Retai pasitaiko, kad valstybės tarnautoja prašytų paguodos. Šįsyk buvo taip. Neminėsiu pavardės. Ji ir jos protėviai yra tikri klaipėdiškiai. Gyvena senamiestyje ir kartu su kaimynais privatizavo kiemą. Manė, kad tvarkos bus daugiau. Pagaliau ir pravažiuojantieji kieme nestatys savo automobilių. Juk senamiestyje pakanka automobilių stovėjimo aikštelių.
Kai grįždama iš darbo kieme pamatė naujos laidos folksvageną ir iš jo išlipančią itin stilingą jauną moterį, valstybės tarnautoja įspėjo, kad automobilio čia negalima statyti. Paaiškino priežastį.
Reakcija buvo tokia: gražuolė išvadino valstybės tarnautoją bedante "ubage" ir paklausė, ar jai kiemo gaila?
O kai valstybės tarnautoja išsitraukė mobilųjį telefoną ir panoro nufotografuoti automobilio numerį, gražuolė griebė telefoną, trenkė į žemę ir sutrypė.
Tarnautoja išsitraukė antrą telefoną ir išsikvietė pareigūnus. Po kurio laiko jie atvažiavo, o valstybės tarnautoja parašė pareiškimą policijai. Kol kas klaipėdietė atsakymo negavo.
Ne to žemės lopinėlio, kurio bendrasavininkė ji yra, pagailo. Tai jau nebe administracinis pažeidimas dėl ne vietoje statomo automobilio. Kai prašalaitis ištraukia svetimą mobilųjį telefoną iš rankų, gal tai jau yra epizodas, vertas gilesnių pamąstymų? Ar tai nėra plėšimas?
Kuriam tikslui leidžiami įstatymai, jeigu jų galima nepaisyti? Kas turi padėti piliečiams ginti jų interesus? Kas atsitinka, jei pilietinę brandą parodęs žmogus tampa akiplėšų patyčių objektu? Kodėl tokio piliečio negina tie, kam privalu užtikrinti rimtį ir tvarką?
Automobilyje sėdėjusi paauglė valstybės tarnautojos adresu paleido nelietuvišką keiksmažodį, prasidedantį raide s...
Tegul pedagogai, psichologai savo aplinkoje ir viešai diskutuoja auklėjimo temomis. Bet problema yra kita: akiplėšos ir nepraustaburniai yra nebaudžiami.
Kaip turi jaustis žmonės, kurie nesitaiksto su negerovėmis? Būti pilietiškam nepopuliaru. Ginti tai, kas yra tavo ir valstybės, kurioje gyveni, yra blogas tonas?
Stebina kitkas, kad mūsų valstybėje kaskart atsiranda piliečių, kurie išdrįsta kovoti už savo interesą. Dažnai neturėdami palaikymo. Į priekį juos stumia kitas žmogaus vertės suvokimas.
Atgimimo laikas tam ir buvo duotas, kad susivoktume, jog keičiasi vertybės. Vieni iš to laiko pasimokė ir padarė išvadas. Kitiems, regis, svarbu kitkas: laisvė be atsakomybės už žodžius, veiksmus. Taip nebūna.
Kai išgirstu užsienyje apie mūsų tautiečių negarbingą elgesį, manęs tai nestebina. Iš Atgimimo laikų jie nieko neišmoko. Gal todėl tie žmonės užsienyje atsiduria už grotų, nes nesupranta, jog ten, Vakaruose, demokratijos pamokos primenamos iki šiol visiems visuomenės sluoksniams.
Pamenate tą amerikiečio, išplatinusio slaptus duomenis, istoriją. Kai pasklidusi ši žinia tapo daugelio politikų rinkimų arkliuku, vienoje Vokietijos televizijos vakarinėje žinių laidoje kalbėjo šių reikalų ekspertas ir labai paprastai pasakė, jog apie visus slaptus susitarimus žinojo visi aukščiausio lygio politikai.
Demokratinėje visuomenėje viešumas yra tas ginklas, kurio nemėgsta auksaburniai.
Štai kodėl, manau, kad negalima stovėti nuošalyje, kai menkinama žmogaus savivertė, valstybė. Apie tai dažniausiai kalbama prieš rinkimus.
Ar ne todėl karta, nemačiusi sovietmečio, yra kupina agresijos, pykčio, nepakantumo? Politikai, Seimo ar miesto tarybos nariai gal rastų laiko ir noro pamąstyti apie tai, ką jie padarė, ir kad piliečiai yra ne šiaip sau rinkimų dalyviai. O jeigu taip, tai mums visiems galioja tokia pati taisyklė: ne karalius yra įstatymas, o įstatymas yra karalius.
Štai kodėl bjauriai iškeikta valstybės tarnautoja, man atrodo, yra verta komplimento.