąjį sektorių? D.Arlausko manymu, kai rasime atsakymus į šiuos klausimus, galėsime rimtai kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę. (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Vis daugiau vyksta tokių procesų kaip įmonių socialinė atsakomybė. Ypač užsienio kapitalo įmonės turi socialinius paketus, investuoja į darbuotojų gebėjimus, organizuoja mokymus, apmoka gyvybės draudimą, siūlo vaikų darželius. "Tokios įmonės konkurencine prasme turės didelių pranašumų. Atrodytų, paradoksalu, bet įmonės investuoja į darbuotojus ne pelno sąskaita, nes nuo to pelnai tik padidėja. Reikia atsikratyti senovinio mąstymo: anksčiau verslininkai sakydavo – mokame mokesčius, tai ko dar reikia, šimtai už durų laukia darbo vietos. Dabar atvirkščiai – šimtai darbdavių medžioja vieną darbuotoją", – sako D.Arlauskas.

Viešasis sektorius gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų, o nori susikurti dar geresnes sąlygas, nors ir taip dabar atlyginimai ten didėja greičiau nei privačiame.

Jau kelerius metus

Nemažai įmonių jau ir iki pandemijos dirbo laisvesniu grafiku, o darbas skaičiuojamas ne valandomis, bet rezultatu, sukurtu produktu. Personalo atrankos bendrovė "Alliance For Recruitment" trumpiau dirba jau penkti metai. "Žmonės atsakingi, žino, kad turi atlikti visus savaitės darbus, pasiekti rezultatą", – sąlygą tam pabrėžia bendrovės partneris Andrius Francas.

Jis pasakoja, kad dar 2016 m. nutarė, jog vieną dieną iš dešimties darbuotojai gali į biurą neiti. Visiems patiko, tad kilo klausimas, kodėl ne kiekvieną savaitę. 2019-ųjų vasarą išbandė ir tai.

Kaip ir visų įmonių, didžiausios baimės buvo, kad pablogės rezultatai. Bet nepablogėjo, tad tokia tvarka liko ir toliau. Visi stengiasi penkių dienų darbus padaryti per keturias. Penktadieniais nerengiami jokie susirinkimai ar kas kita, kas priverstų tą dieną dirbti. Tiesa, kai kas į biurą vis tiek ateina ir penktadienį – sako, gera žinoti, kad gali neiti, bet pats renkasi, kaip elgtis.

A.Franco įsitikinimu, IT, reklamos, dizainerių, kitų kūrybinių sričių bendrovės tikrai gali išbandyti keturių dienų darbo savaitę, bet, pripažįsta, ne visoms profesijoms tai tinka. Pavyzdžiui, medikams – o kas dirbtų penktą dieną? Arba fabrikas, kuris gamina dešras, negali  vieną dieną jų negaminti. Tokioms bendrovėms reikėtų papildomų finansinių išteklių samdyti pavaduojančius darbuotojus.

Bet, pasakoja A.Francas, investuoti į darbuotojus bendrovei apsimoka. "Alliance For Recruitment" nuolat eksperimentuojama, kaip juos motyvuoti, didinti lojalumą organizacijai. Dabar per karantiną stengiamasi pagerinti jų psichologinę būklę – visus apdraudė sveikatos draudimu su psichologinėmis konsultacijomis. Kartą per mėnesį tikrinama, kaip žmonės jaučiasi, daugiau ar mažiau valandų dirba, ar nepersidirba, nes labai svarbu, kad žmogus neperdegtų, ypač dabartinėmis pandemijos aplinkybėmis.

"Dėmesys darbuotojui stiprina jo motyvaciją ilgiau čia dirbti, o nuo to priklauso bendrovės darbo rezultatai", – pabrėžia A.Francas.

A.Francas pasakoja, kad personalo atrankos bendrovė "Alliance For Recruitment" trumpiau dirba jau penkti metai. Bet žmonės atsakingi, žino, kad turi atlikti visus savaitės darbus, pasiekti rezultatą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Turtingi dirba trumpiau

D.Arlauskas sako nė neabejojantis, kad ateis laikas, kai visi dirbsime keturias dienas per savaitę. Technologiniai procesai dar patobulės, robotai dirbs tą darbą, kurį dabar dirba žmonės, mokslininkai ras būdų, kaip priartinti dirbtinį intelektą prie praktinio panaudojimo, ir virsmas gali įvykti labai greitai. "Kas prieš penkiolika metų būtų pagalvojęs, kad iš Kanarų salų galėsime atsiskaityti pervedimais bet kurioje pasaulio šalyje. Tada iš vieno miesto į kitą Lietuvoje pasiųsti pinigų buvo problema. Galingi technologiniai procesai mus priartina prie visiškai kitokios gyvenimo realybės", – sako D.Arlauskas.

Vis dėlto, pasak jo, pirmiausia turime apsispręsti, kaip suprantame gerovės valstybę: ar kaip kuo didesnį BVP, kuo daugiau pinigų, ar daugiau pasitenkinimo gyvenimu, poilsio, investicijų į save. "Ar mūsų gerovė jau tokia aukšta, ar neturime problemų dėl socialinės atskirties, ar tikrai galime padidinti perskirstymą per viešąjį sektorių, nes jau sukūrėme tiek gerovės?" – darbdavių atstovo nuomone, rimtai kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę valstybės mastu galėsime, kai rasime atsakymus į šiuos klausimus.

Susumavus visas darbo valandas per metus, lietuviai iš tiesų dirba ilgai. "Atostogos – vienos trumpesnių ES, atitinka ES nustatytą privalomą minimumą. Jei ES nebūtų jo nustačiusi, darbdaviai norėtų jų dar trumpesnių, nes jų tikslas – kad žmogus dirbtų daugiau už mažesnę kainą. Šventinių dienų Lietuvoje palyginti nemažai, bet dalis jų neretai sutampa su savaitgaliais. Be to, mes vos ne pirmaujame ES pagal viršvalandžių skaičių, žmonės dirba ir per kelis darbus, savaitgaliais, nes kitaip neišlaiko šeimos", – apgailestauja I.Ruginienė.

Tad, pasak jos, poilsio ir darbo režimas pas mus prastos būklės. Sutrumpinus darbo valandas, žmonės turėtų galimybę pailsėti, o pailsėję gal per keturias dienas padarytų daugiau nei dabar pervargę.

Ž.Mauricas pastebi, kad per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje gana nemažai pasistūmėta mažinant viršvalandžių trukmę, ir, neabejoja, bus judama šia kryptimi toliau, nes dabar rinkoje tokia situacija, kad darbuotojas yra karalius, nebe darbdavys. Tų įmonių, kurios vers dirbti viršvalandžius, neatsižvelgs į darbuotojų poreikius ir pageidavimus, perspektyva bus prasta.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje visų pirma reikia pasiekti, kad nebūtų tiek viršvalandžių, kad visi žmonės naudotųsi atostogomis, o paskui jau palaipsniui gal didinti jų trukmę. Žinoma, ir darbdaviui, ir darbuotojui būtų geriau turėti ilgesnes kasmetes atostogas nei daugiau šventinių dienų, nes taip lengviau planuoti ir darbą, ir poilsį.

Susumavus vidutinį dirbamų valandų skaičių per metus, dabar lietuviai dirba 1 595 valandas, vos trimis mažiau nei darboholizmu garsėjantys japonai. Tai vienas didžiausių rodiklių ES. Palyginkime: vokiečiai dirba 1 332, danai – 1 346, britai – 1 267, norvegai – 1 369 valandas. Taigi mes turime net 263 valandomis per metus mažiau poilsio nei vokiečiai.

Tiesa, pastebi Ž.Mauricas, negali tuo labai stebėtis: paprastai kuo labiau pažengusi šalis, tuo trumpiau dirba. Išimtis – šveicarai, bet reikia turėti omenyje, kad ten labai preciziškai laikomasi taisyklių – nėra neįtrauktų į apskaitą darbo valandų. Darbo laiko trukmė priklauso ir nuo šalies darbo kultūros. Pavyzdžiui, JAV net nenumatyta oficialių apmokamų atostogų. Darbuotojas dažniausiai jas ima savo sąskaita, o dažnai ir neima, nes daug uždirba ir jam neapsimoka. Tad be atostogų pluša kokius penkerius metus, užsidirba, o tada padaro karjeros pertrauką ir ilgam kur nors išvažiuoja.

Pasak Ž.Maurico, kai atostogos ilgesnės, visuomenė ne tik daug laimingesnė, bet ir nejaučia tokios atskirties – nors kai kas ir mažiau uždirba, bet vis tiek turi laisvalaikio savo pomėgiams, šeimai. (A. Ufarto / Fotobanko nuotr.)

Bet, Ž.Maurico įsitikinimu, tai neharmoninga, darbo ir poilsio pusiausvyra reikalinga, ir tai atsispindi Laimės indekse. Skandinavijos šalys jame žymiai pirmauja, palyginti su JAV. Jie turi minimaliai penkias savaites atostogų, bet realiai – šešias septynias, nes paprastai papildomų dienų prideda įmonės. "Kai atostogos ilgesnės, visuomenė ne tik daug laimingesnė, bet ir nejaučia tokios atskirties – nors kai kas ir mažiau uždirba, bet vis tiek turi laisvalaikio savo pomėgiams, šeimai", – pabrėžia ekonomistas.

Tad, neabejoja jis, mums reikėtų judėti labiau skandinavų kryptimi. Jau pakankamai nemaža dalis žmonių gana daug uždirba, o kuo daugiau uždirbi, tuo kiekvienas uždirbtas euras vis mažiau atneša laimės. Kylant visuomenės pajamų lygiui, imama vertinti kitus dalykus, norisi turėti daugiau laisvalaikio, nes ko neturi, to labiausiai reikia.