– Jūsų profesinis laukas – komunikacija, tačiau daug jaunų tėvų jus socialiniuose tinkluose seka kaip žmogų, besidalijantį patarimais apie vaikų auginimą ir lavinimą. Kodėl vaikų edukavimu jums svarbu užkrėsti ir kitas mamas, tėčius?
– Natūralu, kad aplinka, kurioje auga žmogus, jam daro didelę įtaką. Su sese Austėja Landsbergiene juokaujame, kad esame pedagogų giminė, nes ir močiutė, ir mama dirbo darželyje. Apie vaikų lavinimą kaip apie profesinį dalyką mūsų namuose kalbama buvo visuomet. Skaitau labai daug literatūros, daug teorijų žinau tarsi natūraliai, nes jos nuolat cirkuliuoja mūsų šeimos diskusijose. Tačiau puikiai suprantu, kad tikrai ne kiekvienas tėtis ar mama turi galimybę ir noro tiek giliai šia tema domėtis.
Mačiau tam tikrą atotrūkį tarp mokslininkų ir to, kas pateikiama paprastam žmogui. Turbūt akademikams atrodo, kad žmones informacija apie naujausius tyrimus pasieks kažkaip natūraliai. Aš matau, kad nepasiekia, – žmonės tam tikrus sprendinius žino, bet labai paviršutiniškai, dažnai neteisingai interpretuoja.
Todėl, aktyviai komunikuodama apie vaikų auginimą socialiniuose tinkluose, turiu dvi misijas: būti tiltu tarp akademijos ir kiekvieno žmogaus ir, antra, griauti mitus. Mane labai erzindavo, kai matydavau daug klaidinančios informacijos pradedant nuo čiulptukų, žindymo klausimų – tėvams nuolat pabrėžiama, ką jie daro blogai nepateikiant gairių, kaip galima daryti geriau. Norėčiau, kad kritikai atstotų nuo tėvų, kurie stengiasi ir iš principo viską daro gerai – kiekvieno aspekto nereikia taip jau labai sureikšminti.
Tikslas: M. Andriulienė linki tėvams nuoseklumo ugdant vaikams skaitymo įpročius. Kad ir po puslapį, bet skaityti reikia kasdien. A. Razauskienės nuotr.
– Kalbėdama apie vaikų lavinimą išskirtinai daug dėmesio skiriate ankstyvajam skaitymui. Kodėl?
– Esu tikra, kad vaikus reikia lavinti visapusiškai – ir knygomis, ir matematika, ir sportu. Tačiau tikiu, kad būtent skaitymas yra pagrindas. Žmogui, kuris nemoka komunikuoti, sunkiai seksis, kad ir kur jis nueitų, – turbūt 95 proc. veiklų komunikacija yra reikalinga. Ji prasideda būtent nuo skaitymo, nuo to, kokį žodyną vaikams perteikiame, kiek daug žodžių jie įsisavina. Tai tiesiogiai koreliuoja su jo sėkme gyvenime. Su trejų Ana ankstyvojo skaitymo rezultatus jaučiame jau dabar – ji ne tik turi platų žodyną, puikiai pažįsta raides, bet ir, atrodo, netrukus pradės skaityti pati.
– Skaitote kasdien?
– Turime vieną tradiciją – skaitome kiekvieną vakarą prieš miegą. Likusią dienos dalį paskaitome priešokiais, kai pavyksta. Ana puikiai žino, kad yra vienas šventas dalykas – jei ji atsineš knygą, aš viską padėsiu į šoną. Aš galiu nepažaisti su ja, kitaip neužsiimti, bet ji tiksliai žino, kad atsinešusi knygą mano dėmesio tikrai sulauks. Tai vienas iš dalykų, kuriuos ji sąmoningai naudoja.
– Kiek noro vartyti knygeles turėtų būti iš paties vaiko, o kiek – iš tėvų paskatinimo?
– Man dažnai rašo trimečių ar keturmečių tėvai ir sako, kad jų vaikai nesėdi ir neklauso, kaip jiems skaitoma. Tuomet aš paklausiu: o kada pradėjote skaityti? Dažnai atsako, kad dabar ir pradėjo. Tuomet natūralu, kad dar nesusiformavęs skaitymo įprotis, ir tą įprotį vystyti tuo sunkiau, kuo vyresnis vaikas.
Aš pradedu skaityti su vaikais, kol jie dar visai mažiukai. Jau daug kas žino mano frazę, kad skaityti reikėtų pradėti dar gimdykloje. Labai tuo tikiu, nes tai ugdo vaiko įprotį.
Jau daug kas žino mano frazę, kad skaityti reikėtų pradėti dar gimdykloje. Labai tuo tikiu, nes tai ugdo vaiko įprotį.
Taip pat dažnai pastebiu, kad tėvai tikisi, jog vaikas ramiai sėdės ir klausysis. Jei vaikui nuo pusės metų iki ketverių ar penkerių, nerealu tikėtis, kad jis, atsisėdęs ir pasiėmęs puodelį ramunėlių arbatos, maloniai klausysis, kaip jūs skaitote ir dėstote jam išmintį. Kiekvieno amžiaus vaikai turi savo normalaus susikaupimo laiką. Normalaus susikaupimo laikas reiškia, kad jūs be galo sudominote savo vaiką. Dvejų ar trejų metų vaikas išlaikyti dėmesį gali 4–5 minutes, jei jam tikrai labai įdomu.
Kad formuotųsi skaitymo įprotis, svarbu, kad knyga visuomet būtų šalia, svarbu skaityti įtraukiamai, nemonotoniškai, taip, kaip tinka to amžiaus vaikui. Tuomet tikėtina, kad jis galbūt išsėdės iki 4 minučių ir išklausys. Visą likusį laiką – vaikščios per jus, kiš koją į burną ir pan. Tai visiškai normalu. Tačiau taip ugdote įprotį: jūs kantriai toliau skaitote ir vaikas žino, kad šios 20 minučių yra skaitymo laikas. Augant palaipsniui atsiranda įprotis skaityti giliau ir ramiau.
– Kaip atrodo jūsų skaitymo vaikams rutina? Kokių taisyklių laikotės?
– Su Ana turime taisyklę – kiekvieną vakarą skaitome ne daugiau nei dvi knygeles. Nesvarbu, kaip ji prašo trečios, šitos tradicijos tvirtai laikomės. Dieną perskaitomų knygelių skaičius priklauso nuo to, kiek turiu laiko, – jei savaitgalis, galime perskaityti ir 20 knygelių iš eilės. Tačiau kitą kartą galbūt galiu tik vieną.
Dar pas mus yra taisyklė nenumesti knygelės – jei jau pradėjome ją skaityti, tai ir baigiame. Tačiau niekuomet neįpinu piktos disciplinos. Jei mes neperskaitėme vienos, o ji jau neša kitą, primenu, kad mes pirmiausia baigiame vieną knygelę ir tuomet pradedame kitą. Jei dabar jau atsibodo skaityti, galime pailsėti, paveikti kažką kito. Taip ugdau įprotį skaityti nuosekliai, kad galiausiai išmoktų savarankiškai perskaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos.
Kalbant apie ankstyvąjį skaitymą, tėvams reikia turėti kuo mažiau lūkesčių ir tiesiog skaityti. Čia, kaip ir ugdant bet kokį įprotį, svarbiausia yra nuoseklumas – geriau jau netobulai, bet tiesiog tai daryti. Jei tą dieną negalite perskaityti visos knygelės, perskaitykite nors puslapį. Nepamirškite, kad tai turi būti ne katorga, o smagu ir jums, ir vaikui.
