Dvikampę skrybėlę, kurią 1986 metais nusipirko privatus asmuo, pirmadienį tikėtasi parduoti už 30-40 tūkst. eurų, todėl naujojo savininko sumokėta suma net kelis kartus viršijo lūkesčius.

Aukcionų namų teigimu, skrybėlę įsigijo istorinių objektų kolekcininkas prancūzas.

Praėjus lygiai 203 metams nuo Vaterlo mūšio parduota skrybėlė - viena iš 19, kaip manoma, iki šių dienų išlikusių Napoleono skrybėlių. Teigiama, kad imperatorius savo valdymo laikotarpiu iš viso dėvėjo apie 120 skirtingų skrybėlių.

Napoleonui priklausę daiktai gana dažnai parduodami aukcionuose. Pernai lapkritį auksinis lauro lapas nuo Napoleono karūnos, skirtos jo karūnavimui, parduotas už 625 tūkst. eurų.

Napoleonas Prancūzijos imperatoriumi pasiskelbė 1804 metais ir kovojo su kitomis galingomis Europos valstybėmis. 1815 metais jis patyrė galutinį pralaimėjimą.

Europos karališkųjų šeimų nariai ir diplomatai ketvirtadienį susirinko Belgijoje paminėti Vaterlo mūšio 200-ųjų metinių, reikšdami savo mintis apie žemyno likimą pakeitusį įvykį, tebekurstantį stiprias nacionalines aistras.

„Vaterlo – kvailybė ir didybė. Siaubas ir genialumas. Tragedija, bet taip pat viltis“, – Belgijos premjeras Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis) sakė ceremonijos atidarymo kalboje apsiniaukusią dieną.

Per šias iškilmes labiausiai buvo pabrėžiama dabartinis Europos susitaikymas ir didžiulė auka – 47 tūkst. žuvusių ir sužeistų karių – sudėta laukuose aplink vieną neišvaizdų miestelį į pietus nuo Briuselio per Napoleono pragaištingą žygį į šiaurę 1815-ųjų birželį.

Prancūzija ir Vokietija pasiuntė tik savo ambasadorius į ceremoniją, kurioje dalyvavo karaliai ir kunigaikščiai, primenančią gilią istoriją šiame Senojo žemyno kampelyje, šimtmečius niokotame karų.

Kaip prieš du šimtmečius, kai Prancūzijos imperatorius susigrūmė su sąjungininkų pajėgomis, ankstesnė naktis buvo lietinga, o per ceremonijas, kurias tiesiogiai transliavo Belgijos televizija, padangę dengė švininiai debesys.

Ch.Michelis pasisakė už susitaikymą vykdant „Europos projektą“ ir jo taikos pažadą, nors mūsų dienų Europa vis dar patiria didžiulių iššūkių, tokių kaip konfliktas Ukrainoje arba ekonomikos krizė.

„Vakarykščiai priešai šiandien yra sąjungininkai, – pabrėžė premjeras. – Ši tikrovė yra Europos projektas.“

Vaterlo mūšis tapo posūkio tašku Europos istorijoje, kai apie 93 tūkst. prancūzų karių, vadovaujamų Napoleono, kovėsi su 125 tūkst. britų, vokiečių, belgų bei olandų pajėgų karių, vadovaujamų kunigaikščio Wellingtono (Velingtono) ir feldmaršalo Bluecherio (Bliucherio).

Pralaimėjęs Napoleonas buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821-aisiais.

Vėliau nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį, o tolesnis šimtmetis žemyne buvo gana taikus, kol prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Ketvirtadienio iškilmės Belgijoje prasidėjo 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku, kai prieš 200 metų pasipylė pirmieji muškietų šūviai.

Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas (Čarlzas) dalyvavo Vaterlo mūšio atminimo pamaldose Šv.Pauliaus katedroje Londone, dėvėdamas puošnią feldmaršalo uniformą ir lydimas savo žmonos Camillos (Kamilos).

Trečiadienį Charlesas atidengė memorialą Hugumono ūkyje, kur sąjungininkų pajėgos atkakliai atrėminėjo prancūzų atakas, Napoleonui karštligiškai mėginant pralaužti jų gretas.

Netoliese stovi Vaterlo monumentas – didelis dirbtinis žemės kauburys, ant kurio pastatytas rūstus liūtas žvelgia į pietus. Šis paminklas buvo baigtas statyti 1826 metais, kai Belgija buvo Olandijos dalis, ir, kaip teigiama, turėjo tapti perspėjimu Prancūzijai niekada nebesiųsti ten savo karių.

Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) dėl šių ceremonijų entuziazmu netryško.

„Šį rytą girdėjau kalbas, kad prezidentas (Francois Hollande'as, Fransua Holandas) ir aš turėtume būti ten ir kad galėtume lieti ašaras dėl to baimingo momento mūsų šaliai“, – sakė M.Vallsas.

Tuo tarpu F.Hollande'as ketvirtadienį paminėjo kitą datą – 1940 metų birželio 18-ąją, kai per Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC radiją buvo paskelbta generolo Charles'o de Gaulle'o (Šarlio de Golio) kalba, raginanti kilti į pasipriešinimo kovą prieš Prancūziją okupavusias nacistinės Vokietijos pajėgas.

Prancūzija birželio 18-ąją mini su pasididžiavimu, kad šalis išdrįso vėl pakilti po triuškinamo pralaimėjimo ir mesti iššūkį nacių okupantams.

Tuo tarpu Prancūzijos gynybos ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas (Žanas Ivas Le Drianas) kalbėdamas apie Napoleoną apibendrino, kad tas veikėjas atliko daug didžių pasiekimų, bet taip pat ir „kai kurių nesėkmių, trokšdamas valdžios ir plėsti sienas, kas nebuvo teisinga“.

Numatoma, kad iš viso apie 200 tūkst. žmonių aplankys Vaterlo nuo ketvirtadienį prasidėjusių atminimo ceremonijų, kurias vainikuos penktadienį ir šeštadienį vyksiančios mūšio inscenizacijos.

Daugelis apgailestavo, kad į šiuos renginius nusprendė neatvykti F.Hollande'as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

„Apmaudu“, – trečiadienį konstatavo Charles'is Bonaparte'as (Šalis Bonapartas), Napoleono brolio Jerome'o (Žeromo) ainis.

Tarp atminimo ceremonijos dalyvių buvo Vaterlo mūšio karvedžių palikuonių: Nyderlandų karalius Willemas Alexander'as (Vilemas Aleksandras), kurio protėvis Oranijos princas buvo sužeistas per tuos susirėmimus; princas Jeanas-Christophe'as Napoleonas Bonaparte'as (Žanas Kristofas Napoleonas Bonapartas); Arthuras Wellesley (Arturas Velslis) – dabartinio Velingtono kunigaikščio sūnus – ir princas Nikolaus Bluecheris von Wahlstattas (Nikolajus Bliucheris fon Valštatas), kurio garsusis protėvis vadovavo Prūsijos pajėgoms, atžygiavusioms kaip tik laiku, kad išgelbėtų į keblią padėtį pakliuvusius sąjungininkus.

Šie keturi vyrai padėjo oranžinės, raudonos, juodos ir mėlynos spalvos kaspinus, primenančius mūšio lauke plevėsavusių vėliavų spalvas, po patrankos sviediniu ir susikibo rankomis, demonstruodami susitaikymą.

Britanija tebekovoja su Napoleonu

Nors nuo Vaterlo mūšio praėjo jau 200 metų, Napoleonas tebekursto labai neigiamus jausmus Didžiojoje Britanijoje, kur jis tebėra laikomas genialiu karvedžiu, užvaldytu fanatizmo, ir yra lyginamas su Hitleriu arba Stalinu.

Prancūzijos revoliucionierių ir karalžudžių imperatorius tebekelia baimę jo kaimynams kitapus Lamanšo sąsiaurio, nors jau seniai yra miręs Atlanto vandenyno pietuose esančioje Šv.Elenos saloje, sako britų istorikas ir rašytojas Andrew Robertsas (Endrius Robertsas).

„Motinos auklėdavo vaikus, gąsdindamos, kad jeigu jie nesisaugos, jie paklius į nagus Boniui“, – A.Robertsas sakė naujienų agentūrai AFP.

„Praeito amžiaus 6-ame dešimtmetyje dar buvo vaikų, baugintų būtent šitaip“, – pridūrė jis.

A.Robertso naujausios 900 puslapių biografinės knygos „Napoleonas Didysis“ (Napoleon, the Great) pavadinimas istoriko tėvynėje išties privertė daugelį iš nuostabos pakelti antakius.

Dauguma britų visų pirma ginčytų, kad epitetas „Didysis“ nelabai tinkamas „mažajam Boniui“, kuris tebėra pašiepiamas dėl savo mažo ūgio, bet itin karingo būdo.

Šį požiūrį atskleidžia televizijos „Channel 4“ neseniai parodytas dokumentinis filmas, kuriame, be kita ko, buvo atkreiptas dėmesys, kad imperatoriaus penis tebuvo 1,5 colio (3,8 cm) ilgio.

„Jam taip pat labai nepasisekė, kad atėjo į valdžią tuo pačiu metu, kai (dirbo) iškiliausi kada nors Britanijoje gimę politiniai karikatūrininkai – Jamesas Gillray (Džeimsas Gilrėjus) ir Thomas Rowlandsonas (Tomas Raulandsonas), – aiškino A.Robertsas. – Jie kažkodėl visuomet jį vaizdavo mažą kaip nykštuką, bet taip pat itin kraugerišką.“
Tie piešiniai, vaizduojantys „liliputą“, „Korsikos rykštę“ ir „Belzebubą“, neseniai buvo pristatyti naujoje parodoje Londone esančiame Britų muziejuje.

„Nemanau, kad anksčiau koks nors kitas istorinis veikėjas buvo taip juodinamas ir išjuokiamas, kaip buvo juodinamas ir išjuokiamas Napoleonas“, – sakė Napoleono biografijos žinovas Timas Claytonas (Timas Kleitonas).

„Kadangi jo bijai, stengiesi jį sumenkinti, kad jis atrodytų ne toks grėsmingas“, – pridūrė tos parodos kuratorė Sheila O'Connell (Šeila O'Konel).

Propaganda

„Deja, britų požiūris į Napoleoną labai senamadiškas, sukurtas Napoleono karų propagandos“, – pažymėjo A.Robertsas.

Tas konservatyvus įvaizdis, lipdantis Napoleonui „monstro ir piktojo diktatoriaus“ etiketes, buvo itin gajus, nors įsimintina išimtis buvo Antrojo pasaulinio karo laikų Britanijos lyderis Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis), kuris imperatorių laikė „didžiausiu veiksmo žmogumi nuo Julijaus Cezario“.

„Jis buvo užkariautojas, – pridūrė A.Robertsas. – Žinoma, jis buvo negailestingas. Tačiau visi šie dalykai turi būti vertinami totalinio karo, vykusio 22 metus, kontekste.“

„Kaltinti jį ... dėl visų karų, kurie įvyko ir pražudė Europoje daugybę žmonių – apie 6 mln. – manau, yra visiškai nesąžininga“, – teigė istorikas.

Nesutikdamas su kolegomis, tokiais kaip istorikas Adamas Zamoyski (Adamas Zamoiskis), laikantis Napoleoną „megalomanu, nekompetetingu žmogumi ir uzurpatoriumi“, A.Robertsas argumentuoja, kad jo didvyris buvo tiek agresijos kurstytojas, tiek jos auka.

Britanijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai pradėjo pirmąjį karą prieš revoliuciją išgyvenusią Prancūziją 1792 metais, kai Napoleonas „tebebuvo artilerijos jaunesnysis leitenantas“.

Tačiau jis gali būti kaltinamas dėl „pasibaisėtinai oportunistinės atakos (Iberijos) pusiasalyje prieš Ispaniją 1807-aisiais ir Portugaliją 1808-aisiais – taip pat, be abejo, dėl invazijos į Rusiją“, – pabrėžė A.Robertsas.

Nors Napoleonas patyrė triuškinamą ir lemtingą pralaimėjimą Vaterlo mūšyje, jis buvo vienas iš iškiliausių visų laikų karvedžių, dalyvavęs 60 mūšių ir iškovojęs 47 pergales bei septynerias „lygiąsias“.

Debatai, ar jis buvo tironas, ar didvyris, suteikė peno tūkstančiams knygų, nugulusių Britanijos bibliotekų lentynose ir internetiniuose knygynuose, tokiuose kaip Amazon.co.uk.

Šio veikėjo asmenybė yra itin nuodugniai ir viešai išnagrinėta, todėl A.Robertsą glumina faktas, kad Napoleonas iki šiol gali būti lyginamas su Irako diktatoriumi Saddamu Husseinu (Sadamu Huseinu), Libijos despotu Muamaru Kadhafi (Muamaru Kadafiu), nacių lyderiu Adolfu Hitleriu arba sovietų diktatoriumi Josifu Stalinu, kaip buvo padaryta neseniai BBC parodytame dokumentiniame filme.

„Tie žmonės neturi absoliučiai nieko bendra – išskyrus tai, kad Napoleonas mėgino veržtis į Rusiją, kaip ir Hitleris“, – sakė istorikas.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte'as (Napoleonas Bonapartas) 1815 metų birželio 18-osios vakarą triumfuodamas apžvelgia Vaterlo mūšio lauką po iškovotos pergalės, planuodamas naują užkariavimą.

Per kelerius metus jo imperija nusidriekia iki Kinijos, prancūzų kalba vartojama visame Senajame Žemyne, o jo sukurtas stabilumas XX amžiuje leis išvengti pasaulinių karų tarp didžiųjų valstybių.

Tai tėra vienas iš ekspertų ir rašytojų sukurtų alternatyvių istorijos scenarijų, pagrįstų prielaida, kad Napoleonas galėjo laimėti prieš 200 metų įvykusį mūšį, kuris iš tikrųjų jam baigėsi žeminančiu sutriuškinimu ir tremtimi, patekus į Britanijos ir Prūsijos pajėgų nelaisvę.

Istorikas Helmutas Stubbe-da Luzas (Helmutas Štubė-da Luzas) sakė, jog tuo atveju, jeigu Napoleonas būtų įveikęs savo priešininkus – Britanijos kunigaikštį Wellingtoną (Velingtoną) ir prūsų maršalą Bluecherį (Bliucherį) Vaterlo lygumoje, imperatorius būtų galėjęs tęsti savo žygį iki pat Vokietijos šiaurės.

„Brėmenas, Hamburgas ir Liubekas vėl būtų tapę prancūziškais“, – H.Stubbe-da Luzas sakė naujienų agentūrai AFP.

Tačiau jis pridūrė, kad tokį scenarijų galbūt reikėtų vertinti atsargiai, nes tuometės Europos monarchijos veikiausiai nebūtų sėdėjusios rankas sudėjusios po pralaimėjimo Vaterlo kautynėse.

Belgų istorikas Philippe'as Raxhonas (Filipas Raksonas), Vaterlo mūšio žinovas, laikosi nuomonės, kad „Vaterlo buvo visiška pergalė sąjungininkams, bet jis nebūtų suteikęs visiškos pergalės Napoleonui“

Pirmiausia Rusija, vėliau – Kinija

Vis dėlto tuo atveju, jeigu Bonaparte'ui būtų pavykę nugalėti savo priešus Europoje, jo vėlesnės ambicijos būtų gerokai padidėjusios, sako istorikai.

„Jeigu Napoleonas laikytųsi savo pirminių planų, kurtų 1810 metais, jis vėl būtų įsiveržęs į Rusiją ir potencialiai išplėtęs savo imperiją net iki Kinijos“, – sako H.Stubbe-da Luzas.

Dar radikalesnę viziją iškėlė XIX a. prancūzų rašytojas Louis Geoffroy (Luji Žofrua), savo romane „Visuotinės monarchijos istorija: Napoleonas ir pasaulio užkariavimas (1812–1832)“ (Histoire de la Monarchie universelle: Napoléon et la conquete du monde (1812–1832) jis vaizduoja imperatorių, sugebėjusį užimti Kiniją ir paversti ją paprasta „Azijos provincija“.

Tas 1836 metų alternatyviosios istorijos romanas tapo vienu iš pirmųjų žanre, prie kurio priskiriami dalis literatūros klasika tapusių kūrinių, tokių kaip Philipo K.Dickso (Filipo K.Dikso) romanas „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle), vaizduojančiame Jungtines Valstijas, užkariautas Japonijos ir Vokietijos. L.Geoffroy savo pasakojimą pradeda nuo įvykių, likus trejiems metams iki Vaterlo mūšio.

„Parašiau Napoleono istoriją nuo 1812-ųjų iki 1832-ųjų, nuo liepsnojančios Maskvos iki visuotinės monarchijos ir jo mirties, 20 nepaliaujamai didėjančios šlovės metų, kurie iškėlė jį aukščiau visų iki visagalybės, virš kurios yra tik Dievas“, – autorius sako savo romano įžangoje.

Tačiau koks būtų gyvenimas visagalio Napoleono valdymo laikais?

H.Stubbe-da Luzo nuomone, „Napoleonas buvo diktatorius, bet ne reakcingas diktatorius kaip Rusijos caras“.

Napoleono valdymas Europos žemyne, atsvertas išliekančio Britanijos pranašumo jūroje, vargu ar būtų tapęs blogu scenarijumi pasauliui, sako istorikas.

„Diktatūra, kurią Napoleonas eksportavo į kitas jo užvaldytas šalis, buvo regresas lyginant su Prancūzijos revoliucijos pažanga, bet nebūtinai bloga jo naujiesiems pavaldiniams Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir Ispanijoje“, – pažymėjo jis.

H.Stubbe-da Luzas priminė, kad Napoleonas savo valdytose teritorijose užtikrino „teisių lygybę religinėms mažumoms ir kaimų gyventojams, balso teisę vyrams, naują teisinę sistemą ir išplėstą ekonominę erdvę“.

Mažesnė Vokietijos galia

Atsargiai žvelgdamas toliau į ateitį, istorikas įsivaizduoja „Prancūzijos dominuojamą žemyninę Europą“, kuri būtų gyvavusi visą XIX šimtmetį.

Jeigu taip būtų nutikę, Vokietija nebūtų per tą laikotarpį smarkiai sustiprėjusi, prognozuoja H.Stubbe-da Luzas.

„Taigi Vokietija tikriausiai nebūtų gebėjusi išprovokuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų“, – sakė jis.

Kita vertus, įsivaizduoti alternatyvias istorijas istorikams gana rizikinga.

„Įvykio priežastys yra nesuskaičiuojamos“, – sako Ph.Raxhonas, dėstantis Lježo universitete.

Jis apsiriboja scenarijais, tiesiogiai susijusiais su pagrindinių veikėjų likimais. Pavyzdžiui, jis spėja, kad sutriuškintas Wellingtonas būtų neabejotinai grįžęs į Angliją per Ostendą, nes pats kunigaikštis „spėjo pralaimėsiąs mūšį“.

Be abejo, rašytojai gali labiau kliautis vaizduote. Pavyzdžiui, 1992 metų populiariame romane „Faterlandas“ (Fatherland) britų rašytojas Robertas Harrisas (Robertas Harisas) vaizduoja, kaip 1964 metais Vokietija ruošiasi Amerikos prezidento Josepho Peterio Kennedy (Džozefo Piterio Kenedžio), Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) tėvo, vizitui pas Adolfą Hitlerį, laimėjusį Antrąjį pasaulinį karą.

Aišku, kaip prognozuojama kai kuriuose scenarijuose, to karo nebūtų buvę, jeigu Napoleonas būtų laimėjęs prie Vaterlo.

Belgija šią savaitę organizuoja virtinę renginių ir istorinių susirėmimų inscenizacijų, minėdama Europos likimą nulėmusio Vaterlo mūšio 200-ąsias metines tuo metu, kai yra iškilusi grėsmė žemyno vienybei.

Didžiosios Britanijos princas Charlesas (Čarlzas) trečiadienį vadovaus savo šalies delegacijai, pradėdamas keturias dienas truksiančius renginius. Ketvirtadienį sukaks lygiai 200 metų po tą istorinę takoskyrą žyminčio mūšio.

Princas Charlesas ir jo žmona Camilla (Kamila) dalyvaus atidarymo ceremonijoje kruopščiai restauruotame Hugumono ūkyje, kurioje taip pat dalyvaus Vaterlo mūšio vadų palikuoniai: kunigaikštis Wellingtonas (Velingtonas), Prūsijos princas Nikolaus von Bluecheris (Nikolajus fon Bliucheris) ir Prancūzijos princas Charles'is Bonaparte'as (Šarlis Bonapartas).

Ketvirtadienį Europos karališkųjų šeimų nariai dalyvaus iškilmingose atminimo pamaldose mūšio lauke netoli Briuselio, kur Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte'o (Napoleono Bonaparto) svajonės užkariauti Europą 1815 metų birželio 18 dieną buvo sutriuškintos jungtinių Britanijos ir Prūsijos pajėgų ir su trenksmu prasidėjo britų dominavimo šimtmetis.

Beveik 200 tūkst. žiūrovų ketvirtadienį taip pat galės gėrėtis milžinišku fejerverkų šou ir koncertu, o vėlesnes dvi dienas vyks mūšio inscenizacijos, kurios apibūdinamos kaip didžiausias pasaulyje tokio pobūdžio renginys.

Vaterlo mūšis tebėra skaudi tema Prancūzijoje, tad organizatoriai kruopščiai stengiasi pateikti šias iškilmes kaip progą pagerbti dabartinę 28 Europos Sąjungos šalių vienybę žemyne, kuris buvo šimtmečius buvo draskomas karų.

„Psichologine prasme jiems tai nelengva“, – sakė karybos istorijos profesorius Lucas De Vosas (Liukas De Vosas), turėdamas omenyje dėl to pralaimėjimo besikremtančius prancūzus.

„Pagrindinė idėja – panaudoti šią progą susitaikymo ir vienybės žiniai pasiųsti“, – sakė vienas pareigūnas Belgijos premjero Charles'o Michelio (Šarlio Mišelio) kabinete, organizuojantis ketvirtadienį vyksiančią atminimo ceremoniją.

Įtampa Europoje 

Vaterlo mūšis, žymintis vieną iš svarbiausių momentų Europos istorijoje, įvyko, kai 93 tūkst. Napoleono vadovaujamų prancūzų karių susirėmė su 125 tūkst. karių, priklausančių Britanijos, Vokietijos ir Belgijos bei Olandijos pajėgoms, vadovaujamoms kunigaikščio Wellingtono ir maršalo Bluecherio.

Wellingtonas vėliau pasakojo, kad ta drėgna apsiniaukusi diena buvo „rizikingiausias dalykas per visą gyvenimą“.

Po dešimt valandų trukusių įnirtingų kautynių, dažnai virsdavusių kirstynėmis, Vaterlo mūšio lauke liko gulėti daugiau negu 10 tūkst. žuvusiųjų, daugelis iš 35 tūkst. sužeistųjų vėliau mirė.

Napoleonas tuo metu „buvo 46 metų, bet paliegęs. Wellingtonas buvo tvirtos sveikatos. Jo (Napoleono) štabas veikė ne per geriausiai. Buvo delsiama. Mūšio pabaigoje jis teturėjo 70 tūkst. vyrų, o jo priešininkai – beveik dvigubai daugiau“, aiškino L.De Vosas.

Napoleoną galiausiai įveikė monarchijų sąjunga, pasiryžusi užbaigti karus Europoje, kurie vyko nuo 1789 metų Prancūzijos revoliucijos. Imperatorius buvo ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyno pietuose, kur mirė 1821 metais.

Po to mūšio nugalėtojai perbraižė Europos žemėlapį. Įveikusi Prancūziją, Britanija tapo XIX šimtmečio jūrų galybe, kraudamasi turtus iš kolonijų visame pasaulyje ir sukdama pramonės revoliucijos Europoje malūną.

Žemyne beveik šimtmetį viešpatavo beveik netrikdoma taika, kurią vėl nutraukė kruvinas Pirmasis pasaulinis karas 1914–1918 metais.

Tačiau ne veltui sakoma, kad Europoje praeitis niekada nėra mirusi ir netgi retai tampa praeitimi.

Vaterlo mūšio minėjimų iškilmes temdys neramumai Europoje: pradedant Graikijos skolų krize, keliančia pavojų sužlugdyti euro zoną, baigiant konfrontacija su Rusija dėl konflikto Ukrainoje.

Pasiruošimas šiems renginiams irgi kurstė įtampą: Belgija šį mėnesį nukaldino specialią 2,5 euro monetą Vaterlo mūšiui atminti, kai Paryžius privertė ją atšaukti planus išleisti dviejų eurų nominalo monetą, sakydamas, jog tai sukeltų „nepalankią reakciją Prancūzijoje“.

Tačiau Paryžius tvirtina, kad jo sprendimas pasiųsti tik savo ambasadorių į ketvirtadienį 9 val. Grinvičo (12 val. Lietuvos) laiku vyksiančią ceremoniją, žyminčią mūšio pradžią, nėra akibrokštas, atkreipdamas dėmesį, kad Vokietija pasielgs lygiai taip pat.

Didžiausia visų laikų mūšio inscenizacija

Tie pasiuntiniai atrodo gana žemo rango, lyginant su kitais vardais svečių sąraše, tokiais kaip Belgijos karalius ir karalienė, Liuksemburgo didysis kunigaikštis ir Kento kunigaikštis, Britanijos karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) pusbrolis.

Tačiau pagrindiniu renginiu Belgijoje ketvirtadienį taps didžiulis garso ir šviesų šou „Inferno“ („Pragaras“), kurio pavadinimas susijęs su Victoro Hugo (Viktoro Hiugo) eilėmis apie Vaterlo mūšį.

„Į Vaterlo automobiline priekaba atsivešiu imperatoriškąją palapinę – su baldais ir visu pietų servizu“, – sakė paryžietis teisininkas Frankas Samsonas, kuris dėvėjo garsiąją dviragę kepurę, vaidindamas Napoleoną pastaruosius 12 metų vykusiuose didžiuosiuose atminimo renginiuose.

Pradinė prancūzų ataka bus atkurta penktadienio vakarą, o sąjungininkų kontrpuolimas – šeštadienį. Prognozuojama, kad daugiau negu 60 tūkst. stebėtojų dalyvaus kiekvienos dienos renginiuose, kuriuose taip pat pasirodys apie 5 tūkst. istorijos entuziastų, vilkinčių Napoleono karų laikų uniformas ir drabužius, 360 arklių ir 100 patrankų.

„Tai bus didžiausia Napoleono laikų inscenizacija, kada nors surengta pasaulyje“, – sakė šiuos renginius organizuojančios asociacijos direktorius Etienne'as Claude'as (Etjenas Klodas), šį maždaug 10 mln. eurų kainavusį projektą koordinavęs pastaruosius pusantrų metų.

Belgija šią savaitę minės Vaterlo mūšio 200-ąsias metines. Visą savaitę numatyta daugybė renginių, skirtų mūšiui, kuris nulėmė Napoleono Bonaparto šimto valdymo dienų pabaigą.

Pusantro tūkstančio savanorių ir aktorių iš visos Europos suvažiavo į Belgiją ir ruošiasi šią savaitę vyksiantiems Vaterlo mūšio minėjimo renginiams.

Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Prūsijos kariai apsirengę tradicinėmis Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Prancūzijos uniformomis. Būtent šios trys šalys dalyvavo Vaterlo mūšyje. Labiausiai laukiamas savaitės įvykis bus paties mūšio, kurį Napoleonas pralaimėjo, inscenizavimas.

„Žinutė, kurią norėčiau perduoti savo draugams anglams praėjus dviem šimtams metų, būtų tokia: nors mes dabar ir draugai, ruoškitės mūšiui, kurį bandysime laimėti“, – sakė Frankas Samsonas, aktorius, kuriam teko Napoleono vaidmuo.

Vaterlo mūšyje jungtinės britų ir prūsų pajėgos kovojo su Napoleono kariais, kuriuos jis surinko pabėgęs iš tremties Elbos saloje. Šios kautynės sužlugdė Napoleono Bonaparto bandymą grįžti ir atkurti imperiją per šimtą valdymo dienų po pabėgimo iš tremties.

Pasibaigus šiam mūšiui, Prancūzijos imperatorius buvo ištremtas į šventos Elenos salą, kurioje vėliau ir mirė.

Nors praėjo jau 200 metų nuo Napoleono lemiamo pralaimėjimo Vaterlo mūšyje, didžiausio visų laikų Prancūzijos karvedžio, kurio palaikai ilsisi po tviskančiu Invalidų komplekso kupolu Paryžiuje, paveldas tebekursto karštas diskusijas.

Keli prancūzai turistai, iš atėjusių pareikšti pagarbos velioniui imperatoriui, ginčijosi tarpusavyje: Jeanas-Marie (Žanas Mari) sakė, kad Napoleonas buvo „diktatorius“, bet jo žmona Claudine (Kloden) priminė vyrui, kad jis „padarė didžių darbų, įdiegė teisinę sistemą Prancūzijoje“.

Kita prancūzas turistas, vardu Mika, kritikavo Napoleono „piktnaudžiavimą valdžia“, o jo mergina atsakė, kad imperatorius „eksportavo Prancūzijos revoliucijos vertybes“.

Napoleonas turi daug gerbėjų visame pasaulyje – netgi Britanijoje, kuri buvo jo priešininkė. Pietų Korėjoje vienas iš paukštynų verslo kapitalą susikrovęs magnatas neseniai įsigijo imperatoriaus kadaise nešiotą kepurę už 2,2 mln. JAV dolerių (2 mln. eurų).

Tačiau tėvynėje visuomenės požiūris į Napoleoną turi daugiau niuansų, nors imperatorius iki šiol daugelį žavi.

„Man Napoleonas simbolizuoja gėrį ir blogį vienu metu“, – sakė istorijos studentas Alaume'as Houdry (Alomas Hudri), rodydamas imperatoriaus kapą pas jį į svečius atvykusiam draugui palestiniečiui.

„Napoleonas įgyvendino labai svarbių reformų. Jis grąžino šlovę Prancūzijai. Bet daug gyvybių buvo paaukota dėl jo šlovės troškimo“, – pridūrė jis.

Napoleono laikų istorijos žurnalo redaktorius Davidas Chanteranne'as (Davidas Šanteranas) sakė, kad Prancūzija jaučia „susižavėjimą ir koktumą“ vienu metu, bet pabrėžė, kad išlieka „milžiniškas visuomenės susidomėjimas jo asmenybe, darbais ir savarankiškai iškilusio žmogaus svarba“.

Žmones tebežavi kai kurie imperatoriaus gyvenimo aspektai: jo iškilimas iš nežinomybės iki Europos užkariautojo, jo mirtis tremtyje ir jo moterys – ypač neištikimoji imperatorienė Josephine (Žozefin).

Visoje Prancūzijoje imperatoriaus gerbėjai rengia garsių Napoleono armijų mūšių rekonstrukcijas, kolekcionuoja tų laikų rankraščius ir su Napoleonu susijusius daiktus – netgi naktipuodį su didžiojo veikėjo atvaizdu.

Jo įtaka Prancūzijos populiariajai kultūrai taip pat yra milžiniška, sako istorikas Jeanas Tulard'as (Žanas Tularas), 1967–2002 metais vadovavęs Napoleono katedrai Paryžiuje veikiančiame Sorbonos universitete.

„Po jo mirties kiekvienais metais apie jį būdavo parašoma knyga arba straipsnis“, – pažymėjo J.Tulard'as.

Be to, Napoleonas tapo veikėju daugiau negu 1 000 filmų; ir šiuo metu Prancūzijoje veikia keturios parodos, skirtos istorinio pralaimėjimo Vaterlo mūšyje 200-ųjų metinių atminimui.

Napoleonas – Hitlerio kūrėjas?

Prieštaringą imperatoriaus vertinimą jo tėvynėje, ko gera, labiausiai atspindi faktas, kad šalies sostinėje apstu aikščių ir gatvių, pavadintų istorinių veikėjų vardais, bet nėra nė vieno „Napoleono bulvaro“ arba „Napoleono aikštės“.

Bonaparto gatvelė (Rue Bonaparte) Paryžiaus Lotynų kvartale yra vienintelė užuomina mieste apie žmogų, kuriam prižiūrint buvo pastatyti kai kurie svarbiausi sostinės architektūros paminklai, tarp jų ir Triumfo arka bei Menų tiltas per Senos upę.

D.Chanteranne'as sakė, kad „posūkio tašku“ visuomenės nuomonėje tapo Antrasis pasaulinis karas.

Prieš karą Napoleonas laikytas Prancūzijos revoliucijos ir liaudies didvyriu, aiškino redaktorius.

„Vėliau žmonės pradėjo jį neteisingai laikyti didžiųjų XX amžiaus diktatorių pirmtaku, lygindami jį su Hitleriu arba Stalinu“, – pridūrė jis.

Prancūzija pradėjo mažiau gilintis į teigiamus jo paveldo aspektus ir labiau susitelkė į „vergijos atkūrimą 1802 metais, 600–700 tūkst. žmonių žūties per Napoleono karus ir jo ekspansionistinę užsienio politiką“.

Šis Prancūzijos visuomenės nuomonės skilimas atsispindi ir jos politiniuose sluoksniuose.

Kairiajai Prancūzijos politikos stovyklai atstovaujantis buvęs premjeras Lionelis Jospinas (Lionelis Žospenas) parašė knygą apie „Napoleono blogį“, kurioje kaltina imperatorių, kad šis „iškraipė revoliucijos idėjas“ ir primetė Prancūzijos žmonėms „kraštutinį dominavimą“, „despotizmą“ bei „policinę valstybę“.

Kitam politinio spektro galui priklauso buvęs dešiniųjų pažiūrų premjeras Dominique'as de Villepinas (Dominikas de Vilpenas) – aistringas Napoleono relikvijų kolekcininkas ir kelių knygų apie tą epochą autorius.

Tačiau iš tikrųjų politikų požiūryje į Napoleoną aiškios takoskyros nėra.

Žaliųjų senatorius Jeanas-Vincent'as Place'as (Žanas Vensanas Plasas) neigia esantis „Napoleono gerbėjas“, bet gali ištisas valandas pasakoti apie tą „nepaprastą žmogų“.

„Šiuo metu planuoju būti Vaterlo mūšio lauke birželio 18-ąją“, – sakė jis.

Paryžiuje prasidėjo paroda, skirta paskutinėms šimtui Napoleono Bonaparto valdymo dienų paminėti. Šioje parodoje stengtasi parodyti jo gyvenimą iki Vaterlo mūšio ir jo meilę Prancūzijos sostinei.

Daugybė monetų, daugiau kaip 130 graviūrų, įvairiausi meno dirbiniai – toks gausus eksponatų kiekis, skirtas Napoleono paskutinėms šimtui valdymo dienų paminėti.

Pasak parodos rengėjo, Napoleonas buvo labai svarbus Paryžiaus didėjimui ir modernėjimui. Jis pagerino vandentiekio sistemą, pastatė daug kitų infrastruktūros objektų. Napoleonas laikomas modernaus Paryžiaus tėvu.

„Jis pastatė tris tiltus, daugybę šaligatvių, pagerino namų numeravimo sistemą. Jis pagerino vandens tiekimą papildomai pastatydamas kelis fontanus. Vandens trūkumo problema tais laikais buvo labai didelė“, – sako istorikas Philippe`as de Carbonnieres`as.

Praėjus dviem amžiams po Napoleono imperijos žlugimo parodoje stengiamasi suderinti ir parodyti sudėtingą pirmojo Prancūzijos imperatoriaus santykį su jo meile Paryžiumi. Eksponatai šiai parodai specialiai surinkti iš įvairiausių muziejų: Luvro, Versalio pilies, „Carnavelet“ muziejaus ir daug kitų.

Pastarasis skirtas Prancūzijos sostinės istorijai, todėl būtent jame ir vyks ši paroda. Joje taip pat bus rodomi planai, kuriuos Napoleonas norėjo įgyvendinti plėtodamas imperijos sostinę.

„Napoleonas ir Paryžius: svajonės apie sostinę“ – taip vadinsis ši paroda, kuri tęsis iki rugpjūčio 30 dienos.

Belgija ketvirtadienį atsikirto Prancūzijai, kai Paryžius ją privertė atsisakyti dviejų eurų monetos, skirtos Napoleono pralaimėjimo Vaterlo mūšyje 200-osioms metinėms.

Pagaminus maždaug 180 tūkst. tokių proginių monetų, Prancūzija pasipriešino jų išleidimui į apyvartą, nes jos neva sukeltų įtampą tokiu metu, kai Europos vienybei ir taip gresia pavojus, pranešė pareigūnai.

Moneta, kurioje pavaizduotas mūšio lauke stovintis paminklas ir užrašas „Waterloo 1815-2015“ buvo dalis projekto, skirto britų ir prūsų pajėgų pergalei prieš Prancūzijos imperatorių Belgijoje metinėms paminėti.

„Esu truputį nustebintas visos tos agitacijos“, – sakoma Belgijos finansų ministro Johano Van Overtveldto (Johano Van Overtvelto) pareiškime.

„Europa turi daugybę kitų problemų, kurias turi spręsti, ir iššūkių, kuriuos turi įveikti, neeikvodama savo energijos šiam reikalui“, – pridūrė jis.

Belgijos vyriausybė sakė, kad „Prancūzija priešinosi šiai idėjai“ ir gavo kelių didelių Europos šalių paramą, kuri reiškė, jog jeigu dėl šio klausimo balsuotų ES ministrai, Paryžius pasiektų savo.

Pasak Briuselio, norėdamas „nuraminti jausmus“ jis svarsto galimybę išleisti specialios vertės proginę monetą Vaterlo mūšiui atminti – trijų, penkių ar daugiau eurų – kuriai nereikėtų kitų euro zonos šalių pritarimo.

Pasak vieno šaltinio ES administracijoje, Prancūzija „išreiškė abejonių“ dėl Vaterlo monetų. Pasak jo, tai neva „nėra gera idėja europietiško projekto kontekste ir kelia nereikalingą įtampą“.

Dabar Belgijai teks sunaikinti maždaug 180 tūkst. monetų, kurios turėjo būti kaip kolekcinės specialiose dėžutėse už aštuonių eurų kainą.

„Jų visų atsikračius bus (patirtas )1,5 milijono eurų nuostolis“, – Manuela Wintermans (Manuela Vintermans) iš NUOD (National Union of the Organizations of the Disabled - Nacionalinės neįgaliųjų organizacijų sąjungos) sakė naujienų agentūrai AFP.