Pasak Valdo Lukoševičiaus, vienintelis kelias tokioms įmonėms išlaikyti stabilias šilumos kainas – skirti joms 30–50 proc. subsidijas pasikeisti katilus – bendra jų suma siektų apie 50 mln. eurų, o bendros investicijos – apie 140 mln. eurų, tuo metu tam numatyta tik 9 mln. eurų Europos Sąjungos paramos.

„Komercinėmis paskolomis keisti biokuro katilus atsisakant dujų arba keičiant jau susidėvėjusius biokuro katilus, reikšmingai galime padidinti šilumos kainas, todėl siekiame ne tik lengvatinių paskolų, bet ir didesnių subsidijų“, – trečiadienį Seimo Ekonomikos komitete teigė LŠTA vadovas.

„Invegos“ ir Finansų ministerijos siūlomos lengvatinės paskolos su 3 proc. palūkanomis beveik nemažina šilumos kainos, skirtumas tik 3 proc.: vienu atveju šilumos gamybos savikaina siektų 4,91 euro už kilovatvalandę (su 5 proc. komercinėmis palūkanomis – BNS), o kitu (su lengvatinėmis 3 proc. palūkanomis – BNS) – 4,77 euro, o investavus su paskola už 3 proc. ir 50 proc. subsidija – 4,33 euro – lemtų 12 proc. sumažėjimą“, – aiškino V. Lukoševičius. 

Turto kaštai šilumos kainoje mažosiose savivaldybėse siekia ne 1–2 centus už kilovatvalandę, kaip didžiuosiuose mistuose, o 5,2–5,5 cento.

 

Jo teigimu, labiausiai susidėvėję yra Lazdijų, Kazlų Rūdos, Šakių įmonių biokuro katilai – jos pirmos pradėjo deginti biokurą.  

„Turto kaštai šilumos kainoje mažosiose savivaldybėse siekia ne 1–2 centus už kilovatvalandę, kaip didžiuosiuose mistuose, o 5,2–5,5 cento“, – teigė V. Lukoševičius.

Pasak jo, mažuose miesteliuose iki šiol deginamos gamtinės dujos, nes jas pakeisti kitu kuru yra per brangu.

„Nauji biokuro katilai, kad ir kuras pats pigus, bet pats katilas brangus ir didintų šilumos kainą“, – pabrėžė jis.

Energetikos viceministrės Ingos Žilienės teigimu, biokuro katilai Lietuvoje pradėti statyti nuo 2006 metų, paskutiniai įrengti 2014-2015 metais. 

Ji pripažįsta, kad jų keitimo poreikis yra didžiulis. „Dabar yra nudėvėta 250 megavatų katilų, tai buhalterinis nudėvėjimas, kai kurie dar gali toliau veikti“, – teigė ji.

Viceministrės duomenimis, vieno MW galios biokuro katilas 2022 metų kainomis kainavo apie 800 tūkst. eurų. Ji taip pat pabrėžė, kad atnaujinant biokuro katilus Lietuva nepasiekia anglies dioksido (CO₂) mažinimo rodiklių.

„ES parama skiriama, kad būtų sumažinti CO₂ rodikliai“, – aiškino I. Žilienė.

Ji taip pat kėlė klausimą, kodėl biokuro katilų atnaujinimui savininkai nekaupė lėšų: „Kodėl iš pelno maržos nesukaupiama investicijoms, o gal savivaldybės pasiima tas lėšas išsimokėti dividendams?“

– Kokios mūsų sąskaitos šiemet lyginant su praėjusiais metais?

– Kadangi aiškiausias yra šilumos kainos dydis ir jis gerokai mažesnis nei pernai, tai atitinkamai šildymo sąskaitos irgi mažės. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesio vidutinė šilumos kaina buvo  apie 20 proc. mažesnė negu praeitais metais. Atitinkamai proporcingai mažės ir šildymo sąskaitos. Ir dar kalbant apie klimatines sąlygas, kurias jau žinome, tai šis gruodis buvo šiltesnis nei praeitų metų dėl klimatinio faktoriaus, šilumos bus suvartota irgi kažkur 13 proc. mažiau. Susumuojant šiuos du faktorius, už gruodį vidutiniškai beveik trečdaliu šilumos kaina turėtų būt mažesnė lyginant su praeitų metų gruodžiu. Bet, aišku, kiekvienam mieste bus skirtingai.

– Artimiausiomis dienomis gausime sąskaitas už gruodį, kuris, kaip ir minėjote, buvo šiltesnis nei praėjęs gruodis. Apie sausio sąskaitas kalbėti dar ankstoka, bet sausio pradžia šiais metais buvo rekordiškai šalta. Tai jau su nerimu laukti sausio sąskaitų ir šiltesni orai jas šiek tiek sumažins?

– Sunku pasakyt, nes ilgalaikė prognozė rodo, kad bus atšilimas ir temperatūros nebus aukštos. Ir tas kelių dienų poveikis turės kažkokią įtaką, bet lems viso mėnesio vidurkis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet kalbant apie sausį, štai turėjome prieš kelias paras 20-28 laipsnių šaltį. Jeigu paprastai būdavo maždaug 10 laipsnių šalčio ir čia dvigubai šalčiau, tai, vadinasi, dvigubai didesnės šilumos sąnaudos?

– Pirmiausiai, ne absoliuti temperatūra lemia, o temperatūrų skirtumas lauko ir vidaus. Pavyzdžiui, 20 viduje, išorėje – minus 20, skirtumas 40 duoda tą šilumos suvartojimą pagal fizikos dėsnius. Ir jeigu jis jūsų minėtu laikotarpiu buvo toks, tai esant nulio laipsnio temperatūrai bus dvigubai mažesnė šildymo suma, kurią lems klimatinis faktorius. Jeigu lyginant nulį ir minus 20, tai šilumos suvartojimas išauga du kartus.

– Ypatingai tie miestai, kurie šiaip moka daugiau – Vilniaus rajonas, Panevėžys, Biržai…

– Taip, šitie mažieji miesteliai, mažosios savivaldybės, kur vartotojų tankis mažesnis, kai kur ir dujų daug degina, tai jų šilumos kainos yra kiek didesnės. Bet tokio drastiško kainų skirtumo, kuris buvo praeitą sezoną, dėl tos vadinamos krizės, nėra. Ir jeigu mes turim pigiausios šilumos miestus, kur šilumos kaina didžiuosiuose miestuose yra 6-7 centai, tai tuose mažuosiuose yra 10-12 centų šiemet. Tai tokio didelio skirtumo nebus kaip anksčiau.

– O kaip yra dabar su kompensacijomis? Per šį šildymo sezoną kompensacijų tvarka šiek tiek keitėsi. Kokią dabar matot situaciją?

– Statistika rodo, kad gaunančių kompensacijas gerokai mažiau, nes vertinama turimo turto vertė. Apie trečdaliu mažiau paraiškų gaunama. Kiek iš gaunamų paraiškų bus patvirtinta, dar negalim pasakyt. Bet reikšmingai sumažės kompensacijas gaunančių vartotojų skaičius.

– O kaip skolininkai? Ar turite tokių duomenų, kiek negali susimokėti arba atideda susimokėjimus?

– Tai šitas skaičius daugiau mažiau stabilus. Dabar kol kas neturime, gruodžio pabaigoj paprastai sudedame. Bet čia metai iš metų maždaug 10-12 proc. vartotojų šiek tiek vėluoja. Bet jie susimoka vėliau arba daro sutartis atidėjimui ir panašiai. Be to, tie, kurie tikrai sunkiai susimoka, paprastai gauna ir kompensacijas, o kad jas gauti, reikia laiku atsiskaityti už šilumą. Tai čia didelės problemos nėra.

– Turbūt sąskaitos skirsis ir naujai pastatytuose daugiabučiuose, ir senuose?

– Taip, čia yra didžiausias faktorius, kuris lemia galutinį sąskaitos dydį. To paties gruodžio sąskaitos yra iliustracija: blogiausiose namuose sąskaitos kažkur 120-130 eurų už 60 kv. m butą, o naujuose – tik apie 30 eurų. Tai reiškia, kad net tokioj pastatų grupėj skirtumas yra net keturi kartai. O jeigu paimti visai atskirus pastatus, tai ten skirtumas būna iki aštuonių ir iki dešimt kartų.

– Kada galime tikėtis šildymo sezono pabaigos?

– Tradiciškai balandžio viduryje, antroje pusėje įprastai baigiasi šildymo sezonas. Taigi nedaug liko laukti.

– Kokia oro temperatūra turėtų būti, kad jau galėtume prisukti radiatorius?

– Dabar nėra tiksliai apibrėžta, prie kokios temperatūros reikėtų išjungti šildymą. Kadangi negalime per daug atšaldyti pastatų, todėl rekomenduojama baigti šildymo sezoną tik tuomet, kai vidutinė trijų parų temperatūra pasiekia 10 laipsnių šilumos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Prasidėjus energetinei krizei, kai kurios savivaldybės skelbė ir ekstremalias situacijas, šaukėsi valdžios pagalbos, kad neišgali padėti savo žmonėms. Kaip, jūsų požiūriu, miestai susitvarkė, nes šis procesas buvo decentralizuotas. Kiekviena savivaldybė bandė suktis, kaip išmano.

– Buvo ir valstybinės, nacionalinės priemonės, tokios, kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimas iki nulio, buvo išplėstos socialinės paramos apimtys, palengvintos sąlygos. Toks buvo valstybės žingsnis, kad padėtų visoms savivaldybėms vienodai. O savivaldybės organizavo patį įgyvendinimo procesą, taigi matome ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Mažesnės savivaldybės greitai susitvarkė – žmonės kompensacijas gavo laiku. Tuo tarpu kai kuriuose didmiesčiuose dar ir dabar nežino žmonės, ar gaus kompensacijas už šildymą. Tas chaosas, žinoma, piktina gyventojus. Na, o tos savivaldybės, kuriose buvo labai prasta padėtis, kurios degino daug dujų, gelbėjosi kaip išmanė. Pavyzdžiui, Vilnius degino mazutą ir tai šiek tiek sušvelnino išlaidas. O mažosios savivaldybės, tokios kaip Vilniaus rajonas, tiesiog iš biudžeto dotavo savo vartotojams šilumos kainas ir tokiu būdu gelbėjosi nuo šios energetinės krizės.

– Vilniuje dar tik dabar nagrinėjami lapkritį gauti prašymai dėl šildymo kompensacijų. Kiek šilumininkai yra pasiruošę laukti, nes pinigai juk nesimėto…

– Šilumos įmonės turi skolintis, nes už kurą, elektrą – už viską reikia mokėti laiku, o pajamų iš vartotojų negaunama. Tai už tas vadinamas apyvartines paskolas tenka mokėti palūkanas ir tai nėra gerai. Šiemet tris kartus daugiau gyventojų kreipėsi dėl šildymo kompensacijų. O kad jas gautų, buvo įpareigoti laiku atsiskaityti už šildymą arba sudaryti sutartis dėl mokėjimo atidėjimo. Pastarųjų sutarčių yra labai nedaug – tik keli šimtai vartotojų per visą Lietuvą. Vadinasi, kiti drausmingai moka mokesčius. Tai, žinoma, sudrausmino atsiskaitymus, todėl ta situacija nėra jau tokia bloga.

Vidutiniškai mes visada turėdavome 10–15 proc. gyventojų, kurie nesumoka laiku. Tiesa, kadangi šilumos kaina yra gerokai didesnė nei anksčiau, tad padidėjo skolų sumos.

 

– Tai kiek verslai gali laukti?

– Čia yra kita problema. Mes esame reguliuojamos įmonės. Ir mes, pavyzdžiui, į šilumos kainas negalime įskaičiuoti apyvartinių lėšų palūkanų. Tuomet tas palūkanas tenka dengti iš investicijų grąžos, vadinamo pelno, kuris įskaičiuotas į kainą. Dėl šių priežasčių eilė įmonių lieka be pelno, dirba nuostolingai. Tada į jas skeptiškai žiūri bankai, nenori suteikti paskolų. Tokia – bendra nacionalinė problema, kuri susijusi su šilumos ūkio reguliavimu.

– Lyginant su ankstesniais šildymo sezonais, ar padaugėjo gyventojų, kurie neišgali susimokėti ir prašo atidėti mokėjimus?

– Atskiruose miestuose situacija yra skirtinga. Vidutiniškai mes visada turėdavome 10–15 proc. gyventojų, kurie nesumoka laiku. Tokių skolininkų skaičius vienuose miestuose padidėjo, kituose sumažėjo. Kaip minėjau, gyventojus drausmina tas kompensacijų mechanizmas. Žvelgiant į visumą, didelių pokyčių nestebima – kiek anksčiau būdavo, panašiai, tiek ir dabar yra įsiskolinusių vartotojų. Tiesa, kadangi šilumos kaina yra gerokai didesnė nei anksčiau, tad padidėjo skolų sumos.

– Kiek vidutiniškai siekia atskirų vartotojų įsiskolinimas? Apie kokias sumas kalbame?

– Tokių duomenų kas mėnesį nėra pateikiama, bet tos sumos įprastai svyruoja apie 100–200 eurų.

„Gerą žinią atsiuntė ponas Dievas. Sausis buvo gerokai šiltesnis negu gruodis, tai tas lėmė 15 proc. mažesnį šilumos suvartojimą. Tai atsispindės šildymo sąskaitose. Tačiau pati šilumos kaina šiek tiek didėjo vidutiniškai Lietuvoje apie 13 proc., lyginant gruodį ir sausį, o Vilniuje apie 15 proc. Sumuojant klimatinį faktorių ir šilumos kainos faktorių, šildymo sąskaita bus beveik tokia pati, kaip ir gruodį, tad nėra ko stebėtis“, – sakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad šildymo sąskaitos, lyginant su praėjusiais metais, gerokai išaugo.

„Nepalyginamai didesnės negu praėjusiais metais, bet čia tik Vilniuje ir dar keliuose miesteliuose, kurie daugiausia degina dujas. O ten, kur dominuoja biokuras, šilumos kainos augimas yra nuo nulio iki keliasdešimt proc., t. y. daug mažesnis nei dujiniuose miestuose“, – teigė V. Lukoševičius.

„Iš didžiųjų miestų, žinoma, Vilnius yra pats brangiausias, stabiliai brangiausias šią žiemą, todėl ir tas skirtumas gana didelis. Kituose miestuose augo keliasdešimt proc., o Vilniuje vos ne 200 proc., na, kažkur 150 proc. Stabiliai žemiausios šilumos kainos yra tuose miestuose, kur pilnai dominuoja biokuras, kur padarytos racionalios, neišpūstos investicijos – Mažeikiai, Utena, iš didžiųjų miestų – Kaunas, Panevėžys ir pan. Šitie miestai yra žemiausių kainų miestai“, – aiškino pašnekovas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

V. Lukoševičius prognozavo, kokia šildymo kainų situacija bus ateityje.

„Vasaris, aišku, priklausys nuo klimato sąlygų. Kol kas jis švelnus, tai tas labai teigiamai paveiks šildymo sąskaitas. Kaip bus iki mėnesio galo, sunku pasakyti, bet jau nuo kovo mėnesio tikrai pradės šilumos kainos kristi, tada mes jau tikrai galėsime lengviau atsikvėpti, nes, žinoma, ir šilumos suvartojamas bus nepalyginamai mažesnis negu sausį ar vasarį“, – šnekėjo jis.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas patarė, kaip gyventojams sutaupyti.

„Statistika rodo, kad šildymo kainos atskiruose pastatuose su tomis pačiomis kainomis tą patį mėnesį skiriasi iki šešių, aštuonių, kartais net dešimties kartų. Vis dėlto pačiame pastate yra dideli rezervai. Jeigu pastatas renovuotinas ir yra potencialas sutaupyti, tai vienintelis realus ir greitas sprendimas yra pradėti pastato renovaciją – ar mažąją, ar didelę. Reikėtų energetinio audito, kuris pasakytų, kur prarandama ta šiluma. Tada šildymas paprastai tampa ne tik ekonomiškas, bet ir kokybiškas – visos patalpos šildomos vienodai“, – tikino V. Lukoševičius.

Gerą žinią atsiuntė ponas Dievas. Sausis buvo gerokai šiltesnis negu gruodis, tai tas lėmė 15 proc. mažesnį šilumos suvartojimą.

Esą dalis gyventojų už padidėjusias šildymo sąskaitas neišgali susimokėti.

„Pačios šilumos kainos ir atitinkamai sąskaitos iš metų į metus skiriasi labai stipriai – iki dviejų kartų, bet tas vėluojančių atsiskaityti vartotojų skaičius daugiau mažiau stabilus, t. y. apie 10–12 proc. šilumos vartotojų pastoviai vėluoja daugiau negu 30 dienų su atsiskaitymais. Manau, kad šiemet tas skaičius bus šiek tiek didesnis, gal 15 proc., bet tai irgi yra drausmingumo, pareigingumo klausimas. Tą statistiką mes matome iš metų į metus“, – kalbėjo jis.

„Per visą Lietuvos šilumos tiekimo sektorių paskutiniais keleriais metais mes turime 20–30 mln. eurų vėluojančių atsiskaitymų, kai apyvarta yra 300–400 mln. eurų. Tai nėra toks didelis procentas, tikrai ne čia didžiausia problema. Tie vartotojai susimoka po kelių mėnesių, kai kurie kreipiasi dėl atidėjimų, įmonės labai palankiai žiūri į tokius susitarimus. Tokie vartotojai anksčiau ar vėliau atsiskaito. Didesnė problema yra socialiniai būstai, savivaldybių būstai, kur gyvena atitinkamas kontingentas, ten tiesiog neįmanoma išsireikalauti skolų“, – pasakojo V. Lukoševičius.

Freepik.com nuotr.

Kad mes kitą žiemą vėl nekalbėtume apie tuos pačius dalykus, reikia kuo skubiau atsisakyti gamtinių dujų.

Apibūdinti dabartinei situacijai kuriami ir nauji terminai, pavyzdžiui, šiluminis skurdas.

„Yra įvairūs apibrėžimai – energetinis, šiluminis skurdas. Kaip tik PVM kompensacija, apie kurią mes kalbame, yra orientuota į tą vartotojų kategoriją, kurie sunkiai susimoka. Mes turime socialinę paramą arba kompensacijas už šildymą karštą vandenį, kurios veikia neblogai jau daug metų. Šiais metais jos yra išplėstos. Jeigu žmonės tikrai jaučia didelį nepriteklių dėl to, kad reikia susimokėti už šildymą, gali kreiptis dėl kompensacijos“, – tikino pašnekovas.

Į nulinį PVM tarifą šildymui V. Lukoševičius žiūrėjo teigiamai.

„Žinoma, tie keliolika eurų vieniems dideli pinigai, o kitiems maži, bet tiesiog tai yra greičiausiai įgyvendinama priemonė, kuri gali padėti tiems žmonėms, kurie nepatenka į socialiai remtinų kategoriją. Tai nėra žeminanti procedūra, tiesiog pamažins šildymo sąskaitas ir kartu su kitais palengvins atsiskaitymus už šildymą“, – tvirtino Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas.

„Kad mes kitą žiemą vėl nekalbėtume apie tuos pačius dalykus, reikia kuo skubiau atsisakyti gamtinių dujų, pereiti prie vietinio biokuro ir tą vietinį kurą šiek tiek pareglamentuoti, kad tai nebūtų tik pelno siekianti veikla“, – pridūrė jis.

„Nežinau, kuo remiantis analitikas taip teigia, bet turtingiausi Lietuvos žmonės, jeigu ir gyvena daugiabučiuose, tai paprastai taupiuose naujos statybos ar renovuotuose, kur šildymo sąskaitos mažos ir atitinkamai PVM lengvata sudaro nereikšmingą dalį. Jei investuotojas savo turimus butus nuomoja, tai komunalines paslaugas, taip pat ir šildymo, apmoka tiesiogiai nuomininkai, tai yra žmonės, kurie negali įsigyti nuosavo būsto. Tad PVM lengvata palengvina jų, o ne turto savininkų gyvenimą ir padeda taupyti“, – teigė V. Lukoševičius.

Anot jo, didžiausios šildymo sąskaitos būna ten, kur daugiausiai suvartojama šilumos – prasčiausios būklės bendrabučio tipo pastatuose, kurie nežinia, ar bus renovuoti.

„Galima vėl branginti šildymą, bet renovacija nuo to mažai paspartės. Patirtis rodo, kad renovacija Lietuvoje ryškiai paspartėjo, kai į jos organizavimą aktyviau įsijungė valstybė ir savivaldybės. Taigi, energijos taupymą aktyvina veiksminga ir kokybiška renovacijos organizacija, bet ne aukštos šilumos kainos – tuo buvo progos įsitikinti praktiškai. Valstybė taip pat turi prisiimti atsakomybę už daugiabučių prastą administravimą“, – sakė V. Lukoševičius.

Jis taip pat pridūrė, kad sumažintas PVM tarifas reiškia ir mažesnes kompensacijas socialiai remtiniems gyventojams, kas padeda taupyti viešąsias lėšas.

„Didelė dalis pensininkų, jaunos šeimos su mažais vaikais į kompensacijas negali pretenduoti, nepasiturintiems gyventojams kompensuojama tik būsto šildymo išlaidų dalis, viršijanti 10 proc. skirtumo tarp šeimos pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio.

Žiemos mėnesiais tokioje situacijoje atsiduria ne vienas namų ūkis. Svarbu suprasti ir tai, kad sumažintas PVM reiškia, kad ir kompensacijų socialiai remtiniems gyventojams atitinkamai mažiau išmokėti reikia“, – teigė LŠTA prezidentas.

Ž. Mauricas tuo tarpu tikina, kad daugiausia naudos iš PVM lengvatos šildymui gauna pasiturintys šalies gyventojai.

„Juk kuo daugiau turi nekilnojamojo turto, tuo daugiau suvartoji šilumos ir, atitinkamai, gauni daugiau lengvatos. Tad ši lengvata yra naudingiausia daugiausiai nekilnojamojo turto turintiems, arba, kitaip tariant, – turtingiausiems šalies žmonėms.

Be to, patys skurdžiausi gyventojai PVM lengvatos išvis negauna – ne todėl, kad jie neturi jokio nekilnojamojo turto, bet dėl to, kad jie, deja, dažnai apskritai neišgali susimokėti už šildymo paslaugas, todėl negali šia lengvata pasinaudoti. 2019 metais 94 tūkstančiai nepasiturinčių šalies gyventojų naudojosi būsto šildymo išlaidų kompensacijomis“, – feisbuke teigė ekonomistas.

Anot jo, lengvata taip pat neskatina gyventojų taupiai vartoti šilumos energijos, nes „kuo daugiau suvartoji šilumos, tuo daugiau gauni lengvatos“.

„Sutaupytas lėšas būtų tikslinga skirti darbo užmokesčio, pensijų bei kitų išmokų (pvz., vaiko pinigų) didinimui. Šios lengvatos atsisakymas taip pat mažintų šešėlį ir didintų socialinį teisingumą, nes didesnes sąskaitas už šildymą gautų ir neapskaitytas pajamas gaunantys asmenys (išvengti PVM mokesčio mokėjimo, apmokant šildymo sąskaitas, yra praktiškai neįmanoma)“, – pridūrė Ž. Mauricas.

„Išlaidos šildymui priklauso nuo trijų dalykų: šilumos kainos, šilumos suvartojimo ir klimato sąlygų. Visa tai lemia sąskaitų dydį. Šilumos tiekėjai atsako tik už pirmąjį komponentą - šilumos kainą, ir tik apie tai galime kalbėti. Statistika yra labai akivaizdi, kad tiek biokuras, tiek gamtinės dujos pabrango apie trečdalį, ir tai negali neatsiliepti šilumos kainoms. Bet tik kainoms.

Jeigu bus šilta žiema, tai šilumos mažiau reikės, ir atitinkamai sąskaitos bus mažesnės. Bet jeigu žiūrėtume tik į šilumos kainą, tai taip - ji apie 10 proc. turi augti, lyginant su praėjusiais metais, pagal tas kainas biokuro, už kurias mes perkame biokurą ir kurios bus įskaičiuotos į šilumos kainą artimiausiais mėnesiais“, - LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kalbėjo V. Lukoševičius.

Asociacijos vadovo teigimu, daugiausiai dėl šildymo sąskaitų skundžiasi žmonės, kurie gyvena „bloguose“ - energetiškai neefektyviuose namuose.

„Šilumos suvartojimas atskiruose namuose skiriasi iki 8 kartų. Tie, kurie suvartoja 6 kartus mažiau šilumos nei blogiausi namai, tai jiems tos sąskaitos nerūpi. Vyriausybė, dėliodama prioritetus, turėtų atsižvelgti į tai, kas galėtų sutaupyti tą šilumą, ir pradėti nuo tų pačių blogiausių namų, kur sąskaitos - po 100 eurų per mėnesį. Deja, tai sunku, sudėtinga, renovacija vyksta labai lėtai“, - sakė V. Lukoševičius.

Šilumos suvartojimas atskiruose namuose skiriasi iki 8 kartų.

Pasak jo, ministro pirmininko minėtas galimas kišimasis į biokuro kainų peripetijas būtų sveikintinas, nes apie pusę miškų priklauso valstybei. Valstybinių miškų urėdija (VMU) dabar - labai pajėgi įmonė, kuri galėtų didesniais mastais tiekti žaliavą arba pati gaminti biokurą ir tiekti į rinką.

„Tai galingas įrankis paveikti biokuro kainas“, - „Ryto garsuose“ kalbėjo V. Lukoševičius.

Vis dėlto, pabrėžė jis, kainų - ypač biokuro - šuolis išryškėjo tik vasaros pabaigoje, ir valdžios noras stabilizuoti kainas pastebimas, tačiau fiziškai per trumpą laiką - sunkiai įmanomas.

„Reikia ne tik papildomų teisės aktų, bet ir sukurti papildomą infrastruktūrą, techniką nupirkti, tai užima laiko. Taigi vargu ar šiam šildymo sezonui galima ką padaryti realiai, bet kitam šildymo sezonui tikrai reikia įdėti daug pastangų“, - teigė Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas.

ELTA primena, kad praėjusią savaitę vykusiame Seimo Energetikos komisijos posėdyje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkė Inga Žilienė sakė, jog šį rudenį biokuras ir gamtinės dujos bus trečdaliu brangesni nei praėjusių metų rudenį.

Biokuro brangimas gali maždaug iki 10 proc. pabranginti bendrą šilumos kainą.

VKEKK vadovės teigimu, komisijos galios stabdyti kainų augimą ribotos.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis praėjusią savaitę sakė, kad VMU, prireikus, tieks reikalingas bioatliekas, kad šildymo kainos nekiltų.

„VMU dalyvaus intervencijoje, jeigu reikės tiekti tiek biokurą, tieks tas bioatliekas, kurios lieka nuo miško kirtimo. Energetikos ministerija irgi pasiryžusi padėti rasti sprendimus, kaip būtų biokuro katilai pritaikyti žaliavos, likusios nuo miško kirtimo, deginimui“, - teigė Vyriausybės vadovas.

Premjeras taip pat sakė, kad Vyriausybė ieško ir kitų alternatyvių sprendimų, „kad nebūtų prielaidų biokuro ir šildymo kainoms kilti“, tačiau jie, pasak S. Skvernelio, bus pristatyti vėliau.

Gali būti, kad atėjus šildymo sezonui, už karštus radiatorius teks mokėti dar daugiau – dabartiniais šilumininkų skaičiavimais – nuo kelių proc. iki dešimtadalio, pirmadienį pranešė LRT laida „Panorama“.

„Jei niekas nepasikeis, pagal dabartines kainas augimas gali būti 10 proc. Kol kas – prognozė, nes realaus kuro nupirkto dar nėra“, – kalbėjo Šilumos tiekėjų asociacijos pirmininkas Valdas Lukoševičius.

Dėl brangesnės medienos bei degalų brangsta ir biokuras, o dėl to kyla ir šilumos kaina. Todėl šilumininkai susitiko su energetikos ministru – netrukus reikės pirkti dar daugiau biokuro ir kaina gali būti dar didesnė.

„Mes gąsdinam visus dabar, nors pagrindiniai kiekiai bus perkami vėliau. Tikimės, kad kainos palankios vartotojui. Reikia vengti priežasčių, kad šildymo sezonas būtų palankus“, – teigė Šilumos tiekėjų asociacijos pirmininkas.

Valdžia ramina – dar spės pertvarkyti šilumos rinką, kad gyventojų sąskaitos nenuskurdintų.

„Tikslas – kad šilumos kaina neaugtų. Šiai dienai kalbėti apie šilumos kainos augimą būtų neatsakinga“, – sakė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ir tikina dar spėsiantis padaryti pakeitimus iki šildymo sezono, ir sąskaitos gyventojams augti apskritai neturėtų.

„Mes žiūrim instrumentus ir priemones, kas padėtų suvaldyti situaciją, kad augimo nebūtų. Viena iš priemonių – skaidresnis  biržos veikimas, įgalinant tiekėjus pardavinėti sukauptą biokurą neatidėliojant, kad būtų naudinga ne tik tiekėjams, bet ir vartotojams“, – kalbėjo energetikos ministras Ž. Vaičiūnas.

Kad radiatorių šiluma nekainuos daugiau, kartoja ir premjeras – valdžia imsis visų priemonių.

„Matome tendencijas, kad žaliavų kainų brangimu bandoma prisidengti. Valstybė turi įrankius, tikrai intervenciją darys. Turime įmones, kurios turi dalyvauti. Poveikį galime padaryti, kad biokuro kainos nešoktų į tas aukštumas, kur dabar prognozuojama“, – sakė premjeras Saulius Skvernelis.

– Ką VKEKK planuoja pakeisti ir kam to reikia?

– Dabar atsitiko taip, kad šilumos tiekėjai pradėjo patys statyti katilines, nes pamatė, kad tokia rinka vis tiek nemažina šilumos kainų. Žiemos mėnesiais, kai reikia daug šilumos, konkurencijos faktiškai nėra, nes turimų biokuro galių trūksta ir visi, tiek šilumos tiekėjai, tiek NŠG, tenkina šilumos poreikį. Iš tokios konkurencijos nėra naudos vartotojui, kai žiemą šiluma kainuoja brangiausiai. Tada šilumos tiekėjai turi ir savo biokuro katilines statyti, kad sumažintų kainas.

Išeina taip, kad kai šilumos tiekėjai pasistatė daugiau savo biokuro katilinių, kad reikėtų mažiau mokėti NŠG ir taip mažėtų šilumos kaina, NŠG negauna pakankamai lėšų. Dėl to jie pradėjo reikalauti, kad būtų keičiama supirkimo tvarka, kuri leistų jiems uždirbti daugiau pinigų.

Pakeitus šilumos supirkimo taisykles, NŠG kurį laiką geriau gyventų, galbūt sudurtų galą su galu, bet šilumos tiekėjas, kaip reguliuojama įmonė, negautų pakankamai pajamų šilumos tiekimo ūkiui išlaikyti. Tokiu atveju kyla klausimas, kas už ką atsakingas, kas turės palaikyti temperatūrą, slėgį, rezervuos šaltinius ir pan. Esant tokiai situacijai neįmanoma lygiavertė konkurencija, nes šilumos tiekėjas turi garantuoti viską, tačiau jis neturi kitų pajamų, tik iš jo reguliuojamos veiklos, o NŠG žiemos mėnesiais gali sukaupti pelno ir vasarą nedirbti. Išeina, kad NŠG siekia tik pelno, o šilumos tiekėjai turi prisiimti atsakomybę ir vykdyti įsipareigojimus.

Jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų.

– Sakote, kad jei bus pakeista šilumos supirkimo tvarka, naudą gaus tik NŠG?

– Taip, jų toks tikslas ir yra. Jie siekia perskirstyti lėšas.

– Tačiau ar tokiu atveju NŠG prisidės prie šilumos tinklų sistemos išlaikymo?

– Ne, jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų. Suprantama, kad yra verslo interesas ir jie nori gauti pelną. Tačiau čia yra viešoji paslauga, kurią reguliuoja ne tik savivaldybės, bet ir VKEKK, tad susiklosto nelygiavertė situacija. Tiekėjai yra supančioti: turi prisiimti visą atsakomybę, reguliavimą, o NŠG faktiškai neturi jokių įsipareigojimų.

– Kokios gali iškilti grėsmės, jei vis dėlto VKEKK pakeis šilumos supirkimo tvarką?

– Pirmiausia – technologinės grėsmės. Kaip minėjau, jei bus pakeista tvarka, šilumos tiekėjas praras dalį pajamų, skirtų  šilumos tinklams išlaikyti. Tada šilumos tiekėjas negalės visiškai, su visa atsakomybe užtikrinti paslaugos kokybę, nes reikės užtikrinti rezervą, prižiūrėti net ir tuo metu neveikiančius įrenginius. NŠG gali bet kada sustoti ir negaminti šilumos, išvis nuspręsti, kad jam neapsimoka, ir įrenginius persivežti kitur, o tiekėjai turės viską kompensuoti.

Kitas dalykas, kad NŠG stato savo objektus ten, kur tik nori ir kur yra pralaidumas, o tiekėjas privalo savo įrenginiais garantuoti rezervą avarijos atveju, kad šiluma būtų tiekiama nenutrūkstamai, todėl savo objektus išdėsto planingai – ten, kur reikia. Praktika jau yra parodžiusi, kad bet koks sistemų darkymas kelia daug techninių problemų.

Toliau – ekonominės grėsmės. Pirmųjų NŠG, kurie pirmieji pasistatė katilus, investicijos jau yra atsipirkusios. Jei liks mėnesiniai šilumos aukcionai, tokie NŠG gali eiti į juos ir užimti nemažą šilumos gamybos rinkos dalį su labai maža kaina. Iš vienos pusės, tai gal ir gerai, nes būtų pigesnė šiluma vasarą, tačiau žiemą jie vis tiek parduos brangiai, nes žiemą šilumos trūksta. Tačiau yra kita rizika, kad tos katilinės, kurios pastatytos vėliau, tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjų, jau yra statytos panaudojant ES lėšas.

Išeina, kad senosios katilinės yra atsipirkusios ir gali nebūtinai su maža kaina, bet su dideliu pelningumu užimti rinką, o visi reguliuojamieji, kurie, panaudoję europines lėšas, su savivaldybių laidavimu, paskolomis, įsipareigojimais staiga negauna pajamų tam padengti. Visos katilinės energetiniu požiūriu yra vienodos, naudojamas tas pats biokuras. Skiriasi tik piniginių srautų klausimas. Tad kyla grėsmė, kad Lietuvos vardu paimtos paskolos nebus grąžintos arba savivaldybės, kaip turto akcininkai, turės jas padengti. Todėl didžiųjų miestų vadovai VKEKK planuojamiems pakeitimams labai priešinasi ir nesutinka su siūloma tvarka, nes tai griauna ne tik technologinę infrastruktūrą, bet ir šilumos tiekimo ekonominius pagrindus.

– Kaip šilumos supirkimo pakeitimai gali nulemti šilumos kainą vartotojui?

– Galutinė kaina trumpalaikiu laikotarpiu gal ir sumažėtų, tačiau ilgalaikiu požiūriu gali pabrangti. Jei šilumos tiekėjas uždarys savo pagrindinius įrenginius ir juos perleis NŠG, jie nevaldomi galės kelti kainą. Laisvoji konkurencija tokioje sistemoje nelabai tinka. Yra ir Europos šalių praktika, kad ne taip reikia spręsti apsirūpinimo šiluma mažiausiomis sąnaudomis problemą, yra kiti metodai.

– Kokius metodus naudoja kitos šalys?

– Kitur šilumos tiekėjas reguliuojamas taip, kad jis būtų pats suinteresuotas tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, tam yra du būdai.

Skandinavijos šalyse, išskyrus Daniją, šilumos tiekėjas turi nuolat ieškoti pigiausių energijos šaltinių. Jis arba pats stato, arba ieško, kas jam gali pigiai parduoti šilumą.

Tose šalyse, kur yra reguliuojamas šilumos ūkis (Danijoje ir visose posovietinėse šalyse), nustatoma skatinamoji kainodara. Šilumos kainą reguliatorius nustato kaip kepurę, kad šilumos kainų lygis bus maždaug toks. Jei nori uždirbti, turi mažinti sąnaudas, piginti savo sąnaudas. Tada tiekėjai ieško, kas galėtų šilumą pagaminti pigiausiai. Tokie modeliai puikiai veikia, nes jie skatina, o dabartinis, kurį VKEKK bando įgyvendinti Lietuvoje, yra priverstinis. Vietoj to, kad skatintų tiekėją patį būti suinteresuotą rūpintis pigesne šiluma, jį verčia supirkti neva pigesnę šilumą. Taip kyla tik konfliktai, o vartotojas negauna pigiausios, kurią galėtų gauti, šilumos.

"Kauno diena" aiškinasi, kokius šilumos energijos supirkimo pakeitimus svarsto VKEKK, kokia tų pakeitimų nauda ir kaip tai gali paveikti šilumos kainas vartotojams. Situaciją plačiau pakomentuoti sutiko Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros doc. dr. Valdas Lukoševičius.

– Paaiškinkite, kaip dabar vyksta šilumos supirkimas?

– Šiuo metu veikia sistema, kai yra skaičiuojamos dviejų rūšių šilumos sąnaudos. Pastoviosios sąnaudos yra skirtos ūkiui išlaikyti, apmokėti už darbą, remontus ir pan. Kintamosios sąnaudos priklauso nuo energijos poreikio, kiek vartotojams reikia šilumos, kiek perkama kuro, elektros, vandens.

Tad galutinė šilumos kaina vartotojams susideda iš dviejų dedamųjų. Pastoviąją dedamąją šilumos tiekėjai gauna, kad užtikrintų sistemų funkcionalumą, kokybę ir parametrus. Jei atsiranda nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG), kurie gali šilumą pasiūlyti pigiau, tiekėjas išjungia savo katilus bei perka šilumą iš kitur ir tada atsiranda kintamoji kainos dedamoji.

Iki šiol tokia sistema veikė. Jei mieste pastatoma biokuro katilinė, dujų katilai stabdomi, perkama pigesnė šiluma, ji įskaičiuojama į galutinę kainą.

– Ką VKEKK planuoja pakeisti ir kam to reikia?

– Dabar atsitiko taip, kad šilumos tiekėjai pradėjo patys statyti katilines, nes pamatė, kad tokia rinka vis tiek nemažina šilumos kainų. Žiemos mėnesiais, kai reikia daug šilumos, konkurencijos faktiškai nėra, nes turimų biokuro galių trūksta ir visi, tiek šilumos tiekėjai, tiek NŠG, tenkina šilumos poreikį. Iš tokios konkurencijos nėra naudos vartotojui, kai žiemą šiluma kainuoja brangiausiai. Tada šilumos tiekėjai turi ir savo biokuro katilines statyti, kad sumažintų kainas.

Išeina taip, kad kai šilumos tiekėjai pasistatė daugiau savo biokuro katilinių, kad reikėtų mažiau mokėti NŠG ir taip mažėtų šilumos kaina, NŠG negauna pakankamai lėšų. Dėl to jie pradėjo reikalauti, kad būtų keičiama supirkimo tvarka, kuri leistų jiems uždirbti daugiau pinigų.

Pakeitus šilumos supirkimo taisykles, NŠG kurį laiką geriau gyventų, galbūt sudurtų galą su galu, bet šilumos tiekėjas, kaip reguliuojama įmonė, negautų pakankamai pajamų šilumos tiekimo ūkiui išlaikyti. Tokiu atveju kyla klausimas, kas už ką atsakingas, kas turės palaikyti temperatūrą, slėgį, rezervuos šaltinius ir pan. Esant tokiai situacijai neįmanoma lygiavertė konkurencija, nes šilumos tiekėjas turi garantuoti viską, tačiau jis neturi kitų pajamų, tik iš jo reguliuojamos veiklos, o NŠG žiemos mėnesiais gali sukaupti pelno ir vasarą nedirbti. Išeina, kad NŠG siekia tik pelno, o šilumos tiekėjai turi prisiimti atsakomybę ir vykdyti įsipareigojimus.

Jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų.

– Sakote, kad jei bus pakeista šilumos supirkimo tvarka, naudą gaus tik NŠG?

– Taip, jų toks tikslas ir yra. Jie siekia perskirstyti lėšas.

– Tačiau ar tokiu atveju NŠG prisidės prie šilumos tinklų sistemos išlaikymo?

– Ne, jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų. Suprantama, kad yra verslo interesas ir jie nori gauti pelną. Tačiau čia yra viešoji paslauga, kurią reguliuoja ne tik savivaldybės, bet ir VKEKK, tad susiklosto nelygiavertė situacija. Tiekėjai yra supančioti: turi prisiimti visą atsakomybę, reguliavimą, o NŠG faktiškai neturi jokių įsipareigojimų.

– Kokios gali iškilti grėsmės, jei vis dėlto VKEKK pakeis šilumos supirkimo tvarką?

– Pirmiausia – technologinės grėsmės. Kaip minėjau, jei bus pakeista tvarka, šilumos tiekėjas praras dalį pajamų, skirtų  šilumos tinklams išlaikyti. Tada šilumos tiekėjas negalės visiškai, su visa atsakomybe užtikrinti paslaugos kokybę, nes reikės užtikrinti rezervą, prižiūrėti net ir tuo metu neveikiančius įrenginius. NŠG gali bet kada sustoti ir negaminti šilumos, išvis nuspręsti, kad jam neapsimoka, ir įrenginius persivežti kitur, o tiekėjai turės viską kompensuoti.

Kitas dalykas, kad NŠG stato savo objektus ten, kur tik nori ir kur yra pralaidumas, o tiekėjas privalo savo įrenginiais garantuoti rezervą avarijos atveju, kad šiluma būtų tiekiama nenutrūkstamai, todėl savo objektus išdėsto planingai – ten, kur reikia. Praktika jau yra parodžiusi, kad bet koks sistemų darkymas kelia daug techninių problemų.

Toliau – ekonominės grėsmės. Pirmųjų NŠG, kurie pirmieji pasistatė katilus, investicijos jau yra atsipirkusios. Jei liks mėnesiniai šilumos aukcionai, tokie NŠG gali eiti į juos ir užimti nemažą šilumos gamybos rinkos dalį su labai maža kaina. Iš vienos pusės, tai gal ir gerai, nes būtų pigesnė šiluma vasarą, tačiau žiemą jie vis tiek parduos brangiai, nes žiemą šilumos trūksta. Tačiau yra kita rizika, kad tos katilinės, kurios pastatytos vėliau, tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjų, jau yra statytos panaudojant ES lėšas.

Išeina, kad senosios katilinės yra atsipirkusios ir gali nebūtinai su maža kaina, bet su dideliu pelningumu užimti rinką, o visi reguliuojamieji, kurie, panaudoję europines lėšas, su savivaldybių laidavimu, paskolomis, įsipareigojimais staiga negauna pajamų tam padengti. Visos katilinės energetiniu požiūriu yra vienodos, naudojamas tas pats biokuras. Skiriasi tik piniginių srautų klausimas. Tad kyla grėsmė, kad Lietuvos vardu paimtos paskolos nebus grąžintos arba savivaldybės, kaip turto akcininkai, turės jas padengti. Todėl didžiųjų miestų vadovai VKEKK planuojamiems pakeitimams labai priešinasi ir nesutinka su siūloma tvarka, nes tai griauna ne tik technologinę infrastruktūrą, bet ir šilumos tiekimo ekonominius pagrindus.

– Kaip šilumos supirkimo pakeitimai gali nulemti šilumos kainą vartotojui?

– Galutinė kaina trumpalaikiu laikotarpiu gal ir sumažėtų, tačiau ilgalaikiu požiūriu gali pabrangti. Jei šilumos tiekėjas uždarys savo pagrindinius įrenginius ir juos perleis NŠG, jie nevaldomi galės kelti kainą. Laisvoji konkurencija tokioje sistemoje nelabai tinka. Yra ir Europos šalių praktika, kad ne taip reikia spręsti apsirūpinimo šiluma mažiausiomis sąnaudomis problemą, yra kiti metodai.

– Kokius metodus naudoja kitos šalys?

– Kitur šilumos tiekėjas reguliuojamas taip, kad jis būtų pats suinteresuotas tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, tam yra du būdai.

Skandinavijos šalyse, išskyrus Daniją, šilumos tiekėjas turi nuolat ieškoti pigiausių energijos šaltinių. Jis arba pats stato, arba ieško, kas jam gali pigiai parduoti šilumą.

Tose šalyse, kur yra reguliuojamas šilumos ūkis (Danijoje ir visose posovietinėse šalyse), nustatoma skatinamoji kainodara. Šilumos kainą reguliatorius nustato kaip kepurę, kad šilumos kainų lygis bus maždaug toks. Jei nori uždirbti, turi mažinti sąnaudas, piginti savo sąnaudas. Tada tiekėjai ieško, kas galėtų šilumą pagaminti pigiausiai. Tokie modeliai puikiai veikia, nes jie skatina, o dabartinis, kurį VKEKK bando įgyvendinti Lietuvoje, yra priverstinis. Vietoj to, kad skatintų tiekėją patį būti suinteresuotą rūpintis pigesne šiluma, jį verčia supirkti neva pigesnę šilumą. Taip kyla tik konfliktai, o vartotojas negauna pigiausios, kurią galėtų gauti, šilumos.