Estrada buvo ne tik pramoga. Tai buvo erdvė, kur susitikdavo kūrėjas, valdžia ir publika, kur vakarietiški skambesiai turėjo praslysti pro cenzūros filtrus, o lietuviškas žodis kartais galėjo tapti kur kas stipresniu pareiškimu, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose veikianti ekspozicija „Estrada. Svajonės kaina“ kviečia į šią istoriją pažvelgti be nostalgijos filtro. Juk už lengvos melodijos, blizgančios scenos ir publikos plojimų slypėjo kur kas daugiau: kartais – kompromisas, kartais – gudrybė, kartais – nutylėjimas, o kartais – vos vienu žodžiu išsakytas ilgesys. Būtent todėl ši muzika, praėjus dešimtmečiams, vis dar skamba.
Sovietmečio estrada buvo savotiškas visuomenės veidrodis, kuriame atsispindėjo ir sistemos reikalavimai, ir kūrėjų išradingumas, ir publikos skonis, ir vakarietiškos kultūros trauka, ir labai paprastas žmogaus noras turėti bent mažą erdvę, kurioje galima jaustis laisviau.
Deimantės Kondrotaitės kuruojamoje parodoje (kitos kuratorės – Irma Grigaitytė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė) lankytojų laukia autentiškos fotografijos, dokumentai, sceniniai kostiumai, afišos, plokštelės, instrumentai ir garso įrašai, leidžiantys į sovietmečio estradą pažvelgti ne tik kaip į nostalgišką praeities sceną, bet ir kaip į kultūros sistemą, kurioje talentas buvo tik viena kelio į sceną dalis.
Apie tai, ką iš tiesų reiškė sovietmečio lietuviška estrada, jos profesionalumą, kūrėjų laviravimą tarp to, kas leidžiama ir draudžiama, ir publikos laisvės ilgesį – pokalbis su parodos „Estrada. Svajonės kaina“ kuratore D. Kondrotaite.
– Estrada dažnai laikoma lengvesniu ar net menkesniu muzikos žanru. Kiek toks požiūris teisingas, jei į sovietmečio lietuvišką estradą pažvelgtume ne nostalgiškai, o muzikologiniu požiūriu: į atlikimą, aranžuotes, kompoziciją ir tekstus?
– Estrada – populiariosios muzikos ir apskritai populiariosios kultūros scena. Sovietmečiu šis terminas slėpė labai daug: tai ne tik dainos, bet ir šokiai, akrobatų, žonglierių, konferansjė pasirodymai. Iš esmės tai buvo visa, kas nepriklausė vadinamajam akademiniam, rimtajam menui: operai, baletui, dramai ar simfoninei muzikai. Taigi estrada ilgą laiką buvo laikoma prastesniu, gal tiksliau – paprastesniu, primityvesniu žanru.
Tačiau Lietuvoje šis požiūris pamažu keitėsi. Labai svarbus buvo Lietuvos estradinio orkestro, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro atsiradimas. Estrada profesionalėjo, diferencijavosi, vis dažniau pradėti vartoti konkrečių muzikos krypčių pavadinimai: džiazas, bigbitas, vėliau – rokas, disko muzika. Be to, sovietmečiu buvo nuolat kartojama, kad menas turi būti ne tik idėjiškai teisingas, bet ir aukšto meninio lygio. Šis reikalavimas galiojo ir estradai.
Nesu muzikologė, todėl negalėčiau profesionaliai analizuoti harmonijos, aranžuočių ar atlikimo technikos. Į estradą pirmiausia žvelgiu kaip istorikė ir klausytoja. Tačiau akivaizdu, kad estradinę muziką kūrė profesionalai – išsilavinę savo sričių specialistai: kompozitoriai, poetai, solistai, instrumentininkai. Net ir nemaža dalis saviveiklininkų, t. y. mėgėjų atlikėjų, turėjo muzikinį išsilavinimą. Tad vien tai, kad kūrinys buvo priskiriamas lengvajai muzikai, dar nereiškia, kad jis buvo lengvai ar primityviai sukurtas.
Čia man turbūt geriausiai kalba patys kūriniai. Viena pirmųjų lietuviškų estradinių dainų – Benjamino Gorbulskio „Sningant“ – man ir šiandien yra įspūdingo grožio. To paties kompozitoriaus komiška dainelė „Žvirbliai“, kurią dabar atlieka ir Deivis Norvilas, vis dar turi žavesio. „Saulės kliošas“ su daina „Mėlynomis gatvelėmis“ padarė kažką stebuklingo – sena daina suskambo visiškai naujai. Monika Liu su „Los Secretos de Pablo“ naujam gyvenimui prikėlė „Kelionę žirgais“ ir ji skamba fantastiškai.
Man atrodo, geras kūrinys tiesiog atlaiko laiko išbandymą. Jeigu po 50 metų daina vis dar atliekama, perkuriama, jos klausosi jaunoji karta, neturinti nei asmeninio santykio su sovietmečiu, nei nostalgijos tam laikotarpiui, bet muzika vis tiek kelia emociją, – vadinasi, ji turi žavesio, o gal net kūrėjų sielos trupinėlį. Jeigu kūrinys net po pusės amžiaus vis dar sugeba prisibelsti į žmogaus širdį, vadinti jį menkaverčiu būtų mažų mažiausiai neteisinga.
– Sovietmečiu lietuviškos estrados atlikėjai perimdavo vakarietiškas melodijas, jas versdavo į lietuvių kalbą, kartais pakeisdavo ar nutylėdavo tikruosius autorius. Ar galima sakyti, kad estrada tam tikra prasme tapo langu į Vakarų kultūrą ir galimybe publikai pajusti tai, ko oficialioji sistema neleido tiesiogiai pasiekti?
– Man šiuo atveju labai patinka žodis „pasiskolindavo“. Sovietmečiu estrados atlikėjai vakarietišką melodiją tiesiog „pasiskolindavo“, o dainos tekstą sukurdavo patys arba pritaikydavo žinomo lietuvių poeto eiles. Tikrasis muzikos autorius galėjo būti nutylimas, jo pavardė iškraipoma ar pakeičiama. Tai buvo savotiškas būdas apsidrausti, kad neužkliūtum cenzoriams ir nebūtum apkaltintas keliaklupsčiavimu prieš vadinamąją supuvusią Vakarų kultūrą.
Muzikantai taip elgėsi ir dėl labai paprastos priežasties – norėjo groti gerą, kokybišką ir kitokią muziką. Kur dar spaudimas nuolat atnaujinti repertuarą! Juk ansambliai turėjo rengti naujas koncertines programas. Žinoma, vakarietiška muzika Lietuvą pasiekdavo įvairiais aplinkiniais keliais: per radiją, iš užsienio parsivežtas ar nelegaliai perrašytas plokšteles. Muzikantai klausėsi, gaudė naujus skambesius, ritmus ir natūraliai norėjo juos išbandyti patys.
Be to, cenzūros požiūriu itin svarbus buvo dainos tekstas – juk būtent žodžiais buvo galima išsakyti politiškai nepriimtiną mintį. Todėl vakarietiška melodija, gavusi tinkamą lietuvišką tekstą, turėjo daugiau galimybių praslysti.
Taigi, iš dalies tikrai galima sakyti, kad estrados koncertai tapo langu į Vakarus. Ne tik muzikiniu, bet ir vizualiniu aspektu. Lietuvos atlikėjai lygiavosi į užsienio muzikos žvaigždes – perimdavo ne tik jų dainavimo ar grojimo manierą, bet ir sceninį įvaizdį: aprangą, šukuosenas, elgesį scenoje. Lietuvos publika savo ruožtu kopijavo juos. Taip dalis vakarietiškos kultūros persikeldavo ir į kasdienį gyvenimą.
– Kaip atrodė riba tarp estrados kaip pramogos ir estrados kaip ideologijos priemonės? Kaip vienoje scenoje galėjo tilpti ir vakarietiškų melodijų ilgesys, ir dainos, kuriomis buvo skleidžiama sovietinė pasaulėžiūra?
– Pagal oficialią sovietinę sampratą visas menas turėjo ne tik linksminti, bet ir auklėti, ugdyti gerą meninį skonį, sovietinio patriotizmo jausmus ir, žinoma, skleisti „teisingas“ idėjas. Estradinė muzika čia nebuvo išimtis – ji taip pat turėjo tapti savotišku švelniuoju ginklu ideologų rankose.
Todėl muzikantams nuolat reikėjo laviruoti tarp to, ko trokšta širdis, ko nori publika ir ko reikalauja sistema. Juozo Tiškaus prisiminimuose minima, kad to meto orkestrų programos buvo sudaromos pagal Maskvos primestą principą – 50 proc. atliekamų kūrinių turėjo būti sovietiniai. Lietuviai šią direktyvą interpretavo savaip: 50 proc. – lietuviškų, 30 proc. – sovietinių ir 20 proc. – užsienio kūrinių.
Praktiškai veikė savotiškas kompromisas: atiduodi duoklę ideologijai – padainuoji apie partiją, skrydį į kosmosą, laimingą kolūkietį ar kitą politiškai „teisingą“ temą, ir tada atsiranda daugiau erdvės tam, ką iš tiesų norėtum kurti ar atlikti. Turbūt retas muzikantas tryško džiaugsmu, kai tekdavo atlikti politizuotus ar ideologizuotus kūrinius, tokius kaip „Variago žuvimas“ ar „Olimpinė Maskva“.
Čia prasideda visas sistemos absurdas. Muzikantai turėjo būti ne tik ideologiškai teisingi, bet ir populiarūs – pritraukti publiką, surinkti pilnas sales, vykdyti koncertų planus ir kasmet sukurti naują repertuarą. Publiką traukė ne dainos apie karo didvyrius ar laimingus sovietinius žmones, bet uždeganti muzika. Tad, nepaisant visų ribojimų, repertuaruose atsirasdavo ir vakarietiškų melodijų, pvz., „Šoka basos raganaitės“, sukurtos pagal Neilo Sedakos „Oh! Carol“, ar Nijolės Tallat-Kelpšaitės atlikta „Bang Bang“ versija.
– Kiek sovietmečio estrados kūrėjams reikėjo būti ne tik muzikantais, bet ir savotiškais diplomatais: išmokti suprasti, ką galima pasakyti, ko geriau nedainuoti ir kaip apeiti sistemos nustatytas ribas?
– Gal tikslesnis žodis būtų ne diplomatas, o laviruotojas. Veikė stipri savicenzūra – menininkai, tikriausiai ir iš karčios patirties, jau žinojo, kad vienas ar kitas motyvas tiesiog nepraslys, todėl imdavosi įvairiausių gudrybių. Kolektyvai neretai turėdavo tarsi dvi programas: vieną – oficialią, ideologiškai teisingą, kurią rodydavo per apžiūras, o kitą – tokią, kurią iš tikrųjų norėjo groti koncertuose ir kurios laukė publika. Taip elgdavosi net profesionalūs, Filharmonijai priklausę kolektyvai – ir jie sulaukdavo priekaištų, kad koncertuose nesilaiko patvirtintos programos.
Gudrauta ir sudarant repertuarą. Programose atsirasdavo negirdėtų kompozitorių pavardžių, įvairių šalių „liaudies melodijų“, o kartais užtekdavo tiesiog nurodyti, kad tai sovietinio autoriaus kūrinys. Arba sovietinio kompozitoriaus kūrinį taip peraranžuodavo, kad galbūt nė pats autorius jo nebūtų atpažinęs. Tačiau formaliai viskas buvo gerai – sovietinio autoriaus kūrinys programoje yra.
Gal vienas žinomiausių tokio laviravimo pavyzdžių – Vytauto Kernagio pirmoji plokštelė „Akustinis“. Ją pavyko išleisti pateikus ne kaip muzikinį, o kaip literatūrinį projektą.
Tai tik keli pavyzdžiai, kaip kūrėjai išmokdavo pasinaudoti pačios sistemos paliktomis spragomis. Šioje istorijoje svarbus ne tik pasipriešinimas, bet ir gebėjimas suprasti sistemą, numatyti jos reakciją ir rasti būdą pro ją praslysti.
– Jeigu šiandien atrinktume stipriausius sovietmečio lietuviškos estrados atlikėjus ir kūrinius, kurie jų, Jūsų manymu, galėtų konkuruoti šiuolaikinėje popmuzikos scenoje, galbūt net atsidurtų „Eurovizijoje“? Kuo jų muzika vis dar veikia šiandienį klausytoją?
– Visi, kurie tuo metu pasiekdavo didžiąją sceną, buvo stiprūs atlikėjai – tiek profesionalai, tiek saviveiklininkai. Atrankų ir apžiūrų komisijos buvo gana griežtos, todėl silpnai dainuojančių ar grojančių į didžiąją sceną paprasčiausiai nepraleisdavo. Tad išskirti vieną ar kelis vardus tikrai nelengva.
Tačiau... Jei reikėtų rinktis, vienareikšmiškai – Stasys Povilaitis ir Nelė Paltinienė. Žmonės juos nepaprastai mylėjo, galima sakyti, tiesiog dievino. Jie turėjo tą sunkiai paaiškinamą ryšį su publika, charizmą. Manau, daug ką pasako tai, kad abu išliko populiarūs ir po 1990-ųjų.
Man pačiai įdomu stebėti, kad net jauni žmonės, atėję į ekspoziciją „Estrada. Svajonės kaina“, juos prisimena, atpažįsta, o kartais gali ir paniūniuoti jų dainas: „Švieski man vėl“ ar „Tu ateik į pasimatymą“ – labai melodingas, lengvai įsimenamas dainas. Beveik eurovizines.
Kalbant apie „Euroviziją“, čia, aišku, akmuo į mano daržą – nesu didelė jos gerbėja ar žinovė. Tačiau jeigu galėtume atsukti laiką atgal ir siųsti atlikėjus su tuo metu sukurtais kūriniais, aš turbūt rinkčiausi Algirdą Kaušpėdą su grupe „Antis“. A. Kaušpėdas turi viską: charizmą, išskirtinį sceninį įvaizdį, teatrališkumą. Jų pasirodymas buvo ne vien daina, bet ir reginys, performansas, slepiantis žinutę ir pareiškimą.
„Eurovizijoje“ visai įsivaizduočiau ir „Oktavą“ su Janina Miščiukaite priešakyje. Ji buvo labai universali atlikėja – jos repertuare girdime ir džiazo, ir roko, ir populiariosios muzikos elementų. Žinoma, Egidijų Sipavičių su „Diskoteka“. Jeigu keliautume dar į ankstesnius laikus – Danutę Neimontaitę su „Vėjas man pasakė“. Manau, ne vienas jų būtų galėjęs „Eurovizijoje“ sužibėti. Gal net ir laimėti.
– Ar galime kalbėti apie savitą lietuviškos estrados mokyklą? Kas joje buvo profesionalu ir meniškai stipru, o kas nulemta to meto sistemos, ribotų galimybių ir poreikio įtikti komisijoms?
– Taip, čia žodis „savita“ labai tinka. Man atrodo, lietuviška estrada, tokia, kokią šiandien ją įsivaizduojame, iš esmės turėjo pati save išrasti.
Žinoma, viskas prasidėjo ne tuščioje vietoje. Prieš estradą buvo tarpukario mažoji scena, jos artistai ir pramoginės muzikos tradicija. Iš jos mokėsi ir pirmieji pokario estrados atlikėjai, pvz., Romanas Marijošius ar Virgilijus Noreika. Ne tiesiogiai, bet iš tarpukario scenos grandų buvo perimtas tam tikras supratimas, kaip galėtų skambėti ir atrodyti pramoginė muzika.
Jokios estrados dainininkų mokyklos nebuvo. Niekas specialiai nemokė populiariosios muzikos vokalo, sceninio judesio, elgesio scenoje ar net to, kaip estrados atlikėjas turėtų atrodyti. Kaip yra pasakojusi Lilijana Ablėnaitė, jų niekas nemokė, kaip dainuoti estradines dainas, – mokėsi vieni iš kitų, stebėjo patinkančius atlikėjus, klausėsi jų muzikos ir bandė atkartoti. Vieniems pavyzdys buvo Édith Piaf, kitiems – „The Beatles“, „Chicago“ ar kitos Vakarų grupės. Net natas kartais tekdavo užsirašyti iš klausos, išgirdus kūrinį per radiją ar gavus deficitinę plokštelę.
Dar vienas, mano manymu, labai savitas lietuviškos estrados bruožas – ryšys su folkloru. Liaudies menas sovietmečiu buvo viena iš sričių, kurioje kūrėjai galėjo jaustis kiek laisviau, nors, žinoma, ir jis buvo ideologiškai kontroliuojamas. Taip atsirado įdomių tradicinės ir moderniosios kultūros hibridų: liaudies daina ar tautosakos motyvas galėjo suskambėti su bigbito ritmu, džiazo improvizacija ar elektroninės muzikos elementais. Tai leido kurti šiuolaikišką muziką, kuri kartu turėjo savitą lietuvišką skambesį.
Manau, nemaža dalis lietuviškos estrados savitumo atsirado ir dėl paprasčiausio trūkumo. Naujam skambesiui reikėjo geros aparatūros, instrumentų, įrašymo galimybių, o visa tai gauti buvo labai sunku. Muzikantai patys konstravosi elektrines gitaras, stiprintuvus, sintezatorius ir įvairiausiais būdais bandė išgauti Vakaruose girdėtą skambesį.
Čia slypi savotiškas paradoksas – iš daiktų bado ir ideologinių apribojimų gimė nemažai labai įdomios muzikos. Turėdami, palyginti su Vakarais, gana kuklias technines galimybes, muzikantai sugebėdavo sukurti profesionaliai skambančių ir originalių kūrinių.
Paminėčiau tik keletą, kurie, mano manymu, ir šiandien skamba įdomiai: Teisučio Makačino „Disco muzika“, „Oktavos“ „Mediniai ratai“, „Aitvarų“ „Krištolinių pilių statyba“, Aidos Zabotkaitės „Putinai“, Giedriaus Kuprevičiaus elektroninės muzikos grupė „Argo“. Ganelino trio – nors tai jau labiau džiazo istorija – apskritai tapo išskirtiniu, tarptautiniu mastu pastebėtu reiškiniu.
Tad lietuviškos estrados savitumas, man atrodo, ir gimė iš šio keisto mišinio: tarpukario tradicijos, žvilgsnio į Vakarus, folkloro, kūrybinio smalsumo ir būtinybės nuolat suktis iš padėties. Kartais būtent tai, ko trūko ar ko nebuvo galima daryti, skatino ieškoti savų sprendimų.
– Jeigu estrada sovietmečiu buvo tarsi kompromiso tarp kūrėjo, valdžios ir publikos erdvė, ką ji pasako apie pačią visuomenę: ko žmonės ieškojo dainose, ko negalėjo pasakyti tiesiai ir kodėl būtent populiarioji muzika galėjo tapti laisvesnio pasaulio pojūčio skleidėja?
– Man atrodo, žmonės dainose pirmiausia ieškojo to paties, ko ieškome ir mes šiandien: geros muzikos, emocijos, galimybės atsipalaiduoti, pasilinksminti, pašokti, trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir rutinos. Tik sovietmečiu prie viso to prisidėjo stiprus kitokios kultūros, o gal net laisvės ilgesys. Žmonės buvo išalkę vakarietiškos kultūros. Turbūt kuo labiau ką nors draudi ar riboji, tuo labiau norisi tai gauti.
Čia labai svarbūs buvo koncertai. Per televiziją ar radiją skambėjo tai, kas buvo patikrinta ir leista, o atėjęs į koncertą galėjai išgirsti ir kitokios muzikos. Pvz., 1958 m. susikūrus Lietuvos estradiniam orkestrui, vienoje jo programos dalyje skambėdavo pasauliniai džiazo standartai. Muzikologas Liudas Šaltenis prisiminė, kokį didžiulį įspūdį jam ir jo bendramoksliams darė koncertuose išgirstos melodijos ir ritmai, kurių muzikos mokyklų ir konservatorijos programose tiesiog nebuvo.
Juk dar XX a. 5-ajame dešimtmetyje vien propaguoti džiazą buvo laikoma beveik nusikaltimu. Iš tų laikų žinomas posakis: „Šiandien groji džiazą, rytoj išduosi tėvynę.“ XX a. 7-ajameo dešimtmetyje panašiai pradėta žiūrėti ir į roko muziką – ji esą gadina jaunimą, veda jį iš kelio. Tad vakarietiškos muzikos klausymas ar grojimas tam tikra prasme tapdavo nepageidaujama, oficialiai netoleruojama jauno žmogaus veikla.
Kalbantis su atlikėjais man labai įstrigo, kiek daug tuo metu galėjo reikšti vienas žodis – Lietuva. Mikas Suraučius yra pasakojęs apie jų atliekamą baladę „Lietuva“ pagal Janinos Degutytės žodžius – žmonės jos klausydamiesi verkdavo. Šiandien gal net sunku suprasti, kodėl, atrodytų, paprasta daina galėjo sukelti tokią reakciją. Tačiau kartais užtekdavo vieno žodžio, kad jis pažadintų tautinius jausmus. Ezopo kalba buvo galima pasakyti dar daugiau. Čia pirmiausia reikėtų paminėti V. Kernagį, jo kūrybą ir „Dainos teatrą“.
Dar vienas įdomus reiškinys – tarpukario šlagerių sugrįžimas. Ansamblis „Vilniaus aidai“ buvo parengęs itin populiarią retro programą, kurioje skambėjo Danieliaus Dolskio repertuaras. Žinoma, tarpukario kultūrą tuomet reikėjo pateikti atsargiai, kartais su tam tikra ironijos doze, nes oficialus požiūris į nepriklausomą Lietuvą buvo neigiamas. Tačiau publikai šios dainos reiškė visai ką kita.
Kai XX a. 7-ajame dešimtmetyje į sceną sugrįžo Antanas Šabaniauskas, jis sukėlė tikrą furorą – salės būdavo sausakimšos. Manau, žmonėms tai buvo ne vien smagios senos dainos. Tai buvo galimybė bent trumpam prisiliesti prie Lietuvos, buvusios iki sovietmečio.
Visa tai turbūt daug pasako ir apie pačią visuomenę – žmonėms neužteko to, ką jiems siūlė oficialioji kultūra. Jie ieškojo kitokių garsų, kitokių minčių, savo praeities ir būdų bent trumpam peržengti sovietinės kasdienybės ribas.
Galbūt todėl į sovietmečio estradą šiandien verta žvelgti ne vien kaip į praeities pramogą. Ji buvo savotiškas visuomenės veidrodis. Joje atsispindėjo ir sistemos reikalavimai, ir kūrėjų išradingumas, ir publikos skonis, ir vakarietiškos kultūros trauka, ir labai paprastas žmogaus noras turėti bent mažą erdvę, kurioje galima jaustis laisviau.
Naujausi komentarai