Blogas scenarijus – tas, apie kurį jau kuris laikas atvirai ir viešai, kaip apie pagrindinį, kalba ir pati Ukrainos politinė bei karinė vadovybė. Jis toks: Ukrainos pajėgos kuo giliau ir tvirčiau įsikasa per visą frontą ir jį laiko, neleisdamos Rusijos pajėgoms judėti į priekį.

Taigi, vyksta pozicinis sekinamasis karas, kuriame abi šalys mala bei naikina viena kitą savo ginkluotės, gyvosios jėgos ir ekonominiais potencialais.

Nesunku matyti, kad tokia padėtis naudingesnė Rusijai, kurios ginkluotės, gyvosios jėgos ir ekonominis potencialas yra žymiai didesnis.

Žinoma, Ukraina viliasi, jog vis dėlto sugebės atsilaikyti – ir ne tik atsilaikyti, bet ir sukaupti naujas pajėgas bei ginkluotę naujam kontrpuolimui, kurio Rusija, iki to laiko išsekinta dar labiau, jau nebeatlaikytų.

Tam ir bus skirti visi ateinantys 2024-ieji metai, per kuriuos bus nubrėžtos pagrindinės trajektorijos, kuriomis karas suks į 2025-uosius.

Tačiau tam, kad jos būtų brėžiamos pagal ukrainietišką scenarijų, turi ne tik nesustoti, bet ir vis stiprėti keli procesai. Viena – karinės ir ekonominės paramos Ukrainai srautas turi ne tik nebuksuoti, bet ir būti vis platesnis bei siauresnis. Antra, turi keliagubai stiprėti Vakarų spaudimas Rusijos ekonomikai ir režimui sankcijomis bei izoliacija.

Trečia, turi būti iš esmės atnaujinta pačios Ukrainos mobilizacinė ir naujos gyvos jėgos parengimo sistema. Teisingiau, į frontą turi pradėti plaukti toks nenutrūkstamas karių srautas, kad jis bent pagaliau kompensuotų tuos nuostolius, kuriuos patyrė ir toliau patiria Ukrainos pajėgos.

Juk būtent žmonių trūkumas – ir ne tik eilinių karių, bet ir patyrusios karininkijos – jau kuris laikas yra bene aštresnė Ukrainos problema, nei ginkluotės ir amunicijos trūkumas.

Bėda, kad visi šie trys punktai – su daugybe nežinomųjų, o tie nežinomieji, savo ruožtu, vis didėja.

Svarbiausias iš tų nežinomųjų, be abejo, yra pagrindinė Ukrainos sąjungininkė ir rėmėja Amerika.

Pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šiomis dienomis asmeniškai mėgina vėl pakreipti Vašingtono svarstykles Ukrainos naudai – pirmiausia, pralaužti politinę aklavietę, kurioje atsidūrė JAV parlamentas, daliai radikaliųjų respublikonų priešinantis naujam Ukrainos paramos paketui.

Kokiais argumentais ir priemonėmis V. Zelenskis ir dabartinė JAV karinė bei politinė vadovybė gali palaužti tos dalies pasipriešinimą?

Pagrindinis besipriešinančiųjų, tarp kurių dominuoja į prezidento sostą atgal besiveržiančio Donaldo Trumpo rėmėjai, argumentas – nebegalima skirti jokios paramos Ukrainai dėl to, kad demokratų valdžia ir toliau atsisako skirti pakankamą finansavimą kiauros sienos su Meksika lopymui.

Panašu, kad demokratų prezidentas J. Bidenas išties negali tikėtis išeiti iš šios aklavietės be kokių nors nuolaidų šiuo klausimu.

Tačiau kas, jei sienos su Meksika apsauga – tik priedanga, kuria naudojasi ir visus klaidina bent dalis tos respublikonų dalies, nes jie iš esmės nepritaria Ukrainos palaikymui? Kas, jei pats D. Trumpas, kuris, akivaizdu, tam iš principo nepritaria, lieps tiems respublikonams griauti balsavimus dėl paramos Ukrainai net ir tuo atveju, jei J. Bideno administracija sutiks su visais sienos apsaugos reikalavimais?

Tai, kad sienos apsauga nėra lemiamas pasipriešinimo motyvas – labai tikėtina.

Tad belieka tikėtis, kad savo lobistinį darbą atliks JAV karinė pramonė. Tai, kad V. Zelenskis buvo susitikęs su jos bendrovių vadovais, rodo, jog Ukrainos valdžia greičiausiai suvokia, kad verslo spaudimas ir gali būti pats stipriausias svertas, įtikinėjant net labiausiai užsispyrusius kongresmenus.

Bet net jei dabartinė kliūtis būtų įveikta ir paramos Ukrainai paketas patvirtintas tokia apimtimi, kokia ir nori prezidento administracija, dabartinės problemos – itin blogas ženklas ateičiai.

Vien todėl, kad nuo šios temos nuplėšta jos simbolinė neliečiamybė, kuri atrodė nepajudinama bent iki JAV prezidento rinkimų išvakarių. Ji jau tapo visiška JAV vidaus politikos žaidimų įkaite ir įrankiu, stalo teniso kamuoliuku ant abiejų pagrindinių partijų žaidėjų užstalėje.

Tai ir yra blogiausia ir pavojingiausia. Tai – ženklas, kad net ir tuo atveju, jei JAV ir toliau tęs ekonominę ir karinę paramą Ukrainai, jos srautas greičiausiai nebus nei toks tvarus, nei toks platus, kaip iki šiol. Ir bet kada grės vėl sustoti.

Ką pastarasis dalykas reikštų Ukrainos pajėgoms, laikančioms frontą, sunku ir įsivaizduoti. Jau dabar dirbančios taupymo režimu, kartais primenančiu badą, jos tokiu atveju atsidurtų kone beviltiškoje padėtyje.

Bet kokiu atveju, apie tokį neapibrėžtumą signalizuoja ir dabartinė JAV politinė bei karinė vadovybė, kuri, panašu, įsitikinusi, jog Ukrainai mažiausiai bent visus ateinančius metus reikėtų tik stengtis taupymo režimu kariauti visiškai gynybinį karą, kuo daugiau resursų ir planavimo skiriant pajėgų atsigavimui po šių metų nuostolių.

Ar JAV paramos buksavimą, mažėjimą ar nutrūkimą galėtų kompensuoti Europa, kartu su pačios Ukrainos gamybiniais pajėgumais? Teoriškai taip – ir Ukrainos vadovybė kartu su Europos sąjungininkais jau dabar skuba didinti apsukas ta linkme. Tačiau artimiausioje perspektyvoje šie žingsniai – ir gerokai pavėluoti, ir reikalaus per daug laiko, kad būtų galima pilnai užkamšyti atsiveriančias skyles.

Be to, Europoje taip pat egzistuoja ta pati politinės valios problema, kaip ir JAV. Jos mastą parodys ir šios savaitės įvykiai – teisingiau, tai, ar Europos Sąjungos (ES) viršūnės oficialiai pritars formaliai derybų su Ukraina dėl narystės ES pradžiai.

Kol kas tvirčiau galima prognozuoti, kad tai vis dėlto neįvyks. Pagrindinė, ar bent viena iš pagrindinių priežasčių – ne tik ir ne tiek atviras Vengrijos, Austrijos ar Slovakijos pasipriešinimas, ginčai dėl Ukrainos, Balkanų šalių ar kitų galimų kandidačių eiliškumo, ES vidaus reformų ir jų santykio su bloko plėtra.

Visa tai – ir priedanga didžiųjų ES Vakarų šalių ar bent dalies jų politinio elito tradiciniam nenorui ir baimei „eskaluoti“ padėtį ir „provokuoti“ Rusiją. Ypač – tokiais ryžtingais ir išties istoriškai lemtingais žingsniais, kaip oficiali derybų dėl narystės ES pradžia su Ukraina.

Netgi galima pakartoti tą patį, kaip ir įstrigusios Amerikos paramos atveju. Net jei derybų pradžiai vis dėlto bus pritarta, nusileidus, pavyzdžiui, Vengrijos šantažui „atšildyti“ jai „įšaldytus“ ES paramos milijardus, šioji giluminė problema niekur nedings.

Tie tradiciniai nenoras ir baimė lemia ir tai, jog Vakarai iki šiol nesiėmė išties gilios ir plačios ekonominio bei finansinio Rusijos režimo ekonomikos dusinimo ir izoliacijos politikos. Viena vertus, iki šiol priimtos sankcijos – per silpnos, kita vertus, palikta aibė erdvės toms sankcijoms apeiti. Tiesiogine to žodžio prasme – pavyzdžiui, per Vidurio Azijos šalis, per kurias eksportas į Rusiją kone geometrine progresija augo ir iš tokių didžiausių Ukrainos rėmėjų, kaip, pavyzdžiui, Lietuva ir Lenkija.

Būtent politinės valios trūkumas bei baimės lemia, kad šių problemų nepanaikins nei naujasis 12-asis europinių sankcijų paketas, kuris šią savaitę lyg ir turėtų būti patvirtintas, nei jokie nauji daliniai žingsniai. Net ir šiandien patvirtintas naujas JAV sankcijų Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims paketas.

Juk nėra svarbiausio dalyko – aiškios nuostatos ir tikslo kuo greičiau ir visomis priemonėmis siekti Rusijos ekonomikos ir socialinės sistemos griūties. Vėl lemia ta pati priežastis – „per didelės eskalacijos“ baimė.

Tad Rusijos ekonomika su Kinijos ir kitų autoritarinių bei teroristinių sąjungininkių pagalba kol kas išgali ir išgalės išlaikyti savo karinės pramonės apsukas ir jas didinti, tęsdama Ukrainos sekinimo bei naikinimo karą neapibrėžtą laiką.

Apskritai, kokia pati giliausia psichologinė priežastis, lemianti tas politinės valios bei politinių žaidimų paramos Ukrainai sąskaita problemas tiek šiapus, tiek anapus Atlanto?

Kritiškai svarbi visuomenių ir politinių elitų dalis taip iki šiol ir nesuvokė Ukrainos karo, kaip savojo – kaip tokio, kuris tiesiogiai susijęs su jų pačių likimu. Kitaip tariant, jie taip ir nepriėmė pagrindinio Ukrainos argumento – „jūsų ateitis priklauso nuo mūsų, jei mes krisime, po mūsų neišvengiamai būsite jūs“.

Šito argumento nepriėmė net ir dalis tų, kurie nuoširdžiai rėmė ir teberemia Ukrainą, tačiau tai daro tiesiog dėl bendražmogiškų motyvų bei neapykantos Rusijos diktatūros blogiui.

Daugelis taip pat sutiko ir tebesutinka su tuo, kad demokratijos turi vienyti pajėgas istorinei bei civilizacinei kovai su diktatūrų internacionalu, o Ukraina yra itin svarbi, šiuo metu pati svarbiausia šios kovos dalyvė. Tačiau net ir jaučiant šį istorinį solidarumą, Ukrainos likimas dažnai nėra suvokiamas kaip neatskiriamai savas.

Žiaurus ir tragiškas paradoksas – net ir šiuo metu tarsi vis labiau įsisiūbuojantis karinis pasirengimas atremti Rusijos antpuolį atėjus „dienai X“ nėra neabejotinas tokio solidarumo su Ukraina, kurio ši visuomet prašė, tebeprašo ir kartais net reikalauja tuo savo argumentu, ženklas.

Tai – tiesiog pasirengimas tam atvejui, jei po kelerių metų nuo Ukrainos kritimo Rusija išties sugalvotų žengti naują žingsnį šįkart jau NATO kryptimi, ją nuo to žingsnio bandant atgrasyti. Taigi, čia taip pat neatsispindi ta ukrainietiška aksiomatinė logika, teigianti, jog Ukrainai žlugus, Rusija tiesiog automatiškai, neišvengiamai puls NATO, nepaisant jokio pastarosios pasirengimo.

Dar vienas psichologinis aspektas, papildantis bendrą paveikslą – didelei daliai Vakarų ne tik Ukraina, bet net ir NATO bei ES priklausančios Vidurio ir Rytų Europos šalys vis dar yra skirtingi pilkos „laukinių Rytų“ zonos, plytinčios už Berlyno sienos, atspalviai. Pagrindinis orientyras, apibrėžiantis jų vietą – Rusijos pašonė bei paunksmė, o istorinis bei geopolitinis subjektiškumas – žemesnio lygmens bei statuso, nei tokių „titulinių“ valstybių, kaip didžiosios Vakarų šalys ir, be abejo, ta pati Rusija.

Kalbant apie trečiąjį egzistencinį iššūkį bei problemą, kurios šešėlis vis labiau slenka ant Ukrainos – žmonių trūkumą, spalvos čia ne mažiau tamsios.

Nežinia, gal šaliai ir pavyks taip atnaujinti ir pritaikyti mobilizacijos, parengimo frontui sistemą, jog ji galės kompensuoti jau patirtus bei dabar patiriamus nuostolius ir tuos, kuriuos šalis dar patirs. Tačiau fone – mažiausiai keli dideli nežinomieji.

Tai – vis aštrėjanti ir prastėjanti šalies vidaus atmosfera bei visuomenės psichologinė būklė, veikiama visa apimančios karo destrukcijos, kuri nėra vien tik materialinė bei fizinė. Taip pat – demografijos rodikliai, kurie ir iki pilno masto invazijos buvo, švelniai tariant, katastrofiški.

Visų šių faktorių – Vakarų paramos bei nepakankamos kovos su Rusijos režimu, pačios Ukrainos būklės – suma ir leidžia prognozuoti, kad šalia blogojo užsitęsusio pozicinio karo scenarijaus itin tikėtinas dar blogesnis – griūties scenarijus.

Užsitęsęs pozicinis karas, žinoma, Rusijai geriau, nei Ukrainai, tačiau Kremliaus diktatūrai vis viena reikia ne tik ir ne tiek nemažinti jo tempo ir masto, bet siekti vis dėlto kuo greičiau pralaužti ir palaužti Ukrainos gynybą.

Vien laukti kol ta gynyba pati ims byrėti, Amerikoje bus išrinktas D. Trumpas, o Vokietijoje – „Alternatyva Vokietijai“, stumtis į priekį po kelis šimtus metrų per dieną, vis viena yra savotiškas pripažinimas, kad „visagalis“ režimas yra priklausomas nuo išorinių faktorių. Be to, tai rizika, kad Ukraina vis dėlto gali ne tik laikytis, bet ir vėl stiprėti.

Be to, norint pasiekti pagrindinį ir vienintelį tikslą, kurį sau seniai iškėlė režimas – sunaikinti Ukrainą, kaip šalį ir valstybę – tiesiog laikymosi dabar užimtoje jos teritorijos dalyje toli gražu nepakanka.

Tad bent per artimiausius kelis mėnesius fronte greičiausiai matysime padvigubintas ar net patrigubintas Rusijos pastangas ne tik galutinai perimti iniciatyvą ir pasiekti kokių nors taktinių laimėjimų – pavyzdžiui, atsiimti abiejų pusių lavonais užverstus ir su žeme sulygintus kaimus aplink Bachmutą ar užimti Avdyjivką, įgyjant placdarmą tolimesniam puolimui.

Bus bandoma pralaužti bei sugriauti Ukrainos frontą net keliose vietose, taip sukeliant jo griūtį. O dabartiniai keli mėnesiai kaip tik ir yra geras galimybių langas tai pabandyti padaryti. Vien dėl to, kad Ukraina kol kas taip ir nespėjo patikimai įsikasti bei atsigauti po to, kai baigėsi nesėkmingo kontrpuolimo fazė ir atėjo naujasis etapas.

Pavyzdžiui, kai kurios prie Bachmuto verdančiame pragare besikaunančios ukrainiečių mechanizuotos pėstininkijos brigados, ginančios tas pozicijas, kurias su žiauriais nuostoliais per kontrpuolimą pavyko atkovoti iš priešo, nebuvo išvestos į rotaciją dar nuo mūšių pačiame Bachmute laikų.

Bet kokiu atveju, pavojus, kad artimiausioje ateityje visus staiga gali užgriūti štai tokia griūtis – realus.

Tad čia, savaime suprantama, iškyla klausimas – o ką mes į tai? JAV, Europa, Vakarai, NATO?

Kokiomis priemonėmis ir būdais tuomet būtų galima sustabdyti Rusijos pajėgas ir patį režimą, pajutusį, kad „galutinė pergalė“ – jau čia pat?

Iš esmės, vienintelis būdas – į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją įvedus NATO pajėgas ir suteikiant jai 5-ojo NATO straipsnio lygmens garantijas. Taigi, Rusijos režimą pastatant prieš faktą, kad dar vienas naujas jo žingsnis į priekį reikš tiesioginį susidūrimą su Aljansu ir pagrindinėmis jo valstybėmis.

Ar Vakaruose galima tikėtis tokio politinės valios proveržio? Savaime suprantama, kad tikėtiniausias atsakymas – ne.

Tad belieka tikėtis, jog vis dėlto tam Rusijai neužteks pajėgų, o Ukrainai jų užteks atlaikyti šį lemiamą kritinį momentą, net ir greičiausiai per jį praradus naujas savo teritorijos dalis.

Ir mes toliau galėsime gyventi su tuo karu visus naujus metus.

Taip galima apibūdinti pagrindinius pojūčius, emocijas ir mintis, kurias Ukrainoje ir ją remiančioje pasaulio dalyje kelia šiandien minimas Euromaidano, „orumo revoliucijos“ pradžios dešimtmetis.

Kaip ir visi dideli reiškiniai, istorinis procesas, kurio nežinia kelintame etape mes visi dabar esame, prasidėjo nuo nedidelio dalyko – kelių sakinių socialiniame tinkle „Facebook“.

Tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kontroliuotam ir galutinai prispaustam Kremliaus, vis dėlto atsisakius pasirašyti asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga, visuomenėje kilo didžiulė pasipiktinimo banga.

Pirmasis, paskatinęs veikti, buvo afganų kilmės ukrainietis, žurnalistas Mustafa Najemas, kuris „Facebook“, kaip ir dera Rusijos jau tuomet visur matytiems „ukronaciams“, parašė rusiškai: „Gerai, dabar rimtai. Na, tai kas šiandien iki vidurnakčio yra pasirengęs išeiti į Maidaną? Tik komentarai po šiuo postu: „Aš pasirengęs“. Kai tik susirinks daugiau, nei tūkstantis, organizuosimės“.

Susirinko daugiau, nei tūkstantis. Organizavosi, išėjo pusei vienuoliktos vakaro, Maidano centre. Ir prasidėjo.

Iš pradžių buvo šimtai, daugiausiai jaunimas ir dar neatrodė, kad kažkas bus rimto. Juos valdžios „pareigūnai“ ir smogikai tuojau pat žiauriai sumušė ir išvaikė. Tada atėjo tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių. Mušė ir vaikė ir juos. Jie davė atgal ir tada ėmė rinktis šimtai tūkstančių. Juos pradėjo žudyti. Tada ėmė žudyti ir jie, kol, pagaliau, V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, o visa valdžia žlugo.

Atrodė, kad nedaug trūksta ir subyrės pati valstybė. Tačiau jai bandant išsilaikyti ant kojų ir šiaip taip išsilaikant, Rusija okupavo Krymą. Ir pradėjo karą Donbase, kur jo epicentras yra ir dabar.

Kokie yra pagrindiniai dalykai, svarbūs ne vien dešimtmečio retrospektyvoje ir ne vien Ukrainos kontekste, kuriuos mums verta prisiminti šia proga?

Pirma, nacionalinio išsivadavimo kova, paremta tradicine etnine-kalbine ukrainietiška tapatybe bei atitinkamu istoriniu naratyvu, buvo tik vienas iš Maidano revoliucijos elementų, motyvų bei variklių. Ne mažiau, o gal net ir labiau svarbiu varikliu buvo protestas prieš neteisybę, valdžios įžūlumą bei savivalę, pastarajai peržengus paskutinę ribą. Tai buvo ir socialinis protestas prieš savus vagis, kuriuos kontroliuoja svetimi vagys.

O šio pobūdžio protestą rėmė ir „liaudiška“ bei bendražmogiška tapatybė, įgalinusi ir bendražmogišką empatiją. Būtent todėl nuo pirmųjų dienų Maidane galėjai sutikti ne tik įvairios etninės kilmės ukrainiečius, bet ir žmones iš kone visų pasaulio kampelių. Taip pat ir iš Rusijos.

Būtent Maidanas į vieną branduolinės sprogstamosios galios mišinį sulydė tradicinę etninę-kalbinę-istorinę ukrainietišką tapatybę ir tą, kurią savo konstitucijos pirmaisiais žodžiais apibrėžia pagrindinė politinė bei pilietinė nacija pasaulyje JAV: „We, the people“ („Mes, žmonės“).

Šis lydinys, išlaikęs ir tebeišlaikantis visą Ukrainą, tapo ir didžiausiu netikėtumu Rusijai, pirmiausia Donbase besitikėjusiai, jog prieš ją stos tik ukrainakalbiai šalies „vakariečiai“.

Antra, vis dėlto Maidanas nebūtų taip ilgai ištvėręs, toks stiprus ir pagaliau laimėjęs, jei jį į priekį būtų varę tik paprasti žmonės iš JAV konstitucijos.

Valdžios, politinio-oligarchinio elito dalies prisijungimas prie Maidano, „gatvės“ su savo ekonomine bei politine galia – esminė bet kokios „spalvotos revoliucijos“ pergalės prielaida.

V. Janukovyčius nebuvo spėjęs taip konsoliduoti režimo po savimi ir aplink save, kaip tai yra Rusijoje ar Baltarusijoje. Jei būtų spėjęs, beveik neabejotinai būtų matę kitokį vaizdą ir kitokius padarinius.

Trečia – nėra tokių priemonių, kurių Rusijos diktatūra nesiimtų ir tokių raudonųjų ar kitos spalvos linijų, kurių ji neperžengtų, žūtbūt siekdama sunaikinti Maidaną. Teisingiau, tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri ant savo pečių ir neša visą – pirmiausia, ginkluotą – pasipriešinimą.

Tai ir yra pagrindinė logika ir trajektorija, pagal kurią nuo pat pradžios veikė Kremlius ir dėl kurios jis iš esmės jau seniai yra tapęs savo paties prigimties įkaitu.

Jis negali veikti kitaip, negali turėti kito tikslo, kaip tik žūtbūt siekti sunaikinti dabar jau ir visą šalį, kuri visa tapo Maidanu.

Nė viena tokio tipo ir tokio degradacijos lygio diktatūra, kaip Rusija, negali palikti „nenubaustų“ – teisingiau, gyvų – tų, kurie, jos ir jos pavaldinių įsitikinimu, turi gulėti po jais, bet vis dėlto drįso priešintis ir mesti iššūkį „arijų rasei“ ir jos vadui.

Tai susiję su pačios diktatūros patvarumu ir egzistencija – jei tie, kurie jai drįsto pasipriešinti ir nepaklusti bet kokiu būdu ir forma – ką jau bekalbėti apie ginkluotą kovą – lieka mirtinai nenukankinti, neišprievartauti ir kitaip nenužudyti, reiškia, diktatūros ir jos vado valdžia bei jėga – netikri.

Maidanas, Ukraina ar, pavyzdžiui, Taivanas turi būti pavergti-sunaikinti, jie – tik „klausimas“, kuris gali turėti tik „galutinį sprendimą“.

Tad kuo daugiau ir kuo labiau tie, kurie turi būti aukomis, priešinasi, tuo daugiau priemonių ir pastangų jiems sunaikinti reikia skirti. Tai – esminis ir vienintelis motyvas.

Būtent ši logika ir lėmė, kad, Ukrainai nepasidavus ir nekapituliavus „Minsko derybų procese“, pilno masto Rusijos invazija tapo tik laiko klausimu.

Būtent ši diktatūros logika ir lemia viso šio istorinio proceso dinamiką, kurią mes matėme nuo pat pradžių ir, be abejo, matysime ir toliau – vos tik atrodo, kad šįkart jau pasiekta paskutinė smurto, agresijos, siaubo ir destrukcijos riba, už posūkio tuojau pat laukia nauja.

Ketvirta – ši nuolatos auganti agresija turi ir kitą pusę – ukrainiečių pasipriešinimo potencialą. Jis pats yra tokio nenuspėjamo dydžio, kad visi – ne tik rusai, bet ir didelė dalis Vakarų – kiekvieną kartą apsiskaičiuoja. Pagal tokį agresijos kiekį, kokį jau sugėrė Ukraina, tos šalies, regis, seniai turėjo nebebūti, o ji ne tik laikosi, bet net ir mėgina kontratakuoti.

Kartais dėl to būna nustebę ir patys ukrainiečiai. Tačiau ta proga jie dažniausiai konstatuoja, jog tai – pagaliau ne tik gimusios, bet ir visu ūgiu atsistojusios ukrainiečių politinės nacijos požymis. Šios nacijos gimimas ir yra pagrindinis ir jau nebeatšaukiamas Maidane prasidėjusio ir vis dar tebevykstančio proceso rezultatas.

Tad, žvelgiant į ateitį, belieka tikėtis, kad šis dėsnis kartosis ir toliau, Rusijai toliau didinant eskalacijos apsukas.

Tačiau vis dažniau atsiremiame į tą tikrovę, kuri vis dėlto skatina klausti – kiek ilgai to potencialo apskritai užteks?

Taip išėjo, kad dabar, suėjus dešimtmečiui nuo šio istorinio proceso pradžios, atsidūrėme naujoje egzistencinėje kryžkelėje, ant naujo etapo ir lūžio ribos.

Ją ženklina tai, jog pats karas baigia pereiti į totalinio sekinimo ir naikinimo karo fazę. Į tai pirmiausia orientuojasi Rusija, kuri kaip šalis, ekonomika bei valstybė galutinai stojo ant nuolatinio karo – pirmiausia, su Ukraina, po to ir su visais Vakarais – bėgių.

Pirmasis iš pagrindinių Rusijos tikslų Ukrainos naikinimo kelyje – fiziškai sunaikinti ir fronte permalti visą tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri nori ir gali priešintis su ginklu rankoje. Taip pat bent iš dalies atgauti iniciatyvą fronte ir pradėti, nors ir nežymiai, ir vėl slinktis į priekį.

Pati aukščiausioji Ukrainos karinė vadovybė – ką bekalbėti apie žmones fronte – jau viešai konstatuoja, jog būtent gyvosios jėgos trūkumas yra dar didesnė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų problema, nei ginkluotės stoka. Maidane, pagimdžiusiame ukrainiečių politinę naciją, vis mažiau žmonių.

Antra egzistencinė grėsmė – Vakarų karinę ir ekonominę paramą, be kurių Ukraina neišsilaikytų kaip kariuomenė ir valstybė, vis labiau trikdys pačių Vakarų noras pagaliau „kažkaip baigti“ visą šią istoriją.

Klausimas, kurį jau būtina kelti visu aštrumu – ar bent dalis politinio elito ir visuomenių Vakaruose nenorėtų tos „pabaigos“ pačios Ukrainos sąskaita?

Ar negali atsitikti taip, kad Ukraina bus stumiama į kažkokias „derybas“ ar, teisingiau, kapituliaciją ne tiesiogiai ir tiesmukai spaudžiant jos valdžią, o tiesiog ribojant arba visai nutraukiant karinę bei ekonominę paramą – kad šalis tiesiog nebeturėtų kitos išeities?

Tačiau juk akivaizdu, kad tokiu atveju pati Rusija tikrai dėl nieko nesiderėtų, o su dešimteriopa jėga judėtų toliau, siekdama galutinio tikslo – visiško šalies sunaikinimo ir net okupacijos.

Neabejotina, kad tie, kurie stumtų Ukrainą tokiais žiauriais būdais pasiduoti, suvokia, jog stumia ją mirties bausmės link.

Vadinasi, jie mano, kad Ukrainą galima paaukoti mainais į „pabaigą“ ir, jei ne šventą, tai bent ramybę.

Pagrindinis Ukrainos argumentas, stengiantis užsitikrinti ir išlaikyti tarptautinę paramą visuomet ir buvo toks: „mes savo kūnais ir krauju giname jus, savo pinigais ir ginklais jūs, neišliedami nei vieno savo kraujo lašo, perkate savo saugumą, o jei mes krisime, sekantys būtinai, tiesiog automatiškai būsite jūs“.

Dalis Vakarų visuomenių bei politikų palaikė ir tebepalaiko Ukrainos kovą būtent dėl tokių „pragmatinių“, „savanaudiškų“ sumetimų. Dalis – ne dėl to, o dėl paprastos žmogiškos empatijos, užuojautos bei solidarumo, neteisybės jausmo, matant tokį nusikaltimą bei tragediją. Dalis – ir dėl to, ir dėl to.

O dalis visuomet atmetė ir toliau atmeta šią argumentaciją, tiesiog konstatuodami, jog, viena vertus, pasaulyje ir taip vyksta daugybė „lokalinių“ karų, kuriuos vykdo įvairūs nedemokratiniai režimai, antra vertus, nuo to, kad Ukraina bus sunaikinta, tiesioginio ir atviro pilno masto Rusijos bei NATO susidūrimo grėsmė esmingai bei lemtingai nei padidės, nei sumažės.

Taip, iš dalies galima sutikti su tuo, kad Ukrainos subyrėjimas ir griūtis automatiškai nereiškia, jog Rusija tuojau pat surengs tokią pačią pilno masto invaziją į Lenkiją ar Baltijos šalis. Vien dėl to, kad jai nebus su kuo tai surengti.

Tačiau Maidanui kritus, logika ir dinamika, kurios įkaitu visuomet ir buvo Rusijos režimas, niekur nedings.

Dabar jam nebeliks kitos išeities, kaip tik keršyti visiems, kas bent menkiausiu būdu padėjo Ukrainai kovoti ir visus juos „nubausti“.

Apie tai režimo vadeivos ir jų propaganda jau seniai atvirai kalba, be to, signalizuoja, kad to keršto būtinybė gali būti subrendusi jau dabar. Tas kerštas juk gali pasireikšti ir vadinamuoju „hibridiniu“ būdu – įvairiais išpuoliai ir teroro aktais.

Taigi, abiem atvejais – tikros Ukrainos pergalės, kurios vienintelis garantas yra pačios Rusijos diktatūros žlugimas ir Ukrainos subyrėjimo – mūsų regionas, Europa, o ir visas pasaulis toliau žengs vis didesnių globalinių permainų ir sukrėtimų keliu. Negrįžtamų permainų keliu.

Tai, kad istorija, kurioje jau dešimtmetį esame, dabar vėl priartėjo prie tam tikro kritinio taško ir šiuo metu reikia spręsti, kuria linkme ji pasuks, rodo ir pačios Ukrainos viršūnių elgesys. Jame vis daugiau desperacijos, blaškymosi ir kokios nors išeities ieškojimo.

Tai išduoda ir vis labiau ir dažniau į paviršių iššokančios vidaus rietenos bei politiniai nesutarimai. Pats pavojingiausias – tarp aukščiausios politinės ir karinės vadovybių. Panašu, kad paties kariuomenės vado Valerijaus Zalužno viešas pasisakymas apie tai, jog karas įstrigo ir galutinai perėjo į pozicinę sekinimo karo fazę buvo nesuderintas su prezidentu ir jo komanda, tad pastaroji ketina vadą bausti.

Tą desperaciją ir apskritai pavojingą simptomatiką rodo ir viešos paties prezidento Volodymyro Zelenskio kalbos apie prieš jį Rusijos rengiamą naują „Maidaną“, siekiant jį nuversti ir net nužudyti. Suprask, visi, kurie dabar kritikuoja prezidentą ar jo aplinką – galimi sąmoningi ir nesąmoningi priešo sąmokslo talkininkai.

Pats prezidentas taip pat su keliaguba energija ir dažnumu kartoja tą patį argumentą „po mūsų – jūs“, tarsi jaustų, kad jis jau nebeveikia taip, kaip anksčiau. Apskritai, akivaizdu, kad tiek pačiai Ukrainai, tiek jos ištikimiausiems sąjungininkams, kurių yra vos sauja, reikia naujos komunikacijos kampanijos, pirmiausia nutaikytos į pagrindinių Vakarų šalių visuomenes. Juk invazijos pradžioje būtent visuomenės buvo tas faktorius, kuris nulėmė Vakarų politikų posūkį besąlygiškos Ukrainos paramos link.

Kitas faktorius – ta visuomenės dalis, kuri iš Maidano persikėlė į apkasus ir į jų artimiausią užnugarį. Kaip jau minėta, ji, nors ir labiausiai naikinama fiziškai ir vis mažėjanti, yra jau įvykęs istorinis faktas – vienintelis, kuris išties yra galutinai įvykęs šioje nebaigtoje istorijoje. Kartu – pagrindinis garantas, jog net ir tamsiausiose epinės istorinės tragedijos kryžkelėse Ukraina tebeturi šansą. Šansą išlikti.

Patį svarbiausią šansą, kurį pirmieji sugriebė tie, kurie atsiliepė į keletą sakinių „Facebook“. Ir išėjo į tamsią lapkričio naktį.

Kaip ketvirtadienį pranešė agentūra, nuo birželio 1-osios V. Bruveris direktoriaus pareigose pakeis Daivą Juozaitytę, ji pereis dirbti į kitas pareigas „Delfi“ įmonių grupėje, kuriai priklauso naujienų agentūra, bei bus atsakinga už pardavimų projektus.

Agentūra taip pat informavo, kad nuo birželio turinio vystymo vadove taps Dovilė Javinskaitė, iki šiol vadovavusi LRT Radijo naujienų tarnybai.

Agentūros vyriausiuoju redaktoriumi tapo politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris.

„ELTA turi būti ne tik kokybiškos informacijos šaltiniu, bet ir viena iš inovatyviausių žiniasklaidos priemonių – ji turi žengti inovatyviomis kryptimis ir žengti priekyje kitų“, – „Delfi“ pranešime cituojamas V. Bruveris.

Gegužės pabaigoje Estijos bendrovės „Ekspress Grupp“ valdoma žiniasklaidos grupė „Delfi“ paskelbė perkanti ELTA. Sandorį juridiškai planuojama užbaigti trečią 2022 metų ketvirtį.

Iki tol naujienų agentūrą valdė bendrovė „GM Media Invest“. Jos vadovė ir vienintelė akcininkė Gitana Markovičienė sakė, kad „Delfi“ pasiūlymas buvo labai viliojantis finansiškai ir saugiausias darbuotojams bei agentūrai.

„Mano kelionė truko apie aštuonias dienas, tai platų spektrą įvairiausių veiklų ir panoramų mačiau. Per Lenkiją vykau kartu su vežama parama Ukrainos kariuomenei, prie kurios organizavimo irgi pats prisidėjau. Vakarų Ukrainoje lankiausi, o paskui Centrinėje Ukrainoje, kovojančių Donbase brigadų štabe ir finalinis mano taškas buvo Kyjivas ir jo priemiesčiai“, – sakė apžvalgininkas.

Labiausiai V. Bruverį sukrėtė padėtis aplink Kyjivą esančiuose miesteliuose: Bučoje, Irpinioje, Hostomelyje. Po pirmųjų pranešimų iš Bučos Rusijos atstovai viešai neigė vykdytas skerdynes, tačiau jos buvo įrodytos palydovo nuotraukomis ir likusių gyvų vietinių pasakojimais.

Čia yra visiško sunaikinimo karas – arba mes, arba jie.

„Akivaizdu, kad Rusijos diktatūra, vadovybė ir kol kas klusniai jos įsakymus vykdančios ginkluotosios pajėgos galvoja, kad masinis teroras, žudynės ir fizinis sunaikinimas bet kokia kaina – svarbiau negu galimi padariniai. Jau dabar esantis žūtbūtinis konfliktas, akistata su Vakarų pasauliu... Matyti, kad diktatūra yra priėmusi esminį egzistencinį sprendimą eiti iki galo, koks jis bebūtų. Prieš paaiškėjusius žudynių mastus Bučoje ir kituose Kyjivo priemiesčiuose jau buvo aišku, kad taip yra. Bijau, kad mes matysime dar žiauresnių, dar kruvinesnių vaizdų iš to paties Donbaso, kur šiuo metu jau vyksta nauja ir galbūt lemiama šito karo fazė“, – teigė V. Bruveris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ukrainos kariuomenė nusiteikusi žūtbūtiniam karui Donetsko ir Luhansko srityse, tačiau karas ten gali tęstis dar ilgai.

„Patys kariaujantieji, ginkluotojų pajėgų atstovai – tiek eiliniai kariai, tiek karininkai – jie patys savo pajėgumus vertina adekvačiai: jie yra stiprūs, nusiteikę žūtbūtinai, nes kito pasirinkimo jiems tiesiog nėra, nes čia yra visiško sunaikinimo karas – arba mes, arba jie. Tačiau jie supranta, kad tai kainuos ir jiems didžiulius nuostolius ir gali būti, kad jie kai kuriuos mūšius pralaimės, t. y. Rusijos pajėgoms pavyks išstumti juos iš kai kurių teritorijų, galbūt užimti visas Donetsko ir Luhansko sritis iki jų administracinių ribų, kas yra Rusijos „programa minimum“, bet esminis dalykas yra ne Ukrainos pajėgumai, o Rusijos pajėgumai, kurie nėra begaliniai ir jau dabar galima sakyti, kad jų planui apsupti Ukrainos karinę grupuotę Donbase ir ją sunaikinti, neužteks pajėgumų. Gali būti, kad mes ten regėsime ilgą, nuožmų, manevrinį karą, kuris nuslopdamas ir vėl atgimdamas gali tęstis nežinia kiek“, – kalbėjo apžvalgininkas.

V. Bruveris / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Mažos apimties branduolinis ginklas ar cheminis ginklas – viena iš tų priemonių, kurių visiškai sužvėrėjęs režimas gali griebtis, jeigu įklimps Donbase.

Anot V. Bruverio, tikimybė, kad Rusija imsis masinio naikinimo ginklų, yra didesnė nei buvo prasidėjus karui. 

„Manau, kad tokia galimybė yra ne vien tik teorinė, apie tai šneka daugelis ukrainiečių, su kuriais man teko bendrauti savo vizito metu, kurie sakė, kad dar anksčiau šią galimybę jie laikė neįtikėtina, bet dabar jau nebe. Diktatūra yra save įsivariusi į visišką kampą ir reikia kažkokios pergalės, pralaimėjimo arba tiesiog keršto – tikro keršto šaliai, kuri išdrįso taip pasipriešinti. Mažos apimties branduolinis ginklas ar cheminis ginklas – viena iš tų priemonių, kurių visiškai sužvėrėjęs režimas gali griebtis, jeigu įklimps Donbase“, –  galimą scenarijų aptarė V. Bruveris.

„Gali būti visko. Kol kas vieni reaguoja pakankamai triukšmingai, kalba apie būsimus pavojus, o kiti – pakankamai moderuotai, sako, kad ši atmaina labai švelni, simptomai nieko nereiškiantys. Akivaizdu, kad mes turėsime palaukti dvi tris savaites, kad suprastume, kas čia tokio yra“, – sakė Š. Liekis.

„Kalbant apie kitų šalių reakciją, aš akcentuočiau tai, kaip skirtingos šalys iš viso tvarkosi su pandemija. Buvo paskelbtas straipsnis apie valstybių atsparumą pandemijai. Akivaizdu, kad Lietuva nėra tarp tų valstybių, kuri yra atspari pandemijai. Krizės valdymo rezultatai yra pakankamai prasti, Europos Sąjungoje vieni prasčiausių. Reikia turėti tai omenyje, kada mes šnekame apie naujus iššūkius. Tai, kaip mes apskritai valdome krizes, ne vien pandemijos krizes, liudija apie valstybės silpnumą. Tame kontekste mums reikia turėti rezervo, būti atsargiems ir galvoti, kas įvyks, kadangi esame ne iš stipriųjų“, – kalbėjo Š. Liekis.

„Tų atmainų yra ir ko gero bus daugiau. Kaip ir su gripo atmainomis. Turėsime visko“, – tikino profesorius.

Jis mutuos, visada mutuoja. Gali mutuoti į pavojingus variantus, apeinančius jau dabar esančias priemones.

Š. Liekiui pritarė ir apžvalgininkas Vytautas Bruveris.

„Vyksta ne kartą prognozuoti dalykai. Mokslininkai, kurie ne kartą nesutarė dėl detalių, sutardami sakydavo, kad vis tiek bus kažkokie nauji štamai, kad virusas prisitaikys prie vakcinų, vaistų ir pan. Jis mutuos, visada mutuoja. Gali mutuoti į pavojingus variantus, apeinančius jau dabar esančias priemones“, – tikino V. Bruveris.

„Čia nemažai lemia psichologinis kontekstas, kokiame mes gyvename. Visi įsigąsdinę, įsibaiminę, laukia tam tikra prasme, visuomenės irgi ruošiamos psichologiškai nuolatinėmis šnekomis, kad čia bus kažkokie nauji variantai. Į kiekvieną naują pasirodžiusį štamą reaguojama, skelbiamos baisiausios antraštės, kad artėja nauja apokalipsė. To psichologinio įsijautimo yra. Matyt, ne maža dalimi yra ir objektyvaus pavojingumo“, – svarstė jis.

„Visi sakydavo, kad nuo šiol reikės mums išmokti gyventi su tuo ilgam. Žiūrėsime, kiek tas mūsų gyvenimas adaptavęsis, ar reikės iš naujo totaliai uždarinėti ar gyvensime taip, kaip dabar gyvename“, – teigė V. Bruveris.

Apžvalgininkas Vytautas Bruveris tokius prezidento pasisakymus vertino kaip „eilinį nevykusios komunikacijos aktą, kuris jau šiam prezidentui, šiai prezidentūros komandai yra įprastas dalykas. Tai iš karto primena prieš tai buvusį visiškai šviežią lygiai tokį pat nevykusį komunikacijos aktą, kai jis piktinosi perlenkta lazda dėl, jo nuomone, per sparčios vakcinacijos, nors dar anksčiau buvo iškėlęs tikslą iki Mindauginių paskiepyti 70 proc. tautos. Pačios mintys, kurias jis formuluoja savo pasisakymų metu, turinio požiūriu, kai į jas labiau pasigilini, nėra tokios padrikos ar nenuoseklios, bet jos yra dėstomos nevykusiai ir taip, kad pavyksta tokios antraštės, kurios visuomenei siunčia labai aiškų signalą, kad prezidentas elgiasi nenuosekliai – vieną dieną skelbia viena, kita dieną – visiškai kita“.

Anot V. Bruverio, tokią prezidento komunikaciją lemia skuba ir besikeičiančios aplinkybės: „Prezidentas, kad ir kiek girtųsi ir puikuotųsi, kad nebeseka spaudos, žiniasklaidos ir bendrauja tiesiogiai su tauta, matyt, vis tiek girdi ir mato, gal paslapčia, pasislėpęs nuo visų po kaldra, išjungęs šviesą kambary, pasiskaito interneto portalus ir mato, kad susilaukė pagrįstos kritikos dėl jo paskutinio pareiškimo apie tai, kad visuomenė neva pernelyg forsuotai skiepijama, kad jis galėjo prisidėti prie to, kad skiepijimo tempai šiek tiek krito. Toks, galima sakyti, nusikalstamas veiksmas, turint omeny visą pandeminį kontekstą. Matyt, jis ir jo patarėjai bandė iš karto taisyti padėtį, išlaikydami balansą, tarsi kad kritikavo valdžią, kad ji vis tiek blogą kampaniją vykdo, bet vis tiek bandė raginti visuomenę skiepytis ir pan.“

Prezidentas, gal paslapčia, pasislėpęs nuo visų po kaldra, išjungęs šviesą kambary, pasiskaito interneto portalus ir mato, kad susilaukė pagrįstos kritikos.

„Toks blaškymasis ypač matyti dėl to vadinamojo priverstinio skiepijimo. Kiek atsimenu, prezidentas bent jau sudarydavo tokį įspūdį, kad jis yra prieš visuomenės vertimą, privalomą skiepijimą, kad jis laikosi nuomonės, kad reikia visuomenę įtikinti argumentais, o dabar pirmą kartą labai aiškiai ir konkrečiai pasakė, kad bent tam tikrų profesijų atstovams ir bent tam tikrai visuomenės daliai teks pasiskiepyti. Kiek prisimenu, jis bene pirmą kartą aiškiai tai suformulavo. Anksčiau jis, žaisdamas su antivakseriška visuomenės dalimi ir pačiu radikaliausiu jos pavidalu – Šeimų maršu – visą laiką tyčia šitų klausimų laikydavosi santūriau arba atvirai prieštaraudavo, pasak jo, priverstiniam skiepijimui. O dabar jis bene pirmą kartą aiškiai pasakė, kad nori ar nenori, tam tikrų profesijų žmonės negalės būti laisvi apsispręsti, skiepytis jiems ar ne. Matyt, jis paskaičiavo, kad flirtuoti su Šeimų maršu yra viena, bet atsidurti kritikos ugnyje dėl to, kad elgiesi antivalstybiškai ir pavojingai visai visuomenei, yra pavojingiau“, – kalbėjo apžvalgininkas.

„Prezidentas pats yra įkritęs į šiuos spąstus, papuolęs į dilemišką situaciją. Kai jis bando laviruoti ir būti lygiai malonus visiems, paflirtuoja su pačia radikaliausia visuomenės dalimi, tada užsisuka tas pavojingas žaidimas, iš kurio sunkiai yra kelias atgal. Bandoma išsukti atgal su nuostoliais. Jau ta pati radikaliausia visuomenės dalis buvo susidariusi įspūdį, kad prezidentas yra jų pusėje, o dabar, kai prezidentas bando sakyti, kad jis yra už privalomąjį skiepijimą, be abejo, ta visuomenės dalis, kuri jį dėl populistinio flirtavimo rėmė, pradeda ant jo pykti. Bet kelio atgal į tą visuomenės dalį, kuri jį anksčiau rėmė ir nusivylė dėl jo flirtavimo su radikalais, irgi nėra, nes ta visuomenės dalis bandančio sugrįžti prezidento poziciją vertina kaip veidmainiškumą. Taigi prezidentas yra patekęs į turbulencijos zoną, spąstus, kuriuos jis pats sau sukūrė“, – sakė V. Bruveris.

Pasak prezidento Gitano Nausėdos atstovo, renginys vyks Prezidentūroje, todėl Prezidentūros atstovai pateikė savo siūlymus dėl moderatorių.

Vienas renginio organizatorių Lietuvos istorijos instituto direktorius ir J.Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo valdybos pirmininkas Alvydas Nikžentaitis kalbėdamas apie renginio organizavimo aplinkybes portalui užsiminė apie cenzūrą.

„Prezidentūra turėjo būti savotiškas signalas, kad šiuo atveju čia yra politikų ir visuomeninių iniciatyvų bendrumas. Bet neslėpsime, kad rengdami šitą forumą sulaukėme tam tikrų staigmenų, ir mes matome, kad kai kada politikams yra labai sunku suvokti, jog tam tikrų tikslų galima pasiekti tik į šituos procesus įjungiant pačius geriausius, labiausiai tinkančius žmones, juolab kad jie į procesą jungiasi neatlygintinai. Ir nebandyti įvesti tam tikros cenzūros. Šita prasme manau, kad mes turime daug ko mokytis ir visų pirma – išmokti vieni su kitais bendrauti necenzūruodami“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.

Paprašytas patikslinti, ar turi omeny, kad Prezidentūra nepageidavo, jog vieną iš forumo sesijų moderuotų žurnalistas, politikos apžvalgininkas R. Valatka, jis tai patvirtino. „Taip, kalbame apie Rimvydo Valatkos nedalyvavimą. Į šitą „juodąjį žmonių sąrašą“ taip pat pateko Vytautas Bruveris, kuris dirbo su šita idėja nuo pat pradžių ir, nepaisydamas visų tokių netinkančių veiksmų, jis ir toliau aktyviai dirba ir pradeda praktiškai realizuoti forumo tikslus“.

Pasak prezidento patarėjo Antano Bubnelio, „kaip ir organizuojant daugelį kitų renginių Prezidentūroje, prezidento patarėjai kartu su renginio organizatoriais tariasi dėl renginio turinio, jo pranešėjų, vedėjų, moderatorių ir įvairiais kitais organizaciniais klausimais“.

„Lygiai taip buvo ir šiuo atveju – diskutuojant dėl renginio pranešėjų ir diskusijų moderatorių, buvo svarstomi keli kandidatai ir Prezidentūros atstovai pateikė savo siūlymus dėl jų“, – komentare 15min nurodė A. Bubnelis. Priežasčių, kuo neįtiko minimi du moderatoriai, prezidento atstovas nenurodė.

Apie tai, kad buvo tarp nepageidaujamų renginio Prezidentūroje moderatorių, ketvirtadienį paskelbė ir žurnalistė Rita Miliūtė.

„Signataras Rimvydas Valatka, Vytautas Bruveris ir aš šiandieną turėjom moderuoti sesijas LT, PL, UA ir BY intelektualų forume. Gitanas Nausėda – Jerzy Giedroyco atminties renginį įleidęs į prezidentūrą – pabuvo nekerštingai rūpestingas ir dovanojo laisvą pusdienį“, – feisbuke pranešė R. Miliūtė.

Kaip pranešė rengėjai, ketvirtadienį vyksiantį forumą „Liublino ketvertas: idėja ir tikrovė“ moderuos politologai Vytis Jurkonis, Andrzej Pukszto, kultūros istorikas Aurimas Švedas ir žurnalistas Virginijus Savukynas.