Apie atsarginį pasaulį

Šiandien gyvename panašiomis sąlygomis: demokratija byra, pasaulio tvarka nebėra aiški nei Europoje nei Artimuosiuose Rytuose, o ir pažadėtoji amerikietiška svajonė nebevilioja. Heraklitas rašė: „Vienintelis pastovus dalykas gyvenime yra pokytis“. Šį kartą „Mažosios Europos didysis romanas“ kaip tik pažvelgs į tuos pokyčius, karo ir kitų politinių suiručių sukeltas fizines ir mentalines migracijas, taip pat jas išgyvenančius žmones.

Zbigniewo Mentzelio „Visos pasaulio kalbos“, Sofi Oksanen „Valymas“, Milošo Crnjanskio „Kraustymaisi“, Sašos Stanišico „Ten, iš kur esi“ ir Jevhenijos Kuznecovos „Kopėčios“, – tai romanai, kuriuos skiria ne tik kalbos, laiko distancija bet ir saugaus prieglobsčio kryptys. Visi ruošiasi išvykti ir nežino ar pavyks sugrįžti į savo šalį, ar ji apskritai liks žemėlapyje.

Kaip mes ruošiamės išvykimui–pabėgimui? Gal pasiliksime ir stengsimės išsaugoti savo namus, vaikus, draugus ir romanus? Bet kurią minutę kiekvienas iš mūsų gali tapti pabėgėliu, žmogumi be vietos, be savo kalbos. Mes nesame tik ekonominiai ar meilės migrantai, mes virstame nauja prarastąja karta, išlikimo išeiviais. Įstringame svetimų šalių oro uostuose ir nežinome, kada pavojus bus atšauktas.

Tragikomiška, kad Vilniaus knygų mugės metu per ukrainiečių karo veterano Arturo Dronio poezijos knygos „Čia buvome mes“ pristatymą išgirdome pavojaus atšaukimo žinutę: „Pavojus atšaukiamas, galite grįžti į patalpas“. Nepajutome realaus pavojaus, bet tarp eilučių jis visada yra.

Kita vieta mano pasauliui

„Graži vieta, kurią čia susikūrei. Visa tai – tavo rankų darbas. Matai, iš pradžių mes visi jaučiamės gana nesaugūs, todėl įsivaizduojame save ten, kur saugu ir ramu. Kiekvienas nusipiešiame savo aplinką, Krisai, bet tu – pirmasis mano pažįstamas žmogus, kuris tam naudoja tikrus dažus.“ (Iš kino filmo „Kur nuneša sapnai“,1998)

Tikriausiai vienas ryškiausių kino filmų, palikęs pėdsaką mano tekstuose, o gal ir sapnuose – Naujosios Zelandijos režisieriaus Vincento Wardo filmas „Kur nuneša sapnai“ pagal to paties pavadinimo Richardo Mathesono romaną. Tai tragiška romantinė istorija apie pomirtinį gyvenimą, apie Kriso, šiuolaikinio Orfėjo kelionę į pragarą, kuriame nenusisekusio gyvenimo griuvėsiuose įkalinta jo žmona Anė–Euridikė.

Šiandien nenorime galvoti apie pomirtinį gyvenimą, bet ir apie išgyvenimą retai susimąstome. Mes blaškomės ieškodami sau vietos, migruojame tarp pasakojimų ir paskalų. Knygų mugėse ieškome lengvesnio turinio, net jeigu ir išvykstame sunkiais lagaminais. Gal tai savisaugos instinktas, negalvoti apie pavojų, nes kitaip išprotėtume?

Lietuvoje visuomenės psichologinės sveikatos rodikliai ir taip liūdni. Keista, bet net Ukrainoje daugiau optimizmo, gal dėl to jie į branduolinio ginklo grasinimus žiūri su ironija. Telegrame sklandė kalbos, kad reaguodami į rusų grasinimus branduoliniu ginklu, ukrainiečiai susirinks antikinei orgijai ant Ščekavicos kalvos. Tai prisimena ir ukrainiečių rašytojas Andrijus Liubka: „[...] mes sugalvojom, kad visi susibursim ant Ščekavicos kalvos – tai viena iš istorinių kalvų Kyjivo miesto centre, panašiai, kaip turit Vilniuje, – ir surengsim kažką panašaus į antikinę orgiją. Juoksimės, gersim, mylėsimės. Žinot, jei jau turim mirti, mirsim šitaip. Nepraradę savo orumo.“ (lrt.lt) Tačiau kaip tęsia Andrijus, net ir ironija nepadeda pabėgti nuo mirties, kuri jau tapo ukrainiečių biografijos ir gyvenimo dalimi.

Šiandien nenorime galvoti apie pomirtinį gyvenimą, bet ir apie išgyvenimą retai susimąstome. Mes blaškomės ieškodami sau vietos, migruojame tarp pasakojimų ir paskalų. 

Šiandien ironiją pradeda užgožti mirtys ir vienatvė fronto linijose. Skaitydami kareivių tarp apšaudymų parašytus tekstus, jaučiame bejėgystę. Suvokiame, kad žodžiai silpnesni už kulką, bet vis tiek nepaliaujame tekstuose ieškoti atsarginio plano.

Atsarginės šalies planas

Geografas Kazys Pakštas (1) prieš Antrąjį pasaulinį karą kūrė savo atsarginės Lietuvos planą. Kitiems jis atrodė kaip utopinės idėjos kūrėjas, svajotojas, bet jis savotiškai pradėjo rezistencinį Lietuvos išsaugojimo judėjimą. Atsarginė Vyriausybė, kariuomenė, spauda veikė ir sovietinės okupacijos metais. Miško broliai atsarginę Lietuvą kūrė bunkeriuose, vėliau jų idėjomis sekė ir Sąjūdis, 1990 m. kovo 11 d. atvedęs mus į laisvę.

Apie K. Pakštą ir jo idėjas sukurtas teatro spektaklis „Madagaskaras“ (pjesės autorius Marius Ivaškevičius, režisierius Rimas Tuminas), kino filmas „Nova Lituania“ (režisierius Karolis Kaupinis). Istorija jau nutyli, kokį kelią į rytus pasirinko režisierius R. Tuminas. Keista, kaip kultūra užmerkia akis, įsileidžia okupantus arba leidžiasi jų užverbuojama.

Kas nors vis dar bandys sakyti: nemaišykite meno ar sporto su politika. Tačiau menas ir sportas visada yra politiškas. Kas nors sakys: nevertinkite istorijos klaidų žvelgdami iš dabartinės perspektyvos. O kada yra tinkamas metas sustabdyti karo mašiną ir tuos minkštuosius karo ginklus? Kada yra laikas užmiršti priespaudą, o kada – laikas gintis? O gal tai neįmanoma ir tas atsarginės Lietuvos planas visada su mumis, kaip kad cianido, o gal kalio jodido tabletės? Kurią pasirinksite?

Kiti keliai

Kaip kitų Europos šalių rašytojai reflektuoja priverstinę migraciją ir kur ieško prieglobsčio?

M. Crnjanskio romane „Kraustymaisi“ vaizduojamas serbų karininkas Vukas Isakovičius, tarnaujantis Habsburgų kariuomenėje ir klajojantis po karo draskomą Europą.

„Kraustymaisi jam buvo įgrisę, kaip ir nerimas, kuris neslūgo nei jame, nei visuose tuose žmonėse, kuriems jis vadovavo. Buvo praėjęs su šeima išilgai Dunojaus ir išilgai Tisos, beveik visus didelius miestus, pirkliaudamas kartu su broliu, iki pat to laiko, kol vedė ir grįžo į kariuomenę. Kadangi buvo labai vertinamas kariuomenėje, jam skyrė svarbius darbus civiliniame gyvenime. Jį vis perkeldavo, kad ramintų tuos žmones, kurie be paliovos kraustėsi.“

Šiandien keista ir nepatogu skaityti serbų klasiko, avangardisto klajoklišką romaną, bet ne dėl karo paskatinto kraustymosi, o dėl to, kad pagrindinis personažas Isakovičius visas viltis deda į Rusiją. Žvelgia į ją kaip į pažadėtąją žemę. Ar Serbija ir šiandien dar taip pat žiūri į Rusiją? O kur žiūri Olimpinis komitetas ir Venecijos bienalės organizatoriai, leidžiantys plevėsuoti Rusijos vėliavoms ir jų kultūrai, kai tuo metu rusai ir toliau apšaudo Ukrainą?

M. Crnjanksio romanas stipriai nutolęs nuo šiandienos konteksto. Istorija, nukelianti į 1744-ųjų pavasarį – į pelkynuose ir tirštuose rūkuose paskendusią Serbiją, kur romantizuojamas kelias į tariamai geresnę Rusiją, – šiandien skamba tragiškai ironiškai. Gal tai Stokholmo sindromas (2)?

Panašiai nepatogiai perskaičiau ir Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux knygą „Paprasta aistra“, kurioje ji lakoniškai prisimena savo nesantuokinius ryšius su rytų europiečiu ir tą pavergiančią, prieraišią meilę. Nors autorė neatskleidžia vyro tautybės, visiems žinomas jos 80-ųjų meilės romanas su rusų diplomatu, tapęs pagrindu ne vienam jos autobiografiniam kūriniui.

Galite mane kaltinti diskriminacija, neapykanta ar paranoja, bet Ukrainoje vykstančio karo kontekste rusų kultūros romantizavimas vis dar atgraso ir kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Nors galime manyti, kad meilė neturi tautybės, vietos, bet kaip galima pamilti priešą ir jam atleisti? Galbūt prancūzams rusai nėra priešai, pavergėjai? Bet kada ateis tas laikas, kai bombos nustos kristi ir mes švęsime meilę, o ne apraudosime mirtį?

Esu iš tų skaitytojų, kuri šiuo metu stengiasi išvengti „didžiosios“ rusų kultūros, bet vis į ją atsimušu. Klausiu savęs, kaip įmanoma taip įsišaknyti, pavergti Vakarų Europos, o gal ir viso pasaulio protus? Tikriausiai Europoje nerasite tautos, kuri nebūtų vienu ar kitu būdu paveikta Rusijos. Vieni vis dar išgyvename aukos ir budelio padarinius, o kiti užmerkė akis, pasidavė maskolių Mefistofeliui, gal net jį pamilo? Danutės Gailienės paraginti vis dar savęs klausiame „Ką jie mums padarė“, o ką dar padarys?

S. Oksanen, suomių ir estų kilmės rašytojos romanas „Valymas“ perkelia mus į atsikuriančios Estijos, neseniai paskelbusios nepriklausomybę ir bandančios prisitaikyti prie laukinio kapitalizmo, laikus. Romanas, kuriame savo istorines žaizdas gydo Alydė ir į jos kiemą užklydusi prekybos žmonėmis auka Zara. Norint išvalyti žaizdas reikia keliauti į laikus, kai kolektyviškai skauda, keliauti į karo ir pokario išgyvenimus. Pirma romano dalis prasideda epigrafu: „Visa yra atsakymas, kad žinotum klausimą.“ (Paul-Eerik Rummo). Koks yra šio romano klausimas? Kaip išsaugoti savo tapatumą, kai jį prievarta bando kažkas išvalyti? Kokia yra meilės kare kaina? Alydė įsimylėjusi savo sesers vyrą, estų partizaną, galiausiai juos abu išduoda pataikaudama sovietiniam režimui – o gal saugodama save. Tai kaltė, kuri lydi ją visą likusį gyvenimą. 1991 m. jos namuose pasirodžiusi dvidešimtmetė Zara suteikia progą Alydei išpirkti savo kaltę.

Tai istorija apie moteris, bandančias viena kitą išgelbėti. Šis romanas kalba apie moralinę migraciją, žmones, kurie pasilieka savo namuose, tačiau išduoda mylimuosius, savo kūną ir kraują. Rusų mafija pardavė Zarą į sekso vergiją – panašiai rusų tauta elgėsi ir su pavergtomis šalimis. Prievartos ženklai vis dar jaučiami, jų paprastai nuvalyti nepavyksta.

Z. Mentzelio „Visos pasaulio kalbos“ romane užuovėja tampa kalba ir atmintis. Tai dar viena postkomunistines transformacijas reflektuojanti istorija. Knygoje nėra dramatiško siužeto, tik vidiniai vieno žmogaus išgyvenimai ir prisiminimai. Tai primena sinekdochą, tropą, kai bendresnis, platesnis pavadinimas keičiamas siauresniu ir atvirkščiai (dalis vietoj visumos). Vieno personažo prisiminimai atstovauja visos lenkų tautos virsmams ir kraustymuisi. Galbūt ir kitų Europos šalių išsivadavimus iš blogio imperijos, pavergusios kalbą, protus ir užėmusios mūsų namus.

Babelio bokštas kaip (ne)susikalbėjimo motyvas čia itin svarbus, romane jis išreikštas kitų kalbų (rusų, vokiečių, anglų) intarpais, troškimu surasti bendrą prokalbę, o gal tiesiog prasmę. Vienas iš romano personažų klausia: „Ar manot, kad mes vis dar kalbame, kad dar pajėgiame kalbėti? Ne, iš tiesų klystumėte taip manydamas. Baigta mūsų kalba, mes tik skleidžiame garsus, tariame žodžius, kuriuose vis mažiau prasmės. Ši baisi maišalynė aplink mus iš tiesų yra tyla, žodžių jūra – tai dykuma.“

Britų filologas, rašytojas J.R.R Tolkienas realaus pasaulio beprasmybę bandė įveikti pasinėręs į kalbos istoriją, semantiką ir mitologiją. Jis sukūrė savo pasaulį ir to pasaulio kalbas. Biografiniame 2019 m. filme „Tolkienas“ vienas iš Oksfordo profesorių Josephas Wrightas (aktorius Derekas Jacobi) jaunajam Tolkieniui papasakoja kalbos ir žodžio gimimo istoriją:

„Vaikas rodo pirštu ir išmoksta žodį. Medis. Vėliau jis išmoksta atskirti šį medį nuo visų kitų. Jis sužino jo ypatingą vardą. Jis žaidžia po medžiu. Jis šoka aplink jį. Stovi po jo šakomis ieškodamas pavėsio ar prieglobsčio. Jis bučiuojasi po juo. Jis miega po juo. Jis tuokiasi po juo. Jis žygiuoja pro jį keliaudamas į karą ir šlubčiodamas grįžta pro jį kelionėje namo. Sakoma, kad karalius buvo pasislėpęs šiame medyje. Dvasia galbūt gyvena jo žievėje. Jo išskirtiniai lapai išraižyti ant jo valdovų kapų ir paminklų. Jo medis galėjo tapti galybės laivų, išgelbėjusių protėvius nuo invazijos, statybos medžiaga. Ir visa tai – bendrybė ir ypatingumas, tautiška ir asmeniška – visa tai jis žino, jaučia ir kažkaip, kad ir silpnai, iššaukia vieno garso ištarimu: „Ąžuolas“. Saksiškas žodis. Protogermanų. Giminiškas senajai skandinavų „Eik“. Kalba niekada nėra beprasmybė. Kalba yra prasmė. Istorija. Sluoksnis po sluoksnio. O žodis be prasmės – kas jis? Vien tik garsas.“

Vietai ir kalbai prasmę suteikia žmonių istorijos, jų išgyvenimai, netektys ir džiaugsmai. Net ir išvyti iš savo šalies žmonės geba susikurti gyvenimą, išsaugoti protėvių atmintį, kad ir kaip keistųsi ir asimiliuotųsi jų kalba.

S. Stanišic bosnių–vokiečių rašytojo romanas „Ten, iš kur esi“ taip pat kalba apie vietos prasmę. 1992 m. keturiolikmetis berniukas su motina bėga iš karo draskomos Jugoslavijos (šiuo metu čia Serbija, Kroatija, Slovėnija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir Šiaurės Makedonija) į Vokietiją. Tai dar viena istorija, kurioje personažus kankina kaltės jausmas, kad šaliai sunkiu metu jie pabėgo, o nepasiliko. Kas yra ta tikroji šalis, vieta, kultūra, kai ją dirbtinai suklijuoja, o paskui išskaido? Egzilio kūrėjai savo tapatumą svetimoje aplinkoje pradeda jausti stipriau, nors kartu turi bandyti prisitaikyti, asimiliuotis, o gal net pranykti kitoje kultūroje. Kaip rašo pats Saša: „Manau, kad vargu ar yra kas baisiau nei žinojimas iš kur tu esi, bet negalėjimas ten būti.“

J. Kuznecovos romanas „Kopėčios“ reflektuoja šviežiausias karo paskatintas pabėgimo patirtis. 2022 m. vasario 24 d. rusų plataus masto invazija į Ukrainą pradėjo dar vieną priverstinį kraustymąsi. Dalis ukrainiečių pasirinko egzilį, kiti pasiliko. Šio romano herojus Tolikas dar prieš karą įsigijo namus Ispanijoje, tikėdamasis, kad dabar niekas jam nenurodynės kaip gyventi. Jis tikėjosi būti laisvas nuo savo giminės, istorijos. Tik karas tuos gimines atsiunčia pas Toliką. Kol Ukrainoje vyksta karas, Tolikas šiltoje Ispanijoje išgyvena buitinius konfliktus, moralines dilemas. Kaip vienas iš J. R. R Tolkieno personažų nykštukas Kilis sako: „Aš nesislėpsiu už akmeninės sienos, kol kiti kovos MŪSŲ KOVAS už mus! Tai ne mano kraujyje, Torinai.“

Tokia bejėgystė apima, kai palieki savus kovoti, o pats slepiesi už akmeninės sienos. Nenuostabu, kad ir šiame romane personažus kankina tos pačios dilemos: bėgti ar pasilikti? Kur perkelti atsarginę Ukrainą? Tačiau kol vieni kovoja, kažkur ukrainietiškas, europietiškas genofondas turi tęstis.

Vietoj pabaigos

Knygų mugės palieka sąskaitoje paskutinius centus. Namo išvyksti pilnais lagaminais knygų, gal kai kurių taip niekad ir neperskaitysi. Atiduodi savo tirpstančio atlyginimo likučius autoriams ir leidėjams. Infliacija kyla, visuomenėje noras pabėgti nuo sunkių temų didėja, vartojimo mechanizmas ir toliau sukasi.

Sako: „Žodis ieško savo žmogaus“. O gal vis dėlto žodis ieško tik laikino vartotojo? Ar graži komunikacinė žinutė gali sukurti santykį ir bendruomenę, ją išgelbėti? Gal tai – tik nesibaigianti tinklaveika? Juk kiek dar daug nemonetizuoto virtualaus turinio parduodama, to socialinio kapitalo, instagramo istorijų. Kaip visa tai apskaičiuosime? Gal kaip tūrį (3), įstrigę vienoje iš knygų mugės dienų?

Kartais pradedi galvoti, ar ši knygų pirkimo manija nėra dar viena maloni (savi)išnaudojimo forma. Įsidarbini neskaičiuodamas laiko, emocijų ir pamažu tampi priklausomas nuo dar vienos žodžių dozės. Suleiskite man į veną dar viena romaną, prašau! Jau laužo kaulus ta skaitymo abstinencija.

Tačiau kaip gera palaikyti leidybos industriją, ypatingai kariaujančios Ukrainos, įgarsinti tuos, kurie šiuo metu fronte, o gal sugrįžo iš jo sužeisti, bet nepalaužti. Kartais atrodo, kad pabėgimo literatūra tokia nutolusi nuo tikro skausmo. Eilės nusidriekia prie detektyvų, meilės romanų, fantastikos. Temas, kuriose yra tikro skausmo, mes bandome apeiti, nustumti toliau.

Tačiau kažkas pranašauja, kad laiko skaitymui gali visai nelikti. Gali nelikti eilių prie knygų mugės įėjimo, gali nelikti laiko pristatymams, parašams ar pokalbiams apie orą, nes artinasi frontas. O gal ir būdami apkasuose mes nepamiršime skaitymo malonumo? Vis dėlto tiek knygų, kiek per gyvenimą sukaupėme, negalėsime pasiimti su savimi. Iš ugnies pirmiausia gelbėsime savo kūnus.

Gal gražu, kol pasaulis ramus, palaikyti leidėjus, autorius, vertėjus, iliustruotojus. Nors Ukrainoje ir karo metu leidybos mechanizmas nesustoja, autoriai ieško savo skaitytojų tiesiai iš apkasų. Rašytojai rašo naktimis tarp apšaudymų. Ir mes jaučiame, kad prisidedame prie tos kovos be ginklų – žodis po žodžio, eilutė po eilutės. Gal vis dėlto yra prasmė pirkti dabar ir skaityti vėliau, kai pasaulis nustos degti. Kol kas mes degame iš meilės, o gal iš priklausomybės, kurdami savo atsarginį pasaulį.

1 – 2021 m. išleista Vyginto Broniaus Pšibilskio knyga „Kazys Pakštas ir atsarginė Lietuva“.

2 – Stokholmo sindromas yra paradoksali psichologinė būsena, kai įkaitai ar prievartos aukos užmezga emocinį ryšį su pagrobėjais, rodydami jiems lojalumą, simpatiją ar net gindami juos nuo teisėsaugos. Tai nesąmoningas gynybinis mechanizmas, kylantis dėl didelio pavojaus gyvybei.

3 – Nuoroda į Solvej Balle knygų seriją „Apie tūrio apskaičiavimą“.