Motinystė suteikė tvirtumo

Kol mama vadovauja parlamentui sostinėje, šeimos vyrija: keturi V.Čmilytės-Nielsen sūnūs su tėčiu – Šiauliuose. Vyriausiam Dmitrijui – devyniolika, Aleksandrui – septyniolika, Mariui – šešeri, Kristijonui – treji. Bet politikė sako nesanti tik savaitgalinė mama. Dažniausiai penktadieniais dirba nuotoliniu būdu iš namų Šiauliuose, o kiekvieno pirmadienio ankstyvą rytą išvažiuoja keturioms dienoms į Vilnių, bet kiekvieną dieną su su šeima susiskambina. Vasaros pabaigoje šeima planuoja, kad jaunesnieji sūnūs atsikraustys į Vilnių.

Šachmatų karaliene pelnytai vadinama politikė į klausimą, ar, kaip ir žaidžiant šachmatais, šeimoje taip pat planavo kelis ėjimus į priekį, sako, kad tokie dalykai kaip vaikų skaičius, bent jau jos atveju, nebuvo ėjimai šachmatų partijoje. "Tai pernelyg svarbūs dalykai, kad galėtų būti preziciškai planuojami. Nuo vaikystės, paauglystės mano dėmesys ir tikslai buvo susiję su sportininkės karjera, o apie savęs įprasminimą per motinystę nesvajojau. Bet taip susiklostė gyvenimas, ir už tai esu dėkinga likimui."

Pirmo sūnaus ji susilaukė vos aštuoniolikos, antro – dvidešimties. Prisimena sau atrodžiusi visai suaugusi. Sutiko mylimą vyrą – taip pat šachmatininką Aleksejų Širovą, ir jai neatrodė, kad tapti mama per anksti ar kad tai sutrukdys, nes juk tokio amžiaus visų pirma įžvelgi galimybių, o ne sunkumų.

Žinoma, teko pristabdyti sportinę karjerą. Dalyvavimas šachmatų turnyruose – didžiulės energijos reikalaujantis darbas: 6–7 valandas sėdėti prie lentos, priimti gerus sprendimus ir tai daryti dešimt dienų ar dvi savaites iš eilės. Moteris pripažįsta, kad jei ne didžiulis artimiausių žmonių palaikymas, jos, kaip sportininkės, karjera būtų susiklosčiusi visai kitaip.

V.Čmilytei-Nielsen apmaudu, kad labai kompetentingos moterys dažnai atsisako karjeros argumentuodamos įsipareigojimais šeimai. Bet ji niekada nėra sutikusi vyro, kuris atsisakytų posto dėl tokios priežasties. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Bet motinystė man suteikė ir tvirtumo, supratimo, kad pralaimėtos partijos ar laimėjimai yra svarbūs, tačiau nublanksta prieš svarbesnius dalykus. Tai pridėjo vidinės ramybės, o geriausi rezultatai sporte atėjo, kai jau buvau dviejų sūnų mama ir vis dar jauna sportininkė", – pasakoja geriausia visų laikų Lietuvos šachmatininkė.

Niekada nebus vien tiesus kelias, bet kai matai savo darbų prasmę, ir eini žingsnis po žingsnio.

Keturių sūnų mama gali palyginti, kuo skiriasi motinystė, kai tau vos aštuoniolika, dvidešimt, ir kai jau esi brandesnė – jaunesnių dviejų sūnų su Danijos šachmatininku didmeistriu Peteriu Heine Nielsenu ji susilaukė peržengusi 30. "Dažnai manoma, kad jaunos mamos turi daug energijos, tad lengviau ištveria bemieges naktis. Mano patirtis kitokia: kai aštuoniolikos susilaukiau Dmitrijaus, bemiegės naktys man buvo sunkiausia, o gimus jaunesniems vaikams, reikėjo derinti atsakingas naujas pareigas Seime Vilniuje su mažų vaikų auginimu kitame mieste", – pasakoja V.Čmilytė-Nielsen.

Pirmą kartą Seimo nare ji tapo, kai trečiajam sūnui buvo vos pusmetis, o jauniausiąjį pagimdė būdama parlamentare. "Stengdavausi grįžti namo kas vakarą. Pirmi metai buvo bemiegiai, bet jėgų atsirado per brandą, supratimą, kad valandos, dienos, naktys labai prasmingai aukojamos tam, kas gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų", – sako keturių sūnų mama.

Ją, kaip mamą, džiugina, kad Šiauliuose gyvenanti vyriškoji šeimos dalis jos labai pasiilgsta, bet ir džiaugiasi, kad ir be jos jie puikiai rūpinasi vieni kitais, gamina valgyti, eksperimentuoja. Politikė giria savo vyrą Peterį, kad šis – rūpestingas tėtis, o kai juodu abu namie, niekada nekyla klausimų, kas turėtų pagaminti vakarienę, atlikti buities darbus, auklėti vaikus. Tai jų šeimoje neskirstoma pagal lytį, darbus dalijasi pagal aplinkybes. Kai vyras ilgam išvyksta į varžybas, stovyklas, mat jis – šachmatų pasaulio čempiono treneris, padeda kiti artimieji.

Pati būdama vienturtė, V.Čmilytė-Nielsen labai vertina, kad jos sūnūs nuo pat vaikystės turi galimybę bendrauti tarpusavyje. Kaip bet kuri mama, turinti daug vaikų, ji sako puikiai žinanti, kad bendravimas tarp vaikų, susiklostę santykiai, laikas, kurį jie praleidžia kartu, yra pats vertingiausias, tai geriausia gyvenimo pamoka.

Moterys aukoja karjerą

V.Čmilytė-Nielsen – pirma daugiavaikė moteris tokiame aukštame Lietuvos valstybinės valdžios poste. Anksčiau, jei moteris ir pelnydavo aukštas pareigas, dažniausiai būdavo arba netekėjusi, arba neturinti vaikų, o jei turinti, tai jau suaugusius. Keičiasi požiūris į mamas ar pačių moterų požiūris į karjeros ir motinystės derinimą?

V.Čmilytės-Nielsen požiūriu, ir tai, ir tai: "Mane, kaip politikę, džiugina, kad manęs retai kas klausia apie kosmetiką ar šukuoseną, nebent yra kokia speciali proga. Dažniausiai tenka kalbėti apie dalykinius reikalus. O apmaudu, kad labai kompetentingos moterys, pretenduojančios į vieną ar kitą postą, dažnai atsisako karjeros galimybės argumentuodamos įsipareigojimais šeimai. Bet niekada nesu sutikusi vyro, kuris atsisakytų, nes privalo įnešti savo indėlį į šeimos gyvenimą."

Seimo pirmininkė pripažįsta: pačių moterų požiūris kyla iš realios situacijos. Tad klausimas politikams, visuomenei: ką galėtume padaryti, kad moterims, kurios nori siekti karjeros aukštumų ir geba tai daryti, būtų kuo mažesnis konfliktas tarp motinystės ir kitų žmogiškųjų ambicijų ar įsipareigojimų.

V.Čmilytė-Nielsen manymu, pirmiausia reikėtų didesnio lankstumo kalbant apie ankstyvąją vaikų priežiūrą – galėtų būti didesnė lopšelių ir darželių formų įvairovė, tad svarstomos galimybės apie šeimų, mini darželius, kurie labai populiarūs Skandinavijoje. Antra, daug diskutuojama apie tėčių atostogas vaikams prižiūrėti. Norėtųsi, kad tokių tėčių būtų kuo daugiau, o laikas tarp mamų ir tėčių atostogų vaikui auginti būtų dalijamas kuo lygesnėmis proporcijomis.

Prioritetas – vaikas

Karjeros moterims Lietuvoje tenka susidurti su neįtikėtinomis situacijomis. Kai 2012 m. pirmą kadenciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai vadovavusi Edita Žiobienė laukė šeimos pagausėjimo, teko net keisti įstatymą, nes iki tol jame nebuvo reglamentuota atvejo, kad tokias pareigas užimantis asmuo išeitų vaiko auginimo atostogų. Tuo metu Lietuvos valstybės institucijų vadovų postuose apskritai buvo nedaug moterų, tad ir įstatymai buvo matuojami viršininkams vyrams ar moterims, kurios turi pasirinkti arba karjerą, arba šeimą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierei E.Žiobienei, jei būna kurios iš keturių dukrų renginys, visa kita tampa nesvarbu – į vaiko renginį privalo nueiti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

E.Žiobienė prieš gimdymą atostogų net nespėjo išeiti: po darbo savaitės išėjo savaitgaliui ir pagimdė dvynukes.

Dabar jau trečią kadenciją vaiko teisių apsaugos kontrolierės E.Žiobienės vyriausiai dukrai – 20, vidurinei – septyniolika, o dvynėms – aštuoneri.

Kai gimė pirma dukra, ji rengė disertaciją, dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Kauno apskrities viršininko administracijos teisės skyriuje, o grįžusi po vaiko auginimo atostogų tapo jo vadove, antrą dukrą gimdė būdama Žmogaus teisių centro direktore, dvynes – vadovaudama svarbiai valstybės institucijai. Vaikai karjerai nesutrukdė, gal net atvirkščiai?

"Viską bandai susidėlioti, gyvenimas čia ir dabar vyksta visuose frontuose. Bet tai nelengva", – pripažįsta daugiavaikė mama. Vis dėlto, pasak jos, svarbiausia, ką visiems reikia suprasti, – jokio skirtumo, atsakingos ar neatsakingos tavo pareigos, vaikams reikia labai daug dėmesio. Su vaikais neužtenka šiaip sau pabūti – bendrauti būtina kokybiškai, laikas, kuri leidi su vaikais, irgi turi būti kokybiškas. Ir tai nelengva, nes po darbo grįžus namo – kita pamaina, ir ne mažiau svarbi.

E.Žiobienė sako, kad dukrų priekaištų, jog darbas atėmė iš jų mamą, nesulaukė, bet diskusijų būna, nes kai sutampa kokie renginiai, esi priverstas rinktis. "Bet jei būna koks vaiko renginys, pasirodymas, visa kita man tampa nesvarbu – į vaiko renginį privalau nueiti", – nedvejoja E.Žiobienė. Ji prisimena, kaip, pakviesta Teisėjų tarybai padaryti pranešimą, atsisakė, nes laikas sutapo su dukros išleistuvėmis darželyje. "Kvietėjai buvo daugiau nei apšalę, kai pasakiau, kad sutampa valandos, ir aš negaliu. Gal kam atrodė, kad tai tik išleistuvės iš darželio. Bet man ir mano vaikui tai svarbu, o Teisėjų taryba rado kitą pranešėją, ir to nė neprisimena. O mano vaikas ir aš visada prisimenu", – sako E.Žiobienė.

Lygindama, kaip per laiką tarp vyresnių ir jaunesnių dukrų pasikeitė pagalba daugiavaikei šeimai, moteris sako nejaučianti, kad iš valstybės pusės kas būtų daug pagerėję. Kaip daugiavaikė šeima, yra gavę nuolaidą darželyje, šiek tiek didesni vaiko pinigai. Turi Šeimos kortelę, bet didelės reikalingų paslaugų pasiūlos ten nėra. "Daugiavaikės šeimos skatinimo, pagalbos, ypač kai abu tėvai dirbantys, daug nėra.  Sakykim, vyresnėms dukroms reikėjo logopedo ar kokio specialisto privačiai, tai ir dabar – kas buvo mokama, tas ir liko mokama", – lygina keturių dukrų mama.

Bet, pastebi ji, yra daugiau informacijos, diskusijų visuomenėje apie vaikų auginimą, nevyriausybinių organizacijų veiklos su vaikų linijomis ir pan. Keičiasi visuomenės požiūris į daugiavaikę šeimą ir į motinystę. Gausėja ir karjeros ambicijų turinčių žmonių šeimos. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docentė pasakoja su kolegomis juokaudavę, kad turėti bent tris vaikus, – norma. Tris vaikus augina ir dauguma jos draugų šeimų. "Vaikams tai galimybė augti kartu, bendrauti, vienam iš kito mokytis, būti mažiau savanaudiškiems", – gausios šeimos pranašumus vaikams vardija vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Savo darbe ji susiduria su daug skaudžių atvejų, kai vaikai kenčia nuo artimiausių žmonių. Kad būtų kokia situacijos gerėjimo tendencija, pasakyti, deja, negali. Bene labiausiai matomas pokytis – aktyvesnis tėčių vaidmuo. Jie kovoja už teisę auginti vaikus, su jais bendrauti ir jais rūpintis.

Bet motinystė man suteikė ir tvirtumo, supratimo, kad pralaimėtos partijos ar laimėjimai yra svarbūs, tačiau nublanksta prieš svarbesnius dalykus.

Motinos dienos proga kitoms mamoms E.Žiobienė linki gyventi gyvenimą kokybiškai, stengtis nuo mažens turėti ryšį su savo vaikais ir jį kiek įmanoma stiprinti, būti kartu ir tuo džiaugtis, būti stiprioms ir auginti savo vaikus tvirtomis asmenybėmis.

Pievos grožis margume

Visa gausi profesorės Valentinos Dagienės šeima pastarąjį kartą buvo susirinkusi per 2019-ųjų Kalėdas. Pandemija jau dukart atėmė iš jų ir tradiciją per Velykas drauge vašku nudažyti gausybę margučių.

Trys Dagių sūnūs – Lietuvoje, o abi dukros užsienyje: viena – Nyderlanduose, kita – Suomijoje. Visi išsilavinę, baigę garsius pasaulio universitetus, kai kurie – ir ne po vieną. Tiesa, šeimų gausumu savo tėvams bent jau kol kas jie neprilygsta. Vyriausioji Dagių dukra neseniai susilaukė trečio sūnaus, o vyriausiasis sūnus turi dukrelę. "Bet kiekvienas pasirenka savo kelius", – sako V.Dagienė.

Garsi profesorė – daugybės mokslo darbų ir vadovėlių autorė, už savo pasiekimus pripažinta Metų Europos skaitmeninio pasaulio moterimi, pelniusi gausybę prestižinių tarptautinių apdovanojimų, o jos sumanytame "Bebro" informatikos ir informatinio mąstymo konkurse varžosi viso pasaulio moksleiviai. Galima tik stebėtis, kaip ji sugebėjo tiek pasiekti augindama penkis vaikus.

Pati V.Dagienė buvo vienturtė, bet, kaip pati sako, buvo visai kitos sąlygos, nes šeima gyveno tremtyje Tadžikijoje. Bet pati visada norėjusi gausios šeimos, kad vaikai bendrautų, būtų draugiškas kolektyvas. "Tokį kuriu ir su "Bebru" – kad būtų įvairių šalių, įvairių tikėjimų žmonės, kad būtų tolerancija. Man smagu burti doktorantus, studentus, "Bebro" moksleivius visame pasaulyje, po kruopelytę kaip į mandalą įdėti savo mažą dulkelę. Būna ir sunkesnių akimirkų, ir problemų, ir džiaugsmų, bet svarbiausia – išlaikyti ryšį su šeima, su kitais žmonėmis", – sako profesorė.

Penkis vaikus užauginusi profesorė V.Dagienė sako: "Vieni turi vieną vaiką, kiti – nė vieno, treti – gausią šeimą. Tai kaip pievoje gėlės: kai pieva marga – gražu. Gražu, kai toleruojame įvairius pasirinkimus." (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vis dėlto ar kartais nekildavo minčių, kad, jei ne tokia gausi šeima, savo profesinėje karjeroje galėjo pasiekti dar daugiau? V.Dagienė prisipažįsta, kad retsykiais taip pagalvodavo, bet iš karto suprasdavo, kad be gausios šeimos būtų padariusi mažiau, nes kai turi mažiau darbų, nemoki struktūrizuoti savo laiko. O kai turi daug vaikų, supranti, kad ir penkios minutės yra daug.

Keldavosi ji penktą ryte ir dvi valandas skirdavo tik mokslinei veiklai. Kai septintą atsikeldavo kiti, eidavo gaminti pusryčių. Ir dabar, nepaisant, kad vaikai suaugę, ji vis tiek keliasi penktą, ir tai produktyviausias laikas darbui.

"Būdavo, skalbiu vystyklus ir sugalvoju straipsnius. Jei gerai susiorganizuoji fizinę veiklą, ypač kai esi dar jaunas, energingas, tai nesunku. Niekada nebus vien tiesus kelias, bet kai matai savo darbų  prasmę, ir eini žingsnis po žingsnio", – sako penkis vaikus užauginusi V.Dagienė.

Ji lygina, kad vaikai – kaip gėlės: palaistai, o jie auga patys. "Kartais per daug iš jų norime, per daug tikimės. Ir man taip buvo. Reikia leisti jiems augti, vystytis, kur jie nori, bet padėti pasirinkti. Mano nuostata buvo: jei kokį būrelį pradėjo lankyti, tai turi daryti bent pusmetį. Daug ką gyvenime reikia bandyti, bet mesti gali tik galutinai įsitikinęs, kad tai tau netinka", – pasakoja profesorė. Bet ji laikėsi pozicijos, kad nors vaikai turi mažiau patirties, bet atsineša guvumo, protingumo, tad su jais reikia tartis, kalbėtis kaip su lygiaverčiais.

Žinoma, dabar vaikus auginti fiziškai lengviau – jau vien todėl, kad nebereikia skalbti vystyklų. Bet, neabejoja V.Dagienė, fizinius sunkumus lengviau įveikti nei psichologinius, o dabar jaunus žmones slegia nežinomybė, socialinio ryšio nebuvimas. Tačiau, sako ji, kiekvienas gyvename savo laikmečiu ir turime sugebėti iš jo pasiimti, kas yra geriausia, ir dar kruopelę padaryti, kad būtų geriau.

V.Dagienė džiaugiasi, kad išaugino doktorančių, turinčių keturis ar tris vaikus, kartą. Bet jos nuostata tokia: "Vieni turi vieną vaiką, kiti – nė vieno, treti – gausią šeimą. Tai kaip pievoje gėlės: kai pieva marga – gražu. Gražu ir matyti, kai toleruojame įvairius pasirinkimus."

Stiklinės lubos

Nors ir Lietuvoje daugėja pavyzdžių, kaip moterys sugeba suderinti karjerą ir gausią šeimą, vis dėlto jos dar dažnai turi įveikti vadinamąsias stiklines lubas – lyg ir nematomus, bet egzistuojančius barjerus. Beje, kaip rodo tyrimai, jos ir pačios dažniau nei vyrai net nesvarsto galimybės kandidatuoti į atsilaisvinusią vadovo poziciją, rečiau prašo pakelti atlyginimą, nepaisant teigiamų pokyčių, joms vis dar tenka didesnė našta auginant vaikus.

Tačiau ne vienas tyrimas įrodė, kad sėkmingos karjeros mamos savo vaikams gali duoti daugiau. Pavyzdžiui, užimdamos aukštesnes pareigas moterys daugiau uždirba ir gali daugiau investuoti į vaikų išsilavinimą, pomėgius. Karjeros dėl šeimos neaukojančios mamos būna geresnės psichologinės sveikatos, o laiminga mama – laimingas ir vaikas.

"Visuomet atrodo, kad vaikui yra geriau, kai mama augina jį pati. Juk niekas geriau jo nesupras ir neatlieps jo poreikių kaip mama. Tačiau kas yra svarbiau vaikui: mama – namų šeimininkė, ar mama, siekianti karjeros?" – atsakant į tokį klausimą Mykolo Romerio universiteto (MRU) Lyčių ekonomikos laboratorijos vadovė dr. Eglė Krinickienė ragina atsižvelgti į šių dienų realijas. Siekdamos neiškristi iš darbo rinkos, neprarasti kvalifikacijos ir būti konkurencingos, daugelis moterų po motinystės atostogų į darbą stengiasi grįžti greičiau. Kuo ilgiau jos būna atitrūkusios nuo darbo rinkos, tuo mažesnės galimybės siekti karjeros, o kartu ir gauti didesnes pajamas. Lietuvoje moterų finansinė nepriklausomybė itin svarbi ir atsižvelgiant ir į didelį skyrybų skaičių, nes tai tiesiogiai susiję su vaiko gerove.

Gal kam atrodė, kad tai tik išleistuvės iš darželio. Bet man ir mano vaikui tai svarbu, o Teisėjų taryba rado kitą pranešėją, ir to nė neprisimena.

"Be to, auganti karta mato gerą pavyzdį – dirbančią ir savo gebėjimus siekiančią realizuoti mamą, kuri sugeba suderinti darbinius įsipareigojimus su šeima", – sako E.Krinickienė.

Ekspertė pasakoja apie MRU Lyčių ekonomikos laboratorija su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Moterų informacijos centru vykdė projektą apie pajamų atotrūkio tarp moterų ir vyrų mažinimą, o šiame kontekste ypač svarbus šeimos ir darbo derinimas kaip vienas iš stabilių pajamų užsitikrinimo ir jų didinimo svertas. Nors vis dar gajūs stereotipai, kad karjerą daro vien tik vyrai, bet projekto metu mokslininkų apklausti Lietuvos įmonių vadovai akcentavo darbuotojus vertinantys ne pagal lytį, o pagal kompetenciją. Jų nuomone, Darbo kodekse numatytos šeimos ir darbo derinimo priemonės (lanksčios darbo valandos, nuotolinis darbas, mamadieniai, tėvadieniai ir kt.) neigiamai nepaveikia veiklos rezultatų, netgi priešingai – juos gali tik pagerinti. Šeimos ir darbo derinimo priemonės sukuria gerą mikroklimatą, o tai teikia darbuotojui svarbios motyvacijos siekti geresnių darbo rezultatų. Taigi, remiantis šiuo tyrimu, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje palaipsniui didėja moterų galimybės derinti darbą ir šeimą, dūžta stiklinės lubos.

„Jau keleri metai tarptautinėje informatikos olimpiadoje, kurioje susirenka gabiausi mokiniai iš apie 80 valstybių, diskutuojame, atsisakyti Paskalio, ar ne. Manau, kad ateityje jis išnyks“, – svarsto ji.

Jau greitai 50-tąjį jubiliejų švęsianti Paskalio programavimo kalba pamažu nyksta, tačiau vis dar neatsiranda kitos, kuri galėtų ją tinkamai pakeisti mokymosi procese, LRT.lt pasakoja specialistai.

Mokyklose konkuruoja su C++

Mokyklose dažnai programavimo mokoma Paskaliu, nes mokytojai buvo išmokyti programuoti šia kalba, daugelis vadovėlių bei metodinių medžiagų taip pat parengta būtent apie ją, dėsto profesorė V. Dagienė.

Paskalio kalba Lietuvos mokyklose visgi iš lėto „miršta“, kasmet vis mažiau programuojančių šia kalba, teigia Vilniaus Licėjaus informatikos mokytojas Bronius Skūpas. Anot jo, ši kalba yra itin tinkama mokymui ir mokymuisi, tačiau pagrindinė problema yra ta, kad ji neužsikariavo pakankamai rinkos prekyboje.

„Vaikai mėgsta mokytis gyvą programavimo kalbą, kurią iškart galės panaudoti darbo rinkoje arba esamose technologijose. O Paskalio kalba rinkai nėra labai reikalinga, įmonės neieško ja programuojančių darbuotojų“, – taria B. Skūpas.

Jo teigimu, mokykloje programavimo kalbų populiarumą diktuoja ne tik darbo perspektyvos, bet ir valstybinis informacinių technologijų egzaminas, kuriame tenka rinktis iš Paskalio ir C++ kalbų, tad pastaroji kalba tampa aktuali.

Kita problema – neatsiranda naujos programavimo sistemos, kurios naudotų Paskalį, pastebi Vilniaus Licėjaus informatikos mokytojas.

Universitetuose naudojama retai

Mokymosi procese šios kalbos nenaudojame, nes ji nėra tinkama plačiai naudojamai objektinio programavimo technologijai mokyti, sako Vytautas Bukšnaitis, Kauno Technologijos Universiteto Informatikos fakulteto lektorius.

„Paskalio programavimo kalbos nebenaudojame nuo 2000 metų. Tada mokydami programavimo, Paskalį pakeitėme C++ kalba. Nuo praėjusių metų rudens programavimo mokymui naudojame C# objektinio programavimo kalbą“, – pasakoja V. Bukšnaitis.

Pasak V. Dagienės, Paskalio kalbą galima naudoti algoritmams, ypač kuomet nori paaiškinti jo esmę, tad ši kalba vis dar kartais panaudojama mokymosi procese.

Akivaizdaus Paskalio pakaitalo kol kas nėra, C++ tinka itin gabiems studentams ar mokiniams, tačiau visiems ja pradėti mokytis programavimo gana sunku, tikina VU Matematikos ir informatikos instituto profesorė.

„Deja, Paskalio nėra kuo tokiu „grakščiu“ pakeisti. Jo kūrėjas Niklausas Wirthas taip gerai sudėliojo šią programavimo kalbą, kad niekas geresnės nesukūrė. Reikia naujų kalbų, skirtų būtent programavimo mokymui. Žinoma, jų sukuriama daug, bet jos arba nepatrauklios, arba jų galimybės greitai išsemiamos“, – apgailestauja specialistė.

Paskalio, kaip programavimo kalbos, ateitis miglota, svarsto V. Bukšnaitis. „Mano manymu, programavimo mokymui svarbi yra ne vien tik kalba, bet ir programavimo aplinka, kurioje rašoma programa, bei sukurtos programos sąsaja su vartotoju. Kita vertus, nereikia pamiršti, kaip plačiai ta kalba naudojama versle, ar yra programuojančių šią kalba poreikis“, – mintimis dalinasi KTU lektorius.

Ji įvertinta kompiuterinio meistriškumo kategorijoje. Apdovanojimas skirtas kompiuterių mokslo pradininkės Ados Lovelace 200-osioms gimimo metinėms paminėti. 

Prof. V. Dagienė džiaugiasi, kad Lietuvos darbai matomi, pripažįstami ir naudojami kitų šalių. „Ados Lovelace apdovanojimas labai simboliškas. Prieš 35 metus buvau viena iš Jaunųjų programuotojų neakivaizdinės mokyklos įkūrėjų. Pernai Pasaulio kompiuterių kongrese skaičiau pranešimą apie Lietuvos patirtį mokant vaikus programavimo net neturint kompiuterių“, – pasakoja profesorė.

Pasak mokslininkės, į novatoriškus darbus privalu įtraukti daugiau moterų ir merginų. „Reikia skatinti moterų, auginančių mažus vaikus, darbą iš namų, kad ir po dalį etato. Taip jos nepraras įgūdžių, lavės“, – teigia prof. V. Dagienė.

Sveikindamas laureatę, VU rektorius prof. Artūras Žukauskas atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių profesorės iniciatyvų – informatikos ir informatinio mąstymo konkursą „Bebras“. „Konkursas, populiarėjantis visų mokinių amžiaus grupėse įvairiose šalyse, garsina ir Vilniaus universiteto vardą bei pačią Lietuvą. Sujungdama profesinę ir asmeninę patirtis, penkių vaikų mama prof. V. Dagienė yra pavyzdys kiekvienam“, – sako rektorius.

Prof. V. Dagienė itin nusipelnė IT technologijų plėtrai Lietuvoje. Už tai ji įvertinta daugybe nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų: Lietuvos mokslo premija, aukso medaliu už indėlį į Europos informatikos mokymą, Lietuvos IT pramonės apdovanojimu už išskirtinį indėlį į informacines technologijas, pelnė asociacijos „Informatics Europe“ geriausios ugdymo praktikos 2015 m. premiją, išskirtinį pasaulinio IT aljanso WITSA apdovanojimą.

Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimais siekiama įvertinti reikšmingą moterų indėlį į kompiuteriją ir skaitmeninio pasaulio plėtrą, pabrėžti novatoriškų įgūdžių plėtojimą nuo pat mažens, paskatinti kūrybiškumą aukštosiose technologijose ir jaunajai kartai parodyti sektinus pavyzdžius, kurie įkvėptų karjerą rinktis IT srityje.

Kompiuterinio meistriškumo kategorijoje prof. V. Dagienė varžėsi su vienos didžiausių pasaulio telekomunikacijų kompanijos „Telefonica“ mokslo direktore Nuria Oliver ir tarptautinės kompanijos „Cisco Systems“ technologijų plėtros vadove Monique Morrow.

Apdovanojimas bus įteiktas pirmosios Europos moterų kompiuterijoje šventės metu. Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimus organizuoja Europos Komisija kartu su Europos moterų ir technologijų centru.

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesorė Valentina Dagienė, sukūrusi mokinių pamėgtą informatikos mokymosi modelį „Bebras“, sulaukė tarptautinio dėmesio – ji yra tarp dešimties nominančių Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimuose (kategorija „Ada Lovelace Computing Excellence Award“).

Apdovanojimus organizuoja Europos komisija kartu su Europos moterų ir technologijų centru, o balsais palaikyti iškilią Lietuvos moterį visi gali iki balandžio 10 d. svetainėje http://www.womenincomputing.eu/awards/list .

V. Dagienė 2007-aisiais buvo pagerbta Lietuvos mokslo premija, o neseniai pelnė Europos informatikos asociacijos apdovanojimą už Tarptautinio informatikos ir informatinio mąstymo konkurso „Bebras“ idėją ir plėtrą.

2004-aisiais profesorės inicijuotas informatikos ir kompiuterinio raštingumo konkursas „Bebras“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės – jis rengiamas jau 50-yje šalių, o bendras jo dalyvių skaičius siekia net 1,5 mln.

Tarp kitų V.Dagienės pasiekimų ir darbų: per 200 mokslinių ir tiek pat metodinių darbų, daugiau kaip 60 informatikos vadovėlių ir mokomųjų knygų, įvairūs eksperimentinės plėtros darbai (vadovavo jau daugiau nei 30 projektų). Moteris taip pat yra dviejų tarptautinių mokslo žurnalų – „Olympiads in Informatics“ (2002 m.) ir „Informatics in Education“ (2007 m.) – steigėja ir vyriausioji redaktorė. Be visų mokslinių nuopelnų profesorė gali didžiuotis ir gyvenimiškais – ji užaugino 5 vaikus.