Festivalis „Namas Nr. X“: atrasti meną netikėtoje vietoje

– Kai pradėjote festivalį, tai buvo gana neįprasta Kaune. Kaip gimė „Namas Nr. X“?

– Su kolege Paulina Pranciška Nešukaityte-Skripke susipažinome organizuodamos netradicinį Žaliakalnio turgaus teatro festivalį, kurio sumanytoja buvo Ina Pukelytė. Šis festivalis turguje įvyko du kartus: pirmaisiais metais – mėsos halėje, antraisiais – daržovių paviljone lauke. Tada mudviem su Paulina kilo mintis, kad galbūt neverta prisirišti prie vienos erdvės, norėjosi prakalbinti ir atverti skirtingas erdves. Taip gimė idėja organizuoti festivalį, kuriam kiekvieną kartą ieškosime naujų namų.

– Svarbiausias festivalio bruožas – kiekvieną kartą vis kita netradicinė erdvė. Kodėl ne teatro salė?

– Pirmasis festivalis įvyko 2018 m. Tuo metu Kaune nebuvo tęstinių renginių, kurie išnaudotų netradicines erdves scenos menams. Kaip ir anuomet, taip iki šiol, neturime ir erdvės, kurioje menininkai galėtų laisvai eksperimentuoti. Taigi, pirmiausia, norėjosi mieste surengti  teatro festivalį, kuris suteiktų galimybę menininkams eksperimentuoti netradicinėje erdvėje, rinktis netradicines formas ir raiškos priemones. Antra, pasirodė įdomu atverti erdves ir atkreipti dėmesį į patį pastatą: jo istorinį, socialinį kontekstą, įtraukti bendruomenę į kūrybos procesą.

– Per festivalio gyvavimo metus lankėtės įvairiose vietose – nuo apleistų namų iki Botanikos sodo oranžerijos. Kaip pasirenkate, kur vyks „Namas Nr. X“?

– Atrankos procesas – labai įvairus: pirmaisiais kartais domino apleistos erdvės, norėjosi parodyti jų potencialą, pastaraisiais metais – istoriškai reikšmingi ir istorijos turtingi pastatai. Taip jau sutapo, kad pirmieji festivaliai vyko pastatuose, kurie išgyveno transformacijos momentą. Buvusį garsios dailininkų Tarabildų šeimos namą įsigijo Biržiečių šeima. Jie sutiko mums užleisti visą namą ir jame praktiškai įgyvendinti visus kilusius sumanymus.

Vėliau – šimtametė Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla, Panemunės bendruomenės centras. Šie pastatai taip pat laukė ar vis dar laukia atgimimo. Viena vertus, tai atveria galimybių įgyvendinti įvairius sumanymus, kita vertus, būtent šiuo virsmo momentu įdomu pakviesti visuomenę atsisukti į tokius pastatus, pamatyti juos kitoje šviesoje, atverti jų potencialą.

Šių metų festivaliui pasirinkome LRT Kauno studiją – pastatą, kuriame Lietuvos radijo istorija kuriama jau beveik 100 metų. Paprastai į šią studiją pašalaičiai negali užsukti, o festivalio metu lankytojai turės retą galimybę susipažinti su šia istorine erdve iš vidaus: dalis pastato pirmą kartą taps šiuolaikinio teatro scena.

– Kaip sąveikauja menininkai ir netradicinis teatro formatas?

– Festivalis „Namas Nr. X“ išsiskiria tuo, kad tai vienintelis Lietuvoje įvietinto teatro festivalis. Mes nekviečiame menininkų festivalio programai adaptuoti jau sukurtų spektaklių. Priešingai, kviečiame sukurti naujų kūrinių. Menininkui pasiūlome erdvę su visa jos istorija ir kviečiame atrasti savitą santykį su ja ir būdą komunikuoti su žiūrovu – pačiam nuspręsti, ką šioje erdvėje nori sukurti. Nesitikime ir nenurodome krypties, pvz., kalbėti apie pastato istoriją. Priešingai, mums labai įdomu pamatyti, kaip skirtingi menininkai toje pačioje erdvėje sukuria visiškai skirtingų darbų. 

Nenurodome krypties, pvz., kalbėti apie pastato istoriją. Priešingai, mums labai įdomu pamatyti, kaip skirtingi menininkai toje pačioje erdvėje sukuria visiškai skirtingų darbų.

Vieniems menininkams įkvėpimu gali tapti sodas, matomas pro pastato langą, kitiems – ten gyvenusi šeima ar dirbę žmonės, tretiems – nuo krosnies sklindanti šiluma. Labai svarbu neturėti lūkesčių – šį festivalį reikėtų priimti kaip tam tikrą žaidimą. Jis trumpam praveria langą ar stebuklingas duris, pro kurias patekęs gali patirti erdvės transformaciją. Nereikėtų tikėtis ekskursijos ar labai didingų pastatymų. Svarbiausia – leisti menininkams eksperimentuoti. Taigi galima tikėtis visko arba nesitikėti nieko. Manau, svarbiausia – ateiti neturint jokių lūkesčių, bet atvira širdimi patirti nuotykį.

– Ar, einant metams, darosi sunkiau atrasti naujų erdvių, kurios atitiktų festivalio konceptą?

– Netradicinių erdvių panaudojimo ne tik scenos menams, bet apskritai įvairiomis kultūros formoms Kaune didelį impulsą davė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Kiemai, gatvės, miškai, apleisti fabrikai, įvairios viešos erdvės tapo kultūros erdvėmis. Vis dažniau stebime ir gražias mecenatystės istorijas, kai privačios įmonės atveria savo erdves muzikos, šiuolaikinio meno, scenos menų festivaliams. Būna, kad planuoji, galvoji apie kokią erdvę ir, žiūrėk, joje tau prieš pat nosį įvyksta koks renginys – tada nebesinori eiti į tą pačią erdvę. Festivalio „Namas Nr. X“ kontekste netikėtumo momentas yra atradimo momentas. Mums tai labai svarbu.

– Į ką atsižvelgiate ieškodami festivalio erdvės?

– Ieškojimas yra kūrybos procesas. Kartais sugalvojame temą ir ieškome jai erdvės, o būna, kad tiesiog važiuojame Kauno gatvėmis ir dairomės pastatų, kurie turi potencialo tapti festivalio namais. Iš karto įvertiname pastato techninę būklę, kas galėtų būti savininkai, kokios bus kūrybos sąlygos. Yra buvę atvejų, kai erdvės savininkų ieškojome per Registrų centrą. Visą laiką skenuoji erdves ir pastatus, pasižymi juos, o artėjant apsisprendimo momentui važiuoji jų apžiūrėti ir įvertinti būklės. Pvz., esame aplankę apleistą legendinį „Trijų mergelių“ restoraną, Žemuosiuose Šančiuose byrantį „Meškučių cirką“ – erdvės labai įdomios, bet jų būklė avarinė.

– Kas atsiranda pirmiausia: erdvė, tema ar spektaklis?

– Erdvės ir temos pasirinkimas koreliuoja tarpusavyje. Kas kurs festivalio programą, dėliojame tik tada, kai jau esame tikros dėl erdvės. Kartais pati erdvė nukreipia link to, kokių menininkų reikėtų ieškoti. Tarkime, šiemet, pasirinkę erdvę, kurio 100-metį veikia radijas, įtraukėmė menininkų, kurie dirba su garsu, taip pat tų, kuriuos domina istorija, dokumentika.

– Kodėl šiemet pasirinkote LRT radiją?

– Šių metų erdvės pasirinkimą padiktavo aplinkybės – minimas Lietuvos radijo 100-metis. Lietuvos radiofono pradžia laikomi 1926 m., kai iš Žaliakalnyje veikusios Kauno radijo stoties telefono būdelės į eterį pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: „Alio, alio. Lietuvos radijas. Kaunas.“ Po septynerių metų Kauno radiofonas persikėlė į miesto centrą – S. Daukanto g. 28A esantį pastatą, kuriame ir vyks festivalis. Tarpukariu Kauno radiofonas buvo viena svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų, tad nekilo abejonių dėl pastato pasirinkimo. Norėjome jį atverti savo žiūrovams, suteikti galimybę pažinti šį istorinį pastatą, kuris tarpukariu buvo viena svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų.

– Kokia programa laukia šiemet?

– Šiemet festivalio programą sudaro trys specialiai LRT Kauno studijos erdvėms kuriami nauji kūriniai. Kompozitorius ir garso menininkas Arturas Bumšteinas kuria naują garso darbą „Ilgasis operos vakaras“, paremtą LRT archyve saugomais legendinės laidos „Operos vakaras“ įrašais.

Esu girdėjusi iš festivalio dalyvių, kad po festivalio nebegali į tą pastatą žiūrėti taip, kaip anksčiau. Jis tampa savas, artimas.

Auksė ir Darius Petruliai, atstovaujantys „Psilikono teatrui“, kartu su Karoliu Lasiu tyrinės telekomunikacijų istoriją, žmogaus ir medijų santykį. Teatro kompanija „Tolyn Gilyn“ pakvies pasinerti į kasdienį radijo studijos gyvenimą, kuriame susipins skirtingi laikai, darbuotojų istorijos ir jautrus pasakojimas apie ryšio paieškas.

– Kalbate apie apleistus pastatus, saugumo reikalavimus. Kaip padarote teatrą patogų žiūrovui?

– Nedarome. Mūsų tikslas nėra netradicinę erdvę transformuoti į tradicinę salę. Mums, žinoma, svarbu žiūrovų saugumas, bet apie visas aplinkybes stengiamės informuoti ir perspėti, kokia apranga ar avalynė būtų tinkama. Didžiojoje dalyje spektaklių žiūrovai juda skirtingomis erdvėmis: gali reikėti išeiti į lauką ar nusileisti į kokį nors ne visai švarų rūsį. Į  Kauno tvirtovės V fortą kvietėme atsinešti botus, Botanikos sodo oranžerijoje – nepersistengti su apranga: juk ten šiltas ir drėgnas atogrąžų klimatas.

– Koks žiūrovo vaidmuo netradiciniame teatre?

– Netradicinis teatras nėra konkreti rūšis. Tai platus pavadinimas kūriniams, kurie nutolsta nuo įprasto spektaklio scenoje ir jam galima priskirti labai įvairių formų, kurios dar ir maišosi tarpusavyje. Jeigu kalbėtume apie festivalį „Namas Nr. X“, čia susipina skirtingos šiuolaikinio įvietinto ir įtraukiojo (ang. immersive) teatro formos. Kūrėjai sugalvoja pačių įvairiausių pavadinimų savo kūriniams: vizualinė kelionė, teatrinė ekspedicija, kolektyvinė patirtis, teatrinis nuotykis, kelionė, potyris. Visuose šiuose pavadinimuose užkoduotas skirtingas žiūrovo vaidmuo. Viename pasirodyme jis tampa lygiaverčiu kūrėju, kitame – režisieriumi, trečiame – aktoriumi. Tai priklauso nuo kiekvieno kūrėjo sumanymo. Tik labai retai, bent jau mūsų festivalyje, žiūrovas yra pasyvus stebėtojas, toks, koks dabar yra tradiciniame teatre.

– Daug ruošiatės, dirbate. Ar negaila, kad festivalis baigiasi taip greitai?

– Ir gaila, ir negaila. Aš tai laikau šio festivalio pranašumu – labai trumpa akimirka, kuri sublyksi konkretaus pastato istorijoje. Po metų ar kitų pats pastatas gali pasikeisti: galbūt bus atliktas remontas, pasikeis savininkai ir tai jau bus kitas festivalis, apie kitą pastatą. Mes kartu: organizatoriai, kūrėjai, dalyviai – susirenkame tą vieną vienintelį kartą patirti, atrasti, pajausti išskirtinę erdvę. Sukuriama sapniška patirtis. Ne kartą esu girdėjusi iš festivalio dalyvių, kad po festivalio nebegali į tą pastatą žiūrėti taip, kaip anksčiau. Jis tampa savas, artimas: lyg būtum sužinojęs apie jį paslaptį, kurios tie, kurie nebuvo, nežino. Tad, jeigu nori žinoti paslaptį, nelieka jokių dvejonių, ar apsilankyti festivalyje: arba dabar, arba niekada.

– Festivalis vykdavo kasmet, tačiau dabar nusprendėte jį rengti kas dvejus metus. Kodėl?

– Dėl erdvių paieškos ir itin intensyvaus kūrybos proceso. Viešajai įstaigai su labai nedidele komanda per metus pristatyti festivalio programoje po tris premjeras yra didelis organizacinis ir finansinis iššūkis. Be to, atrasti naują erdvę, suderinti visas sąlygas su jos savininkais, prisikviesti menininkų yra gana imlus laikui procesas. Be to, ir pasiūla panašaus tipo renginių Kaune nuo pirmojo mūsų festivalio labai išaugo – dabar jau yra ne vienas kasmet organizuojamas menų festivalis, vykstantis netradicinėse erdvėse.

– Kokie ateities planai?

– Prieš kiekvieną festivalį aplanko dvejonės: gal jau užtenka, gal nebereikia, gal nebeaktualu. Tada ateina festivalis: išgyveni tikrą emocinį cunamį, pasididžiavimą, džiaugsmą, dėkingumą menininkams ir jauti labai didelį festivalio lankytojų palaikymą. Tada, jau viskam praėjus, atslūgus, pagalvoju, kad galbūt dar yra apie ką pakalbėti, dar tikrai yra erdvių, kurias galima pakalbinti. Ir vėl neri į tą sapną. Šiemet švęsime šeštąjį festivalį. Svajonė – suorganizuoti dešimt.

– Kas padeda festivaliui gyvuoti?

– Festivaliui gyvuoti padeda labai užsispyrusi komanda, kuri, turėdama kitus darbus, tiki šiuo projektu ir atranda jam laiko. Taip pat menininkams, kurie sutinka tapti festivalio dalimi ir sukuria, nepasikuklinsiu sakydama, neįtikėtinų darbų už gana kuklius honorarus, kurie tikrai negali prilygti biudžetinių įstaigų pasiūlymams. Pastatų savininkams, kurie patiki idėja, padeda, kiek gali, net ir patirdami labai didelių nepatogumų, užleisdami erdves ne tik festivalio, bet ir kūrybos proceso metu yra kantrūs ir supratingi. Žinoma, Lietuvos kultūros tarybai ir Kauno miesto savivaldybei, visiems partneriams, draugams ir rėmėjams, taip pat ir „Kauno dienai“, be kurių palaikymo festivalis nebūtų toks, koks yra.