LMA biblioteka ir Lietuvos dailininkų sąjunga gruodžio pabaigoje paskelbė skulptūrinės kompozicijos 16-ojo amžiaus valdovų porai idėjos ir jos įgyvendinimo konkursą, o pasiūlymų laukiama iki balandžio 9 dienos.

„Biblioteka yra pastatyta 16–17-ame amžiuje buvusios Radvilų jurisdikos (valdos – BNS) ribose. Toje vietoje, kur stovi biblioteka, yra buvę Radvilų tvenkiniai. Mes turime teisę sakyti, kad iš netoliese buvusių Radvilų rūmų Barbora galėjo keliauti į susitikimus, pasimatymus su Žygimantu (Augustu – BNS)“ – BNS sakė Vrublevskių bibliotekos vadovas Sigitas Narbutas.

Jo teigimu, Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei skirta skulptūra papildys Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje eksponuojamą 19-ojo amžiaus viduryje skulptoriaus Tomo Oskaro Sosnovskio sukurtą kompoziciją, skirtą Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai bei jo žmonai Jadvygai.

„Jeigu jau yra viena valdovų pora, kuri įdomiai ženklina mūsų istoriją, beliko atsirasti ir kitai valdovų porai, kuri kur kas ženkliau žymi sostinės Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją labai gražia meilės legenda“, – teigė S. Narbutas.

Pasak jo, skulptūrinis akcentas sostinės T. Vrublevskio gatvėje priešais jau rekonstruotą bibliotekos knygų saugyklą esančiame kiemelyje buvo numatytas remontuojamos bibliotekos techniniame projekte.

S. Narbutas tikisi, jog skulptūra kiemelyje iškils 2024–2025 metais. Jo skaičiavimais, ji gali kainuoti 50–100 tūkst. eurų. Lėšų tikimasi pritraukti iš privačių rėmėjų, įmonių, taip pat nedidelę dalį planuojama panaudoti iš bibliotekos remontui skirto 15,5 mln. eurų biudžeto.

Su skulptūrinės kompozicijos idėjos konkurso nugalėtoju bus pasirašyta sutartis, pirmos–trečios vietų laimėtojams bus skirti 500–1,5 tūkst. eurų piniginiai prizai.

Vrublevskių bibliotekos rekonstrukcijos darbai pradėti 2016 metų pabaigoje, juos už 15,5 mln. eurų atlieka statybų bendrovė Panevėžio statybos trestas (PST).

J. Basanavičius (1851–1927) neabejotinai vienas ryškiausių Lietuvos kultūros, istorijos, mokslo, politikos veikėjų. LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka. Nesvarbu, jau parengtas tekstas, ar dar tik juodraštis – J. Basanavičius ranka dailia ir aiškia rašysena užrašė ir paliko istorijai nemažai liudijimų. Įvairiuose fonduose (vyrauja Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos, taip pat asmeniniuose Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio ir kt.) saugoma medžiaga atskleidžia sudėtingas ano laikmečio gyvenimo sąlygas. Kai kurie dokumentai jau seniai patekę mokslininkų akiratin (pvz., Lietuvos Valstybės Tarybos dokumentai), kiti – vis dar laukiantys savo eilės, ypač gausūs Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos ir kiti archyvai.

LMAVB gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje.  Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).

LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.

J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Bibliotekos įkūrėju Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.

J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys V. Puronas – profesionalus industrijos dizaineris, dailininkas, kraštotyrininkas, aktyvus Šiaulių miesto visuomenės veikėjas, televizijos laidų svečias, dėstytojas, rašytojas ir leidėjas, „Lietuvos rekordų knygos“ 14-kos rekordų autorius. Jis vienas produktyviausių dailininkų, kuriantis skirtingų žanrų darbus, naudojantis įvairias technologijas. Jo prioritetas – kompleksiniai darbai, formuojantys lietuviško miesto estetiką. Už kūrybinę ir leidybinę veiklas apdovanotas daugeliu prizų.

„Lietuvos Dizaino sąjungos iniciatyva ir pavedimu Jūsų Bibliotekai pateikiu savo kūrybinio palikimo medžiagą: knygos pavidalo autorinių kūrinių sąrašą, o jų iliustracijas – kompiuterinėje laikmenoje. Manoji specifinė dizainerio veikla buvo įvairių meninės kūrybos žanrų ir įdirbio, todėl savo kūrybinį palikimą suskirsčiau į keturis biografijos laikmečius – nuo studento iki pensininko amžiaus. Taip pat, šalia kūrybiškai brandžių darbų, pateikiau ir vieną kitą smulkmeną, kaip kūrybinės kasdienybės atlieką“, – sako V. Puronas.

Atminimo dovana – skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurta skulptūrėlė – ir diplomas Vrublevskių bibliotekai bus įteikti pirmadienį.

Bičiulių premija skiriama asmeniui arba organizacijai, per pastaruosius metus ypač nusipelniusiems meniniam vertimui ir vertėjo profesijai. Laureatais gali tapti kritikai, žurnalistai, redaktoriai, pedagogai, bibliotekininkai ar bibliotekos, kalbininkai, leidyklos ar leidėjai. Premijos tikslas – įvertinti laureato darbą ir indėlį į literatūros vertimo meną, populiarinimą ir sklaidą.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka – viena iš keturių šalies valstybinės reikšmės bibliotekų, viena iš trijų ‒ vykdančių humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimus, viena iš dviejų ‒ įkurtų prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir iki šiol tebeveikiančių ir vienintelė ‒ sauganti tokį gausų ir įvairų pergamentų rinkinį. Bibliotekos fondą sudaro daugiau kaip 3,7 mln. spaudinių, rankraščių ir kitų dokumentų, ji turi beveik 9 tūkst. skaitytojų, kurie 2020 m. fiziniu būdu ją aplankė 21 tūkst., o virtualiu – 96 tūkst. kartų. Per praėjusius metus čia buvo surengtos 38 parodos, vesta 40 ekskursijų, išleisti 4 leidiniai.

Bibliotekoje saugomi raštijos paveldo turtai, mokslo bei kitų šakų literatūra, gausūs informaciniai ištekliai ir čia dirbantys specialistai leidžia jai ir pačiai vienai, ir drauge su kitais imtis visuomenei reikšmingų darbų ir juos sėkmingai atlikti.

Bibliotekos partneriai yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrimų, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai, Lietuvos mokslų akademija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir daug kitų mokslo, studijų, kultūros institucijų bei visuomeninių organizacijų.

Parodoje – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII amžių istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai, totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė), totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų.

Taip pat – rankraštinė medžiaga, daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos.

Šios kolekcijos skaitmeninės kopijos papildys Vrublevskių bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.

Parodoje eksponuojami ir folkloro ansamblio „Efsane“ prie Trakų krašto totorių bendruomenės ansamblio kostiumai, kurie atkurti tautinio totorių kostiumo pagrindu.

Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“ veiks iki spalio 1 dienos.

Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, bendradarbiavo Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė, konsultavo Galina Miškinienė.

Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. totorių. Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Totorių įsikūrimas Lietuvoje siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba, sargyba. Totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Totoriai tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos kariniuose žygiuose, Tado Kosciuškos bei 1831 ir 1864 metų sukilimuose, 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovose.

2021-ieji paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

Vrublevskių biblioteka gali pagrįstai didžiuotis sukauptais totoristikos lobiais. Parodoje atskleidžiama dalis saugomo fondo apie totorių istoriją ir kultūrą. Tai – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII a. istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai; totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė); totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų bei rankraštinė medžiaga (daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį) bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos, kurios skaitmeninės kopijos dr. Galinos Miškinienės dėka papildys Bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.

Parodos autoriai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė. Parodos partneriai: Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė. Parodos konsultantė doc. dr. Galina Miškinienė.

Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.

XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.

Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus. Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.

Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.

Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją. Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.

Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.

Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.

XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.

Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus. Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.

Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.

Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją. Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.

Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.

Ji BNS penktadienį tvirtino, kad pati įstaiga neužsakė lentos projekto ir ketvirtadienį vykusios lentos kabinimo akcijos neinicijavo, taip pat nedavė oficialaus sutikimo, tačiau laikosi pozicijos, kad lenta, ją suderinus su visomis institucijomis ir įteisinus, galėtų kabėti, kadangi J. Noreika atitinka visus kriterijus, reikalingus tokiam pagarbos ženklui.

„Asmeninės nuomonės yra viena, institucinė – kita. Mes privalome saugoti atminimą, jei valstybėje nustatyta, kad tai gerbtinas asmuo. Kol kas tai yra asmuo, gavęs valstybės apdovanojimus ir išteisinimo raštus, t. y. visais atvejais reabilituotas teismo. Pripažinimas yra“, – sakė R. Cicėnienė.

Vis dėlto bibliotekos steigėjo – Mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys BNS pabrėžė, kad lenta pakabinta neteisėtai, negavus nei Mokslų akademijos, nei pavaldžios bibliotekos leidimo, todėl dėl jos sprendimą kitą savaitę turėtų priimti akademijos taryba.

Asmeniškai manau, kad mes sudarome negerą precedentą, kai kas nori ateina ir ką nori kabina. Spręsime, ką daryti.

„Antradienį šauksime prezidiumo posėdį ir aptarinėsime sprendimą. Tai – sudėtingas klausimas, ypač, kai visuomenė taip supriešinta, nelengva sprendimą priimti, nes iš argumentų pereinama į emocijų lygmenį. Asmeniškai manau, kad mes sudarome negerą precedentą, kai kas nori ateina ir ką nori kabina. Spręsime, ką daryti“, – sakė jis.

Paveldosaugininkai neprieštarauja

Atminimo lentai neprieštarauja ir Kultūros paveldo departamentas – įstaigos direktorius Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad akcijos iniciatoriai negavo visų reikiamų leidimų, nes į departamentą kreipėsi tik akcijos dieną ir situacija dar vertinama. Tačiau iš esmės lenta paveldosauginiams reikalavimams neprieštarauja ir galėtų likti ją įteisinus.

„Leidimo nesame išdavę, žiūrint oficialiai, lenta nėra pakabinta teisės aktų nustatyta tvarka, bet iš esmės tokia lenta pagal paveldosaugos teisės aktus kabėti galėtų“, – sakė jis.

Anot V. Bezaro, lentos nereikėtų nukabinti, „jei savininkas greituoju būdu pateiktų prašymą“, tačiau galutinį sprendimą turėtų priimti savivaldybė.

Atminimo lentoms, pagal nustatytą tvarką, reikalingas Vilniaus savivaldybės leidimas. Jos atstovai tikina jokio prašymo nesulaukę ir veiksmus vadina nelegaliais.

Stebint keliems šimtams žmonių grupė J. Noreikos – Generolo Vėtros palaikytojų ketvirtadienio vakarą ant bibliotekos sienos pakabino jam naują lentą – ankstesnioji liepos pabaigoje mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu nuimta motyvuojant J. Noreikos prisidėjimu steigiant Šiaulių getą.

„Lentos iniciatoriai turi kreiptis su raštišku prašymu į savivaldybės administracijos direktorių, kuris išduoda leidimą, gavęs Gatvių pavadinimų, paminklų ir atmintinų lentų komisijos išvadą. Patvirtiname, kad prašymo kabinti lentą sulaukę nebuvome, todėl lentos pakabinimą vertiname kaip neteisėtą veiksmą, kurį turi įvertinti teisėsauga“, – BNS sakė R. Šimašiaus atstovas spaudai Aleksandras Zubriakovas.

Kol kas tai yra asmuo, gavęs valstybės apdovanojimus ir išteisinimo raštus, t. y. visais atvejais reabilituotas teismo. Pripažinimas yra.

R. Cicėnienė tvirtino, kad lentos grąžinimo idėjos autoriai buvo kreipęsi į biblioteką, tačiau kadangi ji neturi teisininko, paprašė išaiškinti procesus Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės – šių institucijų atsakymai, anot jos, perduoti iniciatoriams.

„Tačiau kito žingsnio – oficialaus sutikimo, kreipimosi, kokia ta lenta bus – apie tai nieko nežinome. Iš bibliotekos joks užsakomasis raštas nėra išėjęs“, – pabrėžė ji.

Direktoriaus pavaduotoja taip pat pabrėžė, kad biblioteka pasisako tik už teisėtus šio klausimo sprendimus.

Policija analizuoja surinktą medžiagą

Policija analizuos surinktą medžiagą apie atminimo lentos karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pakabinimą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato Vilniuje.

„Surinktą informaciją išanalizuosime ir žiūrėsime, ar veiksmai neturi nusikalstamos veikos požymių“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė sostinės policijos Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Dainius Daukantas.

Anot jo, dar neaišku, ar bus pradėtas tyrimas.

„Gali būti daug straipsnių, gali būti nė vieno“, – sakė jis.

Gali būti daug straipsnių, gali būti nė vieno.

Ketvirtadienio vakarą šalia Prezidentūros, Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje, susirinkę apie 300 žmonių protestavo prieš valdžios sprendimus atsisakyti Kazio Škirpos ir J. Noreikos įamžinimo dėl jų numanomo prisidėjimo prie susidorojimo su žydais Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Tą patį vakarą Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos, vėl pakabinta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.

Pakabinimą stebėjo keliolika policijos pareigūnų, jie filmavo procesą.

D. Daukantas tvirtino, kad renginys praėjo sklandžiai, sulaikytų asmenų nebuvo.

Mitingą „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ surengė devynios nevyriausybinės organizacijos, pasipiktinusios sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato ir Vilniaus miesto tarybos nutarimu pervadinti karininko ir diplomato Kazio Škirpos alėją.

Daugiau nei du dešimtmečius ant Vrublevskių bibliotekos buvusi lenta J. Noreikai nuimta liepos pabaigoje sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. R. Šimašius teigė tai padaryti nusprendęs, nes J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku, J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tačiau 1943 metų vasarį gestapo jis buvo suimtas, daugiau kaip dvejus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Užėmus Štuthofą, J. Noreika buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu.

1945 metų lapkritį jis grįžo į Vilnių, įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu, pradėjo ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu, 1946 metų pradžioje su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą ir pradėjo ruoštis sukilimui, kurį ketino pradėti sulaukus Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių karo. Tų pačių metų kovą J. Noreika ir kiti buvo suimti, lapkritį nuteistas mirties bausme. Nuosprendis J. Noreikai įvykdytas 1947 metų vasarį.

1997 metais J. Noreika-Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu po mirties.

Diplomato bei karininko K. Škirpos vardo alėją sostinės savivaldybė liepos pabaigoje pervadino į Trispalvės alėją, kaip skelbiama, dėl jo viešai deklaruotų antisemitinių pažiūrų.