O tuo metu ekonomiką skatina tik pirkėjai, šluojantys parduotuvių lentynas. Šis tas brangsta. Nes rinka sako, kad tai, kas paklausu, per pigiai pardavinėti nuodėmė. Bet. Premjeras žada sutramdyti kainas.
Kiti verslai trečia savaitė stovi, nes liepta užsidaryti. Dar kiti stoja, nes stringa tiekimas, stringa atsiskaitymai, stringa finansavimas. Nesąmonė? Juk pasakyta, kiek daug milijardų mesta ekonomikai gelbėti. Tie pinigai, rodos, nesvarumo būklės. Vyriausybė meta, o jie niekaip nenusileidžia ant žemės.
Ministro pirmininko komanda greičiausiai regi verslininkus, lyg ką tik išsiritusius paukštyčius, plačiomis plačiomis burnomis lizde belaukiančius, kol bus papenėti. Nieko panašaus. Ne kompensacijų dėl prastovų laukia verslas. Jis nori dirbti ir užsidirbti.
Per visas krizes skandinavų bankininkai neria į krūmus. Išlenda tik viskam nurimus.
O jei premjerui niežti rankas ką nors pareguliuoti, galėtų į komercinius bankus pasikasyti. Nebeskolina verslui. Nei su įprastai didelėmis, nei su neįprastai labai didelėmis palūkanomis. Nes bankininkams neaišku, kaip bus toliau. Mūsų Vyriausybei – taip pat. Dvi savaites joks dokumentas kaip ekonomikos skatinimo deklaracija veiks taip ir nepasirodė. Chaosas. Kaip Vyriausybėje, taip ir ant žemės.
Per visas krizes skandinavų bankininkai neria į krūmus. Išlenda tik viskam nurimus. Pastaraisiais metais Lietuvoje žėrėsi šimtamilijoninius pelnus, džiaugėsi vis daugiau uždirbantys. Atsakingu ir skaidriu verslu save vadinantį bankininkystės sektorių domina tik mūsų pinigai. Mums gerai – ir jiems gerai. Mums blogai – ir jiems... neblogai.
Kaip neprisiminus Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko 2013-ųjų vasarį į pasaulį paleistos sparnuotos frazės "Etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos".
