KT teigimu, skundą pateikusi Seimo narių grupė nepaaiškino, kodėl valstybės vadovo statusą, kuris įteisintas įstatyme, ji prilygino prezidento statusui, nors, kaip nurodo patys parlamentarai, jų funkcijos buvo skirtingos.

Grąžindamas pareiškėjams skundą teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinajame pagrindiniame įstatyme Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas įvardytas kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, o prezidento institucija numatyta 1992 metais priimtoje Konstitucijoje.

Dėl Vytauto Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu į KT šių metų kovą kreipėsi 30 Seimo opozicijos atstovų.

Jie tvirtino, kad Seimo priimto įstatymo tikslas – asmeniui, kuris niekada nebuvo ir nėra prezidentas, suteikti valstybės vadovo statusą. Kadangi pagal Konstituciją valstybės vadovas yra prezidentas, toks teisinis reguliavimas, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo prašyta išaiškinti, ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis teisiškai gali būti prilyginamas valstybės vadovui.

Parlamentas pernai birželio 30 dieną priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas nuo 1990-ųjų kovo 11-osios ėjęs asmuo prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo V. Landsbergis.

Įstatymas nustato, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1992 metų lapkričio 25 dienos turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.

Valdantieji savo siūlymą argumentavo pozicija, kad priėmus tokį įstatymą konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų jį sakė esant siekiu perrašyti istoriją.

„Surinkta 30 parašų. Visi – opozicijos atstovų. Valdantiesiems pasirašyti ir nesiūlėme“, – antradienį BNS sakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė.

Kreiptis į KT gali ne mažiau kaip 29 Seimo narių grupė.

Konstitucinio Teismo prašoma išaiškinti, ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis teisiškai gali būti prilyginamas valstybės vadovui.

Parlamentas pernai birželio 30 dieną priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo V. Landsbergis.

Už šį projektą balsavo 74 parlamentarai – valdantieji konservatoriai, liberalai, Laisvės frakcijos nariai ir trys opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai.

Įstatymas nustato, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1992 metų lapkričio 25 dienos turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.

Valdantieji savo siūlymą argumentavo pozicija, kad priėmus tokį įstatymą konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų jį sakė esant siekiu perrašyti istoriją.

Praėjusią kadenciją parlamente irgi bandyta suteikti valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui, tačiau tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva nesulaukė buvusių valdančiųjų politinio palaikymo.

Pasak LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio, Konstitucinis Teismas turi atsakyti, ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis teisiškai gali būti prilyginamas valstybės vadovui.

„Valdantieji nesileido į diskusijas, nenorėjo kreiptis į KT ir sprendimą dėl V. Landsbergio priėmė buldozeriu, pasinaudodami tuo, kad Seime turėjo užsitikrinę balsų daugumą. Niekas iš mūsų nekvestionuoja V. Landsbergio indėlio į užsienio politiką nepriklausomos Lietuvos aušroje, tačiau negalima pamiršti Konstitucijos ir tuo metu galiojusių įstatymų“, – pranešime cituojamas R. Karbauskis.

Kreiptis į Konstitucinį Teismą gali ne mažiau kaip 29 Seimo narių grupė, opoziciniai „valstiečiai“ Seime turi 20 atstovų. Toks Seimo narių grupės kreipimasis KT nagrinėjamas bendra tvarka.

Valdantieji nesileido į diskusijas, nenorėjo kreiptis į KT ir sprendimą dėl V. Landsbergio priėmė buldozeriu.

Apie ketinimus kreiptis į KT dėl V. Landsbergiui pernai pripažinto valstybės vadovo statuso „valstiečiai“ užsiminė dar Seime svarstant projektą praėjusių metų pavasario sesiją.

Parlamentas pernai birželio 30 dieną priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo V. Landsbergis.

Už šį projektą balsavo 74 parlamentarai – valdantieji konservatoriai, liberalai, Laisvės frakcijos nariai ir trys opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai.

Įstatymas nustato, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1992 metų lapkričio 25 dienos turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.

Valdantieji savo siūlymą argumentavo pozicija, kad priėmus tokį įstatymą konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų jį sakė esant siekiu perrašyti istoriją.

Praėjusią kadenciją parlamente irgi bandyta suteikti valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui, tačiau tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva nesulaukė buvusių valdančiųjų politinio palaikymo.

Jos duomenimis, Seimo liepos pradžioje priimtam sprendimui visiškai nepritaria 48 proc. apklaustųjų, dar 12 proc. teigė tam greičiau nepritariantys.

Beveik 12 proc. respondentų sprendimą visiškai palaiko, dar per 14 proc. tvirtino tam greičiau pritariantys.

Apklausa parodė, kad V. Landsbergio pripažinimą valstybės vadovu labiau palaiko moterys, nei vyrai, taip pat įgijusieji aukštąjį išsilavinimą, aukštesnes pajamas gaunantys tarnautojai bei specialistai, didmiesčių, ypač Vilniaus, gyventojai.

Liepos pradžioje Seimas priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo V. Landsbergis. 

P. Peleckio / BNS nuotr.

Šią iniciatyvą palaikė 74 parlamentarai – valdantieji konservatoriai, liberalai, Laisvės frakcijos nariai ir trys opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai. Įstatymą pasirašė prezidentas Gitanas Nausėda.

Valdantieji laikosi pozicijos, kad taip konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų iniciatyvą vadino siekiu perrašyti istoriją bei žadėjo kreiptis dėl įstatymo į Konstitucinį Teismą.

Palankiau žiūri moterys, turintys išsilavinimą

Sprendimui prilyginti V. Landsbergį valstybės vadovui pritaria beveik 28 proc. moterų ir 24 vyrų, atitinkamai nepritaria 57 ir 67 procentai. Sprendimą labiausiai palaiko jaunesni, iki 29 metų, bei vyresni nei 70-ies gyventojai – atitinkamai šiose amžiaus grupėse pritariančiųjų dalis siekia maždaug po 31 procentą, nepritariančiųjų jaunų žmonių dalis siekia beveik 47, vyresniųjų grupėje – 61 procentas.

Skeptiškiausi šiuo klausimu yra 40-49 metų respondentai (beveik 22 proc. pritariančiųjų ir beveik 66 proc. nepritariančiųjų).

Sprendimą daugiausiai palaiko vilniečiai (41 proc. pritaria, beveik 39 proc. nepritaria), taip pat kitų didmiesčių gyventojai (atitinkamai 30 ir 50 proc.), prieš jį daugiausiai nusistatę kaimo gyventojai (atitinkamai beveik 15 proc. palaikančiųjų ir 76 proc. nepalaikančiųjų).

Apklausos duomenimis, gausiausias V. Landsbergio palaikytojų ratas yra tarp valdančiųjų Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bei Liberalų sąjūdžio rinkėjų.

Opozicinių partijų rinkėjai laikosi priešingos nuomonės, o daugiausiai tarp tokio sprendimo kritikų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rėmėjai.

Politologai: demonstruojamas revanšizmas

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad dalies visuomenės nepritarimas V. Landsbergio, kaip valstybės vadovo, statusui nėra racionalus, nes jį vadovu pripažino ir Vakarų valstybės.

Pasak jo, skepsis gali būti paaiškinamas tik asmeniniu nusistatymu prieš šį politiką.

„Visi laikė Landsbergį Lietuvos vadovu, vyriausiu Lietuvos žmogumi, ir tai yra absoliučiai akivaizdu. Kodėl žmonės to nenori pripažinti net praėjus trisdešimčiai metų, manau, rodo, kad kažkodėl su savo pasisakymais apie šunaują ir kitomis pastabomis Landsbergis yra supykdęs labai daug žmonių ir jie nėra pasiryžę jam atleisti“, – BNS sakė K. Girnius.

Jo nuomone, tai rodo dalies gyventojų „ savotišką jų provincializmą“, o priešiškumą V. Landsbergiui, anot jo, iš dalies skatina ir kai kurių opozicinių politikų pasisakymai.

Visi laikė Landsbergį Lietuvos vadovu, vyriausiu Lietuvos žmogumi, ir tai yra absoliučiai akivaizdu.

„Manau, kad politikų kalbos irgi prie to prisideda, pavyzdžiui, „valstiečiai-žalieji“, Karbauskis ir kai kurie kiti tai „varo“ kiekviena proga, netgi ir tokie racionalūs, kaip socdemai, kurie, vietoje to, kad susitaikytų, kas buvo, irgi priešinasi“, – kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

„Tai yra revanšizmas ir kai kurių partijų nesubrendimas“, – pridūrė apžvalgininkas.

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė tvirtina, kad rezultatai nestebina, kadangi V. Landsbergis, kaip buvęs TS-LKD vadovas, siejamas su konservatoriais, šios partijos reitingai sistemingai mažėjo nuo 2020-ųjų rinkimų, ji turi ir itin tvirtų priešininkų stovyklą.

„Problema yra ne tik tai, kad partijos neturi didelio palaikymo, konservatorių partija – taip pat, nors ir gali girtis vienu didesnių palaikymų žiūrint į trejetuką. Bet yra kita problema, kad tie, kurie nebalsuoja už konservatorių partija, jie neretai yra gana radikaliai prieš ją nusiteikę, kitaip tariant, nėra taip, kad vertina neutraliai ar „man vis tiek“ – daugiau yra netgi emocinio labai stipraus krūvio“ – kalbėjo politologė.

„Tai labai stipriai susigeneruoja ir į Landsbergio asmenybę, ta asmenybė yra vertinama, kaip stebime daugelį metų, gana kontraversiškai“, – pridūrė ji.

Tai labai stipriai susigeneruoja ir į Landsbergio asmenybę, ta asmenybė yra vertinama, kaip stebime daugelį metų, gana kontraversiškai.

R. Urbonaitė pabrėžė, kad gyventojai klausimą, ar V. Landsbergį galima vadinti valstybės vadovu, labiau vertina ne remdamiesi aiškiais istoriniais argumentais, bet emociškai.

„Tikrai negalime pasakyti, kad šie atsakymai yra visiškai racionalūs, įsigilinus į faktinius-mokslinius argumentus, čia ta dedamoji emocinė yra, manau, yra labai stipri ir būtent ji nulemia tokį atsakymų pasiskirstymą, kuris mūsų neturėtų labai stebinti“, – sakė ji.

Politologė neabejojo, kad politikai, kvestionuojantys V. Landsbergio statusą, gali tuo manipuliuoti sakydami, kad „žmonės to nenori“.

„Bet istorija rodo, kad žmonės kažkada nenorėjo, kad ir moterys turėtų teisę balsuoti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Reprezentatyvią apklausą BNS užsakymu „Vilmorus“ atliko liepos 15-23 dienomis, iš viso apklausti 1003 respondentai.

Nors „valstiečiai“ jau šiuo metu ir rengia kreipimosi raštą, likusių opozicinių partijų atstovai skubėti po dokumentu sudėti parašus nėra linkę.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) seniūnė Aušrinė Norkienė teigia, kad šiuo metu rengiamas kreipimosi į KT dokumentas, o opozicijos parašus ketinama rinkti jau šį trečiadienį.  

„Pats tekstas dar yra neparuoštas. Kai paruošime tekstą, tada ir rinksime parašus. Kadangi šiandien jau paskelbta, kad trečiadienį rinksimės į neeilinę sesiją, tai pasižiūrėsime, ar pasirašinėsime trečiadienį, ar kitą antradienį, nes sesija iki pat liepos 20 dienos“, – Eltai teigė A. Norkienė.

Vis tik, opozicinės socialdemokratų partijos atstovas Algirdas Sysas iniciatyvą vertina skeptiškai. Nors, pažymi jis, frakcijos vardu kalbėti jis negali, tačiau jis pats teigia nesantis tokių „žaidimų“ mėgėjas.

„Frakcijos ir valdybos posėdis bus rytoj, tai mes pasitarsime ir tik tada galėčiau atsakyti. (...) Bet aš labai skeptiškai žiūriu, nesu tokių žaidimų mėgėjas. Aš sakiau, kad istorijos mes nesuklastosime ir jei valdančioji dauguma arba konservatoriai nusprendė po trisdešimt metų padaryti faktiniu vadovu, tai ir padarė. Kažkaip didelio noro toliau kalbėti apie tuos pačius dalykus jau nėra“, – teigė A. Sysas.

Prezidentas pasirašė, matyt, jis irgi vertino, ar neprieštarauja Konstitucijai. Aš taip pat tikrai nekvestionuoju akivaizdaus istorinio fakto.

Panašios nuomonės laikosi ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Parlamentaras pažymi, kad frakcijoje sprendimą kiekvienas ketina priimti individualiai, o jis pats, nors ir nematė prasmės įtvirtinti V. Landsbergio statusą įstatymu, vis tik iniciatyvos kreiptis į KT palaikyti nelinkęs.

„Mes kaip ir dėl balsavimo esame frakcijoje nusprendę tokiose istorinėse batalijose, kurios valstybės žmonėms visiškai nereikšmingos, priimti sprendimą kiekvienas atskirai“, – pažymėjo S. Skvernelis.

„Prezidentas pasirašė, matyt, jis irgi vertino, ar neprieštarauja Konstitucijai. Aš taip pat tikrai nekvestionuoju akivaizdaus istorinio fakto, bet dar kartą kartoju, kad nematau jokios prasmės, jokios logikos tą istorinį faktą įtvirtinti įstatymu“, – pridūrė S. Skvernelis.

Tuo tarpu Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Viktoras Fiodorovas R. Karbauskio užmojį kreiptis į KT vertina kiek švelniau ir sprendimą ketina priimti tik susipažinęs su „valstiečių“ rengiamu dokumentu.

„Frakcijos vardu ar mes tikrai jungsimės, ar tikrai nesijungsime, kalbėti negaliu, bet balsavome prieš šį klausimą, tai galbūt bus palaikymas. Tik norisi pasikalbėti ir su kolegomis iš opozicijos, norisi paskaityti projektą, su kuriuo ketina kreiptis ir įsivertinti“, – teigė V. Fiodorovas.

Kita vertus, nors V. Fiodorovas įstatymu V. Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą nematė prasmės, vis tik, pažymi jis, tai nėra pagrindinis valstybės klausimas, kurį vertėtų šiuo metu aiškintis KT.

„Iki pat balsavimo atrodė, kad to statuso, kurį turėjo V. Landsbergis pilnai užteko, bet ar tai yra pagrindinis valstybėje klausimas, manau, kad ne. Jei mes svastytumėme klausimus dėl kainų kylimo, būtų daug racionaliau išnaudojama energija negu dabar aiškintis Konstituciniame Teisme santykius dėl Landsbergio statuso“, – svarstė V. Fiodorovas.

ELTA primena, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui pavasario sesijos pabaigoje suteiktas valstybės vadovo statusas. Už įstatymo projektą balsavo 74 parlamentarai, prieš – 1, susilaikė 4 Seimo nariai. Po šio sprendimo opozicija pareiškė bandysianti šį sprendimą atšaukti, jei tik po kitų parlamento rinkimų atsidurs valdžioje.

Klausimas dėl statuso suteikimo V. Landsbergiui buvo nesėkmingai keltas dar praėjusios kadencijos metu.

Tai BNS penktadienį patvirtino prezidento atstovas Ridas Jasiulionis.

Parlamentas praėjusią savaitę priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo Vytautas Landsbergis.

Už šį projektą balsavo 74 parlamentarai – valdantieji konservatoriai, liberalai, Laisvės frakcijos nariai ir trys opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai.

Įstatymas nustato, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1992 metų lapkričio 25 dienos turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.

Valdantieji laikosi pozicijos, kad priėmus tokį įstatymą konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų jį laiko siekiu perrašyti istoriją.

Opozicinių „valstiečių“ vadovas Ramūnas Karbauskis penktadienį patvirtino, kad opozicija rinks parlamentarų parašus ir dėl šio įstatymo kreipsis į Konstitucinį Teismą.

Praėjusią kadenciją parlamente irgi bandyta suteikti valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui, tačiau tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva nesulaukė buvusių valdančiųjų politinio palaikymo.

„Statusas mums nekliūna, jis tiesiog, mūsų įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai. Pirmas dalykas, ką padarys Seimas, Seimo opozicija, tai surinks parašus ir kreipsis į Konstitucinį Teismą, nes du kartus Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs, kad toks sprendimas būtų neteisėtas, pažeistų Konstituciją“, – Žinių radijui penktadienį teigė R. Karbauskis.

Seimas praėjusią savaitę patvirtino, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas – tuo metu šias pareigas pareigas ėjo Vytautas Landsbergis.

R. Karbauskis sako, kad sprendimas prieštarauja „ir tuo metu buvusiai situacijai, ir pačiai logikai“.

„Žmogus nerinktas prezidentu, jis dabar pripažintas šalies vadovu, statusas jo pripažintas įstatymu Seime, kad jis praktiškai prezidento pareigas užiminėjo, nors jūs labai gerai atsimenate ir Česlovo Juršėno, ir kitų politikų, tuo metu dirbusių Seime, išaiškinimą, kad iš tikrųjų Seimo pirmininkas tada nebuvo nieko panašaus į prezidentą pagal savo funkcijas, jis turėjo tik dalį funkcijų“, – aiškino R. Karbauskis.

Yra sakančių, kad tokį įstatymą atšauks vos gavę progą. Dar priduria – Seime klastojama istorija. Tačiau valdantieji atkerta – istorija ne klastojama, o atvirkščiai – nuo šiol bus teisinga. Bet ar Seimo darbas kaip nors formuoti istorijos naratyvą? Ką patys istorikai mano apie istorinio teisingumo terminą ir ar šiuo atveju jis aktualus? Juk kalbama apie laikus, kuriuos didelė visuomenės dalis atsimena puikiai be istorikų įžvalgų ir interpretacijų.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Seimo nariai Agnė Širinskienė ir Emanuelis Zingeris, Mykolo Romerio universiteto profesorius, politologas Vytautas Dumbliauskas, nuomonę išsakė istorikas dr. Simonas Jazavita, istorijas Algimantas Kasparavičius. 

A. Širinskienė: bandome pakeisti istoriją

Seimo narė A. Širinskienė Žinių radijo laidoje tvirtino, kad šalies konstitucingumo raida yra labai aiški, o sutarimo turėti vieną vadovą tuo metu nebuvo.

„Sąjūdžio dokumentai, kurie 1990 metų sausio-vasario mėnesiais pasirodė, labai aiškiai rodė Sąjūdžio įsipareigojimą priimti laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuriame nebūtų vieno valstybės vadovo – ten rašoma, kad valstybės vadovas turėtų būti kolektyvinis–Aukščiausios tarybos Prezidiumas“, – sakė parlamentarė.

I. Gelūno / BNS nuotr.

Pasak politikės, daugiausia valstybės vadovo funkcijų atiteko Prezidiumui.

„Jis galėjo, tarkime, suteikti malonę kaliniams ir kitus dalykus, ką dabar suteikia prezidentas. Viena funkcija, kuri yra susijusi su atstovavimu valstybei užsienyje ir tarptautinių sutarčių pasirašymu, atiteko V. Landsbergiui, tuomečiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui. Kitos funkcijos su teisėjų skyrimu atiteko visai Aukščiausiajai Tarybai“, – laidoje kalbėjo Seimo narė.

A. Širinskienės teigimu, panašaus atvejo nebuvo jokioje kitoje valstybėje.

Turėdami unikalią istoriją mes ja nesidžiaugiame, o bandome tiesiog ją pakeisti.

„Turėdami unikalią istoriją mes ja nesidžiaugiame, o bandome tiesiog ją pakeisti pasakydami, kad Lietuvoje 1991 metais buvo vienas vadovas, o dokumentai rodo, kad taip nebuvo“, – tvirtino Seimo narė.

Parlamentaras E. Zingeris laidoje teigė, kad valstybės vadovo statutas profesoriui V. Landsbergiui priklauso, nes būtent jis dirbo su Lietuvos kaip valstybės matomumu.

„Mūsų balsas, kalbantis su pagrindinių partnerių vadovais, buvo profesoriaus V. Landsbergio veiklos pagrindinė dalis“, – tvirtino politikas.

A. Kasparavičius: primena bandymą įvykdyti perversmą istorijoje

Istorikas dr. S. Jazavita sakė, kad valstybės vadovo statusas visgi yra geriau nei prezidento statusas. „Priklauso nuo sąvokų vartojimų. Kaip gražiau tą istorinį teisingumą suderinti su nenusižengimu istorinei tiesai, tai kai parenkamos tokios abstraktesnės sąvokos, nepretenduojant į kažką labai konkretų“, – komentavo istorikas.

Tam visiškai nepritarė istorikas A. Kasparavičius, kuris akcentavo, kad istorinio teisingumo nustatymas – ne parlamento veiklos laukas.

„Man nėra žinomas joks Vakarų Europos parlamentas, joks įvykdytas precedentas, kada atgalinė data vienas ar kitas, kad ir labai nusipelnęs žmogus, būtų perkrikštytas ir jam suteiktos kažkokios regalijos, atkurtas tariamas istorinis teisingumas ir panašiai“, – laidoje kalbėjo istorikas.

Man nėra žinomas joks Vakarų Europos parlamentas, joks įvykdytas precedentas, kada atgalinė data vienas ar kitas, kad ir labai nusipelnęs žmogus, būtų perkrikštytas ir jam suteiktos kažkokios regalijos.

Seimo žingsnis, jo vertinimu, primena bandymą įvykdyti perversmą istorijoje, bei perrašyti istorinius faktus. „Jei mes atsiverstume 1990 metų pradžios Sąjūdžio rinkiminę programą, su kuria jis ėjo į vasario 24 dienos rinkimus, tai mes ten pamatysime, jog buvo kalbama apie kolektyvinį valstybės vadovą, ne apie individualų“, – sakė A. Kasparavičius.

Toks Seimo sprendimas, pasak istoriko, „greičiau griauna mūsų istorinę atmintį, o ne prisideda prie istorinės atminties formavimo ir tvirtumo“. „Deja, tai jau yra sena, ydinga praktika Lietuvos Seime“, – sakė istorikas ir paminėjo ankstesnius parlamento sprendimus valstybės vadovu paskelbti partizanų vadą.

V. Landsbergiui, A. Kasparavičiaus nuomone, pakanka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko statuso, o Seimas, bandydamas tai keisti, elgiasi nebrandžiai.

„Kalbant apie tokias sudėtingas politines parturbacijas, kurias šiandien pergyvena mūsų regionas, ir praktiškai visa Europa, tai tikrai neprisideda prie visuomenės konsolidacijos, ir lietuvių pasitikėjimo savimi, kad aš esu geras, toks koks esu, kad man nereikia papildomų regalijų išgalvotų, pavadinimų, kurie nieko neprideda, tik įneša tam tikrą sumaištį istorijoje“, – Žinių radijo laidoje kalbėjo A. Kasparavičius.

V. Dumbliauskas: jis buvo faktinis vadovas

MRU profesorius, politologas Vytautas Dumbliauskas akcentavo, kad minimas klausimas susijęs su politikų ir ekspertų santykiu, kai nuomonės išsiskiria.

„Čia istorikų, ne politikų klausimas. Čia grynai yra tam tikras politinis interesas, politinė grupuotė, kuri yra valdžioje ir turi daugumą parlamente, seniai norėjo atsidėkoti savo ilgamečiam lyderiui“, – valdančiųjų veiksmus įvertino politologas.

Įstatymas, V. Dumbliausko teigimu, nieko nekeičia, nes V. Landsbergis realiai buvo faktinis vadovas.

„Niekas net nediskutavo, kad kažkas kitas gali būti valstybės vadovu – tiesiog taip supratome, kad pagal laikiną įstatymą Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo ir kartu valstybės vadovas. Ar reikia tą patį faktą ir įstatymu įtvirtinti, sunku pasakyti“, – sakė MRU profesorius.

Plačiau – Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“: 

Seimo pirmojo vicepirmininko Jurgio Razmos teigimu, sprendimas įtraukti kontroversiškų parlamentarų nuomonių sulaukusį klausimą buvo priimtas siekiant įdėti visus įstatymo projektus, kurie yra praėję svarstymo stadiją.

„Paskutiniai posėdžiai šioje sesijoje, tai pasistengėme įdėti visus likusius priėmimus – visus projektus, kurie yra praėję svarstymo stadiją: ar tai būtų opozicijos, ar Vyriausybės projektai. Prisiminėme, kad dar priėmimui likęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko teisinio statuso projektas. Ir jį įdėjome“, – ketvirtadienį seniūnų sueigos posėdyje kalbėjo Seimo pirmasis vicepirmininkas Jurgis Razma.

Klausimas dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui buvo nesėkmingai keltas ir praėjusios kadencijos metu.

Projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, parengė ir parlamentarams praėjusių metų birželio mėnesį svarstyti pateikė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Laisvės frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė bei konservatorė Paulė Kuzmickienė.

„Svarstymo stadija jau praeita, beliko tik priėmimas. Manyčiau, kad iki birželio 30-osios, iki pavasario sesijos pabaigos, šis klausimas turėtų atsidurti darbotvarkėje“, – Žinių radijui trečiadienį teigė ji.

Seimas praėjusią savaitę po svarstymo pritarė V. Čmilytės-Nielsen inicijuotam įstatymo projektui dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui. Projektui priimti Seime reikalingas dar vienas balsavimas.

Juo konstatuojama, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“.

Valdantieji teigė, kad šiuo projektu tiesiog konstatuojamas istorinis faktas, o opozicijos atstovai savo ruožtu tvirtino, jog siekiama perrašyti istoriją.

Parlamente jau bandyta suteikti valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui praėjusią kadenciją, tačiau tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva nesulaukė buvusių valdančiųjų politinio palaikymo.