Ypatingai atviras interviu su Vladislavu Pociumi, „Alfa centro“ ir „Afa Run“ įkūrėju apie priklausomybes, besiritantį gyvenimą žemyn ir bandymus kapanotis iš narkotikų liūno. Iš ten kur jis buvo, ne kiekvienam pavyksta sugrįžti. Dabar Vladislavas džiaugiasi gražia šeima ir prasminga veikla, bet kelias į visą tai buvo labai vingiuotas ir grįstas savo paties skaudžia patirtimi.

Vladislavo istorija prasidėjo jam būnant vos 12-os metų, kai maištaujantis paauglys pradėjo bėgti iš namų, susidėjo su netinkama kompanija, pradėjo rūkyti, vartoti alkoholį, paskui bandyti narkotikus – vienus, kitus ir vis stipresnius, kol priklausomybė heroinui tapo nebevaldoma.

„Tokia būsena yra labai pavojinga, nejauti kaip tampi vis labiau priklausomas nuo narkotikų, įsivaizduoji, kad kontroliuoji situaciją, bet taip nėra. Neveikia nei artimųjų kalbos, nei prašymai. Aplinkinių gąsdinimai, kad gali numirti kėlė tik juoką, nes visada galvoji, kad esi kitoks – gudresnis, su tavim taip nenutiks“, – savo istoriją pasakoja Vladislavas.

Tokia būsena yra labai pavojinga, nejauti kaip tampi vis labiau priklausomas nuo narkotikų, įsivaizduoji, kad kontroliuoji situaciją, bet taip nėra.

„Kai ilgamečiai narkomanai klausdavo „Ar tu supranti, ką tu darai?“ kildavo tik pasipiktinimas – tėvai moralizuoja kaip reikia elgtis, mokykloje mokina ir dar šitie. Aš toks niekada netapsiu“, – prisimena tuometines mintis vyras.

Pasak jo, pasąmonėje turbūt supranti, kad elgiesi neteisingai, bet tokios mintys užklysdavo tik kelioms minutėms, jas greitai pakeisdavo kita mintis – kaip gauti dozę. „Pradedi apgaudinėti kaimynus, draugus, vogti... Išnaudoji net ir pačius artimiausius, kad tik patenkintum savo poreikius. Bet ateina laikas, kai nusisuka visi ir lieki visiškai vienas: policija gaudo, narkotikų prekeiviai  gaudo, artimieji atstumia“, – sako Vladislavas.

Vyras atsipeikėjo tik tada, kai jį atstūmė paskutinis ir pats artimiausias žmogus – mama, pas kurią vyras atėjo prašyti pagalbos. „Ji pirmą kartą gyvenime nešaukė, bet buvo ant tiek abejinga, žvilgsnis toks šaltas, kad tai mane sukrėtė. Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kad mane atstūmė paskutinis artimas žmogus. Tuomet supratau, kad tai jau visiškas dugnas“, – prisimena Vladislavas. Tuomet jam buvo 24 metai.

Vis tik pagalbą ir paramą vyras surado krikščioniškoje bendruomenėje. „Ten buvo ta vieta, kur užliejo naują pamatą su naujomis vertybėmis, naują supratimą, kad ne aš esu pasaulio bamba aplink kurį jis sukasi, bet esu jo dalis. Iš esmės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą“, – su dėkingumu prisimena V. Pocius.

Jis visiškai nevartojo narkotikų metus laikos. Deja, atkrito. Viskas prasidėjo nuo kelių cigarečių, paskui paragautas alus, stipresni gėrimai ir... vėl narkotikai. Pasak Vladislavo, vaduojantis iš priklausomybių negalima sau pasilikti jokių išlygų – nei cigarečių, nei alkoholio, nes paslysti galima labai lengvai ir labai greitai. Vis tik per porą savaičių vyras atsipeikėjo, suprato, kad tai nebus „nekaltas pavartojimas“, kad vėl užkurs susinaikinimo mašiną ir ryžosi galutinai išsivaduoti nuo narkotikų. Ir jam pavyko. „Sunkiausia ne iškęsti abstinenciją, bet gyventi be noro vartoti“, – sako buvęs narkomanas, nesisvaiginantis jau 20 metų.

Įstabu, koks gali būti stiprus žmogus – Vladislavas ne tik išsivadavo iš pražūtingų priklausomybių, kardinaliai pakeitė savo gyvenimą, bet ir ėmėsi padėti tokiems, kaip kažkada buvo jis pats – įkūrė priklausomybių centrą „Alfa“.

„Supratau, kad mano gyvenimo tikslas – padėti priklausomybę turintiems žmonėms“, – sako Vladislavas. Ir ne tik sako, bet ir daro: konsultuoja, padeda, organizuoja sportinius renginius, kur svarbiausia, pasak jo, kuriama emocija – draugiškumas, vienybė, triumfo džiaugsmas, jausmas, kad esi ne vienas.

„Stebėkite savo aplinką – gal kažkam reikia pagalbos. Ir nepamirškite, kad gali užtekti vos vieno karto, kad gyvenimas pradėtų riedėt žemyn“, – perspėja Vladislavas.

Visas interviu su Vladislavu laidoje „Laimingas, nes gyvas“ šį šeštadienį 17.30 per TV3!

Tai gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos 39-erių Vladislavas Pocius.

Emigranto gyvenimo istorija, kurią išgirs žiūrovai, iš tiesų primena Holivudo filmą. Su Vladislavu laidos kūrėjai susitiko Londono pakraštyje, jo šeimos namuose. Su žmona ir sūnumi vyras gyvena kukliai, trijų kambarių bute, greta geležinkelio.

„Mano tėvas buvo alkoholikas. Jo net neprisimenu. Mama visą gyvenimą viena sunkiai dirbo“, – pasakos Vladislavas. Vyras nuo vaikystės buvo sunkus vaikas. Nuo penkerių ėmė vagiliauti iš tėvų, 13-os – rūkyti, vartoti alkoholį ir bėgti iš namų. Vyras iki šiol saugo laikraščio iškarpos nuotrauką. Joje – skelbimas apie dingusį vaiką. „Tai – aš. 13-os iš namų dingdavau savaitėms, o kartais ir mėnesiams. Gyvendavau apleistuose sandėliuose, landynėse. Ne kartą už vagystes buvau suimtas...“, – neslėps Vladislavas.

Sulaukęs 18-os Vladislavas buvo išbandęs beveik viską, išskyrus sunkiuosius narkotikus. „Svaiginimasis alkoholiu, žole suteikdavo man nepamatuojamos drąsos ir pasitikėjimo savimi“, – prisimins vyras. Pirmą heroino dozę Vladislavui pasiūlė širdies draugė. Tuomet jam tebuvo 20 metų.

Kad pasiekė dugną, Vladislavas pasakos supratęs atsitiktinai, vieną naktį leisdamas laiptinėje, prie kažkieno durų. „Pro langą pamačiau svetimą šeimą, sėdinčią prie stalo. Supratau, kad jei nieko nekeisiu, niekada nesėdėsiu prie stalo taip, kaip jie. Tai mane sukrėtė“, – pasakos Vladislavas. Ryte jis užsuko į mamos namus, tačiau pagalbos nesulaukė, pasiūlyta buvo tik virvė. „Savo gyvenimą tu jau sugriovei. Galiu tik nupirkti tau karstą ir tave palaidoti...“, – tą rytą motinos pasakytus žodžius cituos Vladislavas.

Tačiau po penkerių metų Vladislavas ne tik jau buvo laisvas nuo priklausomybės narkotikams, tačiau ir tapo pasaulio kultūrizmo ir kūno rengybos čempionu. O prieš kelerius metus jis atidarė net du reabilitacijos centrus „Alfa“, kurių vienas – Londone, kitas – Marijampolėje.

Kaip Valdislavui iš beviltiško narkomano pavyko tapti pasaulio čempionu? Ir kokią juodąją emigracijos pusę, apie kurią daugelis namo grįžusių emigrantų nutyli, papasakos Vladislavas?

„Nuo... Iki...“ – pirmadienį 20.25 val. per LNK.

Daugiau nei prieš dešimtmetį narkomanijos liūno dugnu braidžiojęs klaipėdietis Vladislavas Pocius prisipažįsta, kad jei ne kadaise jį sukrėtęs motinos poelgis, kažin ar būtų sugebėjęs išsilaisvinti iš priklausomybės. Šiandien vyras pats tiesia pagalbos ranką nuo kvaišalų priklausomiems lietuvių emigrantams Anglijoje.

Įkūrė centrą emigrantams

„Žmogus vis tiki, kad jis gali kontroliuoti priklausomybę. Tačiau visas gyvenimas gali subyrėti akimirksniu. Man atrodė, kad tai tik nekalta pramoga, o netrukus aš jau buvau prasiskolinęs, prasidėjo vagystės, smurtas. Žiemą leidau laiptinėse ant kojoms valytis skirto kilimėlio, glausdamasis prie radiatoriaus. Daug kartų mėginau kabintis į gyvenimą, bet ir vėl „atkrisdavau“. Vieną dieną mama man padavė virvę ir pasakė, kad manęs šeima daugiau nebenori priimti. Tai buvo taškas“, – apie savo paties gyvenimo lūžį prabilo jau 12 metų narkotikų nevartojantis V.Pocius.

Dabar klaipėdietis vadovauja vieninteliam Londone lietuviams emigrantams įkurtam priklausomybės ligų reabilitacijos centrui "Alfa" ir padeda bedaliams.

„Pačiam teko patirti įvairių nuopuolių. Kartu su priklausomybe sekė manipuliacijos net pačiais artimiausiais žmonėmis, buvo melo ir apgavysčių. Tuo metu už vagystes ir nusikaltimus man buvo tekę pabuvoti visuose Klaipėdos policijos karceriuose – izoliatoriuose“, – širdį atvėrė Londone gyvenantis 37-erių V.Pocius.

Vienuoliai nepriėmė

„Mano pirma dozė buvo išmėginta tuomet, kai vieną vakarą, užuot atnešusi degtinės butelį, draugė parnešė folijos lankstinuką. Tada labai pykau, kodėl neparnešė butelio. Bet pirmą kartą parūkius heroino, kitą dieną neskaudėjo galva“, – prisiminė vyras.

Buvęs klaipėdietis tikino, kad potraukis narkotikams atsirado nejučia.

„Pats organizmas reikalauja dozės. Atrodo, jog gali padaryti viską, kad tik patenkintum tą kūno poreikį. Tačiau po patirtų baisiausių išmėginimų atėjo laikas, kai reikėjo pasirinkti – arba gyventi, arba mirti“, – prisipažino vyras.

Apsisprendęs išsivaduoti iš narkotikų, uostamiestyje rimtos pagalbos jis negavo.

„Kreipiausi į vienuolius pranciškonus Kretingoje. Jie buvo ką tik įkūrę savo centrą. Tačiau ten tebuvo 6–7 vietos ir visos jos buvo užimtos. Tuomet pagalvojau, jei jau Dievas prieš mane, tai kas man gali padėti?“ – prisiminė V.Pocius.

Tuomet prieglobstį vyras rado vienoje Kauno bendruomenėje.

Į Londoną – pinigų skoloms

Kadaise buvęs nustumtas į užribį, dabar V.Pocius gerai supranta, kiek svarbi yra pagalba nuo kvaišalų priklausomiems žmonėms.

„Viename reabilitacijos centre kurį laiką dirbau socialiniu darbuotoju. Mano draugas pasiūlė atvažiuoti padirbėti į Angliją. Norėjau išmokėti savo skolas. Pradžioje dirbau statybose. Bet pamačiau, kad Londone lietuviai susiduria su ta pačia bėda, kurią patyriau namuose“, – tikino vyras.

Pasak jo, Anglijoje priklausomybę nuo kvaišalų turinčiam žmogui suteikiama gyvenamoji vieta, jie gauna  metadono, o kaip žmogus toliau kapstysis – niekam nerūpi.

Užsienyje įkūręs reabilitacijos centrą lietuviams, V.Pocius išgirdo begalę širdį veriančių istorijų.

„Anglijoje mes turime didelę bėdą, bet labai mažas patalpas. Metams galime priimti 13 žmonių. Šiuo metu pas mus gyvena 12 lietuvių, – pasakojo V.Pocius. – Jei žmogus tikrai apsisprendė išsivaduoti nuo priklausomybės, jam būtina atsiriboti nuo įprastos aplinkos, senų draugų, keisti mąstymą ir įpročius.“

12 mėnesių programai pasiruošęs žmogus turi pereiti 4 etapus.

Pirmojo, trunkančio 2 mėnesius, etapo metu buvusiam narkomanui draudžiama bendrauti su aplinkiniais.

„Tai – nekontaktinė fazė. Siekiama, kad galvoje nurimtų minčių chaosas, žmogus turi atgauti ramybę. Antrame etape, kuris trunka 4 mėnesius, žmogus gali 4–5 valandoms su daugiau pažengusiais centro gyventojais išvykti į miestą“, – apie centro programą pasakojo vyras.

Centro gyventojai lanko paskaitas, daug sportuoja ir keliauja.

Trečiajame 4 mėnesių etape savaitgaliais galima išvykti pas šeimą. Ketvirtajame etape žmogui padedame integruotis į visuomenę, surandamas būstas, ieškoma darbo.

„Į priklausomybės liūną patenka įvairiausi žmonės. Vieni lietuviai Anglijoje patyrė vaiko netektį. Tuoj pat atsirado draugas, kuris pasiūlė narkotikų. Kitų priežastys būna įvairios – nelaiminga meilė, nuopuoliai, praradimai“, – kalbėjo V.Pocius.

Išgelbės nutraukti ryšiai

Neseniai pirmagimio susilaukęs V.Pocius kuria planus visam laikui su šeima sugrįžti į Lietuvą ir pradžiai baigti vidurinę mokyklą.

Vyras jau žino, kuo čia užsiimtų – Marijampolėje įkūrė dar vieną reabilitacijos centrą, kuriam dabar vadovauja jo bičiulis.

V.Pocius įsitikinęs, kad reabilitacijos centrai nuo narkotikų priklausomiems žmonėms turėtų būti kuo atokiau nuo jų įprastinės gyvenamosios aplinkos.

„Jei žmogus neturi įgūdžių, per pirmąjį pusmetį gali vėl sugrįžti prie senų įpročių. Gydytis savo gimtajame mieste yra labai sunku. Visi draugai, pažįstami ir narkotikų taškai – čia pat.

Sunku net praeiti pro gerai žinomas laiptines. Todėl aš priklausomybės norintiems atsikratyti klaipėdiečiams patariu važiuoti gydytis kuo toliau nuo savo namų", – tikino V.Pocius.

Reabilitacijos – į kitas apskritis

Tačiau uostamiesčio gyventojai ir neturi kito pasirinkimo. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovas Liudas Andrikis pripažino, kad mūsų mieste nėra nė vieno reabilitacijos centro buvusiems narkomanams.

„Mūsų centre teikiama tik sveikatos priežiūros paslauga. Tačiau nėra aišku, kas toliau, kur žmogus turi gauti reabilitaciją? Narkomanas yra ištraukiamas iš užburto rato, bet tolimesnės pagalbos Klaipėdoje  šiems žmonėms nėra“, – kalbėjo L.Andrikis.

Priklausomybės ligų centro darbuotojai tikino, kad po maždaug pusantro mėnesio, praleisto jų globoje, pacientus tenka siųsti į Kėdainių, Kauno, Šiaulių ar kitus rajonus, kur yra įkurti reabilitacijos centrai.

Spacialistai pasakojo, kad kelis tokius centrus šalyje yra įkūrę su priklausomybe praeityje kovoję žmonės.

„Jei ne tokios bendruomenės, mūsų darbas nebūtų užbaigtas iki galo. Lietuvoje nėra sistemos, kuri realiai padėtų ištrūkti iš priklausomybės“, – pastebėjo centro vadovas.

Kvepia reorganizacija

Pasigirdus politikų iniciatyvai penkis šalyje veikiančius priklausomybės ligų centrus sujungti į vieną bendrą, specialistai ėmė svarstyti, kiek realiai pasikeis padėtis.

„Vienas valstybės išlaikomas reabilitacijos centras veikia Vilniuje, tačiau jau pasigirdo kalbų, kad socialiniai darbuotojai jame neva tris mėnesius negauna atlyginimų. Psichosocialinė pagalba gali likti tik gairėse“, – svarstė L.Andrikis.

Uostamiestyje veikiantis Priklausomybės ligų centras neturėtų patalpų ir lėšų reabilitacijai.

„Vieninga politika sprendžiant šią problemą yra būtina, tačiau kol kas Vyriausybės nutarime numatytos lėšos tik Vilniaus centrui“, – tikino L.Andrikis.

Šiuo metu Klaipėdos priklausomybės ligų centre gydoma 40 pacientų. Per metus jų skaičius gali siekti ir iki 100.

„Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tai skaičius žmonių, kurie tikrai apsisprendė gydytis. Problemos mastai yra kur kas gilesni“, – aiškino įstaigos vadovas.

Prieš dvejus metus Priklausomybės ligų centrui pradėjęs vadovauti L.Andrikis nusistebėjo susipažinęs, kokias patalpas valdo įstaiga.

„Mūsų centras įsikūręs pirmajame daugiabučio namo aukšte, o ketvirtame pastato aukšte gyvena butus nusipirkę gyventojai. To paties pastato penktame aukšte veikia stacionaras. Patalpų katastrofiškai trūksta. Kai psichologas priima kabinete pacientą konsultacijai, kolega turi išeiti už durų. Situacija yra apverktina“, – pripažino L.Andrikis.

Pasak mediko, kitą kartą Priklausomybės ligų centro darbuotojų entuziazmą palaiko tik viena kita sėkmės istorija. Darbuotojai mena vieną klaipėdietį, kuris artimųjų kone prievarta buvo atvežtas į centrą. Mažai vilčių teikęs pacientas, visų nuostabai, sėkmingai įveikė detoksikaciją, pakeitė gyvenimo būdą, susirado darbą ir atrado kitokį gyvenimą.