Mokytoja – Tyrų Duktė
Vaikystę B. Buivydaitė leido Anykščiuose, mokėsi Kaune, „Saulės“ buhalterijos kursuose, su pagyrimu baigė Utenos mokyklą, mokytojavo Skuodo progimnazijoje, vėliau lietuvių kalbos mokė Veiverių vidurinėje mokykloje. Svarbiausias etapas – darbas Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur B. Buivydaitė subūrė dramos mėgėjų būrelį, pastatė apie dešimt spektaklių. Ten gimė ir jos meilė vaikų teatrui – Panevėžyje B. Buivydaitė įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių, o jos spektaklio „Stebuklingoji radasta“ premjera 1931 m. tapo Panevėžio vaikų teatro atidarymu. Tuo pat metu literatūros lauke ji vis dažniau pasirašinėjo Tyrų Dukters slapyvardžiu ir pamažu įsitvirtino kaip rašytoja.
Paskatinta kūrybinės sėkmės, 1934 m. B. Buivydaitė paliko pedagoginį darbą, užsiėmė vien kūrybine veikla, kuri buvo produktyviausia iki 1940 m. Po Antrojo pasaulinio karo B. Buivydaitė dar kurį laiką mokytojavo Alytuje, tačiau areštavus ir ištrėmus jos vyrą, metė darbą mokykloje ir ėmė slapstytis nuo galimos tremties. Galiausiai B. Buivydaitė visam laiko grįžo į gimtuosius Anykščius.
Karo ir pokario išgyvenimai paveikė rašytojos sveikatą – silpstant regėjimui, paskutinius kūrinius parašė diktuodama, tačiau išliko darbšti iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų (1).
Moterų kūrybos almanachas
Pirmasis pasaulinis karas paskatino Lietuvos moteris aktyviau kovoti už savo teises – ne tik politikoje, bet ir kultūroje. Moterims įgijus teisę balsuoti ir būti renkamoms, atsivėrė platesnės galimybės viešinti savo kūrybą. Laisvėjančios gyvenimo sąlygos skatino rastis ir pirmajam lietuvių literatūros istorijoje moterų kūrybos almanachui „Aukštyn“, kurį parengė B. Buivydaitė.
Jame atsispindėjo moterų saviraiška, emancipacijos pastangos, siekis „plunksna rodyti kelią į skaidresnę ateitį“ (2), taip pat tylus reikalavimas būti lygiavertėmis kūrėjomis su vyrais.
Tai buvo svarbus moterų kūrybos laisvėjimo žingsnis, ryškiai įsirašęs į XX a. lietuvių kultūrinį gyvenimą. Prie almanacho dirbta maždaug dvejus metus, jis pasirodė 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais, karžygio „garbei sudedant širdies, skausmų ir džiaugsmų vainiką“, kaip rašė B. Buivydaitė „Redaktorės žodyje“.
Almanachas sutelkė skirtingų kartų ir patirčių moteris: čia publikuoti dabar jau klasikėmis vadinamų rašytojų Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos kūriniai. Savo eilėraščius skelbė ir B. Buivydaitė, Salomėja Nėris, Petrė Orintaitė. Taigi, almanachas „Aukštyn“ buvo vienintelis – švelniai moteriškas, kartais graudžiai liūdnas, dvelkiantis nerėksminga emancipacija. „Aukštyn“ daugiau nei šimtmetį išliko pirmas ir vienintelis toks moterų literatūros almanachas Lietuvoje (3).
Atvėrė kelią kitoms
Literatūrologė Laima Arnatkevičiūtė B. Buivydaitę apibūdina kaip „septyniskart pirmąja“ (4). Iš tiesų, ji į lietuvių literatūros istoriją įrašyta ne tik dėl savo kūrinių, bet ir kaip vienintelė rašytoja moteris, atsidūrusi greta trylikos vyrų poetų Kazio Binkio sudarytoje lietuvių poezijos antologijoje „Vainikai“ (1921).
B. Buivydaitė buvo pirmoji literatūros istorikė moteris, tyrinėjusi moterų kūrybą, o vaikų literatūrą išskyrusi į atskirą literatūrinės kūrybos sritį, taip pat pirmoji moteris rašytoja, apdovanota leidyklos „Sakalas“ literatūros premija už apysaką vaikams „Auksinis batelis“ (1936). Tačiau svarbiausias jos nuopelnas – drąsa skatinti rašančias moteris išeiti į viešumą, parodyti savo kūrybą ir įsitvirtinti literatūros lauke greta vyrų.
Pirmoji poetės knyga
B. Buivydaitės poezijos rinkinys „Vasaros šnekos“ išsiskiria lyrišku, gamtos motyvų kupinu požiūriu ir jautriu, moteriškai subtiliu emociniu paveikslu. Tai ne tik apmąstymai apie vasarą, bet ir vidinės jausenos, asmeninių išgyvenimų refleksija – tuo metu lietuvių poezijoje tai buvo gana nauja, lyrizmo kupini eilėraščiai su vizualiai ryškiomis ir spalvingomis liaudies dainų intonacijomis. Šia knyga kūrėja įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmoji moteris poetė, išleidusi savo lyrikos rinkinį. Tiesa, reiklusis Balys Sruoga recenzijoje negailėjo kritikos, tačiau vis dėlto pripažino, kad mergaitiškų svajų pilna autorė turi talentą kurti (5).
Atrado naują temą
Pirmasis Lietuvoje mokyklinės tematikos romanas „Atversti lapai“ (1934) supažindina su tarpukario mokyklos gyvenimu. Jame daugiausia dėmesio skiriama mokinės Gražutės išgyvenimams ir neleistinam mokytojo Liepos elgesiui – parodomi galios skirtumai, peržengiamos moralinės ribos, atskleidžiama, kaip šis santykis paveikia moksleivę.
Romanas sulaukė nemažai kritikos, nes B. Buivydaitė drįso pavaizduoti mokytoją Liepą, flirtuojantį su mokinėmis, o ne idealų pedagogą. Greta jo pateikiamas ir pavyzdingas mokytojas – Giedraitis, kuriam rūpi mokinių ateitis, kuris suteikia progą netinkamai pasielgusiam mokiniui pasitaisyti.
Nors romane nėra daug veiksmo vingių, jame įtaigiai kuriamas jaunos merginos Gražutės vidinis pasaulis: pirmasis nelaimingas įsimylėjimas, abejonės, gėda dėl susiklosčiusių aplinkybių su mokytoju. Matyti, kad B. Buivydaitė rėmėsi savo mokytojavimo patirtimi ir realistiškai atvaizdavo brandos amžiaus jaunuolių patiriamus sunkumus.
Kodėl pasirinktas neigiamo mokytojo portretas? Galbūt autorė norėjo atkreipti dėmesį į realiai egzistavusią, bet nutylėtą problemą: situacijas, kai mokinės negali paprieštarauti autoritetingam, vyresniam mokytojui.
Romane svarbus moralinio pasirinkimo motyvas. Mokinys Poviliukas, matydamas mokytojo Liepos elgesį su Gražute, supykęs išdaužia mokytojo namų langą ir už tai yra išmetamas iš mokyklos. Šis poelgis netinkamas, tačiau atskleidžia jaunuolio vidinį protestą prieš neteisybę. Mokytojas Giedraitis patiki Poviliuku ir padeda jam tęsti mokslus Kaune – taip parodoma, kad jaunas žmogus nusipelno antro šanso ir gali pasitaisyti.
Gražutės istorija skaudžiausia: ji jaučia gėdą ir sielvartą, bijo prasitarti, kad nebūtų išmesta iš mokyklos, todėl viską išgyvena viena. Vis dėlto romanas nepalieka Liepos nenubausto – pabaigoje jis iškeliamas į kitą mokyklą, apkaltintas flirtu su mokinėmis. Taip B. Buivydaitė aiškiai parodo, kad toks elgesys yra smerktinas ir negali būti nutylimas.
Sąsajos su šiandiena
Pasirodęs romanas sulaukė daug neigiamų visuomenės reakcijų ir pasipiktinusių recenzijų – tai rodo, kad tema palietė žmones, bet kartu privertė pažvelgti į mokyklos kasdienybę, aktualizuojant (ne)dažną mokyklinio gyvenimo problemą. Šiandien mokyklos susiduria su kitokiais iššūkiais nei B. Buivydaitės laikmečiu, tačiau ši tema išlieka jautri, kelia daug emocijų, skatina visuomenės diskusijas.
„Atversti lapai“ jautriai atskleidžia paauglių vidinį pasaulį, pirmojo įsimylėjimo grožį ir sudaužytos širdies skausmą. Mokyklinės tematikos romanų lietuvių literatūroje nėra daug, o B. Buivydaitės kūrinys išsiskiria tuo, kad drąsiai atveria jautrią ir iki tol beveik nevaizduotą problemą – mokytojo flirtą su mokine, paslėptą po kvietimu „sąsiuvinių taisyti“.
Sovietmečiu mokykla ir mokytojai literatūroje dažniausiai buvo vaizduojami kaip paklusnūs sistemai, o neidealizuotas mokyklos gyvenimas liko tarsi tabu. Šiandien literatūroje kalbama apie mokyklinio gyvenimo problemas – mokinių motyvacijos stoką, drausmės, psichologinio saugumo, socialinės atskirties temas. Vis dėlto B. Buivydaitės pasirinkimas aiškiai pasmerkti autoritetu laikomo mokytojo elgesį parodo, kad apie priekabiavimą, net jei jis netiesioginis, turi būti kalbama ir literatūroje, ir visuomenėje. Tai, kad Liepos elgesys romane sulaukia padarinių, siunčia aiškią vertybinę žinutę – toks elgesys turi būti pasmerktas.
1 – Bronė Buivydaitė, https://www.datawiki.lt-lt.nina.az/Bronė_Buivydaitė.html
2 – Bronei Buivydaitei – 125-eri, Pasaulio lietuvis https://pasauliolietuvis.lt/bronei-buivydaitei-125-eri/
3 – Moterų kūrybos almanachas „Aukštyn“, Daiva Gaižauskienė, Maironio muziejus, https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/moteru-kurybos-almanachas-aukstyn/
4 – Arnatkevičiūtė, L. (2017) Septyniskart pirmoji: Bronė Buivydaitė
5 – Bronei Buivydaitei – 125-eri, Pasaulio lietuvis https://pasauliolietuvis.lt/bronei-buivydaitei-125-eri/
Naujausi komentarai