„Saulės kliošo“ vidinė dinamika išties gana unikali. J. Starinskaitė į grupę atėjo prieš penkiolika metų dar būdama paaugle ir išsyk susidūrė su daug vyresniu kolektyvu.

„Mus skiria labai fundamentalūs dalykai: karta, lytis, charakteris. Vis dėlto mes drauge sugebame sukurti šį bei tą gražaus“, – sakė Laurynas.

„Panašumų tarp mūsų nėra, o skirtumų... Galėčiau ilgai vardinti“, – sakė Justė.

Justė grupėje 2007-aisiais pakeitė savo seserį taip pat dainininkę Daivą Starinskaitę. Pastaroji pasitraukusi iš „Saulės kliošo“ studijavo užsienyje ir vystė solinę karjerą.

„Taip, iš pradžių buvo natūralaus lyginimo. Bet vėliau supratau, kad negalima. Abi jos – skirtingos ir savaip puikios. Justė – labai talentinga, ji turi, sakyčiau, įgimtą r'n'b, soul muzikos pojūtį. Kartais net nesugeba paaiškinti, kodėl dainuoja vienaip ar kitaip, ji tiesiog jaučia“, – sakė Laurynas.

Jis pripažįsta, kad penkiolika metų jaunesnei vokalistei su juo nėra lengva. „Aš turiu tvirtą nuomonę ir užsispyrimą. Galiu ilgai argumentuoti, aiškinti dalykus. Nuolat pykstamės, nes kardinaliai skirtingai matome pasaulį“, – sako jis.

Justė kiekvieno mūsų pykčio metu išeina iš grupės.

„Lauris labai protingas ir įžvalgus. Jis išmąsto nerealių dalykų, tačiau tai tuo pačiu ir jo bėda. Jis linkęs viską labai permąstyti, giliai ir iš esmės nagrinėti. Kartais paprastus dalykus taip susuka, jog galima tą patį daug aiškesniais žodžiais pasakyti. Juk žmonės nenori varginti smegenų mąstydami, kokia gi ten gili mintis tame dainos tekste slepiasi. Manau, mums drauge pavyksta tekstą paversti gan paprastu, vaizdingu, pasakojančiu istoriją, tačiau tuo pat metu ir pakankamai giliu, norintiems ir gebantiems pakapstyti“, – pasakoja Justė.

„Justė kiekvieno mūsų pykčio metu išeina iš grupės“, – sakė Laurynas.

„Taip, esu jau milijoną kartų išėjusi“, – patvirtino ir pati Justė.

Vis dėlto kiekvienas „išėjimas“ virsta grįžimu ir kompromiso radimu.

„Mes, muzikantai, jai nusileidžiame. Vis dėlto ji – mūsų princesė: visas dėmesys scenoje į ją, todėl turi jaustis gerai, saugiai, daryti tai, kas priimtina jai“, – sakė Laurynas.

Justė mielai pasiginčytų dėl „princesės“ titulo.

„Jie dar nematė merginų, kurios iš tiesų yra princesės. Taip, aš kažkiek princesė, man svarbu, ar yra jaukumas ten, kur esame, ar turėsiu normalias sąlygas ramiai pasiruošti koncertui. Bet aš pati dažniausiai pasirūpinu savo garderobu, makiažu, šukuosena. Tikra princesė atsivežtų visą komandą padėjėjų ir dar jiems komanduotų“, – nukirto Justė.

„Bet ji turi rožinį penalą ir nusipirkusi kompiuterį pirmiausia jį apklijuoja lipdukais“, – išdavė Laurynas.

„Taip. Linksmais ir ryškiais, mano neįdomų kompą paverčiančiais išskirtiniu“, – paaiškino Justė.

„Aš apie „Saulės kliošą“ mąstau kaip apie patiekalą, o mes visi esame skirtingos jo dalys. Drauge sudėjus skirtingus ingredientus, gaunasi puikus skonis“, – sakė dainų „Paskambink man“, „Šokių aikštelėje“, „Pamatyti tave“ atlikėja ir bendraautorė Justė.

Visi šie kūriniai skambės penktadienį (rugpjūčio 26 d.) Vilniuje, VU didžiajame kieme, festivalyje „Untold City“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Jau ketvirtus metus vykstantis festivalis turi šūkį „Muziką kuria žmonės“. Jis skirtas pabrėžti, kad už kiekvieno muzikos kūrinio, už kiekvienos dainos slepiasi konkretus žmogus – autorius. Tas, kuris į kūrinį sudėjo savo mintis, jausmus, talentą, laiką.

„Per tuos metus, kai nuolat buvome su artimiausiais, nebegalėjome visada pasirodyti jiems šaunuoliais, gražuoliais ir pūkuotais. Parodėme daug naujų savo veidų. Apie juos šiandien ir pakalbėsime“, – sakė ji ir simboliškai pradėjo programą daina „Vieta šalia tavęs“.

Pačioje koncerto pradžioje nuskambėjo ir titulinė paskutiniojo jo albumo daina „Kai muzika baigias“. „Kas būna, kai muzika baigias? Na... visi mes per pastaruosius metus pamatėme“, – naują prasmę įgijusį kūrinį pristatė ji.

Per pusantros valandos trukusį koncertą Ieva ne tik atliko 17 dainų, bet ir taikliais, lengvai ironiškais pastebėjimais sujungė juos į bendrą visumą. Susirinkę į jos koncertus visada gauna daugiau nei muziką. Ievos pasirodymuose yra ir teatro, ir komedijos, ir rimtų įžvalgų. „Man reikėjo šešerius metus studijuoti psichologiją, kad suprasčiau: labiausiai mes trokštame, jog kitas žmogus duotų mums jausmų“, – sako ji. Nors turėjo omenyje dviejų žmonių tarpusavio santykius, tą patį galima pasakyti ir apie jos artimą ir net kiek intymų ryšį su publika.

I. Narkutės dainose – daug jausmo ir ji talentingai perduoda tai žiūrovams. Ištikimi gerbėjai pripažįsta, kad jos muzikoje atranda labai jiems artimas būsenas, dainos padeda išgyventi ne pačius lengviausius gyvenimo etapus. Dainininkė sako, kad kūryba ir jai turi terapinį poveikį. „Man gerai, aš savo melancholiją galiu sudėti į dainas ir išnešti į sceną. Mano vyrui nuo to tik pliusai“, – sakė ji.

Man reikėjo šešerius metus studijuoti psichologiją, kad suprasčiau: labiausiai mes trokštame, jog kitas žmogus duotų mums jausmų.

Atrodo, kad formulė jausmus sudėti į dainas išties sėkmingai veikia jos asmeninį gyvenimą. Dainininkė su vyru Mindaugu neseniai susilaukė antrosios dukros Elenos. Mažoji dar neturi jai skirtos dainos, o štai vyresnėlė, beveik penkerių, Ona, jau gali pasigirti net dviem asmeniškai jai dedikuotais kūriniais. Naujausias – „Visos jūros jos“ – pasirodė visai neseniai.

„Pernai grožėjausi savo dukra, žaidžiančia prie jūros. Tiek grožėjausi, kad dabar jau turiu dvi. Taigi, grožėtis reikia atsargiai ir nepiktnaudžiauti tuo, jei nesate rimtai nusiteikę“, – apie šeimos pagausėjimą publikai šmaikštavo ji.

Pastarieji metai, nors ir pašykštėjo koncertų, negailėjo Ievai nei asmeninių pokyčių, nei kūrybinio polėkio. Programoje „8 jos veidai“ – itin daug naujų dainų.

Per pastaruosius metus gimė ir du duetai: „Keista“ su Marijonu Mikutavičiumi ir „Liūdnos dainos“ su Gabrieliumi Liaudansku-Svaru. Abi dainos skambėjo koncerte „8 jos veidai“, tačiau nei Marijonas nei Svaras dalyvauti dėl sutampančių koncertinių-darbinių grafikų negalėjo.

Itin muzikali Ieva be vargo abi dainas atliko viena. Nesutrukdė nė tai, kad kūrinyje „Liūdnos dainos“ Svaro partija yra repas.

„Išpildysiu savo svajonę, kurią nešiojuosi nuo 13 metų“, – tarė ji ir pirmą kartą scenoje repavo. Ieva pasakojo, kad būdama paaugle troško būti repere ir nors muzikinė karjera pasuko visai kita linkme, ji šios minties niekada iš galvos neišmetė. Sulaukusi gausių aplodismentų po pirmo pavykusio repo, pašmaikštavo: „Seniai žinojau, kad reikėjo kitą žanrą pasirinkti“.

Plojimų publika jai negailėjo. Koncerto pabaigoje minia drauge dainavo internete didelės sėkmės sulaukusią dainą „Šitaip įsimylėt“, o koncertas baigėsi dviem bisais ir šokiais su daina „Šviesos“.

I. Narkutė festivalyje „Untold City“ pasirodė su muzikantų grupe: gitara – Aurimas Driukas, bosinė gitara – Paulius Adomėnas, būgnai – Laimonas Staniulionis.

Šiemet festivalis „Untold City“ vyksta su šūkiu „Muziką kuria žmonės“. Jis skirtas atkreipti dėmesį į autorių teises ir parodyti, kad už kiekvienos dainos slepiasi muzikos ir teksto autorius, kuris nebūtinai yra scenoje. „Muziką kuria žmonės“ turi tikslą supažindinti žiūrovus, su konkrečias žmonėmis, kuriems priklauso vieno ar kito kūrinio autorių teisės. I. Narkutė yra daugumos savo kūrinių muzikos ir žodžių autorė. Tačiau nedaugelis žino, kad jos dainos „Metų laikai“ žodžių autorius yra Juozas Erlickas. Kartais kurdama dainas ji bendradarbiauja su kitais kompozitoriais. Pavyzdžiui, dainos „Šviesos“ bendraautoriai yra Vytautas Bikus ir Tomas Kondrackis. Prie dainų „Keista“, „Šitaip įsimylėt“, „Visos jūros jos“, „Skaudės tau“ muzikos kūrimo prisidėjo Stanislavas Stavickis-Stano.

Festivalyje „Untold City“ žiūrovų dar laukia: rugpjūčio 24 d. – Rolando Kazlo spektaklio „Pasivaikščiojimas“ premjera VU didžiajame kieme ir 25 d. – Marijono Mikutavičiaus koncertas VU didžiajame kieme.

Į kiekvieną koncertą bus parduotas ribotas bilietų skaičius, dažnai mažesnis, nei įprastai žiūrovų surinktų šie atlikėjai. Todėl norintys pasimėgauti puikia lietuviška muzika šiltais rugpjūčio vakarais, kviečiami nedelsti ir bilietais pasirūpinti iš anksto.

M. Mikutavičius festivalyje „Untold City“ pristatys akustinę programą. Ji skambės tik du kartus: rugpjūčio 20 d. – Kaune, Nemuno saloje, o 26 d. – Vilniaus universiteto didžiajame kieme. Festivaliui „Untold City“ jau dabar ruoštis pradėjęs Marijonas sako, kad šie du pasirodymai jam ypač svarbūs. Jie – sugrįžimo į sceną ir įprastą gyvenimą simbolis.

R. Kazlo ir jo grupės „Pakeleiviai“ koncertas-spektaklis „Poetai ateina“ pernai tapo auksiniu „Untold City“ akcentu. Žiūrovų prašymu, nutarta dar sykį parodyti šią, pagal Lietuvos poetų eiles sukurtą, programą būtent festivalio scenoje: rugpjūčio 18 d. – istoriniame Vilniaus universiteto didžiajame kieme ir 27 d. – Kaune, Nemuno saloje.

A. Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ Vilniuje, festivalyje „Untold City“ rugpjūčio 25 d. pristatys pirmąjį žemaitišką albumą „Gervaza dūzgės“. Tai vientisa muzikinė istorija, paremta Platelių krašto padavimais ir legendom, tačiau ji universali ir suprantama kiekvienam mylinčiam žmogui. Nuostabią tikros meilės muzikinę dramą jums papasakos pats Gervazas (Rokas Radzevičius), jo mylimoji Zifrina (Aistė Smilgevičiūtė), puikūs „Skylės“ muzikantai, pučiamųjų grupė, vokalinė vyrų grupė iš Žemaitijos bei kviestinis svečias – aktorius Irmantas Jankaitis.

I. Narkutės pasirodymas „Untold City“ taps didžiausiu jos vasaros koncertu. Festivalinę programą Vilniuje po atviru dangumi ji surengs rugpjūčio 19 dieną. „To vakaro laukiu kaip pasimatymo su sena pasiilgta meile, kaip susitikimo su draugais po 10 metų pertraukos, kaip Kalėdų, gimtadienio ar diplomų įteikimo. Pastarasis palyginimas, beje, labai net į temą, nes festivalis „Untold City“ vyksta fantastiško grožio Vilniaus universiteto didžiajame kieme“, – sako I. Narkutė.

Festivalio organizatoriai ragina muzikos gerbėjus nuogąstavimus palikti nuošalyje, drąsiai planuoti laiką koncertuose bei pasirūpinti bilietais iš anksto. „Rugpjūtis bus tas mėnuo, kada visi galėsime pasilinksminti iš širdies, pamiršę visas negandas. Nemanome, kad būtent vasaros pabaigoje vėl atsirastų kažkokios priežastys, stabdančios koncertų vyksmą, tačiau jei netyčia taip įvyktų, atsakingai pasižadame pinigus už bilietus grąžinti greitai“, – sako jie.

Vilniaus universiteto didysis kiemas vos talpino visus norinčius išvysti drąsų R. Kazlo žingsnį į iki šiol Lietuvos scenoje nebandytą žanrą, kuriame persipina poezija, vaidyba ir muzika.

Kūrinys vienintelį kartą buvo parodytas po atviru dangumi. Gera žinia tiems, kurie šį vasaros vakarą negalėjo apsilankyti koncerte-spektaklyje: spalio mėnesį suplanuoti keli „Poetai ateina“ pasirodymai.

Pirmą kartą – Marijampolėje ir Klaipėdoje, ir, žiūrovų pageidavimu, dar kartą – Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune, ir Vilniuje.

Kiekvieną kartą Rolandas Kazlas papildo koncertą-spektaklį naujomis eilėmis, todėl žiūrėti net ir kelintą sykį nė trupučio nepabosta. Festivalio „Untold City“ publika klausėsi susikaupusi, tačiau kartais suvilnydavo ir garsus juokas: kai kurios eilėraščių ištraukos demonstravo puikų jų autorių humoro jausmą.

„Poetai ateina“ atrodė lyg specialiai šiai erdvei skirtas. Įspūdis neatsitiktinis: senos universiteto sienos ilgus metus išdidžiai saugo daugybę eilėraščių, o tylią popietę arkadose galima išgirsti ir jų autorių žingsnių aidą.

Festivalio „Poezijos pavasaris“ posmai kasmet skaitomi vos už kelių dešimčių metrų – M. K. Sarbievijaus kieme. Sigitas Geda, Henrikas Čigriejus, Algirdas Verba, kurių eilės skamba koncerte-spektaklyje „Poetai ateina“, yra tapę jo laureatais.

Tačiau titulais ir premijomis džiaugtis galėjo tik nedidelė dalis „Poetai ateina“ autorių. Štai visiškai kitoks likimas buvo skirtas poetui Antanui Kalanavičiui. Pripažinimo jis sulaukė tik praėjus dviems metams po mirties ir tik savo atkaklios sutuoktinės Perpetua Dumšienės dėka.

Tai ji nepasidavė: perrašė, surinko, iššifravo poeto paliktus rankraščius ir 1994 metais išleido pirmąjį jo rinkinį „Ne akmenys guli“. Ir tik tuomet visus perskaičiusius sukrėtė suvokimas – juk tai buvo vienas talentingiausių mūsų poetų!

A. Kalanavičiaus našlė P. Dumšienė su neslepiamu jauduliu VU kieme klausėsi koncerto-spektaklio, kuriame tarp kitų talentingų Lietuvos poetų, skambėjo ir eilės to, kuris pomirtinį pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, pelnė tik jos dėka. Po koncerto poeto našlė šiltai bendravo su R. Kazlu ir prisipažino, seniai svajojusi, kad lietuviška poezija publikai būtų pateikta tokia modernia forma: sujungta su muzika, papildyta šviesomis, vaizdo projekcijomis.

A. Kalanavičiaus istorija išties simboliškai atspindi nemažos dalies puikių mūsų šalies poetų likimą – dvasinių išgyvenimų ir nepriteklių paženklintą kelią, kuris, dažniausiai nebuvo labai ilgas. Dauguma tų, kurių eilės skamba koncerte-spektaklyje – mūsų amžininkai ir galėtų sėdėti garbingoje vietoje tarp gausių žiūrovų, tačiau šiandien ten galėtume išvysti tik Alvydą Valentą ir Juozą Erlicką.

Algirdas Verba, Robertas Danys, Vladas Šimkus, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, Vaidotas Spudas, Tomas Arūnas Rudokas, Alma Karosaitė, Antanas Masionis, Valdemaras Kukulas, Henrikas Čigriejus, Antanas Kalanavičius, Rita Dambrauskaitė, Valdas Gedgaudas, Salys Šemerys jau niekada nepamatys, kokį jaudinantį koncertą-spektaklį pagal jų eiles sukūrė R. Kazlas.

„Nieko neprigyvenau. Net atminimo. Net prakeikimo. Nieko neliko“, – rezignacijos kupinas eilutes kolegai poetui A. Verbai skyrė V. Kukulas. Tačiau čia plunksnos virtuozas nebuvo teisus. Nors dauguma poetų materialinių gėrybių išties neprigyveno, tačiau liko daug daugiau. Jų eilės – gyvos ir jomis autorių atminimas skleidžiasi tarsi gajus vijoklis. Koncertas-spektaklis „Poetai ateina“ yra didžiulė šios gyvybės dalis.

„Poetai ateina“: spalio 9 d. – Marijampolėje, 13 d. – Šauliuose, 16 d. – Klaipėdoje, 17 d. – Panevėžyje, 18 d. – Kaune, 20 d. – Vilniuje.

Festivalis „Untold City“ artėja pabaigos link. Rugpjūčio 27 d. jį uždarys Rolandas Kazlas su „Pakeleiviais“ ir koncertu-spektakliu „Poetai ateina“, kuris bus vienintelį kartą parodytas po atviru dangumi Vilniaus universiteto didžiajame kieme, šalia Šv. Jonų bažnyčios. Ji festivalio metu tapo tobula dekoracija tiek roko, tiek klasikos koncertams.

„Rediscovered Luciano Pavarotti“ šalia šio baroko šedevro skambėjo taip natūraliai, kad buvo išties lengva pasijusti tarsi Italijoje. Atrodė, tuoj tuoj iš už kolonos išlįs juodaplaukės senjoritos ir pasileis šokiui.

Pusę metų Neapolyje praleidęs Merūnas turėjo progą iš arti pažinti patį dainų lopšį. Dainininkas prisipažino, kad ilgą laiką prie neapolietiškų kūrinių nedrįso net prisiliesti. Jo pirmasis mokytojas ir didelis autoritetas Jonas Antanavičius kažkada dar jaunam tenorui pabrėžė, kad neapolietiškos dainos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos, bet iš tiesų reikalauja didelio vokalinio meistriškumo. „Dabar pajutau, kad jau atėjo laikas, kad jau galiu“, – sakė Merūnas.

Jis pasakojo, kad nuo vaikystės ne tik klausėsi genialiojo Pavarotti dainų, tačiau ir domėjosi jo biografija. Koks buvo džiaugsmas, kai viename gala koncerte Italijoje prie jo priėjo moteris, kuri prisistatė Pavarotti pussesere. „Visą vakarą prakalbėjom, ji pasakojo daug dalykų apie savo garsųjį pusbrolį, kurių nerasi jokioje knygoje“, – prisipažino Merūnas.

Jis buvo unikalus savo paprastumu, tačiau tas paprastumas žmonėms kartais kainuodavo didžiulius pinigus.

Koncerto metu Lietuvos tenoras pažėrė nemažai faktų iš maestro gyvenimo: kodėl jis nešiodavo baltą servetėlę, kaip užmiršdavo dainų žodžius ir net koncertus. „Jis buvo unikalus savo paprastumu, tačiau tas paprastumas žmonėms kartais kainuodavo didžiulius pinigus“, – juokėsi Merūnas ir prisipažino, kad labai gerai supranta maestro išsiblaškymą, nes ir jam jis būdingas. Tiesa, viso koncerto kol kas pamiršti dar neteko.

„Rediscovered Luciano Pavarotti“ skambėjo vien itališkai atliekamos dainos ir instrumentiniai kūriniai, kuriuos meistriškai atliko Baltijos gitarų kvartetas: „Granada“, „Torna A Surriento“, „Mattinata“, „Parlami D‘Amore“ ir kt. Žinoma, nepamiršta ir viena garsiausių neapolietiškų dainų, visų tenorų himnas „O Sole Mio“. Paskutinis programos kūrinys buvo „Funiculi Funicula“. Pradėjęs itališkai, Merūnas staiga sustabdė gitarų kvarteto muzikantus ir, šyptelėjęs dėl netikėtai sukelto jų išgąsčio, paprašė pradėti nuo pradžių ir užtraukė garsųjį kūrinį lietuviškai. „Kad publika galėtų pritarti“, – spontanišką sprendimą paaiškino jis. Publika įvertino vieno geriausių šalies tenorų pastangą ir plojo atsistojusi.

Koncerto metu akompanuos Baltijos gitarų kvartetas. Istorinėje vietoje – VU Didžiajame kieme – po atviru dangumi vyksiantis vienintelis koncertas bus magiškas: kupinas arkadose sklandančios itališkos dvasios ir iki pat  Šv. Jonų bokšto kylančios nuostabios neapolietiškos muzikos.

– Merūnai, festivalio „Untold City“ scenoje žiūrovai išvys išskirtinį reginį: L. Pavarotti išgarsintoms dainoms akompanuos Baltijos gitarų kvartetas. Kodėl pasirinkote, tokį netradicinį sprendimą?

– Ši idėja gimė, nes originaliai neapolietiškos dainos dainuojamos akompanuojant mandolinai. O jei ne, tada dažnai grojama gitara. Pamaniau, kad keturios gitaros sukurs išties nepaprastą skambesį. Juolab, kad visi kvarteto nariai labai talentingi muzikantai, kiekvienas groja ir kaip solistas.

– Kas sudarys programą?

– Tai bus Neapolyje gimusios ir visoje Italijoje, o vėliau ir pasaulyje, išgarsėjusios dainos. L. Pavarotti nuo ankstyvos vaikystės jas žinojo ir mokėjo atlikti tobulai. Daug kartų jas dainavo, yra išlikę ne po vieną įrašą. Tai buvo jo širdies muzika. Tradicinės neapolietiškos melodijos gali skambėti paprastai, bet jų atlikime – labai daug mažyčių niuansų, kurie jas ir padaro tokiomis nuostabiomis.

Ten daug pavinguriavimų, artikuliavimų – vokaliai tai sudėtingi ir labai specialūs kūriniai. Kai šias dainas atlikdavo L. Pavarotti, atsiskleisdavo labai šilta jo balso pusė. Ten nereikia savęs plėšyti į gabalus, visas grožis – subtilume. Man jas atlikti bus nemenkas iššūkis. Mano, amžiną atilsį, mokytojas Jonas Antanavičius sakydavo: neliesk neapolietiškų dainų, privalai dar daug išmokti, išlaukti. Dabar jaučiu, kad jau laikas, jau galiu.  O garsiausia daina, kurią ir iki šiol atlikdavau, kuri yra kiekvieno tenoro būtinas akcentas – „O Sole Mio“.

Organizatorių nuotr.

– Ko tikėtis žiūrovams, kurie ateis Į VU Didįjį kiemą paklausyti „Rediscovered Luciano Pavarotti“?

– Koncertas bus akustinis, pakankamai intymus, jautrus, labai melodingas. Man pačiam norisi išbandyti šį kiemą. „Pačiupinėti“ jo akustiką, kuri, kiek teko girdėti, yra tikrai labai aukšto lygio. O dar ta istorinė aplinka! Bus galima lengvai pajusti dvasią. Barokas juk daugeliui asocijuojasi su Italija. Pasirenkite labai itališkam vakarui!

– Ar atsimeni savo pirmąjį susidūrimą su L. Pavarotti muzika?

– Kai buvau vaikas, negalėjome sau leisti namie nei vaizdo, nei garso grotuvų, todėl pirmiausia L. Pavarotti išgirdau per seną vokišką gramofoną. Ir tai buvo net ne jo solinė, o „Trijų tenorų“ pirmoji plokštelė. Tada vienas jų – Jose Carreras –  buvo ką tik persirgęs kraujo vėžiu ir plokštelės įraše buvo koncertas sergantiems leukemija paremti.

Aš beveik nieko apie šiuos tris fantastiškai dainuojančius žmones nežinojau. Tik vėliau pradėjau studijuoti jų biografijas. Iš pat pradžių jie nebuvo jokie draugai. Įprastai, tenoras tenorui – ne draugas, o konkurentas. Placido Domingo ir L. Pavarotti turėjo kovoti dėl vietos toje pačioje scenoje. Šių trijų didžių vyrų draugystė tikrai labai retas reiškinys operos pasaulyje.

– O kuo, tavo nuomone, L. Pavarotti buvo išskirtinis?

– Jo balsas turėjo nuostabią spalvą. Gerų tenorų, kurie idealiai išdainuoja natas, pasaulyje  – daug, o tenorų su išskirtiniu tembru – vienetai. Tai ir darė L. Pavarotti fenomenaliu ir nepakartojamu.

O L. Pavarotti, drąsiai ėjo. Jis išsiveržė į priekį pralenkęs kitus ir laiką. Vėliau iš jo kelio mokėsi šimtai. Tarp jų ir aš.

– Daug kas sako, kad ir tavo balsas vertingiausias dėl jame esančios spalvos.

– Nesilyginu su tokio ryškumo žvaigždės talentu, tačiau džiaugiuosi radęs panašumų tarp mūsų biografijų. Mes abu kilę iš nepasiturinčių šeimų, ilgą laiką nesimokėm profesionaliai dainuoti. L. Pavarotti pradėjo rimtai mokytis būdamas devyniolikos. Aš – irgi panašaus amžiaus. Sakoma, kad jis nemėgo skaityti natų. Ir man labiau patinka dainuoti iš klausos. Ir dar: kai paklausiau savo tarptautinio agento, kodėl jis pasirinko dirbti su manimi, jis pasakė: dėl tavo balso spalvos. Man tai buvo vienas nerealiausių komplimentų žemėje.

Organizatorių nuotr.

– L. Pavarotti tikrai daug mokėsi dainuoti iš klausos, nesilaikė griežtų kanonų. Galima sakyti, jis buvo operos maištininkas?

– Jis buvo kitoks nei visi, ėjo prieš srovę. Jo įrašuose galima išgirsti klaidų, nes jis nebijojo interpretuoti, rizikuoti. Darė tai, ką kiti bijodavo net bandyti. Aišku, būtina paminėti, kad operą jis gerbė ir mylėjo visa širdimi, scenoje laikėsi tradicijų. Tačiau jis matė save ne tik operos scenoje, o daug plačiau.

Tais laikais operos solistui nebuvo būdingas multižanriškumas. Eiti į popsceną buvo laikoma dideliu įžūlumu. O L. Pavarotti, drąsiai ėjo. Jis išsiveržė į priekį pralenkęs kitus ir laiką. Vėliau iš jo kelio mokėsi šimtai. Tarp jų ir aš. Kai per egzaminus manęs klausdavo, kas mano mylimiausi atlikėjai, sakydavau: L. Pavarotti ir P. Domingo. Gal ir neoriginalus atsakymas, bet aš nuoširdžiai manau, kad jie – genialiausi XX amžiaus operos solistai.

– Sakei, kad mokeisi iš L. Pavarotti. Kaip?

– Nežinia, ką būčiau atidavęs, kad būčiau galėjęs gyvai jį sutikti ir gauti nors vieną pamoką. Bet nebuvo lemta. Tačiau tūkstančius kartų perklausiau visus jo esamus įrašus, bandžiau suprasti, kur slypi jo atlikimo paslaptis. Tai man darė milžinišką įtaką.

– Ir ką svarbiausio iš jo išmokai?

– Išmokau dviejų dalykų. Pirmas, kad dainavimas visų pirma yra ne technika, o meilė. Turi pajausti muziką, ja gyventi, o tik tada gali mokytis dainuoti. Jei pritrūks meilės, jokia technika neištrauks. Ir antra – svarbiausia laiku rasti gerą mokytoją, kuris nesugadintų jauno balso, o parodytų tai, ką geriausia turi savyje.

L. Pavarotti turėjo labai gerą pirmąjį mokytoją Arrigo Polą. Jis visas vasaras leisdavo pas jį, mokėsi ne tik dainuoti, bet ir gyventi su muzika. Lygiai taip pat vyko ir mano ankstyvoje mokslų stadijoje. Vasarodavau pas savo amžina atilsį mokytoją J. Antanavičių ir jis manyje išgirdo ir užtvirtino tai, kas leido man sėkmingai tęsti dainininko karjerą iki šiol.

Pastaruosius metus „Skylės“ programos buvo vientisos, o jų temos – gana rimtos. Metas pasilinksminti – nusprendė jie ir festivalio koncertui pasirinko visiškai kitokias dainas. Apie tai, kas po žvaigždėtu dangumi gerbėjų laukia „Untold City“ scenoje, kuo jiems asmeniškai ypatinga festivalio vieta, ar lengva būti šeima ir grupės lyderiais, pasakoja Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė.

– Papasakokite apie programą, kurią pristatysite festivalyje „Untold City“ ?

– Pasiilgome lengvesnių, smagių, su ironiškais tekstais dainų, kurių esame nemažai sukūrę grupės gyvavimo pradžioje. Tad vasaros koncertui „atkasėme“ daug tokių dainų  –  ir ne tik iš pirmųjų, bet ir vėlesnių grupės albumų.

– Kokios dainos skambės, iš kokių albumų? Kodėl būtent jas pasirinkote, kas jas jungia į bendrą programą?

– Daugiausia tai bus dainos iš „Lukiškių pievos“, „Babilono“, neabejotinai skambės pirmasis grupės hitas – „Kazokai“, kitos ironiškos dainos – „Ernestas“, „Gangas“, „10 000 nuogų mėnulių“, „Jamaika“... Atliksime ir ankstyvosios lyrikos, sukurtos į grupę jau atėjus Aistei, pavyzdžiui, „Septynis ilgus metus“, „Kolibriai“. Į bendrą programą dainas jungia noras pažvelgti į save ir kitus paprasčiau, su šypsena, saviironija. Neabejotinai bus dainų apie meilę.

– Prisiminkite tuos laikus, kai išėjo „Lukiškių pieva“, kokia buvo „Skylė“ ir jūs tuomet? 

Rokas: Tuo metu patys buvome skirtingų VU fakultetų studentai, studentiška grupė ir labai norėjome groti. Ne taip lengva būdavo gauti geras sąlygas grojimui – neretai mus mesdavo iš repeticijų patalpų. Muzikavimu neapsiribojome – leidome pogrindinį laikraštį „Balsas iš rūsio“, jaunimo kūrybos almanachą „Plyšys“, rengdavome parodas. Galima sakyti, kad aplink grupės šerdį buvo susibūrusi didesnė studentų bendruomenė – istorikai, ekonomistai, filologai, medikai, filosofai  – kuri buvo įtikėjusi pozityvia kūrybiškumo galia.

Be abejo, pykstamės. Daugiausia dėl asmeninių dalykų ir vaikų auklėjimo.

– Sakėte, kad didysis VU kiemas, kur ir vyks festivalis „Untold City“, kelia jums mielus prisiminimus iš studijavimo laikų, papasakokite apie juos: ką mokėtės, kur ir kaip grojote, kuo tie metai buvo nuostabūs?

Rokas: Pirmoji grupės repeticijų vieta buvo labai „patrauklus“ rūselis VU Medicinos fakultete šalia prozektoriumo. Vėliau persikėlėme į Filologijos fakulteto rūsius, kuriuos kartas nuo karto užliedavo vanduo ir tekdavo gelbėti instrumentus bei kojas. Pirmieji grupės pasirodymai buvo per studentų šventes. Aš tuomet mokiausi istorijos fakultete, Aistė – filologijos, lig šiol grupėje grojantys Mantvydas Kodis – ekonomikos,  Kęstutis Drazdauskas – filologijos.

– Papasakokite Aistės atėjimo į grupę istoriją, daugelis, ko gero, jau spėjo pamiršti, kad ji atėjo į grupę kaip pritariančioji vokalistė.

Aistė: Susipažinome vienas su kitu apie 1996 m. VU bibliotekos skaitykloje ir užsimezgusią pažintį pratęsėme prie arbatos puodelio gretimoje kavinukėje. Vėliau Rokas pakvietė mane į repeticiją padainuoti pritariančių vokalinių partijų. Kartu ne tik repetuodavome, bet įsivažiavo ir bendra kūryba. Aišku, meilė taip pat įsivažiavo. Grupė rengė naują albumą „Lukiškių pieva“, kuriame sudalyvavau ir aš, tiesa, kaip pritarianti vokalistė.

– Ar tai, kad esate šeima padeda grupei ar kenkia?

– Gerai pagalvojus atrodo, kad tai, kad esame šeima, suteikia stabilumo ir grupei. Gal net yra svarbus jos variklis.     

– Ar sugebate atskirti darbą nuo laisvalaikio, kai dirbate ir gyvenate kartu?

Aistė: Nėra paprasta, bet per tiek metų išsiugdėme bendrą jausmą, kada dirbame, o kada viskas atidedama į šalį ir prasideda privatus gyvenimas. Tačiau neabejotinai viskas labai susiję, suaugę į vieną, ir tapę natūralia būsena.

– Kai pykstatės, dėl ko dažniausiai: dėl grupės reikalų ir muzikos ar dėl asmeninių dalykų? Ar nesipykstate išvis?

Aistė: Be abejo, pykstamės. Daugiausia dėl asmeninių dalykų ir vaikų auklėjimo.

– „Skylė“ – viena iš ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos grupių, kuri aktyviai koncertuoja. Sakoma, kad išpopuliarėti – lengva, išlaikyti populiarumą – sunku. Kaip jums pavyko?

Rokas: manau, kad grupės ilgaamžiškumo priežastis  – gebėjimas rasti naujų kūrybinių idėjų, nestovėti vietoje. Galbūt ir dėl to, kad mums niekada nesinorėjo lipti į sceną tik dėl paties buvimo joje, scena mums – vieta pasidalinti idėjomis ir mintimis.

– Jūsų gerbėjas labai ištikimas jau daugelį metų, tai didelis džiaugsmas kiekvienai grupei. Kaip manote, kas taip patraukia žmogų, kad jis pamėgsta ateiti bene į visus jūsų koncertus?

Rokas: Galbūt tai, kad idėjos, kurių pagrindu kuriame, įdomios ir svarbios ne tik mums patiems, bet ir klausytojams? Ir dar: tai, ką darome, stengiamės atlikti maksimaliai kokybiškai – ar tai būtų albumo įrašai ir leidyba, ar koncertinė programa. Manau, kad žmonės ilgainiui tai įvertina.